„Lygutė“, o ne „ligutė“

tarė (1805—1889). Jau vien dėl šio fakto negalima įrodyti, kad žodis klastininkas yra L. Ivinskio naujadaras. Ne naujadaras taip pat ir terminas striekis (p. 229). Jis yra germanizmas. Monografijoje L. Ivinskiui teisingai priekaištaujama, kad jis, versdamas Robinzoną Kruzą, „kai kurias žodžių lytis sudarė nevykusiai, pvz.: ispanczikas, brazilczikai“ (p. 229). Čia kalbininkui negali neužkliūti „žodžio lyties“ sąvoka, nes ja laikoma ne žodžių forma, bet leksema. Pateikiant L. Ivinskio vartotus lotyniškus botanikos terminus, kai kur neišvengta korektūros klaidų, pvz.: „Wilkuoge juodoje. Actaca (= Actaea — KG) spicata“ (p. 221), „Kartinis musmiris. Agraricus (= Agaricus — KG) muscarius“ (p. 221); „Skujej, lapaj eglu, puszun ir kadagiun. Folija (= Folia — KG) ociculares (= acicularis — KG)“ (p. 221) ir kt. Jeigu tai L. Ivinskio klaidos, tai jas reikėjo aptarti išnašose. Pačios autorės vartojami terminai taip pat ne visur tikslūs, pvz.: „Vertime L. Ivinskis netaisyklingai vartojo priešdėlį nu: sudėtiniuose žodžiuose vietoj jo rašė hiperformalizmą nuo“ (p. 223). Su priešdėliais sudarytų žodžių negalima vadinti nei sudėtiniais, nei sudurtiniais. Kitoje vietoje rašoma: „Tarmė patvirtina nosinėse formose išlikęs garsas n[...]“ (p. 222). Kalbotyroje nėra sąvokos „nosinė forma“. Visa tai — įvairiausios smulkmenos, nedideli apsirikimai. Tačiau kadangi tokių smulkmenų monografijoje yra ne viena ir ne dvi, o visa sauja, tai norom nenorom pradedi abejoti kalbinės L. Ivinskio tekstų analizės profesionalumu. Vieną kitą priekaištėlį galima padaryti ir monografijos turiniui. Pavyzdžiui, pirmasis jos skyrius pavadintas „Gyvenimo kelias“. Bet juk pedagogo darbas ar darbas Kaune — tai irgi gyvenimo kelias. Prie monografijos pridėta L. Ivinskio kalendoriuose paskelbtų kūrinių, straipsnių, žinučių bibliografinė rodyklė, tačiau pasigendame tokiose monografijose paprastai dedamos pavardžių rodyklės, iliustracijų sąrašo. Iškeldami nedidelius recenzuojamos monografijos trūkumėlius nemanome, kad pro medžius miško nematyti. Miškas čia gerai matomas ir džiugina akį. D. Petkevičiūtės atliktas darbas vertas gerų žodžių. Romėnų dramaturgo Publijaus Terencijaus žodžiais tariant, pro captu lectoris habent sua fata libelli, t. y. nuo skaitytojų nuovokos priklauso knygų likimas. Manome, kad šiai knygai likimas bus palankus, nes ji yra sąžiningai parašytas ir gero mokslinio lygio veikalas. Kazimieras Gaivenis LYGUTĖ, O NE LIGUTĖ Pasak lietuvių ornitologijos autoriteto Tado Ivanausko, vieversių šeimoje (Alaudidae), be žinomiausio laukų — dirvinio vieversio, arba vyturio (Alauda arvensis) LPV 134, LP III 167, miesto — kuoduotojo vieversio, arba sąslavukės (Galerida cristata; TLE IV crictata yra korektūros klaida) LPV 135, LP III 173 (kitaip dar kuodys), pas mus labai reto (daugiausia Kuršių nerijoje) raguotojo (latv. ausainais—ausystasis vieversio (Eremophila alpestris) LPV 135, LP III 175, yra ir ketvirta rūšis — sausų, smėlėtų dirvų (nemėgsta Suvalkijos derlingų laukų, Klaipėdos 183 krašto), sausų pamiškių, pušynų, viržynų, kirtimų lakūnė Lullula arborea, lietuviškai net T. Ivanausko pateikiama kaskart kitaip: ligutė LPV 134, ligutė, arba miškinis vieversys LP III 176, miškinis vieversys, arba ligutė PP 232, nors jo kapitaliniame veikale „Lietuvos paukščiai“ sakoma: „Ligutė yra tikras vieversys“ (LP III 176). Priešingai, S. Mastauskis skiria: „Šiai [vieversių — J. K.] šeimai Lietuvoje priklauso ligutė (Lullula arborea L.) ir vieversiai“ (TZ 536). Dabar pripažįstamos 3 vieversių rūšys (TLE IV), o ligutė TLE II laikoma savarankiška rūšimi (tai lyg 2 šios šeimos gentys, nors šis taksonas, minimas LP I 94, 96, 210, ornitologijoje nevartojamas). Taigi sinonimas miškinis vieversys (DŽ₂ lygutė „nedidelis vieversių šeimos paukštis giesmininkas, miškinis vieversys“) pasidaro netinkamas (bet tinka aiškinimas „miškų vieversys, mažesnis už dirvinį vieversį“ DŽ₃). Tačiau palikime sistematikos rūpestį specialistams. Šis paukštis, kuris „ant žemės zuja, nelyginant peliūkštis“, kurio „polėkis labai lengvas“, kuris „grynais tarytum sidabro tonais“ (LP III 178) „skelbia savo žavėtiną giesmelę liu-liu-liu… liuli-liuli-liuli…“ (ten pat, 177), tebeieško savo vardo tikrosios formos. T. Ivanauskas ir S. Mastauskis rašė ligutė, šios formos laikosi V. Logminas (Lp 122). Pasvyravo mūsų 3 enciklopedijos: MLTE II 792, III 748 — ligutė, LTE VII 24, XII 238 — lygutė, TLE II 609 — vėl ligutė… Neišsilaikė net Bostono enciklopedija, bet galiausiai nusviro į gerąją pusę: LE XVI 187 — lygutė, LE XXXIV 48 — ligutė, o paskiausiai išėjusiame Lietuvos tome XV 53 — vėl lygutė! Mes, kalbininkai, pripažįstame T. Ivanausko nuopelnus terminijai, gerbiame jį už kalbos tikslumą ir santūrų grožį, šių ypatybių dermę (tai galima patirti net iš šių trumpučių ištraukėlių). Tačiau rašybos dalykus privalome tvarkyti pagal kalbos principus, ir čia turime būti tik nuo jų priklausomi. Šaknies balsio rašyba priklauso nuo žodžio kilmės. LKŽ VII prie žodžio lygutė yra Adutiškio apylinkės dainos dvieilis: Lygame lauke lygutės lyguoja, visame sviete siratos verkuoja. Panašus yra prie veiksmažodžio lyguoti 2. „dainuoti“. Šis žodis [1. „spėti lyklygu (toks vaikų žaidimas iš riešutų, saldainių…)“ iš tikrųjų yra ne kita reikšmė, o kitas žodis — homonimas] pateikiamas taip pat iš A. Juškos žodyno (J I 286) ir MTt VI 167 (A. R. Niemi, Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai), o abiejų šaltinis bus buvusi A. Jakšto „Žinyčia“ (1900 2 61). J I 286 pateikia tokią žodžio dainuoti sinonimų eilę: dainuoti, traldaruoti, lyguoti, ūksėti, augoti, talanduoti, tvaskuoti, suomuoti, tabaluoti, liūliuoti, kvėpčioti, suokti, tiepti, laskuoti, talaluoti, ripuoti, žiovaliauti, ulduoti, laluoti, aluoti, tutuoti, liuoliuoti, rauduoti, niniuoti, uolioti, samaliuoti, lyruoti, giedoti; MTt truputį skiriasi eile ir variantais, pridėta dar surg uoti, zurg uoti, riūkti, vali uoti, o vertėjo A. Sabaliausko išnašoje ir raliuoti, riduoti — taigi apie 30 žodžių [A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ (1980) dainuoti sinonimai tik 2 — giedoti, audoti tarm., nors kalbėti — apie 250 (1,5 psl.)!]. Taigi lyguoti yra „giedoti, čiulbėti“ ir „dainuoti“. Jei kam Adutiškio balsio ilgumas atrodytų negarantuotas, tai jį neginčijamai rodo Višakio Rūdos apylinkių daina: Tolei kukavo, tolei lygavo, pakolei iškukavo tevo dukrelę. Nereikia stebėtis, kad veiksmažodis lyguoti yra tik iš dainų, juoba nereikia manyti, kad jis gal net iš lygutės kilęs. E. Frenkelis, pačios lygutės neetimologizuodamas, žodžio lyguoti 184 reikšmę pateikia platesnę — „balsu džiūgauti (vor Freude aufjauchzen)“ ir lygina su latv. līgot „dainuoti, džiūgauti, Joninių dainas dainuoti, Jonines švęsti“, līg(u)o, līgā FrnW. Tai įtikinamai paaiškina ir lygutės motyvaciją. Lietuvių kalbos žodžių darybos gausiuose tyrinėjimuose lygutės nepasitaiko, tačiau aišku, kad tai yra veL-kėjų ar veiksmažodinės ypatybės turėtojų priesagos -utis, -ė vedinys, plg.: blizgūtis, drebučiai, klausutis, sagutis, šokutė, „varlė šoklė“, traukutis, žibutė. Labai būdinga: „Tokie vediniai yra daromi iš įvairių (paprastai nepriešdėlinių) veiksmažodžių, kurie pagal savo reikšmę ypač dažnai yra garsiniai“ (V. Urbutis, — LKG I 324): barškutis, braškutis, čiauškutis, dudutis, gaudutis „ūžlė, vilkutis“, kaukutis „vilkutis, sukutis“, kukutis, šlamutis, šnekutis, tarškutis, traškučiai, tututis, žvangutis. Taigi čia krinta į akis augalų ir paukščių pavadinimai. Ir P. Skardžius, darybos priemonių neskirstydamas tipais, pažymi paukščių pavadinimus ir jų dažnai „onomatopoe tinę darybą“ (ŽD 363): budutis, dudutis, liputis, lukutis, luputis, mikutis, slukutis, takutis, tikutis, tututis, uputis. Jų tiek daug, kad man tiesiog ant liežuvio lipa dar neminėta, bet labai girdėti čekutis, lakštutė, lututė. Abejonių dėl formos lygutė nėra. Beje, žodynuose visada buvo lygutė — RŽ, DŽ₁, DŽ₂, LRKŽ, Ser, BŽ 137, BŽ I 242, II 607 (lygutis! — niekur kitur nežinoma forma), R—LKŽ I 548, IV 668, L—LV. Išsiskiria tik A. Lyberio svyravimas: L—RKŽ₁ — lygutė, L—RKŽ₂ — ligutė (ir grinis vyturys — kaip BŽ II 607…) ir J. Balkevičiaus ir J. Kabelkos nutylėjimas — L—LKŽ 136 yra tik pasenęs miškinis vieversys. Pamoka ateičiai — gal jau seniai būtų aišku ir ginčo, nevienodumų nelikę, jei DŽ greta lygutės būtų ir lyguoti, ir tas dainos sakinys. Ir „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, mokomieji rašybos žodynai tokius žodžius turėtų kruopščiausiai rankioti ir dėti. Anaiptol! Štai jau 1970 m. K. Gaivenis išsiaiškino strazdų šeimos paukščio Oenanthe oenanthe vardą kūltupys, kūltupis (LKK XII 193). Pasitaisė DŽ₂, L—RKŽ₁, L—RKŽ₂, R—LKŽ II 13, TLE II 426 — pasirinko patogesnį variantą kūltupis. RŽ buvo kūltupys. Variantus supainiojo LTE VI 244 — kūltupiai, bet kūltupys… O Lp 141, L—LKŽ 138 paliktas kultupys (kaip LPV 154, LP III 309, PP 263, MLTE II 792, LE XIII 324, L—LV). Kūltupis yra MRKŽ. Bet akademiniame LKRS veikale — nėra… SUTRUMPINIMAI BŽ — Baronas J. Rusų lietuvių žodynas. K., 1932. — Rusų—lietuvių kalbų žodynas / Sudarė V. Baronas, V. Galinis. V., 1967. T. 1—2. DŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: DŽ₁, V., 1954; DŽ₂, V., 1972; DŽ₃ V., 1993. FrnW — Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Göttingen, 1955—1965. Bd. 1—2. LE — Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1958. T. 13; 1968. T. 15; 1958. T. 16; 1966. T. 34. LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKK — Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1970. T. 12. 185 LKRS — Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba. II pat. leid. V., 1989. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966. T. 7 (ir jo sutrumpinimai). L—LKŽ — Balkevičius J., Kabelka J. Latvių—lietuvių kalbų žodynas. V., 1977. L—LV — Bojatė A., Subatnieks V. Lietuviešu—latviešu vārdnīca. Rīga, 1964. LP — Ivanauskas T. Lietuvos paukščiai, V., 1955. T. 3. Lp — Logminas V. Lietuvos paukščiai. V., 1979. LPV — Ivanauskas T. Vadovėlis Lietuvos paukščiams apibūdinti. K., 1931. LRKŽ — Lietuvių rašomosios kalbos žodynas. Heidelberg, 1932—1968. T. 1—5. L—RKŽ — Lyberis A. Lietuvių—rusų kalbų žodynas: L—RKŽ₁. V., 1971; L—RKŽ₂. V., 1988. LTE — Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1980. T. 6; 1981. T. 7; 1984. T. 12. MLTE — Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V., 1968. T. 2; 1971. T. 3. MRKŽ — Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas / Sudarė P. Kniūkšta ir A. Lyberis. II leid. K., 1986. PP — Ivanauskas T. Pasaulio paukščiai. V., 1971. R—LKŽ — Rusų—lietuvių kalbų žodynas. V., 1982. T. 1 (Sudarė Ch. Lemchenas); V., 1983. T. 2 (Sudarė Ch. Lemchenas); V., 1985. T. 4 (Sudarė J. Kardelytė, Ch. Lemchenas, J. Macaitis, A. Mankevičienė). RŽ — Lietuvių kalbos rašybos žodynas. K., 1948. TLE — Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986. T. 2; V., 1988. T. 4. TZ — Mastau­skis St. Taikomoji zoologija. K., 1947. ŽD — Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1941. Jonas Klimavičius „NEOTERM“ ŽURNALAS IR TERMINOLOGIJOS TARPTAUTINIMAS IOUTN (International Organization for Unification of Terminological Neologisms) — Tarptautinė terminologijos neologizmų vienodinimo organizacija — buvo įkurta 1982 m. Varšuvoje. Jos įkūrėjas — rašytojas, kalbininkas ir vertėjas Z. Stoberskis. Organizacija subūrė filologus, kalbininkus, kitus įvairių sričių specialistus, besidominčius terminologijos tarptautinimo problemomis. Pagrindiniai šios organizacijos veiklos principai ir uždaviniai yra išdėstyti specialiame leidinyje “All about IOUTN“ („Viskas apie IOUTN“). Neretai net žymiausi kalbininkai laikosi nuomonės, kad terminai neologizmai turėtų būti kuriami tik gimtąja kalba, o svetimi — tarptautiniai terminai — keičiami savos kalbos žodžiais. IOUTN, vadovaudamasi principu „mokslas — žmonijos nuosavybė“, siūlo suvienodinti termino formą ir reikšmę. Anot IOUTN, terminų tarptautinimas paspartintų keitimąsi mokslo ir technikos informacija, o ji savo ruožtu — ekonomikos raidą. IOUTN bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, terminų bankais ir terminologijos centrais, su mokslų akademijomis ir universitetais, įvairiose pasaulio šalyse kuria savo komitetus, rengia ir leidžia daugiakalbius specialių terminų žodynus, teikia informaciją terminologijos klausimais. Vienas iš svarbiausių šios organizacijos uždavinių — skatinti tarptautinių terminų vartojimą per viešosios informacijos priemones ir specialius periodinius leidinius. 186