Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovardžiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI ELENA GRINAVECKIENĖ VIDŽIŲ APYLINKIŲ LIETUVIŠKOS KILMĖS VIETOVARDŽIAI Straipsnyje mėginama nustatyti šiuo metu (1991 m. mūsų tyrinėjimų duomenys) Vidžių apylinkėse (Breslaujos raj. Vitebsko sr. Baltarusija) dau- gumos gyvai vartojamų vietovardžių lietuvišką kilmę. Jo pagrindą sudaro su Vidžių miesteliu susisiekiančių ar gretimų kaimų (Vidziški = Vidiškiai, Laibūny = Laibūnai, Pakulnia) smulkioji toponimija ir vardai kai kurių kai- mų, išsidėsčiusių aplink Vidžius 3—5 km spinduliu. Pagrindiniai medžia- gos informatoriai — Jūnas Šnipas (g. 1933 m. Laibūnuose, gyvena Vidiškiuo- se), Marija Gasperovié (g. 1912 Laukiškiuose, gyvena Vidiškiuose), Juziūkas Šnipas (g. 1910 m. Laibiinuose, ten ir gyvena), Stefanija Treigys (g. 1911 m. Pakulnioje, ten ir gyvena), Cecilija Treigis (g. 1914 m. Bičiūnuose, ten ir gyvena), Veronika Snip (g. 1935 m. Vidiškiuose, ten 'ir gyvena) ir kiti. Jano Šnipo ir Veronikos Šnip seneliai, o visų kitų pateikėjų tėvai (dažniau- siai motinos) kalbėjo lietuviškai. Tyrimų metu visi pateikėjai tarpusavyje ir su mumis kalbėjo vietine baltarusių šnekta, Marija Gasperovič su mumis kalbėjo lenkiškai, su savo vaikais — rusiškai. Vidžiuose yra rusiška mokyk- la su viena baltarusiška visai negausia klase. Miestelis — internacionalinis, turintis 2150 gyventojų. Pagal tautybę pirmoji vieta priklauso baltarusiams, antroji — lenkams, trečioji — rusams, ketvirtoji — totoriams, penktoji — či- gonams, šeštoji — lietuviams, septintoji — moldavams, aštuntoji — ukrainie- čiams. Vietinių lietuvių Vidžiuose nepasitaikė sutikti, Sutiktieji buvo atsikėlę iš Lietuvos (daugiausia iš Utenos raj.). Straipsnyje nagrinėjamos baltarusiškos tiriamojo regiono vietovardžių for- mos yra visos išgirstos iš pateikėjų lūpų ir pertikrintos iš skirtingų kelių kartų žmonių. Visi tie vietovardžiai su savo variantais čia surašyti abėcėlės tvarka, nurodant kiekvieno jų lokalizaciją. Kartu pateikiamas kiekvieno jų mūsų gir- dėtas Apso apylinkių lietuviškuose kaimuose — Bielūsiškėje, Eitminiškiuose, Jūodelėnuose ir kt. (tų kaimų šnekta mūsų tirta 1977 ir 1991 m.) ar galimas lietuviškas atitikmuo. Vietovardžiai visais atvejais lyginami su giminingais lietuvių vietovardžiais ir pavardėmis tiek vartojamais Lietuvoje, tiek Apso lietuvių šnektoje, su mūsų bendriniais žodžiais. J. Rapanovičiaus kirčiuotu Vitebsko srities vietų vardų žodynu (SNVV) naudotasi kaip oficialiomis vie- tovardžių formomis ir jos pateikiamos (jei tik turimos) po mūsų užrašytųjų vietine baltarusių šnekta. Žinoma, jų fonetika neparodo vietovardžiuose ta- riamo lietuviškos kilmės sprogstamojo g ir kitų fonetinių dalykų, pasitaiko, kad žodyne užrašytosios vietovardžių formos skiriasi nuo mūsų užrašytųjų. 21 Vieni tokių skirtumų — tai, mūsų nuomone, netikslūs užrašymai (sakysim, mūsų tiksliai užrašytas kaimo vardas Jaddsali'visiškai atitinka Apso šnek- tos nekiréinoto uo vertimo į a dėsnį, plg. jos vasys~iiosis, Ja-dažemijs < Juodazemys " Eitminiškių kaimo kalnas"; žodyne turima to vietovardžio for- ma Judasali greičiausiai yra netikslus Jaddsali užrašymas), kitų skiriasi kirčio vieta (pvz., mūsų išgirsta Blažyški, Karčmiški, Kupiški, žodyne pateikiama Blažyški, Karémiski, Kipiski; tai, galimas daiktas, skirtingo vietovardziy uz- rašymo laiko padarinys), trečiųjų žodyno formų pavidalas yra artimesnis ne- gu mūsų užrašytųjų buvusiai lietuviškai lyčiai, taigi yra senesnis, mažiau subaltarusintas (pvz., Fividavičy k., o mūsų turimos net 4 to vietovardžio formos — Avidiany, Avidavičy, Aividavičy, Vidiany). Pastarosios formos, mūsų nuomone, žodyno autoriaus bus imtos iš ankstesnių (senesnių) šaltinių ir padeda tiksliau identifikuoti vietovardžio lietuvišką lytį bei tvirčiau pagrįsti mūsų nuomonę. Žodyne esama šio regiono vietovardžių su grynai baltarusių literatūrinei kalbai būdinga sudvigubinta žodžio galo priebalsių cc fonetika, nors Vidžių baltarusių šnektoje tokio priebalsių sudvigubinimo neturima. Sa- kysim, žodyne rašoma Antapmicce (p. 25), o čia iš tikro turima Antapriūci ir pan. M. Birylos ir A. Vanago studija (LEBA), kur, be kitų, nagrinėjami ir Breslaujos raj. vietų vardai, mūsų pasinaudota tik oikonimų lyginimui, nes joje oikonimai pateikti nekirčiuoti ir nenurodoma tiksli jų lokalizacija (visur pateikiamas tik vietovardžių buvimo rajonas). Be to, neretu atveju studijos vietovardžių užrašymai, būdami pateikti "pa spiskach administracyjnaha pa- dzielu BSSR” (p. 8), skiriasi nuo mūsų užrašytų žmonių vartojamųjų formų. Abraziški k. (of. Abraziski). Priesaga -iški čia, be abejo, pridėta prie pavardės Ambrazas, kurio šaknies m prieš b galbūt galėjo išnykti tiek dėl asi- miliacijos (plg. liet. klimti<! klirūpti, ankepis<aritkapis ir kt.), tiek dėl kitų priežasčių; plg. dar pvd. Ambrazas (LPZ I 93), k. Ambraziškiai (LATS 8). | Alsiniški k. (of. Alsiniški). Priesaga -iški čia greičiausiai turėjo būti pri- dėta prie liet. pavardės Aleksynas, kuri sinkopės keliu galbūt galėjo išvirsti į * Alsijnas. Dėl galimo tokio virtimo plg. Apso liet. šnektoje turimą jūzmas< jazminas, mirtūkas< minturūkas "menturiukas", Zara<zarija ir kt. Paste- bėtina, kad baltarusių šnektos atstovai oikonimo kirčiuotą i tebetaria beveik kaip liet. y. Tas faktas irgi galėtų bent iš dalies paremti tokį spėjimą. Šiaip pavardė Alsynas liet. antroponimijoje neužfiksuota. Ji teikiama tik A. Salio 1 Vietos baltarusių šnektos lietuviškos kilmės vietovardžiai čia pateikiami lo- tyniškais rašmenimis. Tarminiy pavyzdžių fonetinė transkripcija vartojama tik išimtinais atvejais ir supaprastinta. Suužnakalinti balsiai e, ėir i po depalatalizuotų priebalsių pavyzdžiuose pateikiami 3 ir y rašmenimis. Lietuviškas gomurinis n prieš k, g baltarusiškuose pavyzdžiuose pateikiamas su pailginta kojele. Tašku balsės dešiniajame šone aul:štai žymimas tik liet. pavyzdžių nekirčiuotų balsių ilgumas. Kableliu priebalsės dešiniajame šone aukštai žymimas tik pirmasis suminkštintas priebalsis, o baltarusiškai tariamų vietovardžių žodžio gale — kiekvienas r inkstas priebalsis. 22 O o lari lading uu kaip jo paties dirbtinai atlietuvinta ar galima Vilniaus krašto lenkų pavar- dės Alsevičius lytis (Salys 309). Oikonimo kildinimas iš taip pat nebuvėlės (greičiausiai A. Salio atlietuvintos lenkų pavardės Alsevičius lyties) Alsionis (LEBA 13), mūsų nuomone, gana abejotinas ir dėl nesutampančių pavardžių priesagų. Antaprūci "pv. Ožkaragių kaime". Priešdėlis anta- čia pridėtas prie čia pat turimo ežero vardo Prita. Dėl pastarojo kilmės žr. LHEZ 266. Aškaragi k. (of. Askardgi). Oikonimas grynai liet., dvikamienis. Tai tar- minė Apso šnektos lytis a-skardgiai~ Ožkarūgiai< ožkė+rūgas, dar zr. LEBA 97. Avidiany, Avidavičy, Aividavičy, Vidiany k. (of. Eividavičy). Vi- sos oikonimo formos vartojamos, galima sakyti, kone greta. Sakysim, išgir- dus vieną jų ir perklausius pakartotinai, jau dažniausiai išgirsi ne tą pa- čią lytį. Labiausiai suslavėjusios oikonimo lytys su baltarusiška priesaga -avičy. Apso liet. kaimuose oikonimo formos taip pat variantinės — Aividėnai (:aividėnuosai sannaū lietdviskai ūke: "kalbėjo"), Avidėnai (:momd jimta iš avidėnu:), Vidėnai (:vidėnuosa jir daūk sanū). Pirminė liet. oikonimo for- ma — Eivydenai. Tokią jo formą iš dalies patvirtina ir oficialioji lytis. Oiko- nimas kilęs iš dvikamienio liet. vardo (pavardės) Ei(t)vydas, plg. Salys 271. Formos Avidėnai ir Videnai, be abejo, išsirutuliojusios liet.. kalbos dirvoje iš Aivydėnai (< Eivydėnai) nekirčiuotam skiemeniui -ai- suvienbalsėjus, vėliau jam sutrumpėjus (ar ir visai nukritus) turbūt dėl lengvumo ar patogumo tarti bei dėl formos supaprastinimo. Plg. dar liet. Vadigirys (< Vaiégirys), Apso apyl. ež. Daublys vietos liet. tariamą dablis (pasitaikė išgirst ir da-blis), bet daubl a: ~ Daūblio (gen.), daūbli: - Daūblį (acc.). Panašiai nekirčiuotas gry- nasis dvigarsis yra suvienbalsėjęs ir kai kurių kitų šio regiono vietų vardų for- mose. Štai Fitminiškiai Apso liet. šnektoje turi net keletą savo vardo formų: Eidmeniskiai, Aidminiskiai, Adminiskiai, Adyminiskiai, Jadminiskiai. Sak- nies d šiuo atveju greičiausiai atsiradęs iš f, jam šniektoje toje pozicijoje (prieš m) suskardėjus. Gretimoje baltarusių šnektoje oikonimo forma taip pat įvai- ruoja — Adimidniski, Adymidniski, Admianiški, Jadmeniski. Čia pastebétas nekirčiuoto Apso šnektos ai-(<ei-) nedėsningas fonetinis kaitaliojimasis grei- čiausiai dėl žodžio semantikos nusitrynimo. Tokia šio dvigarsio kaita bus persimetusi ir į baltarusišką vietovardžio formą. Tas pats yra atsitikę ir su šių vietų kaimo vardu Eitminai (Apso liet. taria Aitminai, Atminai, Acminai, baltarusių šnektoje paplitusios jo formos Aemidny, Jacmidny. Ažūbali k. Apso šnektos bendrinis žodis ažūbaliai šiuo atveju tapęs oiko- nimu. Plg. Apso apyl. Jūodelėnų k. balos vardą Ąžūbaliai, taip pat k. vardus Lietuvoje Ažūbaliai (LATS 19). LEBA 92 minimas Breslaujos raj. brus. oiko- nimas Ažuboli dėl klaidingai pateiktos jo šaknies fonetikos greičiausiai yra šio regiono nebuvėlis. Ažūgiry k. Apso liet. šnektoje oikonimas pažįstamas kaip Ažūgiriai, kilęs, be abejo, iš bendrinio žodžio ažūgiriai, kuris savo ruožtu sudarytas iš šaknies giria ir rytų liet. priešdėlio ažu-. LEBA 92 minima Breslaujos raj. oikonimo lytis Ažugery yra daugiau suslavėjusi: nekirčiuotas jos šaknies 23 i išverstas į e. Toks balsio i virtimas būdingas ir tiriamojo regiono vietų vardams. Bagdziūny k. (of. Bagdziūny). Oikonimas kilęs iš liet. pavardės Bag- dziinas~ Bagdžiūnas, plg. LPZ I 155. Barkuniski k. (of. Barkūniški). Apso šnektoje oikonimas lietuviškai " skamba Barkūniškė. Kilęs iš pvd. Barakūnas ar Burkūnas (plg. LPŽ I 190, 357), o gal net iš dirbtinai atlietuvintos Barkausko pvd. lyties *Barkūnas (Salys 318) ir priesagos -iški. Plg. dar Barkūniškis k. (LATS 28). Biciūny k. (of. Biciūny). Vardas sietinas su liet. pavarde Bičiūnas (LPŽ 1248) ir k. vardu Bičiūnai (LATS 34). Blažyški k. (of. Bldžyški). Plg. liet. pvd. Blažis (LPZ I 274) ir prie- sagą -iški bei vs. Blažiškės (LATS.37). Oikonimo kilmės šaltinio kirčiavimas (Blazys, taip pat Blažej) kalba turbūt apie oficialiosios jo formos kirčiavimo naujumą. Bumbiala "kin. Blažiškių kaime". Vardas išlaikęs Apso liet. šnektai būdingą dvigarsį um vietoje bendrinės kalbos am, priebalsio I! kietinimą prieš ė. Plg. liet. Bambėlė kin. Stakliškėse ir kitur (LVK). Vietovardžiai kilę iš bendrinio žodžio bambėlė "koks pasipūtimas, pakilimas". Darymy "|. Laukiškių kaime". Vardas yra liet. Darymai "laukų vardai daug kur Lietuvoje" (LVK) tiesioginis atitikmuo, kilęs iš bendrinio žodžio dūrymai "šlapios vietos, raistas". Filaici k. Oikonimo priesaga neabejotinai lietuviška -aičiai. Šaknis kelia tam tikrų abejonių. Priebalsis f liet. vietovardžiuose nėra įprastas. Tačiau yra pamato manyti, kad tas f čia galėtų būti atsiradęs iš p (šnektoje vžfiksa- vome atvejų, kai dėl mieséionisko į įpročio pasirodyti "kultūringesniais", ypač lenkiškesniais, baltarusių pldnka "kartelė", pras "laidynė", piqilka "tabletė" ir kt. čia kartais tariami kaip! flénka, fras, figūlka). Tada turėtume šaknį pil- ar pel-, o ši galimybė visai įmanoma. Tokiu būdu šį vietovardį galbūt galėtu- me gretinti prie Pilaičių ar Pelaičių tipo tikrinių vardų (plg. LATS 237,242, taip pat pv. vardus Pilditės, krūmų vardus Pildičiai ir pan. — LVK). | Galalouki "dr. Bičiūnuose". Plg. liet. kaimų vardus Galdlaukė, Gali- laukiai, Galūlaukis (LATS 77), taip pat laukų vardus Galūlaukė (LVK), kilu- sius iš bendrinių žodžių galilaukė, galūlaukis ir pan. Gertoklinia "m3. dalis Pakulnios kaime". Plg. liet. Girtuoklinė "ms. vardai" (LVK), kilę iš bendrinio žodžio girtuoklinė, "girtuoklynas". Vieto- vardžio šaknies nekirčiuoto i virtimas e ir priesagos uo virtimas o — tipiški šio arealo lituanizmų baltarusėjimo padariniai (plg. LKB 125, taip pat k. Ažūgery< Ažūgiry — LEBA 92). Gilūta "b. Bičiūnuose". Plg. liet. pv. vardą Gilūta (LVK), k. vardą Gilūta (LATS 48). Vietovardžių šaknis būdvardinė ( gilūs) turi retą priesagą -ūta. Jacmiany, Acmiany k. (of. Eitmidny). Oikonimas grynai lietuviškas, dvikamienis, kurio pirmasis dėmuo jac-(ac-)<eit-, antrasis — men-(<min- greičiausiai baltarusėjant). Tai pavardės Eitminas vedinys. Plg. Salys 344; LPZ 1 570. Pirmosios dvi oikonimo formos subaltarusėjusios stipriau, bet ap- slavinta ir oficialioji forma. Apso lietuviai (netolimas Salakuiid>w ru Šalakari- 24 tad aad A TENT SN SEL SL pa LL ee wt džių kaimas) kaimą vadina Aitcminai, Bielūsiškės — Acminai, Atminai. Bal- tarusiška forma Jacmidny greičiausiai bus susiformavusi iš ankstesnės (se- nesnės) lyties Ficminai, jų šaknies ei- suvienbalsėjus (plg. analogiškus atve- | jus Avididny< Aivididny< Eivididny< Eivydėnai, liet. Vadžgirijs< Vaiégirgs ir kt.). | Jadasali k. (of. Juddsali). Plg. liet. k. vardus Jūodasalė (LATS 109), Juodasalis (LEBA 97). Vietovardžiai kilę iš žodžių jūodas ir sala "sodžius". Jarkancy k. (of. Jarkancy). Be jokios abejonės, oikonimas kilęs iš pa- | vardės. Iš kokios - nėra aišku. LEBA 55, 58 Jarkancy kildina iš baltarusių | pvd. Jarkovič ir kartu kvalifikuoja jį kaip priesagos -ancy vedinį. Tačiau šie- | du dėmenys formos Jarkdncy jokiu būdu nesuformuos (būtų * Jarkouvičancy). | Vadinasi, toks oikonimo kilmės aiškinimas nėra pagrįstas. Galima būtų įtar- | ti, kad Jarkdncy šaknis — tai pvd. Jurkus (plg. LPZ I 870), tačiau dabar — pagrįsti jur- virtimo į jar- galimybę trūksta duomenų. O gal Jarkdncy ki- | les iš dvikamienės pavardės, kurios pirmasis dėmuo — jar-(jer-), antrasis — -kant. Tačiau jar-(jer-) pirminė (lietuviška) forma taip pat gana problematiš- ka, kadangi lietuvių vardyne tokio dėmens lyg ir neturima. Remiantis vietos baltarusių šnektos fonetika, yra pamato įtarti, kad jar- — tai per jer- laipsnį suužpakalėjęs baltarusiams ne visai įprastas lietuvių dvibalsis ir- (dėl tokios galimybės plg. čia vartojamą irgi gana neįprastą taip pat skolinį andyk "ka- lakutas” vietoj rusiško indyk, dar plg. čia kartais pasitaikantį liet. kilmės vietovardžių nekirčiuoto trumpojo i vertimą į e — Gertoklinia< Girtuoklinė, Ažūgery< Ažūgiry< Ažūgiriai ir kt.). O kaip kvalifikuoti dėmenį jir-? Pasta- rasis taip pat galbūt galėtų būti ne pirminis o, kaip kartais svetimžodžiuose pasitaiko, kilęs iš gir-. Dėl galimo tokio jir-<gir- plg. ir liet. kai kuriy svetimžodžių tarimą. Sakysime, įprastasis generolas mūsų šnektose kai kur vadinamas jenerolu, o pavardė Gierta išverčiama į Jierta (LPŽ I 665) ir pan. Jei tai pasirodytų įtikima, oikonimą Jarkancy būtų tam tikro pamato laikyti liet. Girkaričiai ir kildinti iš liet. pvd. Girkantas. Plg. Lietuvoje turimą pvd. Girkantas (LPŽ I 675), k. vardą Girkantai (LATS 87). Jūravičy k. (of. Jūravičy). Apso liet. šnektoje oikonimas pažįstamas forma Jurėnai (tarm. Jurėnai). Vietovardis neabejotinai kilęs iš pavardės Jūras (LPŽ I 863) ir priesagos -ėnai. Baltarusišką priesagą jis yra įgijęs jau subaltarusėjęs. Kalniški k. (of. Kalniški). Tai aiškus priesagos -iški vedinys iš liet. pvd. Kalnius (LEBA 22), dar plg. pvd. Kalnius (LPZ I 899), taip pat k. vardus Kalniškė, Kalniškiai, Kalniškis ir kt. (LATS 118). Karaliunskaje voziara "ež. Pakulnioje”. Tai sudėtinis liet. kilmės hidronimas, kurio pirmasis dėmuo — pvd. Karal#inas (plg. LPZ I 919). Karciuta "pv. Laibūnuose". Vietovardis turbūt sudarytas su priesaga -tutė, o jo šaknis pagal savo fonetinę išraišką galėtų būti sietina su pievų var- dais Karčia, Karčiabalė, Kafčiabalis, miškų vardais Karčius, Ka“čiakalnis (LVK), upelių vardais Karčiūpė (LVK), Karčiupis, Karéiupjs ir kt. (LUEV 68). Kokia šaknies karé- kilmė? LHEZ 147 karé- šaknies upėvardžius sieja su bendriniu žodžiu kartūs "gailus, aštraus skonio". Toks siejimas karč- šak- nies minimiems upėvardžiams galėtų būti ir visai priimtinas. Tačiau mūsų 25 atveju jis ne visai tiktų, nes Karciūta sudaryta su priesaga (ji greičiausiai mažybinė), kuri tegali būti pridedama prie daiktavardžių. Vadinasi, karc- šaknis yra daiktavardis, ne būdvardis. Ir, galimas daiktas, ji kildytina iš ki- to šaltinio. O juo linkę laikyti daiktavardį kafčiai "nenupjauta ilgesnė žolė tarp pradalgiy”. Turimoji karčiai reikšmė kaip tik charakteringa baloms bei šlapioms pievoms, kur faktiškai dažnai neįmanoma žolės tinkamai nupjau- „ti. Dar plg.- dalyvį karčiūotas "su palikta nenupjauta žole tarp pradalgių", karčiūoti "pjaunant palikti tarp pradalgių nenupjautos žolės". Remiantis lingvistinės geografijos duomenimis yra pamato manyti, kad Karciūtos prie- saga greičiausiai bus buvusi -tūtė, itin būdinga tiek Apso, tiek ir gretimoms Lietuvos šnektoms. Karčmiški k. (of. Karčmiški). Tai sudurtinis oikonimas, kurio pirmasis dėmuo galėtų būti sietinas tiek su bendriniu daiktavardžiu kdrtis (pastarasis šiam arealui nesvetimas, pvz., Apso šnektose sakoma: kartélé rūbam pakdrt), tiek su žodžiu karčiai "nenupjauta žolė tarp pradalgiy”, dar plg. Karciila, taip pat mikrotoponimus Kafčios "krantai, krūmai" K arčiakalnis mš. (LVK). Oficialiosios oikonimo formos skirtinga kirčio vieta įpareigoja atsakingiau ty- rinėti vietovardžių kirčiavimą vietose. Kudryški "In. Pakulnioje”. Tai kūdra šaknies ir priesagos -iškiai liet. kil- mės mikrotoponimas, plg. dar hidronimų vardus Kūdra, Kūdrėlis, Kūdrėlė, Kūdriūkas, Kūdriai (LUEV, 81),jy etimologiją (LHEZ 169), taip pat mikro- toponimus Kūdra, Kūdros ir kt. (LVK). Kumsa "b. Bičiūnuose". Mikrotoponimas kilęs iš rytų Lietuvos šnektų bendrinio dialektizmo kumša "žabais, virbais išklotas kelias klampi vieta" a. Dar plg. liet. hidronimus Kamša, Kamdéle, Kamšupis (LUEV 67; LHEZ 145) tai pat mikrotopanimus Kamša, Kamsia, Kemgélé ir kt. (LVK). Kupédli k. (of. Kupédli). /Oikonimas yra pavardinés (pravardines) kilmės (plg. pvd. Kūpčius — LPŽ 11127) priesagos -eliai vedinys. Kupiški k. (of. Kiūpiški). Oikonimas yra pavardinės kilmės (plg. pvd. "„Kūpas, Kūpė, Kupis — LPŽ II 1126—1128) priesagos -iškiai vedinys. Paste- bėtina, kad kirtis oikonimo priesagoje yra mūsų gerai išgirstas. ; Laibūny k. (of. Laibūny). Oikonimas yra pavardinės kilmės (plg. pvd. Laibinis — LPŽ II 16) priesagos -ūnai vedinys. Plg. dar Lietuvos mikroto- ponimus Laibūnai rst., plk., Laibūniškė dr., Laibūčiai pv., Laibūkai l. (LVK), taip pat Laibūtiškės k. (LATS 151) bei bendrinius žodžius laibikas "ilgas siauras rézis”, laibūnė "medžio laibgalys". Laukiški, Loukiški k. (of. Ldukiški). Oikonimas yra kilęs iš pvd. Lau- kis, Laūkis ir priesagos -iškiai (LEBA 24). Užfiksuota dvi jo formos — su kirčiu priesagoje — ji dažnesnė ir su kirčiuota šaknir i — ji retesnė, tačiau sutampa su oficialiąja (mūsų supratimu, ji labiau subaltaruséjusi). Dar plg. k. Laūkiškės, Laukiškiai (LATS 154), pv., ms. Laukiškis ir kt. (LVK). Lataniški k. (of. Lataniški). Oikonimas greičiausiai sudarytas iš pvd. Lūtena, Létenas ar Latinis (plg. LPŽ II 28) ir priesagos -iškiai. Plg. dar pvd. Latanaūskas, kuri, mūsų nuomone, pamatuotai kildinama iš lėtena (LPŽ II 28), pv. Lataniškiai (LVK). 26 aa Ša marie = „i m A alui hE Liepasal’ kin. Mikrotoponimo formos dėmenys — turbūt žodžiai kepa ir sala. Plg. kai kuriuos kitus jo lietuviškus giminaičius — Liepasalé kin., Liepasalė "ežero sala", Ltepasalis mš. ir kt. (LVK). Limarka "b. Pakulnioje". Vardas — aiškus lituanizmas, kurio tiesioginis atitikmuo Limarka, reikšme "bala, pieva, pelkė, griovys" gausiai sutinkama Lietuvoje (LVK) <kmarka<linmarka (LKŽ VII 516). Liun "b. Pakulnioje”. Tai neabejotinas liet. Liūnas (LVK) <litinas tie- sioginis atitikmuo. Lūnka "I. Pakulnioje". Vardas išlaikęs rytų aukštaičių šnektų dvigarsį un, atliepiantį bendrinės kalbos an, plg. liet. Lankė, Larikos ir kt. mikroto- ponimus (LV K)< lanka. Malina "b. Pakulnioje". Mikrotoponimas, be abejonės, sudarytas su priesaga -inė iš šaknies -mol, Apso šnektoje (ypač seniau) tariamas su išlaiky- tu senuoju ilguoju a~o (bendrinės kalbos) — malis, plg. liet. mikrotoponimus Méliné, Molijnė ir kt. (LVK), k. Mėlinė, Molinė ir kt. (LATS 189—190). Marūga "upė, tekanti per Vidžius iš Vidžių ežero, įteka į Dysną". Hid- ronimo priesaga -uga, šaknis ne visai aiški. Yra nuomonė, jog ji galėtų būti gretinama su upės Mara vardu (LHD 192). Įrodymų nepateikiama. Rem- damiesi Apso šnektos fonetika, esame linkę pasiūlyti savo samprotavimus ir juos pagrįsti. Vietovardžio nekirčiuotoji šaknis mar-, panašiai kaip šnektos upėvardis Dablys< Daublys (plg. Daūblio, Daūblį...), ežero vardas Saliazdry< Sauliažeriai ar kaimų vardai Atminai (brus. Acmidny, Jacmidny)< Aitminai< Eitminai, Avidėnai (brus. Avididny, Avidavičy), Adminiškiai (brus. Admi- niski, Adimidniski, Adymidniski, Jadmeniski), taip pat liet. Vadigirgs< Vaiégirgs ir pan. visai įtikinamai galėtų būti issirutuliojusi iš *maur- ir tuo būdu biti sietina su mdurais — plūdenomis, kurios pražysta ne tik viso- je Marugoje, bet ir visose pelkėse, kuriomis ji prateka. Taigi yra pamato manyti, kad Mariga kilusi iš * Maurūga. Pastebėtina, kad * Maurūgė visai gerai prisiderintų prie kitų retų šios liet. priesagos vedinių, ypač tokių, kaip moliūga "molynė" ir kt. bendrinių liet. kalbos žodžių (plg. LKG 361). Kar- tu svarbu atkreipti dėmesį, jog. liet. vardyne mar- šaknies vedinių nerasta, o maur- — ypač gausu — tai mikrotoponimai Mdurijos, Maurynas, Maurdgé, Maurupis ir kt. (LVK). Tai, mūsų nuomone, irgi kalbėtų Mariga<* Mauriga naudai. Plg. dar kaimo vardą Maurūčiai (LATS 174). = Meškėlik. (of. Miaskéli). Oikonimas yra liet. priesagos -eliai ir pavardės Meška, Meskjs (plg. Meszkom- Meška — Salys 403) vedinys (LEBA 76).Plg. dar k. vardus Meškėliai (LATS 180), taip pat mikrotoponimus Meškėlės, Meškėlė, Meškėlis, Meškėliai ir kt. (LVK). Mikuci k. (of. Mikici). Tai lituanizmas, kurio priesaga -učiai pridėta prie pavardės Mikas (plg. pvd. Mikas LPŽ II 228, taip pat LEBA 87), dar plg. liet. mikrotoponimus Mikūškė, Mikuta ir kt. (LVK). Namaviecia "l. Pakulnioje". Mikrotoponimo lietuviškumu neabejoja- ma: tai Namadvieté, turinti savo atitikmenų ir Lietuvoje — Namavietė dr., pv., gn., mš., krm., Namavietės krm., ms. ir kt. (LVK). Visų jų kilmės šaltinis — bendriniai žodžiai namas ir vietėd. | Pacilta "pv. Laibūnuose". Mikrotoponimas susiformavęs iš liet. tarm. 27 to paties objekto vardo Pacilté~ Patiltė, plg. k. vardus Patiltis, Patilčiai (LATS 232), taip pat kitus mikrotoponimus Patilčiai, Patiltys, Patiltės * pv. vardai" (LVK). Pateiktieji mikrotoponimai kilę iš bendrinio žodžio patiltė "vieta po tiltu". Pastebėtina dar, kad tiriamojo mikrotoponimo aiškiai buvo girdima kirčiuoto skiemens tvirtapradė priegaidė — pirmasis dvigarsio sandas * buvo tariamas pailgintas. Padzirvany "pv. Vidiškiuose". Mikrotoponimas yra kilęs iš liet. bendri- nio žodžio pddirvonis, padirvonis. Plg. dar k. vardą Padirvoniai (LATS 208), taip pat mikrotoponimus Padirvonis, Padirvonė, Padirvonias ir kt. (LVK). Padrūkša k. (of. Padrikia). Apso lietuviai šį kaimą vadina lietuviš- kai — Padrūkšė. Oikonimas kilęs iš greta esančio ežero Drūkšiai (žr. LUEV 32) vardo ir priešdėlio pa-. Pakulnia k. (of. Pakilnia). Oikonimas greičiausiai yra pavardinės (pra- vardinės) kilmės, plg. pvd. Pakulnis (LPŽ II 375). Plg. dar mikrotoponimus Pakulniškė, Pakulniškės mš., krm., Pakulnig sodiyjba (LVK). — Palauka "pv. Pakulnioje". Vietovardis yra neabejotinai kilęs iš liet. bendrinio žodžio palaukė, plg. dar pdlaukis, taip pat mikrotoponimus Palaukė (LVK), k. vardus Palaukė, Palaukė, Palaūkė (LATS 220). Patkudryski "|. ir pik. Pakulnioje". Tai grynai liet. kilmės Arai mikrotoponimas, turintis ir baltarusių priesdeli pad-. Zr. Kudry Rata3ali "Laibūnų kaimo dalis" (of. Ratdsalk). a yra dvika- mienis. Pirmasis jo dėmuo yra bendrinis žodis rétas (pastarasis paribinėse su Baltarusija lietuvių šnektose paprastai dėl e prieš čia tariamą kietąjį r išver- čiamas į ratas), antrasis — nė šalis, o šilas. Vadinasi — tai Retūšilis. Kad antrasis jo dėmuo tikrai yra|šilas, pirmiausiai rodo SNVV 328 greta oficia- liosios baltarusiškos formos pateikiamoji rusiška jo forma Ratašeli, taip pat patvirtina ir LEBA 97 Breslaujos raj. oikonimo forma Retašilis (galbūt yra pamato spėti, kai tai tas pats oikonimas). Be to, kaip yra patirta, tą gana ge- rai pagrindžia ir vartojamos baltarusių šnektos kai kurių aiškesnių lietūviškos kilmės vietovardžių nekirčiuoto (o mūsų atveju dar ir sukietinto) skiemens fonetika. Kaip jau yra sakyta, liet. Ažūgiriai, Girtuoklijnė ir kt. čia tariami Gertoklinia, Azigery i ir pan. Mūsų atveju Reiasilis ) jų imtas tarti Ratašeli, o toks naujai atsiradęs e po kietojo š lengvai išvirto į a ir taip susiformavo Ratasals. Čia pastebėta taip pat, kad ir daugiau yra tokio 4 virtimo po šį a atvejų. Sakysim, mūsų šipulijs čia tariamas Sapil Rauketa k. (of. Raukėta). Vardu Rauketė vadinamas ir pro kaimą te- kantis upelis (LUEV 133). Abu vardai galėtų būti kil iš pvd. Ratikas (LP Ž II 583<raukti "daryti raukšlėtą" — LHEŽ 274) ir priesagos -eta (LKG 333). Tačiau, raūsų nuomone, visai įmanoma ir jų pravardinė kilmė — iš * Rauketa, kuri būtų liet. bendrinio žodžio rauketd lygmuo. Plg. dar b. Rauksta (LVK). Razakalnia "kin. Bičiūnuose". Vietovardis dvikamienis, antrasis jo dė- muo kalnas, o pirmasis — kiek abejotinas. Galbūt jį galima sieti su tokiais liet. mikrotoponimais, kaip Rėžakalnis, Rėžabalė, Réziaraistis (LV K) ir pan. Tada tas dėmue būtų Rėžė(<rėžė), plg. dar k. Rėžiakiemis (LATS 256). Bet fonetiškai taip pat nėra pamato atmesti minties, jog tą dėmenį gali su- 28 daryti Rėžiai k.<rėžiai (LATS 261), plg. dar Rėžupalis (LHEŽ 276), Ražiai k. (LATS 260) ar net Raižiai k. (LATS 256). Rakščynia "krūmeliai Bičiūnuose". Mikrotoponimo šakninį skiemenį su- daro suužpakalėjęs a, kuris gali būti kilęs tiek iš e, tiek iš ė, todėl yra vienodo pamato manyti jį kilus tiek iš pavardės Rekštis, tiek ir iš Rėkštijs (LPZ II 595) ir vietos reikšmę turinčios priesagos -ynė. Plg. dar up. Rėkšupis (LUEV 134), gn. Rėkšiai, plk. Rėkšpjaunis (LVK), taip pat ir Rėkšupio etimologiją (LHEZ 275—276). Taigi Rekštiynė ar Rékstjné čia bus pavirtusi į Rakščijnia. Rėpiški k. Neišaiškinus šio oikonimo šaknies e prigimties, neaiški jo viso kilmė. Tačiau pagal ne visai dėsningą šios šnektos fonetiką yra pamato įtar- ti, jog šis a gali būti kilęs ir iš dvibalsio ei po r (plg. čia tariamą k. vardą Acmidny< Eitminai ir kt.). Jei taip iš tikro būtų, galima būtų tvirtinti, kad oikonimas yra priesagos -iškiai vedinys iš pavardės Réipa (LPZ II 593). Samanica "ms. Laibūnuose". Mikrotoponimas yra liet. mikrotoponi- mo Samanyčia tiesioginis ekvivalentas, kiles iš bendrinio žodžio samanyéia "samanynė". j ‘ Sauliazory, Saliazéry, Sauliazéry "ež. Vidiskiuose”. Hidronimo for- mos labai gerai charakterizuoja šio regiono baltarusių šnektoje turimo nekir- čiuoto liet. dvibalsio au baltarusėjimo procesą ir jo padarinius. Dar gerokai anksčiau mūsų buvo nustatyta, jog liet. au baltarusių šnektose neretai yra išvirtęs į a (Baltistica 73—77). Straipsnyje buvo nurodoma nemaža baltaru- sių lituanizmų — bendrinių ir tikrinių žodžių — su minima fonetika ir kartu pateikiamas raktas panašiems lituanizmams atpažinti ir jiems identifikuoti. SauliaZéry hidronimas ir jo variantai ne tik pagrindžia mūsų teiginį, bet ir konkrečiai atskleidžia patį tokio virtimo procesą. Ežero pavadinimas, be jo- kios abejonės, yra kilęs iš liet. jo pavadinimo * Sauliažeriai ar * Sduliažeriai (plg. Saulupė, Saulūtakis LUEV 143)<sdulė ir ežerai. Vardo variantas su pradiniu š yra vėlyvesnis, greičiausiai atsiradęs dėl semantikos išblukimo. Jo šaknies au neabejotinai rodo pereiginį liet. au virtimo į brus. a laipsnį. Iš ant- ros pusės, Apso lietuvių šnektoje turimas tos pačios fonetikos kaip ir Saliazéry grynai lietuviškas hidronimas Dablys< Daubljs (žr. aukščizu), taip pat grei- čiausiai ir Marūga<* Maurūgė, rodytų, kad nekirčiuoto au monoftongizacija į a gali vykti (ir, be abejo, vyko) ir pačioje lietuvių šnektoje (šiuo atveju kon- taktuojančioje su baltarusiais). Iki šiol tokio proceso lietuvių kalbos šnektose nebuvo atskleista. Sniegiški k. (of. Sniegiski). Oikonimas yra pvd. Sniegis (LPŽ II 774) ir priesagos -iškiai vedinys. Plg. ež. Sniéginis, Sniėgiškis (LUEV 152), taip pat mikrotoponimus Sniégiabalé, Sniégiaragis ir kt. (LVK) bei k. Sniėgiškės (LATS 285). . Šaltėni k. (of. Šaltėni). Oikonimas, remiantis lingvistinės geografijos duomenimis, yra kilęs ne iš bendrinio žodžio šaltėniai, o iš tam regionui tipiš- ko žodžio šaltiniai, kuris baltarusėdamas galėjo nedėsningai iškreipti priesagos i, jį suužpakalindamas. Taukini k. Oikonimas greičiausiai yra spėjamos liet. pvd. *Taukings (plg. Taukinis Salys 462; * Taukinis LPŽ II 1029) daugiskaitinė forma. Tokį 29 spėjimą patvirtina oikonimo galūnės kirtis. Trakiški k. (of. Trakiški). Oikonimas sudarytas iš priesagos -iški = liet. -iškiai ir bendrinio žodžio trakas "miško kirtimas, maži krūmokšniai", plg. k. vardus Lietuvoje Trakiškiai, Trakiškis ir kt. (LATS 319), taip pat hidronimus Trakravis, Trakupis ir kt. (LUEV 174). Trylapnik "b. Bičiūnuose". Mikrotoponimas yra kilęs iš bendrinio liet. * žodžio trilūpnikas "puplaiškis". Plg. kitus liet. mikrotoponimus Trilūpė "pieva priaugusi puplaiškių", Trilapijnė pv. ir kt. (LVK). Vainiūny, Vainiūncy k. (of. Vainiūny). Antrasis oikonimo variantas labiau subaltarusintas. Vardas kilęs i iš pvd. Vainiūnas (plg. LPŽ II 1135),yra jos daugiskaitos forma. Plg. Vainiūnų ėžeras (LUEV 183), liet. kaimų vardus Vainiūnai (LATS 331). Varpinia " pv. BRičiūnuose". Mikrotoponimas kilęs iš liet. bendrinio žo- džio varpijnė "vieta, kur priaugę daug didelėmis varpomis žolių". Plg. balų vardus Varpinė, Varpiynas ir kt. (LVK). Verpsta "kln. Bičiūnuose". Tai liet. to paties kalno vardo Verpeta, ki- lusio iš bendrinio žodžio verpetd (verpétas), subaltarusinta lytis, Plg. liet. mikrotoponimus Verpeta mš., kln., Verpėtas kln., Verpetinė pv. (LVK). Vidzy mstl. (of. Vidzy). Apso lietuviai jį vadina vidž'ai, senesnieji — vi- dzai~ Vidžiai, Vijd#iei. Oikonimas, be abejonės, yra kilęs iš pvd. Vydžius (plg. LPŽ II 1205). Plg. dar mikrotoponimus Viydžiamiškis, Vijdžgojis ir kt. (LVK). Forma Vidžiai vėlyvesnė, subaltarusėjusi. Vidziški k. (of. Vidziški). Pavadinimas kilęs nuo miestelio vardo Vidžiai, Vidžiai su priesaga -iški<-iškiai. Vilkianiški k. (of. Vilkidnithi). Oikonimas kilęs iš pavardės Vilkénas (tarm. Vilkėnas), plg. LPZ/TI 1217 ir priesagos -iškiai, dar plg. LEBA 17, taip pat kaimų vardus Vilkėnas, Vilkėnai (LATS 346). Viršupi "b. Vainiūnuose". Mikrotoponimas turi savo giminaičių ir Lie- tuvoje, pvz., Vifšupė dr., Viršupis b., Vifsupiai pv., Vifšupeliai l. (LVK). Jie kilę iš bendrinių žodžių virsus ir dpe (upéliaz). Ždėgeli k. (of. Zdgeli). Oikonimas — tikriausiai lietuviško to kaimo vardo I§dégéliai subaltarusinta lytis. Prieddélio iš- i čia numestas dėl vardo reikšmės nesuvokimo ar patogumo tarti. Plg. liet. mikrotoponimus Išdėgėlė pv., Išdega "pv., kur išdegusios durpės", Išdegė pv. ir kt. (LVK). 'Žėgary, Žygary "dr. Pakulnioje". Mikrotoponimas, be abejo, yra kilęs iš lietuviškos pvd. Žūgaras (LPŽ II 1307) subaltarusėjusios lyties Ždgaras daugiskaitos. Pastebėtina, kad šio regiono baltarusių šnektoje skolinys i iš liet. bendrinio žodžio žagarai taip pat tariamas Zgary (plg. dar ir čia turimą lituanizmą Z3gini< Zaginiai). Lietuvos paribiniuose punktuose su baltarusių šnektomis šios šaknies mikrotoponimai taip pat tariami su Žagar-, pvz., Žaga- rinė dr., Zagarynas kln. ir pan. (LVK). Formos Žijgary suužpakalintas šaknies y greičiausiai yra Nėlyvesnis, susiformavęs lyčiai. Žagary toliau sla- vėjant. 30 i esi a i NY BT Si i L Straipsnyje mėginama nustatyti 68 vietos vardų (77 jų variantų), var- tojamų Vidžių apyl. senųjų vietinių gyventojų baltarusių, lietuviška kilmė. Visi tokie vietovardžiai sudaro 85% visų tose apylinkėse vartojamų vietų var- dy. Kitų'čia turimų negausių vietovardžių kilmė dažniausiai slaviška, pvz., Harazdnka(<Aharazi9ka, plg. hardi<ahardd) "I. Laibūnuose", Kazidnaje véziara "ež. Vidiskiuose” Navit)ki "1. Bičiūnuose", Padvaryyka "1. Pakulnio- je”, Sipaviéy(< Asipaviéy) k., Sivėje baléta ”b. Laibiinuose” ir kt.. Galimas daiktas, jog tam tikra dalis šių vietovardžių (pvz., Navit)ki, Sipavičy) pana- šiai bus skambėjusi ir tais laikais, kai čia dar buvo galima rasti lietuviškai kalbančių. Tokią nuomonę iš dalies galbūt galėtų paremti ir kai kurių jų lie- tuviška fonetika, sakysim, priebalsio n prieš k lietuviškas gomurinis tarimas. Kad ši liet. kalbos fonetikos ypatybė čia tikrai baltarusių šnektoje turima, gerai rodo ir jos bendrinių baltarusiškų žodžių su šios pozicijos n lietuviškas tarimas. Mūsų užrašyti tokie tą liet. kalbos fonetiką išlaikę žodžiai: apiėt)ki "kelmučiai", miadzidtka "geležinė gyvatė", liapidhka "iš molio krėsta pirku- tė", rumidt)ki "dobiliukai". Dauguma straipsnyje nagrinėjamų vietų vardų yra kilę iš pavardžių ir ki- tų tikrinių vardų. Jie sudaryti su lietuviškomis priesagomis -iškiai, -iūnai, -ėnai, -eliai, su rytų lietuvių šnektoms būdingais priešdėliais anta-, ažu-, su priešdėliu pa- ir pan. Jų tarpe yra oikonimų, su priesagomis sudarytų iš se- nųjų dvikamienių asmenvardžių, nemaža yra ir sudurtinių iš dviejų bendrinių žodžių ir kt. ; Straipsnyje nagrinėjamieji vietovardžiai ypač atkreipia dėmesį savo foneti- ka, jos specifika, atspindinčia tam tikrus, iki šiol plačiau neatskleistus, dvie- jų skirtingų kalbų fonetinių sistemų susidūrimo padarinius, išryškinančius tų kalbų glaudžių kontaktų rezultatus. Baltarusiškose vietovardžių formose už- fiksuotas, pavyzdžiui, nekirčiuoto žodžio pradžios liet. dvibalsio ei vertimas į ai (tai būdinga šio regiono liet. šnektos ypatybė, plg. jų aic<eiti), to ai- suvienbalsėjimas į a (šis dalykas liet. šnektose iki šiol neb užfiksuo- tas), jo supriešakėjimas iki e (tai irgi iki šiol liet. šnektų fone...ai nelabai žinomas reiškinys) ir atsiradimas prieš jį protetinio j (tai vėl liet. fonetikos dėsnis). Taip yra atsitikę su čia nagrinėjama baltarusiška oikonimo forma Jaemidny (tariamas jecmiany)< Acmiany< Aicmidny< Eitmėnai< Eitminai< pvd. Eitminas). Panaši fonetinė kaita turima ir baltarusiškoje oikonimo formoje Avididny< Aivididny< Eivididny< Eivydénai<pvd. "Eivydas + tarm. liet. -enai). Šio regiono baltarusiškose vietovardžių formose atsispindi ir ne- kirčiuoto liet. dvibalsio au virtimas į a (kai kuriose jų išsaugotas ir tokio virti- mo per au pakopą laipsnis). Štai ež. Saliaždry yra kilęs iš * Sauliažeriai< sdu- lé+ezerat, 0 jo forma Souliazéry kaip tik rodo skiemens pereigine pakopą iš au i a. Hidronimo forma Marūga taip pat greičiausiai yra atsiradusi iš *Maurūgatokiu pačiu keliu. O ežero vardas Daublijs ir Apso lietuvių tariamas Dablys (baltarusiai sako Dablidnskaje vdziara), tačiau lietuviai vėl visada sako Daūblio, Daūblį..., o baltarusiai — véziara Ddublia. Tai vėl svarbi ir nemažiau > vertinga bei aktuali dviejų skirtingų kalbų kontaktavimo detalė. Anksčiau ji mūsų buvo konstatuota tik baltarusių šnektų lituanizmuose, o šiuo atve- ju — ir kontaktuojančioje lietuvių šnektoje. Vadinasi, tas procesas vyksta ir 31. mūsų dienomis, taip pat ir mūsų šnektose. Taigi jis gyvas ir tebeformuoja kontaktuojančių šnektų fonetikos sistemas. Nagrinėjamų vietovardžių formos neblogai atspindi kartais ir nekirciuoto liet. balsio i virtimo į brus. e atvejus, pvz., Gertollinia< Girtuoklyné ir kt. Tokio virtiino atskleidimas padėjo išaiš- kinti oikonimo Jarkancy kilmę : Jarkancy (taria jerkdncy) <irkdney<girkdncy (plg. jenerėlas< generėlas ir kt.)< Girkaničiai< pvd. Girkantas (daugiskaiti- nės lyties). Panašiai atskleista ir mikrotoponimo Ratdšali kilmė iš liet. tarm. rdtas<rétas ir šilas (per brus. šel-)>šal-. Kai kurie nagrinėjamieji brus. vie- tovardžiai kartais yra netekę savo tam tikrų reikšminių lietuviškų elementų ir dėl to sunkiai etimologizuojami. Štai objektyviai nustatyta, kad oikonimas Zd5geli — tai liet. Išdėgėliai (< Išdėgėlė<Kišdėgėlė "išdegęs durpynas"), netekę (baltarusėdami) balsio t priešdėlyje iš-. Kitomis fonetinėmis ypatybėmis straipsnyje nagrinėjamieji vietovardžiai visiškai pritampa prie lietuvių Apso šnektos fonetikos (plg. AT 173—191; ADK 91—98). Juose palyginti gerai išlaikytas senasis ilgasis a, e ~ bendrinės kalbos o, -ė. Bendrinės kalbos dvigarsiai am, an verčiami um, un, kietinamas priebalsis ! prieš priešakinius balsius ir kt. Remiantis visu tuo, svarbu konstatuoti, kad straipsnyje nagrinėjami šio arealo kalbinių studijų duomenys aiškiai įrodo, jog baltarusėjimas čia yra vi- sai nesenas procesas, kad jis nepasibaigęs ir tebevyksta ir mūsų dienomis, kad susiformavę fonetiniai pakitimai yra specifiški, didžiai svarbūs ne tik lietuvių šnektų fonetikai ir gramatikai, bet ir lietuvių-baltarusių šnektų tarpusavio kontaktams, kad baltų-slavų kalbotyrai aktualus tolimesnis šio regiono kalbi- nis tyrinėjimas ir jo duomenų kruopštus fiksavimas. SUTRUMPINIMAI ADK — Morkian a 5 K. Apso lietuvių šnektos daiktavardžių kaity- ba // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 28: Kalbų ryšiai ir sąveikos. V., 1989. P. 91—98. AT — Grinaveckienė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1960. T. 2(9). P. 173—191. Baltistica — Grinaveckienė E.,,Mackevič J. Lie. (i)au vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose // Baltistica. III(1) priedas. V., 1989. P. 70—80. LATS — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. D. 2. „EBA — Biryla M.V.,Vanagas A.P. Litouskija elementy u bielaruskaj anamastycy. Minsk, 1968. LHD — Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. LHEŽ — Vanagas A. Lietuvių hidronimy etimologinis žodynas. V., 1981. LKB — Grinaveckienė E, Mackevič J. Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 27: Lietuvių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123—131. 32 si a RS ~~ i M LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966. T. 7; 1976. T. 10. LPŽ — Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1; 1989. T. 2. LUEV — Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. LVK — Lietuvių vietovardžių kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Salys — Salys A. Raštai. T. 2: Tikriniai vardai. Roma, 1983. SNVV — Rapanovič J. N. Slounik nazvau nasielionych punktau Vi- cebskaj voblasci. Minsk, 1977. TOMOHHUME JIMTOBCKOI'O NPOUCXOXJAEHHUA OKPECTHOCTEN BH/Į3HM Pemome B crarbLe ycraHaB/)IHBaeTCS NMTOBCKOe MpoMcXodXkaeHue 68 Tononumos (Ha- SBAHMS NlepeBeHb H MHMKDpOTONMOHHMHA) OoKpecTHOCTefMt MecTeuka Bunsui (Bpacnas- ckuft p-H Burebckas 06a. Benopyccus), B xoTOpsIX B HacTosllee BpeMs MecT- HOe HaceJIeHHMe I'OBOPHMT Iro-GejiopyccKH. YCTaHOBJIIEHO, YTO TAKME TOMOHWMbI COCTaBNAIOT OKOJIO 85% Bcex TOMOHMUMOB MCClelyeMBIX oxpecTHocTeft. Cmoeft doHeTHyecKOM cucTeMOR H CIOBOOGPA3OBAHMEM TONOHHMbI NPUMBIKAIOT K S3bl- xoBoft cucTeme MecTeuka Omnca. Ilo npoucxosxnenuio GOJIbINHHCTBO MX 06pazo- BaHO OT OaMHJIHH C cyQPUKCAMM -UWIXU, -YHbL, -€H bi, -CAY, € TPedUKCAMU anma-, 4DICY-, B TAKIKE OT HAPMIATENBHBIX CJIOXKHLIX CyuUlecTBHTeNbHbIX. Ha ocHome H3JIOXKEHHOTO B CTaThe [ieJlaeTCH NMpeArosoXXeHue, YTo nponecc obenopyccenns MCC yeMOro S3bIKOBOI'O aApeajia CPABHMTEILHO IO3MHMA. 33