Antano Salio studijos Vokietijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI, XXXIV (1994) LIETUVIŲ KALBOS TARMĖS IR JŲ TYRINĖJIMAI Vincentas DROTVINAS ANTANO SALIO STUDIJOS VOKIETIJOJE A.Salio gyvenimui ir studijoms Vokietijoje 1925—1929 m. nušviesti ras- ta dokumentų Lietuvos Certriniame valstybiniame archyve (LCVA, f. 631, f. 391) ir Leipcigo universiteto archyve. Vilniaus archyve medžiagos teikia Kauno universiteto Humanitarinių fakultetų tarybos protokolų knyga, Švieti- mo ministerijos raštai Kauno universitetui dėl A.Salio pasiuntimo studijoms į Vokietiją, taip pat A.Salio semestrinės apyskaitos Švietimo ministerijai apie studijų eigą, susirašinėjimas su Švietimo ministerija dėl stipendijos ir kt. Iš Leipcigo universiteto Filosofijos fakulteto archyvo gauta dokumentų kopijų apie A.Salio daktaro disertacijos gynimą, egzaminų laikymą ir kt. Visi šie iki šiol nežinomi archyvų dokumentai teikia autentiškos medžiagos apie jubiliato mokslinį ir profesinį brendimą. Antanas Salys, 1923 m. įstojo į Kauno universitetą, 1925 m. buvo įpusėjęs lietuvių kalbos ir lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros studijas. Buvo klau- sęs profesorių Kazimiero Būgos ir Jono Jablonskio paskaitų, dirbęs K.Būgos "Lietuvių kalbos žodyno" sekretorium, talkinęs Jonui Jablonskiui redaguoti Žemaitės raštus, dirbęs kitą filologinį darbą. Prof. K.Būgos ankstyva mirtis buvo didžiulis nuostolis ne tik lietuvių kul- tūrai ir, skyrium imant, lietuvių kalbotyrai, bet drauge ir nuostolis Humani- tarinių mokslų fakultetui: smarkiai susilpnėjo lietuvių kalbotyros profesorių korpusas. Dėl to, kaip žinome, darbui jauname Lietuvos universitete buvo kviečiamas prof. Jurgis Gerulis iš Leipcigo. Ir pačiame fakultete buvo ieško- ma gabaus jaunimo, profesūros pamainos. Antanas Salys buvo vienas iš tų, kurie daugiausia teikė vilčių išaugti mokslininkais. Neatsitiktinai jis drauge su Pranu Skardžiumi galėjo pretenduoti į teisę studijuoti užsienyje. Tai rodo šis 1925 m. gegužės 19 d. Antano Salio ir Prano Skardžiaus prašymas: Jo Malonybei Human. mokslų fakulteto Dekanui Human. mokslų fakulteto studentų Prano Skardžiaus ir Antano Salio Prašymas Nuo šių metų rudens semestro noriva studijuoti savo specialybę, lygina- mąjį kalbos mokslą, lituanistikos pagrindą, viename kuriame užsienių centre (Leipcige, Karaliaučiuje arba Rygoje), kur yra įsidirbusių žymių to mokslo specialistų. Tuo reikalu padavėva ir tam tikrus prašymus Šv. Ministerijai: prašova skirli mudviem nuo ateinančio pusmečio po tam tikrą stipendiją tam mokslui eiti (savo lėšų tam neturiva). 12 Turiva garbės prašyti Fakulietą paremti mudviejų prašymą — paaiškinti Šv.Ministerijai, kad mudviem tikrai yra reikalingas rimtas mokslo centras su tokiais specialistais, kaip J.Gerullis, W.Streitbergas, E.Sieversas, R. Traut- mannas... . Kaune, 1925 m. gegužės mėn. 19 d. A.Salys Pr. Skardžius To meto padėtį fakultete ir rūpinimąsi kvalifikuotų lituanistų kalbininkų pamainos ugdymu geriausiai nušviečia pref. Jono Jablonskio 1925 m. gegužės 20 d. laiškas Švietimo ministeriui Kazimierui Jokantui. Jablonskio rekomen- dacinis laiškas dėl argumentacijos išsamumo ir kaip reikalų raštų pavyzdys pateikiamas ištisai: Kaunas, 1925 m. gegužės 20 d. Švietimo Ministeriui K.Jokantui Du studentu humanitaru, Ant.Salys ir Pr.Skardžius, — juodu eina čia dveji metai kalbotyrą su lituanistika, — malydamu, kad mūsų fakultetas ma- Za teduoda jiem dvasios maisto (fakullele nėra tuo tarpu nė lingvisio, kalbos tyrėjo lyginamajam mokslui), — jau senai (po K.Būgos mirties) nori važiuoli iš čia į kurį nors Vokietijos universitetą, į lokią aukštąją mokyklą, kurioje tas mokslas jau sutvirtėjęs ir einamas kaip reikiant. Juodu jau senai tuo savo dalyku yra susirūpinusių ir nuolai man šiaip ar laip kvardina galvą, vis ieš- kodamu patarimo, kaip tas dalykas įvykdyti ir kur geriausia būtų jiem, mano supratimu, toliau siudijuoti Vokietijoje. Vakar iš jų patyriau, kad juodu jau ir prašymus padavusiu Šviet. Mi- msterijai—prašiusiu, be negalėlų kaip norint Ministerija išsitekti jiem lėšų užsienio stipendijoms. Visiškai užjausdamas juodu, — mes tikrai esam tuo tarpu vargingi šiuo atžvilgiu, — skubu ir pats savo "skatiku" prisidėti. Abu juodu (žemaitis ir rytų aukšlaitis) tikrai yra tvirtu ir nusimanančiu apie kalbos ir šiaip mokslo dalyką vyruku, iš kurių galima ko laukti mūsų mokyklos ateičiai, bet abu, de- ja, yra lygiai ir nelurtingu sodiečiu — abiem reikalingos, būsiu visai alviras, gerokos stipendijos, kad nereikėtų jiem užsieniuose, atsidėjus mokslui, bado dvėsti be kokios naudos iš to sau ir mūsų mokyklai. Tiem dviem studentais aš ypačiai pasitikiu; plevėsomis jų nelaikau, tikiuos visiškai jų rimtumu ir palvarumu. Prašau, jei tik galima, nepašykštėti jiem nuo šių metų rudens semestro stipendijų užsieny mokslui eiti. Išbuvo juodu (Salys su Skardžium) tuo tarpu po dvejus metus Kaune, bet dabar, pasitraukus iš mūsų tarpo Kaz. Būgai ir neturint mūsų Humanitary Fa- kulletui kiek žymesnio savo tarpe kalbos tyrėjo (ir lituanisio ), juodu noroms nenoroms ima ieškoti tų kalbos tyrėjų, rimtų ir gilių kalbos mokslo profesorių, Vokietijoje, senojoje kalbos mokslo Lėvynėje. Juodu sakosi man norinčiu ypa- čiai Leipcige studijuoti (ten yra žymus įdomių jiem kalbos tyrėjų būrelis) arba Karaliaučiuje, Rygoje; nei Paryžiaus nei Šveicarijos juodu, matau, neieško savo studijoms. Abiejų tų studentų sumanymą laikau rimtu dalyku. Abiem tais studentais patariu ir Tamstai tikėti; juodu mūsų, tikrai man rodos, neapvils — nepada- 13 rys taip, kaip tat padaro kartais tūlas studentas, išvažiavęs su stipendija be kokios žymios priežasties į užsienius pastudijuoti ir drauge paplevėsuoti. Abu juodu ir Kaune, kiek žinau, studijuodamu daugiausia kalbos darbu vertėsi ir iš to čia gyveno. 1925 m. 2) d. Kaunas J.Jablonskis' Nesitenkina Jablonskis raštu ministeriui, tuoj pat (1925 m. gegužės 21d.) rašo ir Humanitary Fakulteto Dekanui Prof. M.Birziskai: "Abu tuodu stu- dentu yra, rodos, riméiausiu mūsų Fakulteto kalbininku. Antra vertus, juodu yra ir*K.Būgos mokiniu", tačiau "tik pradėjusiu su juo savo darbą dirbti ir be Būgos, lituanisto, kito rimto kalbos tyrėjo tarp savo profesorių neturėjo". Apie save kukliai pasakęs ("pats aš esu tik šioks toks kalbos mokslo populia- rizatorius lietuvių gyvenime, duoti ko tvirto ir rimto studentams, kaip ir kiti mūsų žmonės, negaliu kalbos mokslo reikalui"), Jablonskis tęsia: "nereikia laukti to laiko, kada pasiliks krašte tiktai kiek lyžtelėjusių K.Būgos mokslo mokinių, neišėjusių kaip reikiant kalbos mokslo. Negalėdami patys ko rim- tai duoti tiems pradėjusiems savo darbą K.Būgos mokiniams, leiskime juos studijuoti į didesnius to mokslo centrus."..." Turime patarti Ministeriui skirti kiek lėšų tam, kad galėtume netrukus susilaukti iš savo tarpo kalbininkų rim- tų, išėjusių kalbos mokslą kaip reikiant, tokį mokslą, kurio mes patys duoti negalime". Atkreipęs dekano akis į tai, kad reikia stengtis turėti žinių apie rūpimą mums studentą, Jablonskis siūlo ir būdą: kas metai, jei ne kas pusme- tis, gauti jo apyskaitą (Jablonskio terminas), ir toliau rašo: "Jei poséedyjle] tektų apie šitą dalyką kiek kalbėti, įgalioju Tamstą ir šitą mano nuomonę išreikšti posėdžiui. Aš, kaip Tamsta matai, esu tos nuomonės, kad abiem kalbamiem studentam reikėtų tam tikromis sąlygomis leisti eiti jų mokslus viename kuriame rimtesniame rūpinčio mums mokslo centre ir turėti darbo su prityrusiais ir žinomais to mokslo žmonėmis (žymiais specialistais).”? . Humanitarinių mokslų fakulteto tarnyba tų pačių metų gegužės 22 d. posėdyje (Nr. 113), dalyvaujant M.Biržiškai, A.Voldemarui, V.Krėvei—Mic- kevičiui, E.Volteriui, A.Sennui, V.Sezemanui, J.Tumui, A.Smetonai, VI.Šil- karskiui, Iz.Tamošaičiui, Pr.Augustaičiui, J.Vabalui-Gudaičiui, P.Gronskiui, J.Balčikoniui, B.Sruogai, svarstė studentų A.Salio ir Pr.Skardžiaus prašymus: "Studentai A.Salys ir Pr.Skardžius praneša posėdžiui, kad juodu yra įteikę Švietimo Ministerijai raštą, kuriame prašą duoti jiem dviem stipendijas kal- botyrai studijuoti užsieny, ir prašo fakultetą švietimo Ministeriui užklausus juodviejų prašymą paremti." : 17r. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1382, g. 98—99 a. Spausdinta: Jono Jablonskio laiškai // Sudarė A.Pirockinas. — V., "Mokslas", 1985. P. 165—166. Sudarytojo nuomone, laiškas rašytas ne paties J.Jablonskio, jo tik parašas. žr. LCVA, f. 631, ap. 3, b. 253, p. 22. Spausdinta: Jonas Jablonskis. Straipsniai ir laiškai // Sudarė A.Piročkinas. — V., "Mokslas", 1991. P. 225—227. 14 Nutarta: Švietimo Ministeriui užklausus stud A.Salio ir Pr.Skardžiaus prašymą svarstyti“. Tiesa, įrašų apie tolesnį A.Salio ir Pr.Skardžiaus prašy- mų svarstymą, Švietimo Ministerio užklausimo Humanitarinių mokslų fakul- teto tarybos 1925 m. pavasario posėdžių protokolų knygoje nerasta. Tačiau Salys gauna visus reikalingus leidimus. Apsirūpinęs dokumentais ir, tarp jų, spalio 23 d. išduotu vokiečių kal- bos mokėjimo pažymėjimu, patvirtinančiu, kad "Er beherrscht die deutsche Sprache genugend, um die Vorlesungen und Ubungen an einer deutschen Uni- versitat erfolgreich besuchen zu konnen”, Salys nuo 1925 m. lapkričio 1 d. jau Leipcigo universitete. 1925 m. gruodžio mėn. praneša Švietimo ministerijai iš Leipcigo apie savo įmatrikuliavimą ir nurodo adresą: Leipzig, Wettinerstr. 23.11, bei J.Quosdorf. Leipcigo universitete A.Salys buvo imatrikuliuotas 1925 m. ir studijavo nuo 1925/1926 m. žiemos semestro iki 1929 m. vasaros semestro baltisti- ką, indoeuropiečių kalbotyrą ir filosofiją, parengė ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Studijų Leipcigo universitete eiga matyti iš kiekvieną semestrą Švietimo ministerijai siunčiamų darbo apyskaitų. Cia išvardyti kas semest- rą klausyti dalykai, jų pobūdis, profesoriai. Iš bendrųjų mokslinių disciplinų Salio klausyta psichologijos pagrindai, filosofijos įvadas, filosofijos istorijos ap- žvalga, sisteminės filosofijos apybraiža, naujosios filosofijos istorija (nuo De- karto iki Kanto), kalbos psichologijos įvadas. Iš kalbotyros teorijos klausyta indoeuropiečių kalbotyros pratybos (rekonstrukcijos problemos — prof.H.Jun- keris), bendrosios kalbotyros įvadas. Turėjo galimybę gerai pastudijuoti kla- sikines slavų ir baltų kalbas, reikalingas lyginamosios kalbotyros studijoms: išklausė senosios slavų kalbos gramatiką (prof. K.H.Meyeris), senosios rusų kalbos tekstus, bažnytinę slavų kalbą (prof. R.Trautmannas) — du semestrai su pratybomis, taip pat slavų tautų ir kalbų kursą (Die Slavischen Volker und Sprachen) pas prof. R.Trautmanną, lyginamąją slavų kalbų gramatiką (prof. R.Trautmannas), slavų kalbų žodžių darybą (prof. R.Trautmannas). Yra klausęs taip pat sanskritą (du semestrus), lotynų kalbą ir lotynų gramatiką, turėjo paleografijos pratybų. Daugiausia baltistikos dalykų klausyta pas prof. J.Gerulį: latvių kalbos istorinė gramatika, prūsų Enchiridiono analizė, latvių kalbos gramatikos pra- tybos, lietuvių ir latvių XVI— XVII a. raštija, lietuvių tarmės; lietuvių tarmi- nių tekstų pratybos, lietuvių kalbos istorinė gramatika, latvių tarmių tekstų pratybos, lietuvių kalbos gramatikos pratybos; prūsų kalbos gramatika; bal- tų etnografijos pratybos, baltų kalbų lyginamoji gramatika, taip pat latvių tarmių pratybos, atliktos Leipcigo Baltų institute, prūsų kalbos pratybos; lie- tuvių kalbos istorinė gramatika. Per pirmąjį 1925/26 m.m. žiemos semestrą parengė seminaro darbą "D.Kleino Gramatica Litvanica ir giesmyno kalbos santykis“ ("Das Sprachliche Verhaltnis der "Grammatice Litvanice” von Da- niel Klein zu seinem Gesangbuch”). f Apyskaitose pažymėta, kad "nei klausomyjy dalykų minimumo, nei prak- tikos darby skaičius Leipcigo universiteto filosofijos fakultete nėra nustaty- tas”. Tas pat rašoma ir septinto semestro apyskaitoje: "Klausomųjų daly- Šžr. LCVA. F. 631, ap. 12, b. 146, p. 96. 15 kų minimnmo ir semestrinių egzaminų universitete nėra“. Apyskaitos buvo pagrindas Švietimo ministerijai mokėti užsieny studijnojantiems studentams stipendiją, kurios nebuvo per daug. Jos pritrūko jau pirmaisiais studijų me- tais Leipcige. Studijų draugo Prano Skardžiaus asmens byloje randame dviejų leipcigiečių prašymą Jo Ekscelencijai Šv.[ietimo] Ministeriui, kur prašo nuo Naujųjų 1926 metų "padvigubinti ar nors tiek padidinti stipendiją", kad ga- lėtų rimtai, jokių pašalinių kliūčių netrukdomi, dirbti vien mokslo darbą. Prašymą aiškina. šiomis priežastimis: Kaune, rašo leipcigiečiai, mes daugian- sia versdavomės pragyvenimui pašaliniais darbais ir tędėl būdavomie privers- ti savo studijų darbą dirbti tik paviršutiniškai, pripuldami. Leipcige turime studijuoti visus pagrindinius kalbotyros dalykus, kurių mažai tesame Kaune gavę; “Antra, — tęsia du mokslo drangai, - "per dvejus metus turime baigti pagrindines studijas ir padirbti savo doktoratų darbus, kuriems reikia labai daug ruoštis". A.Saliui reikia, rašoma prašyme, "pačias žemaičių ir jų kai- mynų tarmes ištirti, nustatyti jų ribas bei dėsnius ir išstudijuoti bendruosius dialektologijos ir fonetikos pagrindus". Kad galėtų šį darbą atlikti, "turime dirbti baltų, slavų ir indogermanų institutuose (suprask: katedrose, skyriuose —- Xo todėl pašalinio darbo, kad ir norėtume, nebegalime ir, svarbiausia, visai nebeturime laiko dirbti". Pagaliau aktualu ir buities, kasdieninės duonos kaina: “Pats pragyvenimas Vokietijoje yra daug brangesnis kaip Kanne, o be to, savo mokslo darbui tenka nusipirkti kai kurias knygas, dabar itin brangias Vokietijoje, ir šiaip būtina viena kita gyvenimo reikmené”. Prašymą bičiuliai baigia pastaba, kad kai dėl jų darbo "prireikus visuomet gali pasakyti savo žodį prof. J.Gerullis“. Leiprigas, 1925.XII.8 Pr.Skardžius A.Salys Šis prašymas nėjo Švietimo ministeriui vienas. Jį antrino, parėmė J.Jab- lonskio raštas Svietimo Ministeriui Kaz.Jokantui. Jablonskis rašo gavęs kelis laiškus iš dviejų Leipcigo studentų, kurie džiaugiasi gavę gerų profesorių sa- vo dalykui, tik skundžiasi kiek, kad sunku esą išsiversti be pašalinio darbo iš gaunamų stipendijų, dėl to ir prašą, ar negalima būtų nuo Naujųjų Metų didesnes stipendijas turėti. J.Jablonskis čia'ir precedentą randa. Studentas J.Bukota Paryžiuje gaunąs daug didesnę stipendiją ir galįs daug laisviau at- sidėti savo studijoms. Jablonskis "palengvina" darbą ministrui nurodydamas ir padidintos stipendijos sumą: juodu labai norėtų, rašo Jablonskis, toliau tureti po keturis šimtus ar penkis šimtus stipendijos. "Šituo savo laiškeliu labai prašau atkreipti į šitą dalyką savo aki ir padaryti[...], kad abu juodu bedirbdami savo darbą neturėtų reikalo per daug rūpintis savo visų dienų duona...“ (Jablonskio tik pasirašytas laiškas 1925.XII.21 d.*) Reikšmingą vietą A.Salio studijose užėmė fonetika. Iš pradžių ji neįė- jo į Salio studijų planus. Tik II semestro darbų apyskaitoje, kur išvardyti 8 klausyti dalykai, dar skaitome: "Visą vasaros semestrą privačiai, po dvi valandi per savaitę, dirbau su prof. emer. E.Sieversu ir prof. Geruliu fone- tikai" (A.Salio 1926.VTII.28 apyskaita Švietimo ministerijai). 1927—1928 m. Ar. LOVA. 391, ap. 9, b. 838 (P.Skardžiaus asmens byloje, nespausdintas?) 16 žiemos semestrą Salys darbų apyskaitoje rašo išklausęs Eksperimentinės fone- tikos įvadą (" Einfūhrung in die experimentelle Phonetik”) pas prof. Junkerį ir atlikęs Fonetikos laboratorijoje fonetikos praktikumų eksperimentus (Ex- perimentalphonetischen Praktikum”), žr. 1928 m. kovo 24 d. apyskaitą Švietimo ministerijai. 1928 m. liepos 27 d. raštu Švietimo ministerijai Nr. 10476 A.Salys praneša išklausęs vasaros semestre 4 dalykus su pratybomis, tarp kurių yra savarankiško fonetikos darbo pradmenys (Anleitung zu selbs- tandigen phonetischen Arbeit) prie prof. Junkerio. "Be to, — toliau rašo apyskaitoje A.Salys, — 27—30 birželio dalyvavau prof. Junkerio vedamojoje mokomojoje ekskursijoje į Berlyną ir Hamburgą. Aplankyta ir susipažinta Berlyne su prof. Doegeno vedamu Prūsų valstybinės bibliotekos Fonogramų skyriūmi ir jo laboratorija, o Hamburge su koloninių kalbų instituto Fonetikos laboratorija, vedama prof. Panconcelli- Calzios”. Kuo sudomino ir patraukė A.Salį Hamburgas? Tai susiję su fonetikos mokslo plėtote Europoje. Kaip žinoma, kalbotyrinės (ste- bimosios) fonetikos pagrindėjais yra Leipcigo universiteto profesorius germanistas Edwardas Sieversas (1850—1932). Žymiausias jo veikalas "Grundzūge der Lautphy- siologie”, 1876 (Penktasis šio veikalo leidimas kiek kitokiu pavadinimu "Grundzūge der Phonetik” išėjo 1901). XIX—XX a. sandūroje Europoje garsėjo trys foneti- kos studijų centrai: Paryžius, Hamburgas ir Londonas. Paryžiuje dirbo prancūzų kalbininkas katalikų kunigas Jeanas Pierre Rousselot (1846—1924), eksperimentinės fonetikos kūrėjas, nuo 1897 m. dirbęs College de France eksperimentinės foneti- kos laboratorijoje. Žymiausias jo veikalas ” Principes de phonėtigue expérimentale” (1897—1908). 1908 m. Hamburge buvo įsteigtas Kolonijų tyrimo institutas (Kolo- nialinstitut), kurio veikloje nemažą reikšmę turėjo netrukus pradėjęs dirbti koloni- jinių (Afrikos ir Azijos) kalbų seminaras (Seminar fūr Kolonialsprachen). 1910 m. prie seminaro buvo įsteigta fonetikos laboratorija (das Phonetische Laboratorium am Seminar fūr Kolonialsprachen), o jai vadovauti pakviestas iš Marburgo univer- siteto Rousselot mokinys italas Giulio Panconcellis-Calzia (1878—1966). 1914 m. Hamburge įvyko pirmasis tarptautinis eksperimentinės fonetikos kongresas ir, nors pasaulinis karas pristabdė veikimą, tuoj po karo, 1919 m., buvo įsteigtas Hamburgo universitetas ir pirmoji fonetikos katedra Vokietijoje. Fonetikos istorikai pažymi, kad trečiasis dešimtmetis buvo hamburgiškės fonetikos laboratorijos klestėjimo metai“. Taigi Salys Vokietijoje išėjo moderniausią eksperimentinės fonetikos Panconcellio- Calzios mokyklą ir ne veltui laikomas šios lietuvių kalbos mokslo šakos pradininku. Įtemptas studijų laikas netruko prabėgti. Septynių su puse semestro stu- dijos baigtos, parašyta daktaro laipsnio disertacija. 1929 m. gegužės 29 d. Salys rašo Leipcigo universiteto Filosofijos fakultete prašymą leisti: laikyti daktaro laipsnio egzaminus ir ginti (tiesa, Kaune) disertaciją. Prašyme jis nurodo brandos atestatą įsigijęs Telšių gimnazijoje, nuo 1923 m. rudens ke- turis semestrus studijavęs Kauno universitete ir nuo 1925 m. rudens išklausęs septynis su puse semestro Leipcigo universitete. "Mano studijų darbo sritis yra baltistika, indogermanistika ir filosofija", — rašo Salys. Prie prašymo pridėtas gyvenimo aprašymas (Lebenslauf), kur, be kita ko, rašoma: "Pra- džios mokslą ėjęs 1912—1915 metais Salantų mokykloje, paskui dvejus metus rengęsis privačiai, įstojęs į humanistinę (humanistische) gimnaziją Telšiuose. "Žr. Grie ger W. Fūhrer durch die Schausammlung Phonetisches Institut. Hamburg, 1989, S. 14—16.) 17 1923—1925 m. studijavęs Kanno universitete ir nuo 1925 m. žiemos semest- ro iki 1929 m., kaip Lietuvos Švietimo ministerijos stipendininkas, Leipcigo universitete studijavęs baltistiką, indogermanistiką ir filosofiją. Tolian Sa- lys pažymi, kad studijų metais klausęs šių docentų ir profesorių — Kaune: M.Biržiškos, Būgos a.a., Jablonskio, Senno, Sezemano, Straucho, Studeraus, Tamošaičio, Tumo, Volterio, Yčo; Leipcige — Driescho, Dittricho, Gerullio, Heinzės, Hertelio, Junkerio, Kruegerio, Meyerio, Trantmanno. Tačiau anaiptol ne viskas buvo rožėmis klota. Paskutiniųjų mėnesių įvy- kiai atsispindi A.Salio 1929 m. liepos 17 d. prašyme Jo Pkscelencijai Ponni Švietimo ministeriui. “Vakar įteikiau Leipzigo universiteto Filosofijos faknltetui savo baigiama- ją disertaciją “Žemaičių tarmės. I dalis. Žemaičių tarmės krašto istorija". Darbas baigtas gulėjo mažne du mėnesiu. Negalėjau jo įteikti, nes vokie- čiai darė sunkumų neleisdami prie egzaminų. Dėl to teko šauktis net mūsų Atstovybės Berlyne“. Toliau Salys rašo turėsiąs atsakomuosius egzaminus laikyti rugpjūčio mėn. pirmomis dienomis, bet jau neturįs iš savęs kuo mokėti egzaminų mokesčių (200 markių), todėl turįs garbę prašyti Jo Ekscelenciją duoti egzaminam 500 litų pašalpos. Prašymas pratęsti stipendiją vienam mėnesiui buvo patenkin- tas: "per Lietuvos banką išsiųsta Tamstai paskutinį kartą 30 dol. š.m. liepos mėn. stipendijai sumokėti“ ir — perspėjimas: “toliau stipendija. Tamstai nebus siuntinėjama“ (Taréjas A.Danilianskas). Leipcigo universiteto archyve saugomi A.Salio disertacijos gynimo doku- mentai: specialios formos skelbimas Nr. P. 91 apie filosofijos daktaro diser- tacijos gynimą, kur išvardijami priedai (minėtas gyvenimo aprašymas, paaiš- kinimas ("Erklaūrung") ir trys atsiliepimai ("Zengnisse") ir, svarbiausia, di- sertacijos oponentų referatai (" Referat" — mūsų senu terminu atsiliepimas). Referatai surašyti specialios formos lape, kur apibrėžiami reikalavimai, ko- kius gebėjimus kandidatas privalo turėti imdamas ką savarankiškai tyrinėti, reikalavimai, kaip vertinti darbo turinį, taip pat vertinimo pažymiai (Noten). Štai pirmojo referato tekstas. Ponas Salys, būdamas žemaitis, norėjo parūpinti žemaičių larmių apra- šymą. Iš šios disertacijos istorinio filologinio įvado išauga žemaičių tarmės istorija. Būtent iš to, kad dauguma kalbotyros ir islorijos tvirtinimų apie žemaičių tarmės plotą remiasi plikais spėjimais, kurie dažnai yra klaidingi, ypač jeigu grindžiami rusų ar lenkų šaltiniais. Salys visus šiandien prieina- mus vokiečių, rusų ir lenkų šaltinius išnagrinėjo ir laip pat visus žemaičius pats apkeliavo. Jis dabar pateikia gerai istoriškai ir filologiškai (vardų iden- tifikacija) argumentuotą žemaičių tarmės ploto istoriją, be kita ko, iš viso pirmą. Tai moksliškai vertingas darbas. Jis esmingai praturtina mūsų žinias minėtoje srityje. Požiūris ir pateikimas rodo savarankišką, metodišką mąsty- mą. Dėl to siūlau nepaisant vietomis kiek nelanksčios vokiečių kalbos pirmąjį pažymį labai gerai 1929 m. liepos 13 d. Gerullis 18 Čia pat trumpesnis antrojo referento prof. R.Trautmanno siūlymas: Visiškai pritariu pirmojo referento atsiliepimo turiniui dėl iš tikrųjų labai vertingo darbo apie vieno svarbaus baltų gyvenamojo ploto fragmentą 1929 m. liepos 15 d. R. Trautmann Disertacija buvo įvertinta "labai gerai" ("Mit Note I”) ir patvirtinta 18-os tarybos narių parašais. Drauge buvo leista laikyti egzaminus žodžiu. 1929 m. liepos 23 d. baltistikos egzaminą prof. Gerulis įvertino "sehr gut”; taip pat — "ausgezeichnet" — išlaikytas indoeuropiečių kalbotyros egzaminas (prof.Jun- keris), filosofijos egzaminas liepos 25 d. įvertintas "sehr gut” ir prof. Driescho apibūdintas žodžiais: "Stiprios žinios ir džiuginantis savybingas mąstymas" ("Sicheres Wissen und erfreuliches eigenes Denken”). Čia pat ir filosofijos fa- kulteto dekano A.Hofmanno rezoliucija ir tradicinis studijų pabaigos spaudas: "Egzaminai žodžiu išlaikyti labai gerai (Demnach ist die mūndliche Prūfun- gen bestanden mit Note I"). Leipcigas 1929 m. liepos 25 d." Tame pat dokumente įrašyta, kad daktaro disertacijos gynimo laikinas pažymėjimas išduotas 1929 m. liepos 26 d., o daktaro diplomas — 1930 m. birželio 21 d. Byla baigiama paskutiniu spaudu 1930 m. liepos 26 d. Tuo baigėsi Antano Salio studijos Vokietijoje. Grįžęs į Kauną, daktaras Salys 1930 m. pradžioje pakviestas eiti docento pareigas Teologijos-filosofijos fakultete. "Sausio 6 d. skaitė įžanginę paskaitą "Fonetika ir rašyba", o pava- sario semestre skaitys fonetiką ir įvadą į baltų kalbotyrą", — rašė "Židinys", 1930, Nr. 1. Prasidėjo Antano Salio savarankiška mokslinė veikla, intensyvus pedago- ginis darbas Vytauto Didžiojo universitete. 19