Linksniuojamųjų priešdėlio „*pa-“ vedinių kirčiavimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Danguolė MIKULĖNIENĖ LINKSNIUOJAMŲJŲ PRIEŠDĖLIO *PAVEDINIŲ KIRČIAVIMAS 81. Su prielinksniu po (< *pa) istoriškai susiję du dabartinės lietuvių kalbos priešdėliai -poir -pa-. Jie abu gali būti laikomi vieno ir to paties priešdėlio *paalomorfais: paatitinka. silpnąjį, po- — stiprųjį realizacijos laipsnį (Mikulėnienė, Žeižienė, 1994). Tai matyti iš linksniuojamųjų vedinių kirčiavimo. Priešdėlio povediniai, — tiek daiktavardžiai, tiek būdvardžiai, — visuomet kirčiuojami priešdėlyje ir tik pagal pastovaus kirčiavimo paradigmą, plg. podukra (1), popietė (1), požemis (1), posuris, -ė(1). Priešdėlio pa dariniams būdingas kilnojamasis kirtis, plg. pamergė ė (3P), pagirijs (32 ), pavakarė (3% by, papilnis, -ė (3P). Aptinkama įvairių šaknies kirčiavimo atvejų, pakalnė (2) ir pakdlné (1), pakrantė (1) ir pakraritė (2). Šakninio kirčiavimo variantai, tokie kaip pajūris (1), patėvis (1), pastiolé (1), tarmėse neretai turi priešdėlinio — pastovaus ar kilnojamojo — kirčiavimo variantą, plg. pūjūris (1), patėvis (1), pasuolė (3P): pasuolę. Taigi variantų gausumas skatina ieškoti motyvų, galėjusių lemti skirtingą priešdėlio * pavedinių akcentuacijos raidą. 82. Kad iš *paatsirastų priešdėlis po-, balsis a turėjo būti ilgas. Vėliau jis galėjo sutrumpėti — *pa- > pa- (Zinkevičius, 1981, p. 186—187). Tuomet poir paturėtų atspindėti du chronologiniu požiūriu skirtingus vedinių sluoksnius, o senesniu laikytinas alomorfas po-, savo forma artimesnis prielinksniui po- (Kazlauskas, 1968, p. 54). §3. Antra vertus, rodos, buvusi galima ir priešingos krypties raida: kaip balsių kaitos rezultatas *pagalėjo atsirasti iš *pd- (plg. Fraenkel, 1962, p. 635; Bammesberger, 1992, p. 49 tt.). Pastaraja liudytų latvių, lietuvių bei prūsų kalbų priešdėlis pair, gali būti, jungtuko reikšme vartojamas pa, išlikęs vakarinėse lietuvių tarmėse, plg.: Tiktai pro tas duris taukš pa taukš Slnt; Ka tu visur par daug kišies: antys pa antys, vištos pa vištos Jrb; Kakarykū pa kakarykū vis tą patį gied Kv; Jis vis taigi pa taigi NdZ (taip pat Sb, Skr — žr. LKZ IX I; Būga, 1961, p. 132—133). Be to, priešdėlis pabūdingas ne tik baltų kalboms — plg. slavų k. pašalia prielinksnio po bei lotynų k. pė- (pėsitus) šalia pono < *pė-s(1)-no (Fraenkel, 1962, p. 635). Taigi lietuvių ir prūsų po- (latvių kalboje jo nėra) reikėtų laikyti naujes118 niais *. Naujadaru J. Endzelynas laikė ir prūsų kalbos prielinksnį po (Endzelin, 1944, p. 146). 84. Įtikėtina, kad šie alomorfai galėjo rastis ir tuo pačiu metu. Jų atsiradimą bus nulėmusi nevienoda priešdėlio padėtis kirčio atžvilgiu.Taip, pavyzdžiui, aiškinamas prūsų kalbos prielinksnių (resp. priešdėlių) no/na, po/pa, pro/pra variantiškumas (Mažiulis, 1981, p. 253—254). Priešprieša tarp *pair *pdgalėjo susidaryti dėl nevienodo akcentinio pamatinių žodžių rango. Kai formavosi vedinio kirtis, oksitoninio (ar kilnojamojo kirčiavimo) žodžio šaknis atsidūrė nekirčiuotoje padėtyje, tad priešdėlis turėjo tapti stipriąja morfema *pa-, vėliau virtusia alomorfu pd- (podukra < *pa-dukr-a). Nekirčiuotas * pūgalėjo būti trumpas (ar sutrumpėjęs), o baritoninė šaknis išlaikė vedinio kirtį (pasdulis < *pa-saulis). Taip pat turėjo trumpeti ir *pa-, netekęs kirčio dėl kokių nors motyvų. Visais atvejais dariniai priklausė pastovaus kirčiavimo paradigmai (Mikulėnienė, 1992, p. 12). 85. Jei priešdėlis kildinamas iš ilgojo alomorfo, kilnojamojo kirčiavimo vediniai chronologiškai atrodo naujesni, ir, priešingai, — jie archajiškėja, jeigu pripažįstama trumpojo *pdgalimybė. Kitaip tariant, nuo seno lietuvių kalboje galėjo būti susipynę bent keli priešdėlio *pavedinių kirčiavimo modeliai. Pavyzdžiui, iš baritoninio kirčiavimo žodžių (B) — sdulé, bėržas (la. berzs), ranka, bald... — padaryti daiktavardžiai tarmėse gali būti kirčiuojami trejopai (žr. 1 schemą): pastoviai šaknyje (Py), pastoviai priešdėlyje (P) ar kilnuojamuoju kirčiu (K). 1 schema „B 0 Pi P K P, P K' pasdulis pasaulis ae podukra? os pabérzis = paberze péakis 053 paakys - paranke 37 posparnis pdasparnis pasparne pabalys te sa pakaklijs P; = *pa- & baritoninė šaknis P. = *pa- & oksitoniné šaknis 1 Py = *pé& & baritoniné šaknis (?) P = *pi- & oksitoniné šaknis Vediniai, kilę iš kilnojamojo kirčiavimo žodžių (O) — akis, sparnas, kaklas, dukra..., — taip pat skiriasi trejopa akcentuacija: jie kirčiuojami pastoviai priešdėlyje po- (P|) ar pa- (P,), taip gali būti įgiję kilnojamąjį kirtį (K'). 86. Kirčiavimo tipų senumas įrodomas hidronimais su priešdėliu *pa-, plg.: 1 Vienintelis latvių k. pavyzdys trm. pūosaga J. Endzelynui atrodė abejotinas (Endzelins, 1951, p. 665). ? Variantas su priešdėliu pa- (padukra, LKŽ IX 59) nesukirčiuotas. 119 Pi — Pašivis Gdz, Srauto int.: Šyvė pv. Gdž; Paskdistis Rk, „Juodupės | int.: Skdisté ež. Pnmk; Pagulbis ež. Ut — plg. Gulbis ež. Mlt, gulbė, gulbis; Pabambis Šln — plg. Bamb-ena Smn; Pagėrvis Jz, Alšios int. — plg. Gėrvė adv., Gėrvė Rdn; P, — Pūdegla Sd, Kiršino int. — plg. Dėglė Krtv; Paprūdžiai Krtn — prūdas, pūprūdžiai; Paupis Dkšt, Dysnykščio ež. dalis — ūpė, paupis; : K — Pamolys ez. Mlt — plg. Mėlė Skdv, mėlis; Padubė Pn, Padubės k., Juodos kr.: Dubos k. Pn; Pakojijs (taip pat Pakojis) ez. Ons: Kėja ez. Ons; P' — Pėažvintė Trgn: Ažvintis ež. Trgn; P' — Pddaubis End, Letauso int. — dauba, padaubis; Pašilis ez. Ds — šilas, pasilis; K' — Pašilė Vp, Širvintos kr. — šilas, pasilé; Pašakijs Zmt, Siesarties int. — plg. Šakė avd., Saka 'upės atsišakojimas' ir kt. (Vanagas, 1970, p. 218—222; 1981, p. 236—264). §7. Palyginus pastovaus kirčiavimo vedinius, matyti, kad tik vieną jų tipą (P) galima tiesiogiai sieti su ilgąjį balsį turėjusiu *pa-, tačiau jis menkiausiai paliudytas hidronimų — vieninteliu neabejotinu pavyzdžiu Pdažvintė, bet ir šis nuo kitų skiriasi dviskiemeniu darybos kamienu. Kitur priešdėlis rekonstruojamas su trumpuoju (ar sutrumpėjusiu) *pdtiek kirčiuotoje (Py ir P), tiek nekirčiuotoje (Py) pozicijoje, tad naujesniu reiškiniu už *panelaikytinas. 88. Vadinasi, vedinių kirčiavimo įvairovės motyvai tikriausiai slypi ne tik diachroniniu požiūriu skirtinguose sluoksniuose — jos pirmiausia aiškintinos arealinėmis (resp. tarminėmis) skirtybėmis. Taigi neatmestina prielaida, kad šalia *pa- (kirčiuoto) galėjo būti ir *pa- (nekirčiuotas), o šalia *pd- (nekirčiuoto) — *nd- (kirčiuotas), zr. 2 schema. 2 schema *pa- (kirč.) : *pi- (kirč.) = *pa- (nekiré.) : *pd- (nekire.) į ! || Į VAS BE rio), P P (FP, P K (K) Pavyzdžiai: pasaulis (1) pasdulis (1) paakys (3°) podukra (1) pasparnis (1) pabérzis (1) paberi (3°) pdakis (1) Padegla (1) Pagijuis (1) Pašilė (3P) Péazvinté (1) Pasilis (1) Paskdistis (1) Pasakjs (3°) §9. Arealines skirtybes rodo ir į tarminius zodynus pateke vediniai. Visy tipų žodžių esama, pavyzdžiui, šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėje, plg.: Py — pakėjos (1): kėja (1), pakrūmė (1): krūmas (1), pakūgė (1): kūgis (1), paldvė (1): Idva (1), pasdulé (1) '1. žemė, pasaulis; 2. žmonija': sdulé 120 (1); pakaušis (1): kaušas (1), paklūonis (1): klūonas (1), pamalčiai (1): millai (1) irk by — pajuris (1 )s ki (1): jura (1), pasonis ( |): šonas (1), pales, palėvis (1): lévas (3) 3 ir kt; K — pažiaunės (37) * 4“. žinia (1); pakunys ia") ‘skandulys’ ? : kunas (1); I", — podukra (1), podukrė (1): plg. dukra (2), duklė (3); 1%, — pakaklis (1): kaklas (A), pasalis (|): šalis (A); K' — pabarzdys (3") ‘pabarzdys’ barzda (A) "barzda", pakrastys (39). kraštas (A), pamiskys (3): miškas (A), pariugija (39): rugiai (A) ir kt. (Vitkauskas, 1976). 510. Regis, Larpusavyje nesiskiria. piety aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių (A. Salio skirstymu, vakarinių bei rytinių dzuky) vedinių kirčiavimo sistema. Siose aukštaičių tarmėse beveik nėra daiktavardžių, kurie butų pastoviai kirčiuojami priešdėlyje pa-, t.y. Pa ir 5 tipų, plg,.: Pi — pakaušis (1): kaušas (1); pakojės (1), pakojos (1): koja (1), panosé (1): nosis (1) ir ki. (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei pakdusis (1): kausys (3), pakoja (1): koja (1), panosė (1): nosis (1) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985); I’) — pakalnas (1) "pakalnė': kalnas (1), pakupelis (1): kūpela (1) (Naktinienė, Paulauskienė, Vilkauskas, 1988); K — pakojijs 3") 1. kojugalis; 2. vieta apie kojas': koja (1) (Naktiniene, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei papieoys (3"): pieva (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 184); I”, — abiejų tarmių pdakis (1): akis (A); podukra (1), podukrė (1); pésunis (1): sans (3); Kins pakallé (3M): kaklas (1), pakelė (39): kėlias (A), pakranlys (31) Ges krantas (A) ir kt. (Naktiniene, Paulauskienė, Vilkauskas, 1988) bei pabarzdé (3"): barzda (A), pasvirnygs (31): svirnas (1), pagurklys (32) T: gurklijs (3) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985). I’ tipo pėdsakas pakalnas rodo, kad priešdėlinio kirčiavimo modeliai šiose tarmėse bus išnykę tikriausiai dėl morfo(fo)nologiniy priežasčių — pakitus vedinio kamiengaliai bei kirčiavimo paradigmai (Stundžia, 1981, p. 60), plg. pakalnė (1), pakalnė (2), pakalnė (37) ir pakalnis (1), pakalnis (2), pakalinijs (3°) (žr. LKZ IX 146—147; LKA I 178—179). oll. Ilgainiui tarmese galėjo kisti ir kai karių pamatiniy žodžių kirčiavimas (Standžia, 1984, p. 86—90). Todėl, pavyzdžiui, vedinys pakdusis (1) LD I pamatinio žodžio kirčiavimo žr. $13. | Šidia varianto pažiauniai (1) (Vilkauskas, 1976, p. 252). "Pirmasis variantas — pakunis (1) (Vilkauskas, 1976, p. 235). © Antrasis variantas — pakrdanizs (1) (Naktimene, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 239). “ Pirmasis variantas — pagūrklis (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. ISI). sinchroniškai siejamas net su keliomis akcentuacijos požiūriu skirtingomis pamatinemis formomis: kdušas (1), kaušas (3), kausgs (3), zr. §9—10. i §12. Nemaža pamatinių žodžių bei ju vedinių kirčiavimo randama senų siuose raštuose. ] Antai, šalia M. Daukšos daiktavardžių, išlaikiusių tvirtaprade pamatįnio baritono šaknies priegaidę (P1) — pafdulis (pafdulo, pafūulo, pa[dul i, pafduliie), pakdlnes (kaip antkalnes), pakalnis (pakdinei) ® , pakdiis (Skardžius, 1935, p. 80—81, 109), — aptinkamas ir priešdėlinio kirčiavimo variantas (Py) — pdfaulis (pdfaulo, pdfaului). j $13. Per dvidešimt P; tipo vedinių su galūnėmis -ė ((i)ié-kamieniy) ar. ba -is ((i)id-kamienių) pateikta F. Kuršaičio žodyne (Kurschat, 1883), plg. pabalkė (:. balkis), padūmė (: dūmai), pajūrės (: jūrės, jūrios), pakinkės (r kinka), pakūgė (: kūgis), pakūlfė (: kūlpė, kūlfis), palowė (: ldwa); pajūriai (: jūrios, jūrės), pakdupis (: kdupas), pakrel lis (: krė/ las), pakrūmis (: krūmas), pamūiris (: mūras), Papėlkiai (: pėlkė), pal dulis (: I dulė), pal iénis (: [iéna) 9, patiltis (tiltas). Galiine skiriasi pakėja (: koja). į Prie jų šlyja paZindés (: žandas), pakdlnis (: kalnas), pal tégis (/"tégas), patéwis (: tėwas), pažėnklis (žėnklas), tačiau iš F. Kuršaičio užrašytų formų — vns. (dgs.) vardininko bei vns. (dgs.) kilmininko — lieka neaiški akcentiįnė pamatinio žodžio paradigma. Senieji raštai liudija bent jau kai kuriuos jų buvus baritonais, — pavyzdžiui, kalnas (žr. 8 išnašą), [tégas ([tégu, st'ogais), tėwas (Tėwai, Tėwū, T'ėwams, T'ėwus) (Buch, 1961, p. 14; Kabelka, 1964, p. 211—237; Zinkevičius, 1975, p. 17—18). 3 814. F. Kuršaičio užrašytas ir vienas kitas P9 tipo daiktavardis, kirčiuoJamas priešdėlyje, — pamotė (: mėtė, -efs; taip pat plg. moterė, -6s) 19, pdodé (: oda, ida) ". | Priešdėlio kirčiavimas veikiausiai sietinas su kilnojamu pamatinio žodžio kirčiu: taip F. Kuršaičio žodyne kirčiuojami kai kurie derivatai, išvesti iš cirkumfleksinę ar trumpą šaknį turinčių kilnojamojo kirčio daiktavardžių, plg. pūdugnės, -iū (: dūgnas), pūnagės, -iū (: nūgas), pūpetės,-cžiū (: petjs, pėcžio); paaulis (: au/'is, -iés) "*, pa/ parnis (: /"pafnas), bei autoriaus nesukirčiuoti pabarzdis = *pūbarzdis (: barzda, -68), pablauzdis (: blauzdė, -68), padiewis (: Diéwas) 13. Tad M. Daukšos raštų priešdėlinio kirčiavimo variantas pdfaulis galėtų būti siejamas su kilnojamosios paradigmos daiktavardžiu [aute (Skardzius, 9 8 M. Daukšos raštuose kalnas — baritoninio kirčiavimo žodis, plg. kalnai (kūlnai, kalnų, kalnams, kalnus, katnop, kūtnop) (Skardžius, 1935, p. 30, 132). 9 F. Kuršaičio žodyne tvirtapradės priegaidės ženklas rašomas virš antrojo dvibalsio ie dėmens — /"iėna. ; M. Daukša kirčiavo pastoviai — mdte (mėte, moters, moterie[p, moteres, mėoterų, mdterump, mdterimus, moterimis Skardžius, 1935, p. 127). 11 7 5 Abu pamatinio žodžio variantai Žodyne nesukirčiuoti. 12 Salia pateikiama forma paau/ iai, -iū (= * paausys). 13 Plg. pablauzdis, padievis (LKZ IX 18,48). 122 nos paribio tarmės inovacija, Pig saulė (3) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 229), la. trm. sadle (žodinė D. Markusos ir A. Sarkanio informacija) **, taip pat pr. saule (Mažiulis, 1981, p. 14). 815. Kiti tokios pat šaknies vediniai F. Kuršaičio kirčiuojami pagal kilnojamojo kirčiavimo paradigmą (K'), pavyzdziui, padirwe (5 dire, -6s) 13, pakakle (: kiklas), pakelé (: kélias), pakifké (: kifka, -6s) 1°, pakrem/ lė ( krem/ lė, -ės), palazdés, -džiū (: lazda, -08), papilwe (: pitwas), paragé (: ragas), pal tale (: / tūlas), pawarde (: ‘wardas), Ypazalté (: Zal te, -és); pabalis (: bala, -6s) 18, pabulis (: bulis, -ies), pakaklis (: kūklas), pakelijs (: kėlias), pakiemįs (: kiemas), pakraftys (: kraftas), paligys (: liga, -6s), patworys (: tworad, -0s). 816. Daiktavardžiai, padaryti iš cirkumfleksinés ar trumpos šaknies baritonų, taip pat pasižymi kilnojamuoju kirčiu (K), pavyzdžiui, padalgė (: dalgis), pafpwentės, -ežiū (: Bwenté, -ės), pawartė, -ės (: warftai) “*, pagiris (: girė, -és; giria, -i0s) 29, palapys (: lapas), pamarys (: mdrés, -riu;. marios, -riū), paupys (: ūpė, -€s). Vadinasi, kilnojamasis kirtis galėjo būti apibendrintas visiems cirkumfleksinės bei trumpos šaknies derivatams, neatsižvelgiant į jų pamatinio žodžio akcentinę paradigmą (plg. Otrebski, 1965, p.20). 817. Tokio apibendrinimo apraiškų pastebėta jau K. Donelaičio raštuose, plg. pagiris (P'agirri, pa(g)ir'yj, pagir'eis) ir patworis (Patwor'ij) (Buch, 1961, p. 36; Kabelka, 1964,p.157, 171). 818. Pirmiausia kilnojamąja paradigma turėjo skirtis vediniai, padaryti iš kilnujamojo kirčiavimo žodžių. Tai liudija ir vienintelis toks M. Daukšos raštų pavyzdys pakampė (pūkampe, pakampes, pakampemis, pakampé[n) (Skardzius, 1935, p. 109). 1605 m. anoniminio katekizmo vedinys paZemé ’pozemis’ užrašytas su dviem kirčiais — pa3éme[ni (Zinkevičius, 1975, p. 42). Jeigu du kirčiai nėra korektūros klaida (plg. Girdenis, 1984), tai toks dgs. iliatyvo kirčiavimas remia hipotezę, jog priešdėlį gavęs vedinys pirmiausia turėjo perimti nepriešdėlinio žodžio kirtį. Pavyzdžiui, nuopelnas, -ai, P. Skardžiaus nuomone, atsirado iš *nuopelnas, -ai t (kaip pelnas, -at), plg. M. Daukšos nūpelnėp, nūpėlną, nūpelndi, nipeini, nūpelnūmp, nipelndmus, nūpelnimus, nipelnis, nūpelndis (Skardžius, 1935, 14 Šis variantas nenurodytas senesniuose šaltiniuose (žr. Mūlenbacha, 1927—1929, p. TT2—773; ®opTynaTos, 1993, p. 206), tačiau nėra naujas. 15 ine M. Daukšos dirwd (dirwos, dirwoie, dirwo[e; dirwdie) (Skardžius, 1935,p. 85 LKZ (V 884) pateikta tik kiska (2). F. Kuršaičio žodyne yra ir paža/ tis, -ies (: ža/ tis, -ies). 18 Plg. bala (2) ir bala (4), zr. LKZ (I 579—580). Vedinio vardininko forma F. Kuršaičio žodyne nesukirciuota. 20 Žodyne taip pat pateikta giria, -16s (Kuschat, 1883, p. 124). 123 p. 45) žr Kirtis, buvęs vedinio šaknyje — tai rodo ir 1605 m. katekizmo daiktavardžių dgs. kilinininkai — paldyku "palaikų", priepuolu "priepuolių" (Zinkevičius, 1975, p. 35), — vėliau galėjo būti perkeltas į priešdėlį (plg. palaikai (32): palaikus, priepuolis (1). Taigi stiprioji vedinio priešdėlio pozicija susiformavo ne iš karto. 619. Nėra duomenų, liudijančių tokį priešdėlio vedinių kirčiavimą, — nebent F. Kuršaičio paddngés, -iū (Kurschat, 1883, p. 283), tačiau tuomet tektų pripažinti buvus pamatinio žodžio akuta bei kilnojamojo kirčio paradigma, kuria galėjo būti pakeista ankstesnioji baritoninė, plg. padingés, -iū < “ dangūs, -aūs: dangų < * dang-us, -aus (plg. Klimavičius, 1970, p. 192— 193747. Dvejopa šio pamatinio daiktavardžio kirčiavimą rodo ir senieji raštai, plg. M. Daukšos dągūs (degdus, daguia, deguié, dagus (n. pl.), dagų, degimus, dągu Jė, dagujJė, degufid) ir dągus (dąagaus, degaus, dgguic, dagun) (Skardzius, 1935, p. 123—124), bei 1605 m. anoniminio katekizmo formas dungdus, Dungaūs, Dungaūs, dungidm, dungiy, dungin, dungifd, Dunguo fd, Dunguo- [nu ir Dūnguy (loc. sg.), dingun (Zinkevičius, 1975, p. 25). Kiti daiktavardžiai, išvesti Iš tvirtaprade šaknį ar daugiaskicmeni kamiena turinčių kilnojamojo kirčiavimo žodžių, IF. Kuršaičio kirčiuojami kilnojamuoju kirčiu (K'): pagalwe (: galwa, -6s), pagerkle (: gerklė, -ės); pawakarys (: wikaras), pawandenygs (: wandi, -ens). 520. Kelios galimos hipotezės dėl pamatinio žodžio dangus priegaidės bei jo kirčiavimo paradigmos verčia. plačiau aptarti ir vedinio padangė akcentuatemiantis F. Kuršaičiu, šiame ir dar keliuose Pr tipo šakninio kirčiavirno vediniuose jau galima įžvelgti akutinę metatonija, plg. padangės, -iū (: dangūs, -aūs) ir Pakir/ "niai (: Kirf na, -6s ), palidukis (: liaūkos, -u), pavėrf mis (; merf" me, is J, paunlnis (: wilnas, -iės). Be ju, kaip priegaidžių kaitos reiškinį K. Buga (1959, p. 406-407,412—413) dar nurodo pakdrmpėmas (: kampas), pakrantė (: kranlas), pakridusé (: kriaūšius); padijsniai (: Dijsną, -os), palubis (: tūbą, lubd). 521. Šių vedinių pamatinio žodžio cirkumfleksas paprastai argumentuoJamas sinchroniškai — labiausiai išplitusiu ar išlikusiu kirčiavimo variantu (kaip ir 819 aptartojo dangaus atveju). Tačiau esama ir kitokio kirčiavimo: pavyzdžiui, F. Kuršaičio užrašytas werf me, -ės šaknis tikriausiai buvo tvirtagalė (plg. Kurschat, 1876, p. 186), o M. Daukšos raštuose ji tvirtapradė, plg. werfmé (werfmčės, wérfme, Su dviskiememais daiktavardžiais galuniy vedinius P. Skardžius sieja tik kirčiavimo požiūriu ir pabrėžia, kad "nors savo antrąja dalimi daugelis [...] gali būti vartojarni atskirais daiktavardžiais be priešdėlių [..], dangumas jų su priešdėliu pirmiau yra vesting ne Iš Lo pat kamieno daiktavardžių, bet. iš atitinkamų priešdėlinių veiksmažodžių“ (Skardžius, 1948, p. 454). *2 |. Skardžiui tvirtapradė šaknies priegaidė atrodė naujas tarmių reiškinys (Skardžius, 1985, p. 125). 124 wer[meié, wer[miū), ir net galėjusi turėti pastovų kirtį — wér[mes (g. sg.) (Skardžius, p. 106). Šalia įprastesnių pamatinių kilnojamojo kirčiavimo daiktavardžių formų kampas (4), krantas (4), liauka (4), ar tūba (4) minėtini ir pastoviai tarmėse kirčiuojami variantai kdmpa (1) (LKZ V 179), kdmpas (1) ar net kūmpė (1) (LKA I 101,103), krdnta (1) (LKŽ V 424—425), liduka (1) (Karaliūnas, 1968, p. 69) 23, tūbas (1) (Būga, 1959,p.413) 24. Taip pat patarūsis (2) lygintinas tik su tamsa (4); tamsūs, -1 (4) (Vitkauskas, 1976, p. 249, 545), o patdmsé (1), patamsis (1) — su tdmsé (1), tamsa (1) ar tdmsis (1); tamsus, —i (1,3) (Naktiniené, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 251, 395). 822. Vedinio šaknies akiito archajiskumas nekelia abejonių — P; tipo daiktavardžiai, tokie kaip pakrimé/pakrimis, palévé/paldvis, užfiksuoti visame lietuvių kalbos plote (LKA III 36—37, žemėl. Nr.32). Tarmėse egzistuojantys ar senuosiuose raštuose išlikę tvirtapradžiai variantai leidžia atsargiai manyti, kad daugelis P; tipo akūtinės šaknies vedinių gali būti išlaikę senesnį kirčiavimą. Ir tai tikėtina, nes vardažodiniam darybos kamienui akūtinė priegaidžių kaita nebūdinga (Mikulėnienė, 1989, Pakitus akcentinei pamatinio žodžio paradigmai, vedinys atspindi archajiškesnę akcentuaciją. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių ingėrklis greičiausiai sietinas ne su gerklė (4): gerklę ir ne su gerklė (3): gėrklę (3) — kirčiavimo požiūriu jam artimesnis variantas * gerkl-a (> gėrkla, -os), plg. la. iėdzerklis (Būga, 1959, p. 413). 823. Tarp galimų pamatinių formų ir jų vedinių išryškėjęs santykis gali būti reiškiamas kaip pakūmpė (1) : kampa (1) = pakampė (37 ): kampas (4). Lietuvių kalbos daiktavardžiai pasparnė ė (3P), pasparnys (30): sparnas (4) sietini su la. pasparne : la. sparns (Buga, 1959, p. 407). Rekonstruotas vedinys la. pasparne = lie. *paspdrné pamatiniu žodžiu leistų laikyti * spdrn-a — kaip trm. kampa, mdisa, šėrna (Skardžius, 1968, p. 21), plg. lie. spirti (Fraenkel, 1965, p. 861). 824. Su cirkumfleksiniu šaknies kirčiu F. Kuršaičio pateikiami paranikė (: ranka, -os), palaūkis (: laūkas), pakulnis (: kulnas, -iės) bei keli dariniai, pasižymintys cirkumfleksine priegaidžių kaita, — pabufnis (: burna, -6s), pakalnė (: kalnas). Daiktavardžius pakalnė ir pakdlnis (žr. $13) F.Kuršaitis aiškina nevienodai : pakalnė — 'die Niederung, die Gegend am kurishen Haff und den Memelmūndungen'; pakdlnis — ’ein Anberg, der Fuss eines Berges’ (Kurschat, 1883, p. 287). Kadangi abu galėjo būti užrašyti iš skirtingų tarmių, tai galėjo skirtis ir pamatinio žodžio kirčiavimu, plg. 23 LKŽ (VII 392) nurodyta tik liauka (4). Daiktavardžių perėjimas iš vienos akcentinės paradigmos į kitą tebevyksta ir mūsų laikais (plg. Stundžia, 1984). | Vardažodiniame kamiene ji galima židpla : žioplas (= kudiša : kvaišo) atveju ir atlieka reikšmės žymėtumo (ikoniškumo) fukciją. 125 pakdlné (1): kalnas, -ai (žr. 2 išnašą) = pakalnė: kalnas, -ai ?*. §25. Tuomet K. Būgos (1959, p. 407) pateiktieji palove: (: lova), pasėstė (: sdstas), pakėjė (: kéja) aiškintini kaip analoginiai ar kitokiu būdu susidarę tarmės dariniai. ( a $26. Neatmestina prielaida, kad cirkumfleksine metatonija besiskiriantys daiktavardžiai yra vėlesni perdirbiniai, pavyzdžiui, iš kilnojamosios paradigmos (K') derivaty, galėję atsirasti del kirčio slinkties į vidurinį Zodžio skiemenį, plg. M.Daukšos bedievis, -ė (bėdiewiui, bėdiewi, bediewiéi, bediewičii, bėdiewes, bediewiamus, bediewidmus, bėdiewius) ir bediévis, (bedičwis, bedičwių, bedičwiamus) (Skardžius, 1935, p. 131). Analogiškai iš *beplaukis, -ė: bėplaukį, -ę vedant beplaūkis, -ė, turėtų pakisti vedinio šaknies priegaidė, plg. 4 bediévis: bedievijs, bėdievį = beplaūkis: * beplaukis, bėplaukį. 4 Taigi diachroniskai čia įžvelgtina ne automatinė vienos morfemos priegaidžių kaita, o kirčio slinktis, būdinga visam darybos kamienui { *bėplauk-) — { *beplauk-}. Ji ir bus nulėmusi cirkumflekso atsiradimą vedinio šaknyje: { *beplauk-} — { beplaūk-). ir §27. Regis, panašiu būdu bus atsiradusi ir pakalnė (* pakaln-e > “pakdin-¢ > pakalné). O K. Būgos uzrasyti_pavyzdziai (zr. §25) rodo, kad tokių pokyčių galėjo vykti ne tik oksitoninés, bet ir baritoninés šaknies derivatuose. A Darybos požiūriu pakėjė (:kdja) tipo kaita (is *pakaje) yra artima kubilius (: kūbilas) kaitai, nors pačios cirkumfleksines priegaidžių kaitos atsiradimas paprastai grindžiamas priešingos krypties kirčio slinktimi (plg. Stang, 1966, p. 145; Stundžia, 1981, p. 63—65). i 828. M. Daukšos variantai svetimmdteris (Jwetimmėteri, Jwetimdterei, Jwetimméterius) ir svetimmotéris (Jwetimmotéris) (Skardžius, 1935, p. 130) rodo, kad tuo metu vedinių su metatonija kirčiavimas dar nebuvo tvirtai nusistovejes. Taigi kirčio slinktis dar galėjo vykti ir priešdėlio paderivatuose. Funkciškai ji visiškai sutampa su kirčio poslinkiu į darinio priesagą vedinių priesagos kirčio formavimosi metu (plg. Coccrop, 1977, p. 625; Girdenis, 1972, p. 66 tt.). Todėl panašiai ir datuotina. t Kad cirkumfleksinė metatonija priešdėlio padaiktavardžiuose — neseį nas reiškinys, bylo ir tarmių faktai: iš "Lietuvių kalbos atlasui” surinktos medžiagos neišryškėja vientisesnis vedinio pakalnė plotas (LKA I 179). Apskritai, cirkumfleksinė priegaidžių kaita labiau įsigalėjusi vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse (Lyberis, 1972, p. 43 tt.). O rytų ir pietų aukštaičiai dažnai vedinius taria be jos — gali būti, jie išsaugoję archajiškesnę vedinių kirčiavimo sistemą. 1 829. Kartais cirkumfleksinée metatonija siejama ne tik su priešdėlio morfologinės pozicijos (resp. kamiengalio) pasikeitimu, bet ir darinio perėjimu iš | vienos kalbos dalies į kitą (Brugmann, 1906, p. 112—113; Wijk, 1958, p. 34; Skardžius, 1943, p. 456). ) 830. Kirciuotuose senuosiuose raštuose nerasta priešdėlio po- (< *pa-) vedinių. Keli daiktavardžiai užrašyti F. Kuršaičio žodyne (podūkra, pépietis, | O PEN 26 jų šių vedinių reikšmės skirtumus vienoje tarmėje plačiau žr. (Stundžia, 1981, p. 61). 126