Mokslinio ir grožinio stiliaus sakinio ilgis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIII (1995) GRAMATIKA IR LEKSIKOLOGIJA AUDRONĖ BITINIENĖ MOKSLINIO IR GROŽINIO STILIAUS SAKINIO ILGIS Funkciniai kalbos stiliai dažniausiai tiriami kokybiniu požiūriu: žiūrima tam tikrų kalbos priemonių atrankos, išdėstymo tendencijų. Lietuvių kalbos stilistikoje grožinis ir mokslinis stiliai apibūdinami pagal tokius požymius kaip vaizdinis konkretumas, emocionalumas, individualumas ir abstraktumas, logiškumas, objektyvumas (Pikčilingis 1971 : 287). Tačiau šis požiūris gali būti papildytas kiekybiniu aspektu, nes tendencijos sąvoka yra statistinė: didesnį ar mažesnį kalbos priemonių aktyvumą, nusakomą žodžiais ”dažnai”, ”retai” ir kt., tyrėjas nustato stebėdamas jų ”statistinę elgseną”. Išnagrinėjus pakankamai didelę imtį, nesunku apskaičiuoti, kaip dažnai, sakysim, lietuvių kalbos moksliniuose tekstuose veiksnys reiškiamas veiksmažodžio bendratimi ar kokį procentą sudaro priežasties sakiniai visų sudėtinių sakinių aibėje. Tarp visų funkcinių stilių požymių ypatingą vietą užima sakinio ilgis. Šis kiekybinis rodiklis teikia ne tik stilistinę informaciją, bet kartu yra sakinio sandaros komponentas; vieno ar dviejų žodžių ilgio sakinys savo struktūra iš esmės skiriasi nuo 50 žodžių sakinio. Kita vertus, sakinių parinkimas, jų išplėtimo pobūdis pareina nuo veiklos sferos, vyraujančios kalbos funkcijos, turinio ir kitų kalbos funkcionavimo sąlygų. Tad sakinio ilgis tarytum implikuoja ir kokybinį, ir kiekybinį funkcinio stiliaus nagrinėjimo aspektus. Todėl įvairių kalbų sakinio ilgis tyrinėjamas gana dažnai. Sakinio ilgis tyrinėjamas įvairiais aspektais. Kai kuriuose darbuose laikomasi požiūrio, kad sakinio ilgis yra gramatikos elementas, tiesiogiai susijęs su kalbos gramatinės sandaros raida (Admoni 1966). Kitais atvejais sakinio ilgis nagrinėjamas kalbos statistikos kontekste (Meier 1964; Herdan 1960). Gausu ir tyrimų, sakinio ilgį traktuojančių kaip požymį, diferencijuojantį funkcinius stilius (Лесскис 1962; Долежел 1964; Мистрик 1967; Arader 1963; Eggers 1962; Těšitelová 1980) ar individualųjį stilių (Yule 1939; Вашак 1974). Lietuvių kalbotyroje sakinio ilgį yra aprašęs J.Pikčilingis. Jis nurodo, kad ”vienokią ar kitokią sakinio apimtį lemia kalbos stilius” (1971 : 137). Šio straipsnio paskirtis — mokslinio ir grožinio stilių sakinio ilgio gretinimas; tokia analizė pratęsia jau minėtą lietuvių kalbos stilistinių tyrimų tradiciją. Kiekvienam statistiniam tyrimui keliamas reikalavimas pateikti nagrinėjamų objektų operacinį apibrėžimą, t.y. tokią mokslinės sąvokos sampratą, kuri šį objektą padėtų vienareikšmiškai nusakyti. Sakiniu laikoma teksto atkarpa nuo taško iki taško ar kito formalų sakinį baigtį žyminčio skyrybos ženklo (Адмони 1973 : 15). Sakinio ilgio matavimo vienetas — žodis, t.y. intervalais atskirta grafema ar jų eilutė. Tokiais apibrėžimais nusakoma, kuri 169 teksto atkarpa laikytina sakiniu ir kuri grafema — žodžiu; tai itin aktualu moksliniuose tekstuose, kuriuose gana dažni pavadinimų sutrumpinimai, sąvokos reiškiamos simboliais, neraidiniais ženklais ir pan. Tiriamąją imtį sudarė įvairių mokslo šakų (humanitarinių, gamtos, matematikos, technikos) ir postilių (teorinio, mokomojo, metodinio) 34 tekstai, iš kurių atsitiktinai atrinkta 10 tūkstančių sakinių, ir prozaikų (autorių pasakojimo) 32 tekstai, iš kurių išanalizuota irgi 10 tūkstančių sakinių. Buvo analizuojamas ne tik kiekvieno sakinio ilgis, bet ir kai kurie sakinio struktūros požymiai — sakinio tipas bei sudėtinio sakinio dėmenų skaičius. Nustatant sakinio tipą, remtasi ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1976) pateikta sakinių klasifikacija. Duomenys apdoroti VU Skaičiavimo centre statistinės analizės programa ”Paula”, parašyta PL/1 kalba. Aptariant gautus rezultatus, būtina atsižvelgti į dvi išlygas: pirma, abstrahuojamasi nuo žodžių ilgio, jų leksinės ir gramatinės reikšmės, t.y. visi sakinį sudarantys žodžiai laikomi lygiaverčiais; antra, kiekvieno sakinio ilgis matuojamas sveiku žodžių skaičiumi, todėl jo požymiai, nusakomi dešimtosiosiomis ar net šimtosiosiomis dalimis, yra tam tikra abstrakcija. Norėdami griežtai apibūdinti sakinio ilgį, turime pateikti procentus sakinių, kurių ilgis — nuo vieno žodžio iki galimo didžiausio žodžių skaičiaus (mūsų imtyje — 121 žodis). Bet šitai nepatogu ir būtų net nesuvokiama skaitytojui. Todėl praktiškai visi tyrinėtojai operuoja sakinio ilgio dažnumų pasiskirstymo pagrindiniais parametrais, sakinio vidutiniu ilgiu (x̄). Tačiau šis parametras pernelyg apytiksliai nusako realų sakinių pasiskirstymą tekstuose, todėl būtini ir kiti parametrai — standartinis nukrypimas (s), variacijos koeficientas (v), svyravimo amplitudė. Esminę reikšmę turi pasiskirstymo asimetrija: sakinio ilgio dažnumai paprastai išsidėsto teigiama asimetrija, t.y. vidutinis ilgis viršija tiek modalųjį (dažniausią), tiek medianinį (dalijantį imtį į dvi lygias dalis) sakinio ilgį (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Mokslinio ir grožinio stiliaus sakinių ilgio pasiskirstymų parametrai Funkc. stilius | Vid. ilgis x̄ | Stand. nukryp. s | Variac. koef. v | Svyrav. ampl. | Mediana | Moda | Asimetr. koef. | Koef. stand. nukryp. | Mokslinis | 18,0 | 8,8 | 48,8 | 2—57 | 16,3 | 16 | 0,79 | 0,06 | Grožinis | 12,3 | 9,9 | 80,5 | 1—121 | 10,4 | 5 | 0,93 | 0,04 Lentelėje pateikti duomenys liudija, kad mokslinio ir grožinio stiliaus sakinio ilgis skirtingas. Šio skirtumo statistinis reikšmingumas (atsižvelgiant į imties dydį) vertinamas taip. Vidutinio ilgio t= 3,38, p<< 0,001, t.y. vidutinio ilgio skirtumas statistiškai absoliutus. Standartinių nukrypimų skirtumas ne toks ryškus (t= 2,1, p< 0,05), tačiau statistiškai irgi reikšmingas. 170 Pakankamai reikšmingai skiriasi asimetrijos koeficientai (t= 2,0, p< 0,05); variacijos koeficiento, svyravimo amplitudės, modos ir medianos skirtumų statistinį reikšmingumą patikrinti šiuo atveju gana keblu, bet absoliutūs skirtumai abejonių nekelia. Nors abiejų stilių sakinių ilgiai pasiskirstę dešinąja asimetrija, grožiniame stiliuje šis požymis daug ryškesnis. Mokslinio stiliaus pasiskirstymo mediana ir moda nuo vidutinio ilgio skiriasi dviem žodžiais, o grožiniame stiliuje moda skiriasi net 7 žodžiais (mediana ir čia skiriasi dviem žodžiais). Mokslinio stiliaus sakinių ilgio pasiskirstymas kompaktiškesnis (mažesnė amplitudė, mažesnis standartinis nuokrypis esant didesniam vidutiniam ilgiui). Kitaip sakant, grožinio stiliaus tekstų sakinio ilgis labiau varijuoja negu mokslinio stiliaus tekstų sakinio ilgis. Detalesnei sakinių ilgio analizei ir ypač lingvistinių bei ekstralingvistinių faktorių poveikiui atskleisti sakinius pravartu grupuoti ir apskaičiuoti tokių ilgio grupių dažnumus. Literatūroje sakiniai grupuojami labai įvairiai. Vieni autoriai skiria lygių ir nelygių ilgio intervalų grupes, nepateikdami šių grupių kokybinio įvertinimo (Статистични 1967), kiti sugrupuotus sakinius kokybiškai įvertina: trumpi sakiniai — iki 20 žodžių, ilgi — nuo 20 iki 60 žodžių, labai ilgi — daugiau kaip 60 žodžių (Meier 1964 : 186). Pažymėtina, kad grupavimo pagrindas dažniausiai nenurodomas, nesiejamas su funkcinės stilistikos ar sintaksės poreikiais. Šiame tyrime grupuojant sakinius pagal ilgio intervalus remtasi statistiniu kriterijumi: intervalų ribų pagrindu laikomos empirinio (imties) pasiskirstymo procentilės, integralinio pasiskirstymo ”šuoliai”, atitinkantys sakinio ilgius. Šias ribas įvardijus, gautos penkios informatyvios sakinių ilgio grupės: labai trumpi sakiniai — iki 8 žodžių imtinai, trumpi — nuo 9 iki 17 žodžių, vidutinio ilgio — nuo 18 iki 30 žodžių, ilgi — nuo 31 iki 46 žodžių, labai ilgi — 47 ir daugiau žodžių (žr. 2 lentelę). 2 lentelė Sakinių ilgio grupių pasiskirstymas (procentais) Sakinių grupės Labai trumpi 1—8 žodžių Trumpi 9—17 žodžių Vidutinio ilgio 18—30 žodžių Ilgi 31—46 žodžių Labai ilgi 47 ir daugiau žodžių Stilius Mokslinis 10,4 42,8 38,3 7,8 0,7 Grožinis 43,0 36,2 15,8 3,8 1,2 Matyti, kad mokslinio ir grožinio stilių sakinių grupių dažnumai skiriasi viena ”faze”, t.y. moksliniame stiliuje dažniausi trumpi ir vidutinio ilgio sakiniai, o grožiniame — labai trumpi ir trumpi sakiniai; šių grupių sakiniai kiekviename stiliuje sudaro apie 80 proc. Iš duomenų matyti, kad visų grupių sakiniai laikytini mokslinio ir grožinio stiliaus diferenciniais požymiais (skir- 171 tumai statistiškai reikšmingi lygmeniu p < 0,001). Itin ryški labai trumpų sakinių diferencinė galia. Šią grupę suskaidžius į pogrupius, paaiškėja, kad 1—2 ir 3—5 žodžių ilgio sakiniai grožinio stiliaus tekstuose net penkis kartus dažnesni negu moksliniuose tekstuose. Šį faktą galima būtų paaiškinti taip. Kai moksliniame tekste bandoma operuoti labai trumpais sakiniais (manoma, kad toks tekstas adresatui prieinamesnis), susiduriama su pertekliaus (redundancijos) problema — savarankiškiems sakiniams susieti reikia papildomų konektorių, kurie tokiu atveju gali sudaryti iki 1/3 teksto (Schlesinger 1968 : 73). Tad pagrindinė mokslinio stiliaus ypatybė — pabrėžtas logiškumas — paaiškina labai trumpų sakinių stoką. Kita vertus, labai ilgų sakinių dažnumu grožinio stiliaus tekstai pralenkia mokslinius tekstus (o svyravimo amplitude — net labai): pernelyg sudėtinga mokslinio teksto sakinio struktūra gali būti kliūtis abstrakčiai mokslinei informacijai suvokti. Grožinio stiliaus ypatybės — vaizdingumas, vaizdinis konkretumas, meninis tikslumas ir nepasakymas iki galo (Župerka 1983) — leidžia tekstą organizuoti asociacijų pagrindu, sakinius siejantys konektoriai esti ne visada reikalingi, persvarą turi implicitiniai sakinių siejimo būdai. Abiejų funkcinių stilių sąlyčio zoną sudaro 12—17 žodžių sakinių pogrupiai, beveik vienodai dažni abiejuose stiliuose (moksliniame — 14,8 proc., grožiniame — 16,3 proc.). Vadinasi, tokius sakinius galima laikyti invariantišku abiejų stilių požymiu, ”kalbine konstanta” (Долежел 1964 : 24). Galima manyti, kad šio intervalo sakiniai yra optimalūs suvokti ir įsiminti: suaugęs žmogus geriausiai įsimena 15—17 žodžių ilgio sakinius, optimalaus suvokimo riba — 20 žodžių (Ogburn 1963 : 101). Žinoma, šių ribų nedera absoliutinti, nes jos priklauso nuo daugelio ekstralingvistinių faktorių — perteikiamos informacijos pobūdžio, teksto tipo, adresato savybių ir kt. Sakinio ilgis laikomas sakinio struktūros funkcija (Лесскис 1962 : 83), todėl būtina atsižvelgti į vientisinių ir sudėtinių sakinių pasiskirstymą kalbamuosiuose stiliuose bei į jų ilgį. Moksliniame stiliuje viršų ima sudėtiniai sakiniai (55,9 proc.), grožiniuose tekstuose jų dažnumas mažesnis (46,5 proc.); skirtumas statistiškai reikšmingas (p < 0,001). Sudėtinių sakinių persvara moksliniame stiliuje stabili, mažai priklauso nuo ekstralingvistinių faktorių (mokslo šakos, postilio, autoriaus). Gerai žinoma, kad moksliniam stiliui būdingas stereotipiškumas; mokslinio teksto autorius turi būti susitaikęs su mintimi, kad jo publikacija bus panaši į kitą tos pačios tematikos darbą. Savitas sintaksinis braižas yra tik tam tikra galimybė, kurios realizavimas priklauso nuo mokslinio darbo autoriaus, kaip kalbos vartotojo, individualių savybių (Винокур 1980 : 122), bet ne nuo jo, kaip specialisto, kvalifikacijos. Tokio stabilumo nėra grožinio stiliaus tekstuose; juose daug kas pareina nuo autoriaus: vientisinių sakinių dažnumas svyruoja nuo 26 proc. (Mušinskas) iki 70 proc. (Bubnys, Vilimaitė). Tas svyravimas gali priklausyti nuo to, kuris prozos sintaksinis tipas — sintagminis (hierarchinis) ar suskaidytas (aktualizuotas) vyrauja konkrečiame grožiniame tekste. Sakinių ilgis didėja sintagminėje prozoje, kai ”atskiras sakinys integruojamas į vieną sudėtingą sintagminį ciklą” (Арутюнова 1972 : 163). Suskaidytos prozos tekstuose hierarchiniai ryšiai traukomi, kiekvienas informacijos elementas yra pavienio sakinio pamatas. Pvz.: 172 Negrabiai jie čiupinėjo pajuodusius nuo lūčių namų prieangių, durų rankenas, slenksčius, paliktus laukuose plūgus, akėčias ir, prasiskverbę pro medžių viršūnes ten, kur Kristupas su Kazimieru kasė pakulomis valties dugną, lyztelėjo pajuodusius alksnių lapus, nuklo jusius žemę, ir rodėsi, kad jie bemat apsitrauks šerkšnu, ir kai šitie vyrai eis su tinklais pievomis, jos bus baltutėlės nuo šalnos, ir bildės po kojomis gruodo sukaustyta žemė (Radz PV 99). Ir buvo naktis. Troboi ir kieme. Visur naktis. Tamsi, gili, ilga, tyli. Spragsėjo palubų degančios lempos dangtis. Prisluktas. Kad žibalo mažiau trauktų (Balt SJ 250). Liudas Skirmonis šyposi. Vienplaukis, šaltuko išdabintomis lūpomis. Namams. Praeiviams. Pagaliau tai apsilupusiai mūro sienai (Avyž Ch S 8). Dar ryškiau stiliai skiriasi vientisinių ir sudėtinių sakinių ilgiu (3 lentelė). 3 lentelė Vientisinių ir sudėtinių sakinių ilgio grupių pasiskirstymai (procentais) Sakinių tipas | Stilius | Sakinių grupės: labai trumpi (1—8 žodžių), trumpi (9—17 žodžių), vidutinio ilgio (18—30 žodžių), ilgi (31—46 žodžių), labai ilgi (47 ir dg. žodžių). Vientisiniai: Mokslinis 20,4; 46,9; 28,8; 3,6; 0,3. Grožinis 68,5; 26,9; 4,2; 0,3; 0,0. Sudėtiniai: Mokslinis 2,4; 29,3; 50,0; 17,4; 0,9. Grožinis 13,7; 46,9; 29,1; 7,7; 2,6. Bene akivaizdžiausia mokslinio stiliaus ypatybė, kurią rodo ši lentelė, — vientisinių sakinių sudėtingumas. Nors jų procentas mažesnis negu grožiniame stiliuje, tačiau jie žymiai ilgesni negu grožiniuose tekstuose (x̄m = 14,5; x̄g = 7,4; sm = 7,6; sg = 5,1). Kitaip sakant, moksliniuose tekstuose funkcionuoja daug sudėtingos struktūros vientisinių sakinių, išplėstų vienarūšių sakinio dalių eilėmis, dalyvinėmis žodžių grupėmis, įterpiniais ir įspraudais. Išsamios ir dalykiškai tikslios informacijos perteikimo galimybėmis tokie sakiniai prilygsta sudėtiniams sakiniams, ir tuo paaiškinamas jų dažnumas moksliniuose tekstuose. Grožinio stiliaus tekstų vientisinių sakinių struktūros paprastumą (žinoma, palyginti su moksliniu stiliumi) patvirtina ir tas faktas, kad sakinių, susidedančių iš 1—2 žodžių, grožiniuose tekstuose yra 5,3 proc., o moksliniuose tekstuose — tik 0,3 proc. Kitoks sudėtinių sakinių funkcionavimo vaizdas. Nors vidutinis ilgis statistiškai skiriasi (x̄m = 21,2; x̄g = 17,7; p< 0,001), bet šis skirtumas neturi 173 kokybinės prasmės. Šitai paaiškėja, kai sudėtinius sakinius suskirstome detaliau (4 lentelė). 4 lentelė Sudėtinių sakinių ilgio pasiskirstymų rodikliai Sakinių rūšis Mokslinis stilius Grožinis stilius % x̄ S % x̄ S Sujungiamieji 11,8 20,6 7,7 15,9 14,8 7,3 Prijungiamieji 68,2 19,7 8,1 40,5 15,5 8,0 Bejungtukai 6,3 22,3 8,2 18,1 13,7 7,4 Mišrieji 13,7 28,5 7,8 25,5 26,3 14,5 Matyti, kad mokslinio stiliaus sudėtiniai sakiniai vidutiniškai ilgesni už grožinių tekstų sakinius; maždaug vienodi standartiniai nukrypimai rodo, kad šis skirtumas yra invariantiškas. Vienintelė išimtis — mišrieji sakiniai, kurių pasiskirstymą grožiniuose tekstuose apibūdina didesnis standartinis nukrypimas, taigi ir daug didesnė ilgio svyravimo amplitudė. Tarp grožinio stiliaus mišriųjų sudėtinių sakinių 1,3 proc. sudaro labai trumpi (iki 8 žodžių) ir 8,7 proc. — labai ilgi (daugiau kaip 47 žodžiai) sakiniai. Palyginimui reikia nurodyti, kad mokslinių tekstų mišrieji sudėtiniai sakiniai yra standartiškesni: labai trumpų iš viso neužfiksuota, o labai ilgų — tik 0,7 proc. bendro jų skaičiaus. Skiriasi ir įvairių funkcinių stilių sudėtiniai bejungtukiai sakiniai: grožiniuose tekstuose jų daugiau negu moksliniuose, jie daug trumpesni (P < 0,001). Šią tendenciją sąlygoja svarbi grožinio stiliaus ypatybė — dinamiškumas (priešinga mokslinio stiliaus savybė — statiškumas). Palyginti trumpi bejungtukiai sakiniai šiame stiliuje padeda perteikti įvykių kaitą, jų ritmą, sukurti įtampą, t.y. perima papildomą teksto semantinį krūvį. Moksliniuose tekstuose siekiama pabrėžti loginius ryšius, juos tiksliau nusakyti, todėl pirmenybė teikiama prijungiamiesiems sakiniams; ši tendencija būdinga visiems moksliniams tekstams, nepriklauso nuo mokslo šakos bei postilio. Prijungiamieji sakiniai, kurie nusako ”grynus” loginius santykius (tikslo, sąlygos, priežasties, nuolaidos ir kt.), laikytini relevantišku mokslinio stiliaus požymiu. Aprašant tikrovės reiškinius, sinchroniškai reiškiant mintį, samprotaujant vartojami pažymimieji ir aiškinamieji sakiniai (tokių prijungiamųjų sakinių moksliniame tekste irgi gausu). Sudėtinio sakinio plėtros galimybes, priklausančias nuo jo ”vidutinio gramatinio potencialo” (Ярцева 1969 : 174), nusako dėmenų skaičius (5 lentelė). 174 Sudėtinių sakinių su skirtingų dėmenų skaičiumi pasiskirstymas 5 lentelė Stilius Dėmenų skaičius 2 3 4 5–6 7–8 9 ir daug. Mokslinis 66,0 26,0 6,0 1,8 0,2 0,0 Grožinis 57,6 24,2 9,7 6,4 1,3 0,8 Vadinasi, nors grožinių tekstų sudėtinių sakinių vidutinis ilgis mažesnis, jų dėmenų skaičius didesnis. Abiejuose stiliuose dažniausi dviejų dėmenų sakiniai, bet moksliniame jų dažnumas didesnis (skirtumas statistiškai reikšmingas, p < 0,001). Moksliniuose tekstuose labai maža (šiame tyrime neužfiksuota) sakinių, kurie turėtų daugiau kaip 8 dėmenis (nors ir tokį sakinį suvokti nelengva!). Tuo tarpu grožiniuose tekstuose esama sakinių, turinčių iki 15 dėmenų. Šią tendenciją patvirtina sakinių sudėtingumo koeficientas (vidutinis dėmenų skaičius): grožiniame stiliuje jis lygus 2,8, moksliniame – 2,2. Egzistuoja ir kita skirtybė: grožinio stiliaus sudėtinių sakinių dėmenų ilgis (x̄g = 6,3, sg = 4,3) mažai skiriasi nuo vientisinių sakinių ilgio, o mokslinio stiliaus vientisiniai sakiniai daug ilgesni negu sudėtinių sakinių dėmenys (x̄m = 9,2, sm = 6,5). Moksliniame stiliuje vientisiniai sakiniai dažnai adekvatūs sudėtiniams, perima jų funkcijas; į šį polinkį atkreipia akis kitų kalbų mokslinį stilių tyrinėję kalbininkai. Kitaip yra grožiniame stiliuje. Nedidelis skirtumas tarp vientisinių sakinių ir sudėtinių sakinių dėmenų ilgio, bejungtukių bei sujungiamųjų sakinių dažnumas rodo didesnį dėmenų savarankiškumą; grožinio stiliaus sakinių ilgis visų pirma pareina nuo dėmenų skaičiaus. Pavyzdžiui, tekstų T1 (Aputis) ir T2 (Bubnys) sudėtinių sakinių dėmenys beveik vienodo ilgio, bet šių sakinių sudėtingumo koeficientas labai skiriasi – 3,8 ir 2,0. Galima apskaičiuoti apibendrinantį sakinių ilgį rodiklį, kai vienetu laikomas sudėtinių sakinių dėmens ilgis (Акимова 1973 : 74). Pagal šį rodiklį grožinio teksto vientisinių ir sudėtinių sakinių ilgis vertinamas santykiu 1 : 1,2 : 2,8, o mokslinių tekstų — 1 : 1,6 : 2,3. Tokie rodikliai dar kartą patvirtina jau aptartą reiškinį: grožiniuose tekstuose savarankiškiems vientisiniams sakiniams ir sudėtinių sakinių dėmenims būdingos tos pačios plėtros tendencijos, o moksliniame stiliuje bendromis plėtros tendencijomis pasižymi vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai. LITERATŪRA 1. Arader H. Sentence and Word Length in Scientific Writing. — Essays on Thinking and Writing in Science, Engineering and Business. Iowa, 1963, p. 232—238. 2. Egger's H. Zur Syntax der deutschen Sprache der Gegenwart. — Studium Generale, H. 1. 1962. p. 49—59. 175 3. Beneš E. Syntaktische Besonderheiten der deutschen wissenschaftlichen Fachsprache. — Deutsch als Fremdsprache. H. 3, 1966, S. 26—36. 4. Herdan G. Type-token mathematics. — Mouton and s’Gravenhage, 1960. 5. Yule G. U. On a Sentence Length as a Statistical Characteristic of Style in Prose. — Biometrica, 1939, N. 30. 6. Kraus J. Úvod do stylistiky pro informační pracovníky. Praha, 1977. 7. Meier H. Deutsche Sprachstatistik. Bd. 1, Hildesheim, 1964. 8. Ogburn W. F. On Scientific Writing. — In.: Essays on Thinking and Writing in Science, Engineering and Business. Iowa, 1963, p. 92—105. 9. Pikčilingis J. Lietuvių kalbos stilistika. T. 1. V., 1971. 10. Schlesinger I. M. Sentence Structure and the Reading Process. The Hague-Paris, 1968. 11. Tėšitelová M. Využití statistických metod v gramatice. Praha, 1980. 12. Župerka K. Lietuvių kalbos stilistika. V., 1983. 13. Адмони В. Г. Развитие структуры предложения в период формирования немецкого языка. Ленинград, 1966. 14. Адмони В. Г. Пути развития грамматического строя в немецком языке. Москва, 1973. 15. Акимова Г. Н. Размер предложения как фактор стилистики и грамматики. — Вопр. языкознания, 1973, № 1, с. 67—79. 16. Арутюнова И. Д. О синтаксических типах художественной прозы. Общее и романское языкознание. Москва, 1972. 17. Вашак П. Длина слова и длина предложения в текстах одного автора. — Вопросы статистической стилистики. Киев, 1974, с. 314—329. 18. Винокур Т. Г. Закономерности стилистического использования языковых единиц. Москва, 1980. 19. Долежел Л. Вероятностный подход к теории художественного стиля. — Вопр. языкознания, 1964, № 2, 19—29. 20. Лесскис Г. А. О размерах предложения в русской научной прозе 60-х годов XIX века. — Вопр. языкознания, 1962, № 2, с. 78—95. 21. Мисик Й. Математические методы в стилистике. — Вопр. языкознания, 1967, № 3, с. 42—52. 22. Статистичні параметри стилі в. Київ, 1967. 23. Ярцева В. Н. Пределы развертывания синтаксических структур в связи с объемом информации. — В кн.: Инвариантные синтаксические значения и структура предложения. Москва, 1969, с. 163—177. ŠALTINIAI MOKSLINĖ LITERATŪRA 1. Basal ykas A. Lietuvos TSR kraštovaizdis. V., 1977. 2. Bernatonis J. Mikroelementų įtaka rūgščių pieno produktų gamybai ir jų savybės. V., 1980. 3. Dagys J. Augalų ekologija. V., 1980. 4. Dav idavičius E. Galvanotechnika ir jos panaudojimas. V., 1979. 5. Dundulis B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807—1812). V., 1981. 6. Fiziologija. V., 1978. 7. Gečiauskas S., Klimka L. Naujieji puslaidininkiniai mikrobangų prietaisai. V., 1977. 8. Gelžbetoninės konstrukcijos. V., 1978. 9. Girdenis A. Fonologija. V., 1981. 10. Girdzijauskas J. Lietuvių eilėdara. V., 1979. 11. Gublinas A., Norvila s H., R aukcis R. Mašinų gamybos techninio paruošimo automatizavimas. V., 1978. 176 12. Jasinskas L., Adomas R., Raguotienė N. Organinė chemija. V., 1979. 13. Januškevičiūtė A. Klinikinė fonokardiologija. V., 1979. 14. Jovaiša L. Psichologinė diagnostika. K., 1975. 15. Kabailienė M. Taikomosios polinologijos pagrindai. V., 1979. 16. Kapustininkaitė T. Alksnynai. V., 1983. 17. Kareckas L. Kombinuotieji pašarai. V., 1981. 18. Kubilius J. Tikimybių teorija ir matematinė statistika. V., 1980. 19. Kumpikas L. Mašinų gamybos technologijos pagrindai. V., 1978. 20. Lozuraitis A. Tiesa ir vertybė. V., 1980. 21. Mačionis A. Stuburiniai gyvūnai. V., 1981. 22. Mickūnas S. Elektrodinamikos pagrindai. V., 1975. 23. Midvikas D. Polių darbai. V., 1978. 24. Mokslinė-techninė pažanga ir gamybos efektyvumas. V., 1983. 25. Nainys V. Virpesiai ir triukšmas pramonėje. V., 1972. 26. Pedagogika. V., 1981. 27. Psichologijos paskaitos. V., 1980. 28. Raugale A., Mitūzas H., Vaičiuvėnas V. Vaikų ligų gydymas antimikrobiniais preparatais. V., 1983. 29. Sauka D. Lietuvių tautosaka. V., 1982. 30. Svogūnų auginimas. V., 1980. 31. Šeštokas V. Keliai, transportas, miestai. V., 1976. 32. Šimakauskas S. Elektra automobilyje ir motocikle. V., 1979. 33. Urbutis V. Žodžių darybos teorija. V., 1978. 34. Vasiliauskas R. Mokinių darbštumo ugdymas. K., 1983. GROŽINĖ LITERATŪRA 1. Aputis J. Gegužė ant nulūžusio beržo. V., 1986. 2. Aputis J. Skrudėlynas Prūsi joje. V., 1989. 3. Aputis J. Keleivio novelės. V., 1985. 4. Avyžius J. Žmogus lieka žmogumi. V., 1975. 5. Avyžius J. Sodybų tuštėjimo metas. V., 1977. 6. Avyžius J. Chameleono spalvos. V., 1979. 7. Būbnys V. Alkana žemė. Po vasaros dangum. Nesėtų rugių žydėjimas. V., 1977. 8. Būbnys V. Pilnaties valandą. V., 1980. 9. Baltušis J. Pard uotos vasaros. T. II. V., 1969. 10. Baltušis J. Su kuo valgyta druska. T. I. V., 1979. 11. Baltušis J. Sakmė apie Juzą. V., 1979. 12. Bieliauskas A. Kauno romanas. V., 1973. 13. Bieliauskas A. Ramūs laikai. V., 1983. 14. Bieliauskas A. Mes dar susitiksim, Vilma! V., 1975. 15. Dirgėla P., Dirgėla P. Žaibai gęsta rudenį. V., 1971. 16. Dirgėla P., Dirgėla P. Šalavijų kalnas. V., 1977. 17. Dirgėla P., Dirgėla P. Sermenų vynas. V., 1980. 18. Granauskas R. Gyvenimas po klevu. V., 1988. 19. Granauskas R. Baltas vainikas juodam garvežiui. 1987. 20. Granauskas R. Duonos valgytojai. V., 1975. 21. Ivanauskaitė J. Mėnulio vaikai. V., 1988. 22. Ivanauskaitė J. Kaip užsiauginti baimę. V., 1979. 23. Jacinevičius L. Apysakos. V., 1981. 24. Jacinevičius L. Arbatą penktą valandą ryto. V., 1979. 25. Jacinevičius L. Atmink pradžią. V., 1986. 26. Jasukaitytė V. Stebuklinga patvorių žolė. V., 1987. 28. Jasukaitytė V. Balandė, kuri lauk s. V., 1989. 29. Kašauskas R. Mažos mūsų nuodėmės. V., 1975. 30. Kašauskas R. Suaugusiųjų žaidimai. V., 1988. 177 31. Kašauskas R. Motociklininkai. V., 1973. 32. Klimas R. Gintė ir jos žmogus. V., 1981. 33. Klimas R. Tiktai ugnis užgydys. V., 1989. 34. Klimas R. Atostogos po Aukštaitijos pinatami. V., 1976. 35. Kondrotas T. S. Įvairių laikų istorijos. V., 1982. 26. Kondrotas T. S. Pasaulis be ribų. V., 1977. 37. Kondrotas T. S. Žalčio žvilgsnis. V., 1981. 38. Lankauskas R. Džiazo vežimas. V., 1971. 39. Lankauskas R. Dar viena diena. V., 1982. 40. Lankauskas R. Nė vienas nebuvo pagailėtas. V., 1990. 41. Martinkus V. Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje. V., 1988. 42. Martinkus V. Neb ausi prapultim amžina. V., 1987. 43. Martinkus V. Medžioklė draustinyje. V., 1983. 44. Mikelinskas J. Rugpjūčio naktį. V., 1971. 45. Mikelinskas J. Už horizonto — laisvė. V., 1986. 46. Mikelinskas J. Kur lygūs laukai. V., 1981. 47. Mykolaitis-Putinas V. Sukilėliai. K., 1979. 48. Mikulėnaitė E. Ateities lietus. V., 1967. 49. Mikulėnaitė E. Diena, naktis, diena. V., 1976. 50. Mikulėnaitė E. Ona. V., 1981. 51. Mušinskas D. Kol išaušta rytas. V., 1979. 52. Mušinskas D. Mėlynų dilgėlių naktis. V., 1982. 53. Mušinskas D. Šviesa virš Tausado. V., 1987. 54. Paukštelis J. Raštai. T. II. V., 1982. 55. Paukštelis J. Netekėk, saulele. V., 1963. 56. Paukštelis J. Čia mūsų namai. V., 1974. 57. Petkevičius V. Ko klykia gervės V., 1973. 58. Petkevičius V. Sermukšnių lietus. V., 1988. 59. Petkevičius V. Speiguoti pavasariai. V., 1965. 60. Pocius A. Ištirpę migloje. V., 1972. 61. Pocius A. Liepos šešėlyje. V., 1984. 62. Pocius A. Per laukus iki miesto. V., 1979. 63. Radzevičius B. Priešaušrio vieškeliai. V., 1979. 65. Rimkevičius V. Girėnai. V., 1989. 66. Rimkevičius V. Vilniaus novelės. V., 1967. 67. Simonait y tė I. Aukštųjų Šimonių likimas. V., 1973. 68. Simonait y tė I. Vilius Karalius. V., 1967. 69. Simonait y tė I. O buvo taip. V., 1977. 70. Sirijos Gira V. Aleksoto tiltas. V., 1979. 71. Sirijos Gira V. Bėgimas nuo šešėlio. V., 1980. 72. Sirijos Gira V. Raudonmedžio rojus. V., 1978. 73. Sluckis M. Laiptai į dangų. V., 1978. 74. Sluckis M. Saulė vakarop. V., 1976. 75. Sluckis M. Nedidelė avarija. V., 1976. 76. Šaltenis S. Riešutų duona. V., 1972. 77. Šaltenis S. Atminimų cukrus. V., 1983 78. Šaltenis S. Duokiškis. V., 1977. 79. Šavelis R. Amžinoji šviesa. V., 1987. 80. Šavelis R. Paparčio šešėly. V., 1980. 81. Šavelis R. Dievo avinėlis. V., 1974. 82. Vienuolis A. Amžinasis smuikininkas. V., 1973. 83. Vilimaitė B. Vasaros paveikslėlis. V., 1981. 84. Vilimaitė B. Tėvo vardas. V., 1987. 85. Vilimaitė B. Rojaus obuoliukai. V., 1981. 86. Zurba A. Integral as. V., 1983. 87. Zurba A. Molžemis V., 1986. 178 88. Zurba A. Inkilas už miesto. V., 1989. SENTENCE LENGTH IN SCIENTIFIC PROSE AND BELLES-LETTRES STYLE Summary The distinctive feature of scientific prose and belles-lettres styles in Lithuanian is the avarage length of sentence and its parameters. The greatest differentiation is achieved in case of very short sentences, i.e., when their length is 1—5 words. In scientific prose style such short sentences are five times less frequent than in belles-lettres style. Sentence length in both styles depends upon the frequency of simple and complex compound sentences are more frequent than simple ones. Long simple sentences of this style make it possible to convey as full and exact information as that conveyed by complex or compound sentences. Whereas in belles-lettres style complex or compound sentences are less frequent, very shot simple sentences prevail. In scientific prose style the same tendencies of development are characteristic of both simple and compound or complex sentences; in belles-lettres style – of simple sentences and their constituent parts. 179