The Significance of Ethnopsychological Factors in the Analysis of the Language Situation

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXI (1994) KALBOS NORMALIZACIJOS KLAUSIMAI INA DRUVIETE ETNOPSIHOLOGISKO FAKTORU NOZIME VALODAS SITUACIJAS ANALIZĖ Statistika ir bezkaisliga: saskana ar 1989, gada tautskaites datiem Latvija dzivo 2 miljoni 667 tūkstoši iedzivotaju — 52 94 latviešu, 34 9% krievu, 4 9, baltkrievu, 3 9, ukrainu, 2 9, polu, 1 % lietuvie$u, 0,9 9%, ebreju. Kops 1979. gada latviešu skaits pieaudzis par 3 %, baltkrievu — par 7 %, krievu — par 10 %, ukrainu — par 38 94. 66 9, latviešu parliecinati, ka sp€j sazinaties krievu valoda, turpretim tikai 21 9, cittautiešu apguvusi latviešu valodu. Sada ir objektiva lingvistiska aina, kas visai nepilnigi raksturo sociali vésturisko apstaklu kopumu, kuros Latvijas teritorija funkcioné valodas. Lai apzindtu valodu faktisko lietojumu, statistikas dati jasastata ar butiskiem valodas situacijas determinantiem — valsts vai terito- rijas starptautisko statusu, ideologiju, iekSpolitiku, tiesisko iekartu, ekonomiku un demografiskajiem procesiem. Tomer pat tad, kad apkopoti un analizéti objektivie valodas situacijas parametri, optimalas valodas politikas izstradei pamats vél nebiit nav pietiekami stingrs. Lai varétu pilniba raksturot etnolingvistisko situa- ciju, ieteikt pasakumus tas optimizéSanai un prognozét situacijas mainu valdibas istenoto programmu ietekmé, nepiecieSams ieverot ne tikai objektivo, bet ari sub- jektivo — daZadu tautibu, socidlo grupu un individu uztveres ipatnibas. Etnolingvistisko problému uztvere tieši individa limeni ir sam@ra maz pétita joma pat valstis, kurūs sociolingvistiski un psiholingvistiski pétijumi ir plasi izvérsti. Individa nacionala apzipa sastav no daudziem komponentiem, ta ir atka- riga no etnosa mentalitates, no ta skaitliska sastava, etnosa prestiZza, vésturiskas pieredzes apzinas, konkrétas valodas vides, audzinasanas utt., tapéc empirisku in- dividualu novérojumu visparinaSana Skiet riskanta. Ja izvélétie informanti nebis pietiekami reprezentabli, radisies vulgarizatoriskas klūdas un apSaubamas hipo- tézes. Tamdęl sociolingvistikas klasiki par galveno analizes vienibu izvélas t.s. mazas grupas un to eksistenci noteikta sociala kontekstal. Padomju sociolingvis- tika, kuras teoriju gaisma tika apzinati veidota valodas situdcija Baltijas valstis, veidojot idealas daudznacionalas sabiedribas eksistences shémas, abstrah&jas ne tikai no individa, bet ari no mazo socidlo grupu uztveres, operéjot galvenokart ar lielajam socialajam grupam — nacijam un tautibam. Baltijas valstis péc neatkaribas atgiiSanas valodas politikai būtu jak]ust par vienu no iekSpolitikas stirakmeniem, savukart sociolingvistiem no valodas situacijas 1 Sk. piem.: Fishman J. A. The relationship between Micro- and Macro-Sociolinguistics in the Study of Who Speaks What Language to Whom and When // Sociolinguistics. Selected Readings. Middlesex, 1972. P. 15—32. 4 aprakstitajiem būtu jaklūst par tas parveidotūjiem. Galamérkis ir skaidrs: pamat- nacijas valodai jūnodrošina gan tiesibas, gan spéjas reprezentėties visas funkcio- nalajas sferas (pielaujami izpčmumi starptautiskajos un rešionalajos sakaros) un maksimali jatuvinas stavoklim, kad valsts valodu vismaz saprot minoritūšu parstavji. Turklat, ieverojot starptautiskos noligumus par minoritūšu visparėjam un lingvistiskam tiesibam, janodrošina ari cittautiešu valodu un kultūru attistiba. Lai minétos virzienus praksé spčtu sabalansét, jarada zinatniski pamatota daudz- aspektu programma, kas ietvertu gan likumdošanu, gan tiri lingvistiskus pasa- kumus valsts valodas redlai iedzivinaSanai. Sada programma vieta jarod ari maz pétitam, bet Joti nozimigam aspektam — etnopsihologiskajam aspektam. Skaidri jaapzinds viena patiesiba: més varam izstradit valodas situdcijai atbils- tošu idealu valsts valodas statusa realizé§anas programmu, varam radit plasu sko- lu un kursu tiklu, izdot katrai gaumei noderigus macibu lidzek]us, tomér viss paliks pa vecam, ja neizdosies mainit cilvéku psihologiskds nostadnes. Valodu micas un lieto (vai nemacas un nelieto) individs, nevis tauta vai sociila grupa kopuma! No- Skirt individudlo no sociala vai etniska nenoliedzami ir sarežšiti — te būtu neat- lieckams darba lauks psihologiem — tomer izdalit galvenos faktorus, kas ir pamata etniskajai un lingvistiskajai vertiborientacijai, škiet iesp&jams?. Etnosa un individa attieksmju problema ir [oti sareZgita; tas risinijumam mé- gina pietuvoties gan rakstnieki, gan filozofi, gan sociologi. Tikpat griti ir ari noteikt tas specifiskas iezimes kas konkrétu etnosu 3kir no citiem. Termini „tautas gars®, „tautas dvesele“, ,mentalitate®, ,nacionalais raksturs® zinitniski nav viennozi- migi, turklat tajos ietvertd satura izpratné ir ievérojamas individuilas novirzes un pat pretrunas, sadziviskd etnosa uztvere bieZi vien neatbilst realititei. Apzino- ties jautdjuma komplicétibu, tomer jūtam nepiecieSamibu kaut virspuséji skart valodu likumu izstradé un isteno¥ana tik nepieciešamo triadi etnoss — valoda — individs. Etnosa un valodas attiecibu izpratne ir svariga daudzu zinitnes nozaru pars- tavjiem, ne tikai etnolingvistiem, sociolingvistiem un nacionilo attiecibu teoré- tikiem. Domstarpibas šo attiecibu traktéjuma rada nebeidzamas diskusijas gan zinatniskos izdevumos, gan presé. Piemérs tam ir diskusijas par terminu ,kriev- valodigie iedzivotdji“. Valodas ka etniskas pazimes sociologiskais aspekts daz- kart 3adi tiek aizstats ar lingvistisko. Sis termins bez iebildém būtu lietojams to -Latvijas iedzivotdju apziméSanai, kuri dazados limenos saglabajusi etnisko kultiiru un etniskas piederibas apzinu, bet valodas zipa pilniba asimil€jusies (pat valodas hierarhijas zemakajos limenos lieto tikai krievu valodu). Ja turpretim minoritasu parstavji kaut vai gimeng lieto sava etnosa valodu, jaizvélas cits termins. Problematisks ir ari jautdjums par valodas kopibu kū etnisku pazimi, it ipaši, ievérojot PSRS tautu masveida rusifikaciju. Nav skaidrs, kadi ir kvantitativie vai ? Nepietickama faktu materidla dé] nav analizéta valodas izvéle da?adu tautibu cilvéku valo- das izvéle simetriskas valodas situdcijas, kas uzskatima par vienu no valodas prestiza raksturo- tajlieclumiem. Sk. piem.: Saville-Troike M. The Ethnography of Communication. Oxford, 1982. P. 52—56; HaumoHaNbHO-KY/IbTYpHAS cenubuka pevesoro obmrenns HapojoB CCCP. M., 1982, C. 7—36. procentuūlie rūditūji, lai varčtu runt par valodas kopibu vai tas zudumu. Savu- laik pastūvėja viedoklis, ka etnisko funkciju pilda ne valodas kopiba, bet pati va- loda, kas izsaka tautas dvėseli un psihi. Valodas kopiba unificé etnisko kopibu, bet valoda individualizé etnosu®. Skiet, ka valodas kopiba un valoda tomer gan terminologiski, gan psihologiski ir atškirigi jédzieni. Etniska funkcija paradas va- lodas nacionilaja specifikd, jo jebkurš jédziens un doma, kaut universala un vispar- cilvéciska, tiek ietérpta tautas garam atbilstoša forma. Valodas forma izteikta et- nosa savdabiba ir viens no faktoriem, kas rada ipaSo dzimtas valodas apzinu, kas izteikta vairumam etnosu. Tom@r ir objektivas atSkiribas etnosu attieksmé pret valodu. Visai bieZi par nozimigdkajiem konsolidacijas faktoriem tiek uzskatiti citi materialūs un garigas kultūras element, ipaši tadi, kam raksturiga tradiciona- litite un noturiba: paražas, rituali, tautas maksla, nereti relifija. Baltijas tautam raksturigs augsts dzimtas valodas prestiZs un valodas dominante etnisko vertibu sistéma, turklat pašlaik ši valodas vertibas apzina tiek vispusigi veicinata un attis- tita, pamatoti ieglstot politisku nokrasu. | Jevérojot iepriekšteikto, Latvija iespčjams izdalit tris lielas iedzivotaju grupas, ar kuram saistas individa etniskū identitate: 1) latvieši, 2) krievi, 3) citu tautibu pūrstūvji. Šads nosacits dalijums zinaūmū mėra korig€jams, jo visai bieži attieksmi pret sabiedribas valodiskajam problémam nosaka nevis cilveka etniska piederi- ba, bet audzinūšana, situdcijas izpratne, personiski apstakli u.tml. Bitiska paradiba, kas noteikti janem vera, analiz€jot etnolingvistiskas problé- mas, ir etniskie stereotipi — kopš bérnibas nostiprindjusies priekšstati par dazadu tautibu cilvéku raksturu, uzvedibu, paradimiem. Sadi vienkarSoti priekšstati parasti ietver visparindjuma un vėrtėjuma elementus, pie kam visam tautam raksturiga tieksme izcelt savas valodas, ticibas, tradiciju utt. parakumu par tuvakajiem kai- miniem. T.A. van Deiks nordda, ka sarunas par saskari ar citu tautibu cilvékiem ir Joti izplatitas?, turklat tam it ka ir stratešisks raksturs: runatajs pec iespgjas grib izteikt savu negativo attieksmi pret citu tautibu parstavjiem, bet, no otras puses, socialas normas nelauj radit Sovinista iespaidu. Ari pašreizėja Latvijas et- nolingvistiskaja situacija etniskajiem aizspriedumiem ir liela loma, kaut par tiem parasti neruni. Sabiedriba valdoša negativa ievirze, kas ietiecas ekonomiskajas, politiskajas un socidlajas struktūras, nevar neietekmét ari individa attieksmi pret valodas macisanos®. Latvie$i, ka jau teikts, pieder pie etnosiem, kam ir izteikta dzimtas valodas vértibas apzina. Tapéc pat mazakie draudi valodas eksistencei tiek uztverti ka draudi nacijai, un valstiska neatkariba liela mera asoci€jas ar pilnvertigu valodas funkciju atgūšanu. 1988. gada, kad tika lemts par latviešu valodas statusu, Valo- 3 Aree A. I. FdyKKkunx s3bika Kak ITHHYECKOro npusHaka // Si3LIK Hi oOuntectso. M., 1968. C. 133-134. 4 Bau ĮĮeitk T. A. IIpenyOexaeans B JUCKYPCe: pacCKa3bI 00 ITHHYECKMX MEHbIIMHCTBAX // Sapik. IMosnanne. Komvyaukamus., M., 1989. C. 190-198. 5 Lambert E. A Social Psychology of Bilingualism // Sociolinguistics. Selected Readings. Middlesex, 1972. P. 345. 6 du komisija sanéma vėstules ar vairak neka 350 tūkstošiem parakstu, kas apliecinaja vélmi redzėt latviešu valodu valsts valodas statusa. Vėstules vel pagaidam nav so- ciologiski analizétas un piendcigi novértétas ka laikmetu raksturojoSi dokumenti. Var gan secinat, ka klaji negativa attieksme pret cittautieSiem novérojama loti reti; domingjo§a tonalitite ir paridarijuma un netaisnibas apzipa. Tomer jutama ari tadas tradiciondli latvieSiem piedévétas iezimes ka samierinaSands un pieti- ciba, ari zinama pasivitite savu tiesibu aizstavéSana. Parak liela nozime tiek pies- kirta likumdo$anas aktiem, mazaka — pašu latviešu aktivai ricibai. Zinama mera pamatoti ir cittautie$u parmetumi latvieSiem, ka tie sarunas atri pariet uz krievu valodu, mazinot stimulus apgiit latviešu valodu. Pašlaik acimredzot no šūdas ne- vajadzigas pieklajibas apziniti jaatsakas, toties visadi javeicina cittautieSu centieni runat latviski, palidzot parvarét vél joprojam jitamo psihologisko barjeru. Valodas politika parasti tiek saistiti pasakumi, kas vérsti uz valodas tiesiska statusa nostiprina$anu un cittautieSu apmacibu, ar valsts valodas literaras formas izkopšanu un valodas bagatinaSanu. Pašreizėja laika posma vairdk tiek akcentéta latviešu valodas prioritites nodrošinūšana un cittautieSu apmaciba. Tomer vaira- kas pazimes rūda, ka drizuma uzsvars būtu jaliek uz pašu latviešu apmacibu latvie- šu valoda, jo valodas kultūras limenis un vardu krajums daudziem cilvékiem ir nepietiekams. Vardos šis fakts tiek atzits, tam tiek mekIéti un atrasti visdazadakie céloni, bet stavoklis nemainds. Acimredzot apzinati javeido socidlais pieprasijums ne tikai péc latviešu valodas vispar, bet péc izkoptas, bagdtas un stilistiski izvėrs- tas latviešu valodas. Lielaka dala Latvijas krievu ar izpratni uznéma valsts valodas statusa pieSkirsa- nu latviešu valodai, tomér daudziem valodu statusa apsprieSanas un valodu likum- došanas pienemšanas periods bija psihologiski griits. PSRS nacionala un ekonomis- kū politika radija nepamatotu krievu valodas aredla paplasindjumu masveida migracijas dé]. Popularas teorijas par vienotu valsti un kop&jam majam, par atrisi- nato naciondlo jautajumu PSRS liedza iėspėju apzinaties, ka $i valsts sastav mo'59 nacionali valstiskiem veidojumiem, kuros dzivo ‘ap 130 niciju un tautibu. DaZi zinatnieki lidztekus plaši pazistamajam valodas funkcijam izdala dri etniskas noto- bežošanūs funkciju; aja aspekta krievu valodas loma nav pétita, bet Skiet, ka dala krievu etnolingvistiskds robezas paslaik neizjit. Dalėji tas saistas ar faktu, ka krievu valoda ka starpnacionalo attiecibu jeb sazinas valoda tikusi un tiek iden- tificéta ar krievu ka minoritates valodu nacionalajos valstiskajos veidoju- mos. Negativu ietekmi uz nacionalo attiecibu veidoSanos Latvija un lidz ar to ari uz attieksmi pret latviešu valodas apguvi atstajusi daudzi stereotipi priek3stati par PSRS iekartu un vésturi. Viens no tadiem ir tėze par krievu nacijas un valodas ipaSo lomu Padomju Savieniba. Paslaik, kad liela daudzuma pieejama patiesa informacija par Latvijas Republikas sasniegumiem gan ekonomika, gan kultura, par 1940. gada notikumiem, ka ari par deportacijam un represijam péckara perioda, pret latviešu valodas apguvi negativi noskanotu cilvéku apzipa mainas, kaut. Sis process risinds Ini. Pagaidam nepietiekami tiek atspékota tėze par drizu naciju un 7 vaodu saplūšanu, kas ir pamata parliecibai par latviešu asimilėšanos tuvaka na- kotn& un nevajadzibu apgiit mazas tautas valodu. Starp citu tautibu parstavjiem, kas izvelėjušies Latviju par pastavigo dzives vie- tu, izdalamas divas pamatgrupas. Dala cittautieSu ir vismaz trisvalodigi — apgu- vusi latviešu valodu, atbalsta Latvijas neatkaribu, turklat saglabajusi savu dzimto valodu. Vairums no viniem ir saistiti ar nacionalajam kultūras biedribam un ir par- liecinati latviešu valodas tiesibu aizstavji. Tomer daudziem minoritaSu parstav- jiem raksturigs savdabigs psihologisks fenomens — izteikts ‘nacionalais nihilisms gan pret savu, gan pret latviešu valodu un kultiru. Ta ka minoritaSu parstavja izteikts latviešu valodas tiesibu noliegums bieZi vien škiet no zimigaks (nevar par- mest lielvalstisko Sovinismu), $adi cilveki bieZi tiek izmantoti par latviešu tautai naidigas ideologijas paud&jiem. Sadam ¥kietamam paradoksam ir dzilas saknes. Vél nesend pagatné planveidigi tika veicindta un propagandėta mazskaitligo tautu pareja uz krievu valodu ka ikdienas sazinas valodu, kas teorétiski tika pamatota daudzu vésturnieku un sociolingvistu (turklat vairuma gadijumu nekrievu izcels- mes) darbos. Kopš 1961. gada tika runats par jaunu socidletnisku kopibu — pa- domju tautu. Ka ipašs sasniegums tika minéts fakts, ka daudzu tautibu cilvéku miljoni par dzimto valodu atzinuši krievu valodu. Ilgajos gados, kad tika kultive- ta vienaldziba pret nacionalajam valodam, kultūram un tradicijam, kad tika slég- tas minoritašu skolas, izveidojas veselas paaudzes, kas neprata vai vaji prata dzim- to valodu. Pat $kietamajam sasniegumam — 50 valodam raditajai rakstibai — bija nieciga nozime, jo tautu saknes bija aizcirstas. Izveidojies noturigs naciona- lais nihilisms un skeptiska atticksme pret savas valodas tautas un pat nakotnes perspektivim. Pašreizėja laika posma, kad visa Padomju Savieniba strauji norisi- nds nacionalas pašapzinas pieaugums, tiek atjaunotas skolas, savu dzimto valodu macds gan bérni, gan pieaugusie, no savas tautas atrautie rusificétie cilvéki izjut savdabigu pardzivojumu kompleksu. Nacionalas pasapzinas rudimenti vigiem gan saglabūjušies, bet zemapzina jūtams, ka par pilnvértigu savas tautas locekli vairs neklūt. Dala cilvéku izjit ari zinamas bailes, jo véstures pieredze ir parak bédiga (deportacijas, represijas, mazakumtautibu diskriminacija u.c.) un vel nav pietie- kamu garantiju, ka ta neatkartosies. Tapéc visiem spekiem tiek veicinata ari citu rusifikacija, lai parvarétu šo nenoliedzamo mazvértibas kompleksu. Vairdku aptauju un novérojumu dotumi rūda, ka konsekventi mazinds atklata prestiba latviešu valodas apguvei; klaj§ latviešu“ valodas tiesibu noliegums vairs publiski izteikts netiek. PaSlaik galvenas diskusijas risinas par latviešu valodas apgūšanas terminiem un iesp&jam; tomėr nereti zemteksta jiitama tieksme izvairi- ties no valodas apguves. Biitiskakie argumenti ir: 1) Valodu likumi mégina prob- lėmas risinat ar administrativam metodém, kas neatbilst Visparéjai cilvektiesibu deklaracijai; valodu apguvé jaievéro pilnigas brivpratibas princips, 2) nav radita materiali tehniska un pedagogiska baze valsts valodas apguvei. Pėdėjo iebildu- mu viegli atspékot ar skaitliem un faktiem: pat lidz 1985. gadam, kad latviešu valodas macibas lidzekJu izdoSana netika veicinata, ir izdotas vairakas latviešu valodas macibas gramatas ar kopėjo tiražu 5 000 000 eksemplaru, sarunvardnicas 8 — ari 5000000 eksemplaru, latviešu-krievu un krievu-latviešu vardnicu tiraža ari parsniegusi pusmiljonu eksemplaru. Pėdėjo divu gadu laika vien sagatavots ap desmit visdazadaka tipa macibu lidzek]u, darbojas visdažadakie kursi, latviešu va- lodu palidz apgit laikraksti, Zurnali un televizija, turklat Latvijas cittautieSiem pieejams nozimigakais faktors jebkuras valodas apgūšanai — valodas vide. Argu- ments par piespiedu elementa eksistenci valodas apguvé pilnigi noraidams nebūtu; jaatceras tikai, ka zinami administrativi pasakumi tiek veikti pilsonu — klientu, pasažieru, pacientu utt. — interesės un ka pašreizėja divvalodibas situūcija ir iz- teikti neharmoniska, lai varétu palauties uz brivpratibu valodas apguvč. Tėze par valodu likumu neatbilstibu cilveka tiesibam gūst atsaucibu pasaules pieredzes neparzinašanas del. Mūsu sabiedribas informEtiba par citu valstu valodas politi- ku ir Joti minimala, tūpčce nereti atsauces uz arvalstu valodas likumdošanu ir visla- bakais arguments. Prakse rūda, ka ari priekSstats par valodas situdciju pasaulé ir visai miglains, un Latvijas lingvistiskajam problémam veltitajos rakstos vai lek- cijas jaskar ari jautdjumi par tautu asimilaciju un valodu izzušanu. Lai var€tu organizét efektivu latviešu valodas apmacibas sistému un kursu tik- lu, nepietiek tikai ar situdcijas statistisku analizi un latviešu valodas nepratéju skaita noskaidroSanu. Jap€ta cittautieSu noskanojums, valodas mūcišanas vai nemaciSanas motivi un jaizstrada zinatniski pamatota pieeja atticksmes optimize- šanai. PaSlaik galvena uzmaniba tiek veltita lingvodidaktiskiem pasakumiem — macibu Iidzekju un metodikas izstrada¥anai. Ari šis virziens nenoliedzami ir svarigs, tomer noteicoša ir labvéliga psihologiska klimata radiSana. Zinatnieku un pedagogu spékos nav strauji mainit pašreizėjo politisko un ekonomisko sta- vokli Latvija, bet izstradat tadu biitisku naciondlo attiecibu veidofanas dalu ka kultiirvésturiskas izglitofanas programmu ir iespéjams; ari sociolingvistiem zinat- nes atzipu iestradasana redlaja dzivé ir visaktudldkais uzdevums. ETNOPSICHOLOGINIU FAKTORIU REIKSME KALBOS SITUACIJOS ANALIZEI Santrauka Pagal 1989-yjy metų gyventojų surašymo duomenis iš Latvijos 2,7 milijono gyventojų tik 52 94 yra latviai. TSRS kalbų politika, užsimaskavusi oficialiuoju bilingvizmu, skatino vien tik rusų kalbos funkcijų plėtimą nustelbiant kitas kalbas. Dėl niekuo nepagrįsto spartaus pramonės augs- mo tarp Latvijos gyventojų sumažėjo latvių bei latvių kalbą mokančių žmonių. Dabartiniu metu bilingvizmas Latvijoje yra aiškiai asimetriškas, nes 80 % latvių moka rusų kalbą, tačiau tik apie 20 94 kitataučių moka latviškai. Valstybinės kalbos statuso suteikimas latvių kalbai turi garantuoti nevaržomą šios kalbos vartojimą bei jos teises etninėje latvių teritorijoje. Todėl tautinis atgimimas ir kova už nacionalinę nepriklausomybę yra glaudžiai susiję su kova už latvių kalbos teises ir normalią raidą, Pagal kalbos įstatymą maždaug 500 000 Latvijos kitataučių, kurių darbas yra sūsijęs su valsty- bės valdymu ir gyventojų aptarnavimu, turi išmokti latvių kalbą. Kad sukurtume optimalią kal- bos politiką, turime atsižvelgti ne tik į kalbos situacijos objektyviąją statistinę charakteristiką, bet ir į subjektyviuosius faktorius, visų pirma į skirtingų tautybių bei socialinių grupių atstovų po- iūrį į latvius, į latvių kalbą ir į Latvijos nepriklausomybę. Jeigu šis požiūris yra neigiamas, kalbos 9 mokymo rezultatai taip pat bus nepatenkinami ir. Kalbos įstatymo realizacija nustatytais termi- nais abejotina. Skirtingoms etnolingvistinėms grupėms būdingi tam tikri etniniai prietarai ir stereotipinės pa- žiūros. Jų pobūdis ir išraiška priklauso nuo įvairių faktorių (tautybės, socialinės kilmės, amžiaus, lyties, gyvenimo Latvijoje trukmės, kitų kalbų mokėjimo ir t.t.). Dažniausiai tokios nesutinkan- čios su tiesa pažiūros yra TSRS varytos'nacionalinės politikos ir klaidingos ideologijos dėsningas rezultatas. Ryškiausias to pavyzdys—tai teiginiai apie nacijų ir kalbų susiliejimą artimiausioje atei- tyje ir apie rusų nacijos bei kalbos ypatingą vaidmenį kitų tautų gyvenime (toks manymas ypač būdingas rusų tautybės gyventojams). Didžioji dalis tautinių mažumų atstovų remia Latvijos nepriklausomybę ir latvių kalbos teises,Įbet ryškus ir mažumų dalies nacionalinis nihilizmas bei priešinimasis latvių kalbos mokymuisi. Dabartiniu metu kalbos mokymo bare Latvijos mokslininkų ir mokytojų laukia du pagrindiniai uždaviniai — sukurti latvių kalbos mokymo metodiką, išleisti įvairių žodynų ir vadovėlių ir duoti visuomenei teisinga informaciją apie Latvijos istoriją, apie kalbinius procesus pasaulyje ir TSRS, apie kalbų politiką kitose šalyse. THE SIGNIFICANCE OF ETHNOPSYCHOLOGICAL FACTORS IN THE ANALYSIS OF THE LANGUAGE SITUATION Summary According to the 1989 national census, of 2.7 million inhabitants in Latvia only 52 94 are Lat- vians. The language policy of the former USSR, when on the background of official bilingualism the functions of Russian have expanded enormously while the functions of the other languages of the former USSR have shrunk even to the point of disappearance, restricted the functions of the Lettish language, too. Due to the unfounded speed-up of the development of industry and incessant influx of population from other Soviet republics in the Baltic countries, the number of the native population steadily decreased. The bilingualism in Latvia is not symmetrical, as 80 % of Latvians speak Russian, but not more than 2094 of non-Latvians speak Lettish. Conferring a legal status of Lettish as a state language is one of the ways of how to retain full-blooded use of a language, as well as its rights among other languages in the ethnogenetic territory; therefore, the national awakening and struggle for the national independence is connected with the struggle for the rights and development of the Lettish language. In accordance with the Language Law of Latvia, about 500,000 non-Latvians whose job is bound up with the administrative and servicing activities must learn and use Lettish. In order to work out optimum language policy, not only the statistical characteristics of the language situati- on, but also the subjective factors, mainly the attitude of the representatives of different national or social groups to the Latvians, the Lettish language, and to the independence of the Republic of Latvia, should be taken into consideration. If this attitude is negative, the results of learning Lettish will not be satisfactory and the realization of the Language Law will be doubtful. Some stereotyped impressions of different ethnolinguistic groups should also be taken into account. The type and strength of these impressions depend on various factors (nationality, age, sex, social background, level of bilingualism, etc.), but the most important reasons are distortions of the national policy and erroneous ideological theories. These theories proclaimed merging of nations already in the near future as well as the exceptional role of Russian as the greatest and most perfect language in contrast to the other languages. It seriously damaged the prestige of other languages, therefore some non-Russians who have lost their national identity are the most active fighters with the tendencies of national awakening of the Latvians. At present, Latvian scholars and teachers have two main tasks to be achieved, i. e., working out the methodics of teaching of the Lettish language to non-Latvians and giving them truthful infor- mation on the subjects related to the language policy. Wide information about the history of Latvia, the linguistic processes in the world and in Russia, as well as about the language policy in other countries will facilitate and guarantee the realization of the Latvian Language Law. 10