Dvibalsio „ui“ kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Nijolė ČEPIENĖ DVIBALSIO ui KILMĖ SKOLINIUOSE IŠ VOKIEČIŲ KALBOS Lietuvių kalbos skoliniuose iš vokiečių kalbos vietoj šaknies u kai kuriuose žodžiuose yra ui. Šie žodžiai su ui užrašyti jau nuo XVII a. Rytų Prūsijos lietuvių žodynuose bei vartojami dabartinėse vakarinėse lietuvių tarmėse. Tyrinėtojai diftongo ui atsiradimą laikė neaiškiu arba abejojo garso įsiterpimu. K. Būgai¹ buvo neaiškus ui skolinyje rùkis ”sijonas”. Jis aiškino, kad žemaičiai gavę šį žodį iš vokiečių per kuršius. Kuršių kalboje turėjęs būti *rukis, o lietuvių rùikis atsiradęs, įterpus i. J. Otrębskis² dvejojo dėl ui skolinyje rùimas ”erdvė, laisvas laukas”. Iš kur kilo ruimas ir jo vediniai, abejojo ir K. Alminauskis³. Jis manė, kad ruimas galėjo atsirasti dėl veiksmažodžio ruimuoti ”padaryti vietos”, kilusio iš Prūsijos vokiečių raime ”t.p.”, įtakos, arba garsas į yra įsiterpęs lietuvių kalboje. E. Fraenkelis⁴ aiškino, kad ui žodyje luituoti ”kanklėmis groti” yra atsiradęs dėl garsų imitacijos ar liaudies etimologijos, priderinus prie lietuvių luituoti” (su moliu) užglai styti, užtepti”. Šio straipsnio tikslas pabandyti paaiškinti, kodėl skoliniuose iš vokiečių kalbos šalia formų su ū šaknyje yra ir formos su ui. Be skolinio rūmas reikšme ”dideli, puošnūs namai”, vartojamo vakarinėse, o reikšme ”gyvenamasis namas” — rytinėse lietuvių tarmėse⁵, yra tos pačios šaknies žodis ir su ui: rùimas (ruìmas) ”erdvi laisva vieta; patalpa, kambarys”, užrašytas Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a. bei vartojamas vakarinėse tarmėse (Prk, Mrj, Trg, Lkč, Snt, Ktc). Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių kalboje randame formų su ā ir uə [uí], kurios turbūt ir pateko į lietuvių kalbą, plg. Rytų Prūsijos vokiečių rūme⁶ ”plynas laukas” ir ruəm⁷ 1 Būga K. Rinktiniai raštai. V., 1958–1959. T. 1. P. 302. T. 2. P. 304. 2 Otrębski J. Gramatyka języka litewskiego. Warszawa, 1958. T. 1. S. 178. 3 Alminauskis K. Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen /toliau — Alm/. K., /1934/. S. 113. 4 Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Göttingen, 1962. Bd. 1. S. 389. 5 Plg. rūmai ”dideli, puošnūs namai”, randamą raštuose (Bb² Mr 15, 16, S. Dauk.), vartojamą tarmėse bei bendrinėje kalboje. Sutrumpinimai kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. 6 Mitzka W. Ostpreussisches Niederdeutsch nördlich vom Ermland /toliau — Mitzka 1919/ //Deutsche Dialektgeographie. Heft 6. Marburg, 1919. §48. 7 Natau O. Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen /toliau — Natau/. Königsberg und Berlin, 1937. §42. 158 „patalpa, erdvė, vieta“, naujosios nyderlandų ruim8 ”patalpa, laisva vieta”. Lietuvių kalboje pastebėta dar tos pačios šaknies veiksmažodžių su ū bei ui, plg. rūmyti ”daryti vietos” J, prarūmyti ”padaryti vietos” Psl, Grž, Krj, surūmyti ”sutalpinti” Pš, Krp, prarūminti ”padaryti vietos” Grž ir išruimyti ”padaryti vietos” BB1 Mak 10, 32, ruim(ū)oti ”t.p.” Q, K, N, J, atruim(ū)oti ”atituštinti, atlaisvinti” R II 37, K I 113, N, LC 1887, 15, išruim(ū)oti ”padaryti vietos, atituštinti; išvalyti” R II 287, MŽ II 383, N, K, K. Donel., Prk. Jų pamat as tikriausias yra v.v.ž. rumen9 ”palikti vietą, išeiti”, ruimen10. Greta formų rūlis11, rūlys ”volas”, paplitusių šiaurinėse ir vakarinėse tarmėse, vartojamos taip pat formos su ui: rūilis (rūlis) ”velenas, volas žemei lyginti” Y1, Ms, Akm, Brs, Lž, Žg, Krp. Net iš tos pačios vietos (Ylakių) yra užrašytas žodis su u ir ui. Dėl kilmės plg. Pr. vok. rul ”ratukas, velenas, ritė, (skalbinių) brūžkos, mogliai” (Alm (PrW)), v.v.ž. rulle ”ratukas, velenas, rulonas (popieriaus)” (Mnd. W. III 526). Be formos būlius ”veislinis jautis”, nuo XVI a. Rytų Prūsijos lietuvių raštuose ir tarmėse vartojama ir forma būilis /K/, S. Dauk., M. Valanč., Mit. I 51, Kel. 1881, 198, Grg. Šie žodžiai yra pasiskolinti iš Pr. vok. Bull, Boll ”t.p.” (Fr 94), bol ”t.p.” (Mitzka 1919, 125), plg. v.v.ž. bulle ”t.p.”. Formos su ui greičiausiai nėra atsiradusios lietuvių kalboje, bet taip buvo tariamos vokiečių. A. Lasch (Lasch 43), nagrinėjusi vidurinę vokiečių žemaičių kalbą raštijos paminkluose, teigė, kad XVI a. po ilgos pertraukos saksų žemėje kai kurių autorių darbuose vėl pasirodė ui. Brandenburgo tarmėje buvo ū, ūe garsai, kurie galėtų būti paaiškinami anot W. Mitzkos12 nyderlandų kalbos įtaka. Dabartinėje olandų kalboje yra ui, frizų kalboje ua, oa garsai13. Kaip žinoma, Rytų Prūsijoje apsigyveno nyderlandai14. Didžioji dalis Rytų Prūsijos vokiečių kalbėjo vokiečių žemaičių kalba. Rytų Prūsijos rytinėje dalyje vokiečių kalbos ū prieš nosinius, sklandžiuosius priebalsius ir w uždarame skiemenyje buvo diftongizuojamas į ūa15. Raštuose ə galėjo būti ir nerašomas. Šis vokiečių ūa galėjo būti tariamas kaip [ui]. Vidurinėje vokiečių žemaičių kalboje ua ir ui nesiskyrė16. Todėl, kaip lietuvių žodžiai rūimas (rūimas), rūimyti, kuriems rastos pamatinės vokiečių kalbos formos su ua /ui, taip ir žodžiai rūilis (rūilis), būilis su ui galėjo būti pasisko- 8 Kluge F. Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. Berlin, 1957. S. 587. 9 Schiller K., Lübben A. Mittelniederdeutsches Wörterbuch /toliau — Mnd. W./. Bd 3. Bremen, 1875. S. 528. 10 Lasch A. Mittelniederdeutsche Grammatik /toliau — Lasch/. Halle (Saale), 1914. §46. 11 Rūlis ir rūilis vartojami dar kitomis reikšmėmis, žr. LKŽ XI 911—912, 945—946. 12 Mitzka W. Deutsche Mundarten. Heidelberg, 1943. S. 65. 13 Кузьменко Ю. К. Фонологическая эволюция германских языков. Ленинград, 1991. С. 92, 96. 14 Ziesemer W. Die ostpreussischen Mundarten. Breslau, 1924. S. 102, 108, 117; Mitzka W. Deutsche Mundarten. S. 72—73. 15 Natau, §3, 40, 42, 50. 16 Lasch, §22. 159 linti iš Rytų Prūsijos vokiečių tarmių, turinčių po u prieš nosinį ar sklandųjį priebalsį įterptą o [i]. Tačiau lietuvių skoliniuose randame įterptą i po u ne tik prieš sklandžiuosius ar nosinius, bet ir prieš kitus priebalsius, antai: be mūže ”skysta košė, miltų sriuba; kankolienė” N, KŽ, Prk, Šlu, mūžė R II 84, yra ir forma muižė ”t.p.”, užrašyta Rytų Prūsijos lietuvių raštuose nuo XVII a. bei vartojama tarmėse (Prk, Rg). Kaip matome, iš tos pačios vietos (Priekulė) užrašytas žodis su u ir ui. Šių skolinių pamatas yra Pr. vok. mūs ”kisielius, tyrė, miltų sriuba” (Fr II 80), plg. vidurines, naujosios nyderlandų moes (Kluge 494). Be formos šliužė ”šliuzas” Q 451, turima taip pat formos šliužė ”t.p.” C, Q, R II 311, MŽ II 416, N, K, KŽ, šliužės, pl. Klp, Prk, kurios yra kilusios iš Prūsijos vokiečių šlūse ”t.p.” Kai kuriuose skoliniuose vokiečių ū pakeičiamas tik dvibalsiu ui, pvz.: luitas ”kanklės” NdŽ, luituoti ”kanklėmis groti” NdŽ, FrnW. Dėl šių žodžių kilmės plg. v.v.ž. lute ”liutnė (tokios kanklės)” (Mnd. W. II 754). Tikriausiai neteisus E. Fraenkelis, ui atsiradimą žodyje luituoti ”kanklėmis groti” siedamas su garsų imitacija ar liaudies etimologija, priderinus prie lietuvių luituoti ”(su moliu) užglai styti, užtepti”. Skolinys rūkis (rūkis), paplitęs žemaičių tarmėse reikšme ”pakulinis sijonas (ppr. trumpokas, su klostėmis)” Kv, Žr, Sg, Šv, Žv, Šlu, ”storas pakulinis audeklas” D. Pošk., J, Up, Vdk, tikriausiai kilo iš Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių rook ”sijonas (Mitzka 1919, 123), plg. v.v.ž. rock ”viršutinis apdaras” (Mnd. W.), n.v.a. Rock ”sijonas, švarkas”. Kažin ar neklydo K. Būga, aiškindamas, kad ruikis pasiskolintas iš kuršių *rukis, lietuvių kalboje įterpus i. Galbūt ne tik prieš nosinius ir sklandžiuosius, bet ir prieš kitus priebalsius po u įsiterpdavo garsas i. Be to, Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių u uždarame skiemenyje buvo tariamas kaip u arba o. Paprastai tariamas u prieš nd, nt, b, k (< kk); prieš l taip pat dažniausiai u. Garsai o, ō galėjo būti diftongizuojami į oə [oi]¹⁷. Tas pats žmogus galėjęs tarti tiek monoftongą, tiek diftongą. Miestiečiai dėl vokiečių aukštaičių kalbos įtakos tardavę paprastai monoftongą. Ypač lengvai įsiterpdavo o[i] vienskiemeniuose, priebalsiu besibaigiančiuose žodžiuose. XIX a. rašyboje nebuvo ženklo oə. Bet neaišku, ar polinkis diftongizuoti yra vėlesnis, kaip leidžia spėti garso nevienodas tarimas, ar ankstesni rašytojai nežymėjo diakritinio ženklo. Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse vietoj oə galėjo būti tariamas uo [ai]. Iš XVI a. raštų žinomas lietuvių kalboje skolinys stuirė ”laivo vairas” BB Jok L 3, 4, kurio pamatas yra v.v.ž. stūr, sture ”t.p.” (Mnd. W. IV 452). Rytų Prūsijos kai kurių vokiečių tarmių žodžiuose prieš r uždarame skiemenyje po ū atsirasdavo individualiai pereinamasis garsas ə. Palyginkime Rytų Prūsijos vokiečių žemaičių žodžius: brūari ”alaus darykla” (Natau 23), būərə ”valstietis” (Mitzka 1919, 133). Todėl lietuvių stuirė galėtų būti kilęs iš vokiečių tarminės formos su uə šaknyje. Taigi minėtuose skoliniuose dvibalsis ui atsirado ne dėl vienokio ar kitokio lietuvių kalbos poveikio; jis buvo tariamas Rytų Prūsijos vokiečių, iš kurių tarmių tie žodžiai pateko į lietuvių kalbą. 17 Mitzka 1919, §28, 33, 45, 52, 195; Natau, §3, 15, 27, 40, 47. 160 HERKUNFT DES DIPHTONGS ui IN DEN LEHNWÖRTERN AUS DEM DEUTSCHEN Zusammenfassung In der litauischen Sprache gibt es deutsche Lehnwörter mit u und ui in der Wurzel, z. B.: mūžė, mūžė und muižė, muižė ”Mus, dünner Brei, Mehlsuppe”, rūmas, rūmai ”großes schmuckes Haus, Palast” und rūimas (ruīmas) ”geräumiger, freier Platz; Raum, Zimmer”, rūmyti und rūimyti ”räumen”, rūlis und rūilis ”Rolle, Walze”, būlius und būilis ”Bulle”. Die Formen mit u und ui findet man in den litauischen Schriften vom XVII. Jh., die in ehemaligem Ostpreußen verfaßt wurden. Die gegenwärtigen westlichen Mundarten haben auch die Lehnwörter mit ui. Sogar im demselben Wohnort kommen die beiden Varianten vor, z. B.: mūžė, muižė (Priekule), rūlis, rūilis (Ylakiai). Manche Lehnwörter haben nur ui in der Wurzel: luītas ”Laute”, luītuoti ”auf der Laute spielen”, stuirė ”Steuer (des Schiffes)”. Die Sprachforscher (K. Büga, K. Alminauskis, J. Otrebskis) hielten die Entstehung des Lautes i für unklar oder überhaupt zweifelten an seine Einschiebung. Aber nach der Erforschung der deutschen Grundwörter wurde erschlossen, daß manche deutsche Mundarten Ostpreußens auch ū und u̯o [u̯i] in der Wurzel hatten. Im Ostgebiet war ū vor Nasalen, Liquiden und vor w in geschlossener Silbe zu ū̯o diphthongiert worden. Vor r in offener Silbe nach ū könnte auch als Übergangslaut ə [ʔ] in manchen Mundarten erscheinen. Der unechte Diphthong stellte sich auch nach o, deshalb litauisches Lehnwort rūikis (ruīkis) ”Rock” könnte aus dem Niederpreußischen rod̄k stammen. Man kann also behaupten, daß ui in den deutschen Mundarten Ostpreußens, aber nicht in der litauischen Sprache entstanden ist. 161