Linksniuojamųjų priešdėlio „*pa-“ vedinių kirčiavimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Danguolė MIKULĖNIENĖ LINKSNIUOJAMŲJŲ PRIEŠDELIO *PĀ-VEDINIŲ KIRČIAVIMAS §1. Su prielinksniu po (< *pā) istoriškai susiję du dabartinės lietuvių kalbos priešdėliai -po- ir -pa-. Jie abu gali būti laikomi vieno ir to paties priešdėlio *pā- alomorfais: pa- atitinka silpnąjį, po- – stiprųjį realizacijos laipsnį (Mikulėnienė, Žeimienė, 1994). Tai matyti iš linksniuojamųjų vedinių kirčiavimo. Priešdelio po- vediniai, – tiek daiktavardžiai, tiek būdvardžiai, – visuomet kirčiuojami priešdėlyje ir tik pagal pastovaus kirčiavimo paradigmą, plg. pódūkra (1), pópietė (1), póžemis (1), pósūris, -ė (1). Priešdelio pa- dariniams būdingas kilnojamasis kirtis, plg. pameragė (3ᵇ), pagirūs (3ᵇ), pavakarė (3⁴ᵇ), papilnys, -ė (3ᵇ). Aptinkama įvairių šaknies kirčiavimo atvejų, pakalnė (2) ir pakilnė (1), pakrántė (1) ir pakrántė (2). Šakninio kirčiavimo variantai, tokie kaip pažūris (1), patėvis (1), pasuolė (1), tarmėse neretai turi priešdėlinio – pastovaus ar kilnojamojo – kirčiavimo variantą, plg. pajūris (1), pãtėvis (1), pasuolė (3ᵇ): pãsūolė. Taigi variantų gausumas skatina ieškoti motyvų, galėjusių lemti skirtingą priešdelio *pā- vedinių akcentuacijos raidą. §2. Kad iš *pā- atsirastų priešdelis po-, balsis a turėjo būti ilgas. Vėliau jis galėjo sutrumpėti – *pā- > pa- (Zinkevičius, 1981, p. 186–187). Tuomet po- ir pa- turėtų atspindėti du chronologiniu požiūriu skirtingus vedinių sluoksnius, o senesniu laikytinas alomorfas po-, savo forma artimesnis prielinksniui po- (Kazlauskas, 1968, p. 54). §3. Antra vertus, rodos, buvusi galima ir priešingos krypties raida: kaip balsių kaitos rezultatas *pā- galėjo atsirasti iš *pā- (plg. Fraenkel, 1962, p. 635; Bammesberger, 1992, p. 49 tt.). Pastarąją liudytų latvių, lietuvių bei prūsų kalbų priešdelis pa- ir, gali būti, jungtuko reikšme vartojamas pā, išlikęs vakarinėse lietuvių tarmėse, plg.: Tiktai pro tas duris tauks pa tauks Slnt; Ka tu visur par daug kišies: antīs pa antīs, vištos pa vištos Jrb; Kakarykū pa kakarykū vis tą patį gied Kv; Jis vis taigi pa taigi NdŽ (taip pat Sb, Skr – žr. LKŽ IX l; Būga, 1961, p. 132–133). Be to, priešdelis pa- būdingas ne tik baltų kalboms – plg. slavų k. pa- šalia prielinksnio po bei lotynų k. pō- (pō-situs) šalia pōno < *pō-s(i)-nō (Fraenkel, 1962, p. 635). Taigi lietuvių ir prūsų po- (latvių kalboje jo nėra) reikėtų laikyti naujes- 118 1. Naujadarų J. Endzelynas laike ir prūsų kalbos prielinksnių po (Endzelin, 1944, p. 146). §4. Įtikėtina, kad šie alomorfai galėjo rastis ir tuo pačiu metu. Jų atsiradimą bus nulėmusi nevienoda priešdėlio padėtis kirčio atžvilgiu. Taip, pavyzdžiui, aiškinamas prūsų kalbos prielinksnių (resp. priešdėlių) no/na, po/pa, pro/pra variantiškumas (Mažiulis, 1981, p. 253—254). Priešprieša tarp *pā- ir *pā- galėjo susidaryti dėl nevienodo akcentinio pamatinių žodžių rango. Kai formavosi vedinio kirtis, oksitoninio (ar kilnojamojo kirčiavimo) žodžio šaknis atsidūrė nekirčiuotoje padėtyje, tad priešdėlis turėjo tapti stipriąja morfema *pā-, vėliau virtusia alomorfu pó- (pód ukra < *pā-dukr-ā). Nekirčiuotas *pā- galėjo būti trumpas (ar sutrumpėjęs), o baritoninė šaknis išlaikė vedinio kirtį (pasául is < *pa-sāul-īs). Taip pat turėjo trumpėti ir *pā-, netekęs kirčio dėl kokių nors motyvų. Visais atvejais dariniai priklausė pastovaus kirčiavimo paradigmai (Mikulėnienė, 1992, p. 12). §5. Jei priešdėlis kildinamas iš ilgojo alomorfo, kilnojamojo kirčiavimo vediniai chronologiškai atrodo naujesni, ir, priešingai, — jie archajiškėja, jeigu pripažįstama trumpojo *pā- galimybė. Kitaip tariant, nuo seno lietuvių kalboje galėjo būti susipynę bent keli priešdėlio *pā- vedinių kirčiavimo modeliai. Pavyzdžiui, iš baritoninio kirčiavimo žodžių (B) — sáulė, béržas (la. bērzs), rankà, balà... — padaryti daiktavardžiai tarmėse gali būti kirčiuojami trejopai (žr. 1 schemą): pastoviai šaknyje (P₁), pastoviai priešdėlyje (P₂) ar kilnojamuoju kirčiu (K). 1 schema Ved iniai, kilę iš kilnojamojo kirčiavimo žodžių (O) — akis, sparnas, kaklas, dukrà..., — taip pat skiriasi trejopa akcentuacija: jie kirčiuojami pastoviai priešdėlyje pó- (P₁) ar pa- (P₂), taip gali būti įgiję kilnojamąjį kirtį (K′). §6. Kirčiavimo tipų senumas įrodomas hidronimais su priešdėliu *pā-, plg.: 1 Vienintelis latvių k. pavyzdys trm. pūosaga J. Endzely­nui atrodė abejotinas (Endzelīns, 1951, p. 665). 2 Variantas su priešdėliu pa- (padukra, LKŽ IX 59) nesukirčiuotas. 119 P₁ — Pašyvis Gdž, Srauto int.: Šyvė pv. Gdž; Paskāistis Rk, Juodupės int.: Skāistė ež. PnmR; Pagulbis ež. Ut — plg. Gulbis ež. Mlt, gulbė, gulbis; Pabāmbis Sln — plg. Bamb-enà Smn; Pagėrvis Jz, Alsios int. — plg. Gėrvė adv., Gėrvė Rdn; P₂ — Pādegla Sd, Kiršino int. — plg. Dėglė Krtv; Pāprūdžiai Krtn — prūdas, pāprūdžai; Pāupis Dkst, Dysnyksčio ež. dalis — ūpė, pāupis; K — Pamolys ež. Mlt — plg. Mólė Skdv, mólis; Padubė Pn, Padubės k., Juodos kr.: Dūbos k. Pn; Pakojys (taip pat Pākojis) ež. Onš: Kója ež. Onš; P — Póażvintė Trgn: Ažvintis ež. Trgn; P — Pādaubis End, Letauso int. — daubà, pādaubis; Pāšilis ež. Ds — šīlas, pāšilis; K′ — Pašilė Vp, Širvintos kr. — šīlas, pašilė; Pašakys Žmt, Siesarties int. — plg. Šakā avd., Šakā ’upės atsišakojimas’ ir kt. (Vanagas, 1970, p. 218—222; 1981, p. 236—264). §7. Palyginus pastovaus kirčiavimo vedinius, matyti, kad tik vieną jų tipą (P₁) galima tiesiogiai sieti su ilgąjį balsį turėjusiu *pā-, tačiau jis menkiausiai paliudytas hidronimų — vieninteliu neabejotinu pavyzdžiu Póażvintė, bet ir šis nuo kitų skiriasi dviskiemeniu darybos kamienu. Kitur priesдėlis rekonstruojamas su trumpuoju (ar sutrumpėjusiu) *pā- tiek kirčiuotoje (P₂ ir P′₂), tiek nekirčiuotoje (P₁) pozicijoje, tad naujesniu reiškiniu už *pā- nelaikytinas. §8. Vadinasi, vedinių kirčiavimo įvairovės motyvai tikriausiai slypi ne tik diachroniniu požiūriu skirtinguose sluoksniuose — jos pirmiausia aiškintinos arealinėmis (resp. tarminėmis) skirtybėmis. Taigi neatmestina prielaida, kad šalia *pā- (kirčiuoto) galėjo būti ir *pā- (nekirčiuotas), o šalia *pā- (nekirčiuoto) — *pā- (kirčiuotas), žr. 2 schemą. 2 schema Pavyzdžiai: pódunka (1) pāsáulìs (1) pasáulìs (1) pakakīs (3ᵇ) póakis (1) pāspamis (1) pabėržis (1) pabėržė (3ᵇ) Póażvintė (1) Pādegla (1) Pašyvis (1) Pašilė (3ᵇ) Pāšilis (1) Paskāistis (1) Pašakys (3ᵇ) §9. Arealines skirtybes rodo ir į tarminius žodynus patekę vediniai. Visų tipų žodžių esama, pavyzdžiui, šiaurės rytų žemaičių dunininkų tarmėje, plg.: P₁ — pakójos (1): kója (1), pakrūmė (1): krūmas (1), pakūgė (1): kūgis (1), palóvė (1): lóva (1), pasáulė (1) ’1. žemė, pasaulis; 2. žmonija’: sáulė 120 (1); pakūnsis (1): kãnsas (1), pakūnonis (1): klūonas (1), pamuilčiai (1): millai (1) ir kt.; P’₂ — pajutris (1), pãjutris (1): pėra (1), pãšonis (1): šonas (1), pãteris, pãtevis (1): lėvas (3)³ ir kt.; K — pažįnamės (3ᵇ)⁴: žãnėna (1); pakankys (3ᵇ) ‘skandulys’⁵: kãnas (1); P’₁ — pódulktu (1), pódulktre (1): plg. duktė (2), duktė (3ᵇ); P’₂ — pakalkis (1): kãklas (1), pãšalis (1): šalis (1); K’ — pabarzdys (3ᵇ) ‘pabarzdys’: barzda (1) ‘barzda.’, pakraščys (3ᵇ): kraštas (1), pamuiškys (3ᵇ): miškas (1), parugys (3ᵇ): rugiai (1) ir kt. (Vilkauskas, 1976). §10. Regis, tarpusavyje nesiskiria pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių (A. Salio skirstymu, vakarinių bei rytinių dzūkų) vedinių kirčiavimo sistema. Šiose aukštaičių tarmėse beveik nėra daiktavardžių, kurie būtų pastoviai kirčiuojami priešdėlyje pa-, t.y. P’₂ ir P’₂ tipų, plg.: P’₁ — pakūnsis (1): kãnsas (1); pakójės, pakójės (1): kója (1), panóse (1): nósis (1) ir kt. (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei pakūnsis (1): kauršys (3), pakója (1): kója (1), panóse (1): nósis (1) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985); P’₂ — pakalkūnas (1) ‘pakalnė’: kãlnas (1), pakūpelis (1): kūpelė (1) (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988); K — pakójyš (3ᵇ) ‘1. kojūgalis; 2. vieta apie kojas’: kója (1) (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei papėrys (3ᵇ): prėva (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 184); P’₁ — abiejų tarmių póūksis (1): ūkis (1); pódulktu, pódulktre (1); póšunis (1): saunė (3); K’ — pakalkėlė (3ᵇ): kãklas (1), pakėlė (3ᵇ): kėlis (1), pakrauklys (3ᵇ)⁶: krauklas (1) ir kt. (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988) bei pabarzdė (3ᵇ): barzda (1), pasuergys (3ᵇ): suerna (1), pagurklis (3ᵇ)⁷: gurklys (3) ir kt. (Petrauskas, Vidugiris, 1985). P’₂ tipo priešdėlis pakalkūnas rodo, kad priešdėlinio kirčiavimo modeliai šiose tarmėse bus išnykę tikriausiai dėl morfo(f)onologinių priežasčių — pakitus vedinio kamiengalio bei kirčiavimo paradigmanai (Stundžia, 1981, p. 60), plg. pakalknė (1), pakalkūnė (2), pakalkūnė (3ᵇ) ir pakalkūnus (1), pakalkūnis (2), pakalkūnys (3ᵇ) (žr. LKŽ IX 146–147; LKA I 178–179). §11. Ilgainiui tarmėse galėjo kisti ir kai kurių pamatinių žodžių kirčiavimas (Stundžia, 1981, p. 86–90). Todėl, pavyzdžiui, vedinys pakūnsis (1) 3 Dėl pamatinio žodžio kirčiavimo žr. §13. 4 Šalia varianto pažįnamui (1) (Vitkauskas, 1976, p. 252). 5 Pirmasis variantas — pakūnas (1) (Vitkauskas, 1976, p. 235). 6 Antrasis variantas — pakrãuklis (1) (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 239). 7 Pirmasis variantas — pagūrklis (1) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 181). 121 sinchroniškai siejamas net su keliomis akcentuacijos požiūriu skirtingomis pamatinėmis formomis: káušas (1), káušas (3), kaušỹs (3), žr. §9–10. §12. Nemaža pamatinių žodžių bei jų vedinių kirčiavimo randama senuosiuose raštuose. Antai, šalia M. Daukšos daiktavardžių, išlaikiusių tvirtapradę pamatinio baritono šaknies priegaidę (P₁) — paʃáulis (paʃáulo, paʃáulo, paʃáulų, paʃáulie), pakãtnes (kaip antkãtnes), pakãtnis (pakãtnei)8, pakózis (Skardžius, 1935, p. 80–81, 109), — aptinkamas ir priešdėlinio kirčiavimo variantas (P₂) — paʃáulis (paʃáulo, paʃáulų). §13. Per dvidešimt P₁ tipo vedinių su galūnėmis -ė ((i)įė-kamienių) arba -ais ((i)įo-kamienių) pateikta F. Kuršaičio žodyne (Kurschat, 1883), plg. pabálke (: bálkis), padūmė (: dūmai), pajūrės (: jūrės, jūrios), pakinkės (: kinka), pakūgė (: kūgis), pakūlsė (: kūlbė, kūlbsis), palówė (: lówa); pajūrai (: jūrios, jūrės), pakáubsis (: káubas), pakrélis (: krélas), pakrūmis (: krūmas), pamūris (: mūras), Papélkiai (: pélkė), paʃáulis (: ʃáulė), paʃiėnis (: ʃiėna)9, patiltis (tiltas). Galūnė skiriasi pakója (: kója). Prie jų šlyja pažándes (: žándas), pakálnis (: kálnas), paʃtógis (ʃtógas), patėwis (: téwas), pažénklis (žénklas), tačiau iš F. Kuršaičio užrašytų formų — vns. (dgs.) vardininko bei vns. (dgs.) kilmininko — lieka neaiški akcentinė pamatinio žodžio paradigma. Senieji raštai liudija bent jau kai kuriuos jų buvus baritonais, — pavyzdžiui, kãtnas (žr. 8 išnašą), ʃtógas (ʃtógu, st'ogais), téwas (T'éwai, T'éwū, T'éwams, T'éwus) (Buch, 1961, p. 14; Kabelka, 1964, p. 211–237; Zinkevičius, 1975, p. 17–18). §14. F. Kuršaičio užrašytas ir vienas kitas P₂ tipo daiktavardis, kirčiuojamas priešdėlyje, — pãmotė (: mótė, -ẽrs; taip pat plg. moterà, -õs)10, pãodė (: oda, ūda)11. Priešdėlio kirčiavimas veikiausiai sietinas su kilnojamu pamatinio žodžio kirčiu: taip F. Kuršaičio žodyne kirčiuojami kai kurie derivatai, išvesti iš cirkumfleksinę ar trumpą šaknį turinčių kilnojamojo kirčio daiktavardžių, plg. pãdugnės, -ių (: dūgnas), pãnages, -ių (: nãgas), pãpetės, -cziū (: petỹs, pėczio); pãauʃis (: auʃis, -iẽs)12, pãʃparnis (: ʃpãrnas), bei autoriaus nesukirčiuoti pabarzdis = *pãbarzdis (: barzdà, -õs), pablaũzdis (: blauzdà, -õs), padiewis (: Diẽwas)13. Tad M. Daukšos raštų priešdėlinio kirčiavimo variantas paʃáulis galėtų būti siejamas su kilnojamosios paradigmos daiktavardžiu ʃaulė (Skardžius, 8 M. Daukšos raštuose kálnas — baritoninio kirčiavimo žodis, plg. kálnai (kálnai, kálnų, kálnams, kálnus, kálnop, kálnop) (Skardžius, 1935, p. 30, 132). 9 F. Kuršaičio žodyne tvirtapradės priegaidės ženklas rašomas virš antrojo dvibalsio ie dėmens — ʃiėna. 10 M. Daukša kirčiavo pastoviai — mótė (mótė, móters, móterieʃp, móteres, móterų, móterump, móterimus, móterimis) (Skardžius, 1935, p. 127). 11 Abu pamatinio žodžio variantai žodyne nesukirčiuoti. 12 Šalia pateikiama forma paauʃiai, -ių (= *paausys). 13 Plg. pãblauzdis, pãdiewis (LKŽ IX 18,48). 122 1935, p. 105). Visiškai įtikėtina, kad pamatinio žodžio paradigma nėra vienos paribio tarmės inovacija, plg. saulė (3) (Petrauskas, Vidugiris, 1985, p. 229), la. trm. saūle (žodinė D. Markusos ir A. Sarkano informacija) ¹⁴, taip pat pr. saule (Mažiulis, 1981, p. 14). §15. Kiti tokios pat šaknies vediniai F. Kuršaičio kirčiuojami pagal kilnojamojo kirčiavimo paradigmą (K̑), pavyzdžiui, padirvė (: dirwà, -õs) ¹⁵, pakaklė (: kãklas), pakelė (: kẽlias), pakìškė (: kiškà, -õs) ¹⁶, pakrem̃lė (: krem̃lė, -ės), pãlazdės, -džių (: lazda, -õs), papilwė (: pìtwas), paragė (: rãgas), paſ talė (: ſ. tãlas), paſwardė (: wãrdas), ¹⁷ pažaſtė (: žal̃tė, -ės); pabalỹs (: balà, -õs) ¹⁸, pabulỹs (: bulis, -iẽs), pakaklỹs (: kãklas), pakelỹs (: kẽlias), pakemỹs (: kiẽmas), pakraſtỹs (: krãbſtas), paligỹs (: ligà, -õs), patworỹs (: tworà, -õs). §16. Daiktavardžiai, padaryti iš cirkumfleksinės ar trumpos šaknies baritonų, taip pat pasižymi kilnojamuoju kirčiu (K), pavyzdžiui, padalgė̃ (: dalgis), pãßwentės, -čiū (: ßwentė, -ės), pawartė, -ės (: wartai) ¹⁹, pagirỹs (: girė, -ės; giria, -ios) ²⁰, palapỹs (: lăpas), pamarỹs (: mãrės, -rių; mãrios, -rių), papū̃ys (: ūpė, -ės). Vadinasi, kilnojamasis kirtis galėjo būti apibendrintas visiems cirkumfleksinės bei trumpos šaknies derivatams, neatsižvelgiant į jų pamatinio žodžio akcentinę paradigmą (plg. Otrębski, 1965, p.20). §17. Tokio apibendrinimo apraiškų pastebėta jau K. Donelaičio raštuose, plg. pagirỹs (Pagiri̇̀, pa(g)iri̇̀, pagir’eis) ir patworỹs (Patwori̇̀) (Buch, 1961, p. 36; Kabelka, 1964,p.157, 171). §18. Pirmiausia kilnojamoji paradigma turėjo skirtis vediniai, padaryti iš kilnojamojo kirčiavimo žodžių. Tai liudija ir vienintelis toks M. Daukšos raštų pavyzdys pakampė̃ (pãkampę, pãkampes, pakampemės, pakampė̃n) (Skaržius, 1935, p. 109). 1605 m. anoniminio katekizmo vedinys pažemė ’požemis’ užrašytas su dviem kirčiais — pažėme[nú (Zinkevičius, 1975, p. 42). Jeigu du kirčiai nėra korektūros klaida (plg. Girdenis, 1984), tai toks dgs. įnatyvo kirčiavimas remia hipotezę, jog priešdėlį gavęs vedinys pirmiausia turėjo perimti nepriešdėlinio žodžio kirtį. Pavyzdžiui, nūopelnas, -ai, P. Skardžiaus nuomone, atsirado iš *nuopelnas, -ai (kaip pelnas, -ai), plg. M. Daukšos nūpetnóp, nūpetną, nūpetnái, nūpetnū, nūpetnūmp, nūpetnámus, nūpetnãmus, nūpetnūs, nūpetnáis (Skardžius, 1935, 14 Šis variantas nenurodytas senesniuose šaltiniuose (žr. Mülenbachą, 1927—1929, p. 772—773; Фортунатов, 1993, p. 206), tačiau nėra naujas. 15 Plg. M. Daukšos dirwá (dirwos, dirwoie, dirwoſe; dirwóie) (Skardžius, 1935,p. 85). 16 LKŽ (V 884) pateikta tik kiškà (2). 17 F. Kuršaičio žodyne yra ir pažáſtis, -iẽs (: žal̃tis, -iẽs). 18 Plg. balà (2) ir balã (4), žr. LKŽ (I 579—580). 19 Vedinio vardininko forma F. Kuršaičio žodyne nesukirčiuota. 20 Žodyne taip pat pateikta giria, -ió‘s (Kuschat, 1883, p. 124). 123 p. 45) 21. Kirtis, buvęs vedinio šaknyje — tai rodo ir 1605 m. katekizmo daiktavardžių dgs. kilmininkai — palaikyt ’palaikų’, priepuolų ’priepuolių’ (Zinkevičius, 1975, p. 35), — vėliau galėjo būti perkeltas į priešdėlį (plg. palaikai (³b): palaikus, priepuolis (1). Taigi stiprioji vedinio priešdėlio pozicija susiformavo ne iš karto. §19. Nėra duomenų, liudijančių tokį priešdėlio vedinių kirčiavimą, — nebent F. Kuršaičio padáṅges, -ių (Kurschat, 1883, p. 283), tačiau tuomet, tektų pripažinti buvus pamatinio žodžio akutą bei kilnojamojo kirčio paradigmą, kurią galėjo būti pakeista ankstesnioji baritoninė, plg. padáṅges, -ių < *dangrìs, -aũs: dángų < *dáng-us, -aus (plg. Klimavičius, 1970, p. 192–193) 22. Dvejiopą šio pamatinio daiktavardžio kirčiavimą rodo ir senieji raštai, plg. M. Daukšos dagùis (dagáus, dagùia, dagùie, dágus (n. pl.), dágų, dagùimus, dagùlė, dagùję, dagùfzia) ir dágus (dágau, dágau̇s, dágne, dágun) (Skardžius, 1935, p. 123–124), bei 1605 m. anoniminio katekizmo formas dungáus, Dungùis, Dungáus, dungùin, dungùjų, dungùjų, dungùl̇i, Dungùȯl̇i, Dungùȯfra ir Dùnguy (loc. sg.), dùngen (Zinkevičius, 1975, p. 25). Kiti daiktavardžiai, išvesti iš tvirtapradę šaknį ar daugiaskiemeni kamieną turinčių kilnojamojo kirčiavimo žodžių, F. Kuršaičio kirčiuojami kilnojamuoju kirčiu (K¹): pagalbùs (: galbù, -òs), pagérklė (: gerklė, -ės); pamuokarỳs (: mákaras), pamuodėnùjs (: uonùdė, -ės). §20. Kelios galimos hipotezės dėl pamatinio žodžio dangùs priegaidės bei jo kirčiavimo paradigmos verčia plačiau aptarti ir vedinio padáṅgė akcentuaciją. Remiantis F. Kuršaičiu, šiame ir dar keliuose P¹ tipo sakūninio kirčiavimo vediniuose jau galima įžvelgti akutinę metatoniją, plg. padáṅges, -ių (: dangrìs, -aũs) ir Pakìrfmà (: Kìrfmà, -òs), palàikytis (: lùtkos, -ų), pavèrfnìs (: uerfnù, -ės), pavìrùs (: vîrùs, -ìs). Be jų, kaip priegaidžių kaitos reiškinį K. Būga (1959, p. 406–407, 412–413) dar nurodo pakàmpenis (: kampùs), pakràutė (: kraũtas), pakràutės (: kriaũšius); padỹsniai (: Dỹsna, -os), palùbis (: lùba, lùbà). §21. Šių vedinių pamatinio žodžio cirkumfleksas paprastai argumentuojamas sinchroniškai — labiausiai išplitusiu ar išlikusiu kirčiavimo variantu (kaip ir §19 aptartojo dangùs atveju). Tačiau esama ir kitokio kirčiavimo: pavyzdžiui, F. Kuršaičio užrašytas uerf’nù, -ės šaknis tikriausiai buvo tvirtagalė (plg. Kurschat, 1876, p. 186), o M. Daukšos raštuose ji tvirtapradė, plg. uerfnùė (uerfnùes, uerfnùe, 21 Šių dviskiemenių daiktavardžiais galimų vedinių P. Skardžius sieja tik kirčiavimo požymiu ir pabrėžia, kad ”hos savo antrąja dalimi dangùlis [...] gali būti vartojami atskirais daiktavardžiais be priešdėlių [...], dangùmas jų su priešdėliu pirmiau yra veiksni ne iš to pat kamieno daiktavardžių, bet iš atitinkamų priešdėlinių veiksmažodžių” (Skardžius, 1943, p. 454). 22 P. Skardžius tvirtapradę šaknies priegaidę atrodė naujas tarninių reiškinys (Skardžius, 1935, p. 125). 124 werfmeíe, werfmiũ), ir net galėjusi turėti pastovų kirtį — wêr[mes (g. sg.) (Skardžius, p. 106). Šalia įprastesnių pamatinių kilnojamojo kirčiavimo daiktavardžių formų kampas (4), krántas (4), liaukà (4), ar tūba (4) minėtini ir pastoviai tarmėse kirčiuojami variantai kámpa (1) (LKŽ V 179), kámpas (1) ar net kámpė (1) (LKA I 101,103), krántà (1) (LKŽ V 424–425), liáuka (1) (Karaliūnas, 1968, p. 69) ²³, tūbas (1) (Būga, 1959,p.413) ²⁴. Taip pat patámsis (2) lygintinas tik su tamsà (4); tamsùs, -ì (4) (Vitkauskas, 1976, p. 249, 545), o patámsė (1), patámsis (1) — su támse (1), támsa (1) ar támsis (1); támsus, -ì (1,3) (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas, 1988, p. 251, 395). §22. Vedinio šaknies akūto archajiškumas nekelia abejonių — P₁ tipo daiktavardžiai, tokie kaip pakrúmė/pakrúmis, palóvė/palóvis, užfiksuoti visame lietuvių kalbos plote (LKA III 36–37, žemėl. Nr.32). Tarmėse egzistuojantys ar senuosiuose raštuose išlikę tvirtapradžiai variantai leidžia atsargiai manyti, kad daugelis P₁ tipo akūtinės šaknies vedinių gali būti išlaikę senesnį kirčiavimą. Ir tai tikėtina, nes vardažodiniam darybos kamienui akūtinė priegaidžių kaita nebūdinga (Mikulėnienė, 1989, p. 48) ²⁵. Pakitus akcentinei pamatinio žodžio paradigmai, vedinys atspindi archajiškesnę akcentuaciją. Pavyzdžiui, rytų aukštaičių ingėrklis greičiausiai sietinas ne su gerklė (4): ger̃klė ir ne su gerklė (3): gérklė (3) — kirčiavimo požiūriu jam artimesnis variantas * gérkl-ā (> gérkla, -os), plg. 1a. iėdžėrklis (Būga, 1959, p. 413). §23. Tarp galimų pamatinių formų ir jų vedinių išryškėjęs santykis gali būti reiškiamas kaip pakámpė (1) : kámpa (1) = pakampė̃ (3ᵇ) : kaũmpas (4). Lietuvių kalbos daiktavardžiai pasparnė (3ᵇ), pasparnỹs (3ᵇ): spar̃nas (4) sietini su la. pasparne : la. spàrns (Būga, 1959, p. 407). Rekonstruotas vedinys la. paspārne = lie. * paspárnė pamatiniu žodžiu leistų laikyti * spārn-ā — kaip trm. kámpa, máiša, šérna (Skardžius, 1968, p. 21), plg. lie. spìrti (Fraenkel, 1965, p. 861). §24. Su cirkumfleksiniu šaknies kirčiu F. Kuršaičio pateikiami parañkė (: rankà, -os), paláukis (: laũkas), pakaltùs (: kalnės, -ės) bei keli dariniai, pasižymintys cirkumfleksine priegaidžių kaita, — pabùrnis (: burnà, -õs), pakalnė (: kálnas). Daiktavardžius pakalnė ir pakálnis (žr. §13) F.Kuršaitis aiškina nevienodai : pakalnė — ’die Niederung, die Gegend am kurischen Haff und den Memelmündungen’; pakálnis — ’ein Anberg, der Fuss eines Berges’ (Kurschat, 1883, p. 287). Kadangi abu galėjo būti užrašyti iš skirtingų tarmių, tai galėjo skirtis ir pamatinio žodžio kirčiavimu, plg. 23 LKŽ (VII 392) nurodyta tik liaukà (4). 24 Daiktavardžių perėjimas iš vienos akcentinės paradigmos į kitą tebevyksta ir mūsų laikais (plg. Stundžia, 1984). 25 Vardažodiniame kamiene jį galima žiopla : žioplas (= kváisa : kváiso) atveju ir atlieką reikšmės žymėtumo (ikoniškumo) funkciją. 125 pakálnė (1): kálnas, -ai (žr. 2 išnašą) = pakalnė: kálnas, -ai26 §25. Tuomet K. Būgos (1959, p. 407) pateiktieji palõvė: (: lóva), pašóstė, (: šóstas), pakõjė (: kõja) aiškintini kaip analoginiai ar kitokiu būdu susidarę tarmės dariniai. §26. Neatmestina prielaida, kad cirkumfleksinė metatonija besiskiriantys daiktavardžiai yra vėlesni perdirbiniai, pavyzdžiui, iš kilnojamosios paradigmos (K¹) derivatų, galėję atsirasti dėl kirčio slinkties į vidurinį žodžio skiemenį, plg. M.Daukšos bedievùs, -ė̃ (bė́dieuniu, bė́diewu, bediewė́i, bediewė́iu, bė́diewes, bediewiámus, bediewiámus, bė́diewius) ir bediẽvis, -ė (bediė́wis, bediė́vių, bediė́viamus) (Skardžius, 1935, p. 131). Analogiškai iš *beplaukūs, -ė̃: bėplauki, -ę vedant beplaukis, -ė, turėtų pakisti vedinio šaknies priegaidė, plg. bedė́vis: bedievỹs, bė́dievį = beplaukis: *beplaukūs, bėplauki. Taigi diachroniškai čia įžvelgtina ne automatinė vienos morfemos priegaidžių kaita, o kirčio slinktis, būdinga visam darybos kamienui { *bėplauk-} → { *bėplauk-}. Ji ir bus nulėmusi cirkumflekso atsiradimą vedinio šaknyje: { *bėplauk-} → { beplauk-}. §27. Regis, panašiu būdu bus atsiradusi ir pakalnė (*pàkaln-ē > *pakaln-ē > pakalnė). O K. Būgos užrašyti pavyzdžiai (žr. §25) rodo, kad tokių pokyčių galėjo vykti ne tik oksitoninės, bet ir baritoninės šaknies derivatuose. Darybos požiūriu pakõjė (:kõja) tipo kaita (iš *pàkājē) yra artima kubìlias (: kūbilas) kaitai, nors pačios cirkumfleksinės priegaidžių kaitos atsiradimas paprastai grindžiamas priešingos krypties kirčio slinktim (plg. Stang, 1966, p. 145; Stundžia, 1981, p. 63–65). §28. M. Daukšos variantai svetimmõteris (ʃwetimmõteri, ʃwetimõterei, ʃwetimmõterius) ir svetimmotēris (ʃwetimmotēris) (Skardžius, 1935, p. 130) rodo, kad tuo metu vedinių su metatonija kirčiavimas dar nebuvo tvirtai nusistovėjęs. Taigi kirčio slinktis dar galėjo vykti ir priesdelio pa- derivatuose. Funkciškai ji visiškai sutampa su kirčio poslinkiu į darinio priesagą vedinių priesagos kirčio formavimosi metu (plg. Coccop, 1977, p. 625; Girdenis, 1972, p. 66 tt.). Todėl panašiai ir datuotina. Kad cirkumfleksinė metatonija priešdėlio pa- daiktavardžiuose — nesenas reiškinys, bylo ir tarmių faktai: iš „Lietuvių kalbos atlasui“ surinktos medžiagos neišryškėja vientisesnis vedinio pakalnė plotas (LKA I 179). Apskritai, cirkumfleksinė priegaidžių kaita labiau įsigalėjusi vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėse (Lyberis, 1972, p. 43 tt.). O rytų ir pietų aukštaičiai dažnai vedinius taria be jos — gali būti, jie išsaugoję archajiškesnę vedinių kirčiavimo sistemą. §29. Kartais cirkumfleksinė metatonija siejama ne tik su priešdėlio morfologinės pozicijos (resp. kamiengalio) pasikeitimu, bet ir darinio perėjimu iš vienos kalbos dalies į kitą (Brugmann, 1906, p. 112–113; Wijk, 1958, p. 34; Skardžius, 1943, p. 456). §30. Kirčiuotuose senuosiuose raštuose nerasta priešdėlio po- (< *pā-) vedinių. Keli daiktavardžiai užrašyti F. Kuršaičio žodyne (pódùkra, pópietis, 26 Apie šių vedinių reikšmės skirtumus vienoje tarmėje plačiau žr. (Stundžia, 1981, p. 61). 126 pólunis). Tad jų archajiškumas gali būti grindžiamas tik kitų kalbų, pirmiausia prūsų, duomenimis, plg. Poducre, Passons, taip pat Pomatre (žr. Mažiulis, 1981, p. 21). Kai kuriais atvejais pó- galėjo atsirasti jau lietuvių kalbos dirvoje — kintant kamiengaliui ir stiprėjant morfonologinei priešdėlio pozicijai (plg. M. Daukšos nūpėhą, žr. §18) 27. Tad visai pagrįstai daiktavardžiai su galūnėmis -is ir -ys beveik prilyginami kirčiavimo variantams (Vitkauskas, 1976, p. 11). Tai pasakytina ir apie būdvardžius, kurių tarminiai variantai gana tiksliai atspindi jų kirčiavimo raidą, plg. 28. pápiktas, -a (1) Šts, Als; pápiktas, -à (3ᵇ) J; papiktys, -ẽ (3ᵇ) Jdr, Vž → pópiktis, -ė (1) Rt, Trgn, Klt; papiktas, -à (4) Als §31. Tagi dabartiniame lietuvių kalbos plote iki šiol funkcionuoja kelios priešdėlio *pā- vedinių kirčiavimo sistemos (žr. 3 schemą) 29. 3 schema Pavyzdžiai: pasáulis (1) póakis (1) pāsaulis (1) paakys (3ᵇ); patėvis (1) póspamis (1) pātevis (1) pasparnė (3ᵇ); pabėržis (1) [paberžė (3ᵇ)] pāšonis (1) [pāšparnis (1)] Priešdėlis *pā- ir pastovaus kirčiavimo paradigma, regis, labiau išplitusi šiaurės vakarų žemaičių plote, todėl istoriškai, matyt, sietina su kuršiais (plg. Salys, p. 287: žemėl.). Pietų ir rytų aukštaičiai šalia *pā- vediniuose linkę apibendrintai vartoti pó-, kurį sąlygiškai galima vadinti prūsiškuoju alomorfu. Vidurio aukštaičių vedinių kirčiavimo sistema sunkiai rekonstruojama dėl sistemų mišimo, tačiau sprendžiant iš M. Daukšos raštų, jai būdingas priešdėlis *-pā-. 27 Ypač ryškios morfonologinio derinimo tendencijos matyti veiksmažodiniuose galūnių darybos daiktavardžiuose, plg. pāsukos (3ᵇ), pósūkis : pasūko. 28 Istoriškai senesniais laikytini šakninio kirčiavimo variantai (plg. Ambrazas, 1992, p. 17). 29 Laužtiniuose skliaustuose įrašyti analogijos paveikti tarminiai kirčiavimo variantai. 127 §32. Tiesa, visų vedinių sieti su *pā- irgi negalima: pastovaus priešdėlinio kirčiavimo variantą pasáuls tektų vesti iš senesnės formos pasaũlis, išlaikiusios kirtį baritoninėje akūtinėje šaknyje. Tuomet sunku būtų paaiškinti kilnojamojo kirčio paradigmos išsilaikymą aptariamųjų vedinių sistemoje. Tad diachroninė priešdėlio *pā- vedinių analizė rodo, kad jų formavimosi metu jau egzistavo abu alomorfai — *pā- ir *pā-, kurių pastarasis atsiradęs, matyt, iš senesnio trumpojo *pā-. Šaltiniai ir literatūra Ambrazas S. Baltų ir slavų kalbų vardžodžių daryba (senosios bendrybės ir skirt ybės) // Baltistica, 1991. T. 27(1). P. 15—34. Bammesberger A. Zur Herkunft der baltischen Ablautstufe ā // Linguistica Baltica, 1. Warszawa, 1992. P. 49—53. Brugmann K. Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. T. 2. D. 1. Strassburg, 1906. Buch T. Die Akzentuierung des Christian Donelaitis / Prace językoznawcze, 25. Wrocław-Warszawa-Kraków, 1961. Būga K. Die Metatonie im Litauischen und Lettischen // Būga K. Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1959. P. 386—483. Būga K. Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai // Būga. K. Rinktiniai raštai. T. 3. V., 1961. P. 85—282. Endzelin J. Altpreussische Grammatik. Riga, 1944. Endzelīns J. Latviešu valodas gramatika. Rīga, 1951. Фортунатов Ф. Ф. Об ударении и долготе в балтийских языках. II. Долгота в латышском языке // Periferinės lietuvių kalbos tarmės (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 30). V., 1993. P. 181—213. Fraenkel E. Litauisches etymologisches Wörterbuch. T. 1, 2. Heidelberg-Göttingen, 1962—1965. Girdenis A. Lietuvių kalbos vardažodžio priesagų kirčio susiformavimas // Baltistica, 1972. 1 priedas. P. 66—72. Girdenis A. Dvikirčiai žodžiai M. Daukšos ”Postilėje” // Kalbotyra, 1984. T. 35(1). P. 108—109. Kabelka J. Kristijono Donelaičio raštų leksika. V., 1964. Karaliūnas S. Kai kurie baltų ir slavų kalbų seniausiųjų santykių klausimai // Baltų ir slavų kalbų ryšiai (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 10). V., 1968. P. 7—100. Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika (kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis). V., 1968. Klimavičius J. Dėl kai kurių žodžių literatūrinės formos ir kirčio // Iš lietuvių leksikologijos ir leksikografijos (Lietuvių kalbotyros klausimai. T. 12). V., 1970. P. 189—193. Kurschat Fr. Grammatik der litauischen Sprache. Halle, 1876. Kurschat Fr. Wörterbuch der litauischen Sprache. Halle, 1883. Lyberis A. Metatonijos reiškiniai vediniuose // Kalbos kultūra, 1972. Sąs. 22. P. 43—48. LKA — Lietuvių kalbos atlasas. T. 1—3. V., 1977—1991. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas. T. 1—2. V., 1968—1969; T. 3—15. V., 1956—1991. Mažiulis V. Prūsų kalbos paminklai. V., 1981. Mikulenienė D. Metatonija morfonologijos požiūriu // Kalbotyra, 1989. T. 40(1). P. 45—51. Mikulenienė D. Priešdėlio *pā- raida išvestiniuose daiktavardžiuose // Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis / Antanui Salui (1902 07 21 — 1972 07 31). Konferencijos tezės. V., 1992. P. 12—13. 128 Mikulėnienė D., Žeizienė J. Priesdėlinių daiktavardžių kirčiavimas morfologijos požiūriu // Kalbotyra, 1994. T. 42(1). (spausdinama). K. Mūlenbach. Latviešu valodas vārdnīca. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. T. 1–4. Rīgā, 1927—1929. Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas. V., 1988. Petruskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas. V., 1985. Otrebski J. Gramatyka języka litewskiego. T. 2.: Nauka o budowie wyrazów. Warszawa, 1965. Salys A. Die žemaitischen Mundarten. Teil 1. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets // Salys A. Raštai. T. 4. Lietuvių kalbos tarmės. Roma, 1992. P. 141—286. Skardžius P. Daukšos akcentologija. K., 1935. Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba. V., 1943. Skardžius P. Lietuvių kalbos kirčiavimas. Čikaga, 1968. де Соссюр Ф. Литовская акцентуация // де Соссюр Ф. Избранные труды по языкознанию. М.,1977. Р. 620—632. Stang Chr. S. Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromsø, 1966. Stundžia B. Del circumfleksinės metatonijos išvestiniuose lietuvių kalbos daiktavardžiuose // Baltistica, 1981. T. 17(1). P. 58-65. Stundžia B. Lietuvių kalbos diskieminių daiktavardžių kirčiavimo variantai // Kalbotyra, 1984. T. 35(1). P. 87—90. Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. V., 1970. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. van Wijk N. Die baltischen und slavischen Akzent- und Intonations- systeme, 2. Aufl. ’s-Gravenhage, 1958. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dunininkų šnektų žodynas. V., 1976. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorinė gramatika. T. 2. V., 1981. Zinkevičius Z. Iš lietuvių istorinės akcentologijos.1605 m. katekizmo kirčiavimas. V., 1975. DIE AKZENTUIERUNG DER DEKLINIERBAREN ABLEITUNGEN MIT DEM PRÄFIX *pā- Zusammenfassung Mit der Präposition po (< *pā-) sind geschichtlich zwei Präfixe po- und pa- verbunden, die in der Gegenwartssprache als Allemorphe fungieren. Im Artikel werden die Ursachen der verschiedenen Akzentuierung der präfixalen Ableitungen erörtert: 1) die Entwicklung der Präfixe selbst; 2) die ungleiche Akzentuierung der Basiswörter; 3) territoriale bzw. mundartliche Besonderheiten der Ableitungen. Neben den Derivaten mit pa- (zu ihnen gehören Ableitungen pasáulīs, pósparnīs) wird pā- rekonstruiert (pāsaūlis, pāspārnīs). Mit dem letzteren werden die Ableitungen mit der beweglichen Akzent verbunden (paspárnē/paspārnȳs: pāspārnē/pāspārnī). Die Substantive, in denen synchronisch die Akut-Metatonie vorliegt (pakámpē kàmpas), werden im Artikel als Varianten, die den altertümlichen in der Wurzel bewahrt haben (vgl. mundartlich kám pa), betrachtet. Zirkumflektierte Metatonie wird mit der Veränderung des Akzent paradigmas im Basis verbunden (pakálnē: kálnas, -ai = pakalnē: kálnas, -ai). Sie wird in solchen Ableitungen als eine relativ neue Erscheinung aufgefaßt, die nicht nur infolge der Veränderung des stammbildenden Suffixes, sondern auch wegen der Verlegung des Akzentes von dem Präfix auf die Wurzel der Ableitung entstehen konnte (vgl. *pākalnē, > *pakalnē > pakalnē). 129