Kalbotyros pastabos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI SIMAS KARALIŪNAS KALBOTYROS PASTABOS* 9. Dial. ariinas Arūnas „kempė, kempinė“ siaurai vartojamas (Tvr, Dglš, SIk) rytiečių žodis (LKŽ I! 261, I2 323). Šiaurės vakarų baltarusių tarmės turi žapyn „kempinė, kempė“, vedamą iš *20pyn ir siejamą su sl. *goréti „degti“! (dėl semantinių ryšių plg. vok. Zunder „pintis, kempė“ šalia ziinden „uždegti, įžiebti“). Iš čia liet. dial. arfinas ir bus pasiskolintas (dėl g-, tariamo spirantiškai [h], numetimo plg., pvz., adyna „valanda“ < baltar. 200una; arielka „degtinė“ < baltar. 2opéika; ūdnas ,vertas“ < baltar. 200morii). 10. Brūvaras, Briaiinis Vandenvardžiai Bravaras (upė, Vilkija), Bravar-ditis (upė, Jurbarkas, Mituvos , dešinysis intakas), Bravar-iūkas (upė, Kražiai, Kražantės int.), Bravar-upis (upė, Laižuva, Vadaksties kairysis int.) ir Briaiinis (ež., Semeliškės) bei Briaun-iūkas (ež., Semeliškės)?, kaip atrodo, slepia savy vienos iš gyvybinės svarbos senų seniausios indoeuropiečių sąvokos — šaltinio — senų seniausią pavadinimą ide. *bhréy-r su alternuojančiu x kamienu *bhréu-n- (gr. gpėap, -aT0€ < pragr. *oph ap, arm. atbiwr, atbewr „šaltinis“, galbūt taip pat vid. airių tipra „šaltinis“, jeigu iš s. airių *tiprar < *to-ek's-bhrčur, gen. sing. tiprat < *to-ek’s-bhréun-tos). Briaiinis kamienas tiksliai sutampa su ide. *bhréu-n- (éu baltų kalbose virto iau), bet turi pakeitęs šaknies intonaciją (ide. *bhréu-n- > balt. *bridun-). Bravaras ir kt. nuo ide. prolytės *bhréu-r skiriasi vokalizmo laipsniais — nuliniu šaknies vokalizmo (*-éu- : *-ou- > liet. -av-) ir normaliuoju kamiengalio vokalizmo (*-r- : *or- > liet. ar). Toks šaknies ir kamiengalio vokalizmo laipsnių pasidalijimas sutinka su seniausiam ide. vardažodžių tipui E. Benveniste'o nustatytu désningumu, kad jeigu kamiengalio priebalsis turi normaliojo balsių kaitos laipsnio vokalizmą, šaknis pasižymi nykstamojo laipsnio vokalizmu, ir atvirkščiai?. Ide. šaltinio pavadinimas, kaip matyti, yra heteroklitinio linksniavimo, kuriam buvo būdinga ne tik skirtingų * Pradžią žr. Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977, T. 17. P. 207—209; tęsinys: Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1991. T, 29, P. 65—79, | DrsiMajiariuksi CJiošHIK Gerapyckait MOBbI. Mincx, 1985. T. 3. C. 65. * Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. P. 21, 22, — Bravaras, Brayūr-upis ir kt. siejimas su slavizmu bravoras, brūvaras „spirito varykla ar alaus darykla“ (Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. P. 69) yra liaudies etimologija. * BenBenucTr D. Uunoesponeiickoe wMeHnoe cnosoobpasoranne. M., 1955, C. 50, 205 t.t. 125 kamiengalio priebalsių (r/n) alternacija, bet taip pat balsių kaita ir kirčio šokinėjimas paradigmoje (*bhréu-y | *bhrou-or : *bhréu-n-). Iš čia paaiškėja' kirčio vietos svyravimas lietuvių kalboje: Bravaras | Bravar-upis. Jeigu šie samprotavimai teisingi, lietuvių kalba turėtų užkonservavusi indoeuropietiškąjį šaltinio pavadinimą, ir baltų pokalbės leksinei sistemai galėtume rekonstruoti *brau-dr | *brču-n- „šaltinis“, nes aktualieji šaltinio pavadinimai šaltinis, šaltinys, šaltynas (: šaltas), verdėnė, versmė < *verd-smė (: lat. verdėt „trykšti, kunkuliuoti“) yra palyginti vėlyvi. , 11. Dial. gulbė „Vilniaus žiniose“ (1905. Nr. 279) pavartotas žodis gulbė „šautuvo buožė“ LKŽ III 705: ..... mes, tamsuoliai, mušėme juos kumščiais ir šautuvų gulbėmis“. F. Kuršaitis savo „Vokiečių— lietuvių kalbų žodyne“ (1874 m.) duoda į-gūlbinti „įdėti šautuvą į medžio aptaisą (schūften eine Flinte)“ (II 146). gulbė „šautuvo buožė“ su savo vediniu į-gūlbinti, taip pat „Lietuviškoje enciklopedijoje“ (V 1326) nurodytas gulbė „dailidžių darbo įrankis, kaltuvas“ veikiausiai yra lietuvių kalbos dirvoje apkitę germanizmai. Daugelyje tarmių vartojamas kūlbė „mupjautas rąsto gabalas; kūlė, plūktuvas; (šautuvo) drūtgalys, buožė...“ LKŽ VI 820 (kuris yra gautas iš vok. kolbe „(šautuvo) buožė...“*, plg. dar liet. - dial. kolba LKZ VI 307) dėl skardumo asimiliacijos (k—b > g—b) nesunkiai galėjo virsti gulbė. Tokiu būdu vietoj kūlba „dėžė, uždedama ant rogių“ (iš to paties vok. Kolbe) gali būti atsiradęs Radviliškio ir Biržų gūlba „kulba“. Priebalsio kvirtimą glengvino ta aplinkybė, kad lietuvių kalboje pasitaiko atvejų, kur giminingų ar šiaip semantiškai artimų žodžių šaknies pradžioje svyruoja skardieji ir duslieji priebalsiai®, plg., pvz., gaiirai : kaūrai, gurbas „pintinė, krepSys“ : kurbas „t. p.“, giūtoga „pagalys, kuoka su storu galu“ : kiūoka „t. p.“, griaiinos : kriaiinos. 12. *Istymas, *istinti LKZ IV 153 duoda istymas „gydymas“ ir istinti „gydyti“. Bet iš „Naujojo keleivio® (1881. Nr. 5. P. 27) paimtuose iliustraciniuose sakiniuose visur Yra paistymas ir paistinti, kuriuos LKZ autoriai aiškina ,pagydymas* ir „pagydyti“. Tad dėl tokio skaidymo morfemomis (priešdėlis pair šaknis ist-) kyla pagrįstų abejonių. Kad iš tikrųjų čia esama paistymas „gydymas“ ir paistinti „gydyti“, taigi šaknies paist-, aiškiai matyti iš A. Juškos žodyno „Stlownik polsko—litewski“ rankraštyje randamų paistyti (-o, -ė) „gydyti, vaistyti“ ir paistas „vaistas“. Iš pastarojo veiksmažodžio su priesaga -mas ir yra pasidarytas „Naujojo keleivio“ paistymas. Kaip vdistyti (-o) „gydyti“, vdistas < *vaid-(s)tskiriami žodžių pr. waidimai „mes žinome“, s. sl. vėdėti „žinoti“ ir galų gale liet. iš-vysti (-vydo) „pamatyti“, 4 Frischbier H. Preussisches Worterbuch. Ostund Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge. Berlin, 1882. Bd. 1. S. 403. 5 Plačiau — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. 1. P. 448, 126 veizdėti (véizdi) „Žiūrėti, ieškoti“ šakniai, taip ir paistinti, paistyti, paistas, matyt, toliau yra susiję su pdistyti (-0) „niekus kalbėti, plepėti, sapalioti; galvoti, mąstyti; kreipti dėmesį, paisyti...“, pdisyti (-o) „kreipti dėmesį, reaguoti; Žiūrėti, stebėti; stengtis suvokti, suprasti“, Ta proga reikėtų prisiminti dar peistiioti (-iioja, -ūvo) „rekomenduoti, parūpinti“ ir piestūoti (-ioja, -ūvo) „t. p.“ J (LKZ IX 748, 927) kaip galimus šios šaknies atstovus. 13. Kévé Kévé „paprastas liesas gyvulys; kuinas“ (aukst.), kévinas, kévinas „prastas arklys, kuinas* Vkš (Būga RR I 310; III 820; LKZ V 672, 677) veikiau yra bendraSakniai su kévalas, kévelas „kiautas, lukštas; grūdo lukštas, ašaka“, kévetas, kévatas „kiautas, lukštas“ kaip pasiskolinti iš lybių kalbos kėv „kumelė“*, — semasiologiškai plg. s. isl. skjdta fem. „sudžiūvusi oda; prastas, netikęs daiktas; liesa avis, liesas arklys“ šalia s. isl. skjdr masc., skjd fem. „permatoma oda (vartojama langams vietoj stiklo)“, norv. skjaa „permatoma oda, plėvė““". Dėl klat. kėve, kėve „kumelė“ laikytini skoliniais — greičiausiai iš lietuvių kalbos tarmių. Latvių kalbos dirvoje iš jų susidarė vediniai kévene, kėvene, kėvėna, kėvėns, kėvėns „maža liesa kumelė“, kėvine „(jauna) kumelė“ (malonybinis deminutyvas iš kėve), kėvele „(niekinamai) kumelė“. 14. Lat. kursts Lat. kufsts* „miškelis, giraitė (meZa puduritis, ein Wildchen)* EH I 679 ir s. vok. aukšt. horst, hurst masc. „krūmai“, vid. vok. žem. horst, hurst „t. p.“, s. ang. hyrst mase. „miškas“, norv. dial. rust „giraitė, miškelis“ sutampa tiek forma (isskyrus kai kurių germany kalbų žodžių, pvz., s. ang. hyrst, kamiengalius), tiek reikšme. Ar čia esama senos šių žodžių giminystės (Urverwandtschaft), ar latvių kalbos leksema skolinta iš germanų kalbų, tuo tarpu pasakyti vargu ar galima. Klausimo sprendimą sunkina dar ta aplinkybė, kad ide. skiemeniniai sonantai J Is m, g, germanų kalbose virto ul, ur, um, un, baltų kalbose jie pasikeitė į il, ir, im, in, rečiau, kai kurių tyrinėtojų nuomone, po gomurinių priebalsių, ul, ur, um, un. Nagrinėjamame žodyje r kaip tik ir buvo po gomurinio priebalsio. Tad giminystės atveju šių žodžių reguliari fonetinė raida baltų ir germanų kalbose davė tą patį rezultatą. * Fraenkel E. Litauisches -etymologisches Wėrterbuch. Heidelberg—Gėttingen. 1962. Bd. I. S. 248; Sabaliauskas A. Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai // Baltų ir slavų kalbų . ryšiai: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1968. T. 10. P. 158. * Dėl s. islandų kalbos žodžių ir reikšmių žr. Johannesson A. Islindisches etymologisches Worterbuch. Bern, 1956. S.809. ; * Kurytowicz J. O jednošci językowej balto-stowiaūskiej // BPTJ. 1957. T. 16. S. 81—94; Kypunosuy M. O Ganro-C110BAHCKOM SBLIKOBOM egnuncTBe // Boripocki CJIABAHCKOTO SI3LIKO3HaHus, 1958, T, 3, C, 23—24, 127 15. Dial. svynas Šiaurinėse dounininky (Trš, Akm, LZ, Trk, Mžk) ir paZemaités aukštaičių (Skn) tarmėse kiaulių migiui vadinti vartojamas keistas žodis svynas LKŽ XIV 363. Jį randame A. Juškos rankraštiniame žodyne, Šiaip jau, būdamas siauras dialektizmas, tyrinėtojų liko nepastebėtas, todėl suprantama, kad ir jo kilmė nežinoma. Istorine-lyginamąja plotme apibrėžti šį žodį leidžia ta aplinkybė, kad liet. dial. svynas tiksliai sutampa su germanų kalbų kiaulės pavadinimu: got. swein, s. isl, svin, s. ang. swin (ang. swine), s. frizų, s. saksų swin (olandų zwijn), s. vok. aukšt. swin (vok. Schwein) < germ. *swinam. Ir baltiškasis, ir germaniškasis žodis turi ilgąjį šaknies balsį — baltų, be to, akūtinį — ir 0 kamieną. Skiriasi jie gimine — baltiškasis yra masculinum, germaniškasis neutrum — ir kiek reikšme („kiaulių migis* : „kiaulė“). Ar nebus tik lietuvių kalba žodžiu svynas užkonservavusi senąjį, tiesa, dialektinį kiaulės pavadinimą ide. *su-ino-? Reikšmės poslinkis („kiaulė“ > „kiaulės migis“) būtų visai suprantamas, žinant, kad lietuvių kalboje tam reikalui įsivyravo naujadaras kiaiilė, pradžioje, matyt, žymėjęs duolą, beragį gyvulį apskritai, kaip atrodo iš jo etimologinių atitikmenų pietų slavų kalbose ir ukrainiečių Karpatų tarmėse: slovn. čitla „kiaulė, meitėlis“, serb.-chorv. čiūla „avis mažomis ausimis; avis be ausų“, bulg. dial. uy14 „avis mažomis ausimis“, uy.10 „gyvulys be ausų“, uya „kuris nupjauta ausimi“, ukr. dial. upmai „kuris be ausų ar su mažomis ausimis (apie gyvulius); kuris be ragų ar su mažais ragais“ (< prasl. *kiaul- < ide. *keul-). Pastebėta, kad daugeliu atvejų senosios leksemos reikšmę perima to paties semantinio lauko leksema naujadaras, o senoji leksema, kad išliktų, pakeičia savo reikšmę. Nagrinėjamasis atvejis kaip tik sutinka su šia bendrąja leksinių-semantinių kitimų tendencija. Reikšmės poslinkis ir bus sudaręs sąlygas kalbamajam Zodžiui išlikti mažame lietuvių kalbos ploto lopinėlyje. Niekatroji giminė (neutrum), kaip žinoma, išnyko rytinių baltų kalbose, kur ji buvo pakeista daugiausia vyriškąja gimine (masculinum), plg., pvz., pr. assaran, s. sl. jezero neutr. : liet. ėžeras, dial. ūžeras, lat. ezers, ezars masc.; suomių heind „šienas, žolė“ < balt. *šeina neutr., sl. *séno : liet. šienas, lat. siens masc. Todėl ir vietoj anksčiau buvusio balt. *svina(n) „kiaulė“ neutr. (= germ. *swinam) dabar reguliariai turime svynas masc. Vadinasi, nagrinėjamo žodžio leksinės ir gramatinės reikšmės raidos ypatybės kartu su tiksliu baltiškojo ir germaniškojo žodžio formos sutapimu daro patikimą prielaidą, kad liet. dial. svynas „kiaulių migis“ yra tikslus germ. *swinam „kiaulė“ etimologinis atitikmuo, o drauge ir senasis dialektinis ide. kiaulės pavadinimas, būdingas germanų ir slavų kalboms, be minėtų germanų kalbų žodžių, dar plg. s. sl. svinija, serb.-chorv. svinja (plur. svinje), čekų svinč, lenkų šwinia, rus. cBuns$4 ir kt., kurie tikriausiai yra senojo moteriškos giminės daiktavardžio *svini „kiaulė“ perdirbiniai?, Šios baltų, germanų ir slavų kalbų izoleksos ekskliuzyvinis pobūdis ypač išryškėja turint galvoje, kad kiaulės pavadinimas minimose kalbose atsirado substantyvizuojant būdvardį *sw-ino- (lot. suinus „kiaulių, kiauliškas“, s. sl. svins „t. p.“, lat. svins „purvinas, suterštas“), * dacmep M. Drumonornveckuii CIIioBap5b pycckoro sssika. M., 1987. T. 3. C. 579, 128 su formantu *-inopasidarytą iš ide. kiaulės pavadinimo *sū-/*su- (av. huš, gr. oe, lot. sis, s. vok. aukšt. si, toch. B suwo < *sū-0)'". Ide. *sūyra išlaikiusi taip pat latvių kalba, tik pridėjusi prie jo priesagą *-énoir dėl to kiek pakeitusi reikšmę: lat. dial. suvėns „paršas“, kuris didžiumoje tarmių fonetiškai (uv > iv)" virto sivėns, yra kilęs iš prolytės *si-éno-, kitaip sakant, turi ide. *sū- „kiaulė“ ir priesagą -ėnokaip, pvz., telėns, vėrsėns (šalia tes „telias“, vėrsis „Vveršis“), Lietuvių kalboje aptikus senąjį dialektinį ide. kiaulės pavadinimą, drąsiau galima kaip senovės veldinius traktuoti ir atitinkamus prūsų kalbos duomenis, kurie, tiesą sakant, gana neaiškūs. Pr. swintian „kiaulė“, kurį norima laikyti pasiskolintu iš kašubų svinčą „kiaulė“ 2, o pastaruoju metu ir iš germanų kalbų*?, veikiau savy turi *svin(a)- (= liet. svynas) ir tam tikrą formantą -tian, vėliau pridėtą, matyt, parstian „paršiukas“ ir werstian „veršiukas“ pavyzdžiu'4, Jeigu -ewvietoj laukiamo -uwbūtų rašant pakliuvęs iš vokiečių sewstal „kiaulidė“!*, pr. seweynis „kiaulidė“ galėtų slėpti ide. *sū- „kiaulė“!9 ir turėti priesagą -eynis"", žyminčią vietą (plg., pvz., liet. buveinė, „būnamoji, gyvenamoji vieta; sodybos vieta“) ir pridėtą prie *sū- „kiaulė“ tokiu pat būdu kaip, pvz., sudarant'vietų vardus Clynteyne, Zanseynen (:clynth „karvė“, sansy zasis“)s, Jeigu toks prūsų kalbos duomenų aiškinimas teisingas, prūsų kalboje būtų užsilikę abu ide. kiaulės pavadinimai — *sūir *suina-. Latvių kalba turėtų išlaikiusi *sū- „kiaulė“ iriš jo pasidarytą būdvardį svins „purvinas, suterštas“ (< *su-ino-), o gyvoji lietuvių kalba — tik svynas „kiaulių migis“ (< *,kiaulė“). LINGUISTIC NOTES Summary Lith. dial. ariinas “tinder” is evidently a loanword from Belarusan. The Lithuanian hydronyms Bravaras, Bravar-upis and Briaiinis are supposed to be continuations of IE. *bhréy-r | *bhréu -n- “spring”. Lith. dial, gulbė “butt-stockTM with its derivative į-gūlbinti “provide with a shaft” is 1 Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Worterbuch. Bern und Miinchen, 1959. S. 1038; Fraenkel E. Op. cit. S. 255. '' Endzelins J. Latviešu valodas gramatika. Riga, 1951. 50. Ipp. '* Levin J. F. The Slavic Element in the Old Prussian Elbing Vocabulary. Berkeley—Los Angeles—London, 1974. P, 106 (su literatūra). 13 Cmounubckuit B. Ons6Hrrcknit CJiOBapb: IMEHIALHN, YTEHAS H DTHMOJIOTHH |] BanrocjiaBAHCKHe HCCJIej10BaHAA 1987. M., 1989. C. 39. Cu. 28. "i Plg. Endzelins J. Senprūšu valoda. Riga, 1943. 260, Ipp. — Todėl pr. swintian taisyti į *swinitan ir kildinti iš vid. vok. žem. swin „kiaulė“ visai nereikia. W. R. Schmalstiegas (Studies in Old Prussian. University Park and London, 1976. P. 25) mano, kad vokietis raštininkas šiuose žodžiuose, gerai jų nesuprasdamas, raidėmis sz bus parašęs fonemą š, kas taip pat nereikalinga. 18 Endzelins J. Op. cit. 246. Ipp. '4 W. Smoczynskis pr. sewlaiko pasiskolintu iš vokiečių tarmių (žr. CMo4nunHscxrnit B. VYra3. cou. C. 38—40). 4 Endzelins J. Op. cit. 46. Ipp. '8 Todėl vargu ar reikia -eynis taisyti į *cynis (plg. liet. kinis „gyvulio (ppr. kiaulės) guolis, migis“), kaip daro W. Smoczynskis, sekdamas A. Bezzenbergeriu (žr. Cmounnsckuit B. Vikas. cou. C. 38-40). 9. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 129 borrowed from Germ. Kolbe “butt-stock". *Istymas “(medical) treatment” and *istinti “cure” appeared in the “Dictionary of the Lithuanian Language” (IV 153) through misunderstanding of paistymas “(medical) treatment” and paistinti “cure”, The fact that Lith. kévé “jade, wretched nag”, kévinas, kévinas “id.” are rather cognate with kévalas, kévelas “shell”, kévatas, kévetas “shell; rind, peel” than borrowings from Livian kév “mare” is supported by a semantic parallel of Olc. skjdta “dry skin, hide; poor thing; lean, meagre, sheep or horse”. Itis now hardly possible to decide whether Latv. kufsts “wood” and OHG horst, hurst “bush” are old cognates or the former borrowed from the latter. Lith. dial. svynas “cover, hole of a pig” most likely continues IE. dialectal (Germanic and Slavonic) denomination of a swine.