Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovardžiai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXII (1993) BALTŲ ONOMASTIKOS TYRINĖJIMAI ELENA GRINAVECKIENĖ VIDŽIŲ APYLINKIŲ LIETUVIŠKOS KILMĖS VIETOVARDŽIAI Straipsnyje mėginama nustatyti šiuo metu (1991 m. mūsų tyrinėjimų duomenys) Vidžių apylinkėse (Breslaujos raj. Vitebsko sr. Baltarusija) daugumos gyvųjų vartojamų vietovardžių lietuvišką kilmę. Jo pagrindą sudaro su Vidžių miesteliu susisiekiančių ar gretimų kaimų (Vidžiški = Vidiškiai, Laibūny = Laibūnai, Pakūlnia) smulkioji toponimija ir vardai kai kurių kaimų, išsidėsčiusių aplink Vidžius 3–5 km spinduliu. Pagrindiniai medžiagos informatoriai – Jānas Šnipas (g. 1933 m. Laibūnuose, gyvena Vidiškiuose), Marija Gasperovič (g. 1912 Laukiškiuose, gyvena Vidiškiuose), Juziukas Šnipas (g. 1910 m. Laibūnuose, ten ir gyvena), Stefanija Treigys (g. 1911 m. Pakulnioje, ten ir gyvena), Cecīlija Treigys (g. 1914 m. Bičiūnuose, ten ir gyvena), Veronika Šnip (g. 1935 m. Vidiškiuose, ten ir gyvena) ir kiti. Jano Šnipo ir Veronikos Šnip seneliai, o visų kitų pateikėjų tėvai (dažniausiai motinos) kalbėjo lietuviškai. Tyrimų metu visi pateikėjai (tarpusavyje ir su mumis kalbėjo vietine baltarusių šnekta, Marija Gasperovič su mumis kalbėjo lenkiškai, su savo vaikais – rusiškai. Vidžiuose yra rusiška mokykla su viena baltarusiška visai negausia klase. Miestelis – internacionalinis, turintis 2150 gyventojų. Pagal tautybę pirmoji vieta priklauso baltarusiams, antroji – lenkams, trečioji – rusams, ketvirtoji – totoriams, penktoji – čigonams, šeštoji – lietuviams, septintoji – moldavams, aštuntoji – ukrainiečiams. Vietinių lietuvių Vidžiuose nepasitaikė sutikti. Sutiktieji buvo atsikėlę iš Lietuvos (daugiausia iš Utenos raj.). Straipsnyje nagrinėjamos baltarusiškos tiriamojo regiono vietovardžių formos yra visos išgirstos iš pateikėjų lūpų ir pertikrintos iš skirtingų kelių kartų žmonių. Visi tie vietovardžiai su savo variantais čia surašyti abėcėlės tvarka, nurodant kiekvieno jų lokalizaciją. Kartu pateikiamas kiekvieno jų mūsų girdėtas Apso apylinkių lietuviškuose kaimuose — Bielušiškėje, Bitminiškiuose, Jūodelėnuose ir kt. (tų kaimų šnekta mūsų tirta 1977 ir 1991 m.) ar galimas lietuviškas atitikmuo. Vietovardžiai visais atvejais lyginami su giminingais lietuvių vietovardžiais ir pavardėmis tiek vartojamais Lietuvoje, tiek Apso lietuvių šnektoje, su mūsų bendriniais žodžiais. J. Rapanovičiaus kirčiuotu Vitebsko srities vietų vardų žodynu (SNVV) naudotasi kaip oficialiomis vietovardžių formomis ir jos pateikiamos (jei tik turimos) po mūsų užrašytųjų vietine baltarusių šnekta. Žinoma, jų fonetika neparodo vietovardžiuose tariamo lietuviškos kilmės sprogstamojo g ir kitų fonetinių dalykų, pasitaiko, kad žodyne užrašytosios vietovardžių formos skiriasi nuo mūsų užrašytųjų. 21 Vieni tokių skirtumų – tai, mūsų nuomone, netikslūs užrašymai (sakysim, mūsų tiksliai užrašytas kaimo vardas Jadāsali1 visiškai atitinka Apso šnektos nekirčiuoto nuo vertimo į a dešinę, plg. jos vašų-uosis, Ja-dažemys < Juodažemys "Eitminiškių kaimo kalnas"; žodyne turima to vietovardžio forma Judāsali greičiausiai yra netikslus Jadāsali užrašymas), kitų skiriasi kirčio vieta (pvz., mūsų išgirsta Blažyški, Kárčmiški, Kupīški, žodyne pateikiama Blážyški, Karčmiški, Kúpiški; tai, galimas daiktas, skirtingo vietovardžių užrašymo laiko padarinys), trečiųjų žodyno formų pavidalas yra artimesnis negu mūsų užrašytųjų buvusiai lietuviškai lyčiai, taigi yra senesnis, mažiau subaltarusintas (pvz., Eiūdavičy k., o mūsų turimos net 4 to vietovardžio formos — Avidāny, Avīdaučy, Atvidāvičy, Vidāny). Pastarosios formos, mūsų nuomone, žodyno autoriaus bus imtos iš ankstesnių (senesnių) šaltinių ir padeda tiksliau identifikuoti vietovardžio lietuvišką lytį bei tvirčiau pagrįsti mūsų nuomonę. Žodyne esama šio regiono vietovardžių su grynai baltarusių literatūrinei kalbai būdinga sudvigubinta žodžio galo priebalsių cc fonetika, nors Vidžių baltarusių šnektoje tokio priebalsių sudvigubinimo neturima. Sakysim, žodyne rašoma Antaprūice (p. 25), o čia iš tikro turima Antaprūci ir pan. M. Biry los ir A. Vanago studija (LEBA), kur, be kitų, nagrinėjami ir Breslaujos raj. vietų vardai, mūsų pasinaudota tik oikonimų lyginimui, nes joje oikonimai pateikti nekirčiuoti ir nenurodoma tiksli jų lokalizacija (visur pateikiamas tik vietovardžių buvimo rajonas). Be to, neretu atveju studijos vietovardžių užrašymai, būdami pateikti "pa spiskach administracyj naha pa-dzielu BSSR" (p. 8), skiriasi nuo mūsų užrašytų žmonių vartojamųjų formų. Abražiški k. (of. Abražiški). Priesaga -iški čia, be abejo, pridėta prie pavardės Ambrāzas, kurio šakninės m prieš b galbūt galėjo išnykti tiek dėl asimiliacijos (plg. liet. klimti < klimp(t)i, ankapis < antkapis ir kt.), tiek dėl kitų priežasčių; plg. dar pvd. Ambrāzas (LPŽ I 93), k. Ambraziškiai (LATS 8). Alsiniški k. (of. Alsiniški). Priesaga -iški čia greičiausiai turėjo būti pridėta prie liet. pavardės Aleksynas, kuri sinkopės keliu galbūt galėjo išvirsti į *Alsýnas. Dėl galimo tokio virtimo plg. Apso liet. šnektoje turimą jāzmas < jāzminas, mintūkas < minturūkas "menturiukas", žarā < žarijā ir kt. Pastebėtina, kad baltarusių šnektos atstovai oikonimo kirčiuotą į teb etaria beveik kaip liet. y. Tas faktas irgi galėtų bent iš dalies paremti tokį spėjimą. Šiaip pavardė Alsýnas liet. antroponimijoje neužfiksuota. Ji teikiama tik A. Salio 1 Vietos baltarusių šnektos lietuviškos kilmės vietovardžiai čia pateikiami lotyniškais rašmenimis. Tarminių pavyzdžių fonetinė transkripcija vartojama tik išimtiniais atvejais ir supaprastinta. Suužnakalinti balsiai e, ė ir i po depalatalizuotų priebalsių pavyzdžiuose pateikiami e ir i rašmenimis. Lietuviškas gomurinis n prieš k, g baltarusiškuose pavyzdžiuose pateikiamas su palyinta kojele. Tašku balso desiniajam šone aukštai žymimas tik liet. pavyzdžių nekirčiuotų balsių ilgumas. Kabelių priebalsės dešiniajame šone aukštai žymimas tik pirmasis suminkštintas priebalsis, o baltarusiškai tariamų vietovardžių žodžio gale — kiekvienas minkštas priebalsis. 22 kaip jo paties dirbtinai atlietuvinta ar galima Vilniaus krašto lenkų pavardės Alsevičius lytis (Salys 309). Oikonimo kildinimas iš taip pat nebuvelės (greičiausiai A. Salio atlietuvintos lenkų pavardės Alsevičius lyties) Alšionis (LEBA 13), mūsų nuomone, gana abejotinas ir dėl nesutampančių pavardžių priesagų. Antaprūci pv. Ožkaragių kaime”. Priešdėlis anta- čia pridėtas prie čia pat turimo ežero vardo Prūta. Dėl pastarojo kilmės žr. LHEŽ 266. Aškaragi k. (of. Aškarági). Oikonimas grynai liet., dvikamienis. Tai tarminė Apso šnektos lytis a·škarágai~Ožkaragiai< ožka+ragas, dar žr. LEBA 97. Avidiany, Avidavičy, Aividavičy, Vidiány k. (of. Eivídavičy). Visos oikonimo formos vartojamos, galima sakyti, kone greta. Sakysim, išgirdus vieną jų ir perklausius pakartotinai, jau dažniausiai išgirsis ne tą pačią lytį. Labiausiai suslavėjusios oikonimo lytys su baltarusiška priesaga -avičy. Apso liet. kaimuose oikonimo formos taip pat variantinės — Aivídėnai (:aivídėnūsai sannai lietuviškai núke: “kalbėjo”), Arvidėnai (:moma jimtá iš avidėnų), Vidėnai (:vidėnosa jār daug samū). Pirminė liet. oikonimo forma — Eivydėnai. Tokią jo formą iš dalies patvirtina ir oficialioji lytis. Oikonimas kilęs iš dvikamienio liet. vardo (pavardės) Ei(t)vydas, plg. Salys 271. Formos Avidėnai ir Vidėnai, be abejo, išsirutuliojusios liet. kalbos dirvoje iš Aivydėnai (< Eivydėnai) nekirčiuotam skiemeniui -ai- suvienbalsėjus, vėliau jam sutrumpėjus (ar ir visai nukritus) turbūt dėl lengvumo ar patogumo tarti bei dėl formos supaprastinimo. Plg. dar liet. Vadzgirỹs (< Vaičgirỹs), Apso apyl. ež. Daublys vietos liet. tariamą dablis (pasitaikė išgirst ir da·blis), bet daubl̃a ~ Daublio (gen.), daublì ~ Daublį (acc.). Panašiai nekirčiuotas grynasis dvigarsis yra suvienbalsėjęs ir kai kurių kitų šio regiono vietų vardų formose. Štai Eitminiškiai Apso liet. šnektoje turi net keletą savo vardo formų: Eidmeniškiai, Aidminiškiai, Adminiškiai, Adyminiškiai, Jadminiškiai. Šaknis d šiuo atveju greičiausiai atsiradęs iš t, jam šnektoje toje pozicijoje (prieš m) suskardėjus. Gretimoje baltarusių šnektoje oikonimo forma taip pat įvairuoja — Adimiániški, Ady̆miániški, Admianìški, Jadmenìški. Čia pastebėtas nekirčiuoto Apso šnektos ai-(< ei-) nedešningas fonetinis kaitaliojimas greičiausiai dėl žodžio semantikos nusitrynimo. Tokia šio dvigarsio kaita bus persimetusi ir į baltarusišką vietovardžio formą. Tas pats yra atsitikę ir su šių vietų kaimo vardu Eitminai (Apso liet. taria Aētminai, Atminai, Acminai, baltarusių šnektoje paplitusios jo formos Acniany, Jacmiany. Ažūbali k. Apso šnektos bendrinis žodis ažūbalai šiuo atveju tapęs oikonimu. Plg. Apso apyl. Jūodelėnų k. balos vardą Ažūbaliai, taip pat k. vardus Lietuvoje Ažūbaliai (LATS 19). LEBA 92 minimas Breslaujos raj. brus. oikonimas Ažuboli dėl klaidingai pateiktos jo šaknies fonetikos greičiausiai yra šio regiono nebuvelis. Ažūgiry k. Apso liet. šnektoje oikonimas pažįstamas kaip Ažūgiris, kilęs, be abejo, iš bendrinio žodžio ažūgiris, kuris savo ruožtu sudarytas iš šaknies girià ir rytų liet. priešdėlio ažū-. LEBA 92 minima Breslaujos raj. oikonimo lytis Ažūgery yra daugiau suslavėjusi: nekirčiuotas jos šaknis 23 į išverstas į e. Toks balsio i virtimas būdingas ir tiriamojo regiono vietų vardams. Bagdžiūnų k. (of. Bagdžiūnų). Oikonimas kilęs iš liet. pavardės Bagdžiūnas~Bagdžiūnas, plg. LPŽ I 155. Barkūniški k. (of. Barkūniški). Apso šnektoje oikonimas lietuviškai skamba Barkūniškė. Kilęs iš pv. Barakūnas ar Barkūnas (plg. LPŽ I 190, 357), o gal net iš dirbtinai atlietuvintos Barkausko pv. lietis *Barkūnas (Salys 318) ir priesagos -iški. Plg. dar Barkūniškis k. (LATS 28). Biciūny k. (of. Biciūny). Vardas sietinas su liet. pavarde Biciūnas (LPŽ I 248) ir k. vardu Biciūnai (LATS 34). Blažyški k. (of. Blažyški). Plg. liet. pv. Blažys (LPŽ I 274) ir priesagą -iški bei vs. Blažškės (LATS 37). Oikonimo kilmės šaltinio kirčiavimas (Blažys, taip pat Blažė) kalba turbūt apie oficialiosios jo formos kirčiavimo naujumą. Bumbiāla ”kln. Blažiškių kaime”. Vardas išlaikęs Apso liet. šnektai būdingą dvigarsį um vietoje bendrinės kalbos am, priebalsio l kietinimą prieš ė. Plg. liet. Bambėlė kln. Stakliškėse ir kitur (LVK). Vietovardžiai kilę iš bendrinio žodžio bambėlė ”koks pasipūtimas, pakilimas”. Dārymy ”l. Laukiškių kaime”. Vardas yra liet. Dārymai ”laukų vardai daug kur Lietuvoje” (LVK) tiesioginis atitikmuo, kilęs iš bendrinio žodžio dārymai ”šlapios vietos, raistas”. Filāici k. Oikonimo priesaga neabejotinai lietuviška -iāčiai. Šaknis kelia tam tikrų abejonių. Priebalsis f liet. vietovardžiuose nėra įprastas. Tačiau yra pamato manyti, kad tas f čia galėtų būti atsiradęs iš p (šnekt oje užfiksavome atvejų, kai dėl mieščioniško įpročio pasirodyti ”kultūringesniais”, ypač lenkiškesniais, baltarusių plāṅka ”kartelė”, pras ”laidyne”, pigūlka ”tabletė” ir kt. čia kartais tariami kaip flāṅka, fras, figūlka). Tada turėtume šaknį pil- ar pel-, o ši galimybė visai įmanoma. Tokiu būdu šį vietovardį galbūt galėtume gretinti prie Pilaicių ar Pelaicių tipo tikrinių vardų (plg. LATS 237,242, taip pat pv. vardus Pilātės, krūmų vardus Pilāčiai ir pan. — LVK). Galalōuki ”dr. Biciūnuose”. Plg. liet. kaimų vardus Galūlaukė, Galūlaukiai, Galūlaukis (LATS 77), taip pat laukų vardus Galūlaukė (LVK), kilusius iš bendrinių žodžių galūlaukė, galūlaukis ir pan. Gertoklynia ”mš. dalis Pakulnios kaime”. Plg. liet. Girtuoklynė ”mš. vardai” (LVK), kilę iš bendrinio žodžio girtuoklynė, ”girtuoklynas”. Vietovardžio šaknis nekirčiuoto e ir virtimas e ir priesagos uo virtimas o — tipiški šio arealo lituanizmų baltarusejimo padariniai (plg. LKB 125, taip pat k. Ažūgery<Ažūgiry — LEBA 92). Gilūta ”b. Biciūnuose”. Plg. liet. pv. vardą Gilūtā (LVK), k. vardą Gilūtā (LATS 48). Vietovardžių šaknis būdvardinė (gilūs) turi retą priesagą -ūta. Jacmiāny, Acmiāny k. (of. Eitmiāny). Oikonimas grynai lietuviškas, dvikamenis, kurio pirmasis dėmuo jac-(ac-)<eit-, antrasis — men-(<min- greičiausiai baltarusej ant). Tai pavardės Eitminas vedinys. Plg. Salys 344; LPŽ I 570. Pirmosios dvi oikonimo formos subaltarusėjusios stipriau, bet apslavinta ir oficialioji forma. Apso lietuviai (netolimas Šalakūndzᵘ ~Šalakan- 24 džių kaimas) kaimą vadina Aicminai, Bielūsiškės — Acminai, Atminai. Baltarusiška forma Jacmiány greičiausiai bus susiformavusi iš ankstesnės (senesnės) lyties Eicminai, jų šaknies ei- suvienbalsėjus (plg. analogiškus atvejus Avidiány< Aividány< Eividány< Eivydenčiai, liet. Vadžgirys< Vaičgirys ir kt.). Jadàsali k. (of. Judásali). Plg. liet. k. vardus Juodasalė (LATS 109), Juodasalis (LEBA 97). Vietovardžiai kilę iš žodžių juodas ir sala ”sodžius”. Jarkáncy k. (of. Jarkáncy). Be jokios abejonės, oikonimas kilęs iš pavardės. Iš kokios - nėra aišku. LEBA 55, 58 Jarkáncy kildina iš baltarusių pvd. Jarkovič ir kartu kvalifikuoja jį kaip priesagos -ancy vedinį. Tačiau šiedu dėmenys formos Jarkáncy jokiu būdu nesuformuos (būtų *Jarkoučancy). Vadinasi, toks oikonimo kilmės aiškinimas nėra pagrįstas. Galima būtų įtarti, kad Jarkáncy šaknis — tai pvd. Jurkūs (plg. LPŽ I 870), tačiau dabar pagrįsti jur- virtimo į jar- galimybę trūksta duomenų. O gal Jarkáncy kilęs iš dvigaminės pavardės, kurios pirmasis dėmuo — jar-(jer-), antrasis — -kant. Tačiau jar-(jer-) pirminė (lietuviška) forma taip pat gana problematiška, kadangi lietuvių vardyne tokio dėmens lyg ir neturima. Remiantis vietos baltarusių šnektos fonetika, yra pamato įtarti, kad jar- — tai per jer- laipsnį suužpakalėjęs baltarusiams ne visai įprastas lietuvių dvibalsis ir- (dėl tokios galimybės plg. čia vartojamą irgi gana neįprastą taip pat skolinį andy̆k ”kalakutas” vietoj rusiško indy̆k, dar plg. čia kartais pasitaikantį liet. kilmės vietovardžių nekirčiuoto trumpojo įvertimą į e- Gertolénia<Girtuoklynė, Ažūgery< Ažūgiry< Ažūgirai ir kt.). O kaip kvalifikuoti dėmenį jir-? Pastarasis taip pat galbūt galėtų būti ne pirminis o, kaip kartais svetimžodžiuose pasitaiko, kilęs iš gir-. Dėl galimo tokio jir-<gir- plg. ir liet. kai kurių svetimžodžių tarimą. Sakysime, įprastasis generalas mūsų šnektose kai kur vadinamas generolu, o pavardė Gierta išverčiama į Jierta (LPŽ I 665) ir pan. Jei tai pasirodytų įtikima, oikonimą Jarkáncy būtų tam tikro pamato laikyti liet. Girkančiai ir kildinti iš liet. pvd. Girkantas. Plg. Lietuvoje turimą pvd. Girkantas (LPŽ I 675), k. vardą Girkantai (LATS 87). Jūravicy k. (of. Jūravicy). Apso liet. šnektoje oikonimas pažįstamas forma Jurėnai (tarm. Jurānai). Vietovardis neabejotinai kilęs iš pavardės Jūras (LPŽ I 863) ir priesagos -ėnai. Baltarusišką priesagą jis yra įgijęs jau subaltarusėjęs. Kálniski k. (of. Kalniški). Tai aiškus priesagos -iški vedinys iš liet. pvd. Kalnius (LEBA 22), dar plg. pvd. Kalnius (LPŽ I 899), taip pat k. vardus Kalniškė, Kalniškiai, Kalniškis ir kt. (LATS 118). Karaliūnskaje važ iara ”ež. Pakulnioje”. Tai sudėtinis liet. kilmės hidronimas, kurio pirmasis dėmuo — pvd. Karaliūnas (plg. LPŽ I 919). Karčiūta ”pv. Laibūnuose”. Vietovardis turbūt sudarytas su priesaga -ūtė, o jo šaknis pagal savo fonetinę išraišką galėtų būti sietina su pievų vardais Karčia, Karčiabalė, Karčiabalis, miškų vardais Karčius, Karčiagalnis (LVK), upelių vardais Karčiūpė (LVK), Karčiupis, Karčiupys kt. (LUEV 68). Kokia šaknies karč- kilmė? LHEŽ 147 karč- šaknies upėvardžius sieja su bendriniu žodžiu kartus ”gailus, aštraus skonio”. Toks siejimas karč- šaknies minimiems upėvardžiams galėtų būti ir visai priimtinas. Tačiau mūsų 25 atveju jis ne visai tikų, nes Karčiūta sudaryta su priesaga (ji greičiausiai mažybinė), kuri tegali būti pridedama prie daiktavardžių. Vadinasi, karc-šaknis yra daiktavardis, ne būdvardis. Ir, galimas daiktas, ji kildintina iš kito šaltinio. O juo linkę laikyti daiktavardį karčiai „nenupjauta ilgesnė žolė tarp pradalg(i)ų“. Turimoji karčiai reikšmė kaip tik charakteringa baloms bei šlapioms pievoms, kur faktiškai dažnai neįmanoma žolės tinkamai nupjauti. Dar plg. dalyvį karčiuotas „su palikta nenupjauta žole tarp pradalg(i)ų“, karčiuoti „pjaunant palikti tarp pradalg(i)ų nenupjautos žolės“. Remiantis lingvistinės geografijos duomenimis yra pamato manyti, kad Karčiūtos priesaga greičiausiai bus buvusi -ūtė, itin būdinga tiek Apso, tiek ir gretimoms Lietuvos šnektoms. Kárčmiški k. (of. Karčmiški). Tai sudurtinis oikonimas, kurio pirmasis dėmuo galėtų būti sietinas tiek su bendriniu daiktavardžiu kártis (pastarasis šiam arealui nesvetimas, pvz., Apso šnektose sakoma: kartelė rūbam pakárt), tiek su žodžiu karčiai „nenupjauta žolė tarp pradalg(i)ų“, dar plg. Karčiūta, taip pat mikrotoponimus Karčios „krantai, krūmai“ Karčiakalnis mš. (LVK). Oficialiosios oikonimo formos skirtinga kirčio vieta įpareigoja atsakingiau tyrinėti vietovardžių kirčiavimą vietose. Kudrýški „n. Pakulnioje“. Tai kúdra šaknies ir priesagos -iškiai liet. kilmės mikrotoponimas, plg. dar hidronimų vardus Kūdrà, Kūdrėlis, Kūdrėlė, Kūdrūkas, Kūdriai (LUEV, 81), jų etimologiją (LHEŽ 169), taip pat mikrotoponimus Kūdra, Kū­dros ir kt. (LVK). Kúmša „b. Bičūnuose“. Mikrotoponimas kilęs iš rytų Lietuvos šnektų bendrinio dialektizmo kumšà „žabais, virbais išklotas kelias klampi vieta“ ~kamšà. Dar plg. liet. hidronimus Kamšà, Kamšėlė, Kamšupis (LUEV 67; LHEŽ 145), taip pat mikrotoponimus Kamšà, Kamšia, Kamšėlė ir kt. (LVK). Kupčėli k. (of. Kupčėli). Oikonimas yra pavardinės (pravardinės) kilmės (plg. pvz. Kùpčius – LPŽ I 1127) priesagos -ėliai vedinys. Kupìški k. (of. Kúpiški). Oikonimas yra pavardinės kilmės (plg. pvz. Kùpas, Kùpė, Kupỹs – LPŽ II 1126–1128) priesagos -iškiai vedinys. Pastebėtina, kad kirtis oikonimo priesagoje yra mūsų gerai išgirstas. Laibūny k. (of. Laibūny). Oikonimas yra pavardinės kilmės (plg. pvz. Laibùnis – LPŽ II 16) priesagos -ūnai vedinys. Plg. dar Lietuvos mikrotoponimus Laibūnai rst., plk., Laibūniškė dr., Laibūčiai pv., Laibūkai l. (LVK), taip pat Laibūtiškės k. (LATS 151) bei bendrinius žodžius laibùkas „ilgas siauras rėžis“, laibūnė „medžio laibgalys“. Laukiški, Lóukiški k. (of. Lóukiški). Oikonimas yra kilęs iš pv. Laukỹs, Laukis ir priesagos -iškiai (LEBA 24). Užfiksuota dvi jo formos — su kirčiu priesagoje — ji dažnesnė ir su kirčiuota šaknimi — ji retesnė, tačiau sutampa su oficialiąja (mūsų supratimu, ji labiau subaltarusėjusi). Dar plg. k. Laukiškės, Laukiškiai (LATS 154), pv., mš. Laukiškis ir kt. (LVK). Lataniški k. (of. Lataniški). Oikonimas greičiausiai sudarytas iš pv. Làtena, Làtenas ar Latìnis (plg. LPŽ II 28) ir priesagos -iškiai. Plg. dar pv. Latanaúškas, kuri, mūsų nuomone, pamatuotai kildinama iš lėtena (LPŽ II 28), pv. Lataniškiai (LVK). 26 Líepasal’ kln. Mikrotoponimo formos dėmenys — turbūt žodžiai lėpa ir salà. Plg. kai kuriuos kitus jo lietuviškus giminaičius — Líepasalė kln., Liepasalė ”ežero sala”, Liepasalis mš. ir kt. (LVK). Limarka ”b. Pakulnioje”. Vardas — aiškus lituanizmas, kurio tiesioginis atitikmuo Limarka, reikšmė ”bala, pieva, pelkė, griovys” gausiai sutinkama Lietuvoje (LVK) < limarka<limmarka (LKŽ VII 516). Liun ”b. Pakulnioje”. Tai neabejotinas liet. Lūnas (LVK) < lūnas tiesioginis atitikmuo. Lūnka ”l. Pakulnioje”. Vardas išlaikęs rytų aukštaičių šnektų dvigarsį un, atliepiantį bendrinės kalbos an, plg. liet. Lankė, Lančkos ir kt. mikrotoponimus (LVK)<lankà. Málina ”b. Pakulnioje”. Mikrotoponimas, be abejonės, sudarytas su priesaga -inė iš šaknies -mol, Apso šnektoje (ypač seniau) tariamas su išlaikytu senuoju ilguoju a~o (bendrinės kalbos) — malìs, plg. liet. mikrotoponimus Móline, Molūnė ir kt. (LVK), k. Móline, Molūnė ir kt. (LATS 189–190). Marūga ”upė, tekanti per Vidžius iš Vidžių ežero, įteka į Dysną”. Hidronimo priesaga -uga, šaknis ne visai aiški. Yra nuomonė, jog ji galėtų būti gretinama su upės Mara vardu (LHD 192). Įrodymų nepateikiama. Remdamiesi Apso šnektos fonetika, esame linkę pasiūlyti savo samprotavimus ir juos pagrįsti. Vietovardžio nekirčiuotoji šaknis mar-, panašiai kaip šnektos upevardis Dablys<Dauiblys (plg. Daublio, Daublį...), ežero vardas Saliàžory<Sáulìažeriai ar kaimų vardai Atminai (brus. Acmiany, Jacmiany)<Atminai<Eitminai, Avidėnai (brus. Avidiany, Avidavičy), Adminiškiai (brus. Admi-niški, Adimiániški, Adymiániški, Jadmeniški), taip pat liet. Vadzgìrys<Vaičgìrys ir pan. visai įtikinamai galėtų būti išsirutulioję iš *maur- ir tuo būdu būti sietina su márais — plūdenomis, kurios pražysta ne tik visoje Marūgoje, bet ir visose pelkėse, kuriomis ji prateka. Taigi yra pamato manyti, kad Marūga kilusi iš *Maurūga. Pastebėtina, kad *Maurūga visai gerai prisiderintų prie kitų retų šios liet. priesagos vedinių, ypač tokių, kaip moliūgà ”molynė” ir kt. bendrinių liet. kalbos žodžių (plg. LKG 361). Kartu svarbu atkreipti dėmesį, jog liet. vardyne mar- šaknies vedinių nerasta, o maur- — ypač gausu — tai mikrotoponimai Máurijos, Maurýnas, Maurãgė, Máurupis ir kt. (LVK). Tai, mūsų nuomone, irgi kalbėtų Marūga<*Maurūga naudai. Plg. dar kaimo vardą Maurūčiai (LATS 174). Meškeliai k. (of. Miaskėli). Oikonimas yra liet. priesagos -eliai ir pavardės Meška, Meškys (plg. Meszko~Meška — Salys 403) vedinys (LEBA 76). Plg. dar k. vardus Meškeliai (LATS 180), taip pat mikrotoponimus Meškelės, Meškėlė, Meškėlis, Meškėliai ir kt. (LVK). Mikūčiai k. (of. Mikúči). Tai lituanizmas, kurio priesaga -učiai pridėta prie pavardės Mikas (plg. pvd. Mìkas LPŽ II 228, taip pat LEBA 87), dar plg. liet. mikrotoponimus Mikūškė, Mikutà ir kt. (LVK). Namá viečia ”l. Pakulnioje”. Mikrotoponimo lietuviškumu neabejojama: tai Namávietė turinti savo atitikmenų ir Lietuvoje — Namávietė dr., pv., gn., mš., krm., Namávietės krm., mš. ir kt. (LVK). Visų jų kilmės šaltinis — bendriniai žodžiai namai ir vietà. Pacílta ”pv. Laibūnuose”. Mikrotoponimas susiformavęs iš liet. tarm. 27 to paties objekto vardo Paciltė~Patiltė, plg. k. vardus Patiltis, Patilčiai (LATS 232), taip pat kitus mikrotoponimus Patilčiai, Patiltūs, Patiltės ”pv. vardai” (LVK). Pateiktieji mikrotoponimai kilę iš bendrinio žodžio patiltė ”vieta po tiltu”. Pastebėtina dar, kad tiriamojo mikrotoponimo aiškiai buvo girdima kirčiuoto skiemens tvirtrapradė priegaidė — pirmasis dvigarsio sandas buvo tariamas pailgintas. Padzirvány ”pv. Vidiškiuose”. Mikrotoponimas yra kilęs iš liet. bendrinio žodžio pádirvonis, padirvonỹs. Plg. dar k. vardą Pádirvoniai (LATS 208), taip pat mikrotoponimus Padirvonys, Padirvonė, Padirvoniai ir kt. (LVK). Padrūkša k. (of. Padrūkša). Apso lietuviai šį kaimą vadina lietuviškai — Padrūkšė. Oikonimas kilęs iš greta esančio ežero Drūkšiai (žr. LUEV 32) vardo ir priešdėlio pa-. Pakūlnia k. (of. Pakūlnia). Oikonimas greičiausiai yra pavardinės (pravardinės) kilmės, plg. pv. Pakūlnis (LPŽ II 375). Plg. dar mikrotoponimus Pakūlniškė, Pakūlniškės mš., krm., Pakūlnių sodyba (LVK). Pálauka ”pv. Pakulnioje”. Vietovardis yra neabejotinai kilęs iš liet. bendrinio žodžio pálaukė, plg. dar pálaukis, taip pat mikrotoponimus Pálaukė (LVK), k. vardus Pálaukė, Palaukė, Palaukė (LATS 220). Patkudryški ”l. ir plk. Pakulnioje”. Tai grynai liet. kilmės apslavintas mikrotoponimas, turintis ir baltarusių priešdėlį pad-. Žr. Kudryški. Ratášali ”Laibūnų kaimo dalis” (of. Ratášali). Toponimas yra dvikamienis. Pirmasis jo dėmuo yra bendrinis žodis rėtas (pastarasis paribinėse su Baltarusija lietuvių šnektose paprastai dėl e prieš čia tariamą kietąjį r išverčiamas į rátas), antrasis — nė šaltas, o šilas. Vadinasi — tai Retášilis. Kad antrasis jo dėmuo tikrai yra šilas, pirmiausiai rodo SNVV 328 greta oficialiosios baltarusiškos formos pateikiamoji rusiška jo forma Ratášeli, taip pat patvirtina ir LEBA 97 Breslaujos raj. oikonimo forma Retášilis (galbūt yra pamato spėti, kai tai tas pats oikonimas). Be to, kaip yra patirta, tą gana gerai pagrindžia ir vartojamos baltarusių šnektos kai kurių aiškesnių lietuviškos kilmės vietovardžių nekirčiuoto (o mūsų atveju dar ir sukietinto) skiemens fonetika. Kaip jau yra sakyta, liet. Ažūgiriāi, Girtuoklynė ir kt. čia tariami Gertoklina, Ažūgery ir pan. Mūsų atveju Retášilis jų imtas tarti Ratášeli, o toks naujai atsiradęs e po kietojo š lengvai išvirto į a ir taip susiformavo Ratášali. Čia pastebėta taip pat, kad ir daugiau yra tokio i virtimo po š į a atvejų. Sakysim, mūsų šipulỹs čia tariamas šapul’. Raukėta k. (of. Raukėta). Vardu Raukėta vadinamas ir pro kaimą tekantis upelis (LUEV 133). Abu vardai galėtų būti kilę iš pv. Raukas (LPŽ II 583<raukti ”daryti raukšlėtą” — LHEŽ 274) ir priesagos -eta (LKG 333). Tačiau, mūsų nuomone, visai įmanoma ir jų pravardinė kilmė — iš *Raukėta, kuri būtų liet. bendrinio žodžio raukėta lygu. Plg. dar b. Raukėta (LVK). Ražákalnia ”kln. Bičiūnuose”. Vietovardis dvikamienis, antrasis jo dėmuo kálnas, o pirmasis — kiek abejotinas. Galbūt jį galima sieti su tokiais liet. mikrotoponimais, kaip Różakalnis, Różabalė, Różaraisčio (LVK) ir pan. Tada tas dėmuo būtų Różė (<róžė), plg. dar k. Różákalniemis (LATS 256). Bet fonetiškai taip pat nėra pamato atmesti minties, jog tą dėmenį gali su- 28 daryti Režiai k. <rėžiai (LATS 261), plg. dar Rėžupalis (LHEŽ 276), Ražiai k. (LATS 260) ar net Ražiai k. (LATS 256). Rakščynia ”krūmeliai Bičiūnuose”. Mikrotoponimo šakninį skiemenį sudaro suužpakalėję ą, kuris gali būti kilęs tiek iš e, tiek iš ė, todėl yra vienodo pamato manyti jį kilus tiek iš pavardės Rekštys, tiek ir iš Rėkštys (LPŽ II 595) ir vietos reikšmę turinčios priesagos -ynė. Plg. dar up. Rėkšupis (LUEV 134), gn. Rėkšiai, plk. Rėkšpjaunis (LVK), taip pat ir Rėkšupio etimologiją (LHEŽ 275–276). Taigi Rekštynė ar Rėkštynė čia bus pavirtusi į Rakščynia. Rápiški k. Neišaiškinus šio oikonimo šaknies e prigimties, neaiški jo viso kilmė. Tačiau pagal ne visai dėsningą šios šnektos fonetiką yra pamato įtarti, jog šis ą gali būti kilęs ir iš dvibalsio ei po r (plg. čia tariamą k. vardą Acmiány<Eitminai ir kt.). Jei taip iš tikro būtų, galima būtų tvirtinti, kad oikonimas yra priesagos -iškiai vedinys iš pavardės Rėpa (LPŽ II 593). Samaniča ”mš. Laibūnuose”. Mikrotoponimas yra liet. mikrotoponimo Samanyčia tiesioginis ekvivalentas, kilęs iš bendrinio žodžio samanyčia ”samanynė”. Sauliažory, Saliažory, Šauliažory ”ež. Vidiškiuose”. Hidronimo formos labai gerai charakterizuoja šio regiono baltarusių šnektoje turimo nekirčiuoto liet. dvibalsio au baltarusiėjimo procesą ir jo padarinius. Dar gerokai anksčiau mūsų buvo nustatyta, jog liet. au baltarusių šnektose neretai yra išvirtęs į a (Baltistica 73–77). Straipsnyje buvo nurodoma nemaža baltarusių lituanizmų – bendrinių ir tikrinių žodžių – su minima fonetika ir kartu pateikiamas raštas danėsiems lituanizmams atpažinti ir jiems identifikuoti. Sauliažory hidronimas ir jo variantai ne tik pagrindžia mūsų teiginį, bet ir konkrečiai atskleidžia patį tokio virtimo procesą. Ežero pavadinimas, be jokios abejonės, yra kilęs iš liet. jo pavadinimo *Sauliažeriai ar *Šauliažeriai (plg. Saulupė, Saulłatakis LUEV 143)<sáulė ir ežerai. Vardo variantas su pradiniu š yra vėlyvesnis, greičiausiai atsiradęs dėl semantikos išblukimo. Jo šaknis au neabejotinai rodo perėjimą liet. au virtimo į brus. a laipsnį. Iš antros pusės, Apso lietuvių šnektoje turimas tos pačios fonetikos kaip ir Saliažory grynai lietuviškas hidronimas Dablys<Daublys (žr. aukščiau), taip pat greičiausiai ir Marīga<*Maurūga, rodytų, kad nekirčiuoto au monoftongizacija į a gali vykti (ir, be abejo, vyko) ir pačioje lietuvių šnektoje (šiuo atveju kontaktuojančioje su baltarusiąis). Iki šiol tokio proceso lietuvių kalbos šnektose nebuvo atskleista. Sniegiški k. (of. Sniegiški). Oikonimas yra pvd. Sniegis (LPŽ II 774) ir priesagos -iškiai vedinys. Plg. ež. Snieginis, Sniegiškis (LUEV 152), taip pat mikrotoponimus Sniegiabalė, Sniegiaragis ir kt. (LVK) bei k. Sniegiškės (LATS 285). Šaltāni k. (of. Šaltāni). Oikonimas, remiantis lingvistinės geografijos duomenimis, yra kilęs ne iš bendrinio žodžio šaltėniai, o iš tam regionui tipiško žodžio šaltiniai, kuris baltarusedamas galėjo nedėsningai iškreipti priesagos į, jį suužpakalindamas. Taukini k. Oikonimas greičiausiai yra spėjamos liet. pvd. *Taukinys (plg. Taukinis Salys 462; *Taukinis LPŽ II 1029) daugiskaitinė forma. Tokį 29 spėjimą patvirtina oikonimo galūnės kirtis. Trakiški k. (of. Trakiški). Oikonimas sudarytas iš priesagos -iški = liet. -iškiai ir bendrinio žodžio trākas ”miško kirtimas, maži krūmokšniai”, plg. k. vardus Lietuvoje Trakiškiai, Trakiškis ir kt. (LATS 319), taip pat hidronimus Trakravis, Trakupis ir kt. (LUEV 174). Trylāpnik ”b. Bičiūnuose”. Mikrotoponimas yra kilęs iš bendrinio liet. žodžio trilāpnīkas ”puplaiškis”. Plg. kitus liet. mikrotoponimus Trilāpė ”pieva priaugusi puplaiškių”, Trilapynė pv. ir kt. (LVK). Vainiūny, Vainiūncy k. (of. Vainiūny). Antrasis oikonimo variantas labiau subaltarusintas. Vardas kilęs iš pvd. Vainiūnas (plg. LPŽ II 1135), yra jos daugiskaitos forma. Plg. Vainiūnų ežeras (LUEV 183), liet. kaimų vardus Vainūnai (LATS 331). Varpynia ”pv. Bičiūnuose”. Mikrotoponimas kilęs iš liet. bendrinio žodžio varpynė ”vieta, kur priaugę daug didelėmis varpomis žolių”. Plg. balų vardus Varpynė, Varpynas ir kt. (LVK). Verpetā ”kln. Bičiūnuose”. Tai liet. to paties kalno vardo Verpetā, kilusio iš bendrinio žodžio verpetā (verpėtas), subaltarusinta lytis. Plg. liet. mikrotoponimus Verpetā mš., kln., Verpėtas kln., Verpetinė pv. (LVK). Vīdzzy mstl. (of. Vīdzzy). Apso lietuviai jį vadina vidz’ai, senesniej — vidz’av Vīdziai, Vydžiai. Oikonimas, be abejonės, yra kilęs iš pvd. Vydžius (plg. LPŽ II 1205). Plg. dar mikrotoponimus Vydžiamiskis, Vydžgojis ir kt. (LVK). Forma Vīdziai vėlyvesnė, subaltarusėjusi. Vidziški k. (of. Vidziški). Pavadinimas kilęs nuo miestelio vardo Vidžiai, Vydžiai su priesaga -iški<-iškiai. Vilkīaniški k. (of. Vilkīaniški). Oikonimas kilęs iš pavardės Vilkėnas (tarm. Vilkėnas), plg. LPŽ II 1217 ir priesagos -iškiai, dar plg. LEBA 17, taip pat kaimų vardus Vilkėnas, Vilkėnai (LATS 346). Viršūpi ”b. Vainiūnuose”. Mikrotoponimas turi savo giminaičių ir Lietuvoje, pvz., Viršūpė dr., Viršūpys b., Viršūpiai pv., Viršūpeliai l. (LVK). Jie kilę iš bendrinių žodžių viršūnė ir upė (upeliai). Ždėgeli k. (of. Ždėgeli). Oikonimas — tikriausiai lietuviško to kaimo vardo Išdėgėliai subaltarusinta lytis. Priesdėlio iš- į čia numestas dėl vardo reikšmės nesuvokimo ar patogumo tarti. Plg. liet. mikrotoponimus Išdėgėlė pv., Išdėga ”pv., kur išdegusios durpės”, Išdėgė pv. ir kt. (LVK). Žagary, Žygary ”dr. Pakulnioje”. Mikrotoponimas, be abejo, yra kilęs iš lietuviškos pvd. Žagaras (LPŽ II 1307) subaltarusėjusios lyties Žagaras daugiskaitos. Pastebėtina, kad šio regiono baltarusių šnektoje skolinys iš liet. bendrinio žodžio žagarai taip pat tariamas žagary (plg. dar ir čia turimą lituanizmą žāginė<žāginiai). Lietuvos paribiniuose punktuose su baltarusių šnektomis šios šaknies mikrotoponimai taip pat tariami su Žagar-, pvz., Žagarynė dr., Žagarynas kln. ir pan. (LVK). Formos Žygary suužpakalintas šaknies y greičiausiai yra vėlyvesnis, susiformavęs lyčiai Žagary toliau slavėjant. 30 Straipsnyje mėginama nustatyti 68 vietos vardų (77 jų variantų), vartojamų Vidžių apyl. senųjų vietinių gyventojų baltarusių, lietuviška kilmė. Visi tokie vietovardžiai sudaro 85% visų tose apylinkėse vartojamų vietų vardų. Kitų čia turimų negausių vietovardžių kilmė dažniausiai slaviška, pvz., Haražanka (< Ahar ažanka, plg. harót < aharód) „l. Laibūnuose”, Kaziōnaje vóziara „ež. Vidiškiuose” Navinki „l. Bičiūnuose”, Padvarytka „l. Pakulnioje”, Šipavičy (< Ašipavičy) k., Sivóje balóta „b. Laibūnuose” ir kt. Galimas daiktas, jog tam tikra dalis šių vietovardžių (pvz., Navinki, Šipavičy) panašiai bus skambėjusi ir tais laikais, kai čia dar buvo galima rasti lietuviškai kalbančių. Tokią nuomonę iš dalies galbūt galėtų paremti ir kai kurių jų lietuviška fonetika, sakysim, priebalsio n prieš k lietuviškas gomurinis tarimas. Kad ši liet. kalbos fonetikos ypatybė čia tikrai baltarusių šnektoje turima, gerai rodo ir jos bendrinių baltarusiškų žodžių su šios pozicijos n lietuviškas tarimas. Mūsų užrašyti tokie tą liet. kalbos fonetiką išlaikę žodžiai: apiėški „kelmučiai”, miadžiānka „geležinė gyvatė”, liapiānka „iš molio krėsta pirkutė”, rumiānki „dobiliukai”. Dauguma straipsnyje nagrinėjamų vietų vardų yra kilę iš pavardžių ir kitų tikrinių vardų. Jie sudaryti su lietuviškomis priesagomis -iškiai, -iūnai, -ėnai, -ėliai, su rytų lietuvių šnektoms būdingais priešdėliais anta-, ažu-, su priešdėliu pa- ir pan. Jų tarpe yra oikonimų, su priesagomis sudarytų iš senųjų dvikamienių asmenvardžių, nemaža yra ir sudurtinių iš dviejų bendrinių žodžių ir kt. Straipsnyje nagrinėjamieji vietovardžiai ypač atkreipia dėmesį savo fonetika, jos specifika, atspindinčia tam tikrus, iki šiol plačiau neatskleistus, dviejų skirtingų kalbų fonetinių sistemų susidūrimo padarinius, išryškinančius tų kalbų glaudžių kontaktų rezultatus. Baltarusiškose vietovardžių formose užfiksuotas, pavyzdžiui, nekirčiuoto žodžio pradžios liet. dvibalsio ei vertimas į ai (tai būdinga šio regiono liet. šnektos ypatybė, plg. jų aic < eiti), to ai- suvienbalsėjimas į a (šis dalykas liet. šnektose iki šiol nebuvo užfiksuotas), jo supriešakėjimas iki e (tai irgi iki šiol liet. šnektų fonetikai nelabai žinomas reiškinys) ir atsiradimas prieš jį protetinio j (tai vėl liet. fonetikos dėsnis). Taip yra atsitikę su čia nagrinėjama baltarusiška oikonimo forma Jacmiany (tariamas jecmiany) < Acmiany < Aicmiany < Eitmenai < Eitminai < pvd. Eitminas). Panaši fonetinė kaita turima ir baltarusiškoje oikonimo formoje Avidžany < Aivdžany < Eivdžany < Eivydėnai < pvd. Eivydas + tarm. liet. -ėnai). Šio regiono baltarusiškose vietovardžių formose atsispindi ir nekirčiuoto liet. dvibalsio au virtimas į a (kai kuriose jų išsaugotas ir tokio virtimo per au pakopą laipsnis). Štai ež. Saldiažōry yra kilęs iš *Saldiažerai < sáu-lė+ežerai, o jo forma Šauliažōry kaip tik rodo skiemens pereiginę pakopą iš au į a. Hidronimo forma Marūga taip pat greičiausiai yra atsiradusi iš *Maurūga tokiu pačiu keliu. O ežero vardas Daublys ir Apso lietuvių tariamas Dablỹs (baltarusai sako Dablánskoje vóziara), tačiau lietuviai vėl visada sako Daũblio, Daũblį..., o baltarusiai — vóziara Daũblia. Tai vėl svarbi ir nemažiau vertinga bei aktuali dviejų skirtingų kalbų kontaktavimo detalė. Anksčiau ji mūsų buvo konstatuota tik baltarusių šnektų lituanizmuose, o šiuo atveju — ir kontaktuojančioje lietuvių šnektoje. Vadinasi, tas procesas vyksta ir 31. mūsų dienomis, taip pat ir mūsų šnektose. Taigi jis gyvas ir tebeformuoja kontaktuojančių šnektų fonetikos sistemas. Nagrinėjamų vietovardžių formos neblogai atspindi kartais ir nekirčiuoto liet. balsio į virtimą į brus. e atvejus, pvz., Gertolkinia < Girtuoklynė ir kt. Tokio virtimo atskleidimas padėjo išaiškinti oikonimo Jarkáncy kilmę: Jarkáncy (taria jerkáncy) < irkáncy < girkáncy (plg. generòlas < generòlas ir kt.) < Girkunčiai < pvd. Girkantas (daugiskaitinės lyties). Panašiai atskleista ir mikrotoponimo Ratášali kilmė iš liet. tarm. ratas < retas ir šilas (per brus. šel-) > šal-. Kai kurie nagrinėjamieji brus. vietovardžiai kartais yra netekę savo tam tikrų reikšminių lietuviškų elementų ir dėl to sunkiai etimologizuojami. Štai objektyviai nustatyta, kad oikonimas Ždžegėliai — tai liet. Išdegėliai (< Išdegėlė < išdegėlė “išdegęs durpynas”), netekę (baltarūsėdami) balsio į priešdėlyje iš-. Kitomis fonetinėmis ypatybėmis straipsnyje nagrinėjamieji vietovardžiai visiškai pritampa prie lietuvių Apso šnektos fonetikos (plg. AT 173—191; ADK 91—98). Juose palyginti gerai išlaikytas senasis ilgasis a, e ~ bendrinės kalbos o, ė. Bendrinės kalbos dvigarsiai am, an verčiami um, un, kietinamas priebalsis l prieš priešakinius balsius ir kt. Remiantis visu tuo, svarbu konstatuoti, kad straipsnyje nagrinėjami šio arealo kalbinių studijų duomenys aiškiai įrodo, jog baltarūsėjimas čia yra visai nesenas procesas, kad jis nepasibaigęs ir tebevyksta ir mūsų dienomis, kad susiformavę fonetiniai pakitimai yra specifiški, didžiai svarbūs ne tik lietuvių šnektų fonetikai ir gramatikai, bet ir lietuvių-baltarusių šnektų tarpusavio kontaktams, kad baltų-slavų kalbotyrai aktualus tolimesnis šio regiono kalbinis tyrinėjimas ir jo duomenų kruopštus fiksavimas. SUTRUMPINIMAI ADK — M o r k ū n a s K. Apso lietuvių šnektos daiktavardžių kait-yba // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 28: Kalbų ryšiai ir sąveikos. V., 1989. P. 91—98. AT — G r i n a v e c k i e n ė E. Kai kurios Apso tarmės būdingesnės ypatybės // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. V., 1960. T. 2(9). P. 173—191. Baltistica — G r i n a v e c k i e n ė E., M a c k e v i č J. Lie. (i)au vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose // Baltistica. III(1) priedas. V., 1989. P. 70—80. LATS — Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. V., 1976. D. 2. „EBA — B i r y l a M. V., V a n a g a s A.P. Litouskija elementy u bielaruskaj anamastycy. Minsk, 1968. LHD — V a n a g a s A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. LHEŽ — V a n a g a s A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. LKB — G r i n a v e c k i e n ė E., M a c k e v i č J. Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 27: Lietuvių kalba ir bilingvizmas. V., 1988. P. 123—131. 32 LKG — Lietuvių kalbos gramatika. V., 1965. T. 1. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. V., 1966. T. 7; 1976. T. 10. LPŽ — Lietuvių pavardžių žodynas. V., 1985. T. 1; 1989. T. 2. LUEV — Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. V., 1963. LVK — Lietuvių vietovardžių kartoteka. Saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Salys — Salys A. Raštai. T. 2: Tikriniai vardai. Roma, 1983. SNVV — Rapanovič J. N. Slounik nazvau nasielenych punktau Vicebskaj voblasci. Minsk, 1977. ТОПОНИМЫ ЛИТОВСКОГО ПРОИСХОЖДЕНИЯ ОКРЕСТНОСТЕЙ ВИДЗЫ Резюме В статье устанавливается литовское происхождение 68 топонимов (названия деревень и микротопонимия) окрестностей местечка Видзы (Браславский р-н Витебская обл. Белоруссия), в которых в настоящее время местное население говорит по-белорусски. Установлено, что такие топонимы составляют около 85% всех топонимов исследуемых окрестностей. Своей фонетической системой и словообразованием топонимы примыкают к языковой системе местечка Опса. По происхождению большинство их образовано от фамилий с суффиксами -ишки, -уны, -ены, -ели, с префиксами анти-, аэзу-, а также от нарицательных сложных существительных. На основе изложенного в статье делается предположение, что процесс обелорусения исследуемого языкового ареала сравнительно поздний. 33