Latvijas ceļu karte

Latvijas celu karte. 1: 200'000. 1940. Strassenatlas von Let- tland. Im Auftrage der Karl Ernst von Baer-Stifung in Verbindung mit Hans Feldmann, Wolfgang Kreft, Ingeborg Lilienblum und Guntars Mar- tinsons. Herausgegeben von Wilfried S c h 1 a u. J. G. Perder- Institut. Marburg/Lahn, 1991. Tai Johano Gotfrydo Herderio instituto parengtas veikalas, kuris įdomus ir reikalingas ne tik turistams, vykstantiems į Latviją, bet ir kalbininkams, pirmiausia — vardyno tyrinétojams. Jo pamatą sudaro Rygoje 1940 m. iš- leisto "Latvijos kelių atlaso" ("Latvijas celu karte") fotografuotinis tekstas: 59 žemėlapiai ir rodyklės. Šis atlasas rašytas latviškai. Recenzuojamo vei- kalo autoriai, norėdami padaryti atlasą prieinamesnį užsieniečiams, jį labai išradingai, su vokiečiams būdingu pedantiškumu "germanizavo": idéjo pa- grindinio rengėjo W. Schlau įžanginį žodį vokiečių kalba, paaiškinimus trimis kalbomis (vokiečių, latvių, anglų), sudarė įvairių rodyklių, kurių svarbiausios yra dvi: abėcėlinė Latvijos vietovardžių su vokiškais atitikmenimis ir abė- cėlinė vokiečių—latvių kalbomis. Jose — apytiksliai po 2 500 vietovardžių. Kalbininkui jos įdomios pirmiausia tuo, kad Latvijos vietų vardai jose nė- ra "transliteruoti" į vokiečių kalbą, ne "perrašyti" vokiškais rašmenimis, o pateikiami tradiciniai vokiški jų atitikmenys. Neretai jie žymiai skiriasi nūo latviškųjų lyčių, pvz.: lat. Aizpute — vok. Hasenpoth, lat. Bakūži — vok. Backhusen, lat. Barkava — vok. Borchhof, lat. Bebrene — vok. Bewern, lat. Beja — vok. Beyenhof, lat. Berkava — vok. Borkwitz, lat. Birkinele — vok. Berkenhagen, lat. Bundžas — vok. Bunsenberg ir t.t. Nemaža ir tokių at- vejų, kai vokiškas vardas būna visai kitas: lat. Būnuži — vok. Kudling, lat. Bebrupe — vok. Gaidup, lat. Belava — vok. Kortenhof, lat. Biksere — vok. Libbien, lat. Birini — vok. Koltzen, lat. Brunava — vok. Windsheim, lat. Bukas — vok. Suddenbach, lat. Bunka — vok. Funkenhof, lat. Izliede — vok. Fischroden. Tokių atvejų gana daug. Jie rodo, kad vokiečių kalba Latvi- jos vietovardžius gerokai pakeitė. Atidžiau šiuos sąrašus paanalizavus, būtų galima rasti įdomios medžiagos latviškų vietovardžių adaptacijos vokiečių kal- boje dėsningumams nustatyti. Be kita ko, iš šių rodyklių matyti, jog būta ir vertimo iš latvių kalbos į vokiečių kalbą, kartais galbūt ir atvirkščiai — iš vo- kiečių kalbos į latvių kalbą, atvejų, pvz.: lat. Augstrozes — vok. Hochrosen, lat. Augšciems — vok. Hohendorf, lat. Baltūmuiza — vok. Weifhof, lat. Baltezers — vok. Weiflensee, lat. Ezermuiža — vok. Seehof, lat. Jaun- muiža — vok. Neuhof, lat. Kalnmuiža — vok. Berghof, lat. Liepas — vok. Lindenhof ir kt. Tai taip pat gana dažnas reiškinys, kuris įmanomas tik tam tikroje — dvikalbystės — situacijoje (jeigu, žinoma, jis vyksta natūraliai, gy- vojoje žmonių kalboje; kas kita — kanceliariniai, raštų vertiniai, kurių, atrodo, taip pat būta, tik atskirti šiuos du vertimo būdus be specialių studijų labai sunku). Greta šių dviejų didelių rodyklių, veikalo rengėjai pridėjo ir detalius kiek- vieno žemėlapio vietovardžių, tarp jų ir urbanonimų (gatvių, aikščių, skverų vardai), viešbučių, kultūros paminklų, benzino kolonėlių ir pan. sąrašus vo- kiečių ir latvių kalbomis. Jie, kaip ir minėtosios dvi rodyklės, vėlgi įdomūs latvių—vokiečių kalbų interferencijos atžvilgiu. Pabrėžtina ir tai, kad išspaus- 243 dintos ir visos rodyklės, buvusios " Latvijos kelių atlase”. Jų yra net dvylika: valsčių, kaimų geležinkelio stočių, «žerų, upių, didžiųjų kalnų ir kt. Rodyklės užima didžiąją atlaso dalį ir yra rimtas Latvijos vietovardžių šaltinis. Nekal- bant jau apie tai, kad jos padeda lengvai orientuotis atlaso naudotojams. Leidinys labai gražiai apipavidalintas, perspausdintų žemėlapių kokybė pavydėtinai gera. Belieka paapgailestauti, kad Lietuva tokio atlaso neturi. Aleksandras Vanagas ————————=— -e————