Etimologinis latvių kalbos žodynas

tojamos trečiąja (iš čia "getrai") ir ketvirtąja LKŽ reikšmėmis, plg. Dau- kanto žodyno Polkamasze, pūsaukles (T. 2. P. 474) — pranc. demiguétres; Nagolenica, aukle. arba karejwio czebatas (T. 2. P. 22) — pranc. cuissard "antšlaunis, koją dengianti šarvo dalis"); taip pat Daukanto "Būdo" sakinį wytoro sau stajbius wilnonomis tejpat joudomis aukliemis nu kolkszniū lig pat kėliū (P. 40). Galima palyginti ir su įrašu, esančiu Daukanto pastabose dėl F. Nesselmanno (Nesselmann) žodyno. Aukle, pl. aukles f. (Lietuvių kalbotyros klausimai, 1961. T. 4. P. 313), kur S. Daukantas koregavo tik Nesselmanno pateiktą formą Auklys, bet reikšmės netaisė, o reikšmę Nesselmannas nurodęs tokią: blau und schwarz gestre:fte wollene Būnder, welche die Frauen stait der Strimpfe um thre Waden wickeln "mėlynai ir juodai dryZuotos juostos, kurias moterys vietoj kojinių vyniojasi sau apie blauzdas”. Tad Daukanto auklems nederėtų teikti reikšmės "batai". ETIMOLOGINIS LATVIŲ KALBOS ŽODYNAS 1992 metais Rygos leidykla ” Avots” išleido Konstantino Karulio parengtą dviejų tomų latvių kalbos etimologinį žodyną (Latviešu etimologijos vardnica. I. A-O. II. P-Ž. Riga "Avots"). Žodyno mokslinis redaktorius Sankt Peter- burgo kalbininkas Nikolajus Andrejevas. Recenzentai vilnietis Simas Kara- liūnas ir maskvietis Vladimiras Toporovas. Veikalas, be kita ko, 1993 metais Rygoje buvo apgintas ir kaip habilituoto daktaro disertacija. Suprantama, tai neeilinis baltų kalbotyros įvykis: tokio veikalo jau se- niai laukė ne tik latvių, bet ir lietuvių kalbininkai, o apskritai ir kitų šalių baltistai. Ligi šiol pats geriausias latvių etimologijų šaltinis buvo Janio En- dzelyno pastabos Karlio Miūlenbacho latvių kalbos žodyne ir šio žodyno pa- pildymuose (Latviešu valodas vardnica. Red., pap., turpinajis J. Endzelins. I-IV. Riga, 1923—1932; Endzelins J., Hauzenberga E. Papildinajumi un la- bojumi K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai. I-II. Riga, 1934— 1946). Trumpą latvių kalbos etimologini žodynėlį buvo išleidęs Nikolajus Lapinis (Latviešu vardu etimologija. I-III. Riga,1967—1975). Yra žinių , jog XIX a. aštuntajame dešimtmetyje etimologinį latvių kalbos žodyną rengėsi rašy- ti ir pirmosios mokslinės latvių kalbos gramatikos autorius, vokiečių kilmės latvių kalbininkas, Duobelės pastorius Augustas Bylenšteinas (Bielenstein, 1827—1907). Prieš Antrąjį pasaulinį karą žymus latvių leidėjas Ansis Gulbis buvo pasiryžęs leisti etimologinį žodyną. Šiam darbui atlikti J. Endzelynas buvo net rekomendavęs kalbininką Žaną Graudą (1896—1971). Pastaraisiais dešimtmečiais latvių etimologijos srityje gal sėkmingiausiai darbavosi Ry- gos ir Getingeno universitetų auklėtinis, vėliau dėstęs Švedijoje ir Jungtinė- se Amerikos Valstijose Benjaminas Jėgeris (Jegers). Tačiau šis kalbininkas, duoną daugiausia pelnęsis iš germanistikos, atsidėti vien latvių kalbos eti- mologijos studijoms, gaila, neturėjo sąlygų. Suprantama, ypač gera atrama rašančiam latvių kalbos etimologinį žodyną yra ir E. Fraenkelio "Lietuvių kalbos etimologinis žodynas" (Litauisches etymologisches Worterbuch. Hei- delberg-Gottingen, 1955—1965). Žmonėms, mažiau susipažinusiems su latvių kultūra, tam tikrą nuostabą 186 gali kelti čia anotuojamo žodyno autoriaus asmenybė. Konstantinas Karulis (g. 1915 m.) 1932—1942 m. Latvijos universitete studijavo teisę. Jau nuo 1931 m. spausdino straipsnius populiariuose ano meto latvių laikraščiuose bei žurnaluose. Ne taip seniai latvių spaudoje skaitėme jo, kaip latvių žurna- listo, įdomius atsiminimus apie Berlyno politinio gyvenimo sūkurius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 1934 m. K. Karulis jau išleido savo pirmąją kny- gą. Antrojo pasaulinio karo metu mokytojavo. 1944 m. buvo mobilizuotas į garsųjį Latvių legioną. 1945—1947 metus praleido Tolimuosiuose Rytuose... Grįžęs į Rygą, baigė Latvijos universiteto teisės fakultetą. Mokslų akademijo- je dirbo juriskonsultu. Įvairiuose kursuose dėstė stenografiją. 1957— 1964 m. darbavosi Latvijos Mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute. 1959 m. iš latvių stenografijos istorijos apgynė kandidatinę disertaciją. 1964—1975 m. dirbo Latvijos Mokslų akademijos Fundamentaliojoje bibliotekoje. Išlei- do keletą knygų, iš kurių ypač minėtinos "Latvių knyga šimtmečių raidoje" (Latviešu gramata gadsimtu gaita. Riga, 1967), "Janis Reiteris ir jo verti- mas” (Janis Reiters un vina tulkojums. Riga, 1986). Drauge su kitais paren- gė bendrinės latvių kalbos žodyną (Latviešu valodas vardnica. Riga, 1987). Daug rašė latvių kalbos istorijos, stenografijos, bibliografijos klausimais, pa- skelbė lingvistikos darbų recenzijų. Tačiau pastaruosius kelis dešimtmečius daugiausia laiko skyrė savo etimologinio žodyno rengimui. Iš tikrųjų turbūt keistoka, jog šiais siauros specializacijos laikais teisininkas ir žurnalistas ryžo- si tokiam darbui. Beje, šiuo atveju galėtume priminti, jog vieno išsamiausių anglų kalbos etimologinio žodyno (A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language. I-II. Amsterdam. London. New York, 1966— 1967) autorius Ernestas Kleinas taip pat yra ne germanistas, bet semitų kalbų ir literatūros specialistas, žymus žydų dvasininkas. Suprantama, vertinant bet kurį darbą pirmiausia reikia žiūrėti, ne kas jį parašė, o kaip jis parašytas. Tikėkimės, jog detaliai K. Karulio žodyną įvertins latvių kalbininkai. Tačiau lietuvių kalbos, ypač jos istorijos, specia- listams šis veikalas yra taip pat labai naudingas. Pirmiausia čia yra perteikta ir kritiškai įvertinta, kas iki šiol buvo pasiekta šioje baltų kalbotyros srityje. Stiprioji šio veikalo pusė galbūt yra žodžių istorija. Labai svarbu, jog šiame žodyne daugeliu atveju yra išaiškinta, kas vieną ar kitą latvių kalbos žodį su- kūrė (ypač dažnai čia susiduriame su J. Alunamo, A. Kronvaldo pavardėmis), kur jis pirmą kartą pavartotas. Gausiai pateikiama ir etimologinė literatūra. Originalius savo aiškinimus K. Karulis žodyne pažymėjęs specialiu ženklu. Šie aiškinimai gali kelti abejonių. Tačiau etimologija yra ta kalbotyros sritis, kur abejonių visada esti daug. Žodyno gale yra išspausdinta taip pat plati studija "Indoeuropiečių kal- bos ir etimologija“, kurioje aptariamos tokios problemos, kaip: indoeuropiečių kalbų šeima, indoeuropiečių protėvynė, baltų ir slavų ryšiai, baltų proistorė, indoeuropiečių prokalbė, indoeuropiečių kalbų fonetine sistema, jos pakitimai latvių kalboje, etimologijos uždaviniai ir metodai, latvių kalbos etimologinių tyrinėjimų istorija i ir kt. Šia studija autorius norėjo, matyt, padaryti savo vei- kalą labiau prieinamą ne tik kalbininkams, bet ir šiaip didesniam skaitytojų būriui, žmonėms, kurie bent kiek domisi savo gimtąja kalba. Konstantino Karulio veikalas yra pirmas latvių kalbos etimologinis žody- 187 nas, kuris daugeliu atvejų yra įdomus bei naudingas ir lietuvių kalbos tyri- nėtojams. Juk jis apibendrina daugelio dešimtmečių latvių kalbos leksikos tyrinėjimus, net ir šio žodyno trūkumai ar klaidos bus akstinas tolesniems tyrinėjimams. Algirdas Sabaliauskas LATVIŲ KALBOTYROS VEIKALAI AUSTRALIJOJE Fennell T. G. The First Latvian Grammar J. G. Rehehusen's "Manuductio ad linguam lettonicam...”. A fac-simile Text with anno- tated translation and commentary. Latvian Tertiary Committee. Melbourne 1982. — 369 p. Seventeenth Century Latvian Grammatical Frag- ments. Text, Translation and Commentary. Latvian Tertiary Committee. Melbourne 1982. — 322 p. Georg Dreszell’s Gantz kurtze Anleitung zur Lettischen Sprache. Text, Translation, Commentary, Concordance. Latvian Tertiary Committee. Melbourne 1984. — 452 p. Australų kalbininkas Trevoras G. Fennellas, vaikystėje bendraudamas su latvių emigrantų vaikais, tikriausiai niekada nepagalvojo, jog ši mokyklos suolo draugystė, pirmosios aktyvios latvių kalbos pamokos nulems jo kaip būsimojo mokslininko karjerą. Turbūt galima teigti, jog per visą latvių kal- botyros istoriją nerasime nė vieno kitos šalies kalbininko, kuris būtų tiek pasidarbavęs latvistikos baruose, kaip T. G. Fennellas. Pakanka prisiminti jo drauge su Latvijos emigrantu Henriku Gelsenu parengtą trijų tomų latvių kalbos vadovėlį "A Grammar of Modern Latvian” (Vol. 1—3, The Hague- Paris-New York, 1980. 1370 Pr daugybe straipsniy latviy kalbos istorijos klausimais. Tačiau ypač daug latvių kalbotyrai T. G. Fennellas nusipelnė publikuodamas ir tyrinėdamas senuosius latvių kalbos paminklus. Su trimis tokiomis publikacijomis čia ir norėtųsi supažindinti. Pirmojoje knygoje publikuojama pirmoji 1644 metais paskelbta latvių kal- bos gramatika — Johano Georgo Rehehuseno "Manuductio ad linguam let- tonicam”, kuri, anot T. G. Fennello, "nepaisant visokeriopų trūkumų, yra labai įdomi mokslininkams, besidomintiems latvių kalbos gramatinės teorijos geneze ir evoliucija". Ši publikacija yra labai svarbi, nes iki šiol yra žinomas išlikęs tik vienas originalo egzempliorius, saugomas Upsalos universiteto bib- liotekoje. Tiesa, 1901 metais Augustas Bylenšteinas šią gramatiką išleido.- Tačiau parengė ją iš atitinkamų nuorašų ir, žinoma, negalėjo išvengti tam tikrų trūkumų. Si kartą skelbiamas faksimilinis gramatikos tekstas greta su anglišku vertimu. Toliau eina labai išsamūs komentarai, visų latviškų žodžių registras. Antraštiniai žodžiai jame pateikiami dabartine latvių rašyba (var- dažodžių vardininkų, veiksmažodžių bendraties formos). Jie taip pat išversti į anglų kalbą, suregistruotos jų formos (pateikiama originalo rašyba). Toks registras kada nors labai pravers būsimiesiems istorinio latvių kalbos žodyno 1 Plg. Blinkena A. Latviešu gramatika cittautiesu skatijuma. — ZA Vėstis, 1982, 4. P. 135—137; Schmalstieg VW. R. (Rec.) — General Linguistics, 1982. V. 22, No. 2. P. 139—142. 188