Kalbotyros pastabos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI SIMAS KARALIŪNAS KALBOTYROS PASTABOS* 9. Dial. arūnas Arūnas „kempė, kempinė“ siaurai vartojamas (Tvr, Dglš, Slk) rytiečių žodis (LKŽ II 261, I² 323). Šiaurės vakarų baltarusių tarmės turi apýn „kempinė, kempė“, vedamą iš *горун ir siejamą su sl. *gorěti „degti“1 (dėl semantinių ryšių plg. vok. Zunder „pintis, kempė“ šalia zünden „uždegti, įžiebti“). Iš čia liet. dial. arūnas ir bus pasiskolintas (dėl g-, tariamo spirantiškai [h], numetimo plg., pvz., adynà „valanda“ < baltar. годзіна; arielkà „degtinė“ < baltar. горелка; ãdnas „vertas“ < baltar. годный ). 10. Brāvaras, Briaūnis Vandenvardžiai Brāvaras (upė, Vilkija), Bravar-ātis (upė, Jurbarkas, Mituvos dešinysis intakas), Bravar-iukas (upė, Kražiai, Kražantės int.), Bravar-upis (upė, Laižuva, Vadaksties kairysis int.) ir Briaūnis (ež., Semeliškės) bei Briaun-iukas (ež., Semeliškės)2, kaip atrodo, slepia savy vienos iš gyvybinės svarbos senų seniausios indoeuropiečių sąvokos — šaltinio — senų seniausią pavadinimą ide. *bhṛēu̯-j- su alternuojančiu n kamienu *bhṛēu̯-n- (gr. φρέαρ, -ατος < prag. *φρήαρ, arm. albīwr, albęwr „šaltinis“, galbūt taip pat vid. airių tipra „šaltinis“, jeigu iš s. airių *tiprar < *to-ek’s-bhṛēu̯, gen. sing. tiprat < *to-ek’s-bhṛēu̯n-tos). Briaūnis kamienas tiksliai sutampa su ide. *bhṛēu̯-n- (ēu baltų kalbose virto iau), bet turi pakeitęs šaknies intonaciją (ide. *bhṛēu̯-n- > balt. *briáun-). Brāvaras ir kt. nuo ide. prolytes *bhṛēu̯-r skiriasi vokalizmo laipsniais — nuliniu šaknies vokalizmo (*-ēu- : *-au- > liet. -av-) ir normaliuoju kamiengalio vokalizmo (*-r- : *or- > liet. ar). Toks šaknies ir kamiengalio vokalizmo laipsnių pasidalijimas sutinka su seniausiam ide. vardažodžių tipui E. Benveniste’o nustatytu dėsningumu, kad jeigu kamiengalio priebalsis turi normaliojo balsių kaitos laipsnio vokalizmą, šaknis pasižymi nykstamojo laipsnio vokalizmu, ir atvirkščiai³. Ide. šaltinio pavadinimas, kaip matyti, yra heteroklitinio linksniavimo, kuriam buvo būdinga ne tik skirtingų * Pradžią žr. Lietuvių arealinės lingvistikos klausimai: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1977. T. 17. P. 207—209; tęsinys: Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1991. T. 29. P. 65—79. 1 Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. Мінск, 1985. Т. 3. С. 65. 2 Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. P. 21, 22. — Brāvaras, Bravār-upis ir kt. siejimas su slavizmu brāvoras, brāvaras „spirito varykla ar alaus darykla“ (Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. P. 69) yra liaudies etimologija. 3 Бенвенист Э. Индоевропейское именное словообразование. М., 1955. С. 50, 205 т.т. 125 kamiengalio priebalsių (r/n) alternacija, bet taip pat balsių kaita ir kirčio šokinjimas paradigmoje (*bhrēu-r / *bhrau-ōr : *bhrēu-n-). Iš čia paaiškėja kirčio vietos svyravimas lietuvių kalboje: Brāvaras / Bravār-upis. Jeigu šie samprotavimai teisingi, lietuvių kalba turėtų užkonservavusi indoeuropietiškąjį šaltinio pavadinimą, ir baltų pokalbės leksinei sistemai galėtume rekonstruoti *brau-ár / *brēu-n- „šaltinis“, nes aktualieji šaltinio pavadinimai šaltinis, šaltinys, šaltynas (: šaltas), verdenė, versmė < *verd-smē (: lat. verdēt „trykšti, kunkuliuoti“) yra palyginti vėlyvi. 11. Dial. gulbė „Vilniaus žiniose“ (1905. Nr. 279) pavartotas žodis gulbė „šautuvo buožė“ LKŽ III 705: „... mes, tamsuoliai, mušėme juos kumščiais ir šautuvų gulbėmis“. F. Kursaitis savo „Vokiečių—lietuvių kalbų žodyne“ (1874 m.) duoda į-gūlbinti „įdėti šautuvą į medžio aptaisą (schäften eine Flinte)“ (II 146). gulbė „šautuvo buožė“ su savo vediniu į-gūlbinti, taip pat „Lietuviškoje enciklopedijoje“ (V 1326) nurodytas gulbė „dailidžių darbo įrankis, kaltuvas“ veikiausiai yra lietuvių kalbos dirvoje apkitę germanizmai. Daugelyje tarmių vartojamas kūlbė „nupjautas rąsto gabalas; kūlė, plūktuvas; (šautuvo) drūtgaly­s, buožė…“ LKŽ VI 820 (kuris yra gautas iš vok. kolbe „(šautuvo) buožė…“⁴, plg. dar liet. dial. kólba LKŽ VI 307 dėl skardumo asimiliacijos (k—b > g—b) nesunkiai galėjo virsti gulbė. Tokiu būdu vietoj kūlba „dėžė, uždedama ant rogių“ (iš to paties vok. Kolbe) gali būti atsiradęs Radviliškio ir Biržų gulba „kulba“. Priebalsio k- virtimą g- lengvino ta aplinkybė, kad lietuvių kalboje pasitaiko atvejų, kur giminingų ar šiaip semantiškai artimų žodžių šaknies pradžioje svyruoja skardieji ir duslieji priebalsiai⁵, plg., pvz., gaurai : kaurai, gur̃bas „pintinė, krepšys“: kur̃bas „t. p.“, gūoga „pagalys, kuoka su storu galu“: kioka „t. p.“, griaūnos : kriaūnos. 12. *Ištymas, *ištinti LKŽ IV 153 duoda istymas „gydymas“ ir istinti „gydyti“. Bet iš „Naujojo keleivio“ (1881. Nr. 5. P. 27) paimtuose iliustraciniuose sakiniuose visur yra paistymas ir paistinti, kuriuos LKŽ autoriai aiškina „pagydymas“ ir „pagydyti“. Tad dėl tokio skaidymo morfemomis (priešdėlis pa- ir šaknis ist-) kyla pagrįstų abejonių. Kad iš tikrųjų čia esama paistymas „gydymas“ ir paistinti „gydyti“, taigi šaknies paist-, aiškiai matyti iš A. Juškos žodyno „Słownik polsko—litewski“ rankraštyje randamu paistyti (-o, -ė) „gydyti, vaistyti“ ir paistas „vaistas“. Iš pastarojo veiksmažodžio su priesaga -mas ir yra pasidarytas „Naujojo keleivio“ paistymas. Kaip vaistyti (-o) „gydyti“, váistas < *vaid-(s)t- skiriami žodžių pr. waidimai „mes žinome“, s. sl. věděti „žinoti“ ir galų gale liet. iš-výsti (-výdo) „pamatyti“, 4 Frischbier H. Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge. Berlin, 1882. Bd. 1. S. 403. 5 Plačiau — Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958. T. 1. P. 448. 126 veizdėti (véizdi) „žiūrėti, ieškoti“ šakniai, taip ir paistinti, paistyti, paistas, matyt, toliau yra susiję su páistyti (-o) „niekus kalbėti, plepėti, sapalioti; galvoti, mąstyti; kreipti dėmesį, paisyti…“, páisyti (-o) „kreipti dėmesį, reaguoti; žiūrėti, stebėti; stengtis suvokti, suprasti“. Ta proga reikėtų prisiminti dar peistúoti (-úoja, -ávo) „rekomenduoti, parūpinti“ ir piestúoti (-úoja, -ávo) „t. p.“ J (LKŽ IX 748, 927) kaip galimus šios šaknies atstovus. 13. Kėvė Kėvė „paprastas liesas gyvulys; kuinas“ (aukšt.), kėvinas, kėvīnas „prastas arklys, kuinas“ Vkš (Būga RR I 310; III 820; LKŽ V 672, 677) veikiau yra bendrašakniai su kėvalas, kėvėlas „kiautas, lukštas; grūdo lukštas, ašaka“, kėvetas, kėvatas „kiautas, lukštas“ kaip pasiskolinti iš lybių kalbos kėv „kumelė“⁶, — semasiologiškai plg. s. isl. skjáta fem. „sudžiūvusi oda; prastas, netikęs daiktas; liesa avis, liesas arklys“ šalia s. isl. skjár masc., skjá fem. „permatoma oda (vartojama langams vietoj stiklo)“, norv. skjaa „permatoma oda, plėvė“⁷. Dėl k- lat. kėve, kėve „kumelė“ laikytini skoliniais — greičiausiai iš lietuvių kalbos tarmių. Latvių kalbos dirvoje iš jų susidarė vediniai kēvene, kēvēne, kēvēna, kēvēns, kēvēns „maža liesa kumelė“, kēvine „(jauna) kumelė“ (malonybinis diminutyvas iš kēve), kēvele „(niekinamai) kumelė“. 14. Lat. kursts Lat. kursts2 „miškelis, giraitė (meža pudurītis, ein Wäldchen)“ EH I 679 ir s. vok. aukšt. horst, hurst masc. „krūmai“, vid. vok. žem. horst, hurst „t. p.“, s. ang. hyrst masc. „miškas“, norv. dial. rust „giraitė, miškelis“ sutampa tiek forma (išskyrus kai kurių germanų kalbų žodžių, pvz., s. ang. hyrst, kamiengalius), tiek reikšme. Ar čia esama senos šių žodžių giminystės (Urverwandtschaft), ar latvių kalbos leksema skolinta iš germanų kalbų, tuo tarpu pasakyti vargu ar galima. Klausimo sprendimą sunkina dar ta aplinkybė, kad ide. skiemeniniai sonantai l̥, r̥, m̥, n̥, germanų kalbose virto ul, ur, um, un, baltų kalbose jie pasikeitė į il, ir, im, in, rečiau, kai kurių tyrinėtojų nuomone, po gomurinių priebalsių⁸, ul, ur, um, un. Nagrinėjamame žodyje r̥ kaip tik ir buvo po gomurinio priebalsio. Tad giminystės atveju šių žodžių reguliari fonetinė raida baltų ir germanų kalbose davė tą patį rezultatą. 6 Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg—Göttingen, 1962. Bd. 1. S. 248; Sabaliauskas A. Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai // Baltų ir slavų kalbų ryšiai: Lietuvių kalbotyros klausimai. V., 1968. T. 10. P. 158. 7 Dėl s. islandų kalbos žodžių ir reikšmių žr. Jóhannesson A. Isländisches etymologisches Wörterbuch. Bern, 1956. S.809. 8 Kurylowicz J. O jedności językowej bałto-słowiańskiej // BPTJ. 1957. T. 16. S. 81—94; Курилович Й. О балто-славянском языковом единстве // Вопросы славянского языкознания. 1958. Т. 3. С. 23—24. 127 15. Dial. svýnas Šiaurinėse dounininkų (Trš, Akm, Lž, Trk, Mžk) ir pažemaitės aukštaičių (Škn) tarmėse kiaulių migiui vadinti vartojamas keistas žodis svýnas LKŽ XIV 363. Jį randame A. Juškos rankraštiniame žodyne. Šiaip jau, būdamas siauras dialektizmas, tyrinėtojų liko nepastebėtas, todėl suprantama, kad ir jo kilmė nežinoma. Istorine-lyginamąja plotme apibrėžti šį žodį leidžia ta aplinkybė, kad liet. dial. svýnas tiksliai sutampa su germanų kalbų kiaulės pavadinimu: got. swein, s. isl. svín, s. ang. swīn (ang. swine), s. frizų, s. saksų swīn (olandų zwijn), s. vok. aukšt. swīn (vok. Schwein) < germ. *swīnam. Ir baltiškasis, ir germaniškasis žodis turi ilgąjį šaknies balsį — baltų, be to, akūtinį — ir o kamieną. Skiriasi jie gimine — baltiškasis yra masculinum, germaniškasis neutrum — ir kiek reikšme („kiaulių migis“: „kiaulė“). Ar nebus tik lietuvių kalba žodžiu svýnas užkonservavusi senąjį, tiesą, dialektinį kiaulės pavadinimą ide. *su-ino-? Reikšmės poslinkis („kiaulė“ > „kiaulės migis“) būtų visai suprantamas, žinant, kad lietuvių kalboje tam reikalui įsivyravo naujadaras kiaulė, pradžioje, matyt, žymėjęs duolą, beragį gyvulį apskritai, kaip atrodo iš jo etimologinių atitikmenų pietų slavų kalbose ir ukrainiečių Karpatų tarmėse: slovn. čūla „kiaulė, meitelis“, serb.-chorv. čūla „avis mažomis ausimis; avis be ausų“, bulg. dial. čýla „avis mažomis ausimis“, чу́ло „gyvulys be ausų“, чула „kuris nupjauta ausimis“, ukr. dial. чýнú „kuris be ausų ar su mažomis ausimis (apie gyvulius); kuris be ragų ar su mažais ragais“ (< prasl. *kiaul- < ide. *keul-). Pastebėta, kad daugeliu atvejų senosios leksenos reikšmę perima to paties semantinio lauko leksema naujadaras, o senoji leksema, kad išliktų, pakeičia savo reikšmę. Nagrinėjamasis atvejis kaip tik sutinka su šia bendrąja leksinių-semantinių kitimų tendencija. Reikšmės poslinkis ir bus sudaręs sąlygas kalbamajam žodžiui išlikti mažame lietuvių kalbos ploto lopinėlyje. Niekatroji giminė (neutrum), kaip žinoma, išnyko rytinių baltų kalbose, kur ji buvo pakeista daugiausia vyriškąja gimine (masculinum), plg., pvz., pr. assaran, s. sl. jezero neutr. : liet. ežeras, dial. ažeras, lat. ezers, ezars masc.; suomių heinä „šienas, žolė“ < balt. *šeina neutr., sl. *sěno : liet. šienas, lat. siens masc. Todėl ir vietoj anksčiau buvusio balt. *svīna(n) „kiaulė“ neutr. (= germ. *swīnam) dabar reguliariai turime svýnas masc. Vadinasi, nagrinėjamo žodžio leksinės ir gramatinės reikšmės raidos ypatybės kartu su tiksliu baltiškojo ir germaniškojo žodžio formos sutapimu daro patikimą prielaidą, kad liet. dial. svýnas „kiaulių migis“ yra tikslus germ. *swīnam „kiaulė“ etimologinis atitikmuo, o drauge ir senasis dialektinis ide. kiaulės pavadinimas, būdingas germanų ir slavų kalboms, be minėtų germanų kalbų žodžių, dar plg. s. sl. svinija, serb.-chorv. svinja (plur. svinje), čekų svině, lenkų świnia, rus. свинья ir kt., kurie tikriausiai yra senojo moteriškos giminės daiktavardžio *svīni „kiaulė“ perdirbiniai⁹. Šios baltų, germanų ir slavų kalbų izoleksos ekskliuzyvinis pobūdis ypač išryškėja turint galvoje, kad kiaulės pavadinimas minimose kalbose atsirado substantyvizuojant būdvardį *su-ino- (lot. suīnus „kiaulių, kiauliškas“, s. sl. svinъ „t. p.“, lat. svīns „purvinas, suterštas“), 9 Фасмер М. Этимологический словарь русского языка. М., 1987. Т. 3. С. 579. 128 su formantu *-ino- pasidarytą iš ide. kiaulės pavadinimo *sū-/*su- (av. huš, gr. šs, lot. sūs, s. vok. aukšt. sūi, toch. B suwo < *sū-o)10. Ide. *sū- yra išlaikiusi taip pat latvių kalba, tik pridėjusi prie jo priesagą *-ēno- ir dėl to kiek pakeitusi reikšmę: lat. dial. suvēns „paršas“, kuris didžiumoje tarmių fonetiškai (uv > iv11) virto sivēns, yra kilęs iš prolytes *sū-ēno-, kitaip sakant, turi ide. *sū- „kiaulė“ ir priesagą -ēno- kaip, pvz., telēns, vēršēns (šalia telš „teliac“, vēršis „veršis“). Lietuvių kalboje aptikus senąjį dialektinį ide. kiaulės pavadinimą, drąsiau galima kaip senovės veldinius traktuoti ir atitinkamus prūsų kalbos duomenis, kurie, tiesą sakant, gana neaiškūs. Pr. swintian „kiaulė“, kurį norima laikyti pasiskolintu iš kašubų svinća12, o pastaruoju metu ir iš germanų kalbų13, veikiau savy turi *svīn(a)- (= liet. svỹnas) ir tam tikrą formantą -tian, vėliau pridėtą, matyt, parstian „paršiukas“ ir werstian „veršiukas“ pavyzdžiu14. Jeigu -ew- vietoj laukiamo -uw- būtų rašant pakliuvęs iš vokiečių sewstal15, pr. seweynis „kiaulidė“ galėtų slėpti ide. *sū- „kiaulė“16 ir turėti priesagą -eynis17, žyminčią vietą (plg., pvz., liet. buveinė, „būnamoji, gyvenamoji vieta; sodybos vieta“) ir pridėtą prie *sū- „kiaulė“ tokiu pat būdu kaip, pvz., sudarant vietų vardus Clynteyne, Zan-seynen (: clynth „karvė“, sansy „žąsis“)18. Jeigu toks prūsų kalbos duomenų aiškinimas teisingas, prūsų kalboje būtų užsilike abu ide. kiaulės pavadinimai — *sū- ir *sūna-. Latvių kalba turėtų išlaikiusi *sū- „kiaulė“ ir iš jo pasidarytą būdvardį svīns „purvinas, sutertštas“ (< *su-ino-), o gyvoji lietuvių kalba — tik svỹnas „kiaulių migis“ (< *„kiaulė“). LINGUISTIC NOTES Summary Lith. dial. arūnas “tinder” is evidently a loanword from Belarusian. The Lithuanian hydronyms Brūvaras, Bravār-uppis and Brūainis are supposed to be continuations of IE. *bhreu̯-r / *bhreu̯-n- “spring”. Lith. dial. gulbė “butt-stock” with its derivative i-gulbinti “provide with a shaft” is 10 Pokorny J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. Bern und München, 1959. S. 1038; Fraenkel E. Op. cit. S. 255. 11 Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. 50. lpp. 12 Levin J. F. The Slavic Element in the Old Prussian Elbing Vocabulary. Berkeley—Los Angeles—London, 1974. P. 105 (su literatūra). 13 Смочиньский В. Эльбингский словарь: эмэндации, чтения и этимологии // Балто-славянские исследования 1987. М., 1989. С. 39. Сн. 28. 14 Plg. Endzelīns J. Senprūšu valoda. Rīga, 1943. 260. lpp. — Todėl pr. swintian taisyti į *swinitan ir kildinti iš vid. vok. žem. swīn „kiaulė“ visai nereikia. W. R. Schmalstiegas (Studies in Old Prussian. University Park and London, 1976. P. 25) mano, kad vokietis raštininkas šiuose žodžiuose, gerai jų nesuprasdamas, raidėmis s bus parašęs fonemą š, kas taip pat nereikalinga. 15 Endzelīns J. Op. cit. 246. lpp. 16 W. Smoczyńskis pr. sew- laiko pasiskolintu iš vokiečių tarmių (žr. Смочиньский В. Указ. соч. С. 38–40). 17 Endzelīns J. Op. cit. 46. lpp. 18 Todėl vargu ar reikia -eynis taisyti į *eynis (plg. liet. kinis „gyvulio (ppr. kiaulės) guolis, migis“), kaip daro W. Smoczyńskis, sekdamas A. Bezzenbergeriu (žr. Смочиньский В. Указ. соч. С. 38–40). 9. Lietuvių kalbotyros klausimai, XXXI 129 borrowed from Germ. Kolbe “butt-stock”. *Istymas “(medical) treatment” and *istinti “cure” appeared in the “Dictionary of the Lithuanian Language” (IV 153) through misunderstanding of paistymas “(medical) treatment” and paistinti “cure”. The fact that Lith. kėvė “jade, wretched nag”, kėvinas, kėminas “id.” are rather cognate with kėvalas, kėvelas “shell”, kėvatas, kėvetas “shell; rind, peel” than borrowings from Livian kēv “mare” is supported by a semantic parallel of Olc. skjàta “dry skin, hide; poor thing; lean, meagre, sheep or horse”. It is now hardly possible to decide whether Latv. kufts “wood” and OHG horst, hurst “bush” are old cognates or the former borrowed from the latter. Lith. dial. svýnas “cover, hole of a pig” most likely continues IE. dialectal (Germanic and Slavonic) denomination of a swine.