A State Language in the Baltic Republics

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI VALENTINA SKUJINA VALSTS VALODA BALTIJAS REPUBLIKA 80, gados triju Baltijas republiku Augstakas Padomes sesijas (tūpat ka citas PSRS republikis) tautas deputati, izpildot savu včlčtūju gribu, republikas nosau- kuma devéjas pamatnžcijas valodu apstiprinūja par valsts valodu republika. Tas tika izdarits, nevis lai atriebtos krievu tautai un valodai par parestibam pagatnė, bet lai aizsargūtu savu republiku pamattautu valodas no piespiedu rusifikūcijas, kas meérktiecigi tika veikta péckara desmitgadés. Tas tika izdarits, lai nekrievu iedzivotajiem dotu ne tikai redlas tiesibas lietot un vispusigi attistit savu dzimto valodu, bet ari realas un lidztiesigas šo valodu funkcion&Sanas iesp€jas prakse. Protams, šis process paredz samazinat parmeérigi samilzušas krievu valodas funk- cijas šajūs teritorijas. Tau tas ir taisnigs akts, kas nebiit neapdraud krievu valo- das pastūvėšanu, bet cenSas praksé realizét konstituciondli paredzeto valodu lidz- tiesigumu. 1989. gada nogalé Maskava rikotaja Vissavienibas konferencé par PSRS valodu politikas problémam PSRS ZA Valodniecibas institiita direktors V. Soln- cevs bija spiests atzit, ka iepriekšeja laikposma PSRS valodu politika bijusi nepar- domata, ka tika veikta forséta internacionalizacija, t. i., rusifikacija. Tapéc ari pašreizėja tautu vélme gazt prettautisko kartibu valodu politikas joma uzskatama par logiskdm iepriek3gja perioda sekam. Pašreizėjam periodam raksturigs liels teorétisks sajukums daudzas zindtnes no- zarés, dazkart pat — tiši demagogiska spekuldcija ar puspatiesibam. Valodnieci- ba sakavi cietusi J. DeSerijeva rusifikativa maciba, kas sekm@jusi nekrievu par- tautošanu PSRS, bet šis macibas piekritéji vel joprojam siksti turas savas pozicijas, dazkirt médinot pat aktivi rikoties lidzšinėja gultné (piemčram, L. BreZpeva laika izstradatas PSRS Konstitiicijas aizstavji, kustiba ,,Sojuz®). Daudznacionilas valsts valodu politikas lingvistiskiec pamati Padomju Savieni- ba netika teorétiski izstradati, pilnigi trūka patiesi demokratiskas pieejas Sim jautajumam. Netika izstradata ari valsts valodas teorija, ko apgriitina p€tama ob- jekta — valsts valodas — neviendabigums daZadas pasaules valstis, ka ari ši je- dziena atkariba no konkrétiem sabiedriskajiem procesiem dazados véstures peri- odos viend un tai pada valsti. Tatad valsts valodas teorija izstradajama konkrétai valstij konkréta véstures perioda, izmantojot citu valstu un citu véstures periodu pieredzi, bet akli nekopgjot to. ; Ki uzsvčrts Lielaja padomju enciklopčdija, par valsts valodu parasti tiek izvė- Išta tas nūcijas valoda, kura valsti izveidojusi vai kura valsti ir valdoša. Pasaules pieredze rada, ka dazadas valstis ir lielas atškiribas ari valsts valodas funkciju 88 izpratnė: no visminimalakajam funkcijam, pieméram, Singapura, kur valsts valoda tiek dziedata himna un teiktas oficialas runas, lidz plašai valsts valodas lietošanai gan oficialajas, gan visas citas dzives sferas. Ja valsts valoda ka valdošūs nacijas valoda tiek uzspiesta citim nūcijam to teritorijas, tas liecina par kolonizacijas, okupacijas politiku, kas raksturiga burZuaziskam, imperiūlistiskam lielvalstim. Sada politika nav pienemama sociūlistiska iekarta. Padomju Savieniba, sakot ar V. I. Lenina rakstiem, atticksme pret valsts valodu (ar to Lenins saprata krievu valodu ka valsts valodu Krievija) bija negativa. Teore- tiski. Praks€ krievu valoda tika obligati macita visam PSRS tautam un ieviesta visa Padomju Savieniba ar ,starpnacionalas sazinas valodas“ masku ka obligata valsts valoda (tapat ka cariskas Krievijas laika Krievija). Latvija šis process inten- sivi sakas lidz ar pirmajam padomju varas dienam 1940. gada. Par to liecina, piemé- ram, publikacijas laikraksta „Jaunakas zinas®, kur toreiz ik dienas tika sludinata krievu valodas apgūšana. Savukart latviešu valodas apgūšana tika atstata novarta un jau 1944.—1945. gada partijas arhiva materialos rodamas skaidras liecibas par iedzivotaju nacionilo ipatnibu ignoréSanas faktiem padomju iestadés?. Pretstata tam valsts valodas statusa pieskirSanai Baltijas tautu valodam savas etniskajas teritorijas ir cits iemesls, mérkis un raksturs. Iemesls — parmérigda rusifikacija (ka ir konstatéts, pieméram, Latvija — lat- viešu valoda atrodas 4. valodas atmirSanas stadija no 7 izdalitajam valodu pakape- niskas atmirSanas stadijam). Meérkis — valodu atdzimSana, to pasargūšana no izzuduSo valodu liktepa, to pilnasinigas, vispusigas funkcion&$anas nodroSinasana visas dzives sféras. Raksturs — demokratiska dzimtas valodas ka valsts valodas lietoSana tautas etniskaja dzimtené (pretstatad no arpuses uzspiestai obligatai citas tautas valodai ka valsts valodai cita teritorija). Latvijas robeZas vieniga tauta, kuras dzimtas valodas tiesibas var tikt aizskartas tas etniskaja teritorija latviešu valodas ka valsts valodas apstak]os, ir libiesi, bet tapéc ari ir izstradats Valodu likums un tiek izstradati ari citi likumdoSanas akti, kas nodroSinatu libieSiem dzimtas valodas tiesibas un attis- tibu. Pargéjam tautam, kuru parstavji patstavigi dzivo Latvijas teritorija, bet kuru valodu vispusigas funkcionéSanas un attistibas teritorija ir arpus Latvijas robezam, nav ne juridisku, ne konstitucionalu, ne €tisku vai morélu tiesibu pretendét uz kadam prioritatém Latvijas teritorija. Jebkuras pretenzijas uz $adu prioritati un prioritates uzspieSana būtu vardarbiba pret pamattautu dzimtené. 80. gados pamatnaciju valodas tika pasludinatas par valsts valodam PSRS re- publikas ar visai atškirigam šo valodu funkcijam un Kopigais termins valsts valoda nebiit nenozimé vienadu jédzienisko saturu. Atškirigi dazadas republikas ir kon- krétie naciondla valstiskuma veidoSands vésturiskie priekSnoteikumi un apstakli. Katra no tam ir citadi veidojusas atticksmes starp valsts dibinatdju pamatnaciju un citu tautu parstavjiem, kuru etniska dzimtene ir arpus šis valsts robezam. Svari- ga loma ir ari atškirigajam valodisko attiecibu tiesiskds reguléSanas vesturiskajam 1 LKP CK Partijas arhivs, 101. f., 3. apr., 13.1. 64. Ipp.; LK(b)P CK Partijas arhivs, 101. f., 7. apr., 14,1., 157.—162. Ipp. 89 tradicijam katra teritorija. Visas šis problėmas risinamas, respektėjot katras tautas nacionalo savdabigumu. Tadėjadi katrai republikai kū suverénai valstij ir jari- sina savi nacionalie, tai skaita ari valodiskie, jautūjumi patstavigi, nemot véra konkrétas vesturiski nosacitdas nacionalas un sociūlas ipatnibas un tradicijas. Tapat ka dazadas pasaules valstis, ari dazadas PSRS republikas pasludinato valsts valodu funkcijas (nepiecieSamiba péc šim funkcijam) nav vienadas. Varbiit pat katrad republika valsts valodas jédziena izpratne var būt savdabiga, tapéc nivelėjoša pieeja noraidama. Baltijas republikas vieno kopgjas nacionala valstiskuma tradicijas, lidzigi véstu- riskie apstak]i ari šo republiku pamatnaciju valodas funkcijas pagatné un tagadné. Baltijas republiku pamatvalodam ir ilga attistibas vésture. Piemé&ram, latviešu valo- da pastav gadsimtiem ilgi, tas pirmas rakstu tradicijas médz attiecinat uz 13.gs. un vel agraku laiku, pirma lidz musdienam saglabajusies gramata publicéta 16.gs. Kopš pagajusa gadsimta vidus latviešu valoda attistijas ne tikai ka latviešu ikdie- nas lietojuma valoda mutiska un rakstiska veida, bet ari ka originalas dailliterati- ras un zinatnes valoda. Latviešu valoda tika plaSi lietota dazadas sabiedriskas darbibas jomas. Latviešu valodas vispusiga funkcion&$ana un augstais attistibas Ii- menis Java to pasludinat un lietot par valsts valodu neatkarigas Latvijas valsts ap- staklos jau §.gs. 20. gados, tūdėjadi sekmėjot latviešu valodas polifunkcionalu at- tistibu. Lidziga valsts valodu lietoSanas prakse ir ari mūsu kaiminu republikas. Tapéc turpmak galvenokart uz latviešu valodas prakses un Latvijas valodnieku pieredzes bazes ir méginats raksturot valsts valodas jédzienu Baltijas republiku izpratné miusdienu apstak]os. Pirmkart, valsts valodas jédziena ietilpst valodas un tautas valstiska aizsardziba. Tas nozimé€, ka valsts garant€ valodas saglabaSanu un lietoSanu, rūpėjas par tas vispusigu izp€ti un attistibu, regul€jot Sos procesus ar attiecigiem likumiem, noli- kumiem, noteikumiem, instrukcijam u.tml. Visam Latvija parstavéto tautu valodam Sada vispusiga funkcioné$ana un attis- tiba netiek garant@ta, taču tas nenozimé šo tautu parstavju konstitucionilo tiesibu parkapumu. Visiem iedzivotadjiem tiek nodroSindtas tiesibas lietot savu dzimto valodu, un likuma priekša visi cilvéki ir vienlidzigi neatkarigi no to nacionilds piederibas un valodas. Nevienas valodas un tautas eksistence netiek apdraudéta: to vispusiga lietoSana un attistiba tiek nodroSinata (ir janodro$ina) attiecigas nacio- nalajas teritorijas, kur šim nolūkam ir vispiemérotaka vide. Otrkart, Baltijas republiku valsts valodas jédziena ietilpst valodas vispusiga funkcionéSana, t. i., tas lietoSana visas valsts varas un parvaldes, kultūras, zinat- nes, ražošanas un visas citas sabiedriskas dzives sfėras, ieskaitot iestazu, uzp€émumu un organizaciju lietvedibu, ka ari tiesvedibu, macibu procesu u.c. Republikas iet- varos attieciga nacionala valsts valoda izmantojama ari kū galvenais starpnaciona- las sazipas lidzeklis. Lai valoda pastavétu, ta ir jalieto. Ta ir aksioma. Treškart, valsts valodas jédziena ietilpst pilniba garantétas pilsonu tiesibas lietot valsts valodu visa republikas teritorija. Tas nozimé, ka valsts valoda jebkurš pilso- 90 Ey TY nis var griezties un sanemt atbildi jebkura republikas iestadé, uznémuma, organiza- cija neatkarigi no to paklautibas un valsts, kooperativa vai individuala (privata) rakstura. Dazkart tick izteikta doma, ka Valodu likumu it ka varétu neattiecinat uz kooperativajiem un privatajiem uznémumiem, jo valsts valodas apgūšanas nepie- ciešamibu Sajos uzpémumos noteiks to tirdznicciskds intereses. Tomer ši sektora iesp€jama visatlautiba var nonūkt pretrund ar pamattautas interesém un vajadzi- bam, tapéc valsts valodas lietoSanas noteikumiem jabiit visaptveroSiem. Ceturtkart, ka izriet no tikko mingto pilsonu tiesibu garantiju nodrošinašanas, valsts valodas jédziena ietilpst valsts valodas prasmes atziSana par nepieciešamu arodkvalifikacijas raditaju amatos un profesijas, kas ir saistitas ar pilsonu apkal- poSanu vai lietvedibas sféru. Obligata valsts valodas prasmes prasiba attiecas, pie- méram, ari uz jebkura limena tautas deputitiem, jo citadi deputata darba nav iesp€jams garantét pamattautas intereSu un vajadzibu ievéroSanu. Ir kategoriski noraidams méginajums šūdu obligdtu republikas valsts valodas prasmes prasibu kvalificčt par spaidiem pret krievu tautu un citiem krievu valoda runajosajiem. Savulaik (8.gs. 20.—30. gados) Latvija lidziga pozicija bija vacu tau- ta un valoda un lidziga bija ari vacieSu reakcija pret latviešu valodu ka valsts valo- du neatkarigaja Latvija. SareZgitas situdcijas pozitiva atrisinajuma atsléga ir demo- kratiskaja pieeja: citnacionalas lieltautas valodas uzspiešana mazajai tautai tas et- niskaja dzimteng ir kvalific€jama par nacionaliem spaidiem, kas raksturigi imperia- listiskajai kolonialisma un ari okupacijas politikai, turpreti prasibu apgūt kūdas teritorijas pamattautas valodu cittautieSiem, kas parcélusies uz patstavigu dzivi Saja teritorija (kaut ari nu jau vairdkas paaudzgs), nevar kvalificét ne par koloni- zacijas, ne par okupacijas politiku. Ta vienkar$i ir lietu katiba, un $ada prasiba tévutévu zemė attiecigajai tautai ir dzivibas un naves jautajums. Ir svarigi izprast atSkiribu starp prasibu vispar obligati apgūt valsts valodu pie- piedu karta un prasibu apgit valsts valodu tiem, kas brivpratigi izvélas amatu un profesiju, kur valsts valodas prasme ir obligata, — tapat ka šuvėjai prasme šūt, mirniekam — miirét, frizierim — apgriezt un ieveidot matus u.tml. Piektkart, valsts valoda republika nozimé, ka tas apgūšana uzskatama par liet- derigu (nevis obligatu!) ari citnacionalajiem iedzivotajiem, kas pastavigi dzivo re- publiką. Tas ir So iedzivotaju pasu intereses: lai vieglak un nesagrozita veida būtu iespėjams uztvert valsts valoda sniegto informaciju, lai nebūtu valodas barjeras aktivai lidzdarbibai visos sabiedriskas dzives procesos, lai varétu originala baudit nacionalas kultūras sniegumus teatros, koncertos, gramatas, radio un televizijas raidijumos u.c. Un, tapat ka ir lietderigi apgūt krievu valodu starpnacionalas sazi- nas vajadzibam PSRS méroga, tapat republikas valsts valodas apgusana ir lietderi- ga starpnacionalas sazipas vajadzibam republikas ietvaros. Atgadinasu PSRS Valodu likuma 7. panta ierakstito tekstu, ka krievu valodas „kū obligata macibu priekšmeta“ maciSana skolas „tiek garantéta apjoma, kads ir pietickams starpnacio- nalas sazipas vajadzibam PSRS teritorija“. Analogisks formulėjums izmantojams ari republiku Valodu likumos attieciba uz republikas valsts valodas maciSanu starp- naciondlds sazinas vajadzibam republikas teritorija. 91 Lai visi republikas iedzivotaji apgūtu republikas valsts valodu, liela nozime paš- reizėja posma ir psihologiskas barjeras parvarčėšanai. Sestkart, valsts valodas jédziena ietilpst ari naciondli teritoriala pazime. Tas no- zimč, ka, respekt&jot demokratiskas pieejas principus, par valsts valodu republika ir pasludinata šis teritorijas pamatnacijas valoda, t.i., tas tautas valoda, kurai ši teritorija ir etniska dzimtene un kura ir devusi republikai (valstij) nosaukumu. Ir kategoriski noraidams Lielaja padomju enciklopédija dotais apgalvojums par valsts valodas sakaru tikai ar burZuazisku ickartu, jo socialistiska valsti neesot pienemama viena obligata valsts valoda visam tautam. Sadu teoriju, pirmkart, jau lick apSaubit pati PSRS valodu politikas prakse, kur visu laiku ir skaitijusies un vél joprojam skaitas socialistiska ickarta, bet kur krievu valoda reali ir valsts valoda (turklat ka tiSs PSRS realiz€tas valodu politikas rezultats). Otrkart, lietu logikas un cilvéka tiesibu ievėrošanas prasibas jau nosaka to, ka nacionilajai valodai attie- ciga nacionalaja teritorija ir jabūt iesp&jam pastavét un attistities ka attiecigis tau- tas sazinaSanas lidzeklim. Kur gan citur pasaul€ tai būtu tadas tiesibas un iesp&jas? Un nevar uzskatit par socialistisku tadu kartibu, kad mazai tautai uzspieZ valdo- Sas lieltautas valodu, bet par burZudzisku — prasibu Jaut tautai vispusigi lietot savu dzimto valodu visas sferas sava etniskaja dzimteng un likt cienit šo valodu ari citu tautu parstavjiem, kuri uzsakusi vai turpina pastavigi dzivot šaja teritorija. Attiecigds nacionalas valodas un tautas domingjo§a loma sava etniskaja tévu- tėvu zeme ir kila un garantija valodas un tautas pastidvésanai. Cita cela valodas un tautas pastavešanai nav. Turpreti, pasludinot par valsts valodu valdošas liel- tautas valodu citnacionalaja teritorija, tick kultivéta vardarbibas politika, kas vérs- ta uz mazas tautas apspieSanu un iznicinasanu, jo ta nenovérsami rada mazas tau- tas un tas valodas pilnigu asimiléSanos. Politika lidzigu paradibu apzimé ar vardu „genocids“. ; Visbeidzot, ir svarigi definét terminu valsts valoda un oficiala valoda attieksmes konkretaja Baltijas republiku valodas situacija, jo dazadas pasaules valstis galve- no valodu sauc gan par valsts valodu, gan par oficialo valodu, bet ir ari valstis (Pakistana, Sveice), kur abu terminu nozime tiek Skirta®. Tuvak analizgjot Baltijas republiku Valodu likumus, secinasim, ka tajos ir pare- dzėta katrai republikai sava viena valsts valoda, tomér, ta ka jebkurš pilsonis ofi- cidlos darfjumus var kartot pec brivas izvéles valsts valoda vai krievu valoda (ta- tad lidztekus valsts valodai par oficiali lietojamu ir atzita ari krievu valoda), tad varam secinat, ka šajos likumos ir paredzétas divas oficidlas valodas. Tatad Balti- jas republiku Valodu likumi paredz škirt jedzienus un terminus valsts valoda un oficiala valoda, turklat vėl japiebilst, ka krievu valodai $ajos likumos faktiski jau paredzéts oficidlas valodas statuss, kaut ari likumu teksta tas ta nav definéts. Ta- d€jadi savukart var uzskatit, ka starp Baltijas republiku Valodu likumiem un PSRS Valodu likumu, kur§ krievu valodu ir pasludinajis par oficiilo valodu PSRS teri- torija, nav ipašas pretrunas (kam parejas perioda uz Baltijas republiku reilu neat- karibu, manuprat, ir sava loma). * Druviete I, Valoda un etnoss. Riga: LZB, 1990,20.—38. Ipp. . 92 Pirmais gads, kad latviešu valoda Latvija tiek pakūpeniski ieviesta kū valsts valoda, ir izvirzijis jaunus uzdevumus gan visai sabiedribai, gan ari tieši valodnie- kiem, ipaši terminologijas un valodas kultūras joma. Izvėršoties latviešu valodas funkcijam, valodas praksei klūst ipaši nepieciešami dažūdi valodas materiūla krū- jumi un rokasgramatas un jo ipaši terminu vardnicas, kas lidz šim liela méra bija tikai valodnieku un redaktoru interešu objekts. Aktualizėjas ari vairakas valodas normalizacijas problémas. Terminologija lidztekus nozaru terminu apkopo$anai un terminu sistému izstradei aktuala ir vienotu principu izstrade izstradajumu marku apzim€jumu rakstiba un atveidé no citam valodam. Lidz šim daudzos izdevumos marku apzim&jumi tika rakstiti krievu burtiem. Latvijas ZA Terminologijas komisija noteikusi, ka latviešu valoda visi marku apziméjumi, ka ari augu un dzivnieku Skirpu nosaukum; un iestaZu nosaukumi latviešu valoda rakstami latviešu resp. latipalfabétiskaja rakstiba, burtiskos apzimėjumus translitergjot, vardiskos — transkrib€jot (piemé- ram, lime BF-2, nevis „lime B®-2%). Speciilaja literatūra, nomenklatiiras radi- tajos u.tml. vajadzibas gadijuma blakus latviskajos tekstos lietotajam variantam dodams apziméjums originalvaloda. Latinalfabétisko valodu apzimėjumi tiek sa- glabati originalrakstiba, turklat augu škirnu orišinalnosaukumi rakstami vienpé- dinas (rozu škirne ‘Gaujarde’). Citu valodu ietekmé daudz neskaidribu un klūdu valodas praksé ir virdu un uzvardu rakstiba latviešu valoda. Uz latviešu valodu tiek automatiski parcelti citu valodu rakstibas paradumi, pieméram, uzvardu rakstiba bez galotnes, virieSu dzimtes uzvardu formas sievietém, nepareiza lietuviešu vardu un uzvardu galotnes formas atveide latviešu valoda (liet. Antanas->latv. Antans, nevis .Antanas®) u. €. Loti nepiecieSami valodas praksei attiecigo instrukciju atkartoti (atjauninati, papildinati) izdevumi. PaplaSinoties latviešu zinatnieku kontaktiem, ir jaatrisina vienotas rakstibas jau- tajums. Arzemju latviešu darbos pareizrakstiba iekonservéti tie likumi, kadi latviešu valoda bija speka š. gs. 20.—30. gados. Savukart Latvija dala pareizrakstibas no- teikumu ir mainiti, pieskanojot tos latviešu valodas attistibas stavoklim jaunikaja laika. Vienotai rakstibai un vienotai latviešu valodai pasaulg ir ne tikai lingvistiska nozime vien. Tam ir lila nozime ari tautas nacionalaja vienotiba vispar. Jaunaja valodas situacija sabiedriba arvien vairak apzinas, ka valoda ir ne tikai sabiedribas attistibas lidzeklis, bet ari tas faktors, t.i., viens no sabiedribas attis- tibas dzin€jspekiem, kam ir liela loma gan atseviškas individualitates ka personi- bas attistiba, gan sabiedribas attistiba kopuma. VALSTYBINĖ KALBA PABALTIJO RESPUBLIKOSE Santrauka Paskutinių dešimtmečių antidemokratiné TSRS kalbų politika, sparčiai rusifikavusi TSRS kalbas ir tautas, sukėlė respublikų vietinių nacijų norą ginti savo kalbas nuo pražūties ir garantuoti valstybinę jų apsaugą, suteikiant joms respublikos valstybinės kalbos statusą. Tarsi potvynio ban- ga šis procesas apėmė visas Tarybų Sąjungos respublikas, kartu iškeldamas problemų, susijusių 93 su rusiškai kalbančių gyventojų protestais. Šiems gyventojams nerimą kėlia rusų kalbos funkciju siaurinimas kitatautėse respublikose, ir dėl to skleidžiamos kalbos, kad ten pažeidžiamos jų teisės. Norint išspręsti iškilusias problemas, labai svarbu sukurti valstybinės kalbos teoriją, remiantis pasauline kalbų politikos praktika. - Kaip rašoma „Didžiojoje tarybinėje enciklopedijoje“, valstybine paprastai pasirenkama kalba tos nacijos, kuri įkūrė valstybę arba kuri valstybėje viešpatauja. Demokratinis yra tik pirmasis sprendimas, ir kaip tik jis taikomas Pabaltijo respublikose (antrasis sprendimas paprastai naudoja- mas imperialistiniy šalių kolonijose ir okupuotose teritorijose). Ryškių skirtumų esama ir tarp įvairių pasaulio šalių valstybinių kalbų funkcijų, pradedant nuo visiškai minimalių, pavyzdžiui, Singapūre, kur valstybine kalba atliekamas tik himnas ir sako- mos oficialios kalbos, iki visapusiško jos vartojimo visose žmonių veiklos srityse. Nevienodos pa- skelbtų valstybinių kalbų funkcijos ir įvairiose TSRS respublikose. Tai priklauso nuo susidariu- sių konkrečių istorinių sąlygų. Valstybinės Pabaltijo respublikų kalbos turi ilgą raidos istoriją, valstybinės kalbos statuso patirtį, jos visapusiškai vartotos visose gyvenimo srityse, įskaitant raštvedybą, mokslą ir techniką. švietimą, teiseną ir t.t. Pabaltijo respublikų atžvilgiu (išvados daugiausia daromos iš Latvijos kalbinės praktikos) į valstybinės kalbos supratimą įeina: 1) kalbos ir tautos valstybinis gyvenimas, t.y. valstybė garantuoja kalbos išsaugojimą ir vartoji- mą, rūpinasi visapusišku kalbos tyrinėjimu ir ugdymu ir t.t.; 2) visapusiško kalbos funkcionavimo visose valstybinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo srityse garantavimas, įskaitant įstaigų raštvedybą, mokymo procesą, teiseną ir t.t.; 3) pilietinės teisės vartoti valstybinę kalbą visoje respublikos teritorijoje garantavimas; 4) šios kalbos laikymas aptarnavimo sferos ar raštvedybos darbuotojų kvalifikacijos rodikliu; tai reiškia, kad tose srityse gali dirbti tik asmenys, mokantys valstybinę kalbą; 5) visų gyventojų, taip pat kitataučių, nuolat gyvenančių respublikoje, valstybinės kalbos mokėji- mo pravartumas; naudinga, kad visiems gyventojams būtų prieinama originali informacija, per- teikiama valstybine kalba, taip pat ta kalba sukurtos kultūros vertybės (teatrai, koncertai, knygos, radijas, televizijos laidos ir kt.); 6) demokratinio nacionalinio ir teriterinio požymio laikymasis — valstybine kalba skelbiama kalba tos vietinės nacijos, kuri yra davusi valstybei (respublikai) pavadinimą, yra jos etninė tėvynė: Latvijoje — latvių, Lietuvoje — lietuvių, Estijoje — estų kalba. Nepagristu reikia laikyti teiginį (žr. Didžioji tarybinė enciklopedija), kad valstybinė kalba bū- dinga buržuazinei santvarkai. Jeigu valstybine kalba priimama vietinės tautos kalba jos protėvių žemėje, tai rodo ne esant buržuazinę santvarką, o tik teisingą sprendimą, ginantį kalbą ir tautą jos etninėje tėvynėje. O jeigu kitos nacijos žemėje valstybine (ar oficialiąja) skelbiama ir priimama viešpataujančios nacijos kalba, tai jau yra prievartos aktas, kolonizacijos ar okupacijos, kurią vyk- do antidemokratinė, imperialistinė valstybė, liudytojas. : Analizuojant valstybinés kalbos supratima Pabaltijo respubliky salygomis ir priimty tose res- publikose Kalbos įstatymų pagrindu, reikia pažymėti, kad termina valstybinė kalba reikia skirti nuo termino oficialioji kalba, o tai dažnai nedaroma. Pagal Kalbos įstatymus respublikose vals- tybinė yra tik viena kalba — vietinės nacijos kalba. Tuo pačiu numatoma, kad oficialiam bendra- vimui kiekvienas pilietis gali pasirinkti bendravimo kalbą — valstybinę (latvių ar kitą) arba rusų, Vadinasi, oficialiomis laikomos dvi kalbos. Valstybinės latvių kalbos vienų metų praktika Latvijos respublikoje parodė, kad naujomis ap- linkybėmis visuomenei, tuo pačiu ir kalbininkams, tenka spręsti daug naujų uždavinių, ypač kalbos kultūros ir terminologijos sferoje. Dėl latvių kalbos funkcijų išsiplėtimo kalbinei praktikai labai reikalingi įvairūs kalbinės medžiagos rinkiniai, kalbos kultūros žinynai, terminų žodynai, kurie iki šiol buvo tik kalbininkų ir redaktorių interesų objektas. Visų šakų Latvijos, taip pat ir viso pasau- lio mokslininkų bendradarbiavimas aktualina nemaža kalbos norminimo problemų, tarp jų įvairių savo ir užsienio gaminių markių pavadinimų rašybos vieningų principų nustatyma, augalų bei gyvūnų rūšių, įstaigų pavadinimų rašymą ir apskritai vieningų latvių kalbos rašybos taisyklių rei- 94 kalingumą, Mat užsienio publikacijose užkonservuoti III ir IV mūsų šimtmečio dešimtmečių rašy- bos principai, o pačioje Latvijoje ilgainiui kai kurios rašybos taisyklės buvo pakeistos. Naujomis sąlygomis visuomenė vis geriau suvokia, kad kalba — ne tik visuomenės kitimo prie- monė, bet ir veiksnys, t.y. viena iš visuomenės, taip pat ir kiekvienos asmenybės kaip kolektyvo nario, varomųjų jėgų. STATE LANGUAGE IN THE BALTIC REPUBLICS Summary Antidemocratic language policy in the former USSR over the past 50 years, known as the Rus- sification of other languages and nations, has brought many languages to their death, therefore it was decided to grant the State Language status to the language of the indigenous nation of the republic in order to guarantee State protection. The same legal acts were adopted in all ex-Soviet republics. These processes were accompanied by different problems connected with dissatisfaction of the Russian people, who felt being suppressed in their rights of free usage of the Russian lan- guage all over the former USSR. For settling these problems, it was necessary to work out the theory of State Language and to acquire the experience of language policy in other countries of the world. The State Language functions are granted to the language of the nation which has founded the State or to the language of the nation which is ruling in the State. Only the first way is democratic and exactly this way took place in the Baltic republics. The world experience in the functions of the State Language is different: from minimal (for instance, in Singapore) to many-sided (in many developed countries). The necessity for State Language was not of utmost importance in all Soviet republics. It depended on concrete conditions arising in the course of the historic development of nations and countries. The languages of indigenous nations of the Baltic republics have a long way of historic develop- ment. These languages have acquired the State Language status experience, too. At present, the State Language in the Baltic republics (particularly in Latvia) means that: 1) the language is taken into the State protection and the State secures its existence, usage, study and development; 2) the language has to be polyfunctional: it must be used in all fields of governmental, social, cultural activities, also in business correspondence, education, legal proceedings, etc.: 3) civil rights of using the State Language must be provided throughout the territory of the republic; 4) the acquirement of the State Language should be regarded as a aualifi ication index and there- fore compulsory for state officials and public employees; ; 5) the acguirement of the State Language to a certain degree is necessary for all people of other nationalities permanently living in the given republic in order to understand better the information in original, not in translation, in order to enjoy the advantage to hear theatre performances, con- certs, radio and TV broadcasts in original, etc.; 6) a democratic approach to the language problem demands that the ethno-territorial principle should be adopted, i.e., the language of the indigenous nation of the corresponding territory func- tions as the State Language. The status of the State Language is bound up with the extension of a functional area of that language. This in its turn makes the society and linguists responsible for terminology and language cul- ture. Normalization of language becomes more actual. In the new linguistic situation, it is evident that language is not only a means, but also a factor, a motive power of the development of society.