Lietuvių nutautinimas per mokyklas iki „Aušros“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Zigmas ZINKEVIČIUS LIETUVIŲ NUTAUTINIMAS PER MOKYKLAS IKI "AUŠROS" Rašydamas "Lietuvių kalbos istoriją" esu sukaupęs šia tema labai daug duomenų. Jų visų čia pateikti neįmanoma. Juk Lietuvoje mokyklos egzistavo nuo pat krikščionybės įvedimo. Apžvelgti mokyklos istoriją mums rūpimu aspektu iki XIX a. pabaigos — beveik pusės tūkstančio metų laikotarpį — trumpame straipsnyje yra sunkiai įvykdomas uždavinys. Todėl bus pasitenkinta tik pagrindinių išvadų, labai trumpų tezių pateikimu. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad apie nutautinimą per mokyklas galima kalbėti tik maždaug nuo XVII a. pabaigos. Iki tol Lietuvoje mokykla buvo lotyniška. Joje mokėsi bemaž vien aukštuomenė. Tada mokyklas daugiausia tvarkė jėzuitai. Jų kaltinti siekimu nutautinti lietuvius negalima, nors lietuvybės rūpinimusi ir nepasižymėjo. Požiūrį į lietuvių kalbą rodo kad ir paskutinis Vilniaus Akademijos turto surašymas 1773 m.: iš 11 tūkstančių raštų knygų tebūvo septynios lietuviškos. Daugiau daugiausia galima konstatuoti iki XVIII a. tik sąlygų nutautėti lietuviams sudarymą, bet ne sąmoningas nutautinimo per mokyklą pastangas. Tokių tada dar nebuvo. XVIII a. lietuvių diduomenė jau buvo stipriai aplenkėjusi. Tačiau ją sulenkino ne mokykla, o didžiųjų kunigaikščių, virtusių Lenkijos karaliais, dvaras, lenkiška bažnyčia (savos bažnytinės provincijos Lietuvoje nebuvo) ir, svarbiausia, visas valstybinis ir administracinis gyvenimas. Juk be lenkų kalbos nebuvo galima padaryti jokios tarnybinės karjeros. Todėl aukštesnio luomo žmonės ir mokėsi tos kalbos. XVIII a. ne tik didikai, bet ir stambieji bajorai jau vartojo lenkų kalbą, tiksliau jos variantą "polszczyzna litewska". Didikai buvo ištisai ja persiėmę, o daugelis bajorų, ypač Žemaitijoje, tebebuvo dvikalbiai. Tačiau visi aukštuomenės nariai save laikė lietuviais. Taigi būta tik kalbinio, o ne politinio-nacionalinio nutautėjimo. Mokykla iš esmės tebebuvo lotyniška. Mokytojai — daugiausia iš aplenkėjusios aukštuomenės. Lietuvių kalba toje mokykloje tebūvo retas svečias. Ją vartojo vien kaip pagalbinę priemonę lotynų kalbai mokyti, ir tai, kol mokiniai pramokdavo lenkiškai. Išimtį sudarė reformatų mokyklos Kėdainiuose ir Pandėlyje, kur lietuvių kalba buvo daug plačiau vartojama. Lietuvių kalbos persekiojimo ar draudimo ją vartoti faktų XVIII a., bent jau pirmosios pusės, mokyklose nežinoma. Greičiausiai jų ir nebuvo. 28 Per mokyklas lietuvių lenkinimas labai suaktyvėjo Edukacinės komisijos laikais nuo 1773 m. Tada padaugėjo pačių mokyklų, ypač parapinių. Joms buvo iškeltas uždavinys sulieti bendrosios Respublikos (Žečpospolitos) tautas į vieną naciją, kuri turėjo būti lenkiška. Baltarusiai ir ukrainiečiai, kaip slavai, savaime laikyti lenkais, o lietuvius dar reikėjo sulenkinti. Toks uždavinys lėmė mokyklos pobūdį. Lenku kalba joje padaryta dėstomąja kalba vietoj lotyniškosios. Provincijoje tai vyko nelengvai. Smulkiųjų bajorų, juo labiau valstiečių vaikai daug kur lenkų kalbos nemokėjo. Reikėjo pirma jos išmokyti, tik paskui vartoti kaip dėstomąją kalbą. Išlikusiose mokyklų vizitatorių ataskaitose randame gausių mokytojų nusiskundimų, kad mokiniai sunkiai išmokstą lenkų kalbą. Net reikalaujama uždrausti mokiniams tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, neleisti bažnyčioje klausyti lietuviškų pamokslų, įvesti mokiniams specialius lenkiškus pamokslus ir pan. Kaip tokie pasiūlymai anuomet buvo vykdomi, nustatyti sunku. Iš atskirų pastabų ataskaitose galima spręsti, kad kai kuriose mokyklose jie buvo vykdomi. Taigi XVIII a. pabaigoje tam tikrais atvejais jau būta prievartinio lenkinimo, kuris, matyt, dar nebuvo dažnas. XVIII a. iškilo dar vienas naujas reiškinys: šalia oficialių lenkiškų mokyklų atsirado neoficialios lietuviškos. Tai vadinamosios bakalorijos (pavadinimas nuo iškraipyto svetimos kilmės žodžio bakalauras "tam tikras žemesnis mokslinis laipsnis"), primityvios mokyklėlės, turėjusios tik po kelis ar keliolika mokinių, kur mokydavo savamoksliai mokytojai, keliaujantys iš trobos į trobą. Valdžia tų bakalorijų nerėmė, neglobojo. Tai pačios liaudies susikurta savimoka. Tačiau joje glūdi mūsų tautinės mokyklos užuomazga. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog nežiūrint paskirų prievartinio lenkinimo faktų, XVIII amžiuje daug labiau negu mokykla lietuvius lenkino dvaras, bažnyčia, pats visuomenės gyvenimas. Mokykla tapo tikru lenkinimo įrankiu vėliau, jau žlugus jungtinei Respublikai. Tada siekta atkurti buvusią valstybę. Tam daug ruoštasi. Kiekvienas pilietis, ne vien privilegijuoto luomo narys, bet ir paprastas žmogus, privalėjo išmokti būsimosios valstybės kalbą. Kaip tautos lietuvių niekas nepripažino. Oficialiai lietuviai buvo laikomi kitaip kalbančiais lenkais. Siekta, kad jie irgi kalbėtų lenkiškai. Polonizacija per mokyklas labai sustiprėjo. Jas tvarkė lenkiškas Vilniaus universitetas, kurio nuopelnai lietuvių tautai ir kultūrai buvo tik netiesioginiai: pažangiųjų universiteto profesorių veikla skatino domėjimąsi tautos praeitimi ir gimtąja kalba, tačiau aktyviai veikti lietuvybės palaikymo kryptimi universitetas nė nemanė. Jo požiūris į lietuvybę matyti kad ir iš fakto, jog universitete buvo mokoma senųjų lotynų, graikų, hebrajų kalbų, nuo XIX a. pirmojo dešimtmečio ir naujųjų vokiečių, prancūzų, italų, anglų, net Rytų kalbų, — arabų ir persų, — bet tik ne lietuvių kalbos, kuriai vietos universitete neatsirado. Universiteto prižiūrimose mokyklose visas auklėjimas buvo nukreiptas patriotiné lenkiškumo dvasia. Vizitatoriai didžiausią dėmesį skyrė lenkų kalbai, jos mokymui gerinti. Ji buvo 29 traktuojama kaip svarbiausia patriotinio auklėjimo priemonė, žmogaus kultūringumo požymis. Mokytojai turėjo labai daug vargo su pradedančiais mokyklą lankyti mokiniais, kurie ateidavo nemokę lenkų kalbos. Universiteto skirtų vizitatorių ataskaitose dažnai patariama mokytojams imtis griežtų priemonių prieš lietuvių kalbą. Bet smurto aktai ir tada buvo reti. Po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Prasidėjo naujas laikotarpis. Caro valdžia oficialias lenkiškas Lietuvos mokyklas ėmė rusinti, tačiau nesėkmingai. Jos ir toliau iš esmės liko lenkiškos, kai kur net tapo dar lenkiškesnės. Lietuvių mokinių lenkinimas jose gerokai sustiprėjo ir įgavo prievartinį pobūdį. Smurto faktų vis daugėjo, ypač Vilniaus ir Kauno gubernijose. Mokiniams buvo visai uždrausta lietuviškai kalbėti, net tarpusavyje. Sugautam kalbančiam lietuviškai mokiniui kabindavo ant kaklo specialią lentelę, vadinamąją metelingą (iškraipyta lotynų nota linguae "kalbos žymė"). Šį gėdos ženklą mokinukas turėdavo nešioti tol, kol sugaudavo kitą lietuviškai kalbėjusį. Kiek kitaip reikalai klostėsi Užnemunėje (dab. Suvalkijoje). Po paskutinio Respublikos padalijimo ją prijungė prie Prūsijos. Lietuvių kalbos teisės čia buvo sulygintos su turėtomis šioje valstybėje. O ten lietuvių kalba buvo dėstomoji mokyklos kalba, vartota protestantų bažnyčiose, plačiai skambėjo viešajame gyvenime. Germanizacijos tada dar nebuvo. Deja, Užnemunėje viso to padaryti nespėta. Kraštas greit prijungtas prie Napoleono kuriamos Varšuvos kunigaikštystės. Grąžinta lenkų administracija. Polonizacija labai sustiprėjo. Mokiniams buvo uždrausta lietuviškai kalbėtis net per pertraukas, taip pat su atvykstančiais aplankyti tėvais. Žinoma smurto faktų. Pavyzdžiui, ir čia mokinius už kalbėjimą lietuviškai bausdavo ir kabino ant kaklo lentelę su lenkišku užrašu "osioł" (asilas) ir pan. To meto lietuvių valstiečio vaiko, patekusio į mokyklą, būklę rodo, pvz., 1854 m. I. Čiuldo rankraštinės gramatikos įvadas, kuriame rašoma (pateikiamas vertimas iš lenkų kalbos): "Mažas berniukas, atiduotas į parapinę mokyklą, verčiamas, grąsomas bausme atsisakyti tėvų kalbos; visą mokslą ir lavinimąsi gaudamas svetima, lig tol nežinoma kalba, ilgainiui tampa (...) abejingas, (...) ima atvirai bjaurėtis ta kalba, kuria jautri motutė, pamaldi lietuvė (žemaitė) jį mokė pirmųjų žodžių (...). Taip pradeda gėdytis savo tėvų ir šeimos, gėdytis savo luomo ir tėvynės. Nenori prisipažinti (...), kad yra lietuvis (žemaitis), bet pris kiria save svetimai tautai, melagingai vadindamasis iš seno tikru lenku". Po 1863 m. sukilimo padėtis vėl keitėsi. Carinė valdžia ryžosi sustabdyti Lietuvos polonizaciją. Tai darė ne gerų norų skatinama, bet siekdama rusifikacijos tikslų. Ėmėsi keistų ir sveikam protui prieštaraujančių priemonių. Uždraudė lietuviams spaudą įprastinėmis lotyniškomis (laikė jas lenkiškomis) raidėmis. Taip kovojo su lenkinimu. Įsakyta lietuviškas knygas spausdinti tik rusiškomis raidėmis, tačiau dėl lietuvių boikoto šis sumanymas sužlugo. Knygos buvo leidžiamos Prūsijoje ir slapta platinamos Lietuvoje. Prasidėjo 30 knygnešių epocha — unikalus Europos kultūros istorijos fenomenas. Mokyklų rusifikacija buvo siejama su lietuvių vertimu į stačiatikybę. Pristeigta daug rusiškų parapinių mokyklų. Per mokyklą prasidėjo dvigubas lietuvių nutautinimas: šalia tradicinio lenkinimo dar radosi valdinis rusinimas. Pastarasis buvo ne toks pavojingas. Lietuviai beveik nerusėjo. Bet ir toliau jie lenkėjo. Matyt, tai nemaža dalimi aiškintina tikybos (rusų valdžios persekiojamos) bendrumu su lenkais. Lietuvių kalba mokyklose dar griežčiau persekiota. Smurto faktai labai padažnėjo. XIX a. antrojoje pusėje iškilo vėl naujas, labai svarbus veiksnys: prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas, sutapęs su pirmųjų "Aušros" numerių pasirodymu. Jis labai sukomplikavo kalbinę padėtį visose srityse: ir bažnyčioje, ir mokykloje, ir visuomeniniame gyvenime. Prasidėjo atkakli kova dėl lietuvių kalbos teisių pripažinimo. Tai palietė ir mokyklą. Bet visa tai jau už chronologinių šios temos ribų. РОЛЬ ШКОЛЫ В ПОЛОНИЗАЦИИ И РУСИФИКАЦИИ ЛИТОВЦЕВ ДО ЭПОХИ "АУШРЫ" Резюме Начало использования школы как инструмента полонизации литовцев относится к концу XVIII в. Роль школы в этом отношении усиливается во времена деятельности Эдукационной комиссии (созданной в 1773 г.), когда перед школой была поставлена задача активно содействовать слиянию народов Жечи Посполитой в единую польскую нацию. Однако подлинным и действенным орудием полонизации школа становится только в XIX в., когда литовский язык становится объектом ее преследования. Ученик, осмелившийся заговорить в школе по-литовски, наказывался: его заставляли носить специальный знак позора (так называемую метелингу) до тех пор, пока другой ученик не будет уличен в таком же "преступлении". После восстания 1863 г. царские власти решили приостановить процесс полонизации Литвы. Это было сделано не из добрых побуждений по отношению к литовцам, а с целью начать их русификацию. Для достижения ее начали осуществляться мероприятия, противоречащие просто здравому смыслу, в том числе — и запрет печатания книг на литовском языке латинским шрифтом (который признали "польским"). Процесс полонизации не был остановлен этими и другими мерами, но отныне она стала сопровождаться брутальной русификацией. Оба эти процесса были приостановлены всплеском национально-освободительного возрождения, совпавшие по времени с выходом в свет первых номеров газеты "Аушра" в 1883 г. 31 ENTNATIONALISIERUNG DER LITAUER DURCH DIE SCHULEN BIS "AUŠRA" Zusammenfassung Die Polonisierung der Litauer durch die Schulen begann am Ende des 18. Jhs. Sie erstarkte besonders im Zeitraum der Tätigkeit von Edukationkommission (von 1773). Aber zu wahrem Objekt der Verfolgung in der Schule wurde die litauische Sprache im 19. Jh. Nach dem Aufstand im 1863 hemmt die Regierung des Zaren die Polonisierung und beginnt mit dem Verbot des litauischen Druckes in lateinischer Schrift die Russifizierung. Beide Prozesse — Polonisieren und Russifizieren der Litauer — hemmte nur die nationale Befreiungsbewegung, deren Anfang mit dem Erscheinen der ersten Nummern von "Aušra" im Jahre 1883 zusammengefallen ist. 32