Lietuvių nutautinimas per mokyklas iki „Aušros“

LIETUVIY _KALBOTYROS KLAUSIMAL XXX (1993) PERIFERINES LIETUVIU KALBOS TARMES Zigmas ZINKEVICIUS LIETUVIY NUTAUTINIMAS PER MOKYKLAS IKI “AUSROS" a RaSydamas "Lietuviy kalbos istorijg" esu sukaupes Sia tema labai daug duomeny. Jy visy Ga pateikti nejmanoma. Juk Lietuvoje mokyklos egzistavo nuo pat krikSionybés jvedimo. ApzZvelgti mokyklos istorijg mums ripimu aspektu iki XIX a. pabaigos — beveik pusés tikstantio mety laikotarpj — trumpame straipsnyje yra sunkiai jvykdomas uZdavinys. Todél bus pasitenkinta tik pagrindiniy iSvaduy, labai trumpy teziy pateikimu. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad apie nutautinima per mokyklas galima kalbéti tik maZdaug nuo XVII a. pabaigos. Iki tol Lietuvoje mokykla buvo lotyni5ka. Joje mokési bemazZ vien auktuomené. Tada mokyklas daugiausia tvarké jézuitai. Jy kaltinti siekimu nutautinti lietuvius negalima, nors lietuvybés ripinimusi ir nepasiZyméjo. PoZiiirj j lietuviy kalba rodo kad ir paskutinis Vilniaus Akademijos turto suraSymas 1773 m.: i§ 11 tikstandiy rasty knygy tebuvo septynios lietuviSkos. Daugiy daugiausia galima konstatuoti iki XVIII a. tik sqlygy nutautéti lictuviams sudaryma, bet ne samoningas nutautinimo per mokyklq pastangas. Tokiy tada dar nebuvo. XVIII a. lietuviy diduomené jau buvo stipriai aplenkéjusi. Tagiau ja sulenkino ne mokykla, o didZiyjy kunigaikSciy, virtusiy Lenkijos . karaliais, dvaras, lenkiSka baZny¢ia (savos baZnytinés provincijos Lietuvoje nebuvo) ir, Svarbiausia, visas valstybinis ir administracinis gyvenimas. Juk be lenky kalbos nebuvo galima padaryti jokios tarnybinés karjeros. Todél aukStesnio luomo Zmonés ir mokési tos kalbos. XVIII a. ne tik didikai, bet ir stambieji bajorai jau vartojo lenky kalba, tiksliau jos varianta “polszczyzna litewska". Didikai buvo i8tisai ja persiéme, 0 daugelis bajory, ypaé Zemaitijoje, tebebuvo dvikalbiai. Taiau visi aukStuomenés nariai save laiké lietuviais. Taigi bita tik kalbinio, o ne politinio-nacionalinio nutautéjimo. Mokykla iS esmés tebebuvo lotyniSka. Mokytojai — daugiausia i§ aplenkéjusios aukStuomenés. Lietuviy kalba toje mokykloje tebuvo retas svetias. Ja vartojo vien kaip pagalbine priemone lotyny kalbai mokyti, ir tai, kol mokiniai pramokdavo lenkiSkai. ISimtj sudaré reformaty mokyklos Kédainiuose ir Pandélyje, kur lietuviy kalba buvo daug plagiau vartojama. Lietuviy kalbos persekiojimo ar draudimo ja vartoti fakty XVIII a, bent jau pirmosios pusés, mokyklose neZinoma. GreiGiausiai jy ir nebuvo. 28 Per mokyklas lietuviy lenkinimas labai suaktyvéjo Edukacinés komisijos laikais nuo 1773 m. Tada padaugéjo paciy mokykly, ypa¢ parapiniy. Joms buvo iSkeltas uZdavinys sulieti bendrosios Respublikos (Zeépospolitos) tautas j vieng nacija, kuri turéjo biti lenkiSka. Baltarusiai ir ukrainiediai, kaip slavai, savaime laikyti_lenkais, o lietuvius dar reikéjo sulenkinti. Toks uZdavinys lémé mokyklos pobiidj. Lenky kalba joje padaryta déstomaja kalba vietoj lotyniSkosios. Provincijoje tai vyko nelengvai. Smulkiyjy bajory, juo labiau valstieciy vaikai daug kur lenky kalbos nemokéjo. Reikéjo pirma jos iSmokyti, tik paskui vartoti kaip déstomajqa kalba. ISlikusiose mokykly vizitatoriy ataskaitose randame gausiy mokytojy nusiskundimy, kad mokiniai sunkiai iSmoksta lenky kalba. Net reikalaujama uZdrausti mokiniams tarpusavyje kalbétis lietuviSkai, neleisti baZnyGioje klausyti lietuvi8ky pamoksly, jvesti mokiniams specialius lenkiskus pamokslus ir pan. Kaip tokie pasitilymai anuomet buvo vykdomi, nustatyti sunku. IS atskiry pastaby ataskaitose galima spresti, kad kai kuriose mokyklose jie buvo vykdomi. Taigi XVIII a. pabaigoje tam tikrais atvejais jau biita prievartinio lenkinimo, kuris, matyt, dar nebuvo daZnas. XVIII a. iSkilo dar vienas naujas reiSkinys: Salia oficialiy lenki8ky mokykly atsirado neoficialios lietuviSkos. Tai vadinamosios bakalorijos (pavadinimas nuo iSkraipyto svetimos kilmés ZodZio bakalauras "tam tikras Zemesnis mokslinis laipsnis"), primityvios mokyklélés, turéjusios tik po kelis ar keliolika mokiniy, kur mokydavo savamoksliai mokytojai, keliaujantys i5 trobos j trobq. ValdZia ty bakalorijy nerémé, neglobojo. Tai patios liaudies susikurta savimoka. Tadiau joje gliidi miisy tautinés mokyklos uZuomazga. IS viso to, kas pasakyta, matyti, jog neZiiirint paskiry prievartinio lenkinimo fakty, XVIII amZiuje daug labiau negu mokykla lietuvius lenkino dvaras, baZnycia, pats visuomenés gyvenimas. Mokykla tapo tikru lenkinimo jrankiu véliau, jau Zlugus jungtinei Respublikai. Tada siekta atkurti buvusiq valstybe. Tam daug ruoStasi. Kiekvienas pilietis, ne vien privilegijuoto luomo narys, bet ir paprastas Zmogus, privaléjo iSmokti bisimosios valstybés kalba. Kaip tautos lietuviy niekas nepripazino. Oficialiai lietuviai buvo laikomi kitaip kalbanGiais lenkais. Siekta, kad jie irgi kalbéty lenkiSkai. Polonizacija per mokyklas labai sustipréjo. Jas tvarké lenkiSkas Vilniaus universitetas, kurio nuopelnai lietuviy tautai ir kultirai buvo tik netiesioginiai: paZangiyjy universiteto profesoriy veikla skatino doméjimasi tautos praeitimi ir gimtaja kalba, taGiau aktyviai veikti lietuvybés palaikymo kryptimi universitetas né nemané. Jo poZiiiris j lietuvybe matyti kad ir iS fakto, jog universitete buvo mokoma senyjy lotyny, graiky, hebrajy kalby, nuo XIX a. pirmojo desimtmeéio ir naujyjy vokietiy, pranciizy, italy, angly, net Ryty kalby, — araby ir persy, — bet tik ne lietuviy kalbos, aukléjimas buvo nukreiptas patriotine lenki8kumo dvasia._ Vizitatoriai didziausiqa démesj skyré lenky kalbai, jos mokymui gerinti. Ji buvo 29 traktuojama kaip svarbiausia patriotinio aukléjimo priemoné, Zmogaus kultiiringumo poZymis. Mokytojai turéjo labai daug vargo su pradedan¢iais mokyklag lankyti mokiniais, kurie ateidavo nesimoke lenky_ kalbos. Universiteto skirty vizitatoriy ataskaitose daZnai patariama mokytojams imtis grieZty priemoniy prieS lietuviy kalba. Bet smurto aktai ir tada buvo reti. Po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uZdarytas. Prasidéjo naujas laikotarpis. Caro valdZia oficialias lenkiSkas Lietuvos mokyklas émé Tusinti, taciau nesékmingai. Jos ir toliau i§ esmés liko lenkiSkos, kai kur net tapo dar lenkiSkesnés. Lietuviy mokiniy lenkinimas jose gerokai sustipréjo ir igavo prievartinj pobiidj. Smurto fakty vis daugéjo, ypa¢ Vilniaus ir Kauno gubernijose. Mokiniams buvo. visai uZdrausta lietuviSkai kalbéti, net tarpusavyje. Sugautam kalbandéiam lietuviSkai mokiniui kabindavo ant kaklo specialiq lentele, vadinamajq metelinga (iSkraipyta lotyny nota linguae "kalbos zymé"). 5j gédos Zenkla mokinukas turédavo neioti tol, kol sugaudavo kita lietuviSkai kalbéjusj. - Kiek kitaip reikalai klostési UZnemunéje (dab. Suvalkijoje). Po paskutinio Respublikos padalijimo jq prijungé prie Prisijos. Lietuviy kalbos teisés Gia buvo sulygintos su turétomis Sioje valstybéje. O ten lietuviy kalba buvo déstomoji mokyklos kalba, vartota protestanty baZnyCiose, pladiai skambéjo vieSajame gyvenime. Germanizacijos tada dar nebuvo. Deja, UZnemunéje viso to padaryti nespéta. KraStas greit prijungtas prie Napoleono kuriamos VarSuvos kunigaikStystés. GraZinta lenky administracija. Polonizacija labai sustipréjo. Mokiniams buvo uZdrausta lietuviSkai kalbétis net per pertraukas, taip pat su atvykstandiais aplankyti tévais. Zinoma smurto fakty. PavyzdZiui, ir Ga mokinius uzZ kalbéjima lietuviSkai bausdavo ir kabino ant kaklo lentele su lenkiSku uZraSu "osiot" (asilas) ir pan. To meto lietuviy valstiecio vaiko, patekusio { mokykla, bikle rodo, pvz., 1854 m. J. Ciuldos rankraStinés gramatikos jvadas, kuriame raSoma (pateikiamas vertimas i§ lenky kalbos): "MaZas berniukas, atiduotas j parapine mokykla, verciamas, grasomas bausme atsisakyti teévy kalbos; visa moksla ir lavinimasi gaudamas svetima, lig tol neZinoma kalba, ilgainiui tampa (...) abejingas, (...) ima atvirai bjaurétis ta kalba, kuria jautri motuté, pamaldi lietuvé (Zemaité) jj moké pirmujy ZodZiy (...). Taip pradeda gédytis savo tévy ir Seimos, gédytis savo luomo ir tévynés. Nenori prisipazinti (...), kad yra lietuvis (Zemaitis), bet priskiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis i8 seno tikru lenku". Po 1863 m. sukilimo padétis vel keitési. Cariné valdzia ryZosi sustabdyti Lietuvos polonizacija. Tai daré ne gery nory skatinama, bet siekdama tusifikacijos tiksly. Emési keisty ir sveikam protui prieStaraujanciy priemoniy. Uzdraudé lietuviams spauda jprastinémis lotyni’komis (laiké jas lenkiSkomis) raidémis. Taip kovojo su lenkinimu. Isakyta lietuviSkas knygas spausdinti tik rusiskomis raidémis, taciau dél lietuviy boikoto 3is sumanymas suZlugo. Knygos buvo leidZiamos Priisijoje ir slapta platinamos Lietuvoje. Prasidéjo 30 knygneSiy epocha — unikalus Europos kultiros istorijos fenomenas. Mokykly rusifikacija buvo siejama su lietuviy vertimu j staciatikybe. Pristeigta daug rusisky parapiniy mokykly. Per mokykla prasidéjo dvigubas lietuviy nutautinimas: Salia tradicinio lenkinimo dar radosi valdinis rusinimas. Pastarasis buvo ne toks pavojingas. Lietuviai beveik neruséjo. Bet ir toliau jie lenkéjo. Matyt, tai nemazZa dalimi aiSkintina tikybos (rusy valdzios persekiojamos) bendrumu su lenkais. Lietuviy kalba mokyklose dar grieZciau persekiota. Smurto faktai labai padaZnéjo. XIX a. antrojoje puséje iSkilo vél naujas, labai svarbus veiksnys: prasidéjo lietuviy tautinis atgimimas, sutapes su pirmyjy “AuSros" numeriy pasirodymu. Jis labai sukomplikavo kalbine padétj visose srityse: ir baZnyCioje, ir mokykloje, ir visuomeniniame gyvenime. Prasidéjo atkakli kova dél lietuviy kalbos teisiy pripaZinimo. Tai palieté ir mokykla. Bet visa tai jau uz chronologiniy Sios temos riby. POJIb IWKOJIN B NMOJIOHM3AUMH WH PYCHOMKAUMH JIMTOBLIEB JO OMOXH “AYLIPHI” : ” Pestome Hayano MCnONb30BaHMA WIKOAH KaK HHCTpyMeHTa NOOHW3aUMH AMTOBLEB orsocutca kK Koutly XVIII B. Pomb WIKONH B 9TOM OTHOMICHHH YCHIMBA€TCA BO BpeMeHa JeATeNbHOCTH OjykKalMOHHOM KOMHccHH (coszannon B 1773 r.), Koza Neped WKONOH Guia MocTapieHa 3afa%a aKTHBHO COAeMCTBOBaTb CNMAHMIO Hapozon Kean TlocnoauTow B esMHyioO nosmbcKyo Haun. OgHakO NOAIMHHHM HM JeHCTBeEHHEM OPyAMeM MNOJONM3AUMH WKOa CTaHOBHTCA TOuLKO B XIX B., KOra JHTOBCKHH A3HIK CTaHOBHTCA OOLEKTOM ee mpecnesoBanna. YYeHHK, OCMENMBIIHHCA 3aOBOPHTS B LWKOE NO-sIMTOBCKM, HaKa3LIBUICA: €fO 3ACTABIAJIM HOCHTS CHeuMasbUN 3Hak mo30pa (Tak HaSLBAeMYy!O MeTEIMHEy) JO TeX NOp, NOKa ApyroH yxeHHK He OyzeT yMyeH B TaKOM awe “npecrynaenun”. Tlocae soccrauna 1863 r. wapckwe BnacTH pellHan HpwocranosnT, npouecc nooun3zauMn JlaTsu. Gro Gino caenano He M3 AOOpHx NOOyAACHMA NO OTHOWENHIO K JIMTOBUAM, @ C UENO HawTh HX pyCHPHKaLHo. Ana AOCIMACHMA CE Ha4aAM OCYUIECTBIIATLCA MEPOMPHATHA, MpOTHBOpeyaMe NpOcTo 3Apabomy CMUCAY, B TOM 4HGIe — HM 3allpeT HeYaTaMA KH Ha JIMTOBCKOM ASHIKE JATHUCKMM upHotoM (koTOpum npxsiasn "nocKwM”). [pouecc nosounsauHn ue 6111 OCTaHOB.IeH 9THMM M ApyrMMH MepaMH, HO OTHMIE Ola CTasla COMpoBoAaTbCA Gpytaiuod pycuovkaunen. Oa aTH npouecca OLwiIM MpHOCTAaHOBMEMLM BCIIECKOM HaLMOUaILO—OCBOOOAMTELHOrO BOSPOAAEMHA, COBNABLUHE MO BPeMelH C BHXOJOM B cBer nepBix HoMepos ra3zeTu “Ayuipa” B 1883 r. 31 ENTNATIONALISIERUNG DER LITAUER DURCH DIE SCHULEN BIS "AUSRA" Zusammenfassung Die Polonisierung der Litauer durch die Schulen begann am Ende des 18. Jhs. Sie erstarkte besonders im Zeitraum der Tatigkeit von Edukationkommission (von 1773). Aber zu wahrem Objekt der Verfolgung in der Schule wurde die litauische Sprache im 19. Jh. Nach dem Aufstand im 1863 hemmt die Regierung des Zaren die Polonisierung und beginnt mit dem Verbot des litauischen Druckes in lateinischer Schrift die Russifizierung. Beide Prozefe — Polonisieren und Russifizieren der Litauer — hemmte nur die nationale Befreiungsbewegung, derer Anfang mit dem Erscheinen der ersten Nummern von “Auéra" im Jahre 1883 zusammengefallen ist.