Slavizmai Lizijaus ir Engelio katekizmuose: gretinamoji analizė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Pietro U. DINI SLAVIZMAI LIZIJAUS IR ENGELIO KATEKIZMUOSE: GRETINAMOJI ANALIZĖ 0. Šis pranešimas — tai dar vienas bandymas pabrėžti senųjų raštų tyrimo svarbą ir aktualumą lituanistikai. Kartu tai galėtų būti ne mažiau svarbu bei aktualu ir šios konferencijos temai. Tekstai, kurie čia nagrinėjami slaviškų skolinių požiūriu, mus pasiekė iš XVIII amžiaus pradžios Mažosios Lietuvos, kai tebevyko kova prieš šio krašto germanizavimą. Tai specialistams ir bibliografams žinomi Lizijaus bei Engelio katekizmai — abudu išversti iš vokiečių kalbos. Žinoma, kad Henrikas Johanas Lizijus (H. J. Lysius, 1670-1731), aštuonioliktojo amžiaus antrojo dešimtmečio (1718-1719 m.) mokyklų inspektorius Rytų Prūsijoje bei paspartinto germanizavimo projekto lietuvių gyvenamose vietose rengėjas, 1719 m. paruošė rankraštinį, t. y. "Kleiner Katechismus", lietuvišką variantą. Taip pat žinoma, kad ypač priešiškai jo ir jo ketinimų atžvilgiu buvo nusiteikęs Gabrielius Engelis (G.Engel, 1685-1761). Jis 1721 m. tapo naujuoju inspektoriumi ir 1722 m. atidavė spaudai Mažą Katgismą D.[aktaro] Mertino Luteraus lietuviškay ir vokiškay (...) iš naujo Tilžėje mete 1722 perveizdėtą. Šių veikalų kalbinės ypatybės, kaip ir jųjų tikrieji santykiai, nėra iki šiol tyrinėti. Ypač apie tekstų santykius galima aptikti skirtingų nuomonių, tačiau jos visuomet pateikiamos be tinkamų sugretinamojo pobūdžio įrodymų: V.Biržiška antrajame "Aleksandryno" tome (1963, 7) rašė, kad Engelis "žymiai ištaisė", o "Mažojoje lietuvių tarybinėje enciklopedijoje"(2, 467) tvirtinama, jog Engelis išspausdino Katekizmą "nežymiai pakeitęs". Ir itin stebina, kad buvo galima šitaip pareikšti, nes Lizijaus rankraštis po Antrojo pasaulinio karo dingo, ir tiktai prieš dvejus metus šių cilučių autorius turėjo laimės jį aptikti Krokuvos universiteto bibliotekoje". Plačiau daugelį šio klausimo aspektų apsvarstysiu gal kita proga. Pranešime tenkinsiuos keliomis tekstologinio pobūdžio pastabomis, kurios galėtų būti reikšmingos siekiant bendrais bruožais apibūdinti šių veikalų giminingumą. Nors įrodymų čia pateiksiu tik vieną kitą, tačiau jų, manau, pakaks įrodyti, kad ir viena, ir kita anksčiau paminėta nuomonė neatitinka tekstinės medžiagos. | Zr. Aut. Dėl Lizijaus "Mažojo Katekizmo" berliniškio rankraščio // Baltistica, 1989. T. 25. 33 1. Engelio Katekizmas yra žymiai didesnis negu Lizijaus. Pirmajame — 72 puslapiai, išspausdinti skiltimis vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir dar 15 puslapių tiktai lietuviško teksto; tuo tarpu Lizijaus rankraštiniame tekste tėra 55 lapai. | Be to, užtektų net paviršutiniškos lyginamosios tekstų analizės parodyti, jog Katekizmai labai nevienodi. Tiksliau sakant, Engelio katekizmas susideda iš Lizijaus Katekizmo teksto ir dar naujų, Engelio paruoštų teksto dalių; tos naujos dalys kai kur įterptos į Lizijaus Katekizmo tekstą, 0 kai kur pateiktos atskirai, prieš ir po paties Lizijaus Katekizmo teksto. 2. Aptariant slavizmus minėtuose Katekizmuose, įdomiausia šįsyk būtų palyginti Lizijaus originalą su to paties teksto pakartojimu Engelio "perveizdėtame" tekste. Lizijaus ir Engelio katekizmai abu turtingi slavizmų. Lizijaus veikale jų yra apie 160, o Engelio — ne maziauZ. Toliau remiantis teksty sugretinamąja analize, pateikiami ir svarstomi keli atvejai, kai Katekizmų rengėjų požiūris į slavizmus skiriasi. Perredaguodamas Lizijaus rankraštį, Engelis ne tik įterpė naujų teksto dalių, bet ir stengėsi suvienodinti rašybą, vietomis pataisyti atskiras formas. Kalbant apie slavizmus, reikėtų pastebėti, kad Engelio Katekizme yra gana nuosekli slaviškos kilmės veiksmažodžio šlūžyti formų rašyba su /š/ formos pradžioje (22, 3 Blugiti, 22, 24 Blujiciau, 49, 1 užBlujijes etc.) vietoj /s/ kaip visur Lizijaus rankraštyje: 13 Slugiti, 16, 8 Služičiau, 31 3 uj/luzijęs; išimtį čia sudaro forma 36, 19 Bfuzma). Taisymo pavyzdžiu gali būti forma pastninkauti (39, 14 Pastnjkaut’), kuria Engelis keičia Lizijaus rankraStinio teksto variantą pasninkauti (29, 2 Pi/njkdut’). Tačiau Engeliui būdingas perredagavimo būdas — substitucija. Ir substitucija operuojama tiesioginiu arba netiesioginiu būdu, kitaip tariant, skolinį pavaduoja kitas atskiras žodis ar parafrazė. Pirmiausia aptarkime tuos atvejus, kur skolinys tiesioginės substitucijos būtų tiesiog pakeičiamas atskiru lietuvišku žodžiu. Pavyzdžiui, ten, kur Lizijus vartoja retą ginčytinos slaviškos kilmės skolinį valė (38, 15), atitinkamoje Engelio leidimo vietoje pateikiama lietuviška forma valdžia (60, 8). Įdomu, kad nors semantiniu požiūriu tie žodžiai skiriasi, bet kinta tame pačiame kontekste. Taigi Lizijus sako: Kojna DuBia tur but padūta Wyraulybei Wale ant jos turrincjei. Tuo tarpu Engelis pateikia šį variantą: Kojna DuBia tur buti padiita WyrauJybei Wald3ia ant jos turrinc;ei. 2 Apie tai Zr. Aut. O slavizmach u Lysiusa (BJ, Ms. Slav. Quart. 4) II Sprawozdania z posiedzefi komisji naukowych Oddziatu PAN w Krakowie ir Aut. Slavismi e germanismi lessicali nel catechismo lituano di Lysius del 1719 / Annali della facolta’ di lettere dell’universita’ della Basilicata, 1989. 34 Toliau patyrinėkime parafrazę, — netiesioginės substitucijos priemonę, — kai Engelis skolinį netiesiogiai keičia aiškinamąja parafraze. Antai pavyzdys, kai Lizijus, labai paplitus bažnytiniam stiliui, Katekizmo skyriaus pavadinime vartoja iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą patekusį žodį koznadėją (iš lenkiško žodžio kaznodzieja). Kontekstai — tie patys; Lizijus sako: Wy/kupams, Klebbonams ir Kojnadéjams (37, 1), o atitinkamoje Engelio leidimo vietoje pateikiama parafrazė: Wy/kupams Klebonams ir Bažnyc3ds Kunjgams (58, 2). Įdomu, kad, norėdamas išvengti slaviškos kilmės žodžio, Engelis tarsi nejučiomis vartoja kitą slavizmą (t.y. lietuvišką bažnyčia iš sen. rus. žodžio božnica)! 3. Čia vertėtų sustoti prie ginčytino skolinio (aptinkamo ir Lizijaus Katekizme) — labai retos lietuvių kalboje daugiskaitos formos parendininkai, pasitaikančios tiktai Mažojoje Lietuvoje rašytuose tekstuose“, Tai — nomen agentis, padarytas iš veiksmažodio parefidyti "beichten; išpažinti" su priesaga *-iniko-, susijęs su forma parefidas (vyr. gim.) / parefida (mot. gim.) "komunija". Šalia taip pat yra formos parédyti "zubereiten; paruošti", parédnas, parédningas "ordentlich, tūchtig; tvarkingas", parėdkas, parėtkas "Ordnung; tvarka". Tai, kad jie yra baltarusiškos kilmės, rodo lietuviškąjį -ė- atitinkąs baltarusiškasis -ja-, plg. veiksmažodį rjadit’-sja%. Norint paaiškinti santykius tarp nosinių ir nenosinių formų, galima daryti prielaidą, jog baltarusiška forma fonetikos atžvilgiu buvo iš dalies sulenkinta ir įgijo naują semantinę reikšmę. Kažkas panašaus yra, kaip pastebėjo Otrebskis®, su Tverečiaus tarmės nosine forma *pa-refiji¢ (formos rašipareūijija "roz-porządzit sie" pagrindo), kuri semantiškai sietina su nenosiniu veiksmažodžiu parėdyti "zubereiten, zuberichten; paruošti". Čia greičiausiai reikia turėti omenyje "tikinčio žmogaus širdies paruošimą" prieš komuniją; tokiu būdu, turime prasmę "beichten;. išpažinti". Bet grįžkime prie Lizijaus. Jo katekizme aptinkamas toks sakinys: Apie Graudinnimą Parendininkū (57, 13), o Engeliui tas pats sakinys skamba šitaip: Graudinimas prie Diewo Stalo / einančiump' (86, 1). Taigi lietuvių kalbos daugiskaitos forma parendininkai pakeičiama parafraze — prie Dievo stalo einantys [Zmonés] — greičiausiai todėl, kad ji laikoma ne visiems suprantama. 4. Dar verta pastebėti, jog, traktuodamas slavizmus, Engelis vietomis elgiasi dvejopai. Čia jis išlaiko Lizijaus panaudotą formą, čia ją keičia. Geras pavyzdys — štai šitas Lizijaus sakinys: Kagi tu uj/luijes effi Griekais 3 LKŽ IX 417; P. Skardžius jo nemini, žr.: Skardžius P. Die slawischen Lehnwėrter im Altlitauischen // Tauta ir žodis, 1931. T. 7. P. 1-252. 47: Būga K. Die litauisch-weiBrussischen Beziehungen und ihr Alter / Zeit. f. sl. Phil. 1, 1925=RR T. 3. V., 1963. P. 749-778. S Žr. Otrębski J. Wschodniolitewskie Narzecze Twereckie. Czgs¢ III. Zapožyczenia stowiafiskie, Naktadem Polskiej Akademji Umiejetnosci. Krakéw, 1932. 35 Jawo? (31, 3), kurį Engelis vienoje savo leidimo vietoje perteikia nekeisdamas (49, 1), o kitur keičia taip: Ką pelnęs eli Jawo Griekais nū Diewo? (42, 25). Slaviškos kilmės verbum compositum užslūžyti (plg. sen. len. zastuzyč) Engelis pateikia lietuvišku predikatyviniu junginiu "būti pelnęs'. Netrūksta ir priešingų atvejų, nors jų mažiau. Pavyzdžiui, Lizijaus pateiktą lietuvišką formą (ne-)tikėti Engelis keičia slaviškos kilmės veiksmažodžiu (ne-) vieryti tame pačiame kontekste. Antai, pavyzdžiui, Lizijus sako: O kur’s Bittiems jodjems netik“, arba abbejoj', tas newertingas (39, 26), o Engelis: O kuris Bitiems jod jiems newierij' arba abejoj’ tas newertingas (39, 26). 5. Taigi, koks yra vertéjy-rengéjy požiūris į slavizmy vartojimą? Arba tiksliau: ar galima kalbėti apie sąmoningą skolinių traktavimą? Derėtų atkreipti dėmesį bent į du dalykus. Bažnytinei sferai priklausančių slavizmų gausumą senojoje lietuvių raštijoje nulėmė reikšminga baltarusių ir lenkų kalbų įtaka besivystančiai lietuvių kalbos krikščioniškajai terminijai. Antra vertus, aštuonioliktojo amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje vyko polemika apie tai, kokia kalba reikėtų su liaudimi kalbėti (loguendum cum vulgo), tad Lizijaus korektoriams turbūt labiausiai rūpėjo išvengti kuo daugiau skolinių iš vokiečių kalbos, o slavizmai, jų požiūriu, nelabai arba visai nepasižymėjo svetimumu, nes jau nuo seno buvo įsigalėję lietuvių kalboje. Tačiau įdomu pastebėti, kad naujai Engelio paruoštose teksto dalyse slavizmų mažiau negu pačiame Lizijaus katekizmo pakartojime, nors ir ten priešingybių netrūksta. Apskritai Engelio veikale vietomis žymi tendencija mažiau vartoti svetimų formų. Tad kyla klausimas: ar nereikėtų žvelgti į Engelį kaip į ganėtinai ryžtingą kalbos gynėją? Šiaip ar taip, šįsyk nepakanka duomenų tokią prielaidą pagrįsti tvirtai, nes, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, čia dažnai itin sunku arba tiesiog neįmanoma nustatyti, kur baigiasi gaivališka stilistinė atranka, 0 kur prasideda sąmoninga "kalbos politikos" veikla. SLAVISCHE LEHNWORTER IN KATECHISMEN VON LYSIUS UND VON ENGEL : VERGLEICHENDE ANALYSE Zusammenfassung Nach dem Vergleichen der Handschrift des Katechismus von H. J. Lysius, datierter 1719, mit dem im Jahre 1722 gedrucktem Katechismus von G. Engel wurde es festgestellt, daB der Katechismus von Engel viel groger ist: er betragt den Text des Katechismus von Lysius und die von Engel geschriebenen Teile. Engel korrigierte auch den Text von Lysius. Die von Lysius gebrauchten Slavischen Lehnworter verbesserte er nicht selten zu echt litauischen Wortern, z. B.: užslūžyti: pelnyti "verdienen, gewinnen". Doch kommen auch einige Verbesserungen der gegensitzlichen Art vor (z. B. netikėti: nevieryti ‘unglauben”). AuBerdem gibt es in den von Engel geschriebenen Teilen weniger Slavischer Lehnworter als in dem vom Lysius nachgedrucktem Text. 36