A. Pliaterio Vilniaus gubernijos etnolingvistinei statistikai – 100 metų

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Petras GAUČAS A. PLIATERIO VILNIAUS GUBERNIJOS ETNOLINGVISTINEI STATISTIKAI — 100 METŲ XIX a. pabaigos Rytų Lietuvos gyventojų etnolingvistinės sudėties tyrimams labai svarbūs Vilniaus gubernijos bajorų vadovo grafo Adamo Pliaterio 1890 m. anketiniai duomenys, kuriuos apibendrino ir paskelbė spaudoje asmuo, pasivadinęs Anonimu (įdomus atvejis — straipsnio autorius nenorėjo skelbti savo pavardės)1. Lenkų kalbininkas Janas Rozwadowskis pagal šiuos duomenis sudarė Vilniaus gubernijos lietuvių kalbos paplitimo žemėlapį2. Vėliau, remdamasis tiek minėtais, tiek ir kitais XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios duomenimis, J. Rozwadowskis sudarė viso lietuvių kalbos vartojimo arealo žemėlapį, vietomis pažymėjęs ir mišriai kalbančių plotus3. Anonimo duomenys vertingi tuo, kad jie ganėtinai detalūs — paskelbti atskirais kaimais. Taigi yra galimybė juos lyginti statistiniu ir teritoriniu aspektais su kitais šaltiniais: ankstesnių bei vėlesnių tyrinėtojų duomenimis, atgautos lietuviškos spaudos žiniomis ir kt. Tiesa, grynai slaviškų valsčių arba seniūnijų duomenis Anonimas pateikė susumuotus pagal šiuos administracinius vienetus. A. Pliateris iš valsčių viršaičių surinko duomenis apie kiekvieną kaimą (miestų jis netyrė) pagal programą, kurioje buvo klausimų apie gyventojų tautybę ir namų kalbą. Kadangi atsakymuose tautybė ir kalba dažnai nesutapo (pvz., tautybė — lietuvis, o namų kalba — baltarusių ar lenkų ir pan.), Anonimas žmonių etninės priklausomybės kriterijumi pasirinko kalbą. Iš minėto straipsnio taip pat paaiškėja, jog A. Pliaterio duomenyse buvo žinių, jog atskirų kaimų ar net visos seniūnijos gyventojai kalbėjo dviem-trim kalbomis. Anonimas iš jų išrinko vieną kalbą, kuri, jo nuomone, vyravo. Yra atvejų, kai A. Pliaterio duomenyse žinios apie gyventojų kalbą, o kartais ir atskiras gyvenvietes, praleistos. Pirmuoju atveju kalbos nustatymui Anonimas naudojasi papildomų šaltinių informacija, antruoju atveju apsiriboja 1 Anonim. Obszar języka litewskiego w gub. Wileńskiej // Materiały antropologiczno-archeologiczne i etnograficzne. Kraków, 1898. S. 3-72. 2 Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego w gubernii Wileńskiej // Materyały i prace komisyi językowej Akademii umiejętności w Krakowie. Kraków, 1904. T. 1. 3 Rozwadowski J. Mapa języka litewskiego // Polska i Litwa w dziejowym stosunku. Warszawa-Lublin-Łódź-Kraków, 1914. 14 pastaba, kiek gyventojų praleista. Pažymėtina, kad paties Anonimo straipsnyje, rašant vietovių pavadinimus, taip pat nurodant gyventojų skaičių, ypač lentelėse, yra netikslumų, greičiausiai korektūros klaidų. Mūsų nuomone, Anonimas, kalbų kaitos sąlygomis parinkęs vieną kalbą ir nepridėjęs jokių nuorodų apie kitų kalbų vartojimą, pasielgė neteisingai, nes nepateikė žinių apie gyventojų dvikalbystės išplitimą, t.y. nepanaudojo visos A. Pliaterio surinktos informacijos. Be to, parenkant vyraujančią kalbą, daug ką galėjo nulemti subjektyvumas. Dvikalbių ir trikalbių gyventojų vyraujančią kalbą Anonimas rinko įvairiai. Lyginant jo duomenis su kitais šaltiniais (XX a. pradžios atgautos lietuviškos spaudos žiniomis, pokario metu kalbininkų tyrimo duomenimis ir kt.), paaiškėja, kad daugumą lietuvių-baltarusių ir ypač lietuvių-lenkų bilingvų jis priskyrė kalbantiems baltarusių arba lenkų kalba. Dėl to daugelyje valsčių, ypač esančių arčiau Vilniaus miesto arba baltarusių etninės teritorijos pariby (t.y. kur anksčiausiai prasidėjo ir toliausiai pažengė kalbų kaitos procesas), lietuviškai kalbančiųAnonimas visai nenurodė (Riešės, Rudaminos, Mickūnų, Bistryčios, Kiemeliškių, Lentupio, Trakų, Graužiskių, Vijos ir kt.), arba nedaug tenurodė (pvz., Maišiagalos, Nemenčinės, Varnionių, Šalčininkų, Tarpuopio, Kamojų ir kt.). Pažymėtina, jog tarp Anonimo pažymėtų baltarusiškų vietų, lietuviškai kalbančių žmonių dar buvo išlikusių net po Antrojo pasaulinio karo (pvz., kai kuriose dabartinių Šalčininkų, Varėnavo ir kitų rajonų vietovėse). Yra ir priešingų atvejų. Antai Aukštadvario valsčiuje, kur lenkų kalba tuo metu jau buvo pradėjusi plisti, beveik visi gyventojai priskirti lietuviškai kalbantiems. Dažnai visi vieno kaimo, o neretai ir visos seniūnijos, gyventojai Anonimo priskirti tai pačiai kalbai. Mišrių kaimų nedaug. Tokių kaimų daugiau lietuvių etninės teritorijos gilumoje, kur kartu su lietuviškai kalbančiais nurodyti ir lenkiškai kalbantys (Paberžės, Giedraičių, Širvintų, Žaslių, Butrimonių ir kt. valsčiuose). Tai rodo, jog straipsnio autorius stengėsi lenkiškai kalbančius kruopščiau išrinkti, jiems skyrė daugiau dėmesio. Tarp lietuvių-baltarusių etnolingvistinio.paribio valsčių tam tikrą išimtį sudaro Paberžės valsčius — ten beveik visuose kaimuose (net mažiausiuose) nurodyti tiek lietuviškai, tiek ir lenkiškai kalbantys. Taigi Anonimo statistinius duomenis (taip pat ir pagal juos sudarytus J. Rozwadowskio žemėlapius) tenka laikyti apytikrais. Ir pats J. Rozwadowskis yra nurodęs, jog "Lietuvoje ir Baltarusijoje etninių, politinių, religinių, kalbinių sąvokų bei etninės savimonės painiava dažnai yra tokia didelė, jog, net geriausių norų ir kompetentingumo turint, sunku su ja susidoroti. Dėl to žinybinė, politinė, bažnytinė ar bet kuri kita oficiali statistika nėra visiškai tikra"4. Kiek Vilniaus gubernijoje buvo dvikalbių (kalbančių lietuvių ir baltarusių 4 Rozwadowski J. Mapa językowego obszaru litewskiego // Polska i Litwa w dziejowym stosunku. Warszawa-Lublin-Łódź-Kraków, 1914. S. 338. 15 arba lietuvių ir lenkų kalbomis) gyventojų, kuriuos Anonimas priskyrė kalbantiems baltarusių (lenkų) kalba, iš dalies mums padeda nustatyti XX a. pradžios lietuvių kunigų parapijose surinkti duomenys apie lietuvių kalbos vartojimą. Tokie penkių Vilniaus gubernijos (be baltarusiškų Vileikos ir Dysnos) apskričių duomenys buvo apibendrinti 1910 metais5. Lietuviai kunigai tose penkiose apskrityse (skaičiuojant be Vilniaus miesto) lietuviškai kalbančių rado beveik 100 tūkstančių žmonių daugiau negu Anonimas, o lietuviškai kalbančių dalis tarp katalikų tikybos gyventojų lietuvių buvo maždaug 10-čia punktų aukštesnė palyginus su Anonimo duomenimis (atitinkamai — 46 ir 36 %). Laiko tarpas tarp duomenų rinkimo metų nemažas — 20 metų, taigi dalis to skirtumo susidarė padidėjus gyventojų skaičiui. Kita vertus, reikia prisiminti, kad per tuos du dešimtmečius toje teritorijoje vyko itin sparti kalbų kaita. Galima numanyti, jog 1890 m. lietuviškai kalbančių turėjo būti daugiau, negu jų buvo 1910 m. Vadinasi, įtikėtina, kad aprašomuoju metu penkiose Vilniaus gubernijos apskrityse tarp lietuviškai kalbančių beveik 100 tūkstančių (arba beveik 30 %) buvo dvikalbiai (tiksliau, ties nutautėjimo riba buvę lietuviai), kuriuos Anonimas priskyrė prie baltarusiškai arba lenkiškai kalbančių. Bendras dvikalbių lietuvių skaičius turėjo būti dar didesnis, nes kai kurie jų buvo priskirti ir prie lietuviškai kalbančių. Kai kuriose straipsnio vietose pasitaiko užuominų, jog daugumas vieno ar kito valsčiaus (pvz., Tarpupio) gyventojų, kalbančių baltarusių kalba, A. Pliaterio anketose buvo nurodyti lietuvių tautybės. Vadinasi, XIX a. pabaigoje pakeitę kalbą Vilniaus krašto gyventojai patys save tebelaikė lietuviais (arba juos surašinėtojai tokiais laikė). Tai svarbus faktas. Taigi kalbos pakitimas tuo metu dar nebuvo pakeitęs jų lietuviškos etninės savimonės. Vėliau jie save laikė "tuteišiais" (t.y. čionyškščiais, vietiniais). XX a. pradžioje, ir ypač Lenkijos okupacijos metais, vis labiau veikiami lenkų kunigų ir valdžios, jie tapo baltarusiškai kalbančiais lenkais. A. Pliaterio duomenyse tarp slavų kalbų ryškiai vyrauja baltarusių kalba, o lenkiškai kalbančių visai nedaug. Pažymėtina, jog panašų baltarusių ir lenkų santykį užfiksavo ir 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Kaip rodo Anonimo duomenys, lietuvių kalba vyravo Vilniaus apskrities šiaurės vakaruose — Gelvonu, Musninkų, Širvintų, Giedraičių ir Joniškio valsčiuose, išsidėsčiusiuose palei Kauno guberniją; penkiuose valsčiuose — Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Šalčininkų ir Varnionių — lietuviškai kalbančių būta kur kas mažiau (žr. 1 lentelę). Kaip rodo vėlesnių tyrinėtojų duomenys, pastarieji penki valsčiai, taip pat iš dalies Bistryčios valsčius, buvo daugiau ar mažiau dvikalbiai. Šių valsčių dvikalbių gyventojų etnolingvistinę priklausomybę Anonimas nustatė nevienodai. Daugumą Maišiagalos valsčiaus gyventojų jis priskyrė prie baltarusiškai kalbančių. Beje, XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje, kaip rodo vėlesnių tyrimų išvados, šiame valsčiuje, iš dalies ir 5 Gintautas J. Vilniaus gubern. lietuviai // “Švyturys”: Metraštis-almanachas 1912 m. V., 1910. P. 199. 16 Riešės valsčiuje baltarusiškai ("paprastąja" kalba) kalbančiuose (dažniausiai dvikalbiuose) kaimuose tarp jaunimo ima plisti dar ir lenkų kalba. Lietuviškai kalbančios nurodytos tik šiaurinėje dalyje esančios Barskūnų, Zabelinės seniūnijos ir vakarinė Geisiškių seniūnijos pusė. Vėlesnių tyrimų duomenimis, šioje valsčiaus dalyje vyravo lietuvių kalba, o jo pietuose (apie Sudervę) tik vietomis bevartota. Visame Maišiagalos valsčiuje, pasak Anonimo, lietuviškai kalbantys (be abejo, sumažintais duomenimis) sudarė 28 % visų gyventojų. Paberžės valsčiuje, kuriame lenkų kalba XIX a. antroje pusėje plito netarpininkaujant "paprastajai" kalbai, tiek lietuviškai, tiek lenkiškai kalbančių Anonimo nurodyta beveik visuose kaimuose. Tik einant šiaurės kryptimi (t.y. tolstant nuo Vilniaus) lietuviškai kalbančių vis daugėja. Visame valsčiuje — 44 % lietuviškai kalbančių gyventojų. Nemenčinės valsčiaus (jame tarp lietuvių valstiečių plito ir lenkų kalba) pietinės dalies (Pakryžės seniūnijos, taip pat Nemenčinės bei Puodžiūnų seniūnijų pietinės dalies) gyventojai priskirti lenkiškai kalbantiems (logiška — kalbų kaitos procesas prasidėjo iš pietų pusės, t.y. nuo Vilniaus), vidurinės dalies (minėtų Nemenčinės ir Puodžiūnų seniūnijų šiaurėje) — lietuviškai kalbantiems, o šiaurinės dalies (Troškūnų seniūnijoje) — kur lenkų kalba vos pradėjo rastis — taip pat lenkiškai kalbantiems. Šalčininkų, Bistryčios ir Varnionių valsčius, kur lietuvių kalba iš dalies tebebuvo vartojama kartu su baltarusių kalba (pirmiausia vyresniosios kartos atstovų, tačiau jau ne visuose kaimuose), Anonimas ir Rozwadowskis skyrė daugiausia baltarusiškai kalbantiems. Kaip lietuviškai kalbančius Anonimas pažymėjo tik Šalčininkų valsčiaus vakarinės dalies, esančios į vakarus nuo Vilniaus—Lydos geležinkelio linijos ir besiribojančios su lietuviškomis šiaurinėmis Lydos apskrities dalies vietovėmis (Karalinos seniūnija), taip pat Varnionių valsčiaus rytinės dalies, esančios Ašmenos upės žemupyje (Gervėčių, Galčiūnų ir Rimdžiūnų seniūnijų) gyventojus. Bistryčios valsčių, lygiai kaip ir visus kitus valsčius, jis visiškai priskyrė prie vien baltarusiškai kalbančių. Iš Anonimo pateiktų duomenų matyti, jog polonizacijos procesas jau buvo prasidėjęs tuose valsčiuose, kur tebevyravo lietuvių kalba: centrinėje Širvintų valsčiaus dalyje, apie pačias Širvintas (Širvintų ir Paširvinčio seniūnijų gyventojai Anonimo priskirti lenkiškai kalbantiems), pietinėje Giedraičių valsčiaus dalyje (Akmenos, Martyniškių, Dubingių ir kai kurie kitų seniūnijų kaimai, taip pat ir kaimyniniame Paberžės valsčiuje, nurodyti kaip mišrūs), šiek tiek Joniškio valsčiaus pietryčiuose. Trakų apskrityje lietuviškai kalbantys gyventojai, pasak Anonimo, gyveno keturiolikoje valsčių (iš 17); dviejuose (Vievio ir Tarpupio) sudarė mažumą. Trakų valsčiuje lietuvių nenurodyta. A. Pliaterio surinktais duomenimis, Tarpupio valsčiuje vartojamos kalbos nurodytos tik pagal seniūnijas, nenurodomas kalbėjusių atskiromis kalbomis skaičius. Pažymėta, jog beveik visi valsčiaus gyventojai yra lietuvių tautybės. Tačiau lietuvių kalba, kartu su 17 baltarusių (ji nurodyta kaip vyraujanti) ir iš dalies lenkų kalbomis, vartojama tik pietinėse — Tarpupio, Turnėnų, Rūdninkų — seniūnijose. Lietuviškai kalbantys gyventojai Anonimo pažymėti tik vakarinėje ir pietinėje Vievio valsčiaus dalyje, — Abromiškių, Jarmališkių ir iš dalies Aleksandriškių seniūnijose, — tačiau ir ten lietuviškai kalbantys kaimai nurodyti kaip mišrūs, su baltarusiškai kalbančiais gyventojais (kaip rodo vėlesni šaltiniai, XIX a. pabaigoje į vakarus nuo Vievio ežero lietuvių baltarusėjimas palaipsniui perėjo į lenkėjimą). Tačiau iš tikrųjų buityje lietuviškai kalbėta ne tik vidurinėje, bet ir rytinėje šio valsčiaus dalyje, o vietomis — ir Trakų valsčiuje. Sprendžiant iš kun. S. Stakelės 1905 m. raporto, Vievio apylinkėse, kurias Anonimas priskyrė baltarusių kalbos arealui, tuo metu dauguma gyventojų tebekalbėjo lietuviškai. Baltarusių kalbos arealui Anonimas skyrė taip pat ir rytinę Semeliškių valsčiaus dalį — Daugirdiškių, Bagdononių seniūnijas ir Mustenių seniūnijos rytinę dalį. Iš tikrųjų baltarusių kalba čia tuo metu tik pradėjo rastis. Be to, į vakarus nuo Daugirdiškių ir Bagdononių esančiuose kaimuose pradėjusi plisti baltarusių kalbą savo ruožtu ėmė keisti lenkų kalba. Kaip rodo Anonimo duomenys, lenkų kalba jau vartota ir kai kuriuose Trakų apskrities vakarinės dalies valsčiuose. Ja kalbėjo ne tik dvarų ir palivarkų gyventojai, bet kai kur ir valstiečiai — Butrimonių, Žaslių valsčiuose, o pasak kitų šaltinių, ypač plačiai — Aukštadvario valsčiuje. Nors savo darbe Anonimas lenkiškai kalbančius gyventojus išrinko itin kruopščiai, tačiau beveik visus pastarojo valsčiaus gyventojus jis priskyrė lietuviškai kalbantiems. Iš 21 Švenčionių apskrities valsčiaus bemaž gryni lietuviški buvo 9 šiaurės ir šiaurės vakarų valsčiai: Mielagėnų, Linkmenų, Daugėliškio, Zablatiškės, Kuktiškių, Tverečiaus, Švenčionių (išskyrus subaltarusėjusią Simaniškės seniūniją), Mikalavo (Michałow) ir Adutiškio. Lietuviškai kalbančių būta Kamojų valsčiaus šiaurinėje dalyje (seniūnijos: Kowalewce ir Jarzew (Jūravas)). Be to, kaip rodo įvairūs XX a. pradžios šaltiniai, lietuvių kalba pramaišiui su baltarusių buvo vartojama ir toliau į pietus bei rytus nuo Anonimo nurodyto lietuvių kalbos arealo, ypač apie Kamojis, Lentupį, Kliuščionis, Kiemeliškes. Tačiau tuo metu ten ji sparčiai nyko, užleisdama vietą baltarusių kalbai. Antra vertus, iš kitų šaltinių žinoma, kad Anonimo nurodyto lietuvių kalbos arealo pakraščiuose dalis gyventojų jau buvo pramokę baltarusių kalbos, ypač lietuviškoje Kamojų valsčiaus dalyje, pietinėje ir rytinėje Adutiškio valsčiaus dalyse (Rakitų seniūnijoje, išsidėsčiusioje Medilos upės vakariniame krante, taip pat Jankiškės seniūnijoje), kai kuriuose Švenčionių valsčiaus rytinės dalies kaimuose. Kaip rodo dialektologinių ekspedicijų duomenys, XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje į XIX a. antroje pusėje subaltarusėjusius kaimus apie Pabradę, Pavoverę, Karkažiškę, Magūnus (pietvakarinė Švenčionių apskrities dalis), kuriuos Anonimas priskyrė baltarusiškiems, jau skverbėsi lenkų kalba. Lydos apskrities šiaurės vakarus, — apie Eišiškes, Pabarę (Eišiškių 18 valsčius) ir Nočios seniūnija (rytinė Kaniavos valsčiaus dalis), — kur XIX a. antroje pusėje plito baltarusių kalba ir daugelis gyventojų buvo dvikalbiai, Anonimas priskyrė baltarusių kalbos arealui. Šios pradėjusios slavėti apylinkės atskyrė didelį lietuvių kalbos masyvą nuo ištisinio lietuvių kalbos arealo. Lietuvišką masyvą tuo metu sudarė: Lydos apskrities — Aleksandravo ir Rodūnios valsčiai bei šiaurinė Žirmūnų valsčiaus dalis (Gorodenkos ir iš dalies Žirmūnų seniūnijos); Ašmenos apskrities — Dieveniškių valsčius ir šiaurinė Sedlisko valsčiaus pusė (Armoniškių ir Pašelių seniūnijos bei šiaurinė Palipnicos seniūnijos dalis); Vilniaus apskrities — vakarinė Šalčininkų valsčiaus dalis (Karalinos seniūnija). Šiame lietuviškame masyve lietuvių kalba dažnai jau ne vienintelė — kai kuriuose kaimuose baltarusiųjimas buvo prasidėjęs. Tai nurodė ir pats A. Plateris, aprašęs Sedlisko valsčiaus Pašelių seniūniją: "senieji kalba lietuviškai, jaunimas — baltarusiškai". Šiame stambiame lietuvių kalbos areale tuo metu lietuvių kalba tvirčiausiai laikėsi rytuose (apie Dieveniškes) ir vakaruose (apie Pelesą ir Rodūnią). Periodinių leidinių ir kitokių šaltinių duomenimis, į pietus nuo aprašomojo lietuvių kalbos arealo, Užubalio, Vosyliškių, Žirmūnų ir kt. valsčiuose, vis dar egzistavo lietuvių kalbos salelės, dažniausiai dvikalbės. Tačiau ir jose lietuvių kalba geso: jos buvo išlikusios pietinėje Lydos apskrities dalyje apie Ščiūčiną ir Žoludką. Anonimas šių vietų lietuviškumo jau nefiksavo. Ašmenos apskrityje, be minėtų Dieveniškių ir Sedlisko valsčių, toliau į pietryčius dar buvo išlikusi lietuviška Lazūnų (Lazduny) sala, prisiglaudusi vakariniame Nalibokų girios pakraštyje, dešinėje Beržuonos žemupio pusėje. Anonimo pateiktomis žiniomis ji apėmė trijų valsčių dalis: Lūgamėnų (Ługomowicze; Lazūnų ir Gudenionių seniūnijose), Bokšto (Grabovo ir Dervagių seniūnijose) ir Jūrotiškių (Takoriškių seniūnijoje). Čia lietuviškai kalbančių būta apie 3,6 tūkst. žmonių. Šioje apskrityje, praeity buvusio lietuviško pusiasalio kitose vietose — Vijos, Trobų, Lipiniškių, Geranainių, Subatninkų, Grauž iškių apylinkėse, — lietuvių kalba tuo metu jau visai geso ir Anonimo nebeužfiksuota. Be to, Anonimas lietuvių kalba vyravus nurodė šiaurinėje Ašmenos apskrities dalyje apie Salas esančioje Ažubalio (Zabłocie) seniūnijoje, prisiglaudusioje prie lietuviškų Gervėčių apylinkių (apie Jokintonis). Dysnos apskrityje lietuviškai kalbančius gyventojus Anonimas nurodė tik Bogino valsčiuje (Damošių seniūnijoje), besiribojančiame su Kauno gubernijos Apso apylinkėmis, o Vileikos apskrityje — Viazynės valsčiuje (Latygalos seniūnijoje). Protėvių kalbą dar nepamiršusių lietuvių apie Ikaznę, Juodžius (Jody), Drūją, net Dysną ir kt. Anonimas jau nepažymėjo. A. Platerio duomenimis — 100 metų. Kadangi juos Anonimas pateikė daugeliu atvejų atskirais kaimais, juos bent apytikriai galima palyginti su pastarojo — 1989 m. — gyventojų surašymo duomenimis. Toks palyginimas parodo, kokių įvyko pakitimų labiausiai nutautėjusiuose Pietryčių Lietuvos 19 rajonuose per pastaruosius 99 metus (žr. 2 lentelę). Dabartiniame Švenčionių rajone (skaičiuojant be Švenčionių miesto) 1890 m. lietuviškai kalbėjo beveik 72 %, o 1989 m. lietuviais užsirašė tik 47,4% visų gyventojų. Vadinasi, lietuvių sumažėjo 25 punktais. Tiek pat lietuvių sumažėjo Šalčininkų rajone (nuo 34 iki 9,4 %). Vilniaus rajone, kur jau XIX a. pabaigoje buvo plačiai vartojamos slavų (baltarusių ir lenkų) kalbos, lietuvių padaugėjo (nuo 11 iki 20,8 %), nes po pastarojo karo nemažai lietuvių apsigyveno Vilniaus priemiesčiuose. Trakų rajone 1890 m. lietuviškai kalbančių buvo maždaug tiek pat, kiek ir Šalčininkų rajone — apie 38 % (be Trakų miesto). Per pastaruosius 99 metus lietuvių padaugėjo iki 57,6 % — gerokai atlietuvėjo vakarinė rajono dalis, tarpukario metais įėjusi į Nepriklausomos Lietuvos sudėtį, be to, po karo nemažai lietuvių atsikėlė į rajono miestus. Vilniaus gubernijos dalyje, atitekusioje Baltarusijai, Anonimo duomenimis, gyveno 25,8 tūkst. lietuviškai kalbančių žmonių (t. y. 3 kartus daugiau negu šiuo metu gyvena lietuvių visoje Baltarusijoje — 7,6 tūkst.): Varenavo rajone — 12,1 tūkst. (daugiau kaip pusė gyventojų), Pastovių — 5,5 tūkst., Vijos — 3,6 tūkst. (Lazūnų apylinkėse), Astravo — 3,5 tūkst. (Gervėčių apyl.), Smurgainių — 0,6 tūkst., Breslaujos — 0,5 tūkst. (be to, daug lietuviškai kalbančių buvo vakarinėje šio rajono dalyje, tuo metu priklausiusioje Kauno gubernijai), Vileikos — 23 žmonės (Viazynės apyl.). Dar labiau pakito baltarusių-lenkų santykis etninės savimonės požiūriu. Bemaž visi gyventojai, kur XIX a. pabaigoje vyravo baltarusių ("paprastoji") kalba, šiuo metu rašosi lenkais. Netgi "paprastoji" kalba ima laikyti lenkų kalbos tarme — pokarinių surašymų metu šia kalba kalbantiems Lietuvos gyventojams kaip gimtoji buvo užrašoma lenkų kalba. Baltarusiais rašosi beveik tik žmonės, po Antrojo pasaulinio karo iš Baltarusijos atvykę. Ir tai tik dalis jų: daugelis atvykusių, ypač iš Vakarų (katalikiškosios) Baltarusijos, greitai keičia tautybę ir surašymų metu dažnai užsirašo lenkais. A. Pliaterio-Anonimo statistiniai duomenys — pirmieji tokie detalūs lietuvių ir baltarusių paribio kalbinę situaciją apibūdinantys duomenys. Dėl to, nežiūrint kai kurių mūsų nurodytų trūkumų, jie yra labai vertingi tiek teritoriniu, tiek statistiniu aspektu tiriant kalbų kaitą aprašomajame regione. 20 Vilniaus gubernijos apskričių ir lietuviškų valsčių gyventojų, kalbinė sudėtis 1890 m. (pagal Anoringą) valsčiai | iš viso gyventojų | lietuvių kalba | lenkų kalba | baltarusių kalba | rusų kalba | žydų kalba | kita kalba | T.Gervonių | 8303 | 7121 | 294 | — | 276 | 612 | — | 2.Širvintų % | 100,0 | 85,8 | 3,5 | — | 3,3 | 7,4 | 59 | 3.Musninkų % | 1316 | 8491 | 2179 | — | 363 | 1514 | 0,4 | 4.Molėtų % | 100,0 | 64,1 | 20,7 | — | 2,8 | 11,5 | — | 5.Giedraičių % | 6423 | 6199 | 24 | — | 78 | 122 | — | 6.Maišiagalos % | 100,0 | 96,5 | 0,4 | — | 1,2 | 1,9 | — | 7.Paberžės % | 12687 | 9782? | 800? | — | 600? | 1500? | — | 8.Nemenčinės % | 100,0 | 77,2 | 6,3 | — | 4,7 | 11,8 | — | 9.Joniškio % | 10605 | 7033 | 2727 | — | 197 | 648 | — | 10.Šalčininkų % | 100,0 | 66,3 | 25,7 | — | 1,9 | 6,1 | — | 11.Varnionių % | 785 | 2207 | 383 | 5038 | 32 | 225 | — | 100,0 | 28,0 | 4,9 | 63,9 | 0,4 | 2,8 | — | 6060 | 2645 | 2377 | 283 | 150 | 605 | — | 100,0 | 43,6 | 39,2 | 4,7 | 2,5 | 10,0 | — | 8759 | 1284? | 6477? | — | 263? | 728? | 77? | 100,0 | 14,7 | 73,9 | — | 3,0 | 8,3 | 0,1 | 6245 | 5078 | 787 | — | 100 | 280 | — | 100,0 | 81,3 | 12,6 | — | 1,6 | 4,5 | — | 5761 | 489 | 427 | 4292 | 88 | 465 | — | 100,0 | 8,5 | 7,4 | 74,5 | 1,5 | 8,1 | 2 | 16269 | 3470 | 165 | 11208 | 36 | 1388 | — | 100,0 | 21,3 | 1,0 | 68,9 | 0,2 | 8,6 | 0,0 21 T2-18. Slavski valsčiai | Ts viso: % | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 1. Lovės | 9995 | 8758 | 230 | — | 295 | 712 | — | 2. Nedingės | 5017 | 4112 | 693 | 10 | 11 | 191 | — | 3. Butrimonų | 12195 | 8837 | 1266 | 625 | 72 | 1359 | 36 | 4. Onuškio | 5429 | 4649 | 10,4 | 5,1 | 0,6 | 11,1 | 0,3 | 5. Aukštadvario | 6095 | 5374 | 77 | — | 102 | 514 | 28 | 6. Merkinės | 10560 | 8624 | — | — | 48 | 1888 | 0,4 | 7. Varėnos | 7678 | 6606 | 46 | — | 53 | 972 | 1 | 8. Jiezo | 14808 | 13108 | 219 | — | — | 1475 | 0,0 | 9. Žiežmarių | 2587 | 1457 | 207 | 2 | 187 | 720 | 14 | 10. Žaslių | 14115 | 9569 | 1252 | 842 | 260 | 2192 | 0,6 | 11. Kruonio | 9235 | 7650 | 638 | 6,2 | 1,8 | 15,5 | — | 12. Vievio | 6669 | 1303 | 157 | 4825 | 318 | 373 | 6 | 13. Semeliškių | 7733 | 4262 | 499 | 72,3 | 4,8 | 4,0 | 0,1 | 14. Valkininkų | 7028 | 6615 | 6,5 | 25,8 | 7,3 | 413 | — 22 1. Mielagėnų % 2. Linkmenų % 3. Daugėliškio % 4. Zabališkės % 5. Kuktiškių % 6. Tverečiaus % 7. Švenčionių % 8. Mikalavo % 9. Kamojų % 10. Adutiškio % 11-12. Slaviški vals. % 1 2 3 4 5 6 7 100,0 8033 100,0 7195 100,0 134372 100,0 628? 7,8 — — 92176 68,6 94,1 628? 7,8 — — 2575? 32,0 231 3,2 7790 6,0 — 4716? 58,7 6381 83,7 20157 15,0 — 8 0,1 502 7,0 2600 1,9 5,9 61 0,8 55 0,8 13338 8,4 45 0,6 26 0,3 171 0,1 5249 100,0 7687 100,0 10675 100,0 6924 100,0 5543 100,0 6578 100,0 8152 100,0 6021 100,0 5548 100,0 9283 100,0 67980 100,0 3895 74,2 7076 92,0 918 85,4 5561 80,3 4854 87,6 6999 92,8 6276 77,0 4400 73,1 954 17,2 8692 93,6 51* 31 0,6 43 0,6 159 1,5 669 9,7 294 5,3 10 0,1 21 0,2 68 1,1 530 9,5 223 4,0 — — 1511 2,4 520 9,9 — — 10 0,1 — — — 10 0,1 941 11,5 1267 21,0 3716 67,1 67 1,0 2,4 63006 49,9 564 10,8 5 0,1 694 6,5 448 6,5 94 1,7 330 5,0 521 6,4 233 3,9 206 3,7 318 3,4 1267 3,4 4680 3,4 169 3,2 563 7,3 671 6,3 246 3,5 293 5,3 123 1,9 388 4,8 43 0,7 117 2,0 50 0,6 2144 3,4 70 1,3 — 123 0,2 — 8 0,1 6 0,1 5 0,1 10 0,2 — 1 0,1 0,0 — 1 154 0,1 * Lentpjo valsčiuje. 23 1 | T.Dieveniškių | 8487 | 7108 | 90 | 94 | T195 | — | 8 % | 100,0 | 83,8 | 1,1 | 1,1 | 14,1 | — | — 2.Sėdisko | 4669 | 2570 | 2099 | — | — | — | — % | 100,0 | 55,0 | 45,0 | — | — | — | — 3.Ju rotiškių | 5264 | 312 | 4783 | 4 | 161 | — | — % | 100,0 | 5,9 | 90,9 | 0,1 | 3,0 | — | — 4.Lugamėnų | 9423 | 2298 | 7125 | 0,1 | — | — | 1 % | 100,0 | 24,4 | 75,6 | — | — | — | — 5.Bokšto | 5483 | 959 | 4168 | — | 356 | — | — % | 100,0 | 17,5 | 76,0 | — | 6,5 | — | — 6.Salų | 5708 | 601 | 5107 | — | — | — | — % | 100,0 | 10,5 | 89,5 | — | — | — | — 7-23.Slaviški valsčiai | 108846 | — | 93842 | 156 | 12727 | — | 164 Ašmenos apskritis | 147860 | 13848 | 2145 | 117026 | 254 | 4439 | 168 % | 100,0 | 9,4 | 1,4 | 79,1 | 0,2 | 9,8 | 0,1 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 1.Aleksandravo | 4982 | 4982 | 4982 | — | — | — | — % | 100,0 | 100,0 | 100,0 | — | — | — | — 2.Kaniavos | 5427 | 1774 | 653 | — | — | — | — % | 100,0 | 88,4 | 12,0 | — | — | — | — 3.Rodūnios | 6330 | 4490 | 1652 | — | — | 188 | — % | 100,0 | 70,9 | 26,1 | — | — | 3,0 | — 4. Eišiškių | 7774 | 1322 | 5214 | 20 | 1218 | — | — % | 100,0 | 17,0 | 67,1 | 0,2 | 15,7 | — | — 5.Žirmūnų | 6804 | 985 | 5483 | 8 | 324 | 4 | — Lydos apskritis 24 25 2 lentelė Pietrytinių Lietuvos rajonų etnolingvistinė gyventojų sudėtis 1890m. (pagal kalbą) ir 1989m. (pagal tautybę) procentais procentais Lietuvių | Rusų | Lenkų | Baltarusių | Žydų | Kitų Vilniaus rajonas 1890m. 1989m. | 11 20,8 | 1 9,1 | 16 63,5 | 67 4,7 | 5 0,1 | 0 1,8 Šalčininkų rajonas 1890m. 1989m. | 34 9,4 | 1 5,8 | 2 79,6 | 51 3,8 | 12 0,0 | 0 1,4 Trakų rajonas 1890m. (be Trakų m.) 1989m. | 38 57,6 | 4 11,9 | 6 23,8 | 49 4,1 | 3 0,1 | 0 2,5 Švenčionių rajonas 1890m. (be Švenčionių m.) 1989m. | 72 47,4 | 4 16,2 | 2 28,8 | 19 5,5 | 3 0,1 | 0 2,0 26 THE 100th ANNIVERSARY OF A. PLIATERIS ETHNOLINGUISTIC STATISTICS OF VILNIUS PROVINCE Summary The article presents, analyses and compares the data on the ethnolinguistic structure of the 19th century Eastern Lithuanians. The data were collected by A. Pliateris in 1890 and published by Anonimas in 1898. The material for comparison has been drawn from the press published after the abolishment of the Press Ban in Lithuania and the data of the census of the population taken in 1989. The conclusion is drawn that Anonimas’ material in rather reliable. However, its main drawback is that Anonimas chose from A. Pliateris’ questionnaire chose only one language of several spoken in certain villages. 27