Miesto vardas „Kretingà“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Aleksandras VANAGAS MIESTO VARDAS KRETINGA Pirmą kartą Kretingos vardas paminėtas 1253 m. Kuršo vyskupo Henriko privilegijoje. Manoma, kad jau XIII a. čia buvusi lietuvių pilaitė. 1263 m. kryžiuočiai didelėmis jėgomis užpuolė Kretingą (6: IV 248). Tai rodo, jog jau XIII a. viduryje Kretinga — strategiškai svarbus lietuvių (ar kuršių) gynybos punktas. Istorijos dokumentuose vardas rašomas įvairiai: Cretyn 1253 m. (3: I 319), Kretėne, Kretėnen 1259 m. (2: I 639), Kertenен 1262 m. (2: II 42), Creten 1285 m. (3: I 417), Creten 1291 m. (4: 28), Sioto Kretynga 1566 m., 1572 m., Кретынга 1609 m., 1756 m., 1791 m. (1). Кретынговская волость 1584 m., Кретагская 1584 m., Кретингская 1589 m., 1592 m. (5: 147), od Gorzdy do Kretyngi 1780 m., w Kretyndze XIX a. pr. (1), Kretinga (7: 41), Kretynga 1855 m. Vokiečiai rašė Crottingen 1722 m., Crottinge 1752 m., Krötïngen 1816 m. (1), Crottingen (7: 41). Pasitaiko ir užrašymų Кретингень 1881 m., 1895 m., 1915 m. ir kt. (1). Ta slavų kalbų lytis yra atėjusi iš vok. Crottingen ar pan. Senieji rašymai be priebalsio g priesagoje labai komplikuoja vardo kilmės aiškinimą. Tiesa, iki palyginti nesenų laikų dėl vardo kilmės ir darybos kokių rimtesnių abejonių nebuvo — K. Būga ir vėlesni autoriai vieningai tvirtino, kad Kretingą — tai priesagos -ing- vedinys iš žodžio, turėjusio šaknį kret-. Buvo teigiama, kad tai kuršiškas vietos vardas, nes priesaga -ing- ypač būdinga buvusių kuršių žemių vietų vardams: liet. Gandingą (k. Plungės r.), Ablingą (k. Klaipėdos r.), Liólingą (upė, Šiluva), Veringą (kalnas, Vainutas), Būtingę (k. Darbėnai); lat. Kuldīga — iš Kuldinga, 1245 m. užrašyta Goldingen (8:III 168). Kuršiškais laikomi ir priesagos -ang- vediniai: liet. Alangą (upė, Tauragė), Čyžangą (upė, Šilalė), Palangą (upė, Endriejavas), Palangą (miestas). Pasirodo, kad Latvijos Kurše būta kitos *Palangos: vok. Palangen (8: III 609). Šaknis kret- gali būti siejama su liet. kretėti ”drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai, drebant eiti”. Ji galėjo turėti liulančios, kretančios vietos, liūno ar pan. reikšmę. Be to, šaknį kret- turi ir daugiau Lietuvos vietų vardų: Kretainis (upė, Klaipėda), Kretìškis (upė, Kupiškis), Kretuonà (upė) ir Kretuõnis (ežeras, Švenčionėliai), Kretuõlė (raistas, Plateliai) ir kt. Rimto pamato esama Krėtingą laikyti kuršišku vietos vardu, dėl kuršiams būdingos priesagos -ing-. A. Salys, remdamasis istorinių dokumentų užrašymais be priebalsio g (Cretyn, Creten, Kretėne, Kretėnen, Kretine ir pan.), iškėlė mintį, kad ankstesnė vardo lytis priesagos -ing- neturėjo. Ji buvusi 162 * Kretene (* Kretine): ta pati šaknis kret- ir kuršiams būdinga priesaga -ene, plg. XIII a. šaltinių minimus Kuršo vietų vardus Dvibene, Mutene (Mutina), Twertikene (Twartikini), Duwirstene (Dwiristene), Govrene (9: II 164). A. Salys savo išvadą motyvuoja taip: ”Kadangi 1285 m. dokumente Palangos vardas rašomas, palyginti, taisyklingai Palangen, tai vargu galima manyti, kad Cretyn, Creten, Kretėne(n) būtų tik kraipy­tinė lytis. Greičiausia ji skaitytina kurš. *Kretene (*Kretine), ir ši lytis laikytina pirmesne už dabartinę Kretingą” (9: II 164). Autoriaus nuomone, — ”O kadangi Pilsoto Twertikene šaltinių liudijimu neatskirtina nuo gyventojo vardo Twertikė, tai galima spėti, kad iš asmenvardžio bus kilęs ir senasis Kretingos vardas”. A. Salys šaknį kret- lygina su kitais šios šaknies vietovardžiais: Krēt̄kampis (Vilkijos vls. dv. ir k.), Kretiškė (XVI a. Kretkampio pieva), Kretónis (dabartinė norminė lytis yra Kretúonas, gretiminė — Kretúonis) ir nurodo, kad Krēt̄kampio ir Kretiškės šaknis kret- yra iš rekonstruojamo asmenvardžio *Krētas ar *Kretà (ten pat). Iš vieno kurio šių asmenvardžių būtų sudarytas ir Kretingōs vardo pirmesnis variantas *Kretene (*Kretine). Savo nuomonei paremti A. Salys pateikia ir kitą argumentą: ”Kad Kretingos varde tikrai galėjo įvykti priesagos pakaita, rodo pvz. Būtingė (Darbėnų vls. bžk.), kuri vietos latvių vadinama Būtini ir Būtingi. O paskata tokiai pakaitai galėjo būti kuršiškos vietovardžio priesagos -ene neįprastumas vėlesniems to krašto gyventojams žemaičiams” (ten pat, 165). Kaip matome, abi nuomonės yra gana gerai argumentuotos, bet teisinga, aišku, tik viena. Kuri iš jų, pasakyti nelengva. Svarbiausia — atsakyti į klausimą, ar iš tiesų Kretingōs pirminė lytis buvo be priebalsio g (*Kretene ar *Kretine). Atsakius teigiamai, su A. Saliu būtų sunku polemizuoti, nors abejonių liktų. Sakykim, vis vien būtų neaišku, kodėl priesagą -ene arba -ine (liet. būtį -enė, -inė) žemaičiai pakeitė kita, būdinga kuršiams, bet nebūdinga žemaičiams, priesaga -inga. Apskritai priesagą -ing- daugiau pažįsta tik kuršiai ir jotvingiai (10 : 168,410). Būtingės argumentas taip pat ne be priekaištų. Juk nėra jokių duomenų, kad ankstesnė jos lytis galėjo neturėti priebalsio g. Čia jeigu ir vyko kaita, tai greičiau priešinga spėjamam *Kretene vertimui į Kretingą. Kitaip tariant, pirminė, senesnė lytis Būtingė ateivių latvių (kurių bent jau dalis gali būti ir kuršių palikuoniai) galėjo būti pakeista į Būtini dėl Latvijos gyvenamųjų vietų vardų su priesaga -iņi įtakos. Pastebėtina, kad oikonimai su priesaga -iņi Latvijoje ypač dažni, nors reikia pabrėžti — vienos oikonimų priesagos pakeitimas kita yra gana retas reiškinys. Dėl to, ar iš tiesų ankstesnė Kretingōs lytis neturėjo priesagos priebalsio g, galima pasakyti štai ką: kaip matyti iš pateiktų senųjų užrašymų, lyt ys be priebalsio g aptiktos tik Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų kronikose, rašytose vokiečių kalba. Nuo XVI a. (t.y. nuo 1566 m.) lenkų ir rytų slavų kalbomis rašytuose dokumentuose aiškiai vyrauja lyt ys su g. Iš tiesų jos, matyt, buvo vienintelės, nes tokio pobūdžio išimtis kaip Кретинская ar pan. galima laikyti raštininkų supaprastintomis iš *Кретингская. Gyvoji kalba pažįsta tik Krētingą. Ankstyvieji dokumentai, į kuriuos pateko Kretingos vardas, rašyti vokiečių. Dauguma jų, atkliuvusių į Pabaltijį, kalbėjo vokiečių žemaičių tarme. Šioje tarmėje XI—XIV a. buvo visiškai sumišęs g ir j (kartais ir i) rašymas bei ta- 163 rimas — abu šie garsai buvo tiek supanašėję, kad raštininkai ilgą laiką labai dažnai vietoje g rašė j ir priešingai. Tačiau g atsiradimas vietoje j nebuvo visiškai stichiškas — paprastai g vietoje j rašydavo prieš priešakinės eilės balsius, ypač po sonantų l, r. Vokiečių žemaičių dialekte ir naujuoju jo raidos laikotarpiu g žodžio pradžioje buvo tariamas kaip j; žodžio viduryje tarp balsių — kaip g, po užpakalinės eilės balsių — kaip γ, o po priešakinės eilės balsių bei po sonantų l, r — kaip j (11 : 569). Ši vokiečių kalbos ypatybė turėjusi įtakos ir Lietuvos bei kitų baltų kraštų vietovardžių rašybai. Taip, pavyzdžiui, upių vardai Dānija, Minija, Gilija pavirto į Dānge, Minge, Gilge, *Nerija — į Neringą, *Labjavā — į Labguvā ir t.t. (12 : 307—308, 310; 13 : 186—188; 14 : 317—319). Būta ir kitokio pobūdžio, pasakytume, atvirkštinių pakitimų. Antai, dar ir mūsų laikais vietovardžius Pagėgiai, Gėniškė vietos gyventojai kartais ištardavo Pajėgiji, Jėniškė (14 : 318). Viduramžiais miesto vardas Kretingā vietos vokiečių galėjo būti ištariamas *Kretinja, *Kretinje, *Kretenje (jeigu XIII a. viduryje trumpasis balsis i jau buvo tariamas platesnis) ar pan., nes priebalsis g čia yra po sonanto n, esančio po priešakinės eilės balsio i. Būtent tokį tarimą greičiausiai ir atspindi ordinu kronikų rašymas be priebalsio g (Kretēne, Kretēnen, Creten ir kt.). Kas kita — Palangà. A. Salys teisingai pastebėjo, kad šį vardą ordinu dokumentai nuosekliai rašo su priebalsiu g: Palange 1253 m., Palange 1372 m., Palangen 1425 m. ir kt. Reikalas čia tas, kad vokiečių žemaičių dialekte garsų samplaikoje -ang- priebalsis g į j neišvirsdavo, pavyzdžiui, gegangen buvo tariamas ir rašomas jegangen (14 : 319). Tad iš to negalima daryti išvados, kad miesto varde Kretingā anuo metu priebalsio g iš viso nebuvo. Kada raštuose pasirodo lytys su -ing-, ne visiškai aišku. Bet neabejotina, kad, tarkim, XVI a. jos jau buvo žinomos — plg. 1581 m. užrašymą: „Кротинская или Кротинская королевская волость“. Vėliau pasitaiko įvairių užrašymų: Crotinğe 1757 m., Crotingen 1772 m., Krötingen 1816 m. ir t.t. (1). Taigi miesto vardas Kretingā yra su kuršių kalbai būdinga priesaga -ing-. Jis padarytas iš šaknies kret- žodžių, galbūt turėjusių bendresnę liulančios, kretingčios vietos ar pan. pirminę reikšmę. LITERATŪRA 1. Lietuvių kalbos instituto abėcėlinė istorinių vietovardžių kartoteka. 2. Scriptores Rerum Prussicarum. Leipzig, 1861—1874. T. I—V. 3. Liv-Esth- und Curländisches Urkundenbuch nebst Regesten. Herausgegeben von Dr. Friedrich Georg Bunge. Reval, 1853. Bd 1. 4. Holowinski J. Telšių ir Žemaičių vyskupystės vietovardžių rankraštinis sąrašas, saugomas Lietuvių kalbos institute. 5. Спрогис И. Географический словарь древней Жомойтской земли XVI столетия. Вильна, 1888. 6. Kviklys B. Mūsų Lietuva. T. I—IV. Boston, 1963—1968. 7. Kalwaitis W. Lietuwiszkų Wardų Klėtele su 15000 wardų. Tilžėje, 1910. 8. Būga K. Rinktiniai raštai. T. I—III. V., 1958—1961. 9. Salys A. Raštai. T. II. Roma, 1983. 164 10. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. 11. Жирмунский В. Немецкая диалектология. М.-Л., 1956. 12. Mažulis V. Dėl Neringos vardo // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. III. V., 1960. P. 301—315. 13. Vanagas A. Dėl vietovardžio Labguva darybos ir kilmės // Baltistica, 1966. T. I(2). P. 185—189. 14. Vanagas A. Dėl upės vardo Danė (Danija, Dangė) // Lietuvių kalbotyros klausimai. T. III. V., 1960. P. 317—319. DER STADTNAME KRETINGĀ Zusammenfassung Von zwei Hypothesen über die Herkunft und Bildung dieses Ortsnamens wird im Artikel die erste unterstützt: Kretìngā ist Ableitung aus krētḗ ”zittern, heben” mit dem charakteristischen kurischen Suffix -ing. Die Idee von A. Salys, daß die frühere Form ein anderes Suffix hatte, nämlich -ene oder -ine, läßt Zweifel deshalb aufkommen, weil die Form Kretene oder ähnlich in den Chroniken des Kreuzordens nur das Ergebnis der Verwirrung der Orthographie und Aussprache von Konsonanten g und j ist. 165