Priegaidžių defonologizacijos tendencijos Gervėčių tarmėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Danguolė MIKULĖNIENĖ PRIEGAIDŽIŲ DEFONOLOGIZACIJOS TENDENCIJOS GERVECIU TARMEJE § 1. Gervėčių apylinkių tarmė patraukia kalbininkų dėmesį ne tik archaizmais, bet ir naujovėmis. Ji, kaip ir kitos nuo didžiojo lietuvių kalbos ploto atskilusios salos, Z. Zinkevičiaus žodžiais tariant, yra natūrali laboratorija įvairioms kalbos mišimo bei nykimo fazėms tirti (Zinkevičius, 1966, p. 29). Gervėčių tarmės bruožai aprašyti P. Arumos (Arumaa, 1930), J. Kardelytės (1975), T. Sudnik (Cyanuk,1975), A. Vidugirio (1972, 1974, 1989), J. Lipskienės (1972, 1989), E. Grinaveckienės (1973), A. Romančiuk (Pomanuyk,1988), A. Jonaitytės (1989) ir kitų kalbininkų. Remiantis jų darbais, nesunku nustatyti pokyčius, naujai besirandančius tos tarmės atstovų kalboje. 8 2. Kirčiavimo požiūriu Gervėčių tarmė visiškai artima kitiems rytų aukštaičiams vilniškiams (plačiau žr. Kardelytė, 1975, p. 6; Jonaitytė, 1989, p. 230). Vietiniai, ypač senosios kartos, lietuviai puikiai skiria priegaides — tvirtapradę ir tvirtagalę (plg. Zinkevičius, 1966, p. 33; Kardelytė, 1975, p. 13)1, Be aprašytų tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės atvejų, J. Kardelytės monografijoje bei kitų kalbininkų darbuose dar minima vidurinė priegaidė, būdinga balsiams i, u, kirčiuotoje pozicijoje pailgėjusiems iki pusilgių i., t. (vi.- sas, bū.va)?. Toji vidurinė priegaidė susijusi su trumpojo balsio pailgėjimu ("pusilgumu"), todėl laikytina kiekybine kirčiuoto balsio charakteristika (plg. Garšva, 1977, p. 77-78). Taigi fonologiškai ši vidurinė priegaidė — visai ne priegaidė: su ilgųjų kirčiuotų skiemenų priegaidėmis fonologinės priešpriešos ji nesudaro (plg. Kazlauskas, 1968, p. 6; Girdenis, 1981, p. 188-189; Garšva, 1982, p. 65). § 3. Sisteminiu šios tarmės reiškiniu laikytina tik ilgųjų kirčiuotų skiemenų opozicija. Į ją ir atsižvelgta teigiant, kad Gervėčių apylinkėse, taip pat kituose rytiniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose, tvirtapradė priegaidė "visais atvejais gražiai skiriama nuo tvirtagalės" (Zinkevičius, 1966, p. 33; taip pat žr. tarmės tekstus — Lietuvių, 1970, p. 394-395; Kardelytė, 1975, p. 120-140). 1 Pricgaidziy, kaip vien lietuvių kalbai būdingo reiškinio, atsisakyta T. Sudnik monografijoje (Cyauux, 1975), kur ti pologiškai gretinamos visų viename plote išplitusių baltarusių, lietuvių ir lenkų tarmių fonologinės sistemos. Vidurinės priegaidės ženklu žymima ir kirčio vieta nelietuviškuose žodžiuose, tokiuose kaip: 0 Citar’ Vietū.v'iškai &itd.us’u, Dėl vidurinės priegaidės žymėjimo kitais atvejais (Zr. Zinkevičius, 1974). 95 Fonologinė tarmės sistema nepakitusi. Tačiau, egzistuodama slavų kalbų apsuptyje, ji veikiama įvairių sistemą klibinančių veiksnių. tr guli 84. Kadangi sociolingvistiniu požiūriu Gervėčių apylinkių vietinių gyventojų kalba nėra vienalytė, gali būti skiriamos bent trys kalbos vartotojų 1) gyventojai lietuviai, nemokantys ar beveik nemokantys baltarusių kalbos (apie namų apyvoką, duonos kepimą, linų auginimą gudiškai pasakoti atsisako — "gadnai nemoku"); | ; 2) gyventojai lietuviai, namuose kalbantys lietuviškai, bet, be gimtosios kalbos, dar mokantys baltarusiškai ir lenkiškai (vidurinioji bei jaunoji karta — ir rusiškai); 3) gyventojai nelietuviai, lietuvių kalbos pramokę mišriose šeimose. Suprantama, kiekvienos grupės vartojama lietuvių kalba labai nevienoda, nevienodas ir kitų kalbų mokėjimo bei vartojimo laipsnis. Tačiau lyginant visų grupių atstovų kalbos ypatybes, ryškėja naujai besirandantys tarmės pokyčiai. Juos reikia ne tik pastebėti, fiksuoti ar modeliuoti, bet ir prognozuoti — numatyti galimą jų poveikį tarmės kirčiavimo sistemai. į 85. Pirmosios grupės informantų kalboje aiškiai girdėti tiek ilgųjų kirčiuotų balsių, tiek dvigarsių priegaidės (žr. 1 tekstą). Jos ryškios visose kirčio pozicijose: žodžio gale (žirgais / arkl'ais / t'enais / tais / san'aū / tai / ragai / klanafi / gaiž' ai / vel'n'ai / žinati), priešpaskutiniame skiemenyje (4.rkl’us / gina / ei.nam / is’imd.ud’e’s) ir žodžio pradžioje (p'ė.reina / p'ė.rn'eš'u)), Taigi visais atvejais realizuojamas skirtumas tarp tvirtapradės ir tvirtagalės rodo tarmės kirčiavimo sistemą gerai išsilaikius. 86. J. Kazlausko nuomone, pietų, pietvakarių ir rytų Lietuvos tarmėse kirčiuoto dvigarsio dėmens pailgėjimas ar ilgumas, matyt, siejasi su kirčiu, o trumpumas — su nmekirčiuota padėtimi (Kazlauskas, 1968, p. 8-9). Tad priegaidžių opozicija gali būti interpretuojama ir kaip kiekybinis dvigarsio dėmenų kontrastas. Tuomet tvirtapradė dvigarsio priegaidė gali būti suprantama kaip ilgo pirmojo ir trumpo antrojo dėmenų priešprieša (4R=! U'), o tvirtagalė — kaip trumpo pirmojo ir ilgo antrojo opozicija (aR"= 1 )4, 87. Gervėčių apylinkių lietuviai, kaip ir daugelis rytų aukštaičių, žodžio galo pozicijoje tvirtagalius dvigarsius taria trumpėliau, neištęsdami jų antrojo dėmens. Lyginant, pavyzdžiui, su pietinių vakarų aukštaičių tarimu, šis girdimas kaip atviresnis ir praradęs savąją kiekybę garsas. Tuomet kirčiuotas dėmuo netenka ilgumo, o testiné priegaidė virsta savuoju alotonu, kalbininkų taip pat dar vadinamu vidurine priegaide: aR“ = aR.) t.y. = ple. Gerullis, 1930, p. 48-49). Wty Pig 3 Cia tar i aka ig imasi ; ia šasi 3 i p i „Čia pateikiami pavyzdžiai tik su kirčiuotais dvigarsiais (mišriaisiais dvigarsiais a eR bei sudėtiniais dvibalsiais), kurių priegaides iš klausos puikiai skiria visų tarmių ny k Kiekybei žymėti vartojami "Europos kalbų atlaso" ("Atlas li | ini ženklai Jlmurmermecxnt, 1981,c.28. + 200” (Atlas linquarum Europae") sutartiniai + —Kkir&uotas (ilgas) dvigarsio dėmuo, 7 — mekirčiuotas (trumpas) dvigarsio dėmuo, "Y kirčiuotas, tačiau praradęs ilgumą ("pusilgis") dvigarsio dėmuo. 96 Ši vidurinė priegaidė — tvirtagalės priegaidės alotonas — nei fonetiškai, nei fonologiškai nėra tapati anai vidurinei priegaidei — po kirčiu pailgėjusio trumpojo balsio rodikliui (žr. 8 2)°. 88. Tiesa, abi bendravardės priegaidės pirmiausia žymi kiekybinius kirčiuoto balsio pakitimus, tačiau reiškiasi nevienodai: trumpojo kirčiuoto balsio alofonas susijęs su i didéjimu (+ pailgėjimas), tęstinės alofonas — su jos mažėjimu (- pailgéjimas)®. Galima sakyti, kad aptariamasis testinés priegaidés alotonas yra pozicinis tęstinės priegaidės variantas. Vietinių vienakalbiy lietuvių 3nekoje jis paprastai išgirstamas Žodžio galo pozicijoje, prieš pauzę — krintant frazės ar sakinio intonacijai, pvz.: p'irm'aū * / paskui *« / beveik ~ (žr. 1 tekstą). Dvikalbių ir trikalbių informantų kalboje tokių atvejų dar daugiau (žr. 2, 3 tekstus). § 9. Tvirtagalės priegaidės reiškimasis šiuo alotonu žodžio galo pozicijoje — natūralus prozodijos reiškinys, savo kilme susijęs su apskritai žodžio galui būdingomis priegaidžių neutralizacijos tendencijomis (plg. Girdenis, 1981, p. 191). Vadinasi, aptariant prozodinę Gervėčių tarmės sistemą, būtina atsižvelgti į tai, kaip priegaidžių priešprieša realizuojama negalūniniuose (t. y. žodžio kamieno) skiemenyse. Ir antra. Kirčiuoto dvigarsio dėmens kiekybės pokyčiai žodžio gale gali būti akstinas tolesnei priegaidžių defonologizacijai, t.y. jų priešpriešos nykimui kituose, negalūniniuose, žodžio skiemenyse. 510. Dvikalbių ir trikalbių lietuvių kalboje tvirtagalės žodžio galo priegaidės pakitimai gerokai dažnesni ir ryškesni. Čia neretai kirčiuotas tvirtagalis dvigarsis ištariamas balso spūdį iš antrojo skiemens perkeliant į pirmąjį komponentą, kitaip tariant, aR = aR (21 = 1), plg.: vaikdj / labaj / vaikai 4 vaistai. Neretai, gaves kirtį, pirmasis dėmuo pailgėja, t. y. aR = AR (J VD: V), pvz.: jina.i / daug'a.u / p'irm'a.u / labai / dabar / san'a.u / t'e.va.i / vaika.i / luggv'a.u (žr. 2, 3 tekstus). Tuomet tvirtagalė dvigarsio priegaidė nuo „tvirtapradės tesiskiria tik nevienoda pirmojo dėmens realizacija, plg. an RC" Uira“RC.8)). Tvirtapradiškai kirčiuotas balsis tariamas intensyviau, staigiau, tačiau audicinis skirtumas, pavyzdžiui, tarp 4.uir a.u nėra itin ryškus, plg. d.uk ir a.uk (« dū.k). Svarbiausias jo požymis — trukmė (plačiau žr. I'pymasene, Crymaxas, 1987, 97-98). § 11. Antrosios grupės informantų kalboje šis dažnas prozodijos reiškinys užfiksuotas ne tik žodžio galo, bet ir priešpaskutinio skiemens pozicijoje, pvz.: i e. / skaito. / ska.usmo. / pa.ukšč'ai / paska.ito. / rė.ik'a / ri.pko.m / I'l.pksma / sti.gk’ai (Zr. 2, 3 tekstus). 5 Šiuos abu atvejus A. Salys vadino antrine tęstine priegaide (Salys, 1992, p. 125). Antrinės terminas ypač tinkamas įviriagalės priegaidės alotonui. 6 Matyt, į tai atsižvelgdamas, Z. Zinkevičius vidurinę priegaidę laiko Jisterogenine priegaide (Zinkevičius, 1966, p. 36), t tačiau tuomet visiškai neaiškūs skiriamieji jos požymiai. Be to, iki šiol Fksperimentiska nero odyta, kad abiem vidurinės priegaidės atvejais gali rastis kiekybiškai i ir kokybiškai tas pats garsas, kaip turėtų būti heterogeninės priegaidės atveju. 97 Vadinasi, tarmei būdinga fonologinė priegaidžių priešprieša 4'R:a R" dvikalbių ir trikalbių lietuvių kalboje jau gerokai apirusi — 4.R:4R ( LU: = ty). ; 8 12. Ypač dažnai balso spūdis į pirmąjį dėmenį perkeliamas mišriuosiuose dvigarsiuose, pvz.: pi.IBo. / sū.gk'ai / ri.gpko.m / k'etv'i.rtu. / deši.mts / ji.- rg’i / I'i.gksma / v'isū.r (žr. 2, 3 tekstus). Tai rodo, kad priegaidžių defonologizacija stipriai palaikoma aplinkinių slavų kalbų: gudų ir lenkų kalbų pavyzdžiu kirčiuoto skiemens branduoliu laikomas tik balsis (mišriųjų dvigarsių šiose kalbose nėra). Taigi ir lietuvių kalbos žodžių kirčiuoto skiemens pagrindas — mišrusis dvigarsis — neatsižvelgiant į jo priegaidę, jau traktuojamas kaip po kirčiu pailgėjusio balsio ir paprašto priebalsio kombinacija, plg. pf" (“x R= — 8 U)ir pirkt (i. R = Xa) Sia mintį remia ir trečiosios grupės informanty kalbos tyrimas. Kirčiuoti dvigarsiai jų ištariami vienodai — balso spūdis visuomet koncentruojamas pirmajame komponente (žr. 4 tekstą). 813. Dvigarsių priegaidžių defonologizacija — plintantis tarmės reiškinys. Tai liudija eksperimento, atlikto su jaunesniais vietiniais gyventojais, duomenys*. Informantės, baigusios lietuvišką mokyklą, paprašytos perskaityti tekstą, lengvai atpažįsta heterotonus — žodžius, besiskiriančius priegaidėmis, pvz.: šauk ir Salik, auk ir afik, kaušo ir kaūšo, kaukė ir kaūkė. Tačiau, besistengdamos juos taisyklingai ištarti, dažniausiai klysta tvirtagalės priegaidės atveju: vis akcentuoja pirmąjį dvigarsio dėmenį. Ypač dažnai, — matyt, dėl panašumo į baltarusių kalbos oy, — defonologizuojamas tvirtagalis afi“ (=> a.u): ša.uk, a.uk, ka.ušo. §14. Taigi palyginus visų grupių informanty kalbą, akivaizdžiai matyti, kaip šiuo metu defonologizuojamos kirčiuotų dvigarsių priegaidės. Kiekvienos grupės atstovų kalboje aptikta prozodijos pokyčių, kuriuos galima traktuoti kaip tam tikrą priegaidžių priešpriešos nykimo laipsnį, plg.: \/ -—- =| “= YUu= 2 (&U). §15. Galima manyti, kad, yrant fonologinei priegaidZiy opozicijai dvigarsiuose, panašiai kis ir ilgųjų kirdiuoty balsių priegaidės. Tačiau (bent šiuo metu) taip nėra: ir vienakalbiai, ir dvikalbiai (trikalbiai) vietiniai lietuviai aiškiausiai realizuoja abi — tiek tvirtapradę, tiek testing priegaides, plg. su s'imir s"'Ū's' im, m'inkšto'kas ir šešto kasd. ara konjunkcijos simbolis, žymintis sumą. 8 1988 m. vasarą eksperimentą atliko dr. L. Grumadiené. Informantés: Jo¢ Valda, gim. 1950 m. Petrikų kaime, lietuvė; Karalienė Valentina, girą. 1954 m. Gudinykų kaime, lietuvė. Magnetofono įrašas šaugomas Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus fonotskoje. Įrašo registracijos Nr. 673. Šis faktas paremia A. Pakerio teiginį, kad kirčiuotų ilgųjų balsių ir dvigarsių priegaidės nėra tos pačios fonetinės Dns (Pakerys, 1982, p. 154). i Be to, tai dar kartą patvirtina, kad rytų aukštaičių plote eu balsių priegaidės turėjo būti ne tik tariamos, bet ir skiriamos (plačiau žr. Zinkevičius, 1974, p. 93-94; Eidukaitienė, 1977, p. 18-23). 98 ; Plečiantis defonologizacijos procesui, ilgainiui, matyt, tarmėje išnyktų ir ilgųjų kirčiuotų balsių priegaidžių priešprieša, tačiau kurį laiką vietinių iš gyventojų kalboje dar egzistuotų abi priegaidės — ilgieji kirčiuoti balsiai — ilgiausiai išlaiko fonetinius priegaidžių požymius (plg. Labov, 1978, p. 297). i § 16. PriegaidZiy opozicijos irimas rodo, kad, veikiamos baltarusiy ir lenky — kalbų, Gervėčių apylinkių tarmės priegaidės pamažu netenka svarbiausio — vaidmens — skiriamosios (distinktyvinės) funkcijos, todėl ilgainiui gali tapti tik = papildoma fonetine ilgojo kirčiuoto balsio (resp. dvigarsio) trukmės i Fonologinė kirčiuotų ir nekirčiuotų balsių priešprieša gali virsti = paprastesne kiekybine ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija (žr. schemą). Schema Balsis ca = -=2 Balsis Ge TU ilgasis trumpasis ilgasis trumpasis į 4 (kirčiuotas) (nekirciuotas) ~ kirčiuotas nekirCiuotas kirčiuotas nekirciuotas \ tvirtapradis tvirtagalis ~~ ~ Pastaroji yra būdinga kaimyninėms slavų kalboms. O J. Kazlausko = nuomone, turint galvoje nedidelį funkcinį priegaidžių krūvį, tokia padėtis = tolesnei kirčio raidai gali būti lemtinga (Kazlauskas, 1968, p. 9). Ne vienai = Gervėčių tarmei — galimas dalykas, visoms lietuvių ir slavų kalbų paribio Tekstai 10 Informantų kalbos nevienodumus stengtasi užrašyti kuo tikslesne fonetine transkripcija. Todėl vartojami šie retesni ženklai: a — "išblėsęs", trumpas, balsio a alofonas, 2e' — atviras, ilgas, balsio e alofonas, £ — atitrauktas, suužpakalėjęs balsio e alofonas, p — sulūpintas, priebalsio v alofonas, w — abiliipinis, priebalsio v alofonas. 10 Visi tekstai užrašyti L. Grumadienės ir A. Romančiuk 1988 m. vasarą. Magnetofono įrašą šifravo straipsnio autorė. 99 Priebalsio minkštumas žymimas raidės viršuje apostrofu (išskyrus visada minkštą priebalsį j). Prieš priešakinės eilės, kokybiškai nepakitusį balsį priebalsis gali būti ir kietas. Priebalsio kietumas atskirai nežymimas, pvz., šit' iei, žinad. Frazės intonacija žymima rodyklėmis: # — kylanti, * — krintanti. 1 | # nid. « pravda + sako. sani žmoėn'ęs | + ka(b) bū.Bo pirmati~ | tai # ima | ~ shko. | + j6ja * nakt¢igonen | + nū. tai iseidaBo'm su žirgais * Isu arkl'ais * | + joja “* nakc'igo'nę'n gan'f'c' ~ drkl'us jau | sako’ | ras'(s')iku'raė'na itu’ ~ ū.gn'i“ | jir paskui * | + sa' ko. išsina 7 ké'k’is * t'enais | + są'ko" | dūoda * kūrric"" | + kūrija | * sa'ko. | papirosūs * v'is'i | ši.tuoz' gi * pap’ irosūs | ~ dūoda | + kūrri(jja | * sa' ko' | + itai n'e pap'irdsai | E bet al'ė ši.to.s * alav'i.ško.s | nuo ma * [...] | kap ~ kur@na~ | [...] | # nu] 1 kitU6m'et | jau eina su arkl'ais * | jaū + jo jam | j6jam ~ p'er ši.ta | p'er 1 raistūs * | jaū ~ tė'k'is geras | Bo“ to'k'is ~ k'el'a s *« būwa | tai sū'ko | ba'lo'n kė'k'on *« un.gr'uvam | kad d e.gali > ~ išli.s'c' | if sp os Jo Zirgai.s * namd'n | kap san'aū. * | mano: * mam'i te dar pa.sako'jjo. | kap + san'aū * bū.wo | tai # t'eis'i'bę' = bū.wo | [...] | 7 gina | prie I ūp'ęs * p'éreina | p'rijeina | stėdį bard'nas * k'ė'kis | ragai + | są.ko. | « d'i.d'el'i | + sa'ko. | *« d'i.d'el'i | sę'ksk | siko | ant man'ę's X | ~ aš | sako" | + ta.u p'ė.rn'eš'u p'er | Si.tu’ ūp'i' * | sa'ko' | # uū'n'ešę" kė'k'an klanai. * ir | sa'ko. | nuk kat Te. gali b'ev'eik * i3lu's'c’ iš ito" kla'no" | tada jau + kap po’ d#v'iTikto's * va'lando's jau | jaū + c'iej gai3 ‘ai * jau u pradeda ~ g'iedė'c'i€ | tada + an'iss jau | Sitiei + v'el'n'ai ar kas * | kuf 7 an'i's ~ prapūolę' | tadū * žmo'gūs | sa'ko" I ~ šla'p'ias I * in’s'ima.ud’e's | + ko'k'o's jau je'gd's beveik X n'ė.turi | + kdlek anas ateina * namūosan | # mamt'it'ę' vis is pa.sakorjo" * šit'ep | [...] | A a3 tai ~ žinaū | m'enū * | + ac'im'in't'e ir’ jū's X | . Lukaitiené Genė, gim. 1923 m. Galčiūnų k. Įrašo registracijos Nr. 673. 2 | mgs iš X p'ė.tr'iku. | # me's p'ė.tr'ikuosa gimem | Fa. + iSd.ug'i. ir &a ~ ištek'ėji. | jinai ~ tai ne ~ | ma.no. + t'é'vas tai ča *X g'i.nvi.s | 7 0. métina | tai net iš) šven'!'on'ū' [Švenčionių] * | nonvič ~ Vietūv'iškai | ~ kab gi | [..] # ma ‘su’ tai vaikaj + vis Vietū.v'iškai 100 KI'#ga | L; ] + bu.Bo. “X d'id'ė.s'r'is | bt Po. g'i daug'a.u + pirk’ti | n'ė.t dy x pare ru | Kap sūLd' eg'ę' ” phivikal i ily A ~ k'ito'k'i. | ” p'irm'a.u gi bū.pBo. labaj ~ gra.zu.s | labai yid’eln ~ mE 3a S bt.Bo. | labaj g'i gra.Žu.s bū.Bo p'ė.tr'ikai | daba.r ~ b'i.šk'i i. jau ~ gražėja | po" pazero’ # par mus laba(j) jau bū. po “ dTku | vajkai c'a + sus’ied’ijo.i | ar TE Anis X Rai rijo. arti « an'is su s'iern'ič'kais kū' = žaid'ę. | n'ezi- no.m | + n’iekas gerai X“ neži.no. | v'ie'n'i + sa.ko. | ar ti' san‘ai + kū ti dare. | kap ~ san'a.u | taj + Silag'eTes t; tas * va.re. e. | va | ugn’iés + pa.d'eda apac’di | + Slagieles tas vare. = X kap samagd na. | iš š'ilag'ę' Fu ~ labaj gi g'er'i vaistai « | « iš Filag'eTu | nto + k&' IX nuo parušė.n'ijo's | + ar kap * itai | no. ~ parušė.n'ijo.s ana gi labaj gerai “ | nuo + v'idur'ū' | * nuo 10 p'i.IBo. “ sKa.usmo | Petrikienė Vanda, gim. 1922. Petrikų k. Įrašo registracijos Nr. 674. 3 | a.š 7 a.ugau tai laba.i *X sū.y'k'ai | te vai bū. Bo. ma.no. b'iedn'i | + aštūon'i vaikai * bū.Bo.m | + nebit.Bo. ka.m labai = d'i.rpt | tai i kap + ži on | pa.v'iž3'ui * | kap ~ tévas k'xTas'i X ugks'ci | + eina kū.lt'ie | m'iež'us gi kū. IdaBo + sprag’ilais | X rū.gko.m | tai i mé.t'ina + I'ikus bri nūs “ | p'an'i * vajkūs | + pirkta bū.Bo. * « šalta | + Vieni lungai * | tai ” vaikai v'is'i * un p'@¢o | # ni. tai tadt moma kap ka pa bl'i'nūs * | pro o ga. ra. ~ padūoda vaika.m *« | aštuon'i.em vaiki.m kapo ” padi®da v'ienu' + bl'i'nu' | tai po gabal'ū' ki “ ras'(s")ila.už'i ir «X n'gr | tadū la.uk'a v'ę'1' v'is'i | iša.l'k'i. kap tie ~ pa.ukš'č'ai | ir r kita 7 | 7 Ki- tu suvdlge | + ir tr@du | ~ ir k KetCvirtu. | moma + skaito. | + skaito. | paska.ito rg ~ | nel d'ęšši.mts |r visi + vaikdid da. alkani ~ | tai * shko | gana * | vajkai ~ št'ė.ks # | n'edūos'u | atals ~ gi tévas + kalus | ja.m jirgi reik'a «X palike * valg'it? | itai ~ ju.s Visa * suva.l'g'is't'e | vaikaj dd. ~ sa'ko. | # m'@z’ g'i dar * n'edava.l'g'i | # nit | * dako. | + neko. | + a3 dar išv'i.rs'u X buzd's tad | po'tam jau ~ azsr'ep’ tie | ni tai jau tadū pal'ič.ka + t'ė'vu | vajkd.m + dav’arda ‘da. | ir téip jau = bū.Po'm | + sū.g'k'ai bi.fo.m | tadū ka(b) bū. Bom ~ maži | o. kap + iši.ugo'm | bū.Bo'm jau 7 jaun'i.mas jau |» m’é.rgo.s | b'ernai * | kat ir ~ sū.g'k'ai g'i' venom | + labaj bū. „Bo. ~ ri. pksma | v'isė'k'u ~ g'ies'm'ū * a g'iedėjjom | kap ~ įšeis'i per 1 va. kara | tai į vistl.r X | v'isūosa šo'nūosa * jauni.mas | [...] | dar | ~ ré'do’s lnggv’d.u ir geriu | 101 “ g'i'va'na * Zmén'e's | al'e dainū' taj ner > | v'isū.r + ti'ka | kat ) kė" k'is ~ g'i.rtas kūr = ažb'l'a.una | tai v v'i.sa | Mažeikienė Marija, gim. 1923 m. Petrikų k. Įrašo registracijos Nr. 674. 4 |a.š + at'(t)ek’é jau tri.zd'ešumt pirmais * m'@tais s | is'imė* k'au jau | ~ jū.u trec'ais m'@tais aš *« kalbėjau | pė.r # d'v'ejū.s metū.s aš * is'imé’ k'au | [...] | kap = at't’ekéjau | tadū aš * i(š')s' im'o'k'au J to + juok'ę.s'i iž mani * | ti ži.no.ma | kap * n'emoė'k'i | aš + ir r teip da.r n'egal'ū pasaki“? « Ve th.viskoi | tikrai « | teip ~ kl'@'gam | kap m'ė.s * Ca | kI'@'gam | visi # kalba | mūsu. « klI'dga | a k'itap kap jai | c'a gi. 7 Nlettuv'ūr n'elabai da. uk * k'iė.mu. | ale + k'i.ek išv'i.rto. o. jau X | ~ ižguda.po. k'iek | prieg ma.n * pometei | ta jau gerv'éc'uos jau_daug’ati.s’a gh.didkai * KlI'& ga | # gudin’i’kuose | gaigal’Uose | vat | = tU4.s’e ke.mUd.s’e | [...] | nu kap at'tekéjo. ~ gū.d'e.s | katard's n'end'ri + | irgi mu'stik | katard's X n‘ékalba | [...] | 3.2 ~ iš vieng.'ik'u | ” sana jaū = TA sapt'i’ n’azda.$um sapt'i' n'eli m'ž'tai = suv'gjo. | praita.m mę'n'as'i “ bū.Bo | = k'etv'i.rto. | ja.a mit para. | [...] | c'a gi visa. ~ ldika p'étrikai | + itas k'iėmas ir r gaspad“or'ai ~ petrikai | T...] | + v'lenu' turd * | t6k'u va | ~ mažū.t'i. | « méiteli. | v'lenu. turd. = _ma.rgu. | ¢ ko* gi jau + i kap A neturg's’i | aš ~ n'iekur = nedais’u | + n'ė.kur * nedavazd's'u '* nup’i. r- kt“ | kap pask'ers'ū + | tai ~ sa.Bo. | ko.lei vaikai # atvaž'ūos | kū'lei + atv'a.š | tūri > la.uk | ~ kanos * s'ę.d'ės'i | Petrikienė Marija, gim. 1911 m. Petrikų k. Įrašo registracijos Nr. 674. Literatūra „Arumaa P. Litauische mundartliche Texte aus der Wilnae Gegend mit prammatischen Anmerkungen. Dorpat, 1930. Fidukaitiené E. V. Kupiškėnų monoftongy priegaidės (Audicinis tyrinėjimas) kalbotyra. V., 1977. T. 28(1). P. 18-23. 102 Garšva K. Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmėje J Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 17). V., 1977. P. 76-88. Garšva K. Svarbesnės šiaurės vakarų panevėžiškių fonologijos ypatybės II Baltistica, V., 1982. T. 18(1). P. 65-74. Gerullis G. Litauische Dialektstudien. Leipzig, 1930. Girdenis A. Fonologija. V., 1981. Grinaveckienė E. Kai kurios Gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės II Baltų kalbų veiksmažodžio tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 14). V., 1973. P. 221-229, Jonaitytė A. Tarmės apžvalga / Gervėčiai. V., 1989. P. 230-237. Kardelytė J. Gervėčių tarmė. V., 1975. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis. V., 1968. Labov W. On the Use of the Present to Explaine the Past // Readings in Historical Phonology. Chapters in the Theory of Sound Change. The Pensylwania University Press, 1978. P. 275-312. Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija. V., 1970. Lipskienė J. Gervėčių tarmės frazeologizmai | Leksikos tyrinėjimai. (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 13). V., 1972. P. 111-141. Lipskienė J. Gervėčių tarmės ištiktukai / Kalbų ryšiai ir sąveikos. (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 28). V., 1989. P. 118-122. Pakerys A. Lietuvių bendrinės kalbos prozodija. V., 1982. Salys A. Raštai. T. 4. Lietuvių kalbos tarmės. Roma, 1992. Vidugiris = A. Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų J Leksikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 13). V., 1972. P. 19-29. Vidugiris A. Gervėčių tarmės leksiniai dialektizmai J Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A Serija. V., 1974. T. 1(46). P. 117-127. Vidugiris A. Iš kalbinių kontaktų raidos // Gervėčiai. V., 1989: P. 238- 254. Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija. V., 1966. Zinkevičius Z. Dėl akiito ir cirkuinflekso skyrimo rytų Lietuvos tarmėse Il Baltistica, 1974. T. 10(1). P. 93-94. Fpymasene JI., Crynmxa 5. /Junamuka OnnosHuMu CNOroBHX MHTOHALUMA B POHOIOrHYIECKHX CHCTEMAX AMAIEKTHOM H NOPOACKOH peun (Ha MaTEpHAJIE JIMTOBCKOTO aura) Il Proceedings XIth International Congress of Phonetics Sciences. August 1-7 1987. Tallin. Vol. 5. P. 95-98. Jluursucruvecxuū atnac Esponu. Bropon sonpocunk. M., 1981. Pomauuyx A. Qamuiuu B yCIOBHAX MHOTOA3HYMA (HA MaTepuane roBOpPOB A. T'epsar u okpecriocrein) // Lietuvių kalba ir bilingvizmas (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 27). V., 1988. P. 55-66. Cyauux T. M. /JuanexTd AHTOBCKO-CNAaBAHCKOrO norpanmusa. Ogepru donoJiornseckux cucrem. M., 1975. 103 ENGIES = HONOLQGIZATION QF, NTON ATION: IN. THE pi (DIALECT, QF, GE mil ednilgors pivigeid | ofdrmisl pilžišėvonsą 88-93% 1 NEI „V. .(RI T .ismieushl sorgodis) 25 HALY 20 ro} pblšišėvorisą pissy edtusid edneadisve A syš18D) „AR-00 .9 (18 .T £80 „V soiieitisti V The present artigle dels with the,changesiof prosody: that were noticed in the language of unilingual and polyligual local;Lithuanians. It discusses the sons that, could; determine pthe, decline, of opposition: of intonation in pri ui . (4. aR), Allotones. (aR /- a.R) that appeared ‘as a result of the alteration of the circumflex (aR O) differ from the acute (4.R) only in duration. The dephonologization of intonation in the dialect of Gervėčiai in strongly maintained by the neighbouring slavonic languages. In due course, after the loss of its most important distinctive function intonation may become only an additional phonetic characteristic of duration in a long stressed vowel (resp. diphtong). 104