Benekainių apylinkių antroponimija

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Laima GRUMADIENĖ BENEKAINIŲ APYLINKIŲ ANTROPONIMIJA Tyrimo tikslas. Šiame straipsnyje užsibrėžta žvilgtelėti į atokų Rytų Lietuvos kampelį, dabar didžiąja dalimi atsidūrusį Gudijoje, — Benekainių parapiją — tokiu požiūriu: kaip vietinių žmonių pavardės atspindi gyventojų tautybę, ar didelė migracija, ar ryškūs tautinės sudėties pokyčiai. Netikėtai atsirado galimybė nuodugniau aptarti beveik kiekvieno parapijos kaimo pastarųjų šimto metų gyventojų pavardes, nes turimi net trys įvairiais laikais sudaryti pavardžių sąrašai. Lietuvybė Benekainių parapijoje. Kaip nurodoma 1908 m. "Vilties" Nr. 115, Benekainių parapijoje tuomet buvo iš 4850 katalikų apie pusė lietuvių. Tai patvirtina ir 1908 m. "Vilties" Nr. 109 bei 1909 m. Nr. 1, kur pasakojama, kad tuometinis Benekainių klebonas Sacharka nemokėjęs lietuviškai, bet, būdamas geras lenkas ir doras katalikas, paprašęs bažnytinės vyresnybės, kad jį, kaip nemokantį lietuvių kalbos, iškeltų kitur, nes Benekainių parapijoje esą daug lietuvių. Ten pat pažymima, kad net kunigas Jankevčius, ankstesnysis Benekainių klebonas, nors ir daug palankesnis lenkams nei lietuviams, vis dėlto pripažinęs, kad toje parapijoje apie pusė parapijiečių esą lietuviai. Lenkmečiu parapijoje veikė kelios lietuviškos "Ryto" draugijos mokyklos ir šv. Kazimiero draugijos skyriai, nors lietuviai už vaikų mokymą lietuviškai mokėdavo baudas ar sėsdavo į kalėjimą; lietuviška pradžios mokykla ir progimnazija Benekainyse veikė ir karo su vokiečiais metu (Kviklys, 1989, 312-313). Deja, šiais laikais yra pavykę rasti tik keliolika Benekainių parapijoje gyvenančių vietinių žmonių, mokančių lietuviškai, dažniausiai vyresnio amžiaus. Benekainių apylinkių gyventojų tautinė sudėtis per pastaruosius šimtą metų, atrodytų, yra gerokai pasikeitusi. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų keičiasi gyvenimo aplinkybės. Tos pačios giminės ar šeimos žmonės tampa skirtingų tautybių žmonėmis: senoliai — lietuviai, jų vaikai — jau gudiškai šnekantys lenkai, pastarųjų vaikai — rusiškai šnekantys lenkai. Šiuo metu labiausiai paplitusi Benekainių apylinkių kalba — gudų, oficialesnėje aplinkoje — rusų. Bet gyventojai čia gana sėslūs, nes tuose pačiuose kaimuose 82 pavardžių įvairovė menkai tesikeičia: dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais gyvena tų pačių šeimų palikuonys, giminės. Apie Benekainių apylinkių gyventojų tautinę sudėtį ką nors aiškiau pasakyti sunku, nes pavardės lieka tos pačios, šiek tiek "prisitaikiusios", o žmonės — jau skirtingų tautybių. Tyrimo šaltiniai yra trys. Pirmuoju laikomas 1985 m. ekspedicijoje, vykusioje Varenavo rajone, Benekainių apylinkėse, autorės kartu su iš tų vietų (Ramaškonių kaimo, Armoniškių parapijos) kilusia Vilniaus universiteto studente Terese Vaišnyte aptikta vietinio žmogaus rašyta 1884-1902 m. rankraštinė apskaitos knyga. Padegucių (Pādžegucių) kaime, esančiame už 4 km į šiaurės rytus nuo Benekainių ir už 8 km į pietryčius nuo Šalčininkų vietinis gyventojas Aleksandras Mozolis (g. 1913 m.), šnekantis tik gudiškai ir laikantis save lenku, maloniai leido persirašyti jo senelio apskaitos knygą ("Lista Rejestracyjna. Gmina Bieniakonie. Powiat Lida. Województwo Nowogrodzki. 1884-1902"), rašytą lenkiškai. Šioje knygoje surašyti aplinkinių kaimų pavadinimai ir daugelio jų gyventojų pavardės: tų, kuriuos ėmė į armiją, kurie ką nors didesnio pirko ar pardavė, kas kur išvažiavo ar iš kur atvyko ir pan. Į ją vienaip ar kitaip pateko bent po vieną iš kiekvienos kaime gyvenusios giminės atstovą. Tai maždaug šimto metų senumo šaltinis. Antrasis šaltinis yra 1984-1988 m. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto ir Vilniaus universiteto kiekvieną vasarą reng­tose ekspedicijose iš vietos gyventojų užrašytos pavardės tų žmonių, kurie čia laikomi vietiniais, kurių kaimynai pažinojo tėvus, senelius. Kaimuose žmonės gerai pamena, kas iš kur pas ką užkuriom atėjo, kiek kas žemės turėjo. Apie Benekainis kaimai paprastai nedideli, retai pasitaiko daugiau kaip 15 šeimynų, nemaža ir tokių kaimeliukų, kur po 2-3 ūkininkus tebuvę. Nedaug, bet užrašyta ir tokių pavardžių, kurių atstovai, kaimo senbuvių liudijimu, buvę jų kaimynai, bet dabar jau išmirę ar išsikėlę. Daugelis kaimų apie Benekainis nyksta, sensta, vos vienas kitas (Juodkiškės, Dainava) plečiasi, paprastai atvykėlių iš Ukrainos ir Gudijos gilumos sąskaita. Ne šie žmonės lemia Benekainių apylinkių gyventojų tautinę sudėtį, nes dažnai yra laikini. Nors čia ir netyrinėjamos jų pavardės, jau greitai teks į juos žiūrėti rimčiau, nes būtent jie užima vietos jaunimo, miestų paviljoto, vietas. Šis antrasis šaltinis yra pats tiksliausias, patikrintas senbuvių šeimose, pavardės rašomos taip, kaip taria vietiniai žmonės: dažniausiai gudiškai, labai retai lietuviškai, šiek tiek praslavinę ar armijoje tarnavę vyresni žmonės dar ir lenkiškai "išverčia", o jaunesni — dažniausiai rusiškai, kaip pasuose įrašyta. Trečiasis šaltinis yra apylinkių tarybų sudaryti visų gyventojų sąrašai rusų kalba (1985 m.). Tyrimo metodika. Atrinktos tų pačių kaimų pavardės, kurios kartojasi visuose trijuose šaltiniuose. Dalis kaimų nunyko, dalis gyventojų mūsų amžiaus 3-4 dešimtmetyje išsikėlė į vienkiemius, dalis išvažiavo į Lenkiją ar į Vilnių, todėl net 65% visuose trijuose šaltiniuose besikartojančių pavardžių yra 83 tikrai daug. Iš viso čia analizuojama 47 kaimų gyventojų pavardės. Mozolio knygoje minima apie 200 pavardžių, čia tiriama 131 pavardė. Visos pavardės gretinamos su "Lietuvių pavardžių žodynu" (T. 1 — 1985 m., T. 2 — 1989 m.), lyginta su pavardėmis, pateikiamomis Z. Zinkevičiaus knygoje "Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai 17 a. pradžioje" (1977 m.), o kur įmanoma — ir su M. B. Біпула. "Беларуская антрапанімія" (1982 m.). Pavardžių pateikimo tvarka. Pirmasis iš pateiktų asmenvardžių yra išrašas iš minėtos Mozolio knygos; jeigu ten rašyba įvairuoja, variantai pateikiami po įstrižo brūkšnelio (/), o po dviejų įstrižų brūkšnelių (//) pateikiama rusiškai užrašyta ta pati pavardė šių laikų apylinkių tarybų knygose, bet tik tuo atveju, jeigu kuris nors garso užrašymas ar tarimas įvairuoja, pvz., Pilipaj//Душилевич. Toliau skliausteliuose nurodomas kaimo pavadinimas, užrašytas taip, kaip Mozolio knygoje, po įstrižo brūkšnelio (/) pirmą kartą minint nurodoma, kaip kaimas vadintas lietuviškai (užrašyta ekspedicijų metu). Beje, yra pakliuvusių keletas kaimų ir iš kaimyninių parapijų. Santrumpos žymi: LPŽ I, II — "Lietuvių pavardžių žodyno" I ir II tomus, LA — Z. Zinkevičiaus "Lietuvių antroponimika. (...)"; Біп — M. B. Бірула. "Беларуская антрапанімія", skaitmenys — puslapius, kur minima tokia pat pavardė ar aiškinama jos kilmė (išskyrus LPŽ). Pavardės, minėtuose tyrimo šaltiniuose netekusios galūnių, lyginamos su LPŽ sąlygiškai "atstatant" galūnes, nors ir ne visas teko ekspedicijose išgirsti tariant su galūnėmis. Kiekvieno asmenvardžio kuris nors pabrauktas skiemuo rodo, jog dabartiniai to žmogaus kaimynai jo pavardę kirčiuoja tame skiemenyje. Pavardės tirtos ir kilmės bei darybos požiūriu. Paaiškėjo, kad maždaug pusė pavardžių yra krikštavardinės kilmės — vienos su lietuviškom priesagom, kitos — su slaviškom. Yra pavardžių, kilusių iš bendrinių žodžių — dažniausiai iš lietuviškų, kartais — iš slaviškų. Pastarosios kartais būna ir vertimai, bet tai įrodyti paprastai sunku. Pažymėtina, kad slav인ant pavardės kito: kartais lietuviškoms priesagoms būdavo parenkami slaviški atitikmenys, kartais prie lietuviškų priesagų pridedamos dar ir slaviškosios. I. KRIKŠTAVARDINĖS KILMĖS PAVARDĖS 1. Su lietuviškomis priesagomis Penktadali, t. y. 18%, sudaro pavardės, kurių šaknis sutampa su krikšto vardo šaknimi, o priesagos — lietuviškos: mažybinės -elis, -ulis, -ukas (plg. LA 70), tėvavardinės -aitis, -onis, -ūnas. LA 75 abejojama, ar -aitis būdinga Rytų Lietuvai, bet mes suradome net 7 tokias pavardes. Dzūkavimo zonoje t prieš i virsta c, todėl atsiradęs -aicis. Galbūt lietuviškos kilmės ir formantas -šta (Jakšzta) (plg. Біп 239). 84 Apie Benekainis lietuviškai dabar bemoka nedaug žmonių. Įdomu, kad tie žmonės čia pat tą patį žmogų gali vadinti ir Mikulskiu, ir Mikuliu, ir Mikulka (Varenavas): jie paprastai nesuteikia didesnės reikšmės formų įvairavimui. Kartais net sunku suprasti, ar tai pavardė, ar pravardė. O paklausti paaiškina, kad tuos žmones visai vadina, kas kaip noris. Bet pažymi: "pašporti užrašyta pamilija Mikulski" (ir galūnės neprideda). Rastos 24 krikštavardinės kilmės pavardės su lietuviškomis priesagomis. Galūnes iki mūsų dienų tėra išlaikiusios 3: Adamonis, Czepulonis, Jakszta. Keletas pavardžių yra net su dviem lietuviškom priesagom: -ul- ir -on- — Czepulonis, -ėl- ir -ūn- — Pieckelun, -uk- ir -ait- — Basiukajc, Masiukajc, -ut- ir -ait- — Jakutaic. Šešiais atvejais prie lietuviškų priesagų vėliau dar buvo prisegtos slaviškos: -ėl- ir -owicz — Juralowicz, -ul- ir -skij — Mikulskij, -ėl- ir -ewicz — Urbiełewicz, -uk- ir -ewicz — Walukiewicz, Wasiukiewicz, Wojtukiewicz. Krikštavardžių formos, iš kurių kilusios šios grupės pavardės, yra tokios: 1) bendros lietuviams ir slavams, pvz., Adam-, Jak-, Mac-, Pec-, Urb-, Val-; 2) lietuviškos: Bal- (slavų būtų su o), Kris-, Mik-, Pil- (slavų būtų su F-); 3) gudiškos ir lenkiškos keliais atvejais sutampa: Bas-, Jas-, Vas-; 4) gudiškos — Демен-, Пецк-; 5) lenkiškos — Szczep-, Maš-. Taigi vyrauja bendros lietuvių ir slavų krikštavardinės formos. ADAMONIS (kirčiuoja ir ADAMONIS) (Woronowo/Varenāvas/Balatnā), LPŽ I (: Adomas) + -on-; ADOMAJC /АДАМОВИЧ /АДОМАЙЦ (Degutka/Dzegūčiai; Ławcy/ Lauciai), LPŽ I (: Adomas) + -ait-; BALINAJC/BALENAJC/БАЛИНАИЦ (Lubarty/Liubertai), plg.: LPŽ I BALYNAS (: Balys ⇐ Boleslavas) + -yn- arba -ėn-, taip pat plg.: LA 123 BALINAS: Bal- (: bálti?); yra vietovardis Balėnai; BASIUKAJC (Koniuchy/Kaniūkai), LPŽ I (: brus. Басюк, Бас) arba LA 68 (: lenk. Bas ⇐ Sebastijan) + -uk-, + -ait-; CZEPOLONIS/CZEPULONIS (kirčiuoja ir CZEPULONIS) /ЧЕПУЛОНИС (Koniuchy), LPŽ I (: lenk. Szczepan ⇐ Stefan) + -ul-, + -on-; DZIEMIENČZUK/ZIEMIENČZUK /ЗЕМЕНЧУК (Stanisze/Stanisiiai), LPŽ I DZIMENČIUKAS (: brus. Дементий) + -uk-; forma su dz pirminė; JAKSZTA (Braželce/Bražėliai), LPŽ I, LA 68 (: vok. Jaxt ⇐ Jacobus), bet brus. Якой ⇒ Якуша, taip pat brus. -шта: lie. -ait-, -ut- (žr. bıp 239); JAKUL (Stasino/?), LPŽ I (Jakas ⇐ Jokūbas) + -ul-; JAKUTAIC (Mikontany/Mikantónys), LPŽ I (Jakas ⇐ Jokūbas) + -ut-, + -ait-; JASIUKAIC (Degutka; Podzegucie/Pādeguciai; Zabłocie/Žūbalis/Āžūbalis), LPŽ I (: brus., lenk. Jas ⇐ Jan) + -ait-; JASKUL/JASZKUL/ЯСКУЛЬ (Podwaryszki/Pādvariškės; Zabłocie), LA 78 (: lenk. Jaś, Jaska, Jaszka ⇐ Jan) + -ul-; LPŽ I yra JASKULEVIČIUS, JAŠKULIS; JURALOWICZ (Smolina), LPŽ I (: lie. Jurelė ⇐ Juras, brus. Юрась ⇐ Юрий, 85 lenk. Juras) + -el-, vėliau + slaviška -owicz; tarnėje r tik kietas, todėl -el- virsta -al-; KRYSENEL/KRISIÓNĖLIS (Woronowo), (? : Krisius ⇐ Kristupas, lenk. Krzys ⇐ Krzysztof) + -el-; LA 113 Krisnelis; LPŽ I KRISNICKAS; LAZUK (Kodzie/Kúodžiai), LA 164 LAZIS (: lenk. Lazarz) + -uk; LPŽ II yra Laziuka (: brus., ukr. Лазука); MACIUKAJC (Lubarty), LPŽ II MACIUKAS, MATUKAITIS (tarnėje r virsta c dėl džukavimo); LA 67, 79 MACIUKAS (: Macys, brus. Мац ⇐ Мацей, lenk. Maciej) + -uk-, + -ait-; MASIEL (Romucie/Ramuciai), LPŽ II (: lenk. Mas ⇐ Maciej) + -el-; MIKULSKIJ //МИКУЛЬКА (Woronowo), LPŽ II (: Mikas ⇐ Mykolas) + -ul-, vėliau + slaviška -ski; PIECIUL (Bojary/Bajōrai; Bolcienikiele/Balcinÿkėliai; Lazaryszki/Lōzoriškės), LPŽ II; LA 74 (: Pecas, brus. Пецъ ⇐ Петр) + -ul-; PIECKELUN (Kletkieni̇ki/Klėtkı̇nykai; Mikontany; Romucie), LPŽ II PECKUS; LA 78 PECKELIS (: brus. Пецъка ⇐ Петр) + -el-, + -ūn-; PILIPAJC/ФИЛИПАЙЦЬ (Bojary; Romucie; Scilguny/Scilgūnai; Towzginiany/Tauzginionys), LPŽ II (: Pilius ⇐ Pilypas) + -ait-; URBIELEWICZ (Braželce), LPŽ II (: Urbonas) + -el-, vėliau + slaviška -ewicz; gal ir iš uŕbti ’urbinti, gręžti; neduoti ramybės, nuolat ūdyti, barti, uiti’; WALUKIEWICZ (Towzginiany), LA 214 (: Valius, lenk. Wala, Walis ⇐ Walenty; taip pat Val-, plg. Val-mantas); LPŽ II; Бип 42 (: brus. Валюк ⇐ Валянцин) + -uk-, vėliau + slaviška -ewicz; WASIUKIEWICZ (Bieniakonie/Bенекáinys), LA 80 (: brus. Васюк ⇐ Васілій, lenk. Wasiuk ⇐ Wasilij) + -uk-, vėliau + slaviška -ewicz; LPŽ II; WOJTUKEWICZ/WOJTKIEWICZ //ВОЙТУКЕВИЧ (taria Wajtukewicz) (Bolsie/Balsiai; Braželce); LPŽ II (: lenk. Wojtko ⇐ Wojciech) + -uk-, vėliau + slaviška -ewicz. 2. Su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis -owicz, -ewicz Rasta 16 (12%) pavardžių su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis -owicz, -ewicz. Tai rytų slavų priesagos, bet Maskvos kunigaikštystėje jas gaudavo tik kilmingi asmenys, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje — nebūtinai. Tai tėvavardinės priesagos, nebūdingos lenkams (plg. LA 54), todėl ir pamatinės krikštavardžių formos dažniausiai gudiškos — Родзя, Богусь, Андрюшка, Міцька, Пецъка, Синька. ANDRUSZKEWICZ (Loszaki/?), LPŽ I (: brus. Андрюшка ⇐ Андрей); BOHUSEWICZ //БОГУСЕВИЧ (Bieniakonie), LPŽ I BOGUSEVIČIUS (: brus. Богусь ⇐ Богуслав); BONDALEWICZ (Woronowo; Koniuchy), LPŽ I (: brus. Бич ⇐ Бенедикт); LAWRYNOWICZ/RAULYNOWICZ //ЛАВРИНОВИЧ (Kletkieni̇ki; Kodzie), 86 LPŽ II LAURINAVIČIUS ir RAULINAVIČIUS (: Laurynas ⇒ Raulynas dėl terminės metatezės, lenk. Rawlus); MICKIEWICZ (Bazyle/Bazẏliai; Romucie), LPŽ II (: brus. Міцка ⇐ Димитрий); PIETKIEWICZ (Bazyle), LPŽ II (: brus. Пецка ⇐ Петр); PIETRUSZKIEWICZ (Braželce), LPŽ II (: brus., lenk. Piotruska ⇐ Piotr); RADZIEWICZ/RODZIEWICZ/RODEWICZ //РАДЗЕВИЧ (Bieniśakonie; Podziegucie; Żygi/Żygai), LA 187, LPŽ II RADZEVIČIUS/RODZEVIČIUS/RODAVIČIUS/RODEVIČIUS/RADEVIČIUS (: brus. Радзивон ⇒ Розя), plg. Bip 105; RAWLUSZEWICZ (Loszaki/?), LA 244, LPŽ II RAULUŠEVIČIUS (: Raulynas, lenk. Rawlus), Raulas yra dėl terminės metatezės iš Lauras; SAKOWICZ (Towzginiany), LA 86, LPŽ II (: Sakas, Sokas ⇐ Исаак arba Сакердон); SIENKIEWICZ/SINKIEWICZ //СИНКЕВИЧ (Braželce; Kiemiele/Kiemėliai, Mirompol/Marijámpolė; Zelwidory/?; Wizgirdy/Vizgirdai), LA 81, LPŽ II (: brus. Синька ⇐ Симеон); STEFANOWICZ (Podwaryszki), LPŽ II (: brus. Стефан); SZYMANOWICZ (Towzginiany), LA 87, LPŽ II (: lenk. Szyman); ULEWICZ (Łubarty), LPŽ II (: stačiatikių Ульян; ? : lenk. ul’avilys’); WOJCIECHOWICZ (Łazaryszki), (: lenk. Wojciech); LPŽ II VAICEKAVIČIUS/VOJCECHAVIČIUS/VAICECHAVIČIUS; ZDANOWICH (Kletkieniki), LPŽ II ZDANEVIČIUS/ZDONOVIČIUS; LA 87 (: lenk. Zdan). 3. Su slaviškomis -ski tipo priesagomis Rastos 6 (5%) pavardės su Lenkijoje paplitusia priesaga -ski. Pažymėtina, kad tik viena krikštavardinė forma lenkiška — Broz-/Brzoz-. Lietuvoje -ski turėdavo kilmingesnės šeimos, todėl ir suslavintų tokių pavardžių vis dėlto mažiau. BIENIAKONSKI (Woronowo), LPŽ I yra pavardė BENEKONIS; (: lenk. Bieniek ⇐ Benedykt, yra vietovardis Benekainys); BRZOZOWSKI //БРОЗОВСКИЙ (Podzegucie, Warnakiele/Varnakėliai), LPŽ I yra BŽOZOVSKIS/BROZAUSKAS/BRAZAUSKAS, (: lenk. Brozik, Brożek ⇐ Ambroży); JASINSKI (Towzginiany), LA 84, LPŽ I (: lenk., atitinkamai brus. Jas ⇐ Jan); KATKOWSKI (Towrele/Taurėlai), LA 84, LPŽ I (Katkus sietina su lenk. Chodko, Chodek; : brus. Ходко, Ходка ⇐ Федор); PALKOWSKI (Braželce), LA 179 pažymima, kad yra vietovardis Pálkiai, upėvardis Pálkistas; LPŽ II (: brus. Палька ⇐ Павел Bip 99); SAWICKI (Zabłocie), LA 72, LPŽ II (: brus. Савва, lenk. Sawa; Savas ⇐ Ksaveras). 87 4. Su priesaga -eik- Dėl priesagos -eik- kilmės dar diskutuojama. Rastos 2 pavardės su tokia priesaga: MIKOLEIKO (taria MIKALEIKA) (Zabłocie), LPŽ II (: Mykolas); WALEJKA (Woronowo) LA 214, LPŽ II (: Valius, lenk. Wala, Walis ⇐ Walenty, taip pat Val-, plg. Val-mantas). 5. Slaviški krikštavardžių trumpiniai Kaip pavardės vartojami slaviški krikštavardžių trumpiniai dažniausiai yra gudiški. Jų aptikta 13 (10%). Be abejo, tai nekilmingųjų pavardės. ANDROS (Kiemiele; Kurze/Kużai), Бip 31 (: brus. Андрос ⇐ Андрей); APANAS (Hūta/Ūta), LA 71, Бip 35 (: brus. Апанас ⇐ Афанасий); BIEN (Woronowo), LA 70, o LPŽ I BENYS, BENIUS (: Denis, Benys, Benius ⇐ Benediktas; lenk. Bień, Bienia ⇐ Benedykt, brus. Бень ⇐ Бенедикт); BORYK (Swity/Svilaī) Бip 39 (: brus. Боряк ⇐ Борис); GRYSZKA (Stasino) LA 74, LPŽ I, Бip 107 (: Гришка, Гришко ⇐ Григорий); IURSZA (Hūta), LA 71, LPŽ I, Бip 128 (: brus. Юрша ⇐ Юрий); MELKO/MELKA /МЕЛЬКА (Dajnowa/Dainavā; Kletkieniki; Žygi), LPŽ II, Бip 62 (: brus. Мелька ⇐ Емельян); MIKURA (Lubarty), Бip 91 (: brus. Микура ⇐ Микалай); MISŪRA (Cieslukiszki/Cesliukiskės; Woronowo), LPŽ II; Бip 93, 96 (: brus. Міц, Міора, Міцура ⇐ Микалай); PUPKA (Woronowo), LA 249, LPŽ II, Бip 179 (: brus. Пупка ⇐ Пуцлий); SIERAFINKA/SIERAFINKO/SIERAFIMKA/SIERAFIMKO /СЕРАФИНКА/СЕРАФИМКА /СЕРАФИНКО/СЕРАФИМКО (Bolcieninkiele; Kletkieniki; Romuci), Бip 110 (: brus. Серафимка), trumpinys Sierafinka būdingas lenkų kalbai, o Sierafimka — gudų; LPŽ II SERAFINAS/SERAFIMAS; STANISZ (Romucie; Staniszy/Stanišai), LA 87, LPŽ II (: lenk. Stanisz ⇐ Stanisław); WINCO/ВИНЦА (Woronowo), LPŽ II; Бip 47-48 (: lenk. Wincenty, paplitęs ir tarp katalikų gudų, nes stačiatikių Викентий trumpinys Винц- + -ук, -уль etc.); lie. Vincas, Vincentas; WOLYNIEC/WOLYNIEC (Cieslukiszki; Sci̇̇guny), LPŽ II Valinčius (: Valentas, lenk. Walenty, Walenta, brus. Валентый, Валят, Валеит, Валяты). Taigi krikštavardinės kilmės pavardžių rasta vos ne pusė — 61 (46%). Trečdalis iš jų — 24 — su lietuviškomis priesagomis, iš slaviškųjų elementų vyrauja gudiški, o ne lenkiški. 88 II. LIETUVIŠKOS NEKRIKŠTAVARDINĖS KILMĖS PAVARDĖS 1. Vertimas Rastas vienas dabar dokumentuose paliudytas pavardės vertimas: DULKA //ПИЛИНКА (Dainowa); netoli esančiuose Sviluose (Swiły) užrašyta tik DULKA, LA 138, LPŽ I pateikiama įvairių interpretacijų: 1) dùlkė arba 2) -ka vedinys iš dùla ’nekalbus žmogus’, bet vietoje ši pavardė (gal dėl liaudies etimologijos) interpretuojama kaip kilusi iš dùlkės, tai ir rodo vertimas. 2. Iš bendrinių lietuviškų žodžių BALANDA/BALANDO //БАЛОНДА (Podwaryszki), LPŽ I (: balánda, balandà ’toks augalas’); GAJDZIS (Zalesie/?), LA 139, LPŽ I (: gaidỹs); KIEL/КЕЛЬ (Swiły), LA 154, LPŽ I (: kielė); KODZIS (Koniuchy), LA 161, LPŽ I (: 1) kuódas; 2) kuõdis ’kas su kuodu’; 3) kuodỹs ’kuoduotasis vieversys’); KORWIEL (Stasino), LA 151, LPŽ I (: karvėlis); ROGAL/ROGALSKI/ROGELSKI //РОГАЛЬ (Czyżewsk/?; Huta; Łazaryszki), LPŽ II (?: rãgas) + -el-, vėliau + slaviška -ski; SZARKO //ШАРКО (Bieniakonce/?; Bieniakonie; Bojary; Scilguny), LA 203, LPŽ II (: šárka); SZAMIEL (Mikontany; Swiły), LPŽ II (: šãmas ’tokia žuvis’ + -el-); WILBIK (Stasino), LPŽ II (?: vilbėti, vilbinti); ZUZA (Koniuchy, Scilguny), LA 221, LPŽ II (: 1) zùžà ’nepaslankus žmogus’, 2) zùžti ’ūžti, murmėti, zyztì’). 3. Iš lietuviškų galūnių vedinių BALC //БАЛЬКА (Podwaryszki). Jeigu tai BALČIUS, tai LPŽ I (: 1) báltas), bet vertimas BALKA rodytų, kad 2) gali būti ir trumpinys iš Boleslovo, nors ir atsiradęs, matyt, dėl liaudies etimologijos) + -us; BALKUS (Bieniakonie), LPŽ I (: 1) balki arba 2) Bolko ⇐ Bolesław + -us; BILDŽIS (Bolsie), plg. LA 125 BILDŽIUS, LPŽ I BILDŽIUKAS (?: bildėti) + -is arba -ys; WOJSZNIS (Bieniakonie, Cieslukiszki), LPŽ II (?: vaišinti) + -is arba -ys. 89 4. Iš lietuviškų priesaginių žodžių Kai kurios pavardės, pvz., Wodejka, Woronis, nors ir kelia abejonių, skiriamos šiai grupei. Nurodomos priesagos, matyt, yra ne pavardžių darybos elementai, o lietuviškų priesaginių žodžių DUDOJC (Bieniakonœ; Bieniakonie; Lenciszki/Lėnčiškės; Zabłocie), LA 137, LPŽ I (: dūda 1) ’toks muzikos instrumentas’, 2) ’išsižiojęlis, neišmanėlis’) + -ait-; GAUDIUL (Bojary), plg. LA 141 GAUDIS (-YS?) (? : 1) gaūsti, 2) gāudyti, 3) Gaud- iš lietuviško asmenvardžio, dažnas dvikamienių lietuviškų pavardžių sandas); LPŽ I GAUDUTIS, GAUDELIS (? : gaudīs 1) ’skardus, skambus, garsus’, 2) ’melodingas’, 3) ’liūdnas, skurdus, graudus’) + -ul-; GIEDROIC (Kulkiszki/Kūlkiškės; Mikontany), LA 142, LPŽ I (: giēdras 1) ’saulėtas, šviesus, be debesų’; 2) ’skaidrus, tyras, svarus’; 3) ’skardus’; yra ežeras Giedrys) + -ait-; HAJDUL/ГАЙДУЛЬ (Woronowo), LA 139, LPŽ I GAIDELIS; HAIDUKAS; GAIDULIS; AIDULIS (: aidūs ’skardus’) + -ul-; LPŽ I abejojama, ar HAIDUKAS ne iš (: gaidys), bet gudiška forma su h- labiau paremtų pirmąjį aiškinimą — (: aidus); MAGUL (Ławcy/?), LA 169 MAGALAS (? : 1) māgalas ’kas magaliuoja, zuja aplink; makalas’, 2) magėti ’rūpėti, norėtis’) + -ul-; LPŽ II MOGULEVIČIUS (? : mōgautis ’gėrėtis, grožėtis, gardžiuotis’, 2) mōgis ’malonumas, pasitenkinimas’, 3) mogūoti ’trokšti, geidauti, magėti’; MITUL (Romucie), LPŽ I (? : mitulỹs, mītulis 1) ’žiemmitys’, 2) ’kas nusiganęs, nutukęs; subrendęs, suaugęs vyras’); MOZOL (Bieniakonie; Lenciszki; Podziegućie; Warnakiele; Zabłoc), LA 171 atstatoma MAŽUOLIS (: māžas) + -uol-; LPŽ II MAZOLIS (: slavizmo mazolis ’nuospauda’); vietiniai gyventojai lietuviai aiškina kaip LA 171; SKIRTUN (Bolcininkiele), LPŽ II SKIRTAUSKAS (: 1) skirti ’skaidyti į dalis, dalyti; imti iš būrio; skilti, plyšti, trūkti, krikti, sklaidytis, skirstytis’; 2) skyrùs, skýrus ’skirtingas, kitoks; nemėgstantis draugijos, atsiskyręs, vienišas; savimėlis, egoistiškas’) + -ūn-; WODEJKA (Kodzie); LPŽ II (? : vãdas) + -eik- (plg. pastabą p. 83); WORONIS (Woronowo), LA 215 (: vietovardžių ir vandenvardžių su Var- arba Vor-, pastarasis gali būti iš vóro), LPŽ II VARONIS, VORONIS (? : vārna, vaínas) + -on-; ? brus. Варонич 5. Iš senovinių dvikamienių lietuviškų asmenvardžių Dvikamieniai vardai yra geriau išlikę Žemaitijoje, o Rytų Lietuvoje jų mažà. Tik viena pavardė į mūsų sąrašus yra patekusi be jokių slaviškų priedų, tik su slavинимо žyme — numesta galūnė: 90 EJSMONT (Bieniakonie; Zabłocie), LA 139, LPŽ I (Eis- ⇐ : eiti, eis + -mant-: mantùs ‘patogus, tinkamas, sumanus’); -mont- virsta -mant- dėl lenkų k. įtakos. Kiti du dvikamieniai lietuviški asmenvardžiai dar turi po vėliau pridėtą slavišką priesagą -owicz: BUTRYMOWICZ (Posolcz/Pšałcis), LPŽ I (But- ⇐ būti, būtas) + (-rim- ⇐ rimti); SKORBUTOWICZ (Towrele), LPŽ II (Skar- ⇐ skárbas ‘lobis, turtas’ + (-but- ⇐ būti, būtas); gali būti ir vienkamienė pavardė, t. y. mažybinė šaknies skarb- lytis. Viena pavardė gali būti dvikamienio asmenvardžio trumpinys: MAMCZYS (Bieniakonie; Towzginiany), LPŽ II MANTELIS (? : Mantys resp. Mancys ⇐ Mamčys); yra vietovardžių su šia šaknimi, gali būti (: mantùs ‘sumanus’); LA 170, 229 MANTAS (-is, -ys?, dzūkų -cis, -cys); n > m/c, č. Su išlyga dar viena pavardė gali būti skirta šiai grupei: BOREYSZA/BOREYSZE /БАРЕЙША (Kmitowszczyzna/Kmitausčyzna; Woronowo), LA 247, LPŽ I (? : Bar- iš lietuviško asmenvardžio, dažnas dvikamienių lietuviškų pavardžių sandas). 6. Iš lietuviškų bendrinių žodžių su slaviškomis priesagomis Kai kurių šiame skyrelyje nagrinėjamų pavardžių etimologija gana paini, pvz., Kuszelewicz, Zylinski, nes jos gali būti kildinamos tiek iš lietuviškų, tiek ir iš slaviškų žodžių. a) iš lietuviškų bendrinių žodžių su slaviška priesaga -ewicz KLISZEWICZ (Woronowo), LPŽ I (: klìšas) + vėliau -ewicz; KUSZELEWICZ (Towzginiany), LA 162, LPŽ I (: kùšti, kušėti ‘judėti, kniždėti, triūsti’) + vėliau -ewicz; MITUKIEWICZ (Łubarty), 1) (? : mišti, mito) + -uk-, vėliau + -ewicz; bet 2) (? : lenk. Mita, Mitas ⇐ Dymitr) + -uk-, vėliau + -ewicz; SPIRGULEWICZ (Braželce), LPŽ II SPIRGELEVIČIUS (? : spirgėti ‘kepamam čirškėti; karščiuotis, nekantrauti, nerimauti; karščiuojantis kalbėti’) + -ul-, vėliau + -ewicz; b) iš lietuviškų bendrinių žodžių su slaviška -ski tipo priesaga DZWILANSKI (Woronowo), gali būti *DZVILONIS, vėliau + -ski; plg. LPŽ I *DZVILIUS (? : 1) dvýlius ‘kas vaikšto nuleidęs galvą’, 2) dvýlỹs, dvỹlis ‘juodbruvis’) + -on-, + -ski; plg. LA 139 DVYLIS; GALINSKI (Woronowo), LA 140, LPŽ I (: galìnis ‘gale esąs’), vėliau + -ski; gali būti slaviška pavardė; 91 RYDZIEWSKI (Swiły), LPŻ II RIDZEVIČIUS (? : rydzinti ’erzinti’), vėliau + -ewski; SOKOŁOWSKI (Posolcz), LPŻ II SAKALAUSKAS (: 1) sãkalas ’toks plėšrus paukštis’), vėliau + -owski; 2) brus., rus., lenk. pavardės; ŻYLINSKI (Kiemiele; Lubarty; Warnakiele), LA 225, LPŻ II (: žilas), vėliau + -inski. III. PAVARDĖS IŠ SLAVIŠKŲ BENDRINIŲ ŽODŽIŲ Iš slaviškų bendrinių žodžių kilusių pavardžių nedaug — 17% (23), bet ir tos kelia abejonių. Keblumų kyla todėl, kad rytinėse tarmėse gausu slavizmų, todėl kartais neaišku, ar tai lietuvių kalbos slavizmas, ar slavų žodis slavų aplinkoje. Kai kurios pavardės gali būti traktuojamos kaip vertimai, pvz., Biełoboki (: baltas + šonas), resp. *BALTAŠONIS; Wysocki (: aukštas), resp. *AUKŠTUOLIS; plg. LA 110-111, bet tai neįrodyta mūsų tyrime. BIEŁOBOKI/BIAŁOBOKI/БЕЛОБОЦКИЙ (Towrele); BOBIN (Bieni天akonie, Koniuchy), LA 104, LPŻ I; BOBNIS (Huta), LPŻ I (? : būbnas ’būgnas’) + -is arba -ys; BURACZEWSKI (Kodźie), LA 129, LPŻ I; BURZYNSKI/БУРЫНСКАЯ (Kontrimowszczyzna/Kantrimauščyzna; Swiły), LPŻ I; CZAPLO (Brażelce), LPŻ I ČAPLIA/ČEPLA/ČĖPLA (? : 1) čėpla, čėplia ’garnys’, slavizmas; bet yra ir toks aiškinimas: 2) čėplys ’kas čėploja, čėpla’; CZEGLIK/SZCEGLYK/ЧЕГЛИК (Koniuchy), LPŻ I, II ČEGLIKAS/ŠČEGLIS (: rus. чеглик ’mažas sakalas, sakalas patinas’); CZUPREWICZ (Brażelce), LPŻ I ČIUPRINSKAS; DORNIAK (Klimany/Klimónys; Kmitowszczyzna), LPŻ I; DWORŻYNSKI (Woronowo); GÓRSKI (Bieni天akonce), LPŻ I GORSKAS/GURSKIS; HORODECKI (Swiły), LPŻ I; KASZKOWSKI/КАСАКОВСКАЯ (Bazyle; Bieni天akonie); LPŻ I KAŠKAUSKAS; bet plg. ir LA 151 (: kaškis ’niežas’); KAZAKIEWICZ (Żelwidory), LPŻ I; KORECKI/KORZECKI/КОРЕЦКИЙ (Bolsie), LPŻ I KORECKAS; KORZENIEWSKI (Woronowo; Zabłocie), LPŻ I; KOZAK (Towzginiany; Woronowka/?), LPŻ I (: kažõkas 1) nuo 18 a. Rusijoje karių luomo žmogus, kilęs iš Dono, Kubanės ir kt. sričių, 2)15-17 a. Rusijoje — laisvasis žmogus, kilęs iš pabėgusių į Rusijos pakraščius baudžiauninkų ir varguomenės, 3) labai smarkus žmogus); KOWALEWSKI (Woronowo), LPŻ I (: kavõlis ’kalvis’, t. y. iš slavizmo, bet gali būti tiesiog slaviška pavardė), vėliau + -ewski; KRASNOWSKI (Towrele), LPŻ I KRASNAUSKAS; 92 KULESZO (Bieniakonie), LPŽ I (: slavizmo kuliešas ’šlubas’); LUGOWSKI (Bolsie; Gołmocinszki/Gálmantiškės), LPŽ I LUGAUSKAS; SZCZERBA/SZCZERBO /ЩЕРБА (Bieniakońce; Bieniakonie; Podwaryszki), LPŽ II; (: lenk. szczerba ’bedantis’); WYSOCKI (Braželce; Degutka; Ławcy; Lenciszki), LPŽ II. IV. PAVARDĖS, KURIŲ ČIA NEPAVYKO ETIMOLOGIZUOTI DROBIĄZGIEWICZ (Bolsie); (? : slavizmo drab zegas ’skuduras’); KOWALCZYS (Kulkiszki); (? : slavizmo kavolius ’kalvis’); MUCHLADO/MUKLĖDA (Kodzie, Stanisze/Stanisz y, Wizgirdy); LPŽ II MUKLIA; SKLEPOWICZ (Towrele); LPŽ II SKLIAPAS; (? : slavizmo sklepas ’rūsys’); SUCKIEL (Braželce, Zygi); LPŽ II; SWOROBOWICZ (Kontrimowszczyzna, Swily); TARCZEWSKI (Posolcz); LPŽ II TARČAUSKAS. IŠVADOS 1. 65% visuose trijuose šaltiniuose (1884-1902 m., 1984-1988 m., 1985 m.) besikartojančių pavardžių rodo gyventojų sėslumą. 2. Rasta 46% (61) krikštavardinės kilmės pavardžių, iš jų: a) penktadalis (18%) tirtų pavardžių (24) yra krikštavardinės kilmės su lietuviškomis mažybinėmis priesagomis: -elis, -ulis, -ukas, su tėvavardinėmis -aitis, -onis, -ūnas. Šešios iš šios rūšies pavardžių dar turi vėliau pridėtas ir slaviškas priesagas -owicz, -ewicz. Vyrauja pamatinės krikštavardinės formos, bendros ir lietuviams, ir slavams; b) aptikta 12% (16) krikštavardinės kilmės pavardžių tik su slaviškomis priesagomis -ewicz, -owicz. Tai tėvavardinės priesagos, nebūdingos Lenkijai, bet labai paplitusios buvusioje LDK, todėl pamatinės formos dažniausiai gudiškos; c) rasta 5% (6) pavardės su Lenkijoje paplitusia -ski tipo priesaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daugumos šių pavardžių pamatas — gudiškos krikštavardžių formos; d) dvi pavardės turi priesagą -eik-, dėl kurios priklausymo slaviškajam ar baltiškajam arealui vienos nuomonės nėra; pamatas — gudiškos krikštavardinės formos; e) iš slaviškų krikštavardinių trumpinių išsirutuliojusių pavardžių rasta 10% (13). Paprastai tai gudiškos formos. 3. Pavardžių, kilusių iš lietuviškų bendrinių žodžių, aptikta daug — 31% (39), iš jų 6% (9) — iš lietuviškų bendrinių žodžių su vėliau pridėtomis slaviškomis priesagomis. 93 Lietuviškos darybos pavardės tokios: a) vertinys DULKA //ПИЛИНКА (Dainava); b) 8% (10) pavardžių iš nepakitusių bendrinių žodžių; c) 3% (4) galūnių vediniai; d) 8% (10) priesagų vediniai. 4. Aptikti tik 5 (4%) senoviniai dvikamieniai lietuviški asmenvardžiai, iš kurių du — su slaviškomis priesagomis, du — trumpiniai. 5. Pavardžių iš slaviškų bendrinių žodžių, kurie gali būti ir slavizmai, ir vertiniai, rasta 23 (18%). 6. Nepavyko etimologizuoti 7 pavardžių. 7. Įrodyta, kad 63 pavardės (48%) yra neabejotinai lietuviškos kilmės. 8. Absoliuti dauguma slaviškų formų yra gudiškos. Literatūra Kviklys — Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1989. T. 1 (2-oji fotograf. laida). LPŽ I, II — Lietuvių pavardžių žodynas/Ats. red. A. Vanagas. V. T. 1 — 1985. T. 2 — 1989. "Viltis" — 1908 Nr. 109, 115; 1909. Nr. 1. LA — Zinkevičius Z. Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai 17 a. pradžioje. V., 1977. Бір — Біржала М. В. Беларуская антрапанімія. Мінск, 1982. THE STUDY OF PERSONAL NAMES IN THE ENVIRONS OF BENEKAINIAI Summary The article is concerned with 131 surnames of the parish of Benekainiai (the major part of it belongs to Byelorussia). The material for the article has been drawn from three sources: 1) the Polish manuscript of 1884-1902; 2) surnames collected during the expeditions from 1984 till 1988; 3) the census of the population taken by the Council of Environs (in the Russian language). 65 per cent of surnames frequent in all the three lists show the settled way of life of inhabitants. 18 per cent of the investigated surnames are by origin Christian names with the Lithuanian suffixes, 12 per cent — with the Slavonic suffixes -ewicz, -owicz, 5 per cent — with the suffix -ski. The abbreviated forms of Christian names of Slavonic origin make up 10 per cent. 31 per cent of surnames are common Lithuanian words, 18 per cent come of the Slavonic common words. The majority of Christian names of Slavonic origin have the foundations of their Byelorussian forms. 94