Upių vardai „Neris“ ir „Vilija“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI ALEKSANDRAS VANAGAS UPIŲ VARDAI NERIS IR VILIJA Didžiausias Nemuno intakas yra tarsi dvivardis — lietuvių jis vadinamas Nerimi, o kai kurių kitakalbiy, visų pirma lenkų — Vilija. | — Apie abu šiuos vienos upės vardus nemaža rašyta. Pirmasis jy, Neris, di- desnių abejonių nekelia, o antrasis, Vilija, iki šiol tebėra svarstymų objektas. Todėl pravartu dar kartą juos abu detaliau aptarti ir padaryti išvadą dėl jų santykio. ' Neris. Prieš aiškinantis vardo kilmę, reikia pasakyti, jog šiuo vardu anks- čiau lietuviai bus vadinę visą upę — nuo aukštupio iki žiočių. Tai rodo gyvoji kalba ir istoriniai šaltiniai. | Dėl to, kad lietuviai nuo Vilniaus iki žiočių upę vadino tik Neris, abejonių nėra: taip ji ir dabar bemaž visur tebevadinama. Tik nedidelė jos atkarpa į vakarus nuo Vilniaus šiuo metu gyventojų pavadinama Vilija. Bet ši gyvo- sios kalbos tradicija negali būti sena — ji radosi suslavėjus daugumai vietos gyventojų. O anksčiau ir vietos žmonių pažinta tik lytis Nerts. Tai aiškiai liudija, sakysim, XIX a. pradžios istorikas M.Balinskis savo veikale " Vilniaus miesto istorija”. Jis rašo: "Co wieksza, dotąd wiegniacy litewscy, nad brze- gami tej rzeki zamieszkali, nižej Wilna, nazywają ją Niaris” (1:7). Būtent iš vardo Neris susidarė vietovardžiai Paneriai (Aukštieji ir Zemieji) — Vilniaus m. dalis; Paneriai — k. Kaišiadorių r.; Paneriai — k. Trakų r. Kai kurie ‘jy labai seni. Antai Vilniaus Paneriai minimi jau 1390 m.: willam nostram Ponary (2 : 31). Kiek kita situacija susiklostė į rytus nuo Vilniaus — upę vietos gyvento- jai, šiuo metu bemaž visi nelietuviai, vadina Vilija arba Vilja. Bet ne visu Neries aukštupiu, o tik tam tikrą atkarpą. Toliau į aukštupį padėtis dife- rencijuojasi — nelietuviai vartoja vardą Vilija (tiksliau — Velja, Vialia — žr. žemiau), o lietuviai, visų pirma, Gervėčių apylinkių — dažniausiai Neris (3 : 5), Nors jau prieš karą A. Salys iš Gervėčių yra užrašęs ir lytį Veljė, -ds, Veljg. Iš vardo Neris yra sudaryti vietovardžiai Towapu (kaimas prie Neries Baltarusijoje, Kiemeliškių valsčiuje) — užrašytas 1873 m. (4 : 6), 1874 m. (5: i: Ponarce k. Varnioniy dekante, netoli Svyruonéliy (Swiranki) mies- telio (6 : 530), Ponary dv. — dekanat nadwilejski, m. Holubicze — dabar brus, Taayčium, Iamboyxasa p-wa (6 : 495). Tad neabejotina, jog Nerids vardas buvo žinomas ir upės aukštupio gyventojams, Vadinasi, vardas Vilija yra tarsi antrinis, tam tikrai upės atkarpai duotas, kaip matysime, labai sa- vitu būdu, O visa upė nuo. seno vadinta Nerimi, Vardo senumą, be kita ko, 230 rodo ir jo paminėjimai istorijos šaltiniuose — vakarų tradicija pažįsta tik lytį Neris : Nerge 1340 m. (7 : 1539), Nerga 1361 m. (7: II 531), Nerye 1377 m. (7 : III 106), Nerye 1391 m. (7 : III 154), Nerye 1404 m. (7 : III 272) ir t.t. Vigandas Marburgietis 1390 m. rašė: Pons fit trans Nergam (7 : II 643). Dėl vardo kilmės didesniy abejonių nekyla. Bene pirmasis išsamiau aiš- kings Neriés kilmę M. Balinskis susiejo jį su veiksmažodžiu nėrti — atseit "panerta" upė (1 : 6). Vėlesni tyrinėtojai vardui rado atitikmenų latvių (Nęręta), rusų (Nereta), kitose indoeuropiečių kalbose, bet ryšio su liet. nérti "staigiai lįsti, leistis į vandenį; gramzdinti; plaukti po vandeniu" niekas ne- neigė. Tik semantika kiek patikslinama, inanant, kad ner- galėjusi turėti bendresnę tekėjimo ar pan. pirminę reikšmę (8 : 228). Vilija. Konstatavus faktą, kad upė visu jos ilgiu lietuvių (baltų) buvo vadinta Nerimi, būtina išsiaiškinti, iš kur, kokiu būdu atsirado kitas vardas Vilija. Kadangi dėl jo pareikšta įvairių nuomonių, tai pravartu pateikti ir svarbesnę istoriografinę medžiagą. Kaip ir Neriés, taip ir Vilijos vardą XIX a. pradžioje pirmasis išsamiau bandė aiškinti tas pats istorikas M. Balinskis. Be kita ko, jis manė esant gali- ma vardąsieti ir su liet. vilidju (jis rašo: Wiloju ludzę) arba su vilius — Wilius zdrada : a wtenczas Wilja znaczyé będzie zdradzal, t.y. "suviliojo, apgavo" (1: 6—7). 1913 m. straipsnyje "Kann man Keltenspuren auf baltischen Ge- biet nachweisen?" K.Būga vardą Vilija laikė baltišku ir siejo jį su liet. vieldti "vynioti": iš ide. *yei-la (9 : I 519). Vėliau, paaiškėjus, kad upėvardžių Velja, Vilija esama net į pietus nuo Pripetės (pvz.: Beass — Sniežatės int., Buaus — Teterevo int., Buaus — Gorinios int., Buaus — Slugés int.), K. Būga ankstesnės savo nuomonės atsisakė ir laikė juos slaviškais (9 : III 503—504). Prie Vilijos stabtelėjo ir daugelis kitų kalbininkų. Antai, T. Lehr-Splawins- kiui Vilija — tai baltoslaviškas vardas (10 : 64), J. Otrebskiui — baltiškas, kurį jis sieja su liet. vilnis ir pan. (11: 172—175), M. Vasmeriui — sen. rus. * Benba esą kilusi iš ankstesnės lyties *Boasa (16 : I 315), V. Toporovui ir O. Trubačiovui — sunkus atvejis, nes šie hidronimai aptinkami į pietus nuo Pripetės ir jiems būdinga vokalizmo kaita: *Beass — Buaus (12 : 179). "Lietuvių enciklopedijos" 34-ajame tome (Bostonas, 1966) pasirodė išsa- mus A. Salio straipsnis apie Vilniaus miesto vardą. Šiame straipsnyje aiški- nama ir upės vardo Vilija kilmė. A. Salys pakankamai argumentuotai įrodė, jog Vilija yra vėlyva upės vardo lytis — ankstesnioji buvo Velja ir pan. O pastaroji esanti slavizmas, iš sen. slavų velija "didelė" (13 : II 173—178). Nepaisant gerai (nors gal ir nepakankamai išsamiai) pagrįstos A. Salio nuomonės, karuselė sukosi toliau. 1968 m. O. Trubačiovas upių vardus Buaus pavadino baltoslaviškais (14 : 284), tais pačiais metais J. Nalepa — baltiškais (15 : 82), 1974 m. V. Žučkevičius atkreipė dėmesį, kad vietos gyventojai bal- tarusiai Viliją vadina Beass, Baaas ir, kaip ir A. Salys (suprantama, apie šį autorių nieko nežinodamas), kildino upės vardą iš sl. eeavs "didelė" (21 : 51). . Bemaž tuo pat metu V. Ivanovas ir V. Toporovas Viliją priskyrė prie demo- nologinės kilmės vietovardžių, susiedami jį su Veliuona, Vėlnežeris, liet. vėlė, vėlnias ir pan. (17 : 177; 18 : 125). Išsamioje studijoje apie Vilniaus varda 231. V. Toporovas vėliau dar kartą bandė pagrįsti šią hipotezę (37 : 57). Tačiau abejonių liko, todėl svarstymai tęsėsi toliau. Gana plačiai vardo kilmę bandė aiškinti ir šių eilučių autorius. Konsta- tavus, kad Lietuvoje apstu hidronimų ir kitų vietovardžių su šaknimi vil (be kita ko, ir dar dvi to paties vardo upės: Vilija Plungė ir Vilija Butri- monys), pasirodė esant galima Viliją laikyti toponimų su vil šeimos nare (8 : 382—383). Šią nuomonę neseniai palaikė M. Razmukaitė (19 : 33). Kiek vėliau teko dar kartą grįžti prie Vilijos temos, bet jau su šiame straipsnyje proteguojamu požiūriu (20 : 4—5). Čia suminėti tik svarbesnieji tyrinėjimai apie upės vardą Vilija, tačiau ir iš jų matyti, jog problema tebėra neišspręsta. Taip atsitiko dėl daugelio priežasčių, iš kurių išskirtinos dvi—trys aiškes- nės. Pirma — įvairių šalių bei laikotarpių tyrinėtojai dirbo perdėm izoliuotai, todėl, pavyzdžiui, bemaž be atgarsio ir įtakos liko kai kurios nuomonės, visų pirma A. Salio. Antra — dalis kalbininkų (tarp jų ir šių eilučių autorius) ne- buvo bešališki ir parodė tam tikro subjektyvumo, bandydami žūtbūt įpiršti mintį apie baltišką Vilijos kilmę. Trečia ir bene svarbiausia — nebuvo kaip reikiant pasiremta istorijos šaltinių medžiaga. O ji šiuo atveju yra be galo svarbi: Tad ką rodo Vilijos užrašymai praeityje? Kaip sakyta, vakarų raštai nuo pačių seniausių laikų vartojo lytį Meris. O rytų slavų kalbomis (ar jų mišiniu) rašyti metraščiai, kronikos taip pat nuo seniausių laikų pažįsta lytį Velja ar pan. Bene pirmą kartą ji paminėtina Ipatijaus metraštyje 1232 m. (taigi gerokai anksčiau negu Neris!) : Benba (9: III 503; 13: II 178). Vėliau ši lytis vyrauja iki XVI a. Plg. XIV a. antro- sios pusės: ... U YDICE 837A bo Jlumoacxoil semau no Beauw pexy... (21:51). Ypač aiškiai tai matyti is metraščių sąvado "Polnoje sobranije russkich leto- pisej” XVII tomo, kuriame, kaip žinoma, išspausdinti visi svarbiausieji met- "raščiai, susiję su Lietuva (22)!: Supraslio (toliau Supr.), Uvarovo (Uvar.), Akademinis (Akad.), Krasinskio pirmoji dalis (Kras. I), Vilniaus (V.), Li- tovskomu rodu počinok (LRP), Origo regis Iaguelo et Wytholdi ducum Li- thuaniae (Origo), Krasinskio antroji dalis (Kras. II), Archeologų draugijos (Arch.), Račinskio (Rač.), Jevreinovo (Jevr.), Rodoslovije velikich kniazej Litovskogo kniažestva (Rodosl.), Pochvala Vitovta (Pochv.), Olševo (Olš.), Bychovco (Bych.) ir vadinamieji priedai. Jų parašymo laikas — apytiksliai XV-XVII a. (22: I-XIV; 23 : 3—15; 24 : 10—16; 25 : 99—104). Vilijos vardas juose minimas apie 100 kartų. Kirilica rasytuose tekstuose — be išim- ties tik Velja ar pan.: semau no 3a Beauw; no 3a Beavcxom (Supr. 22 : 63), no Beauw pexoy; na peye na Beau (ten pat, 79), no pexoy Beauw; na peye na Bearu (Uvar. 22 : 92), no 3aseavckom semau, no 3aeeauw (ten pat, 106), no peye x Beasu; Ma Beapu (Akad. 22 : 146), no Beavw; na peye na ] Pakartotinai jie išleisti TSRS MA Istorijos instituto 1980 m. (23). Šiame straipsnyjė naudotasi ankstesniuoju leidiniu, kuriame išsaugota archaiškesnė rašyba. 232 Beabu (ten pat, 150), x peye x Beau; na Beau (Kras, I 22 : 158—159), no Beavw; na Beau (ten pat, 165), na Beasu (V. 22 : 196), no pexoy Beavw; na peye na Beasu (ten pat, 200), x peye Beauu; wa Beauu (LRP 22 : 210), no pexy no Beauw; na peye na Beau (ten pat, 216), 3a pexoy Beasw 6 seman 3aeeacxyo; 3a Beaew noceau; 3a pexy Beaw (Kras. II : 229-231), na pexy Beauw e seman 3aseacxyw (Arch. 22 : 242), na Jaseacxou cmopone, andue mitu “mo 3a Beaew oceau (ten pat, 243), sa pexy Bean (ten pat, 244), na pexy Beaw e seman 3aseavcxyw; sa Beaew (Rac. 22 : 298), pexy Bean; a pexy Beaw (ten pat, 306), xs peye Beavu (ten pat, 319), pexy Beasw; na peye na Beau (ten pat, 324), na pexy Beauw e seman 3asescxyw; 3a pexy Beauwwo (Jevr. 22 : 361), pexy Beauw (ten pat, 368), x peye Beau; na Beau (ten pat, 382), no pexy Beauw (ten pat, 386) ir t.t. Panaši padėtis ir trijuose metraščiuose, rasytuose lotyniškais rašmenimis: na rzeka Vielyą ziemie Zavielskie (Olš. 22 : 424), podle rzeki Vielyey; w Vielyg (ten pat, 431), rzeką Velyą (ten pat, 433), za rzeką Velyą (ten pat, 440), kv rzece Vielyey (ten pat, 445), na rzece Viely (ten pat, 450), za reku Wellu; za Wellej (Bych. 22 : 476), za reku Wellu (ten pat, 478), reku Wellu (ten pat, 487), za reku Wellu (ten pat, 493), po Wellu (ten pat, 511), pereszed Wellu; w rece Welli (ten pat, 513), na rece Welli (ten pat, 512). Išimtys dvi — ad flumen Vilia (Origo 22 : 223) ir: k rece Willii (Bych. 22 : 504). Bet po kelių eilučių vėl rašoma na Welli (ten pat). Kituose rytų slavų kalba rašytuose šaltiniuose, tarp jų Lietuvos metrikoje, vaizdas tas pats: sa Beaew 1493 m. (28 : 134), na Beasu 1516 m. (26 : 420), es Koene na Beavu 1554 m. (27 : 101), es Koene na Beaiu 1554 m. (ten pat, 250), es Koasne na Beasu 1554 m. (ten pat, 256), do... pexu Beau 1565 m. (ten pat, 802), nodae pexu Beasu 1565 m. (ten pat, 803), Beass 1565 m. (ten pat), Beaew enuszs 1565 m. (ten pat, 804), y Beavw 1565—1566 m. (ten pat, 882), y Beasw, Beavew y-eepszs 1565—1566 m. (ten pat, 883), y Beavw 1565—1566 m. (ten pat, 885), do Beasu; pexon Beavew; y Bean pexy 1565—1566 m. (ten pat, 886). Taigi rytų slavų šaltiniai nuo seniausių laikų vartoja tik Velia, Velja. Neé- ra abejonės, kad šaknis vel čia yra pirminė ir autentiška. Ją drauge su A. Saliu (13 : 178) drąsiai galima kildinti iš sen. slavų, sen. rusų, sen. brus. eeaull "didelis" (16 : I 288, 29 : III 82), aeasas "didelė" (21 : 51). Taigi upės vardo Velia, Velja pradinė reikšmė buvo "didelė, didžioji". Šitaip pirmieji rytų slavai, susipažinę su Vilniumi, bus praminę vieną iš dviejų svarbiausių miesto upių. Viena, mažoji — tai Vilnia (Neries kair. int.), davusi savo vardą Lietuvos sostinei. Antra, didžioji — tai Velia, Velja "didelė, didžioji". Tai visiškai atitinka tikrovę — Vilnia "mažoji" įteka į Velją (Nerį) "didžiąją". Šis abiejų upių santykis minėtiems (ir kitiems) rytų slavų šaltiniams bu- vo gerai žinomas: nodae pexu Beau 206 pexa Buans oy Beaw enadweaems (Kras. I 22 : 235), na oycmsu pexu Buanu sde oy Bean snadweaem (ten pat), na oycmu pexu Buanu, sde oy Bean oynadweaem; nodae pexu Beau © 20¢ pexa Buans oynadweaem oy Beaw (Arch. 22 : 251), nodae pexu Beau 20e pexa Buans yncowedem y Beaw (Raé. 22 : 305), nodae pexu Beavu // 20e pexa Buana e Beaw enadueaems (Jevr. 22 : 366), podle rzeki Vielyey 233 gdzie rzeka Vilna upada w Velyg; rzeki Vilni gdzie w Vielyg wpadiva (Olš. 22 : 431), rzekg ... Velyg... nath rzekg Vilng w mili odvscya rzeki Vielyey gdzie wpadiva w rzekg Vielyg previw Rakunciszek (ten pat, 433), reku Wellu... nad rekoiu Wilneju w mili od ustiją reki Wilni hde upadywaet w reku Wellu (Bych. 22 : 487). Šaltiniuose, kaip matome, artojainos dvi to paties vardo lytys — Beas i ir Beass. Jos, matyt, atspindi rytų slavų tarimą, nes ir mūsų dienų baltarusiai pažįsta abi: Bssas ir Beass (21 : 51). Savo ruožtu šis dubletas greičiausiai būs susijęs su atitinkamu būdvardžio varijavimu — pls: sen. rus. eeAuii ir avadu (30 : TI 61). Kad baltarusių ir dabar pavartojimo lytys su vel- nėra naujos, rodo iš upės vardo padaryti vietovardžiai. Antai miesto vardas Vileika ir mūsų dienomis baltarusių dažnai tariamas. Veleika (21 : 51). O Astravo r. kaimo vardas oficialiai rašomas tik Jaeenvysw: (ten pat, 127). Konstatavus, kad Neries antrasis vardas Velia, Velja yra slaviškas, susida- res sen. rusų, sen. slavų kalboje, tenka aiškintis, kada ir kaip radosi variantas Vilija. Jau A. Salys pastebėjo, j jog tai palyginti. nauja lytis, j jo nuomone, ne se- nesnė uz XVI a. (13 : II 178). Kada variantas su vil- paminėtas pirmą kartą, dabar sunku pasakyti. 1390 m. Jogailos privilegija Nerį vadina Vigilija: in fluvio Vigilija (1 : 6). M. Balinskis sako, jog ir kai kurie kiti ankstesniųjų laikų autoriai vartoję lytį Vigilija, pvz., S. Sarnickis (ten pat). Bet ši lytis greičiausiai tėra tam tik- ras okazionalizimas, atsiradęs, be kita ko, ir dėl religinio termino lot. vigilia, lenk. wigilia (dabart. liet. vigilija) analogijos. Galėjo būti ir kitų priežasčių, tarkim, upės vardą Velia, Velja vadinamosios liaudies etimologijos būdu su- siejus su liet. vėlės, vėlės ” mirusiųjų dvasios", vėlinės "mirusiųjų pagerbimo šventės". O vigilija yra "katalikų švenčių išvakarės". Pagrindinio varianto su vil- šaltinis ir akstinas jam plisti, matyt, buvo J. „Dlugoszo veikalai. Šis autorius upių vardus Vilija ir Vilnia bei miesto vardą Vilnia (Vilnius) kildino iš tariamo kunigaikščio vardo Vilius. Todėl visi šie trys vietovardžiai jo rašomi su ta pačia šaknimi vil- : "Item V 4 li a, cuis fons circa villam Kamyen... Item Wylna, cuis fons circa villam Lawarzysky, ostia in V i li a m circa civitatem W y in o... Item W y | n a, honore episcopali et arce editori praedita, duobus Auniinibis Wylnaet Vilia (37 : 11-12). Vėliau J. Dlugoszo tradicija paseka kiti autoriai, pvz., kronikininkas M. Stryjkowskis: nad Wilig; do Wiliej; za rzekę Wilig (39 : I 85), Wiliej rzeki; nad rzekg Wilig (ten pat, 86), micdzy Wakg i Wilig rzekami; gdzie rzeka Wilna do Wiliej wpada (ten pat, 369), przy usciu Wilny, gdzie do Wiliej wpada przy zamkach nad Wilng i Wiljg osadzilo (ten pat, 372) nad Wiljg (ten pat, 373) ir kt. Po J. Dlugoszo ir M. Stryjkowskio kapitaliniy istorijos veikaly, turéjusiy (ir tebeturinéiy) milžinišką įtaką Rytų Europos istorijos mokslo raidai, Vilija įsivyrauja pirmiausia lenkų literatūroje. Vėliau ji imama vartoti ir lenkų šne- kamojoje kalboje, skverbiasi į Lietuvos raštiją — XVI a. ji jau gana plačiai 234 paplitusi. Antai 1554 m. Vilniaus tijūnystės Nemenčinės ir Linkmenų inven- toriuje, rašytame lenkų kalba, nuosekliai vartojama lytis Valija (31 : 29—83): od rzeki Wiliey (31 : 32, 33, 34, 35, 36), Wilią (ten pat, 43, 46, 76, 77, 78, 79). Plg. dar: Vilia 1507 m. (32 : 25), do Wiliy 1668 m. (33 : 272), rzeki Wiliy 1686 m. (ten pat, 351), Wilia 1784 m. (34), Willia 1798 m. (32 : 191) ir t.t. Lenkų kalboje plintanéiai lyčiai Vilija padėjo nugalėti ankstesnius varian- tus su vel- ir ta aplinkybė, jog du kiti vietovardžiai iš trijų (labai dažnai vartojami greta vienas kito) turėjo šaknį vil-: Vilnia upė ir Vilnia (Vilnius) miestas. . Todėl Velja nesunkiai prisitaikė prie tų dviejų. Vis dėlto ir įsigalint variantui Vilija, tų laikų raštininkai neretai, matyt, žinojo arba bent jautė, kad upė turi ir kitą vardo lytį arba net kitą vardą. J. Sprogis rašė: Beavs u Beais (nome Buais) (35 : 42). Plg. dar 1854 m.: Wilja inaczej zwana Neris (36 : 91). Šiaip ar taip lytis Vilija dabar yar įsigalėjusi visuotinai — lenk. Wilija, brus. Bizris. Kaip žinoma, net ir lietuvių autoriai ją neretai vartojo — Mairo- nis, S. Nerisir kt. Būtent ši aplinkybė, matyt, ir trukdė kai kuriems autoriams patikėti, jog ji yra vėlesnė, antrinė. Juoba kad K. Būga 1913 m. Velją kildino iš sen. rusų Valsja (liet. Vilija) (9 : I 526). Vėliau, jau atsisakęs minties apie Vilijos baltišką kilmę, jis Ipatijaus metraštyje 1232 m. minimą Volynės upės vardą Bear taip pat vedė iš * Valsja ir manė, kad ši vardą slavai atsinešė į Lietuvą ir juo pavadino Nerį. Toji Valsja lietuvių lūpose pavirtusi Vilija (ten pat, III 503—504). Teoriškai lytį Bena kildinti iš * Valsja įmanoma, bet šiuo atveju to daryti nėra nė mažiausio pamato. Kaip matėme, rytų slavų metraščiai, kiti raštai vartoja tik Beass arba Beas. Net jeigu pasitaikytų užrašymų * Bsass, ir tuo- met jį galėtume paaiškinti minėtu būdvardžio "didelis" varijavimu: eeauti esasu. Bet toks rašymas šio straipsnio autoriui nežinomas. Mintį apie neva galimą šaknies vel- kilimą iš senesnės vil- visiškai paneigia vardo užrašymai istorijos šaltiniuose. Tais atvejais, kai pirminė vardo šaknis buvo vil-, ji šaltiniuose ir atspindėta, o kur iš seno buvo vel- — tokia ir rašoma. Mūsų atvejis patogus tuo, kad šaltiniai dažnai greta mini upių vardus Vilnia, Velja ir miesto vardą Vilnia (Vilnius). Šaknys vel-, vil- nepainiojamos: no Beauw pexoy — bet Buano (Supr. 22 : 79), no pexoy Beasw — bet Buanu, Buavwwo (Uvar. 22 : 92), no Beas — bet Buanwo, Buanu (Akad. 22 : 50), x peye x Beau — bet Buanw, Buanu (Kras. 122: 158), na Beasu — bet Buanwo, Buanu (V. 22 : 200), pexa Buans oy Bean enadveaems (Kras. II 22 : 235), no Beauw — bet Buane, Buanwo (LRP 22: 216), na oycmu pexu Buanu, 2de oy Beaw oynadweaem (Arch. 22 : 251), 20e pexa Buans ynadweaem a Bear (Rač. 22 : 305), 20e pexa Buana e Bean enadseaems (Jevr. 22 : 366), gdzie rzeka Vilna upada w Velyg (Olš. 22 : 431), za rzekg Velyg; nad rzekg Vilng; Vilno (Olš. 22 : 440), od ustija reki Wilni hde upadywaet w reku Wellu (Bych. 22 : 487) ir t.t. Taigi upės vardo Velja vartojimo šaltiniuose aplinka, kontekstas neleidžia manyti, jog šaknis vel- čia yra antrinė, vėlesnė. Jeigu ji būtų buvusi wil-, tokią ir rastume užrašytą (kaip Vilnia — upė ir miestas). 235- Nepasigilinę į visa tai, tik remdamasis K. Būgos autoritetu, lytį Vilija kildino iš * Valsja J. Otrebskis (11 : 173—174), o vėliau — ir M. Vasmeris (16 : I 315). Taip elgiantis, susidarė prielaidos klaidingai interpretuoti ir Vilniaus miesto vardo kilmę (plačiau dėl to žr. A. Salys 13 : 177—178). Pabaigai — dar viena detalė. Yra žinoma, kad Gervėčių lietuviai upę va- dina ne tik Neris, bet ir Veilia (38 : 224). Šią lytį 1968 m. teko užrašyti ir iš Švenčionių raj. Prienų k. lenkiškai kalbančių gyventojų: Veilja (greta Vilja-ir Vilija). Tai greičiausiai naujas variantas, atsiradęs beifstumiant iš vartosenos Nėrį. Jis bus kiek pakitusi fonetiškai lytis iš baltarusiškojo tarimo Beavs bei Baaax. Taigi susidarę rytų slavų kalbose upės vardo variantai Veliair Velja nieko bendra neturi su kitais baltiškais šaknies vil- hidronimais. LITERATūRA 1.BalinskiM. Historya miasta Wilna. Wilno, 1836. T. 1. 2. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis (Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji Wilenskiej). 1387—1507. Krakow, 1948. 3. Kardelyt el. Gervėčių tarmė. V., 1975. 4. Crimcoxs BOMOCTER M CENBCKMXH OGIIECTBH NO MHDOBbLIMS YUYaCTKaAMB Bunenckoft rybepuun 1873 rona. Bujisna, 1873. 5. Cnomcok® BONOCTER MH CeJNIbCKHX'S OGINeCTBb NO MHPOBBIME YHACTKAMS Bunencxoit rybepuun 1874 rona. Bunsa, 1874. 6. Synodus archidioecesana Vilnensis ab excellentissimo illustrissimo ac reve- rendissimo domino Romualdo Jalbrzykowski. Vilno, 1932. 7. Scriptores rerum Prussicarum. Leipzig, 1861-1874. T. 1-5. 8. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. 9. Bagak. Rinktiniai raštai. V., 1958—1961. T. 1-3. 10. Lehr-Splawins k] T. O ‘pochodzenivi i praojczyznie slowian. Poznan, 1946. 11.Otrebskil. Beitrage zur baltisch—slavischer: Namenkunde // Beitrage zur Namenforschung. Heidelberg, 1960. H. 2. S. 172—178. : 122 T on o p o.» BH, p y 6a 4 e p OH. Jiuurskeruveckut ananus TruppoHuMOoB Bepxrero IMonHenposss. M., 1962. 13. Salys A. Rinktiniai raštai. Roma, 1983. T. 2. 14. Tpy6avues OH. Hassaxusa per npaBoGepexxoit Yxpaursr. M., 1968. 15. Nale pa J. Slowianszczyzna polnocno-zachodna. Podstawy jednosci i jej rozpad. Poznan, 1968. + 16. ® a c Mme p M. Drunzdonoruyecrkuti cJioBaps pyceroro g3b1Ka3. M., 1964—1973. 1—4. 17. Ms anona B.B., Tonopo s B.H. VccnenoBanus B obnacTu cnapsHckux npeBHocTrTeit. M., 1974. 18. HsaxonsB.B., Tonopo s B.H. Mudonornyeckue reorpadpuyeckue Ha3- BAHMSA KAK MCTOYHMK [JIS DeKOHCTDYKOHH STHOIeHesa MH JĮipeBHeitmeit MCTOPHE cnaBan. // Bonpocsi sTHOreHesa HW 3THWYECKOA MCTOPUM CAXBAH H BOCTOYHBIX pomannes. M., 1976. C. 109—128. 15, RazmukaiteM. Neris ar Vilija? // Mokslas ir gyvenimas. 1989. Nr. 11. P. 33. 20. VanagasA. Neris ir Vilija. // Mokslas ir gyvenimas. 1990. Nr. 8. P. 4—5. 21. XK y ux e B uy B.A. Kparkust TOnoHuMHuecKHĖ cnosaps Benopyccun. Munck, 1974. Gr ar Tloxnoe cobpaHie PYCCKHX's JleTONHCeMR. T.17: 3ananaopyccKis NeTOMHCH. 1907. 236 23. Tlonnoe cobpauue pyccxux Jieroruceit. T. 35: Jleronuen 6enopyccko—nu- Tomcxme. M., 1980. 24. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika/ Verte, įvadą ir paaiškinimus parašė Rimantas Jas as. V., 1971. 25. J u č a s M. Lietuvos metraščiai. V., 1968. 26. JluroBcras Merpaura. CI16., 1903. T. 1. or 27. Jlnrosckax merpuxa. Y. III: Kauru Ilynuunsixs Jens. Oprens, 1014. .l. 28. JIurorckas merpuxa. MH. I: Kauru sanucen. CIT6., 1910. T.1. 29. Picrapbrunki cnoyuix Genapyckant MoBbI. Minck, 1982—1990. Bum. 1—10. 30. Cnosaps pyccxoro g351Ka XI— XVII ss. M., 1975—1991. Berm. 1—17. 31. Istorijos archyvas. T. 1: XVI amžiaus Lietuvos inventoriai/ Surinko K. Jablonskis. K., 1934. © 32. Jūger E. Prussia—Karten 1542—1810. 1982. 33. Lietuvos inventoriai. XVII a. Dokumentų rinkinys /Sudarė K.Jablonskis ir M. Jučas. V., 1962. 34. Vilniaus vyskupystės dekanatų vietovardžių sąrašai. 1784 m. // Lietuvos centrinis valstybinis istorijos archyvas, F SA — 18580, 19246, 19247, 19248, 19249, 19251, 19252, 19253, 19254, 19295. 35. Crt p or uc WU. Peorpadyuueckutt cJroBaps npesneft ŽKozottrerxoit semnu XVI cronerus. Bunsua, 1888. 36. Polujanski A. Opisanie lasow Krolestwa Polskiego i gubernij zachodnich cesarstwa Rossyjskiego ... Warszawa, 1854. T. 2. 37. T ono po» B.H. Vilnius, Wilno, Bursa: ropon u mud// Banto—cnassan- CKHe 3THOS3bIKOBbIe KOHTaKThEI. M. 1980. 38. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. 39. Kronika Polska, Litewska, Zmodzka i wszystkiej Rusi Macieja Stryjkowskie- go. Warszawa, 1846. T. 1—2. NAMES OF THE RIVER NERIS AND VILIJA Summary The present article states that in the past Lithuanians would call the river at full it’s length only Neris. Nowadays, Vilija another name of the river, which is used in Polish and sometimes in Lithuanian is of Slavonic origin. Its earlier form, used in the East Slavonic languages, was Velja or Vellia (from the Old Russian adjective velja" great”). The historian J. Dlugos was the first to change the root from vel- to vil- in Polish. 237-