Lietuvių kalbos indo dalių pavadinimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VILIJA DRĖGŪNIENĖ LIETUVIŲ KALBOS INDO DALIŲ PAVADINIMAI Puodininkystės leksiką temiškai galima suskirstyti į 12 žodžių grupių (amato, žaliavų, įrankių, dirbinių ir kiti pavadinimai). Šiame straipsnyje norima panagri- nėti indo dalių pavadinimus. Jie buvo surinkti iš etnografijos, archeologijos litera- tūros, menotyrininkų darby’, „Lietuvių kalbos žodyno“ ir jo kartotekos, tarmių žodynų, tautosakos leidinių?. Tai nedidelė 22 žodžių grupė: gsa, ausis, ranka, rankėlė, daiigtis, puoddangtis (puoddangtė ir kt.), briauna, pobriaunis, vainikėlis, gurklys, kaklas, kaklélis, petū- kai, petėliai, pilvėlis, popilvis, koja, kojūkė, dūgnas, snapas, snapėlis, vambra. Įdomi ji tuo, kad daugiau kaip pusę žodžių sudaro somatizmai. 12 žodžių — žmogaus kūno dalių pavadinimai, o 3 (gurklys, snipes ir snapélis) — gyvūno kū- no daliy pavadinimai. Somatizmy aptinkama daugelio amatų leksikoje, pvz., tekstilės: blaiizdos, krii- tinė, pūdas, širdis, žandai, menitė“*. Daugybę somatizmų pateikia J. Elisonas* žodynėlyje, kuriame surinkti įvairūs sodiečių darbo įrankių, prietaisų bei jų dalių pavadinimai. Pavyzdžiui, šakių dalys Gustonyse vadinamos gdlva, Gudžiūnuose — dantimis, Krakėse — pirštais. Muš- tuvio kryžiokas Rozalime vadinamas sparniūkais, priešakinė krosnies dalis — kak- ta (Krakėse), ratų dalis — šlaunimi (Josvainiuose) ir t.t. - Žmogaus ar gyvūno kūno dalių pavadinimai vartojami ir kitų kalbų amatų leksi- koje. A. Rekčna savo monografijoje mini daug tokių atvejų latvių tarmése®. i Cerbulénas K. Lietuviškoji liaudies keramika / | LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. V., 1965. T. 7; Galaunė P. Iš stiklo ir keramikos istorijos // Mūsų senovė. Tilžė, 1922. Kn. 4—5; taip pat jo. Lietuvių liaudies menas K., 1930; Jablonskytė-Rimantienė R. Ankstyvojo geležies amžiaus Lapainios puodžiai // Iš lietuvių kultūros istorijos. V., 1961. T. 3; Kudirka J. Lietuvos puodžiai ir puodai. V., 1973. * Krėvė V. Patarlės ir priežodžiai. K., 1934. T. 1; Naktinienė G. ir kt. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1988; Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985; Tauta ir žodis. K., 1923—1928, Kn. 1—5; Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. V., 1976. * Eigirdienė D. Lietuvių liaudies tekstilės terminai // Mūsų kalba. 1987. Nr. 4. P. 26. * Elisonas J. Lietuvių sodiečių technikos žodyno mėginimas // Archivum philologicum / Red. Pr. Skardžius. K., 1932. T. 3. * Rekéna A. Amatniecibas leksika dažūs Latgales dienvidu izloksnės un tas sakari ar atbils- tošajiem nosaukumiem slavu valodas. Riga, 1975. 106 Somatizmų aptinkama ir rusų kalbos įvairių amatų leksikoje, pavyzdžiui, daili- dės įrankiai ir jų dalys vadinami: x034b1, Konus, OopodKa, 3y6, 100, naieysl, pomuK, pyuka ir t. t.* Lygindami somatizmų vartojimą puodininkystės ir kitų amatų leksikoje, paste- bime, jog puodininkystės leksikoje nuosekliai išvardijamos svarbiausios Žmogaus kūno dalys: ausis, kaklas, pečiai, ranka, pilvas, koja. Kitų amatų, pavyzdžiui, teksti- lės, leksikoje tokio nuoseklaus pakartojimo nėra. Beje, neretds puodynės forma primena žmogaus figūrą. Gal todėl ir indo dalys gavo žmogaus kūno dalių pavadi- nimus? P. Galaunė yra rašęs, kad žmogus, norėdamas pavaizduoti save, pradėjo lipdyti puodus, panašius į žmogų — „nuo gamtos turtingiausių formų atsigrįžo prie savęs““". Čia galima būtų paminėti ir antropomorfinius indus, kurie buvo gaminami dau- gelyje pasaulio vietų. Pavyzdžiui, kasinėjant Troją II, buvo aptiktos vadinamosios veidinės urnos, kurios turi aiškių veido bruožų“. Įvairių laikotarpių antropomorfi- nių indų buvo rasta Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje (Gumelnicos kultū- ra), Peru, Konge ir daugelyje kitų vietų?. Įdomios yra Pamarių kultūros (dab. Lenkijos teritorija) veidinės urnos'. M. Gimbutienė ir kai kurie kiti archeologai!? šią kultūrą priskiria vakarų baltams- M. Gimbutienės nuomone, „urnos buvo daromos individualiai, atsižvelgiant į mirusiojo lytį ir ypač į socialinę padėtį“. Moteriškosios urnos turi dideles ausis su įvertais papuošalais, antkakles, o ant vyriškųjų nupiešti ginklai ir kovų scenos, jų ausytės mažos. Įdomu yra tai, kad daugelis antropomorfinių indų buvo naudojami tik laidoji- mui, kitiems ritualiniams tikslams!®. Taigi gali būti, jog antropomorfiniai indai turėjo tiesioginės ar netiesioginės įtakos somatinių indo dalių pavadinimų atsi- radimui. $ Rekéna A. Min. veik. P. 588; KorapaTtsesa B. II. O npodeccronansHOM JieKcHKe NCKOBCKHX INUIOTHHKOB // Tpynst mo pycckomy si3eiky. JI., 1969. C. 303. " Galaunė P. Iš stiklo ir keramikos istorijos. P. 254, 8 Uažnų I'. V. xcrokoB esporneiickoif nnABRNm3auuK., M., 1952, C. 74. * Jaennide Fr. Geschichte der Keramik. Leipzig, 1900. S. 807; Vladar J. Praveka plas- tika. Tatran, 1979. P. 46, 47, 89, 111; Enunkioneaus Besnrapua. Codusa, 1982. C. 385; UckyccTBo Tponuveckoit Appukn B cobpanusx CCCP. M., 1967. Nr. 154, 155; MoHuraiit A. Apxeojnorna 3anannoit EBponsi. Kamenustit sex. M., 1973. C. 243. 10 Luka L. J. Kultura wschodniopomorska na Pomorzu Gdanskim. Wroclaw—Warszawa— Krakow, 1966. T. 1. 1 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. Etnogenezé, materialinė kultūra ir mitolo- gija. V., 1985. P. 78; Momuraiit A. Apxeojorua 3ananuoti Esponsi. Bpog3oBbili u XeJ1e3HbItN Beka. M., 1974. C. 351. 12 Gimbutiené M. Min. veik. P. 81. 13 Novotny B. Luzianska skupina a počiatky mal’ovanej keramiky na Slovensku. Bratis- lava, 1962. P. 72; Bepe3kun IO. Ha3iauenne npeMeToB C CIOKETHBIMH H30GpaxeHHAMH HM3 morpeGemui KyYJILTYpLI Mounka // Kondepenuas „Bajiro-ciiaBsnckue DTHOKYJIbTYDHbIC H apXeo- joruyeckue apesHocTd. IlorpeGajisHbIū OOpan“. Te3uchr moka, M., 1985, C. 11—12. 107 A. Relkčna, analizuodama, kuriais atvejais žmogaus ar gyvūno kūno dalių pavadinimais pradedamos vadinti kitos realijos, nustatė, kad tai gali lemti išorinis realijų panašumas, pavyzdžiui, cep Ja piere „duonkepės krosnies dalis, kuri yra virš kūryklos“ (nedidelis pakilimas virš krosnies kūryklos primena kaktą)!?, Dėl šios priežasties galėjo atsirasti ir kai kurie lietuviški indo dalių pavadinimai. LKŽ (V 92; 93) taip ir motyvuojama išvestinė kaklo ir kaklėlio reikšmė „kas panašu į kaklą (kokio daikto dalis)“, „dem. kas panašu į mažą kaklą (kokio daikto dalis)“. Jau K. Sirvydo raštuose aptinkame pavyzdžių, kai kaklas žymi indo dalį. Šie indo da- lies pavadinimai vartojami ne tik tarmėse, bet ir bendrinėje kalboje. Salamiestyje, Kupiškyje, Dusetose, Dūkšte, Sudeikiuose (Utenos raj.) ąsočio kaklelis dar vadinamas ir gūrkliu. LKŽ (III 753) užrašyta tokia šio žodžio reikšmė: „indo, butelio kaklas“. Išorinis indo dalių panašumas į žmogaus ar paukščio kūno dalis taip pat galėjo lemti snapėlio ir ausiės atsiradimą. Snapū, snapeliū ąsočio ar kokio kito indo lata- kėlis vadinamas Pociūnėliuose (Radviliškio raj.), Ėriškiuose (Panevėžio raj.). Etnografų darbuose ši indo dalis vadinama tik snapeliū. Abu šie pavadinimai var- tojami bendrinėje kalboje. „Tik Vakarų Lietuvoje aptinkamas ąsočio snapelio pavadinimas vambra. Ąsočio ar imbriko snapelis taip vadinamas Ylakiuose, Raseiniuose, Girkalnyje, Skirsne- munėje. | Ausimi indo gsa vadinama Telšiuose, Veiviržėnuose, Viekšniuose, Gargžduose, Geistaruose, Ūdrijoje (Alytaus raj.), Alvite (Vilkaviškio raj.). Šis somatizmas dar gali žymėti kibiro, katilo, skrynios ir kitų daiktų ąsą (LKŽ I 502). Kitas šios indo dalies pavadinimas gsa vartojamas visoje Lietuvoje. Pagrindinė jo reikšmė „indo auselė paimti“ (LKŽ I 324). Ši indo dalis taip vadinama Kupiš- kyje, Mielagėnuose (Ignalinos raj.), Švenčionyse, Pušalote, Šeduvoje, Lyduokiuo- se (Ukmergės raj.), Geistaruose, Tauragnuose, aplink Pasvalį ir daugelyje kitų vie- tovių. LKŽ (I 324) nurodoma dar 11 šio žodžio teikšmių (stalčiaus rankena, drabu- zio kilpa, adatos skylelė ir kt.). Indo ąsa Rimšėje, Valkininkuose, aplink Švenčionis vadinama rankelė. LKŽ (XI 163) nurodoma, jog tai gali būti slavizmas. Lat Tirkšliuose (Mažeikių raj.), Šalčininkuose, Nemunaityje (Alytaus raj.), Žilėnuo- se, Kabeliuose (Varėnos raj.), aplink Druskininkus vartojamas ąsos pavadinimas ranka. Beje, A. Rekéna rašo, jog kūno dalių pavadinimai, remiantis funkcijų panašumu, gali būti vartojami kitoms realijoms žymėti, pavyzdžiui: rūoka, rūocėna „rankena“, kėja „staklių, suolo, lovos atraminė dalis“!*, Tą patį galėtume pasakyti ir apie puo- do rariką, rankėlę, už kurios imame ranka, arba kdjq, kojūkę, ant kurios indas sto- vi, kuria remiasi. „Kojotas kragas“ minimas jau P. Ruigio žodyne. Apatinę indo da- lį kojukė vadina etnografas J. Kudirka. A. Rekéna teigia, kad žmogaus ar gyvūno pavadinimai gali būti vartojami kita reikšme, kai asociaciją sukelia kokia nors būdinga ypatybė, pavyzdžiui, tam tikru 't4 Rekéna A. Min. veik. P. 585—586. 1¥ Ten pat. P. 585. 108 būdu susiję spynos mechanizmai vadinami Dėrnėnš ir mate, t. y. motinos ir vaiko ryšys sugretinamas su atitinkamų prietaiso dalių ryšiu. Žodis /dcis „lokys“ varto- jamas reikšme „neteisingai įverti metmenų siūlai“!*, Čia lokio nerangumas sugreti- namas su audėjo nekruopštumu. Ir puodo pilvelis galėjo būti taip pavadintas, ka- dangi asociaciją tarp realijų sukėlė būdinga ypatybė — ir į vieną, ir į kitą yra pi- lamas maistas. Beje, ir žodžio pilvas kilmė siejama su veiksmažodžiu pilti". Pilvi, pilveliū plačiausia puodo dalis vadinama Krosnoje (Marijampolės raj.), Raudė- nuose (Šiaulių raj.), aplink Joniškėlį. LKŽ nenurodo tokios reikšmės, bet pilvas šiame žodyne (LKŽ IX 1027) paminėtas ir kaip „koks daikto iškilimas, išsipūti- mas“, E. Vaitulevičienė šią indo dalį vadina dar ir kitu somatizmu — liemuė, lie- menélis'®, Platesnė puodynés vieta žemiau kaklelio vadinama petiikais, petéliais. Antroji forma šia reikšme paminėta ir LKŽ (IX 879). Pavadinimai perėliai, pilvėlis dažniau minimi etnografų darbuose. Jau pastebėjome, kad ta pati indo dalis gali būti vadinama ir pamatiniu žodžiu, ir deminutyviniu vediniu: kūklas—kaklėlis, ausis—ausėlė, koja—kojūkė, kojėlė, ranka—rankélé. Etnografijos literatūroje aptinkami tik deminutyviniai vediniai, Etnografas J. Kudirka vartoja 2 indo dalių pavadinimus, kurie nepaminėti nei LKZ, nei tarmių žodynuose, nei kitų etnografų darbuose. Jie būdingi tik puodinin- kystės leksikai, nes žymi specifines šios srities realijas: pdbriaunis „indo dalis, esanti tarp briaunos ir kaklelio“, popilvis „indo dalis, esanti tarp pilvelio ir kojelės“. Abu pavadinimai panašūs savo daryba. Pavadinimas briauna — „kokio nors daikto kraštas, aštruma, kampas, viršūnė“ (LKŽ I 1037) — būdingas ne tik puodininkystės leksikai. J. Kudirka būtent taip vadina indo kraštą. Kiti etnografai dar vartoja pavadinimus vainikėlis, atbraila, pakraštėlis. Taigi ši realija žymima skirtingais Žodžiais. Indo antvožas vadinamas dangčiū (Daukšiuose (Marijampolės raj.), Veiveriuose (Prienų raj.), Griškabūdyje, Žagarėje, Kruopiuose (Akmenės raj.), Šilutėje, Šilalė- je, Karklėnuose (Kelmės raj.), Jurbarke) arba puoddangčiu (Dirvonėnuose (Šiau- lių raj.), Pagėgiuose, Salantuose, Veliuonoje, Šatėse, Žygaičiuose). LKŽ (X 21) užrašyti dar 6 panašios darybos pavadinimai: pitoddangtė, puoddaiigtė (Laukuva, Kvėdarna, Tauragė), puodderigté (N, K)', puodangtis (MZ), puodangtė (MZ, D. Poška), puodengté (SD, O), puodenklé (C) (paskutiniai 4 pavadinimai LKZ nekir€iuoti). Žodis dignas žymi ne tik puodo apatinę dalį, bet ir dangtį (Slavikai, Žiežmariai, Pociūnėliai, Mielagėnai, Joniškėlis, Ūdrija, Rudamina, Marijampolė, Geistarai, Rodūnia). Taip dar vadinama ir lentelė, ant kurios pjaustomos daržovės (Nočia, Rudamina, Seinai). 16 Ten pat. P. 586. '" Fraenkel E. Litauisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg—Gėttingen, 1962, Bd. 1. S. 593; Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990. P. 196. '8 Vaitulevi¢iené E. Buitinė lietuvių liaudies keramika Vilniaus Istorijos-etnografijos muzie- juje // Kraštotyra, V., 1969, P. 192, 196. 14 Sutrumpinimai kaip „Lietuvių kalbos žodyne“, 109 . Lietuviški indo dalių pavadinimai Indo dalių _ pavadinimai | briauna, " kaklas, ausis, , ; kitose vainikė- snapelis, kaklelis, ranka, | petėliai Pilvas, Kolis kalbose lis vambra gurklys rankelé prve J Latviy snipitis kakls, 6* „snapelis““ | kaklinš „kaklas, kaklelis** Lenk szyjka ucho brzuch 1;’5 „kaklelis“ | ,,ausis®, „pilvas“ uszko „auselė““ Čekų hrdlo ucho nozka 12 „gerklė“, „„ausis“* „kojelė“ krček „kaklelis“ Slovakų hrdlo ucho bruško nožka 9: 11 „gerklė“ „ausis“ „pilve- | „kojelė“ lis“* Rusų 6eHuULIK | HOCUK 20pa0 pyuka naeuuKu | MYA06O | HOMNCKA 16; 18 ,vaini- | „noselė“ „gerklė“ „ranke- | „pete- | ,„,kūnas““ | ,kojelé* kėlis“* lė“, liai“* YUKO „auselė“ Baltarusių eenya Od3100KA4 ‘20paa eyxa yapaea, 17 „vaini- | ,,snapelis‘‘ | , gerklé** „ausis“ ny3a, kėlis“* opyxa „pilvas““ Ukrainiečių muiika pyukra naiuku | myayb niokka 13: 15 „kaklelis““ | „ranke- | ,,pete- „kūnas““| „,kojelė“ lė“ liai“ Anglų lip neck handle shoulders, body foot : „lūpa“ „kaklas“ ,,ranke- | „,pečiai“ | „,kūnas““ | , koja‘ na‘ Prancūzų bec col pied 10; 14 „snapas“ „apykaklė“* „koja“ Rumunų gura git picior 2 ,,burna‘‘ „kaklas“* „koja“ Vokiečių Hals Bauch Fup ; „kaklas“ „pilvas“* | | koja‘ *Skaičiai lentelėje nurodo šaltinio, iš kurio paimti pavadinimai, eilės numerį literatūros saraše. 110 Indo dalių pavadinimai — somatizmai aptinkami ne tik lietuvių, bet ir kitose ide. kalbose. Lentelėje pateikiami tokie atvejai. Matome, kad briaunai vadinti tik anglų ir rumunų kalbose vartojami somatiz- mai: lip ir gura. Snapelis trim atvejais vadinamas analogišku žodžiu — paukščio kūno dalies pavadinimu, o rusų ir lietuvių kalbose (xocux ir vambra) — žmogaus kūno dalies pavadinimu. Kakleliui žymėti daugumoje kalbų skiriamas žodis, reiš- kiantis gerklę arba kaklą. Tik prancūzų kalboje šiuo atveju vartojamas žodis col „apikaklė“. Ąsa vadinama dviejų realijų pavadinimais — ausies arba rankos. Tik anglų kalboje šiuo atveju nėra somatizmo (handle), bet akivaizdu, kad ši forma sudaryta iš hand „ranka“. Puodo pilvelis dažniausiai vadinamas kūnu ir pilvu. Kojelė ir peteliai visais atvejais vadinami analogiškai, be kitokių variantų. Paaiškinti, kodėl indo dalims vadinti šiose kalbose vartojami analogiški somatiz- mai, sunku. Gal, kaip jau minėta, šį reiškinį inspiravo antropomorfinių indų gamyba. Antra vertus, ir neantropomorfinių indų formos dažnai primena žmogaus figūrą (galbūt taip pat dėl antropomorfinių indų įtakos). Tai galėjo žmogų paskatinti pavadinti indo dalis taip, kaip ir savo kūno dalis. Tarp šių realijų pastebime didelį išorinį panašumą. Tačiau somatizmais dažnai vadinami dalykai, visai neprimenan- tys žmogaus kūno (žr. D. Eigirdienės, J. Elisono pateiktus pavyzdžius). Remdamiesi A. Relčnos išvadomis apie somatizmų vartojimą latvių tarmėse, galime pagrįsti tai, kad indo dalys minėtose kalbose vadinamos somatizmais. Gerokai sunkiau paaiškinti, kodėl tos pačios puodo dalys vadinamos analogiškų realijų pavadini- mais. Sunku būtų teigti, jog tai vienos kurios kalbos įtaka kitai kalbai, kadangi šis reiškinys būdingas ne dviem trim kalbom, o didesnei jų grupei. Nagrinėjant lietuvių kalbos puodininkystės leksiką, teko pastebėti, jog tik indo dalių pavadinimų grupėje nėra nė vieno skolinio. Kitose (amato, žaliavų, dirbinių) pavadinimų grupėse skolinių randame. Gali būti, jog šį faktą lemia somatizmų vartojimas, nes „kūno dalių pavadinimai paprastai yra vieni seniausių ir pasto- viausių bet kurios kalbos leksikos sluoksnių“??, Dalis lietuviškų indo dalių pavadinimų priklauso indoeuropietiškam leksikos sluoksniui: ąsd, snapas, ausis, gurklys, kai kurie, pavyzdžiui, ranka, vainikėlis — baltų-slavų epochos leksikai, kaklas, kėja — baltiškam leksikos sluoksniui, o pil- vas būdingas tik lietuvių kalbai. . Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad lietuviški indo dalių pavadinimai sudaro savotišką ir įdomią žodžių grupę, kurioje nėra nė vieno skolinio. Ryški tendencija vadinti puodo dalis somatizmais. Ji pastebima ir kitose indoeuropiečių kalbose. Tarmése indo dalims vadinti vartojamos ir deminutyvinės, ir pamatinės somatiz- mų formos, o šiuolaikinėje etnografijos bei archeologijos literatūroje aptinkamos tik deminutyvinės formos. 20 Sabaliauskas A. Min. veik. P. 112. 111 ŠALTINIAI 1. Alfawicka S. Ceramika malowana okresu halstackiego w Polsce. Studium žrėdtoznaw- cze. Wroclaw, 1970. 2. Canarache V. Importul amforelor Stampilate la Istria, Editura Academiei Republicii Populare Romine, 1957. 3. Cook M. Greek painted Pottery. London, 1960. . Heuschkel H.,, Muche K. ABC Keramik. Leipzig, 1975. . Holubowicz W. Garncarstwo wiejskie zachodnich terenéw Bialorusi. Torun, 1950. . Latviešu literdras valodas vardnica. Riga, 1972 —1989. Sej. 1—7. . Liebscher I., Willert F. Technologie der Keramik. Dresden, 1955. . Loran S. O'Bannon. Dictionary of Ceramic Science and Engineering. New York, 1983. 9. Novotn ij B. LuZianska skupina a pociatky mal’ovanej keramiky na Slovensku. Bratisla- va, 1962, 10. Powidzki J. Zabytkoznawstwo ceramiki nowoZytnej. Torun, 1972. 11. Stullerovda M. Keramika ako zal'uba. Bratislava, 1987. 12. Zapotocky M. Katalog stfedovéké keramiky severoeského Polabi. Praha, 1979. 13. TopioHoB E. TIpo nepiogu3aniio JecHAHbCKHX CTApOXHTHOCTeH apyrol Ta TpeThol ypepti I TucsuojiTTa H. e. // Apxeonoris, 1975. N 18. 14. Ucnano-maBpuTaHckas kepamuka, M.—JI., 1940. 15. Kpasuyenko H.,, Kopnycosa B. [eski pucu martepiajpHOl KYyJIBTYpH MNi3IHLO- pumckol Tipu // Apxeonoria. 1975. N 18. 16. JIyxuu D'. KoHcTpyHpOBanHe XyQOXKECTBCHHBIX H3/eJiHŪ H3 xepamuku. M., 1979. 17. Munwueakos C. Beropycckoe maponHoe rom¥apcrso. Munck, 1984. 18. Puubaxkos E. Pemeciio apesreit Pycu. M., 1948, 0 mia a ZUR BEZEICHNUNG DER GEFASSTEILE IN DER LITAUISCHEN SPRACHE Zusammenfassung In dem Artikel werden die Bezeichnungen von GefiBteilen behandelt ąsd, ausis, ranka, rankélé, dangtis, puoddangtis, briauna, pobriaunis, vainikėlis, gurklys, kdklas, kaklélis, petikai, petéliai, pilvélis, popilvis, koja, kojūkė, dignas, snapas, snapélis, vambra, : Das ist eine eigenartige Wortgruppe, in der keine Entlehnungen vorhanden sind. Uber die Hilfte von diesen Wortern bilden diejenigen, die zur Bezeichnung der menschlichen Korpertei- le dienen. Diese Tendenz ist auch in anderen indoeuropiischen Sprachen zu bemerken. Die meisten Bezeichnungen werden in der Literatursprache verwendet, nur einige wie z. B. vambra nur in den Mundsprachen, andere kommen in der ethnologischen Literatur vor (peréliai, popilvis, pobriaunis). In den Mundarten werden zur Bezeichnung der GefiBteile Deminutiva- und Grundwortfor- men von den Somatismen beniitzt, wihrend in der gegenwiirtigen ethnologischen sowie archiolo- gischen Literatur nur Deminutivaformen anzutreffen sind.