Dėl sąvokos „periferinės tarmės“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXX (1993) PERIFERINĖS LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS Kazys MORKŪNAS DĖL SĄVOKOS PERIFERINĖS TARMĖS * 1. 0. Kalbant apie periferines lietuvių kalbos tarmes (resp. šnektas), reikėtų žinoti, kokioms tarmėms ši sąvoka taikoma arba pagal kokius požymius jos skiriamos iš kitų tarmių. Tiesioginė žodžio periferinis, -ė reikšmė sakytų, jog jo- mis laikytinos tarmės, daugiausia nutolusios nuo centro. Tačiau ne visada ir sąvoka centras yra vienareikšmė. Aiškinantis periferinių tarmių klausimą, ši sąvoka gali būti suprantama ir geografiniu, ir administraciniu, ir grynai lingvistiniu požiūriu. Tiesa, pirmuoju ir antruoju atveju atsiriboti nuo lingvistinio aspekto — iš viso kalbos ploto vienaip ar kitaip išskiriamą regioną aptarti be jame istoriškai susiklosčiusios kalbinės padėties — taip pat negalima. 1. 1. Dabartinės Lietuvos geografiniu, kartu ir jos etnografiniu, centru laikytinos Kėdainių apylinkės. Jos su ten vartojamomis tarmėmis užima ir šių dienų lietuvių kalbos ploto maždaug viduriniąją dalį. XVI-XVII a. Kėdainiai buvo ir vienas iš svarbiausių Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kultūros centrų. Pirmieji lietuviški leidiniai, pasirodę beveik prieš 400 metų Didžiojoje Lietuvoje, buvo parašyti vadinamuoju viduriniu raštų kalbos variantu, artimu Kėdainių apylinkių tarmei!. Tai klasikiniam senosios raštijos fondui priskirtini Mikalojaus Daukšos (apie 1527-1613), reformacijos pasekėjų Merkelio Petkevičiaus (apie 1550-1608), Jokūbo Morkūno (Vilniaus spaustuvininkas, apie 1550 - po 1611) ir kiti leidiniai. Pakitus politinei, ekonominei, kultūrinei bei religinei padėčiai, Kėdainiai ir tų vietų tarmė išskirtinio vaidmens Didžiojoje Lietuvoje nebeteko, o kai kurias apylinkes gerokai paveikė ir lenkėjimo banga. 1. 2. Antrasis istoriškai susiformavęs centras — Vilnius, ilgus amžius buvęs ir tebesantis svarbiausias lietuvių tautos politikos, ekonomikos, kultūros, švietimo, mokslo, kitų visuomeninio gyvenimo sričių židinys. XVII a. vilnietiška (rytietiška) rašomąja kalba, susidariusia rytų aukštaičių tarmės pamatu, buvo išleista svarbių tam metui ir apskritai lietuvių raštijai Konstantino Sirvydo (apie 1579-1631), Jono Jaknavičiaus (1598-1668) ir kitų to krašto atstovų parengtų leidinių, skirtų Vilniaus vyskupijai. Z. Zinkevičiaus žodžiais tariant, "kitaip susiklosčius istorinėms Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto sąlygoms, rytietiška XVII a. raštų kalba, iškilusi ekonominiame bei kultūriniame krašto centre ir valstybės sostinėje Vilniuje, žinoma, būtų galėjusi tapti visos Lietuvos bendrine"?. | Plg. Zinkevičius Z. Dėl lietuvių raštų kalbos kilmės // Baltistica, 1977. T. 13(1). P. 239. a Zinkevičius Z. Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas / Baltistica, 1972. T. 4 Dėl sudėtingų ir labai nepalankių Lietuvai sąlygų, ypač po 1795 m. jos prie Rusijos imperijos prijungimo, trukusio per 120 metų, artimiausios Vilniaus apylinkės pamažu slavėjo, jose vartojama lietuvių kalba (šių apylinkių šnektos) nyko. Tas procesas iš esmės tęsėsi ir XX amžiuje: tarpukario metais Vilniaus krašto polonizaciją vykdė okupacinė lenkų valdžia, po Antrojo pasaulinio karo palankias sąlygas slavinimui sudarė tarybinė santvarka. Artimesnių ir kiek tolimesnių Vilniaus apylinkių lietuvių tarmė šiuo metu visoje lietuvių kalbos tarmių sistemoje ypatingo vaidmens nevaidina. 1. 3. Lingvistiniu požiūriu svarbiausia — centrinė — vieta lietuvių tarmių sistemoje, galima sakyti, visuotinai ir pagrįstai pripažįstama tarmei, kurios pamatu sukurta visos tautos bendrinė (literatūrinė) kalba. Dabartinei bendrinei lietuvių kalbai tokį pamatą davė vakarų aukštaičių kauniškių tarmė. Jai, tapusiai vienu iš pagrindinių pirmųjų lietuviškų raštų kalbos variantų, vėlesnės istorinės aplinkybės buvo kur kas palankesnės negu kitų tarmių (vidurio ir rytų aukštaičių, tam tikrais atvejais ir žemaičių) pamatu besikūrusiems raštų kalbos variantams. Jau pirmosios lietuvių kalbos gramatikos, parašytos lotynų kalba (Grammatica Litvanica) ir 1653 m. išleistos Karaliaučiuje, autorius Danielius Kleinas "Prakalboje skaitytojui su sveikinimais", trumpai apžvelgęš lietuvių kalbos tarmių įvairumą, įžvalgiai pastebėjo, kad Prūsijos lietuviams už kitus savo tarme artimesni yra "Kauno krašto gyventojai" ir kad "kauniečių tarme, kaip visų geriausia ir tinkamiausia, sekame Prūsų Kunigaikstystéje". Daug vėliau šią nuomonę patvirtino ir kitos "Lietuvių kalbos gramatikos" autorius Fridrichas Kuršaitis (1806-1884), į pietus nuo Nemuno — tarp Kaūno ir Stalupėnų — esančią tarmę pavadinęs lietuvių rašomosios kalbos tarme?. Galutinai dabartinė lietuvių bendrinė kalba susiformavo minėtųjų vakarų aukštaičių tarmės pagrindu XIX a. antroje pusėje — XX a. pradžioje, vykstant tautiniam, politiniam, kultūriniam atgimimui, kitiems lietuvių tautos konsolidacijos procesams, pradėjus leisti mokykloms skirtas gramatikas bei įvairius lietuvių kalbos praktikos darbus (čia ypač daug lėmė lietuvių rašomosios kalbos tėvo Jono Jablonskio darbai). Geografiniu požiūriu kai kurios kauniškių tarmės šnčktos — tarp jų artimiausios bendrinei kalbai Griškabūdžio, Kudirkos Naūmiesčio, Vilkaviškio ir gretimų apylinkių — dabar yra viename iš lietuvių kalbos ploto pakraščių, t.y. pietvakariniame jo paribyje. Tačiau dar ne taip seniai — iki Antrojo pasaulinio karo — ir geografinė tų šnektų padėtis buvo kitokia: lietuviškai kalbančių senųjų gyventojų būta gerokai toliau į vakarus bei pietvakarius. Pastarosios, t. y. Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) lietuvių šnektos, daugiausia sudariusios vakarų aukštaičių tarmės tąsą (išskyrus siaurą Kuršių pamario ruožą, artimą vakarų — Klaipėdos krašto — žemaičiams“), iki to laiko užėmė lietuvių kalbos ploto pietvakarinį pakraštį. 3 Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653. Atsak. red. J. Kruopas. V., 1957. PP. 406. 4 Plg. Kurschat F. Grammatik der litauischen Sprache. Halle, 1876. S. 9-11. 5 Plg. Gerullis J. ir Stang’as Chr. Lietuvių žvejų tarmė Prasuose. K., 1933. 2. Lyginant įvairių vietų lietuvių tarmes, nesunku pastebėti, jog kuo daugiau jos viena nuo kitos nutolusios geografiškai, tuo didesnis skaičius jose ir skiriančių kalbos ypatybių. Tolimiausi ir daugiausia skirtybių nuo kauniškių turi šiaurės žemaičiai, o iš aukštaičių — rytų (ypač šiaurinės dalies) aukštaičiai. Pastarosios tafmės kauniškių — centrinės tarmės — atžvilgiu užima periferinę padėtį, nors kauniškiai, kaip visi vakarų aukštaičiai, tiek geografiniu, tiek lingvistiniu požiūriu kartu yra ir tarpininkai tarp rytų aukštaičių ir žemaičių. 3.0. Lietuvių dialektologijoje, išskiriant iš kitų tarmių periferines, atsižvelgiama ir į kitus ypatumus. Vienas jų — tam tikrų lietuvių kalbos tarmių tiesioginiai ryšiai (kontaktai) su kitomis kalbomis (jų tarmėmis). 3. 1. Bene dažniausiai periferinių tarmių sąvoka taikoma lietuvių kalbos ploto rytinio bei pietrytinio pakraščio tarmėms, kurių teritorijai dabar priklauso ir Vilniaus apylinkės. Šio pakraščio, kaip ir už Lietuvos ribų — Baltarusijoje, Lenkijoje — esančios, lietuvių tarmės labai stipriai veikiamos slavų (baltarusių, lenkų, kai kur ir rusų) kalbų. 3. 2. Pagal tuos pačius požymius kitą periferinių tarmių grupę sudarė minėtosios Mažosios Lietuvos tarmės, per keletą amžių patyrusios didelę vokiečių kalbos (Rytų Prūsijos vokiečių tarmių) įtaką. Pastarosios lietuvių tarmės daugeliu atvejų buvo tarsi tarpininkės, padėjusios įvairiems germanizmams plisti ir į kitas lietuvių tarmes. 3. 3. Šiaurinio Lietuvos pakraščio tarmių sąveika su gretimomis latvių kalbos tarmėmis nėra tokia stipri. Tos sąveikos rezultatai ne visada akivaizdūs ir dėl to, kad savo kilme labai artimų abiejų — lietuvių ir latvių — kalbų kai kurie reiškiniai tarmėse gali būti bendri, t. y. paveldėti iš senų laikų. Kai kur lietuvių esama (ar būta) ir Latvijos teritorijoje: Aknystės, Ciskodo, Daūgpilio, Kraslavos ir kt. apylinkėse. Jų kalba (tarmė) patyrė daug didesnę latvių kalbos įtaką arba su ja visiškai asimiliavosi®. 4. Iš visų periferinių lietuvių kalbos tarmių įvairiais požiūriais daugiausia tyrinėtos rytų ir pietryčių tarmės. Tai akivaizdžiai rodo paskelbta "Lietuvių kalbos periferinių šnektų tyrinėjimo literatūros rodyklė" (sudarė Ana Romančiuk)". Tačiau šioje rodyklėje pateikti tiktai už dabartinės Lietuvos teritorijos — Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Mažojoje Lietuvoje (Rytų Prūsijoje) — iš seno gyvenančių (gyvenusių) arba naujesniais laikais (XIX-XX a.) kai kuriose šalyse (Baltarusijoje, Rusijoje, Amerikoje) kolonijomis įsikūrusių (išvykušių, ištremtų) lietuvių svarbesni kalbos (tarmių) tyrinėjimai. Galima manyti, kad periferinėmis lietuvių tarmėmis kai kas (ne tik minėtos rodyklės sudarytoja) linksta laikyti tik tas, kurios yra už Lietuvos ribų. Tačiau Lietuvos dabartinės sienos dažniausiai skiria labai artimas arba iš esmės tas pačias, be to, panašius raidos procesus patyrusias tarmes, plg. rytinio bei pietrytinio Lietuvos teritorijos pakraščio ir Apso, Kamėjų, Gervėčių, Pelesos, Rėdūnios, Lazūnų (Baltarusija), Pūnsko, Seinų (Lenkija) apylinkių lietuvių šnektas. Jų 6 Apie lietuvių kalbos (tarmių) paplitimą už dabartinės Lietuvos sienų (Mažojoje Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, voko į A ir nykimą žr.: Garšva K. Kalbinės situacijos raida akraščių šnektose : Ral gyšiai ir sąveikos (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 28). V., 1989. P. 12-38 (su nurodyta : a). Kalbų ryšiai ir sąveikos. P. 215-230. Per kelet starųj t iferinių lietuvi į tyrinėjimo bibliografija kiek pasipildė. 4 Paštartijų melų periferinių lietuvių tarmių 6 sąsają akivaizdžiai rodo lingvistinės geografijos darbai®. Todėl periferinémis vadintinos viso to ruožo — abipus Lietuvos sienos esančios — tarmės. 5. Periferinėmis kartais vadinamos ir didesnių tarmių, labiausiai nuo jų centro nutolusios, daug kitds tarmės ypatybių turinčios, šnektos, pvz., piety žemaičių (raseiniškių) pietrytinės šnektos su gausiomis aukštaitiškomis ypatybėmis. Kai kurios didesnių tarmių (resp. patarmių) šnektos, esančios lietuvių kalbos ploto viduryje, turi ir daugiau periferinėms tarmėms (resp. šnektoms) būdingų požymių — stiprią sąveiką su slavų (lenkų, rusų) kalbomis, pvz., šiauliškių plote — Šėtos, dalies Jonavos apylinkių šnektos; kauniškių plote — Vandžiogalos ir kt. apylinkių šnektos. Tačiau šios lietuvių tarmės (resp. šnektos) įvairiais požiūriais dar mažai tirtos. 6. Lietuvių dialektologijoje dažnai vartojami ir kiti terminai: paribio/paribių tarmės (resp. šnektos), pakraščių tarmės. Tiesa, pirmasis iš jų — paribio/paribių tarmės — ne visada aiškiai pasako, apie ką kalbama: dabartinės Lietuvos teritorijos pakraščių tarmės, už Lietuvos sienų kitose valstybėse esančias artimiausias tarmės, buvusių etninių lietuvių žemių pakraščių tarmės ar pan. Antrasis terminas — pakraščių tarmės — mažiau asocijuojasi su administracinėmis, politinėmis ar kt. ribomis ir daugeliu atvejų gali būti termino periferinės tafmės sinonimas. ON THE NOTION OF THE PERIPHERAL DIALECTS Summary The West High Lithuanian dialect (or Kauniškiai, dialect spoken in and around Kaunas) occupies the central position in the system of Lithuanian dialects and forms the basis of Standard Lithuanian. Dialects that are remote from the KauniSkiai dialect geographically and differ from it linguistically occupy peripheral position. A characteristic peculiarity of the peripheral dialects is that they get into direct contacts with other languages (or their dialects), for example, Slavonic languages (Byelorussian, Polish, Russian) at the Eastern and South-Eastern border, German (until the WW II) at the South-Western and Lettish at the Northern border of Lithuania. Subdialects that are remote from the centre of larger dialects, with some admixture of other dialects can also be described as peripheral. For example, the South-Eastern subdialects of South Samogitians (or RaseiniSkiai) have a lot of features characteristic of the High Lithuanian dialect. These subdialects interact with other languages (Polish, Russian), for example, the subdialect of the environs of Vandžiogala at the borders of the Kauniskiai dialect speaking area. One and the same notion of Lithuanian dialectology can be expressed differently, for example, paribio/ paribiy tarmės, pakraščių tarmės. The latter term is least associated with political, administrative and other boundaries. In most cases it is synonymous with the term “peripheral dialects’. 8 Plg. Lietuvių kalbos atlasas. T. I. Leksika. V., 1977; T. 2. Fonetika. V., 1982; T. 3. Morfologija (spausdinama). 7