Pilypo Ruigio ir Kristijono Gotlybo Milkaus leksikografiniai darbai (artėjant Pil. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynų išleidimo 250-osioms ir 200-osioms metinėms)

PILYPO RUIGIO IR KRISTIJONO GOTLYBO MILKAUS LEKSIKOGRAFINIAI DARBAI (Artėjant Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus žodynų išleidimo 250-osioms ir 200-osioms metinėms) XVIII a. daugumas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų rūpinosi lietuvių kalbos gryninimu, gausinimu ir jos norminimu. Tam tikslui buvo rašomos gramatikos ir žodynai, kurių tik vienas kitas (F.Haacko, Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus) buvo išspausdintas, o keliolikos kitų rankraščiai ne visi išsilaikė iki mūsų dienų. Tie žodynai ir gramatikos turėjo padėti į Mažąją Lietuvą atsiųstiems vokiečių valdininkams, pirkliams ir kunigams pramokti lietuviškai, o religinės literatūros vertėjams surasti atitinkamus lietuviškus žodžius. Tam pačiam tikslui buvo skirti dvikalbiai Pil.Ruigio ir K.G.Milkaus žodynai. Šiame straipsnyje apžvelgiama, kaip tobulėjo tų žodynų leksikografinė technika, kaip jų autoriai normino kalbą bei papildė lietuvių leksikografiją. Praėjus keliolikai metų nuo F.Haacko žodyno1 1730 m. pasirodymo, antrąjį Mažosios Lietuvos dvikalbį ”Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną” 1747 m. Karaliaučiuje išspausdino Valtarkiemio liuteronų kunigas Pilypas Ruigys2. Šis žodynas dvigubai didesnis ir gerokai tobulesnis už F.Haacko žodyną. Antraštėje minima, kad žodyne yra sudėti Šv. Rašte ir visuomenės gyvenime vartojami žodžiai bei posakiai. Prakalboje, parašytoje 1744 m. gegužės 11 dieną, konkrečiau nurodyta jo rengimo pradžia ir šaltiniai. Čia Pil.Ruigys teigia, kad žodyną pradėjo rengti 1733 metais (P.Joniko nuomone, 1709 m.)3. Jis norėjo padėti nelietuviams liuteronų kunigams gerai išmokti lietuviškai. Pil.Ruigys teigia, kad savo žodynui vokiškąją dalį yra paėmęs iš Ch.E.Weismanno žodyno (Lexicon bipartitum latino-germanicum et germanico-latinum), o lietuviškajai daliai rinko žodžius iš gyvosios liaudies kalbos, K.Sirvydo bei F.Haacko žodynų, panaudojo E.Dicelijaus (Dizelius), savo pirmtako Valtarkiem yje, rankraštinę medžiagą4. Prakalboje jis paminėjo Teofilio Šulco ir Jokūbo Perkūno rankraštinius žodynus. Pil.Ruigui talkino keli geriau lietuviškai mokėję liuteronų kunigai. Pil.Ruigio žodynas turi 615 puslapių. Pirmojoje žodyno lietuviškoje-vokiškoje dalyje, autoriaus vadinamoje analitine, yra 192 puslapiai, įdėta 7680 žodžių bei jų junginių. Antroji dalis – vokiečių-lietuvių – daug didesnė – 423 puslapių. Joje yra apie 24000 lietuviškų žodžių bei jų junginių. Žodžiai sudėti ne įprastai abėcėliškai, bet lizdais (prie pagrindinių surašyti vediniai), pvz.: Bittė (Bittinis, Bičžus, Bičžullis, Bit=Kopis); Perkų (Nūperku, Atperku Atpirkimm as, Pirkikklas, Perkaklis); Wårnas (Wårnas krankia, Wårna, Warnėnas, Warnukštis). Žodyne pateikiamas vardažodžių vardininkas ir kilmininko linksnio kamiengalis su galūne Vocabylarivm Lithvanico-Germanicvm et Germanico-Lithvanicvm... von F r i e d e r i c h W i l h e l m H a a c k..., Halle, 1730. Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon .. von P h i l i p p R u h i g..., Königsberg..., 1747. J o n i k a s P. Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje, Čikaga, 1987, 140. Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalba XVIII—XIX a., Vilnius, 1988, 259. 221 arba tik viena galūnė, pvz., Aitwaras, aro; Keddē, ēs; Kancía, cíos; Kòja, ôs; Rogês, giù; Waidas, do. Tam tikrais sutrumpinimais pažymima daiktavardžių giminė, pvz.: Buddelis, io, m; Kélmas, mo, m; Kiaulė, ēs, f. Veiksmažodžių antrąstinį žodžių pateikiama esamojo laiko vienaskaitos pirmojo asmens forma, paskui nurodomos būtojo kartinio ir būsimojo laikų pirmųjų asmenų formos, pabaigoje rašoma bendratis, pvz.: Abbejóju, Abbejójau, Abbejójų, Abbejóti; Galándu, ándau, ãu, g̃ti; Gabenu, enau, ę̃u, ę́nti; Kapóju, ójau, ó̃ju, óti; Guwėnu, enau, ę̃u, ę́nti; Rabaū, biáu, bysu, byti. Būdvardžių rašoma vyriškosios giminės visa forma, o moteriškos ir bevardės giminės (ne visur ši giminė prirašyta) — kamiengalis su galūne, pvz.: Gražus, ži, žiu; Kiáuras, rá; Ruddas, dá; Tam[ús, [i, [ù. Pil.Ruigio žodyno rašyba yra gana nuosekli. Kaip ir dauguma to meto Rytų Prūsijos autorių, jis rėmėsi D.Kleino sudarytu raidynu5. Pil.Ruigys nosines balses, sekdamas D.Kleinu, rašo su skersine šakele, pvz.: Apbaudau Mietą R65, Szwėsey žibbąs R198, tačiau tai daro nenuosekliai. Kartais nosines balses žymi įprastu būdu ą, ę, pvz.: Szę Dieną R203, Ne tikray mokas Darbą R211, Drą[s]us R220. Vadinamąjį nosinį prielinksnį į jis rašo su įkypu brūkšniu ǀ, pvz.: Užėimi ǀ Namus R114, ǀ Widų R200, o kartais taip rašo ir ne prielinksnį į, pvz.: Sápnas piktas ǀwyksta R116, ǀlanda R208, Kaip ǀmanai R263. Siaurasis ė paprastai rašomas ē ir išlaikomas žodžio viduryje bei gale, pvz.: Dilgelē R84, Gegužē, Garbē, Jaunyštē. Tačiau kartais ė žymimas raidėmis ie: Kiekštas, Mieła ir, atvirkščiai, ie žymimas raide ē: Mēgas, Rēbuttys, Wēwer[ys. Dvibalsį uo žymi ū, pvz.: ūdas, ūdega, ūga, ū[is, ū[bwis. Taip parodomas Prūsų Lietuvos šnektų dvibalsių ie, uo ir balsių ė, o maišymas. Dažnai vietoj mišriųjų dvigarsių en, in rašo ę, į, pvz.: Graudenu, enau, ę[ju, ę́nti; Grūždenu, enau, ę[ju, ęti; Ilginu, inau, į[ju, įnti; Jòdinu, inau, į[ju, įti. To meto priebalsių rašybai būdingas priebalsių dvejinimas. Jis ypač buvo paplitęs Mažojoje Lietuvoje, kur buvo stipri vokiečių rašybos įtaka. Šiuo dvejinimu norėta rodyti prieš dvejinamąjį priebalsį esančio balsio trumpumą6. Pil.Ruigys dvejina priebalsius po trumpų a, e, i, u, pvz.: Pellēda, Kallu, Luppū, Diddelįs, Drugys, Ėkkėčios, Middus, Miggis, Pentinnas. Kietąjį priebalsį č rašo dvizenklį cž, pvz.: Cžūpryna, Cžóžu, o minkštąjį č — rašmeniu ć, pvz.: Paparčiei, čūu; Bagočius, čiaus; Bučioju. Priebalsiui š rašyti jis vartojo gotišką dvizenklį rašmenį [ß žodžio pradžioje, pvz.: Sžaltis, Sžápas, Sžárka, Sžaure, Sžermukšnis, Sžernas, Sžėtonas, Sžirmas, Sžwarūs, o žodžio viduryje ß, pvz.: Sžefelis, Sžefį, Sžefskas, Sžykštūs, Taßla, Tróßkulys, Wißta. Daiktavardžių daugiskaitos vardininko linksnio galūnė rašoma ei, pvz.: Broláwaikei, Cžobrélei, Gimdytojei, Gywplaukei, Karčžei. Kartais išleidžiamas balsis a iš a-kamienių daiktavardžių vienaskaitos vardininko, pvz.: Wūnags. Pasitaiko, kad pateikiamas tas pats žodis su skirtingu kamiengaliu, pvz.: Pagónas, -óno ir Pagonis, -iês R196. Pil.Ruigio žodyne dalis žodžių yra kirčiuota pagal D.Kleino gramatikoje 5 Plg. Palionis J. Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius, 1979, 19. 6 Plg. Ten pat, 24. 222 nurodytas taisykles. Šiame žodyne pateiktų žodžių, pvz.: Brólis, Dáiktas, Galwà, Kálwis, Žándas, Žinnóti, Žinójojau ir kt. kirčiavimas niekuo nesiskiria nuo dabartinio. Trūkumas tas, kad Pil. Ruigio žodyne daug kur kirčio ženklai žymi ne vien tik kirčius, bet balsių bei dvibalsių ilgumą.7 Pil.Ruigio žodyne daugiau negu F.Haacko šnekamosios kalbos žodžių. Dalies jų rašyba iliustruojama trumpais žodžių junginiais, o kartais patarlėmis bei priežodžiais8, pvz.: prie Kapóju (Sufikapója Gaidys Ju kittu), prie Kélmas (Trys Kélmai Bíčiu), prie Kífféłaus (Devints Wandù nu Kífféłaus), prie Kráuju (Lizda kráuju Paukščéje), prie Kérbas (Kérbas Jáutis, kėrba Kárwe). Prie daugelio žodžių pateikia leksinius paralelizmus, tarp kurių yra nemaža sinonimų (nors ne visada jie yra sinonimai), pvz.: Warpas — Žwánas R179, Menkas — Ledakas — Práftas — Blogas R310, Kibkos dréba — urtpa R312, Gérklė — Gurklys R312, Perfulas — Sopéjimas — Perbėjimas R313, Kibkà — Kója — Blauždkaulis — Rétas — Kulbé — Blaužda R305, Nufiminu — Nuljūtu R375. Pil.Ruigio žodyne tarp skolinių vyrauja slavizmai, pvz.: Aduna, Altorus, Afaba, Bacžka, Bagótas, Bagóčius, Béjas, Cžédiju, Cžéltis, Cžyltas, Dabóju, Dawádas, Dėka, Griežnas, Klápatà, Kodylas, Kóžnas, Kulnerus ir kt. Nemaža žodyne ir germanizmų, pvz.: Dékis ”užtiesalas”, Dimžakas ”kišenė”, Dillės ”krapai”, Girmolė ”morka” ir kt. Išsibaigus Pil.Ruigio žodyno laidai, 1800 metais ”Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyną” išleido Kristijonas Gotlybas Milkus9. Žodyno antraštėje autorius rašo, kad šį savo žodyną sudarė Pil.Ruigio žodyno pagrindu. Prakalboje K.G.Milkus sakosi, kad jo didžiausias rūpestis parašyti išsamų žodyną, naudojantis Pil.Ruigio bei kitais žodynais ir papildant savo paties kalbos žiniomis. Greičiausiai didžiąją savo naujosios leksikos dalį K.G.Milkus bus paėmęs iš rankraštinio J.Brodovskio ”Vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyno” (Lexicon Germanico-Lithvanicvm et Lithvanico-Germanicvm)10, pvz.: Kója (Pakója; Kóju Mažgójimas) R — Koja (Eik Ju Kojomis; Kojas ir Rankas atfįgeręs; Bėda Kojas taįjo; Bepig po kitto Stalù Kojas pakifus Jėdėt; Kojomis negal); Pakoja; Bekojis, (Eik tu Bekojį); Palvczkojis; Trikojis MŽ — Kója (Eik Ju Kójo­mis; Kojas ir Rankas atfįgeręs; Bėda Kójas taįjo; Bekójis; negallys Kojomis; Trikojis) B513, 514. Galimas daiktas, kad K.G.Milkus turėjo po ranka K.Sirvydo ”Trijų kalbų žodyną” (Dict ionarium trium linguarum). K.Sirvydo naujadarai, pvz.:trintu vai. knygininkas randami ir K.G.Milkaus žodyne. Nepaisant to, kad K.G.Milkus Pil.Ruigio žodyną perrašė ištisai, šie du žodynai turi ir skirtumų. Visų pirma, jie skiriasi apimtimi. K.Milkaus žodynas turi 928 puslapius ir jame pateikta apie 41000 žodžių. Taigi jis 315 7 V i t k a u s k a s V. Ar sunkus lietuvių kirčiavimas, Vilnius, 1988, 24. 8 B a l a š a i t i s A. Žodžiai ir žodynai, Vilnius, 1984, 64. 9 Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch ... von Christian Gottlieb Mielcke, Königsberg, 1800. 10 Z i n k e v i č i u s Z. Ten pat, 265—266. 223 puslapių didesnis už to paties formato Pil.Ruigio žodyną ir jame apie 9320 žodžių daugiau, neskaičiuojant įvairių žodžių junginių bei frazeologijos. Leksikos papildymų ypač gausu pirmojoje žodyno dalyje. Vokiškoji-lietuviškoji žodyno dalis nėra labai pakeista, lyginant ją su atitinkama Pil.Ruigio žodyno dalimi, ji tik papildyta retesniais posakiais. Apie tai rašo K.G.Milkus savo žodyno prakalboje. Čia jis nurodo ir žodyno paskirtį: mokėti lietuvių kalbą esą reikalinga mokytojams, dvasininkams, teisėjams ir pirkliams. Mokytis jos reikia iš gramatikų ir žodynų11, nes valstiečiai apie savo kalbą negali suteikti jokių žinių. Taigi savo žodyną K.G.Milkus skyrė praktikos reikalams, o tai ir lėmė žodyno leksikos pobūdį. Leksika abiejuose žodynuose išdėstyta vienodai: pirmoji dalis — lietuvių-vokiečių, antroji — vokiečių-lietuvių. Tiek Pil.Ruigio, tiek K.G.Milkaus žodžiai sudėti lizdais. Skirtumas tas, kad K.G.Milkus išplėtė kai kurių žodžių lizdus, pvz.: Būras R — Būras (Būrus Jodinu, Burką, Burijskas, Burijskay) MŽ; Dagys (Dagillis) R — Dagys (Dagau, Idagau, Dagillis, Dagillėlis, Dagillėlei) MŽ; Dailūs R — Dailus (Dailey, Dailinu, Dailáuju, Sudailáuju, Dailydą, Dailydžia, Dailydyjtė, Dailummas) MŽ; Gabenų (Atgabenu, Nugabenu) R — Gabėnų (Gabaną, Atgabėnu, Nugabėnu, Nuſigabėnu, Atſigabėnu, Uſſigabėnu, Iẛgabėnu, Pargabėnu, Prigabėnu, Priſigabėnu) MŽ. K.G.Milkaus žodyninis straipsnis sudėtingesnis už Pil.Ruigio, jame randame daugiau leksikografinių elementų: aiškinimų, patarlių, frazeologizmų, pvz.: Galwijas (Galwijas pėnims) R — Galwijas (Oẛka ne Galwijas, Merga ne Ṡzeimyna; Galwijai pėnami) MŽ; Ṡzáudas (Ṡzaudai) R — Ṡzaudas (Ṡzaudai; Iẛ Ṡzaudū iẛėjęs, o Ṡzėno ne pawyęs; Ṡzaudai iẛtiẛini; Trakni, Swėto Lobis Ṡzaudū Kulis) MŽ; Ṡzū (Ṡzunnės; Ṡzunnytis; Ṡzunnyčiai; Ṡzun=Gálwis; Ṡzuns=ūdega) R — Ṡzū (Iẛ Ṡzun’s prapūle; Ṡzun’s Balſas ne eit ÷ Dangu; Kad tawo Ṡzunė Swėtimi pjája, tai gyk, bet kad tawo Ṡzunnys pjáuja’, neẛikiẛk; Strampas wiẛados gul pas Ṡzunnė; Ar tur Ṡzū Gėdós; Ṡzunnytis; Ṡzunnyczei; Ṡzunniẛkas; Ṡzunniẛkay; Ṡzungalwis; Ṡzuns Ūdega; Ṡzunsūdėgius; Ṡzunlaibkei; Ṡzunmetės; Ṡzunremunės; Ṡzunẛudai; Kur daug Ṡzunnū, cze ir daug Ṡzúnẛudū) MŽ. K.G.Milkaus žodyno sandara iš esmės tokia pati kaip ir Pil.Ruigio. Vienodai žodynų autoriai pateikia daiktavardžius ir būdvardžius. Skiriasi nuo Pil.Ruigio tik veiksmažodžių išdėstymas. K.G.Milkus pirmiau surašo visas veiksmažodžio formas ir tik paskui pateikia vokiškąjį atitikmenį, pvz.: Gimdau, džia u, įẛu, iti ich gebäre; Láukiu, kiau, áukẛu, áukti, ich warte. Pil.Ruigys — po antraštinės pirmojo asmens formos nurodo vokiškąjį žodžio atitikmenį. Esama ir rašybos skirtumų. Pil.Ruigys sekė D.Kleino raidynu, nors kai ką ir keitė, o K.G.Milkus nuo jo nutolo daugiau. K.G.Milkaus žodyne nosinių balsių su skersine šakele jau nebėra. Kitur nosinių raidžių rašyba jis nesiskiria nuo Pil.Ruigio, taip pat rašo ū nosines daugiskaitos kilmininke, pvz.: Ar 11 Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch..., von Christian Gottlieb Mielcke, 2–4. 224 ne turri [mulkū? MŽ; Waikū Waikai MŽ311, Tēwū Tēwai MŽ. Rašo nosinę į su įkypu brūkšniu -, pvz.: - widduwi- MŽ152, Surabau- Knugas MŽ152. K.G.Milkus č rašo dvizenkl(iu) rašmeniu cz visais atvejais, pvz.: Aukbėgjāusas, Buczioju, Czaudullys, Czọžinyczia, Drumsczìu, Marti, czios. K.G.Milkus žodžius kirčiuoja daug rečiau negu Pil.Ruigys. Abiejų kirčiavimas iš esmės niekuo nesiskiria, nors kartais tas pats žodis turi skirtingą kirčio (ar diakritinį) ženklą, pvz.: Gabenų R. — Gabėnų MŽ. Abu vartoja tuos pačius kirčio ženklus, neturi sistemos ir dažnai kirčio ženklais žymi balsių bei dvibalsių ilgumą12. K.G.Milkaus žodynas, kaip ir Pil.Ruigio, parašytas Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarme. Tai sudarė palankias sąlygas tautinio atgimimo veikėjams, tos pačios tarmės atstovams, pasinaudoti Mažojoje Lietuvoje kurta rašytine bendrine kalba. K. G. Milkaus žodynas anuomet buvo populiarus ne tik Mažojoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje. Juo rėmėsi žymus XIX a. lietuvių kalbos puoselėtojas ir tyrinėtojas D.Poška.13 K.G.Milkaus žodynu naudojosi ir vėlesni Mažosios Lietuvos leksikografai, iš kurių ypač svarbius kalbos mokslui ir praktikai žodynus parengė G.F.Nesselmannas ir Fr.Kuršaitis. Šiandien K.G.Milkaus bei Pil.Ruigio darbai įdomūs ir svarbūs lietuvių leksikografijos istorijai kaip vienas iš reikšmingų mėginimų sudaryti dvikalbius žodynus, turėjusius padėti lietuvių kalbai įsigalėti visuomenės, mokslo ir kultūros gyvenime, sunorminti bendrinės lietuvių kalbos leksiką, duoti lietuvių kalbos mokymosi ir vartojimo pagrindus. Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų kalbiniai darbai padeda nušviesti bendrinės kalbos raidą, kalbinių priemonių turtejimo bei tobulėjimo kelius ir būdus. Algis Rubinas 12 Vitkauskas V. Ten pat, 24. 13 Vanagas V. Dionizas Poška, Vilnius, 1994, 146. 225