Lietuvių kalbos indo dalių pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VILIJA DREGŪNIENĖ LIETUVIŲ KALBOS INDO DALIŲ PAVADINIMAI Puodininkystės leksiką temiškai galima suskirstyti į 12 žodžių grupių (amato, žaliavų, įrankių, dirbinių ir kiti pavadinimai). Šiame straipsnyje norima panagrinėti indo dalių pavadinimus. Jie buvo surinkti iš etnografijos, archeologijos literatūros, menotyrininkų darbų¹, „Lietuvių kalbos žodyno“ ir jo kartotekos, tarmių žodynų, tautosakos leidinių². Tai nedidelė 22 žodžių grupė: ąsa, ausis, ranka, rankėlė, dangtis, puoddangtis (puoddangtė ir kt.), briannà, pôbrìannis, vainikėlis, gurklys, kaklas, kaklelis, petūkai, petėliai, pilvėlis, pôpilvis, koja, kojūkė, dugnas, snapas, snapelis, vambrà. Įdomi ji tuo, kad daugiau kaip pusę žodžių sudaro somatizmai. 12 žodžių — žmogaus kūno dalių pavadinimai, o 3 (gurklys, šnapas ir snapelis) — gyvūno kūno dalių pavadinimai. Somatizmų aptinkama daugelio amatų leksikoje, pvz., tekstilės: blauzdos, krūtinė, padas, širdis, žandai, mentė3. Daugybę somatizmų pateikia J. Elisonas⁴ žodynėlyje, kuriame surinkti įvairūs sodiečių darbo įrankių, prietaisų bei jų dalių pavadinimai. Pavyzdžiui, šakių dalys Gustonyse vadinamos galva, Gudžiūnuose — dantimis, Krakėse — pirštais. Muštuvių kryžiokas Rozalime vadinamas sparniukais, priešakinė krosnies dalis — kaktą (Krakėse), ratų dalis — šlaunimi (Josvainiuose) ir t.t. Žmogaus ar gyvūno kūno dalių pavadinimai vartojami ir kitų kalbų amatų leksikoje. A. Reķēna savo monografijoje mini daug tokių atvejų latvių tarmėse⁵. 1 Čerbულėnas K. Lietuviškoji liaudies keramika // LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. V., 1965. T. 7; Galaunė P. Iš stiklo ir keramikos istorijos // Mūsų senovė. Tilžė, 1922. Kn. 4—5; taip pat jo. Lietuvių liaudies menas K., 1930; Jablonskytė-Rimantienė R. Ankstyvojo geležies amžiaus Lapainios puodžiai // Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1961. T. 3; Kudirка J. Lietuvos puodžiai ir puodai. V., 1973. 2 Krėvė V. Patarlės ir priežodžiai. K., 1934. T. 1; Nакtinienė G. ir kt. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1988; Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985; Tauta ir žodis. K., 1923—1928. Kn. 1—5; Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. 3 Eigirdienė D. Lietuvių liaudies tekstilės terminai // Mūsų kalba. 1987. Nr. 4. P. 26. 4 Elisonas J. Lietuvių sodiečių technikos žodyno mėginimas // Archivum philologicum / Red. Pr. Skardžius. K., 1932. T. 3. 5 Reķēna A. Amatniecības leksika dažās Latgales dienvidu izloksnēs un tās sakari ar atbilstošajiem nosaukumiem slāvu valodās. Rīga, 1975. 106 Somatizmų aptinkama ir rusų kalbos įvairių amatų leksikoje, pavyzdžiui, dailidės įrankiai ir jų dalys vadinami: козлы, конь, бородка, зуб, лоб, пальцы, ротик, ручка ir t. t.6 Lygindami somatizmų vartojimą puodininkystės ir kitų amatų leksikoje, pastebime, jog puodininkystės leksikoje nuosekliai išvardijamos svarbiausios žmogaus kūno dalys: ausis, kaklas, pečiai, ranka, pilvas, koja. Kitų amatų, pavyzdžiui, tekstilės, leksikoje tokio nuoseklaus pakartojimo nėra. Beje, neretõs puodynės forma primena žmogaus figūrą. Gal todėl ir indo dalys gavo žmogaus kūno dalių pavadinimus? P. Galaunė yra rašęs, kad žmogus, norėdamas pavaizduoti save, pradėjo lipdyti puodus, panašius į žmogų — „nuo gamtos turtingiausių formų atsigrįžo prie savęs“7. Čia galima būtų paminėti ir antropomorfinius indus, kurie buvo gaminami daugel yje pasaulio vietų. Pavyzdžiui, kasinėjant Troją II, buvo aptiktos vadinamosios veidinės urnos, kurios turi aiškių veido bruožų8. Įvairių laikotarpių antropomorfinių indų buvo rasta Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje (Gumel nicos kultūra), Peru, Konge ir daugelyje kitų vietų9. Įdomios yra Pamarių kultūros (dab. Lenkijos teritorija) veidinės urnos10. M. Gimbutienė ir kai kurie kiti archeologai11 šią kultūrą priskiria vakarų baltams. M. Gimbutienės nuomone, „urnos buvo daromos individualiai, atsižvelgiant į mirusiojo lytį ir ypač į socialinę padėtį“12. Moteriškosios urnos turi dideles ausis su įvertais papuošalais, antkakles, o ant vyriškųjų nupiešti ginklai ir kovų scenos, jų ausytės mažos. Įdomu yra tai, kad daugelis antropomorfinių indų buvo naudojami tik laidojimui, kitiems ritualiniams tikslams13. Taigi gali būti, jog antropomorfiniai indai turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos somatinių indo dalių pavadinimų atsiradimui. 6 Rėkėna A. Min. veik. P. 588; Кондратьева В. П. О профессиональной лексике псковских плотников // Труды по русскому языку. Л., 1969. С. 303. 7 Galaunė P. Iš stiklo ir keramikos istorijos. P. 254. 8 Чайлд Г. У истоков европейской цивилизации. М., 1952. С. 74. 9 Jaennide Fr. Geschichte der Keramik. Leipzig, 1900. S. 807; Vladár J. Praveká plastika. Tatran, 1979. P. 46, 47, 89, 111; Энциклопедия България. София, 1982. С. 385; Искусство тропической Африки в собраниях СССР. М., 1967. Nr. 154, 155; Монгайт А. Археология Западной Европы. Каменный век. М., 1973. С. 243. 10 Luka L. J. Kultura wschodniopomorska na Pomorzu Gdańskim. Wrocław—Warszawa—Kraków, 1966. T. 1. 11 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija. V., 1985. P. 78; Монгайт А. Археология Западной Европы. Бронзовый и железный века. М., 1974. С. 351. 12 Gimbutienė M. Min. veik. P. 81. 13 Novotný B. Lužianska skupina a počiatky maľovanej keramiky na Slovensku. Bratislava, 1962. P. 72; Березкин Ю. Назначение предметов с сюжетными изображениями из погребений культуры Мочика // Конференция „Балто-славянские этнокультурные и археологические древности. Погребальный обряд“. Тезисы докл. М., 1985. С. 11–12. 107 A. Rėkėna, analizuodama, kuriais atvejais žmogaus ar gyvūno kūno dalių pavadinimais pradedamos vadinti kitos realijos, nustatė, kad tai gali lemti išorinis realijų panašumas, pavyzdžiui, cepla piere „duonkepės krosnies dalis, kuri yra virš kūryklos“ (nedidelis pakilimas virš krosnies kūryklos primena kaktą)14. Dėl šios priežasties galėjo atsirasti ir kai kurie lietuviški indo dalių pavadinimai. LKŽ (V 92; 93) taip ir motyvuojama išvestinė kaklo ir kaklėlio reikšmė „kas panašu į kaklą (kokio daikto dalis)“, „dem. kas panašu į mažą kaklą (kokio daikto dalis)“. Jau K. Sirvydo raštuose aptinkame pavyzdžių, kai kaklas žymi indo dalį. Šie indo dalies pavadinimai vartojami ne tik tarmėse, bet ir bendrinėje kalboje. Salamiestyje, Kupiškyje, Dusetose, Dūkšte, Sudeikiuose (Utenos raj.) asočio kaklelis dar vadinamas ir gūrkliu. LKŽ (III 753) užrašyta tokia šio žodžio reikšmė: „indo, butelio kaklas“. Išorinis indo dalių panašumas į žmogaus ar paukščio kūno dalis taip pat galėjo lemti snapėlio ir ausiės atsiradimą. Snapų, snapelių asočio ar kokio kito indo latakėlis vadinamas Pociūnėliuose (Radviliškio raj.), Ėriškiuose (Panevėžio raj.). Etnografų darbuose ši indo dalis vadinama tik snapeliu. Abu šie pavadinimai vartojami bendrinėje kalboje. Tik Vakarų Lietuvoje aptinkamas asočio snapelio pavadinimas vambrà. Asočio ar imbriko snapelis taip vadinamas Ylakiuose, Raseiniuose, Girkalnyje, Skirsnemunėje. Ausimi indo asa vadinama Telšiuose, Veiviržėnuose, Vieksniuose, Gargžduose, Geistaruo­se, Ūdrijoje (Alytaus raj.), Alvite (Vilkaviškio raj.). Šis somatizmas dar gali žymėti kibiro, katilo, skrynios ir kitų daiktų ąsą (LKŽ I 502). Kitas šios indo dalies pavadinimas ąsa vartojamas visoje Lietuvoje. Pagrindinė jo reikšmė „indo auselė paimti“ (LKŽ I 324). Ši indo dalis taip vadinama Kupiškyje, Mielagėnuose (Ignalinos raj.), Švenčionyse, Pūšalote, Šeduvoje, Lyduokiuose (Ukmergės raj.), Geistaruose, Tauragnuose, aplink Pasvalį ir daugelyje kitų vietovių. LKŽ (I 324) nurodoma dar 11 šio žodžio reikšmių (stalčiaus rankena, drabužio kilpa, adatos skylėlė ir kt.). Indo ąsa Rimšėje, Valkininkuose, aplink Švenčionis vadinama rankele. LKŽ (XI 163) nurodoma, jog tai gali būti slavizmas. Tirkšliuose (Mažeikių raj.), Šalčininkuose, Nemunaityje (Alytaus raj.), Žilėnuose, Kabeliuose (Varėnos raj.), aplink Druskininkus vartojamas ąsos pavadinimas rankà. Beje, A. Rėkėna rašo, jog kūno dalių pavadinimai, remiantis funkcijų panašumu, gali būti vartojami kitoms realijoms žymėti, pavyzdžiui: riòka, riùcena „rankena“, kāja „staklių, suolo, lovos atraminė dalis“15. Tą patį galėtume pasakyti ir apie puodo rañką, rankėlę, už kurios imame ranką, arba kóją, kojùkę, ant kurios indas stovi, kuria remiasi. „Kojotas kragas“ minimas jau P. Ruigio žodyne. Apatinę indo dalį kojuke vadina etnografas J. Kudirka. A. Rėkėna teigia, kad žmogaus ar gyvūno pavadinimai gali būti vartojami kita reikšme, kai asociaciją sukelia kokia nors būdinga ypatybė, pavyzdžiui, tam tikrų 14 Rėkėna A. Min. veik. P. 585—586. 15 Ten pat. P. 585. 108 būdu susiję spynos mechanizmai vadinami bērnenš ir mātė, t. y. motinos ir vaiko ryšys sugretinamas su atitinkamu prietaiso dalių ryšiu. Žodis lācīs „lokys“ vartojamas reikšme „neteisingai įverti metmenu siūlai“16. Čia lokio nerangumas sugretinamas su audėjo nekruopštumu. Ir puodo pilvelis galėjo būti taip pavadintas, kadangi asociaciją tarp realijų sukėlė būdinga ypatybė — ir į vieną, ir į kitą yra pilamas maistas. Beje, ir žodžio pilvas kilmė siejama su veiksmažodžiu pilti17. Pilvų, pilvelių plačiausia puodo dalis vadinama Krosnoje (Marijampolės raj.), Raudėnuose (Šiaulių raj.), aplink Joniškėlį. LKŽ nenurodo tokios reikšmės, bet pilvas šiame žodyne (LKŽ IX 1027) paminėtas ir kaip „koks daikto iškilimas, išsipūtimas“. E. Vaitulevičienė šią indo dalį vadina dar ir kitu somatizmu — liemuo, lie-menėlis18. Platesnė puodynės vieta žemiau kaklelio vadinama petūkais, petėliais. Antroji forma šia reikšme paminėta ir LKŽ (IX 879). Pavadinimai petėliai, pilvelis dažniau minimi etnografų darbuose. Jau pastebėjome, kad ta pati indo dalis gali būti vadinama ir pamatiniu žodžiu, ir deminutyviniu vediniu: kaklas—kaklelis, ausis—auselė, koja—kojūkė, kojėlė, ranka—rankelė. Etnografijos literatūroje aptinkami tik deminutyviniai vediniai. Etnografas J. Kudirka vartoja 2 indo dalių pavadinimus, kurie nepaminėti nei LKŽ, nei tarmių žodynuose, nei kitų etnografų darbuose. Jie būdingi tik puodininkystės leksikai, nes žymi specifines šios srities realijas: pōbriaunis „indo dalis, esanti tarp briaunos ir kaklelio“, pōpilvis „indo dalis, esanti tarp pilvelio ir kojelės“. Abu pavadinimai panašūs savo daryba. Pavadinimas briauna — „kokio nors daikto kraštas, aštruma, kampas, viršūnė“ (LKŽ I 1037) — būdingas ne tik puodininkystės leksikai. J. Kudirka būtent taip vadina indo kraštą. Kiti etnografai dar vartoja pavadinimus vainikėlis, atbraila, pakraštėlis. Taigi ši realija žymima skirtingais žodžiais. Indo antvožas vadinamas dangčiu (Daukšiuose (Marijampolės raj.), Veiveriuose (Prienų raj.), Griškabūdyje, Žagarėje, Kruopiuose (Akmenės raj.), Šilutėje, Šilalėje, Karklėnuose (Kelmės raj.), Jurbarke) arba puōddangčiu (Dirvonėnuose (Šiaulių raj.), Pagėgiuose, Salantuose, Veliuonoje, Šatėse, Žygaičiuose). LKŽ (X 21) užrašyti dar 6 panašios darybos pavadinimai: puōddangtė, puoddaṅgtė (Laukuva, Kvėdarna, Tauragė), puoddeṅgtė (N, K)19, puodangtis (MŽ), puodangte (MŽ, D. Poška), puodengte (SD, Q), puodenklė (C) (paskutiniai 4 pavadinimai LKŽ nekirčiuoti). Žodis dūgnas žymi ne tik puodo apatinę dalį, bet ir dangtį (Slavikai, Žiežmariai, Pociūnėliai, Mielagėnai, Joniškėlis, Ūdrija, Rudamina, Marijampolė, Geistarai, Rodūnia). Taip dar vadinama ir lentelė, ant kurios pjaustomos daržovės (Nočia, Rudamina, Seinai). 16 Ten pat. P. 586. 17 Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg—Göttingen, 1962. Bd. 1. S. 593; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990. P. 196. 18 Vaitulevičienė E. Buitinė lietuvių liaudies keramika Vilniaus Istorijos-etnografijos muziejuje // Kraštotyra. V., 1969. P. 192, 196. 19 Sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“. 109 Indo dalių pavadinimai kitose kalbose Lietuviški indo dalių pavadinimai briauna, vainikėlis snapelis, vambra kaklas, kaklelis, gurklys ausis, ranka, rankelė peteliai pilvas, pilvelis koja, kojukė Latvių 6* snīpītis „snapelis“ kakls, kakliņš „kaklas, kaklelis“ Lenkų 1; 5 szyjka „kaklelis“ ucho „ausis“, uszko „auselė“ brzuch „pilvas“ Čekų 12 hrdlo „gerklė“, krček „kaklelis“ ucho „ausis“ nožka „kojėlė“ Slovakų 9; 11 hrdlo „gerklė“ ucho „ausis“ bruško „pilvelis“ nožka „kojėlė“ Rusų 16; 18 венчик „vainikėlis“ носик „noselė“ горло „gerklė“ ручка „rankelė“, ушко „auselė“ плечики „peteliai“ тулово „kūnas“ ножка „kojėlė“ Baltarusų 17 венца „vainikėlis“ дзюбка „snapelis“ горла „gerklė“ вуха „ausis“ тулова, пуза, брюха „pilvas“ Ukrainiečių 13; 15 шийка „kaklelis“ ручка „rankelė“ плечики „peteliai“ тулуб „kūnas“ ніжка „kojėlė“ Anglų 3; 8 lip „lūpa“ neck „kaklas“ handle „rankena“ shoulders „pečiai“ body „kūnas“ foot „koja“ Prancūzų 10; 14 bec „snapas“ col „apykaklė“ pied „koja“ Rumunų 2 gura „burna“ git „kaklas“ picior „koja“ Vokiečių 4; 7 Hals „kaklas“ Bauch „pilvas“ Fuß „koja“ *Skaičiai lentelėje nurodo šaltinio, iš kurio paimti pavadinimai, eilės numerį literatūros sąraše. 110 Indo dalių pavadinimai — somatizmai aptinkami ne tik lietuvių, bet ir kitose kalbose. Lentelėje pateikiami tokie atvejai. Matome, kad briaunai vadinti tik anglų ir rumunų kalbose vartojami somatizmai: lip ir gura. Snapelis trim atvejais vadinamas analogišku žodžiu — paukščio kūno dalies pavadinimu, o rusų ir lietuvių kalbose (носик ir vambra) — žmogaus kūno dalies pavadinimu. Kakleliui žymėti daugumoje kalbų skiriamas žodis, reiškiantis gerklę arba kaklą. Tik prancūzų kalboje šiuo atveju vartojamas žodis col „apikaklė“. Ąsa vadinama dviejų realijų pavadinimais — ausies arba rankos. Tik anglų kalboje šiuo atveju nėra somatizmo (handle), bet akivaizdu, kad ši forma sudaryta iš hand „ranka“. Puodo pilvelis dažniausiai vadinamas kūnu ir pilvu. Kojelė ir peteliai visais atvejais vadinami analogiškai, be kitokių variantų. Paaiškinti, kodėl indo dalims vadinti šiose kalbose vartojami analogiški somatizmai, sunku. Gal, kaip jau minėta, šį reiškinį inspiravo antropomorfinių indų gamyba. Antra vertus, ir neantropomorfinių indų formos dažnai primena žmogaus figūrą (galbūt taip pat dėl antropomorfinių indų įtakos). Tai galėjo žmogų paskatinti pavadinti indo dalis taip, kaip ir savo kūno dalis. Tarp šių realijų pastebime didelį išorinį panašumą. Tačiau somatizmais dažnai vadinami dalykai, visai neprimenantys žmogaus kūno (žr. D. Eigirdienės, J. Elisono pateiktus pavyzdžius). Remdamiesi A. Rekėnos išvadomis apie somatizmų vartojimą latvių tarmėse, galime pagrįsti tai, kad indo dalys minėtose kalbose vadinamos somatizmais. Gerokai sunkiau paaiškinti, kodėl tos pačios puodo dalys vadinamos analogišku realijų pavadinimais. Sunku būtų teigti, jog tai vienos kurios kalbos įtaka kitai kalbai, kadangi šis reiškinys būdingas ne dviem trim kalbom, o didesnei jų grupei. Nagrinėjant lietuvių kalbos puodininkystės leksiką, teko pastebėti, jog tik indo dalių pavadinimų grupėje nėra nė vieno skolinio. Kitose (amato, žaliavų, dirbinių) pavadinimų grupėse skolinių randame. Gali būti, jog šį faktą lemia somatizmų vartojimas, nes „kūno dalių pavadinimai paprastai yra vieni seniausių ir pastoviausių bet kurios kalbos leksikos sluoksnių“20. Dalis lietuviškų indo dalių pavadinimų priklauso indoeuropietiškam leksikos sluoksniui: ąsa, snapas, ausis, gurklys, kai kurie, pavyzdžiui, rankà, vainikėlis — baltų-slavų epochos leksikai, kaklas, koja — baltiškam leksikos sluoksniui, o pilvas būdingas tik lietuvių kalbai. Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad lietuviški indo dalių pavadinimai sudaro savotišką ir įdomią žodžių grupę, kurioje nėra nė vieno skolinio. Ryški tendencija vadinti puodo dalis somatizmais. Ji pastebima ir kitose indoeuropiečių kalbose. Tarmėse indo dalims vadinti vartojamos ir diminutyvinės, ir pamatinės somatizmų formos, o šiuolaikinėje etnografijos bei archeologijos literatūroje aptinkamos tik diminutyvinės formos. 20 Sabaliauskas A. Min. veik. P. 112. 111 ŠALTINIAI 1. Alfawicka S. Ceramika malowana okresu halsztackiego w Polsce. Studium źródłoznawcze. Wrocław, 1970. 2. Canarache V. Importul amforelor Stampilate la Istria. Editura Academiei Republicii Populare Romine, 1957. 3. Cook M. Greek painted Pottery. London, 1960. 4. Heuschkel H., Muche K. ABC Keramik. Leipzig, 1975. 5. Holubowicz W. Garncarstwo wiejskie zachodnich terenów Białorusi. Toruń, 1950. 6. Latviešu literārās valodas vārdnīca. Riga, 1972—1989. Sej. 1—7. 7. Liebscher I., Willert F. Technologie der Keramik. Dresden, 1955. 8. Loran S. O’Bannon. Dictionary of Ceramic Science and Engineering. New York, 1983. 9. Novotnýj B. Lužianska skupina a počiatky maľovanej keramiky na Slovensku. Bratislava, 1962. 10. Powidzki J. Zabytkoznawstwo ceramiki nowożytnej. Toruń, 1972. 11. Stullerová M. Keramika ako záľuba. Bratislava, 1987. 12. Zá'potocký M. Katalog středověké keramiky severočeského Polabí. Praha, 1979. 13. Горюнов Е. Про періодизацію десянських старожитностей другої та третьої чверті I тисячоліття н. е. // Археологія. 1975. N 18. 14. Испано-мавританская керамика. М.—Л., 1940. 15. Кравченко Н., Корпусова В. Деякі риси матеріальної культури пізньоримської Тіри // Археологія. 1975. N 18. 16. Лукин Г. Конструирование художественных изделий из керамики. М., 1979. 17. Милоченко В. Белорусское народное гончарство. Минск, 1984. 18. Рыбаков Е. Ремесло древней Руси. М., 1948. ZUR BEZEICHNUNG DER GEFÄSSTEILE IN DER LITAUISCHEN SPRACHE Zusammenfassung In dem Artikel werden die Bezeichnungen von Gefäßteilen behandelt ąsą, ausis, ranką, rankėlė, dangtis, puodangtis, briauną, póbriuanis, vainikėlis, gurklys, kaklas, kaklėlis, petūkai, petėliai, pilvelis, pópilvis, koja, kojūkė, dūgnas, snāpas, snapėlis, vambrà. Das ist eine eigenartige Wortgruppe, in der keine Entlehnungen vorhanden sind. Über die Hälfte von diesen Wörtern bilden diejenigen, die zur Bezeichnung der menschlichen Körperteile dienen. Diese Tendenz ist auch in anderen indoeuropäischen Sprachen zu bemerken. Die meisten Bezeichnungen werden in der Literatursprache verwendet, nur einige wie z. B. vambrà nur in den Mundsprachen, andere kommen in der ethnologischen Literatur vor (petėliai, pópilvis, póbrĭunis). In den Mundarten werden zur Bezeichnung der Gefäßteile Deminutiva- und Grundwortformen von den Somatismen benützt, während in der gegenwärtigen ethnologischen sowie archäologischen Literatur nur Deminutivaformen anzutreffen sind.