Pilypo Ruigio ir Kristijono Gotlybo Milkaus leksikografiniai darbai (artėjant Pil. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynų išleidimo 250-osioms ir 200-osioms metinėms)

PILYPO RUIGIO IR KRISTIJONO GOTLYBO MILKAUS LEKSIKOGRAFINIAI DARBAI (Artėjant Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus žodynų išleidimo 250-osioms ir 200-osioms metinėms) XVIII a. daugumas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų rūpinosi lietu- vių kalbos gryninimu, gausinimu ir jos norminimu. Tam tikslui buvo ra- šomos gramatikos ir žodynai, kurių tik vienas kitas (F.Haacko, Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus) buvo išspausdintas, o keliolikos kitų rankraščiai ne visi išsilaikė iki mūsų dienų. Tie žodynai ir gramatikos turėjo padėti į Mažąją Lietuvą at- siųstiems vokiečių valdininkams, pirkliams ir kunigams pramokti lietuviškai, o religinės literatūros vertėjams surasti atitinkamus lietuviškus žodžius. Tam pačiam tikslui buvo skirti dvikalbiai Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus žodynai. Šia- me straipsnyje apžvelgiama, kaip tobulėjo tų žodynų leksikografinė technika, kaip jų autoriai normino kalbą bei papildė lietuvių leksikografiją. Praėjus keliolikai metų nuo F.Haacko žodyno" 1730 m. pasirodymo, ant- rąjį Mažosios Lietuvos dvikalbį "Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną" 1747 m. Karaliaučiuje išspausdino Valtarkiemio liuteronų kunigas Pilypas Ruigys*. Šis žodynas dvigubai didesnis ir gerokai tobulesnis uz F.Ha- acko žodyną. Antraštėje minima, kad žodyne yra sudėti Šv. Rašte ir visuo- menės gyvenime vartojami žodžiai bei posakiai. Prakalboje, parašytoje 1744 m. gegužės 11 dieną, konkrečiau nurodyta jo rengimo pradžia ir šaltiniai. Čia Pil.Ruigys teigia, kad žodyną pradėjo rengti 1733 metais (P.Joniko nuomone, 1709 m.)*. Jis norėjo padėti nelietuviams liuteronų kunigams gerai išmokti lietuviškai. Pil.Ruigys teigia, kad savo žodynui vokiškąją dalį yra paėmęs iš Ch.E.Veismanno žodyno (Lexicon bipartitum latino-germanicum et ger- manico-latinum), o lietuviškajai daliai rinko žodžius iš gyvosios liaudies kal- bos, K.Sirvydo bei F.Haacko žodynų, panaudojo E.Dicelijaus (Dizelius), savo pirmtako Valtarkiemyje, rankraštinę medžiagą“. Prakalboje jis paminėjo Te- ofilio Šulco ir Jokūbo Perkūno rankraštinius žodynus. Pil.Ruigiui talkino keli geriau lietuviškai mokėję liuteronų kunigai. Pil.Ruigio žodynas turi 615 pus- lapių. Pirmojoje žodyno lietuviškoje-vokiškoje dalyje, autoriaus vadinamoje analitine, yra 192 puslapiai, įdėta 7680 žodžių bei jų junginių. Antroji dalis — vokiečių-lietuvių — daug didesnė — 423 puslapių. Joje yra apie 24000 lietu- viškų žodžių bei jų junginių. Žodžiai sudėti ne įprastai abėcėliškai, bet lizdais (prie pagrindinių surašyti vediniai), pvz.: Bitte (Bittinis, Bicžus, Bicžullis, Bit=Kopis); Perkū (Nūperku, Atperku Atpirkimmas, Pirkikkas, Perką [is); Warnas (Warnas krankia, Wdarna, Warnenas, Warnykfltis). Žodyne patei- kiamas vardažodžių vardininkas ir kilmininko linksnio kamiengalis su galūne Fr i . Vocabulario „Lift Sn {jermanio com neh S575 72 gnico- -Litthvanicvm... von 2 dettausch Deutsches und Deutsch- Littantsches Lexicon .. von Philipp Ru Ai 1g ..., Konigsberg..., 1747. i) onikas P. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje, Čikaga, 1987, 140. *Zinkevičius Z. Lietuvių kalba XVIII— XIX a., Vilnius, 1988, 259. 221 arba tik viena galūnė, pvz., Aitwaras, aro; Keddė, ės; Kančia, čios; Koja, 0s; Rogės, gia; Waidas, do. Tam tikrais sutrumpinimais pažymima daiktavar- džių giminė, pvz.: Buddelis, lio, m; Kėlmas, mo, m; Kiaulé, ės, f. Veiksmažo- džių antraštiniu žodžiu pateikiama esamojo laiko vienaskaitos pirmojo asmens forma, paskui nurodomos būtojo kartinio ir būsimojo laikų pirmųjų asmenų formos, pabaigoje rašoma bendratis, pvz.: Abbejėju, Abbejéjau, Abbejé[u, Abbejoti; Galdndu, andau, fu, ąlfti; Gabenil, enau, ęJu, énti; Kapdju, ėjau, 6[u, oti; Gywénu, ena, ¢fu, énti; Rafat, fiat, Pysu, Byti. Biudvardziy ra- Soma vyriskosios gimines visa forma, o moteriskosios ir bevardes gimines (ne visur ši giminė prirašyta) — kamiengalis su galūne, pvz.: Gražus, §i, Žū; Kiauras, ra; Ruddas, da; Tam[is, [i, Jū. Pil.Ruigio žodyno rašyba yra gana nuosekli. Kaip ir dauguma to meto Rytų Prūsijos autorių, jis rėmėsi D.Kleino sudarytu raidynu“. Pil.Ruigys nosines balses, sekdamas D.Kleinu, rašo su skersine šakele, pvz.: Apffaudau Miéftq R65, S3wesey šibbąs R198, tačiau tai daro nenuosekliai. Kartais no- sines balses žymi įprastu būdu ¢, ę, pvz.: S3ę Dieną R203, Ne tikray mokąs Darbą R211, Drąfūs R220. Vadinamaji nosinį prielinksnį į jis rašo su įkypu brūkšniu +, pvz.: Ujeimi+ Namas R114,+ Widy R200, o kartais taip rašo ir - ne prielinksnį į, pvz.: Sdpnas piktas4wyksta R116,-+ landa R208, Kaip+ manai R263. Siaurasis ė paprastai rašomas € ir išlaikomas žodžio viduryje bei gale, pvz.: Dilgele R84, Gegužė, Garbė, Jauny[te. Tačiau kartais ė žymimas raidė- mis ie: Kiekfttas, Mié[a ir, atvirkščiai, ie žymimas raide ė: Megas, Refuttys, Wewer[ys. Dvibalsį uo žymi 4, pvz.: Ūūdas, ūdega, Giga, fis, Afwis. Taip parodomas Prūsų Lietuvos šnektų dvibalsių te, uo ir balsių ė, o maišymas. Dažnai vietoj mišriųjų dvigarsiy en, in rašo ę, į, pvz.: Graudeni, enau, ¢[u, énti; Gragdenu, enau, ¢fu, ęti; Ilginu, inau, +[u, inti; Jėdinu, inau, + Ju, +ti. To meto priebalsių rašybai būdingas priebalsių dvejinimas. Jis ypač bu- vo paplitęs Mažojoje Lietuvoje, kur buvo stipri vokiečių rašybos įtaka. Šiuo dvejinimu norėta rodyti prieš dvejinamąjį priebalsį esančio balsio trumpu- ma’. Pil.Ruigys dvejina priebalsius po trumpų a, e, i, u, pvz.: Pelleda, Kallu, Luppū, Diddelis, Druggys, Ekkeéios, Middus, Miggis, Pentinnas. Kietaji prie- balsį č rašo dvizenkliu cj, pvz.: Cjupryna, Cžožu, o minkstaji ¢ — raSmeniu Čč, pvz.: Paparéiei, čiū; Bagočius, čiaus; Buéioju. Priebalsiui š rašyti jis vartojo gotišką dviženklį rašmenį [3 žodžio pradžioje, pvz.: S3altis, S3dpas, S3drka, Sžaurė, S3ermukfnis, S3ernas, Sžėtonas, Sžirmas, Sjwarts, o žo- džio viduryje B, pvz.: Sjefelis, S3efi, Sžefikas, Saykftūs, Tapla, Tropkulys, Wiffta. Daiktavardziy daugiskaitos vardininko linksnio galūnė rašoma et, pvz.: Brolawaikei, Cžobrėlei, Gimdytojei, Gywplaukiei, Karcžei. Kartais iš- leidžiamas balsis aiš a-kamienių daiktavardžių vienaskaitos vardininko, pvz.: Wūanags. Pasitaiko, kad pateikiamas tas pats žodis su skirtingu kamiengaliu, pvz.: Pagonas, -ono ir Pagonis, -1és R196. Pil.Ruigio žodyne dalis žodžių yra kiréiuota pagal D.Kleino gramatikoje 5 Plg. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius, 1979, 19. 6 Plg. Ten pat, 24. 222 nurodytas taisykles. Šiame žodyne pateiktų žodžių, pvz.: Brėlis, Ddiktas, Galwa, Kalwis, Žandas, Žinnoti, Žinnėjau i ir kt. kirčiavimas niekuo nesiski- ria nuo dabartinio. Trūkumas tas, kad Pil. Ruigio žodyne daug kur kirčio ženklai žymi ne vien tik kirčius, bet balsių bei dvibalsių ilgumą." Pil.Ruigio žodyne daugiau negu F.Haacko šnekamosios kalbos žodžių. Da- lies jų rašyba iliustruojama trumpais žodžių junginiais, o kartais patarlėmis bei priezodziais®, pvz.: prie Kapėju (Sufikapdja Gaidys [u kittu), prie Kėlmas (Trys Kėlmai Bičiu), prie Kif[elus (Dewints Wandū nu Kif[elaus), prie Krauju ( Li3dg krauja Paukfčiei), prie Kérflas (Kérfas Jautis, kérfla Karwe). Prie daugelio žodžių pateikia leksinius paralelizmus, tarp kurių yra nemaža sinonimų (nors ne visada jie yra sinonimai), pvz.: Warpas — 3wdnas R179, Menkas — Ledakas — Prdftas — Blogas R310, Kifkos drėba — wirpa R312, Gérkle — Gurklys R312, Perflulas — Sopejimas — Perfejimas R313, Kifka — Kėja — Blaujdkaulis — Retas — Kulfe — Blauzda R305, Nufiminu — Nuliftu R375. Pil.Ruigio zodyne tarp skoliniy vyrauja slavizmai, pvz.: Adyna, Altorus, A faba, Bacjka, Bagétas, Bagočius, Be[as, Cžediju, C3é[tis, Ciy[tas, Dabėju, Dawddas, Dėka, Griefinas, Klipata, Kodylas, Kėžnas, Kulnérus ir kt. Ne- maža žodyne ir germanizmy, pvz.: Dékis "uztiesalas”, Dimjakas "kišenė", Dilles "krapai", Girmole "morka" ir kt. Issibaigus Pil.Ruigio žodyno laidai, 1800 metais ” Lietuviy-vokieciy ir vo- kieciy-lietuviy kalbų žodyną" išleido Kristijonas Gotlybas Milkus". Žodyno antraštėje autorius rašo, kad šį savo žodyną sudarė Pil.Ruigio žodyno pagrin- du. Prakalboje K.G.Milkus sakosi, kad jo didžiausias rūpestis parašyti išsamų žodyną, naudojantis Pil.Ruigio bei kitais žodynais ir papildant savo paties kalbos žiniomis. Greičiausiai didžiąją savo naujosios leksikos dalį K.G.Mil- kus bus paėmęs iš rankraštinio J.Brodovskio " Vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vo- kiečių kalbų žodyno“ (Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germa- nicvm)!", pvz.: Koja (Pakéja; Kėju Mažgėojimas) R — Koja (Eik Ju Kojomis; Kojas ir Rankas atfigeres; Bėda Kojas taifo; Bepig po kitto Stalū Kojas pakifus [edet; Kojomis negal); Pakoja; Bekojis, (Eik tu Bekoji); Palycžkojis; Trikojis MZ — Kėja (Eik Ju Kėjomis; Kojąs ir Rankąs atfigéres; Bėda Kėjas taifo; Bekojis; negallys Kojomis; Trikojis) B513, 514. Galimas daiktas, kad K.G.Milkus turėjo po ranka K.Sirvydo "Trijų kalbų žodyną" (Dictionarium trium lingvarum). K.Sirvydo naujadarai, pvz.:trintuvai. knygininkas randami ir K.G.Milkaus žodyne. Nepaisant to, kad K.G.Milkus Pil.Ruigio žodyną perrašė ištisai, šie du žodynai turi ir skirtumų. Visų pirma, jie skiriasi apimtimi. K.Milkaus žo- dynas turi 928 puslapius ir jame pateikta apie 41000 žodžių. Taigi jis 315 "Vitkauskas V. Ar sunkus lietuvių kirčiavimas, Vilnius, 1988, 24. Š Balašaitis A. Žodžiai ir žodynai, Vilnius, 1984, 64. 9 Littgpisch, fautschęs und Deutsch- {tauisc ches Wirter-Buch . .vonChri- stian 1eb onigsberg, 1 Zinkevičius Z. Ten pat, 265—266. 223 puslapių didesnis už to paties formato Pil.Ruigio žodyną ir jame apie 9320 žodžių daugiau, neskaičiuojant įvairių žodžių junginių bei frazeologijos. Lek- sikos papildymų ypač gausu pirmojoje žodyno dalyje. Vokiškoji-lietuviškoji žodyno dalis nėra labai pakeista, lyginant ją su atitinkama Pil.Ruigio žodyno dalimi, ji tik papildyta retesniais posakiais. Apie tai rašo K.G.Milkus savo žodyno prakalboje. Čia jis nurodo ir žodyno paskirtį: mokėti lietuvių kalbą esą reikalinga mokytojams, dvasininkams, teisėjams ir pirkliams. Mokytis jos reikia iš gramatikų ir žodynų"*, nes valstiečiai apie savo kalbą negali suteikti jokių žinių. Taigi savo žodyną K.G.Milkus skyrė praktikos reikalams, o tai ir lėmė žodyno leksikos pobūdį. Leksika abiejuose žodynuose išdėstyta vienodai: pirmoji dalis — lietu- vių-vokiečių, antroji — vokiečių-lietuvių. Tiek Pil.Ruigio, tiek K.G.Milkaus žodžiai sudėti lizdais. Skirtumas tas, kad K.G.Milkus išplėtė kai kurių žodžių lizdus, pvz.: Būras R — Būras (Būrus [odinu, Burka, Burifikas, Burifikay) MZ; Dagys (Dagillis) R — Dagys (Dagau, 1dagau, Dagillis, Dagillėlis, Dag- illelei) MZ; Dailūs R — Dailus (Dailey, Dailinu, Dailauju, Sudailauju, Dai- lyda, Dailydžia, Dailydy[te, Dailummas) MZ; Gabenū (Atgabenu, Nugabenu) R — Gabénu(Gaband, Atgabénu, Nugabénu, Nufigabénu, At[igabénu, Uf[iga- bénu, I[Bgabénu, Pargabénu, Prigabénu, Prifigabsnéju) MZ. K.G.Milkaus žo- dyninis straipsnis sudetingesnis uz Pil.Ruigio, jame randame daugiau leksi- kografiniy elementų: aiškinimų, patarlių, frazeologizmų, pvz.: Galwijas (Gal- wijas pénims) R — Galwijas (Opka ne Galwijas, Merga ne S3eimyna; Galwi- jai pénami) MZ; S3dudas (S3audai) R — S3audas (S3audai; IB S3audi iféjes, o S3éno ne pawyes; Syaudai iftif[ini; Trakni, Swėto Lobis Syaudi Kulis) MZ; S3d (S3unnes; Sunnylis; Sjunnyéiei; Sjun=Galwis; Sjuns=idega) R — S38 (IB Saun’s prapile; S3un’s Balfas ne eit + Dangų; Kad tawo Suns Swétimi pjduja, tai gyk, bet kad tawo Sjunnys pjdujaf’, nef[ikifk; Strampas wif[ados gul pas S3unni-; Ar tur S34 Gėdės; S3unnytis; S3unnycyei; S3unnmifkas; Sjunnifkay; S3ungalwis; Suns Ū dega; S3unstidegius; S3unlaif- kei; S3unmetes; S3unremunes; Sjunfudai; Kur daug Sunni, cje ir daug S3infudi) MZ. K.G.Milkaus žodyno sandara iš esmės tokia pati kaip ir Pil.Ruigio. Vie- nodai žodynų autoriai pateikia daiktavardžius ir būdvardžius. Skiriasi nuo Pil.Ruigio tik veiksmažodžių išdėstymas. K.G.Milkus pirmiau surašo visas veiksmažodžio formas ir tik paskui pateikia vokiškąjį atitikmenį, pvz.: Gim- dau, džiau, ifu, iti ich gebūre; Laukiu, kiau, aukfu, dukti, ich warte. Pil.Rui- gys — po antraštinės pirmojo asmens formos nurodo vokiškąjį žodžio atitik- menį. Esama ir rašybos skirtumų. Pil.Ruigys sekė D.Kleino raidynu, nors kai ka ir keitė, o K.G.Milkus nuo jo nutolo daugiau. K.G.Milkaus žodyne nosinių balsių su skersine šakele jau nebėra. Kitur nosinių raidžių rašyba jis nesiski- ria nuo Pil.Ruigio, taip pat rašo i nosines daugiskaitos kilmininke, pvz.: Ar 115 Littauisch-deutsches und Deutsch-lhittauisches Worter-Buch..., von Christian Gottlieb Mielcke, 2—4. 224 ne turri Įmulkiū? MZ; Waikū Waikai MZ311, Tewū Tewai MZ. Rašo nosing į su įkypu brūkšniu +, pvz.: + widduri MZ152, Surafau + Knygas MZ152. K.G.Milkus č rašo dviženkliu rašmeniu c4 visais atvejais, pvz.: Aukffcžidusas, Bucžioju, Cžaudullys, C3ožinycgia, Drumsegiu, Marti, cžios. K.G.Milkus žodžius kirčiuoja daug rečiau negu Pil.Ruigys. Abiejų kir- čiavimas iš esmės niekuo nesiskiria, nors kartais tas pats žodis turi skirtingą kirčio (ar diakritinį) ženklą, pvz.: Gabenū R — Gabėnu MZ. Abu vartoja tuos pačius kirčio ženklus, neturi sistemos ir dažnai kirčio ženklais žymi balsių bei dvibalsių ilgumą!? K.G.Milkaus žodynas, kaip ir Pil.Ruigio, parašytas Mažosios Lietuvos va- karų aukštaičių tarme. Tai sudare palankias sąlygas tautinio atgimimo vei- kėjams, tos pačios tarmės atstovams, pasinaudoti Mažojoje Lietuvoje kurta rašytine bendrine kalba. K. G. Milkaus žodynas anuomet buvo populiarus ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Juo rėmėsi žymus XIX a. lietuvių kalbos puoselėtojas ir tyrinėtojas D.Poška.!* K.G.Milkaus žodynu naudojosi ir vėlesni Mažosios Lie- tuvos leksikografai, iš kurių ypač svarbius kalbos mokslui ir praktikai žodynus parengė G.F.Nesselmannas ir Fr.Kuršaitis. Šiandien K.G.Milkaus bei Pil.Ruigio darbai įdomūs ir svarbūs lietuvių lek- sikografijos istorijai kaip vienas iš reikšmingų mėginimų sudaryti dvikalbius žodynus, turėjusius padėti lietuvių kalbai įsigalėti visuomenės, mokslo ir kul- tūros gyvenime, sunorminti bendrinės lietuvių kalbos leksiką, duoti lietuvių kalbos mokymosi ir vartojimo pagrindus. Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų kalbiniai darbai padeda nušviesti bendrinės kalbos raidą, kalbinių priemonių turtėjimo bei tobulėjimo kelius ir būdus. Algis Rubinas I) Vitkauskas V. Ten pat, 24. a 13 Van agas V. Dionizas Poška, Vilnius, 1994, 146. 225