Slavizmai Lizijaus ir Engelio katekizmuose: gretinamoji analizė

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Pietro U. DINI SLAVIZMAI LIZIJAUS IR ENGELIO KATEKIZMUOSE: GRETINAMOJI ANALIZĖ 0. Šis pranešimas — tai dar vienas bandymas pabrėžti senųjų raštų tyrimo svarbą ir aktualumą lituanistikai. Kartu tai galėtų būti ne mažiau svarbu bei aktualu ir šios konferencijos temai. Tekstai, kurie čia nagrinėjami slaviškų skolinių požiūriu, mus pasiekė iš XVIII amžiaus pradžios Mažosios Lietuvos, kai tebevyko kova prieš šio krašto germanizavimą. Tai specialistams ir bibliografams žinomi Lizijaus bei Engelio katekizmai — abudu išversti iš vokiečių kalbos. Žinoma, kad Henrikas Johanas Lizijus (H. J. Lysius, 1670-1731), aštuonioliktojo amžiaus antrojo dešimtmečio (1718-1719 m.) mokyklų inspektorius Rytų Prūsijoje bei paspartinto germanizavimo projekto lietuvių gyvenamose vietose rengėjas, 1719 m. paruošė rankraštinį, t. y. "Kleiner Katechismus", lietuvišką variantą. Taip pat žinoma, kad ypač priešiškai jo ir jo ketinimų atžvilgiu buvo nusiteikęs Gabrielius Engelis (G.Engel, 1685-1761). Jis 1721 m. tapo naujuoju inspektoriumi ir 1722 m. atidavė spaudai Mažą Katgismą D.[aktaro] Mertino Luteraus lietuviškay ir vokiškay (...) iš naujo Tilžėje mete 1722 perveizdėta. Šių veikalų kalbinės ypatybės, kaip ir jų tikrieji santykiai, nėra iki šiol tyrinėti. Ypač apie tekstų santykius galima aptikti skirtingų nuomonių, tačiau jos visuomet pateikiamos be tinkamų sugretinamojo pobūdžio įrodymų: V.Biržiška antrajame "Aleksandryno" tome (1963, 7) rašė, kad Engel is "žymiai ištaisė", o "Mažojoje lietuvių tarybinėje enciklopedijoje"(2, 467) tvirtinama, jog Engelis išspausdino Katekizmą "nežymiai pakeitęs". Ir itin stebina, kad buvo galima šitaip pareikšti, nes Lizijaus rankraštis po Antrojo pasaulinio karo dingo, ir tikrai prieš dvejus metus šių eilučių autorius turėjo laimės jį aptikti Krokuvos universiteto bibliotekoje1. Plačiau daugelį šio klausimo aspektų apsvarstysiu gal kita proga. Pranešime tenkinsiuos keliomis tekstologinio pobūdžio pastabomis, kurios galėtų būti reikšmingos siekiant bendrais bruožais apibūdinti šių veikalų giminingumą. Nors įrodymų čia pateiksiu tik vieną kitą, tačiau jų, manau, pakaks įrodyti, kad ir viena, ir kita anksčiau paminėta nuomonė neatitinka tekstinės medžiagos. 1 Žr. Aut. Del Lizijaus "Mažojo Katekizmo" berlyniškio rankraščio // Baltistica, 1989. T. 25. 33 1. Engelio Katekizmas yra žymiai didesnis negu Lizijaus. Pirmajame — 72 puslapiai, išspausdinti skiltimis vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir dar 15 puslapių tiktai lietuviško teksto; tuo tarpu Lizijaus rankraštiniame tekste tėra 55 lapai. Be to, užtektų net paviršutiniškos lyginamosios tekstų analizės parodyti, jog Katekizmai labai nevienodi. Tiksliau sakant, Engelio katekizmas susideda iš Lizijaus Katekizmo teksto ir dar naujų, Engelio paruoštų teksto dalių: tos naujos dalys kai kur įterptos į Lizijaus Katekizmo tekstą, o kai kur pateiktos atskirai, prieš ir po paties Lizijaus Katekizmo teksto. 2. Aptariant slavizmus minėtuose Katekizmuose, įdomiausia šįsyk būtų palyginti Lizijaus originalą su to paties teksto pakartojimu Engelio "perveizdėtame" tekste. Lizijaus ir Engelio katekizmai abu turtingi slavizmų. Lizijaus veikale jų yra apie 160, o Engelio — ne mažiau2. Toliau remiantis tekstų sugretinamąja analize, pateikiami ir svarstomi keli atvejai, kai Katekizmų rengėjų požiūris į slavizmus skiriasi. Perredaguodamas Lizijaus rankraštį, Engelis ne tik įterpė naujų teksto dalių, bet ir stengėsi suvienodinti rašybą, vietomis pataisyti atskiras formas. Kalbant apie slavizmus, reikėtų pastebėti, kad Engelio Katekizme yra gana nuosekli slaviškos kilmės veiksmažodžio šlūžyti formų rašyba su /š/ formos pradžioje (22, 3 ßlužiti, 22, 24 ßlužiciau, 49, 1 užßlužijes etc.) vietoj /s/ kaip visur Lizijaus rankraštyje: 13 Služiti, 16, 8 Služiciau, 31 3 užßlužijes; išimtį čia sudaro forma 36, 19 ßluzma). Taisymo pavyzdžiu gali būti forma pasninkauti (39, 14 Pasninkaut’), kurią Engelis keičia Lizijaus rankraštinio teksto variantą pasninkauti (29, 2 Pálnikaut’). Tačiau Engeliui būdingas perredagavimo būdas — substitucija. Ir substitucija operuojama tiesioginiu arba netiesioginiu būdu, kitaip tariant, skolinį pavad(u)oja kitas atskiras žodis ar parafrazė. Pirmiausia aptarkime tuos atvejus, kur skolinys tiesioginės substitucijos būtų tiesiog pakeičiamas atskiru lietuvišku žodžiu. Pavyzdžiui, ten, kur Lizijus vartoja retą ginčytinos slaviškos kilmės skolinį valė (38, 15), atitinkamoje Engelio leidimo vietoje pateikiama lietuviška forma valdžia (60, 8). Įdomu, kad nors semantiniu požiūriu tie žodžiai skiriasi, bet kinta tame pačiame kontekste. Taigi Lizijus sako: Kožna Dubia tur but padūta Wyraulybei Waļę ant jós turrincżej. Tuo tarpu Engelis pateikia šį variantą: Kožna Dubia tur buti padūta Wyraulybei Waldžia ant jós turrincżej. 2 Apie tai žr. Aut. O slavizmach u Lysiusa (BJ, Ms. Slav. Quart. 4) // Sprawozdania z posiedzeń komisji naukowych Oddziału PAN w Krakowie ir Aut. Slavismi e germanismi lessicali nel catechismo lituano di Lysius del 1719 // Annali della facolta’ di lettere dell’universita’ della Basilicata, 1989. 34 Toliau patyrinėkime parafrazę, — netiesioginės substitucijos priemonę — kai Engelis skolinį netiesiogiai keičia aiškinamąja parafraze. Antai pavyzdys, kai Lizijus, labai paplitūs bažnytiniam stiliui, Katekizmo skyriaus pavadinime vartoja iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą patekusi žodį koznadėja (iš lenkiško žodžio kaznodzieja). Kontekstai — tie patys; Lizijus sako: Wykupams, Klebbonams ir Koźnadėjams (37, 1), o atitinkamoje Engelio leidimo vietoje pateikiama parafrazė: Wyłkupams Klebonams ir Bažnyčios Kunigams (58, 2). Įdomu, kad, norėdamas išvengti slaviškos kilmės žodžio, Engelis tarsi nejuciomis vartoja kitą slavizmą (t.y. lietuvišką bažnyčia iš sen. rus. žodžio božnica)! 3. Čia vertėtų sustoti prie ginčytino skolinio (aptinkamo ir Lizijaus Katekizme) — labai retos lietuvių kalboje daugiskaitos formos parendininkai, pasitaikančios tiktai Mažojoje Lietuvoje rašytuose tekstuose3. Tai — nomen agentis, padarytas iš veiksmažodžio parėndyti "beichten; išpažinti" su priesaga *-iniko-, susijęs su forma parėndas (vyr. gim.) / parėnda (mot. gim.) "komunija". Šalia taip pat yra formos parėdyti "zubereiten; paruošti", parėdnas, parėdningas "ordentlich, tüchtig; tvarkingas", parėdkas, parėt­kas "Ordnung; tvarka". Tai, kad jie yra baltarusiškos kilmės, rodo lietuviškąjį -ė- atitinkąs baltarusiškasis -ja-, plg. veiksmažodį rjadit'-sja4. Norint paaiškinti santykius tarp nosinių ir nenosinių formų, galima daryti prielaidą, jog baltarusiška forma fonetikos atžvilgiu buvo iš dalies sulenkinta ir įgijo naują semantinę reikšmę. Kažkas panašaus yra, kaip pastebėjo Otrębski5, su Tverečiaus tarmės nosine forma *pa-reñjic (formos rašipareñžija "roz-porządził się" pagrindo), kuri semantiškai sietina su nenosiniu veiksmažodžiu parėdyti "zubereiten, zuberichten; paruošti". Čia greičiausiai reikia turėti omenyje "tikinčio žmogaus širdies paruošimą" prieš komuniją; tokiu būdu, turime prasmę "beichten; išpažinti". Bet grįžkime prie Lizijaus. Jo katekizme aptinkamas toks sakinys: Apie Graudinimą Parendininkų (57, 13), o Engeliui tas pats sakinys skamba šitaip: Graudinimas prie Diewo Stalo / einančiųmp (86, 1). Taigi lietuvių kalbos daugiskaitos forma parendininkai pakeičiama parafraze — prie Diewo stalo einantys [žmonės] — greičiausiai todėl, kad ji laikoma ne visiems suprantama. 4. Dar verta pastebėti, jog, traktuodamas slavizmus, Engelis vietomis elgiasi dvejopai. Čia jis išlaiko Lizijaus panaudotą formą, čia ją keičia. Geras pavyzdys — štai šitas Lizijaus sakinys: Kągi tu užlužijęs elfi Griekas 3 LKŽ IX 417; P. Skardžius jo nemini, žr.: Skardžius P. Die slawischen Lehnwörter im Altlitauischen // Tauta ir žodis, 1931. T. 7. P. 1-252. 4 Zr. Buga K. Die litauisch-weißrussischen Beziehungen und ihr Alter // Zeit. f. sl. Phil. 1, 1925-RR T. 3. V. 1963. P. 749-778. 5 Zr. Otrębski J. Wschodniolitewskie Narzecze Twereckie. Część III. Zapożyczenia słowiańskie. Nakładem Polskiej Akademji Umiejętności. Kraków, 1932. 35 ławo? (31, 3), kurį Engelis vienoje savo leidimo vietoje perteikia nekeisdamas (49, 1), o kitur keičia taip: Ką pelnęs elfi ławo Griekas nū Diewo? (42, 25). Slaviškos kilmės verbum compositum užsłużyti (plg. sen. len. zasłuzyć) Engelis pateikia lietuvišku predikatyviniu junginiu ’būti pelnęs’. Netrūksta ir priešingų atvejų, nors jų mažiau. Pavyzdžiui, Lizijaus pateiktą lietuvišką formą (ne-)tikėti Engelis keičia slaviškos kilmės veiksmažodžiu (ne-)vierýti tame pačiame kontekste. Antai, pavyzdžiui, Lizijus sako: O kur’s Bittiems žodžiems netik’, arba abbejoj’, tas newertingas (39, 26), o Engel is: O kuris Bitiems žodžiems niewierij’ arba abejój’ tas newertingas (39, 26). 5. Taigi, koks yra vertėjų-rengėjų požiūris į slavizmų vartojimą? Arba tiksliau: ar galima kalbėti apie sąmoningą skolinių traktavimą? Derėtų atkreipti dėmesį bent į du dalykus. Bažnytinei sferai priklausančių slavizmų gausumą senojoje lietuvių raštijoje nulėmė reikšminga baltarusių ir lenkų kalbų įtaka besivystančiai lietuvių kalbos krikščioniškajai terminijai. Antra vertus, aštuonioliktojo amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje vyko polemika apie tai, kokia kalba reikėtų su liaudimi kalbėti (loquendum cum vulgo), tad Lizijaus korektoriams turbūt labiausiai rūpėjo išvengti kuo daugiau skolinių iš vokiečių kalbos, o slavizmai, jų požiūriu, nelabai arba visai nepasižymėjo svetimumu, nes jau nuo seno buvo įsigalėję lietuvių kalboje. Tačiau įdomu pastebėti, kad naujai Engelio paruoštose teksto dalyse slavizmų mažiau negu pačiame Lizijaus katekizmo pakartojime, nors ir ten priešingybių netrūksta. Apskritai Engelio veikale vietomis žymi tendencija mažiau vartoti svetimų formų. Tad kyla klausimas: ar nereikėtų žvelgti į Engelį kaip į ganėtinai ryžtingą kalbos gynėją? Šiaip ar taip, šišyk nepakanka duomenų tokią prielaidą pagrįsti tvirtai, nes, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, čia dažnai itin sunku arba tiesiog neįmanoma nustatyti, kur baigiasi gaivališka stilistinė atranka, o kur prasideda sąmoninga "kalbos politikos" veikla. SLAVISCHE LEHNWÖRTER IN KATECHISMEN VON LYSIUS UND VON ENGEL: VERGLEICHENDE ANALYSE Zusammenfassung Nach dem Vergleichen der Handschrift des Katechismus von H. J. Lysius, datierter 1719, mit dem im Jahre 1722 gedrucktem Katechismus von G. Engel wurde es festgestellt, daß der Katechismus von Engel viel größer ist: er beträgt den Text des Katechismus von Lysius und die von Engel geschriebenen Teile. Engel korrigierte auch den Text von Lysius. Die von Lysius gebrauchten Slavischen Lehnwörter verbesserte er nicht selten zu echt litauischen Wörtern, z. B.: užsłużyti: pelnyti "verdienen, gewinnen". Doch kommen auch einige Verbesserungen der gegensätzlichen Art vor (z. B. netikėti: nevie ryti "unglauben"). Außerdem gibt es in den von Engel geschriebenen Teilen weniger Slavischer Lehnwörter als in dem von Lysius nachgedrucktem Text. 36