Ištiktukų priebalsių fonosemantika (vienanariai pradžios junginiai)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Jolanta ZABARSKAITĖ IŠTIKTUKŲ PRIEBALSŲ FONOSEMANTIKA (VIENANARIAI PRADŽIOS JUNGINIAI) Į fonosemantikos srities klausimus mėginama ieškoti atsakymo specifinėje ekspresyviosios lietuvių kalbos leksikos — ištiktukų — grupėje, t.y. analizuojami žodžiai, ne pavadinantys, o reiškiantys garsą, vaizdo, pojūčio ar potyrio sukeltą įspūdį. Pagrindiniu nagrinėjimo objektu pasirinkti ištiktukai kaip mažiausiai problemiška ekspresyviosios leksikos sritis. Kitais ekspresyviosios leksikos sluoksniais remiamasi tada, kai reikia pagrįsti gautas išvadas. Fonosemantinėms išvadoms pagrįsti nagrinėjami ideofonai (ištiktukai, kurie imituoja veiksmo ar potyrio keliamą vaizdą), mimemos (ištiktukai, kurie imituoja tipišką mimiką, kai reiškiamas koks nors pojūtis), retkarčiais — onomatopėjos (garsą mėgdžiojantys ištiktukai). Fonosemantikos problema susijusi su fonetikos ir fonologijos, semantikos ir leksikologijos sritimis. Naudojamasi jų terminais ir metodais. Ištiktukų pavyzdžiai rašomi transkripcija įprasta lietuvių. Sakiniai, kuriais iliustruojami pavyzdžiai, pateikiami tokie, kokie yra žodynuose, t.y. iš ”Lietuvių kalbos žodyno” — netranskribuoti, iš DūnŽ — jo vartojama transkripcija. Žodžių geografijos nuorodų santrumpos — kaip ”Lietuvių kalbos žodyne”. Reikšmės pateikiamos taip, kaip žodynuose. Garsų artikuliacinių ir akustinių požymių suvokimo universalumą riboja kalbos fonetinės sistemos ir sintagminių kalbos garsų santykių individualumas. Kalbos garsų konotacija fonosemantinėje sistemoje yra pastovi ir nekintanti. Ji turi savybę būti potenciali, išryškėti tekste. Ištiktukai, būdami dinamiškiausi savo sintaksine-semantine paskirtimi žodžiai, kurie nepaiso kai kurių fonetinių lietuvių tarmių dėsnių, yra lietuvių kalbos leksikos sistemos dalis ir paklūsta jos fonotaktikos dėsniams. Jie neturi kalbėjimo akto metu kintančios, prie paralingvistinių komunikacijos sistemų (gestų, mimikos) ribos artėjančios fonetikos struktūros, o tai reiškia, kad garsų fonosemantika nėra psichoakustikos ir psichofiziologijos sritis, bet lingvistiškai aprašoma sisteminė kalbos ypatybė. Ištiktukai gali prasidėti visais lietuvių kalbos priebalsiais, taip pat kalbos periferijai priklausančiais /ch/, /h/, /f/. Gausiausias tipas yra su T priebalsiais. Jį aptarsime pirmiausiai. Vienanariai T tipo priebalsių pradžios junginiai. Priebalsio /k/ artikuliacijai būdinga tai, kad tariant oro srovė skverbiasi pro uždarumą. Tai ir audicinis ”aiškumas”, kurį turi priebalsio /k/ akustinis požymis ”kompak- 187 tinis”, kuria valingo, su jėga atliekamo veiksmo, nukreipto į išorę, įspūdį. /k/ garsu prasideda daugelis ištiktukų, reiškiančių smūgį, kumštelėjimą, bakstelėjimą, stumtelėjimą, kirtimą, mušimą: /k’ipšt/ ”bakst, kapšt”, /k’i̇mšt/ ”lengvam stumtelėjimui, sudavimui reikšti”, /k’ė.lkšt/ ”karkšt”, /k’ėkšt/ ”taks”, /kàkšt/ ”kėkšt”, /kàpšt/ ”kapt, taukšt”, /kȧr.kšt/ ”kau kšt”, /ká.u̇kš/ ”sudavimo garsas”, /ku̇m.pt/ ”niukt, bast, kumšt”, /ku̇č/ ”buc, bumt”, /ku̇okš/ ”knap, kaukšt”; /ku̇okt/ ”kumšt, niukt”. Prie šios ištiktukų grupės yra savotiška ”konversyvinė” ištiktukų grupė, žyminti čiupimą, stvėrimą: /kàpt/ ”stverimui žymėti”; /kùpt/ ”či u pt”; /ku̇opt/ ”kapt”. (Garsas /k/ dažnas ir kitų kalbų ištiktukuose, reiškiančiuose čiupimą, plg.: osetinų kæpp, turkų kap, semitų kàpp, čiuvašų kap). Yra ištiktukų, kuriančių staigaus judėjimo, šuolio vaizdą: /k’ùkt/ ”strikt, striuok, striuokt”; /kó.st/ ”šokimui reikšti”. Šoktelėjimo, pakilimo į viršų vaizdą siekiama atskleisti priebalsiu /k/ ir junginio žemo tono variantais arba paaukštintu tonu. /k/ — bemoliškas /k’/ — diežinis kù.pt ”kilst” k’ù.kšt ”liuokt” kù.st ”kiūst” k’ù.st ”šast” kù.pt ”užt, siūbt” k’ù.rt ”šuoliui reikšti” ku̇st ”strykt” k’io.kšt ”skiūkt” Drebėjimą, virpėjimą, viksėjimą reiškia semantinė grupė: /kìr/ ”drebant nuo šalčio”; /k’ip/ ”vikst”; /k’ėp/ ”sukebaravimui, sukrutėjimui reikšti”; /k’ùs/ ”sudrebėjimui nusakyti”; /k’ùst/ ”suvirpėjimui nusakyti”. Didžiausią grupę ištiktukų sudaro CpV tipo ištiktukai, žymintys garsą, atsirandantį palietus paviršių (ppr. kietą). G. Kornilovas tokio tipo ištiktukus aprašo schema: valios paskatos veiksmas — judėjimas — kontaktas (Kornilov 1984: 112). Jo pastebėjimu T tipo priebalsiai daugelyje kalbų linkę imituoti šią schemą, o priebalsis /p/ yra ”absoliučiai tinkamas veiksmo — judesio — kontakto kūrimui” (Kornilov 1984: 113). Su CkV tipo ištiktukų semantine grupe, reiškiančia pakilimą, pašokimą ir t.t. koreliuoja CpV ištiktukai: /pùrst/ ”lėkimui nusakyti (apie putpelę)”; /pùrp / pùrp/ ”staigiam suplasnojimui nusakyti”. Semantiškai artimi: /pùkst/ ”pūst”; /pùkšt/ ”dūmų, dulkių pakilimui nusakyti”. Kaip ir CkV atveju, junginys žemo tono. Paradoksalu, kad kilimo į viršų idėjai nusakyti naudojamasi žemu tonu. Tai, matyt, susiję su ”sunkaus atsiplėšimo nuo žemės” įspūdžiu, juolab kad veiksmažodis pùrptelėti reiškia ”skristi nelygia trajektorija, nuolat kylant ir krintant žemyn”. Šio veiksmažodžio leksinis semantinis valentingumas ribotas: nepasakysi, kad purpsi srelis. Tekste turime: /pùrst pǫ.tpele ės pùo kùojo / pǝ̇rsegondà.u/ DūnŽ. Junginys /pu/ ir įtaigesnis /pù/ lietuvių kalbos leksikoje dažnai sukelia sunkumo įspūdį: pundzà ”pampla”; pùplinti ”sunkiai eiti”; pùžinti ”lėtai eiti”; pùrslinti ”pėdinti”; pùrsóti ”tingiai, pasipūtus sėdėti”; pùžinti ”sunkiai eiti”. /p/ artikuliacijos ypatybės, tarimo metu staiga išsiveržiantis burnoje padidėjęs oro slėgis galbūt turi įtakos šalutiniam oro, akytumo įspūdžiui, plg.: pùršti ”1. darytis minkštam, 2. pūstis, storėti, 3. pūti, trunyti”; pùžióti 188 ”rūgti, kilti (apie duoną)”; púrti ”šiauštis”; pùrpti ”1. peraugus bringti, pūstis, pursti; 2. tinti, bliurkti”; pùzas ”pašiauštų plaukų kuodas”; pùpe ”v.k. lopšys” ir t.t. Tai paaiškintų ištiktuko /pùrks/ /pùr.ks/ reikšmę ”perplyšimui žymėti” ir savotiško perkeltinio imitativo /pùs/ ”supykimui, pasipūtimui reikšti” fonosemantišką. Plg., pušata ”kas pasipūtęs, irzlus”, putùkšlis ”pasi-pūtėlis”, pušėti ”pykti, pūstis”. Su energija, atsirandančia tariant /p/, susijusi semantinė grupė, reiškianti veiksmo staigumą, netikėtumą: /p’ìst/, /pùikšt/, /p’í·st/, /pù·kšt/, /p’íkt/, /púrkt/, /p’í·kt/, /p’èkšt/. Žemo tono duslusis sprogstamasis /p/ net artikuliaciniu pavadinimu signalizuoja sąlyčio su paviršiumi garsą, atsiradusį iš įvairaus intensyvumo jėgos. Artikuliaciniai ir akustiniai garso /p/ požymiai labiausiai tinka girdimajam įspūdžiui kurti. CtV tipo didžiausią grupę sudaro ištiktukai, kurintys smūgio vaizdą-garsą: /tàk/, /tañ/, /tàkst/, /tá·ukšt/, /tàpt/ tàp/, /t’ėi.kšt/, /tèk/. Tekstų medžiaga rodo, kad garsas /t/ turi funkciją signalizuoti veiksmo vaizdą, tačiau kartu atskleidžia, kad judančio objekto ir paviršiaus kontakto garsas yra aukštas, plg.: Tik taršk visas puodas žemėn ir susimušė, griėtinė paspypylė LKŽ(LT IV 258); Daktaras par sturplį su ranka teikšt – garyt ir nurijo arklys salietrą LKŽ(Trk); Traktorius sustalùškojo, galąv tàk in kabiną ir apskruvino LKŽ(Slk); Tas Jurgis tàñ par ausį! LKŽ(Slm); Žmogus pristoj[o], vokietys ir tàpt jam lopeta in kaktą – ir užkast LKŽ (Krn); Aš ton pušin kirviau tàukšt, man skieda kakton paukšt LKŽ (Ob); Rublį išėmė, tarškšt ant torielkos LKŽ(Erž). Aukštasis /t/ signalizuoja silpnesnį veiksmą, todėl CtV tipas turi gausų aptariamų onomatopėjų – imitativų semantinį pogrupį, reiškiantį barbenimą, tarškėjimą, nestiprų beldimą, plekšnojimą ir t.t. Ištiktukai paprastai vartojami kartojant, plg.: Morta Joniui į petį tàps – tas ir nutilo LKŽ(Kal); Tàks tàks pyškindamas į tabokinyčią su pirštais LKŽ(J); Naktį ans jau barskina tar tar tar tar tar, tar tar tar, ka išleistų LKŽ(Varn); Jei neklausysi, bus tėk tėk per užpakaliuką LKŽ (Vrn); T tipo duslieji kontrastuoja tokiose minimaliose porose: /tàr.kšt/:/kàr.kšt/, /tà·ukšt/:/ká·ukšt/, /k’èkšt/:/t’èkšt/, /kàpšt/:/tàpšt/. Vienos fonemų klasės priebalsiai /k/:/t/ tesiskiria požymiu kompaktiškumas: difuzinis, kuris atitinka sąlygines audicines ypatybes ”aiškusis” – ”neaiškusis”. Priebalsių opozicija atliepiama ir ištiktukų veiksmažodžių, plg.: kapšóti:tapšóti. Aiškusis /k/ (jis, beje, iš klausos atrodo žemesnis už /t/), matyt, signalizuoja didesnės energijos, valingumo, kryptingesnį veiksmą. Tai patvirtina tekstai: Jis man tik kėkšt per nagus LKŽ(Kair): /té·kšt / té·kšt /t/ tuòki· lašā· į ā·ki/ DūnŽ. Su pagaliu kàkš per galvą, višta vinks LKŽ(Rm): /lė·nda tà·kšt par smù.ke./ DūnŽ. Kaũkšt pagaliau per galvą, brinkt ir nebegyvas LKŽ(Up): /tàrkšt / tàrkšt puo kapė·ika/ DūnŽ. Dėl įdomumo galima palyginti čiuvasių garsażodžius: kop ”smūgio į futbolo kamuolį efektas” ir tup-tupke ”mušimo garsas”. Turime porų, kuriose kontrastuoja /p/:/t/, plg.: /p’ìkst/:/t’ìks/, /p’èkšt/ 189 /t'ėkš(t)/, /pãkšt/: /tãkšt/, /par./: /tar./, /pùk/:tuk/, /p/:/k/ kontrasto yra dvi nelabai patikimos poros: /pùm.pt/:/kùm.pt/ (vardžodinė kilmė?), /pú.kšt/:/kùkšt/ (t.p.?). Turime ternarinę opoziciją: /par.kšt/:/tar.kšt/:/kar.kšt/, /pá.ukšt/:/tá.ukšt/:/ká.ukšt/. Ryškėja /p/:/t/:/k/ kontrastavimo tendencija. Ištiktukai linkę sudaryti /p/:/t/ ir /t/:/k/ poras. Opozicijos /p/:/t/ diferencialinis požymis yra tonas, t.y. /p/ — žemo tono garsas, /t/ — aukšto. Tonas — vienas konotatyviausių akustinių požymių — kai kurių tyrinėtojų laikomas universaliausiu, pamatiniu (Jakobson, Waugh 1979: 130). Tačiau aptariamuoju atveju savarankiškos įtakos turi ir lūpinė /p/ artikuliacija, savotiškas gesto kopijavimas, t.y. paviršiaus ir objekto kontakto imitacija lūpomis. Sematinė teksto analizė nepaneigia minties, kad žemo tono lūpinis sprogstamasis /p/ labiau imituoja sąlyčio garsą, /t/ — artėja prie judesio imitacijos: Pasišlapino rankas, pėkš, pėkš sulipdė bakangą duonos LKŽ(Všk): /tė·kšt /tė·kš(t) tūoki· lašā· i ā·ki/ DūnŽ. Pýkšt — kap duos jai, ir užmušė LKŽ (Švnč): /tí·kšt/ tá·kšt ir á·udi par dí·na/ DūnŽ. /pá·kšt i ví·na žùnda/pá·kšt i kìta/ DūnŽ: /lí·nda / tá·kšt par snù.ke/ DūnŽ. Gauti rezultatai leidžia tvarkyti binarinių opozicijų principu turimą triadą: /paũkšt /pagaliu// qâ·'l ezgóndite/ DūnŽ. Paršk ir patriedėjo imperiolas į aslą LKŽ(Dr). /taũ.kšt taũ.kšt i sudā.žį bùtel'ika/ DūnŽ. /taũkšt/ taũkšt / puo kapé.ika/ DūnŽ. /i kā.kta su súm'cù kaũ.kst/ DūnŽ. Karks su dalgiu į akmenį LKŽ(Šts). /p/ kontrastuoja su /t/ ir /k/ kaip audicinio įspūdžio ideofonas su regimojo įspūdžio ideofonais, jo funkcija yra ties apibendrintos prasminės-semantinės schemos trečiuoju dėmeniu. Žemesnis /k/ kontrastuoja su /t/ kaip intensyvesnio, kryptingesnio veiksmo ideofonas su ne tiek intensyviu veiksmo ideofonu. Į binarinės opozicijos triadą fonologijoje suvedama tuo pačiu principu (Girdenis 1981: 178). Pagrindinė fonosemantinė T tipo priebalsių funkcija — imituoti veiksmo — judėjimo — kontakto paralingvistinę situaciją. Priebalsio pasirinkimas priklauso nuo jo akustinių požymių (tono, kompaktiškumo), tačiau gali turėti įtakos ir artikuliacinės garso ypatybės (tai ypač būdinga priebalsiui /p/). Priebalsiai turi ir kitų, ne tiek ryškių konotacinių reikšmių. Didžiausią fonosemantinį krūvį turi priebalsis /p/, mažiausią — /k/. CgV tipo smūgio, kumštelėjimo, stukstelėjimo ištiktukų grupė gausumu gerokai nusileidžia dšliuoju opozicijos nariu prasidedantiems ištiktukams: /gùkt/ ”stukt, kumšt”, /gû·kt/ ”stūkt”, /gùŋkt / guũ·kt/ ”pokšt, taukšt”. Lyginant CgV tipo ištiktukus su dusliaisiais tos pačios semantikos variantais atrodo, kad CkV tipo ištiktukai imituojamas veiksmas tada, kai jis nukreiptas į kitą objektą, o skardžiojo priebalsio atveju imituojamo veiksmo 190 objektas yra teksto veikėjas arba teksto subjektas, plg.: Gùkt į kuprą su kuloku LKŽ(J). Aš tą pieną sriūbt sriūbt, man močiutė gūkt gūkt LKŽ(Bdr). Gùnkt į kuprą! LKŽ(Sts). Žąsiai tik kūkt lazdele — ir gatava LKŽ(Vj). Su pagaliu kàks per galvą, višta vinkts LKŽ(Rm). Višta tik kańkt žąsiukui nugaron LKŽ(Slm). Tik kūokt kūokt vaikui kupron LKŽ(Rd). Káukš — sudavė pypke į stalą LKŽ(rš). Į subjektą nukreiptą veiksmą rodo ir ištiktukai, reiškiantys vandens išpylimo vaizdą — garsą, kur antrą komponentą imituoja implozinė junginio priebalsių grupė, plg.: Tik gùst kibirą vandens ant galvos LKŽ(J). Aptariamieji CgV tipo ištiktukai turi semantinį ryšį su veiksmažodžiu gùnkti ”riestis į kuprą” ir daiktavardžiais gungà, gungrà ”kupra”. Apskritai rasta labai daug leksikos, prasidedančios priebalsiu /g/ ir reiškiančios veiksmą, kurį veikėjas nukreipia į patį save, arba garsu /g/ prasideda žodžiai, reiškiantys tokio veiksmo rezultatą: gòmulti ”gniaužti į gomulius, vynioti, vatuloti”; gùroti ”vynioti, muturti”; gùrmulti ”glamžyti, raukšlėti”, gapsnóti ”rankioti”; góbti ”1. rišti, 2. siausti, 3. grobti, glembžti, 4. vesti (moterį), 5. glaustis”; gósti ”trokšti, siekti”; gaùbti ”telkti, kauptis, rinkti, imti”; guòbti ”grobti, griebti”; gabinti ”vilioti, masinti”; gabàzis ”pelnas, nauda”; gámbalas ”iš siaudų susuktas kūlelis stogo kraštui užbaigti”; gargòlas ”verpatės pumputys”; gàbana ”sieno, šiaudų ir pan. glebėlis, kuokštas”. ”Kuokšto” variantai: gùzulas, gùrgulas, gùrgulė, gùbulas, gùgulas, guñgulas; ”trupinio” variantai: gurìnys, gurùkas, guruláitis, gùrulas; ”gabalo” variantai: gòmulas, gomulỹs, gùmulas, gãbūzas, gabūzis, gabižalas, gabulỹs, gamùlžis, gamūžas, gãmaužas, gãmalas, gamãkas ir t.t. Leksinės divergencijos būdu atsiradę žodžiai: garsótis ”kūno nešvarumai, sąvėlės, rituliai”; gabùrdalas ”nedidelis kamuolys”; gãbė ”galva, kvaukė”; gógė ”juok. galva;” gangóžas ”didelis tamsus debesis”; gargalnósas ”kas su didele nosimi”; gùngkrãmis ”žmogus su didele galva”. Taip pat yra nemažai veikėjų pavadinimų, kurie reiškia į save orientuotą individą: gomurà ”daugiakaris”; gãbas ”godus žmogus”; góbštas ”t.p.”, gótas ”kas smarkus prie valgymo”. Yra panašios semantikos būdvardžių: godùs, gobšùs, gobùs, goslùs. Ši gausi leksika pateikiama kaip argumentas CgV tipo skardžiųjų junginių opozicijai su dusliaisiais atitikmenimis, turinčiai priešingos krypties požymį imituojamam veiksmui. Ištiktukai, reiškiantys nukritimą, linkę labiau imituoti jo vaizdą, sudaro gausiausią semantinį CbV pogrupį. Jie yra gausesni už savo dusliuosius tos pačios semantikos atitikmenis, plg.: /bʹic / bʹiːc / bʹipt / bʹéːmpt / bʹéːnc / báːnc / bàc / bàpt / bãːpt / báːpt / búmpt / búmst / búːpt / búːc / búc / búːp / búrg / buiːc / bóːpt/. Turime poras: /bàpt : pàpt/, /báːpt : páːpt/, /búmpt : púmpt/, /búːpt : púːpt/, /búːc : púːc/, /buiːc : puiːc/, /bóːpt : póːpt/. Pópt ir atsisėda LKŽ(Aps); Tik pūpt tokian patalan kaip pūkuos minkštan LKŽ(Mžš); Kai šoksiu per revą, tik puic ant šono ir parkritau! LKŽ(Kair); Pàpt ir nukrito obuolys nuo obels LKŽ(J); Pàpt bryzas lašinių į skreitą LKŽ(Krš); Maža grūšnelė tik bапt, o didesnė jau bópt LKŽ(Ds); Būpt ir nukrito nuo aukšto LKŽ(Skr). Jonukas buic į vandenį ir nuplaukė LKŽ(Pp); Bапt ir 191 atsiguliau LKŽ(Dr). Bapt į Ringuvą mašina įkrito LKŽ(Krš). Įdomių minčių kelia CbV tipo semantinė grupė susijusi su vandens idėja ar, leksikologiškai tariant, sema, plg.: /būl./ ”sutelūskavimui žymėti”; /būrk/ ”kliu”; /būrpt/ ”skysčio suburblavimui žymėti”; /būrkšt/ ”trykštelėjimui žymėti”; /būi.pt/ ”išlindimui iš vandens žymėti”. Visi ištiktukai jungiasi su žemojo tono mišriais dvigarsiais /ur/ (dažniausiai), /ul/ ir dvibalsiu /ui/. Skysčio semą turi ir žemojo eksplozinio vienanario pradžios junginio ekspresyvi leksika, plg.: būkoti ”klampoti”; buzur̃lis ”terlius”; būzyti ”gerti skystį”; burkšlioti ”garsiai srėbti”; burbėti ”kunkuliuoti”; burgė ”klampynė, purvynė”; bungė ”šlapia duona”; búojis ”bala”; taip pat žemo dinaminio implozinio junginio ekspresyvūs veiksmažodžiai bliaūkti ”be perstojo tekėti”, bliūgžti ”teškėti (apie skystą purvą)”, aukštesnio tono vienanariai junginiai: bauzōti ”kilti, putoti verdant”, baūzaras ”verksnys”, dar aukštesnio: belžti ”šlapinti, telžti” ir t.t. Galima manyti, kad ideofonas /b/ turi kritimo į vandenį ar kitą skystį konotaciją. Tai sudaro opoziciją su ideofono /p/ konotacija, susijusia su oru. Palyginkime fonosemantinę opoziciją: Pūpt ir nuskristo savais keliais LKŽ(Grž) (”oro” ideofonas): Nosis būrbt būrbt burbsi LKŽ(Š) (”vandens” ideofonas). CdV tipo ištiktukai gali imituoti smūgį, smulkių objektų nukritimą: /d’ùkt/, /d’ìmšt/, /duñ.kst/. CdV tipui būdingas semantinis pogrupis, reiškiantis dūrimą, leidžia teigti, kad ir aukštasis skardusis /d/, kaip ir kiti jo fonologinės klasės skardieji, gali reikšti kitą, priešingą kryptį negu duslieji atitikmenys. Tai ištiktukai, reiškiantys dūrį smailiu daiktu, nudiegimą, nuveriantį skausmą ir t.t., plg.: Digt ir įkando gyvatė į koją LKŽ(J); Šoko iš lovos, adata dygė į koją įdūrė LKŽ(Plt). Yra keletas ištiktukų, reiškiančių vidinį dilgčiojimą, plg.: Man po krūtine diląsi dilą dila LKŽ(J); /díkt / díkt / digul’į́ka par duñ.t/ DūnŽ; /pamač’ė:u tū šašvū:ka / di·kt par širdi/ DūnŽ; Dingst man par širdį, kad taip bus LKŽ(J). Yra savotiškas perkeltinės reikšmės ištiktukas, kuris reiškia ”minties atėjimą į galvą”, plg.: Tik man dingt į galvą, kad aš arklių dar nepašėriau LKŽ(Jrb). Visi jie nukreipti į naratorių arba teksto veikėją. Aukštas nudiegimą, durį, smygį reiškiančių ištiktukų pradinių junginių tonas, (diezinis /d’/ jungiasi tik su i tipo balsiais) signalizuoja pojūčio neišplitimą ir smailumą, plg. su ekspresyviu niekatrosios giminės daiktavardžiu dímba ”kas labai aukštas ir plonas” arba vaizdingu veiksmažodžiu dybsóti ”styreti, stypoti”. Drebėjimo imitatyviai, prasidedantys skardžiaisiais, reiškia pojūtį, patiriamą naratoriaus, o duslieji vartojami pasakojant apie kito drebėjimą, plg.: Tiktai dreba rankos dild dild LKŽ(Dsn) (aš, man): Drebėdamas kūr kūr kūr krapenes jis į bebleistantį agniakūrą LKŽ(Vr) Kipsas kūst kūst pagavo kustelėti kaip drebulės lapas (ps.) LKŽ(Mc). (jis, jam). CgV junginiai kontrastuoja su CdV junginiais (plg. opoziciją CkV : CtV). CgV tipu imituojamas stipresnis, intensyvesnis veiksmas, nėra garso mėgdžiojimo. CdV tipo ištiktukai imituoja silpnesnį, mažesnės jėgos veiksmą ir nuro- 192 do į gana aukštą garsą, atsirandantį kaip rezultatas, plg.: Aš tą pieną sriūbt, man močiutė gūkt gūkt LKŽ(Bdr); Vis širdis dūkt dūkt plasta LKŽ(Rd). Turime /p/ : /d/ poras: /dà : bà/, /dūkst : bùkst/, /d’ik : b’ik / b’ikt/, /dú·pt : bú·pt/, /dó·pt : bó·pt/, /d/ : /g/ : /b/ triadą: /dùkt : gùkt : bùkt/, /dur̄ : gūr̄ : būr̄/, /dàkt : gàkt : bàkt/. Pavyzdžiui: Gūr̄ gūr̄ gūr̄ skuba senė, bėga, ruošias LKŽ(Š). Dūr̄ dūr̄ dūr̄ rateliais važinėja ir važinėja LKŽ(Arm). Būr̄ būr̄ ir suburbėjo visi velniai upėn LKŽ(Tvr). Be aptartųjų skardžiųjų priebalsių veiksmo – judėjimo – kontakto fonosemantikos konotaciniu skirtumų, CgV tipu realizuojami ištiktukai, žymintys veiksmo staigumą, netikėtumą. Dusliųjų grupėje šios semantikos ištiktukai buvo CpV ir CtV tipų. Turime du atvejus: /gó·kst/ ”staigiam, netikėtam veiksmui žymėti”; /gàkt/ ”staigiam veiksmui pažymėti”. Pirmasis ištiktukas turi atitikmenį /bókst/, antrasis – /bàkt/, sprogstamieji labiau žymi kontaktą, plg.: Gókst tėvas ir įėjo pirkion LKŽ(Tvr); Bókšt ir susidūrėm LKŽ(Ds); Kai tik saulė bàkt (nusileidžia), tai jis gàkt ir pargena LKŽ(Pg). Lūpinė artikuliacija grindžiamas ištiktukas /bù/, reiškiantis ”sudrebėjimą, suvirpėjimą (apie palūpį)”: /bù bù bù į drė·bincu palū·pį/ DünŽ. Šį ištiktuką galima laikyti nev forming garso, atsirandančio trūkčiojant smakrui ir apatinei lūpai, imitacija, mimikos garsu, nepriklausančiu nei imitaciniams, nei onomatopėjoms. Peršasi terminas mimema dėl jo leksinės nuorodos į mimiką. Šis ištiktukas papildo ideofoną /b/ lūpinio garso konotacija, kuri akivaizdi ir toliau aptariamoje semantinėje grupėje, nes kaip ir CpV tipas jo skardusis atitikmuo turi semantinę ištiktukų grupę, reiškiančią kalbėjimą ar kitą su lūpine artikuliacija, ”čepsėjimu”, lūpų suglaudimu susijusį garsą arba veiksmą. Kartojama onomatopėja /biñ./ žymi verksmo garsą: Vienas biñ, kitas biñ – ir paleido visi vaikai dūdas LKŽ(Mri). Kartojama onomatopėja /b’ik/ – minkčiojimo garsą: Tas b’ik b’ik, ir neturi kas sakyti LKŽ(Ml). Yra ištiktukų – imitatyvų, žyminčių kalbėjimą, tačiau neturinčių, lyginant su CpV tipo kalbėjimo ištiktukais, paniekos konotacinio komponento arba turinčių labai neryškų: /bõ·va sò·tà·rtà / nièks nie bō·rpt/ DünŽ. Palyginimui CpV tipo ištiktukas su paniekos atspalviu: /pè pė / papepėje· / ir neblika/ DünŽ. Taigi ideofonas /b/ žymi kalbėjimo ar kitą lūpomis atliekamą veiksmą ir turi labai silpną paniekos atspalvį. Mintį, kad skardžiaisiais priebalsiais prasidedančiais ištiktukais yra linkstama kalbėti apie žmogaus gyvybines funkcijas, perša CdV tipo semantinė grupė, reiškianti staigų žvilgsnį. Šaknies balsis koreguoja pikto žvilgsnio, nedraugiškumo konotaciją: /d’ìpt / d’ìrst/ ”staigiam žvilgsniui žymėti”, /d’é·lpt / d’é·pt/ ”piktam, staigiam žvilgsniui žymėti”. Tokio tipo ištiktukus G. Kornilovas vadina vidinio veiksmo ištiktukais. Jau iš pavadinimo semantikos matyti priešingos krypties negu dusliųjų atitikmenų imitavimas. Ši semantinė grupė papildo ideofoną /d/ žvilgsnio konotacija ir jau anksčiau (semantiniame pogrupyje, reiškiančiame įdūrimą) pastebėta staigumo konotacija. Skardžiųjų T tipo priebalsių pagrindinė fonosemantinė funkcija, skirta 193 reikšti veiksmo — judėjimo — kontakto konotacijas, turi tik skardiesiems būdingą priešingos krypties ar vidinio veiksmo fonosemantinę reikšmę, kuri dažniausiai skiria jų fonosemantiką nuo dusliųjų atitikmenų. Dusliųjų : skardžiųjų fonosemantinėje opozicijoje skardieji dar gali žymėti silpnesnį veiksmą, tačiau ši konotacija nėra labai pastebima. Kartais skardaus : duslaus priebalsio pasirinkimą lemia akustinis imituojamo garso įspūdis. Mažiausiai fonosemantiškai žymėtas priebalsis /g/, daugiausiai — /b/. Vienanariai pradžios junginiai su R tipo priebalsiais. Jų analizę pradėsime nosinių pučiamųjų pora (m, n). Su vandens sema susiję CmV tipo ištiktukai, kurių žemas pradžios junginys, matyt, yra ideofoniškas, nurodantis gelmės tamsą, į kurią, įveikdamas paviršiaus pasipriešinimą (lūpinės artikuliacijos universali konotacija), pakliūva teksto subjektas ar objektas, plg.: /múˑrkt ir įkrìta į /raisto/ ãˑki/ DūnŽ; Mùrkt ir panėrė viedras į vandenį LKŽ(Krš). Aš tik biški valty krypt, mùlkt į vandenį, ir gatava LKŽ(Skr). Panaši ideofono, reiškiančio žlugto virimą, interpretacija (judanti vandens masė, greičiausiai tamsi). /mùr mùr kã/p/ pėklà vìrs vìrs /žlùgtas/ DūnŽ. Žodynuose užfiksuotas veiksmažodis mùrti ”šlapti, mirkti, težti”, šnekamojoje kalboje dažnas veiksmažodis marmãlyti ”pilstyti, pliurti”. Su skysčiu susiję ir vidinio veiksmo ištiktukai, reiškiantys prarijimą, plg.: /màk/ mùlkt /mùkt / mùˑkt/. Čia /m/ konotacija panaši — ”smukimas į tamsią gelmę”. Ir iš dviejų smūgį reiškiančių imitatyvų, vienas turi vandens semą, plg.: /tãm vaĩk’ǫkùˑ màˑkt/ įˑ šùona/ DūnŽ; Mokst ranką į vandenį LKŽ(Ds). Vienas imitatyvas signalizuoja staigų veiksmą: Mókt nosį ir ana prikìšė LKŽ(Ds). Yra sukrypavimą, sužmėžavimą reiškiantis imitatyvas /m’ĩr/, (plg. mirinėti ”šmirinėti, šmižinėti”, mickóti ”mostaguoti”, micìnti ”vizginti”). /m’ĩr/ — greičiausiai šmĩr variantas. Atskirą grupę sudaro su lūpine-nosine /m/ artikuliacija susiję mimemos: /m’ĩk//”užsikirtimui kalboje nusakyti”, /m’ĩkt//”žymėti nesusigaudymui, nežinant ką sakyti”, /mùk//”sumurmėjimui reikšti”. Paniekos komponentą, būdingą sklandžiajam /m/, rodo ir veiksmažodžiai mekióti ”neaiškiai kalbėti”, maménti ”t.p.”. Lietuvių kalboje gausu vaikų kalbos žodžių, sudarytų iš junginių su pradiniu /m/, tačiau tarp vienanarių eksplozinių junginių ištiktukuose tokių nerasta. G. Kornilovas įdomiai interpretuoja garso /m/ konotaciją kaip čiulpimo veiksmo mimemą (Kornilov 1984: 80). Tai leistų teigti, kad žodis mammà — fonosemantiškai lengvai interpretuojamas. Palyginimui lotyniškas žinduolių pavadinimas: mammalia. Yra nemažai CnV tipo imitatyvų, reiškiančių išorinį smūgį: /nùkt / n’úˑkt / n’úˑkst / n’ĩest / n’õˑkt / n’óˑket/. Du imitatyvai turi vidinio smilktelėjimo, smūgio reikšmę: /n’ĩkt / n’ĩˑkt/. Yra nerimo į vandenį ištiktukas /n’ùrkt/ (plg. su įkritimo į vandenį CmV tipo ištiktukais). Kryptelejimą į šoną reiškia ištiktukas /n’ĩkst/. Visi jie turi staigumo konotaciją, kurią patvirtina staigaus 194 veiksmo reikšmę turintis /ná.ŋkt/: Nankt ir nuvirto, numirė LKŽ(J). Nosinė artikuliacija konotuoja subambėjimą reiškiančią mimemą /n'ūr/. Trūkumą reiškia ištiktukas /n'ušt/: Būtų gerai, kad tebebūtum Vilniuj, bet darbo niušt LKŽ(Žem). Sklandžiųjų (l, r) junginių analizę pradėsime nuo žemojo /l/ ištiktukų. Judėjimo pirmyn-atgal konotacinę reikšmę rodo didelė grupė kartojamų ištiktukų, plg.: /làks/: Pirštas atkirstas laks, laks, laks tintalino LKŽ(Šts); /l'úmpt/: Liùmpt, liùmpt liùmpsi liùlys ant versmės LKŽ(J); /l'úŋkt/: Liùŋkt liùŋkt linguoja LKŽ(Er); /l'ėk/: Kad su karve susitampiau, man širdis lėk, lėk, lėk, lėk — i nebgaliu nieko LKŽ(Plt); /làp/: Užsisek tas rankoves — lap, lap, lap suplyšusios kadaroja LKŽ(Brb); /làp lap tava kaù·li/ DūnŽ; /lù·p/: Kol Aleksys karčliežuvavo, lūp lūp lūp margas genelis į medį LKŽ(Vaižg); /lúop/: Tik gaidelis luob luob /sparnais/, kakriekoį ažgiedo/jo/ LKŽ(TDrIV 207). Ištiktukas /lúop/ yra nuoroda į kitą ideofono /l/ konotaciją. Smūgio, sudavimo, kritimo ištiktukai susiję su minkštumo ir iš dalies sunkumo konotacija, plg.: /lúop/: Kultuvėlės gražios, mažutės, luop luop luop luopsi ir velėja LKŽ(TDr IV 238); /lúmp/: Lapė tik lump duobėn LKŽ(Prng); /l'iópt/: Tik liópt maišas ir nugriuvo nuo viršaus LKŽ(Grv). Minkštumo ir judėjimo konotacijas rodo ištiktukas /lùr/: Lùr lùr košę, bermai atsilosę, kad jiems kas įkrėstų, tai gardžiai suėstų LKŽ(Vad). Minkštumas, sunkumas greičiausiai sąlygoja ir šių ištiktukų pasirinkimą neutraliuose tekstuose: /ló·pc/: Jis man kada ne kada su lazda lópc, lópc! LKŽ(rš); /lùt/: Kap ėjau, koja kap slyst, tai lùt ir guliu LKŽ (Grv); /l'ė·pt/: /pašli·dá·u/ l'ė·pt un dūgna/ DūnŽ. Negreito periodinio judėjimo pirmyn-atgal (aukštyn-žemyn), lingavimo konotaciją paremia leksika: lyliúoti ”linguoti”; lekúoti ”alsuoti iškišus liežuvį (apie šunį)”; leketúoti ”pamažu klibinti”; làzgurti ”nukarus judėti”; lapúoti ”mosuoti bėgant”; lapsėti ”sparnais plasnoti”; langóti ”suptis ore”; laskióti ”maskatuoti”; lùnginti ”vizginti”; lùmčioti ”linguoti”; lùpčioti ”mušti kultuve skalbiant”; lugsnóti ”lapsėti (apie ausis)”; lùzginti ”klibinti”; liupėti ”judėti po kojomis (apie minkštą žemę)”; lop­sėti ”plasnoti”. Ši konotacija paaiškina daugybę refrenų su ideofonu /l/, plg. lado, laduto, ladu ir t.t.. Minkštumo konotaciją turi ekspresyvūs žodžiai: lelýs ”snarglys”; l'ė eiva ”liežuvis”; lėbeda ”ištižėlis”; lìmti ”sutižti, suglebti”; lámža ”kas šiltą dieną storai vilki”; lerpsóti ”suglebus sėdėti”; liuliùkas ”liežuvis”; liózga ”minkštakūnis”. Akustinės /l/ ypatybės, kaip CmV junginių atveju, sieja šį ideofoną su vandens sema: /lá/ ”skysčių tekėjimui su garsu nusakyti”; /lùk/ ”godaus gėrimo garsui reikšti”; /lùkst/ ”vandens pylimui žymėti”; /lú·kst/ ”sokimui į vandenį nusakyti”. Atkreiptinas dėmesys į žemą junginių toną. Vandens semą turi veiksmažodžiai liùlti ”tekėti”; liùrškoti ”skalauti” (plg. mùrti). Su liežuvio artikuliacija susiję kartojami ištiktukai, reiškiantys kalbėjimą — /là/: /uǯša tuòkė pamilìje/ /là là là gėrklės palė·di/ DūnŽ; /l'ėpt/ ”prasitari­mui nusakyti”. Kartojamas ištiktukas /l'ùr/ ”prastam griežimui nusakyti” leidžia daryti prielaidą, kad ideofono /l/ šnekėjimo konotacija turi paniekos 195 atspalvį. Yra daug sklandžiuojų /l/ prasidedančių veiksmažodžių, turinčių reikšmę ”niekus plėpėti, taukšti”: lilėnti, lepsėti, lėmžgyti, lėpoti, larleti, lalatūoti, laskatyti, lazgėti, làgžti, lařkšti. Šie žodžiai paremია paniekos komponentą ideofono /l/ šnekėjimo konotacijoje. Jau Platonas graikų kalbos garsui /r/ skyrė veržlumo, energijos, judėjimo konotaciją. Lietuvių kalboje šią konotaciją patvirtina ištiktukų, turinčių judėjimo semą, gausa: /r'ėpt / r àkt/ r àkst/ r àkšt/ r' àpt/ r' àkt/ r'ùpt/ r'ùnt/ rùp/. Šių ištiktukų semantinė aplinka nerodo detalesnių konotacijos komponentų, plg.: Tik r àks ir pakìšo pãnosèn LKŽ(Žmt); Visą rìunt lauk LKŽ(Gs); Aš jam tik r àkt in pėčas LKŽ(Mr); Toj naslaitė rakšt visas žarnas atadave šūniui (ps.) LKŽ(Tvr). Tačiau yra keletas kartojamų ištiktukų, kurių semantika leidžia ideofono /r/ fonosemantiką papildyti greito, veržlaus judėjimo pirmyn-atgal (mirgėjimo) konotacija: Nu, rùi rùi pasruvinýk, kad niežti LKŽ(Grš); Rìb rìb akėse, kas galėtų būt?! LKŽ(Krš). (Plg., /kõːr tos pã gal'os ròbol'į je/ a rămė nègali pastuovóti/ DunŽ.) Pavyzdžiui, mirgėjimo, ribėjimo konotacinė reikšmė gali būti S. Nėries aliteracijos: Žarsto akmenėlių/ Širvinta narimus/ Rymo ramunėlė/ Rudenio arimuos – pagrindas. Kuriamas virpančio skaidrumo rudens oro įspūdis. Veržlaus, energingo judėjimo pirmyn-atgal konotacija — dažnų CrV tipo struktūros refrenų priežastis. Ji paaiškina ir kartojamą ištiktuką /râ.i/ ”dainavimui nusakyti”. Kintama anūkštuma, atsirandanti artikuliuojant garsą /r/, virpantis liežuvio galas, moduliuojantis garso amplitudę (čia ji sumažėja, čia padidėja), matyt, turi įtakos pikto kalbėjimo, barimosi ideofono /r/ konotacijai ištiktukuose /râ/: /rărără tecina/ gražùju nepašnek/ DunŽ; /rù/: /rù rù i r'ijės kãːp šunis/ DunŽ. Ginčijimosi, kivirčijimosi, barimosi veiksmažodžių, prasidedančių garsu /r/, yra nemažai: ragóruoti, razgáuti, rážikauti, râpoti, rèšintis, reižgėti, remėžytis. Tai ideofoną /r/ papildo pikto kalbėjimo konotacija, kuri galbūt atsiradusi iš urzgimo onomatopėjos. Didžiausią semantinę CvV grupę sudaro lūpinės-dantinės priebalsio /v/ artikuliacijos kartojami ištiktukai. Lūpos patempimas tariant šį garsą sietinas su ištiktukais /v'ėkšt/ ”vaiko pravirkimui nusakyti”, /voř/ ”neaiškiai kalbai nusakyti”, /vàpt/ ”vapėjimui nusakyti”, /v'ìpt/ ”mažam viepimuisi žymėti”, /v'íːpt/ ”dideliam viepimuisi žymėti”. Šie ištiktukai — mimemų atvejai, nes garsas ar veiksmas imituojami parodant mimikos specifiškumą. Viepimosi mimika — ištiktukų, reiškiančių pasišlykštėjimą, pagrindas. Šie ištiktukai leidžia ideofonui /v/ skirti artikuliacinio pobūdžio pasišlykštėjimo, pasibjaurėjimo konotaciją, paremtą daugelio žodžių, žodynuose turinčių stilistines pažymas ”menkinamai” arba ”niekinamai”: vėpšlos, vėbros ”lūpos”; vambŕa, vámpla ”snukis”; varėzgà ”plepys”; vėpežoti, vepėti, vãpalioti, vógrauti ”plepėti, pliaukšti, niekus kalbėti”; vėbrenti, vamplinti ”nemikliai eiti, žioplinėti”; vampsóti ”žiopsoti”; vãdal(u)oti ”nėsti”, valūzuoti ”valkioti”; vėmpti ”daug gerti”. CjV tipo rasti du ištiktukai — /jèk/ ”šuns sul ojimo garsui nusakyti”; /jùst/ ”krust”. Garso /j/ fonosemantinis informatyvumas — menkas. Išva- 196 doms medžiagos nepakanka. Nekreipsime dėmesio į opozicijas tų ištiktukų, kurių semantika (o dažnai ir kilmė) skirtinga: /'tʲist : rʲist/, /mʲikt : rʲikt/, /lʲap : rʲap/, /mũr : lũr/, /lũk : rũk/, /nʲũr : lʲũr/. Daugiausiai fonosemantiškai reikšmingų opozicijų (6) turime su kontrastuojančiais dantiniais-alveoliniais /l/ : /r/, plg.: /lʲek : rʲek/, /lʲup : rʲup/, /lũkt : rũkt/, /lʲapt : rʲapt/, /lʲakst : rʲakst/, /lã : rã/. Fonosemantinės opozicijos ideofonų /l/ imituojamą lėtesnį veiksmą, ryškią negreito judėjimo pirmyn-atgal, lingavimo konotaciją patvirtina tekstas. G. Kornilovas ideofoną /l/ laiko slidumo garsu (Kornilov 1984: 162). Ideofoną /r/ iš turimų opozicijų dar galime papildyti energijos konotacija, be to, akivaizdus traškėjimo, girgždėjimo onomatopėjimo įspūdžio kūrimas (Beje, G. Kornilovas garsą /r/ vadina universaliu laužymo garsu (Kornilov 1984: 121)). Kalbėjimą reiškiančioms fonosemantinėms opozicijoms įtakos galbūt turi ir priebalsių tonas — baramasi paprastai aukštesniu tonu negu kalbama. Taip pat turime kontrastuojančių nosinio — lūpinio ir nelūpinio porų: /mʲikt : nʲikt/, /mʲikst : nʲikst : (vʲikst)//mʲíkt : nʲíkt/. Opozicijas dažniausiai sudaro minimaliųjų porų ištiktukai. Galime daryti išvadą, kad visiems sklandiesiems būdinga judėjimo pirmyn-atgal (aukštyn-žemyn) konotacija, kuri patogumo dėlei, kad nesipainiotų su kliūtinių priebalsių judėjimo fonosemantika, vadinsime vyksmu. Jo pobūdį konotuoja sklandžiojo artikuliacijos pobūdis, iš dalies tonas. Visi sklandieji vartojami kalbėjimo imitavimui arba, kaip gestų kalbos atvejai, tipiškos mimikos atkūrimui. Jų artikuliacija taip pat prideda savąjį konotacijos komponentą: /m/ — abejojimas, mikčiojimas, /n/ — neigimas, nepasitenkinimas, /l/ — panieka, lingavimas dainuojant, /r/ — piktas kalbėjimas, rijimasis, /v/ — pasišlykštėjimas, vėpimasis. Žemo tono /l/ ir /m/ gali būti vartojami, siekiant vandens, drėgmės, šlapumo įspūdžio. Didžiausio fonosemantinio informatyvumo yra garsas /l/. C/S/V tipo vienanariai junginiai. Daugiausia ištiktukų yra CšV tipo. Dvižidinis alveolinis pučiamasis /š/ kontrastuoja su sklandžiuoju /v/, plg.: /šʲeptis : vʲeptis/, /šʲũpt : vʲũpt/. /v/ turi mūsų aptartą pasišlykštėjimo konotaciją, kuri, matyt, yra fonosemantinės opozicijos pamatas. Daugiausia onomatopėjų, turinčių junginio pradžioje garsą /š/, susiję su specifinio šiuršenimo, šnarėjimo garsu, kuriam imituoti /š/ labiausiai tinka. G. Kornilovo tai pastebėta tadžikų, čiuvašų kalbose, plg. tadžikų šart „šnarėjimo laužant vyteles; ledo čėžėjimo imitacija”, čiuvašų šartlama ”traškantis šaltis”, čiuvašų šartala ”vaikų barškaliukas”. Lietuviški kartojami ištiktukai yra įvairios semantikos, juos pateikti vienoje grupėje leidžia tas pats onomatopėjinis pamatas: /šdʲ/ ”lietaus lašų barbenimui į stogą nusakyti”; /šar/ ”pylimo garsui nusakyti”; /šũpt / šũp/ ”kartojant nusakomas barstymas”; /šʲũpt/ šʲũp/ ”kartojant nusakomas intensyvesnis barstymas”; /šʲũkšt/ ”kartojant nusakomas šlamėjimas”; /šʲurkt/ ”dalgiu pjaunant gir- 197 dimam garsui nusakyti”; /š’ūr-/ ”1. byrėjimo garsui nusakyti, 2. čežėjimo garsui nusakyti”. Priebalsio /š/ funkcija reikšti šnabždėjimą, tylią kalbą — universali. Greta lietuviškų /š’à/ šàp/ š’è/ š’ėp/ š’ù/ š’ip/ (/p/ — kalbos lūpinės artikuliacijos nuoroda) yra rusų šušù!, tadžikų — šim-š! Turime tildymo ištiktuką /šà/, kur /š/ — nuoroda į šnibždantį kalbėjimą. G. Kornilovas mano, kad daugeliui kalbų būdingi ideofonu /š/ prasidedantys žodžiai, reiškiantys baimę, siaubą (plg. čiuvašų čerem šarach! ”nuo siaubo mano širdis supleišėjo” (Kornilov 1987: 130)), turi ryšį su traškėjimo onomatopėjomis, prasidedančiomis ideofonu /š/. Lietuvių kalbos imitatyvai /šùst/ ”pašiurpimui žymėti”; /šù·st/ ”plaukų pasišiaušimui nusakyti”; /šùš/ ”kartojant nusakomas pašiurpimas”; /š’ūŕst/ ”mažam pašiurpimui iš išgąsčio žymėti”; /š’ù·rst/ ”smarkiam pašiurpimui iš išgąsčio žymėti”; /š’ūrpt/ ”pašiurpimui nuo šalčio ar išgąsčio žymėti”; /š’ù·rkš/ ”išgąsčiui nusakyti” yra neabejotinai susiję su aiškia ideofono /š/ nelygaus paviršiaus konotacija. Ją iš dalies rodo ištiktukai /š’ùpš/ ”kartojant nusakomas bangų siūbčiojimas”; /š’ip/ ”ugnies švyščiojimui nusakyti”; /š’ìrkšt/ ”kibirkščių spraginėjimui virš ugnies nusakyti” ir labai gausi nelygaus paviršiaus semą turinti leksika: šaiža ”šiurpimas”; šarma ”šerkšnas”; šaršas ”vandens ribėjimas, tekant jam per akmenis ar papūtus vėjui”; šapis ”kurio atžagari auga plaukai”; šiaurė ”paviršiaus nešvarumai”; šebežis ”kankorėžis”; šėpšė ”samana, auganti ant medžių kamienų, stogų, tvorų, akmenų”; šepdžiūlis ”garbanius (apie aviną)”; šabadūkas ”varnalėšos kibis”; šekštė ”šiurkšti, prasta žolė”; šėgžmas ”šiukšlės”; šiošis ”suskeldėjusi medžio žievė”; šakšti ”stingti nuo šalčio” (apie purvą)”; šerpūti ”darytis šerpetoms”; šepsóti ”būti atsikišusiam, styroti (apie žolę, plaukus)”. Beje, J. Jablonskio pavadinimas ”žvarbieji” — lyg būtų skirtas nelygaus paviršiaus konotacijai nurodyti. Apie CsV tipo semantiką nedaug ką galima pasakyti, nes ištiktukai negausūs: /š’ūrpt/ ”sriūbtelejimui nusakyti”, /šàkt/ ”prisegimui žymėti”, /š’é·st/ ”staigiam atsisėdimui žymėti”, /š’ì·kt/ ”staigiam veiksmui žymėti”, /š’ù·st/ ”kartojant reiškia siūtimą” — jokių labiau matomų konotacinių nuorodų neturi. Tai, kad /s/ — pats dažniausias lietuvių bendrinės kalbos priebalsis (Pakerys 1986: 130) reiškia, jog jis mažiausiai žymėtas, todėl yra labai menko fonosemantinio informatyvumo. Su išlyga jam galime skirti tolygaus — staigaus judėjimo konotaciją: Siūst pralekė arklys pro kiemą LKŽ(S1). Čv tipo ištiktukų taip pat nedaug. Apie jų fonosemantiką tvirtai spręsti trūksta pavyzdžių. Veiksmažodžiai žėngti, žėrgti turi ištiktukus, kurių kitas šaknies balsis: /ž’ìrkt/, /ž’ìŋkt/. Ištiktukas /ž’ó·pt/, veiksmažodis žiotis ir ištiktukas /ž’ė·ukt/ — matyt turi mimemos bruožų, taip pat yra susijęs su pučiamąja artikuliacija. Yra onomatopėja /žàr/ ”lašų teškenimui nusakyti”, kuri akivaizdžiai papildo teksto informaciją skardinio stogo įspūdžiu: /išė·juom /i vakarėli/ pūšplìke· / lį·tù/s/ žàr žàr/ i puo linksmibis/ DūnŽ. Staigumo ištiktukus:/ž’ì·kt/ ”staigiam dūrimui nusakyti”, /ž’ì·pt/ ”staigiam veiksmui nusakyti” intuityviai norisi susieti su šviesos, švytėjimo ko- 198 notacija (/ž'ipt/ — turi aiškų ryšį su žiebti). Šią mintį suponuoja ir gausi šviesos semą turinti leksika: žarà ”pašvaistė, šviesa”, žiùžė ”ugnelė (vaikų kalboje)”, žìrti ”spindėti, raibti, kibirkščiuoti”, žérplėti ”pamažu degti, rusenti”, žaižaruoti ”spindėti”, žaìbti ”raibti”, žiotúoti ”degti” ir t.t. CzV tipo ištiktukai tėra trys: /ž'ìˑkt/ ”staigiam smūgiui nusakyti”; /zì/ ”zvimbimui reikšti”; /ziñˑ/ ”stiklo suskambėjimui nusakyti” — išvadoms apie /z/ fonosemantiką jų nepakanka. Pučiamųjų garsų fonosemantika yra epitetų pobūdžio, papildo veiksmo apibūdinimą ”tolygumo” (/s/) ar ”netolygumo” (/š/) šalutiniu požymiu. Labiausiai konotuotas garsas /š/. Su netolygumu vienaip ar kitaip susijusios /š/ fonosemantinės reikšmės: pašiurpimas — šaltis — traškesys — baimė — tyla. Įdomumo dėlei keletas asociacijų iš Š. Steponavičienės žodyno (Steponavičienė: 1986): tyla jungiama asociacijų ryšiais su — šnibždėti, nelaimė, nelaimingas, ošimas, siaubas, snaigės, šnarėjimas, šiokštimas; šaltis jungiamas su: ledas, speigas, nejaukus, šiurpu, drebėti, krečia, sukrečiantis, žvarbus. Tarp asociacijų, sukeltų baimės — drebėti, šiurpas, lūžo, šalta, tylu, uraganas. Ištiktukai, prasidedantys svetimais priebalsiais. Atskirą grupę sudaro ištiktukai, prasidedantys svetimais priebalsiais, arba — kaip juos vadina Prahos mokyklos fonologai — sinchroninėmis svetimybėmis, deskriptyvistai — šalutiniais sistemos nariais (Girdenis 1981: 122). Tokių ištiktukų neužfiksuota ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyne”. Mūsų turimi ištiktukai, kurie prasideda svetimu garsu /f/, rodo pasakymo prasmatingumą ir oratoriaus norą išsiskirti aukštu teksto stiliumi. Toks ištiktukų vartojimas labiau priklauso mitopoetinės kalbos sričiai: Fìrp ir išskrìdo LKŽ(Grž): Fìrt ir apsivertė ant kito šono LKŽ(Rod); Fùkt ir atlėkiau, fùkt ir gatava LKŽ(Slv). Tai patvirtina ir dažnas ištiktuko vartojimas pačiu pirmuoju sakinio dėmeniu, savotiškas sintaksinis jo aktualizavimas. Yra aiškių atvejų, kuriuose /f/ — fakultatyvinis /p/ variantas, atliekantis ekspresyvinę funkciją ir rodantis neeilinį pasakymą, t.y. aktualizuojantis jį arba patį oratorių: Fùr ir ištrūko tas žvirblis jam (ps.) LKŽ(Pin); Bèg fùk fùk traukinys LKŽ(Klk); Lapė fùrt per langelį ir išsinešė kiškutį LKŽ(Vlk). Artimą reikškinį pateikia A. Girdenis, aptardamas tarminius žodžius: š. žem. afalceina ”apelsinai”, folka ”polkas”, fudra ”pudra” (Girdenis 1981: 122). Garsui /f/ galima skirti pretenzingumo konotaciją. Raide h (matyt, dėl savo akustinių savybių: žemo tembro, neperiodinių virpesių, suvokiamų kaip ūžesys, šlamesys, liežuvio užpakalinės-gomurinės artikuliacijos) žymimas šiurkštesnis perėjimas į garsą, h šių ištiktukų atveju nėra fonema, jos atsiradimas taip pat priklauso mitopoetinės kalbos sričiai. Šis garsas panašus į paralingvistinį gaudinimo garsą ir turi aiškią kraupumo konotaciją, plg.: Velnias ėmė vytis šaukdamas ”Huš huš į maišą?” LKŽ(TDr VI 15); Hamt ir suėdė vilkas vieną avį LKŽ(Skr); Pelėda — heu — sako LKŽ(Ps). Fonologiškai tai: hamt — /amt/, huš — /uš/, heu — /eu/. Su garsu /h/ yra tarptautinių juoko onomatopėjų /hà/, /hù/ huūˑ/, /hì/. Panašiai juokiasi jakutai — huk!, turkai — hig-h!, japonai — ha-ha ir t.t. (Kornilov 1984: 89). 199 Su garsu /ch/ yra taip pat tarptautinė juoko onomatopėja /chà/ ir jos variantai. Duslųjį atitikmenį vartoja rusai xo-xo, xuxu, tadžikai — xu-xu, xa-xa, osetinai xuel-x, čiuvasai — xax-xax-x (Kornilov 1984: 88). Šie priebalsiai dėl savo svetimos kilmės, t.y. egzotiškumo, ir dėl to, kad kalboje yra reti — turi nemažą fonosemantinį krūvį. Nėra abejonių, kad dažnas jų kartojimasis tekste ar kitoks aktualizavimas (sakykim, pirmuoju sakinio dėmeniu) yra labai greitai pastebimas. Jų fonosemantika paviršinė ir labiau priklauso mitopoetinės kalbos sričiai. Junginiai su afrikatomis. Junginių su priebalsinėmis afrikatomis analizė rodo, kad fonosemantikos požiūriu, tai tarpinė grandis tarp vienanarių ir dvinarių junginių, nes grynųjų onomatopėjų atveju šie junginiai atrodo lyg būtų vienas garsas, o imitatyvų grupėje — aiškūs fonosemantiniai junginiai. Skardų, metalinį skambėjimą, žvangėjimą imituojančios onomatopėjos savo semantiniame lauke turi metalo arba stiklo semą turinčių žodžių, plg.: Džengti kavolis ir nukirto geležį LKŽ(Ds); Džin džin stiklus pakeldami LKŽ(rš); Džinkt pro langą pinigai LKŽ(Jdr); Velnias atnešęs džek pinigus ant stalo per langą LKŽ(Dglš); Tik džur džur jam pinigus ant galvos papylė LKŽ(Rd); Kai dalgiai aštrūs, o arkliai smagiai eina, tai džì džì džì LKŽ(Gr); Džan džan dalgius daužo į tekin ius LKŽ(Vaižg); Džer džekt dusliai džerksejo dalgės LKŽ(J.Balt); Marti džingt raktus gnešusi metė ant žemės LKŽ(J). Afrikata /ǯ/ tekstuose dėl fonosemantikos plečia sakinio semantinę erdvę nuoroda į metalinį, su garsu susijusį objektą, plg.: Džė džė džė, kad lyja, nuo stogų LKŽ(Slm). Lytì pradėjo po dvylikos, klausaus, dža dža dža LKŽ(KlvrŽ). Eisiu pamelšiu džy džy džy karvytę LKŽ(Vrn). Metalo semą (semantiniame lauke — dalgis, žirklės, kirvis) turi ”kirpimą, pjovimą” reiškiantys ištiktukai /ǯ’ìrkšt/ǯ’ìrkš/ǯ’ìrkt/. Šiais atvejais afrikata /ǯ/ kontrastuoja su /ž/ kaip netolydusis (staigiau pereinantis nuo pauzės prie garso) su tolydžiuoju ir su /d/ kaip ryškusis su blausiuoju (mažiau intensyvaus šlamesio). Metalo skambėjimo garso diferencialiniai požymiai — netolydusis ir ryškusis. Afrikatai /ǯ/, fonosemantiškai interpretuojama kaip nesk aidomam garsui, skiriama metalinio skambėjimo konotacija nėra visiškai onomatopėjinė. Tai rodo mūsų aptarti kibiro ir stogo sintaksiniai-semantiniai atvejai. Junginiai su požymiu difuzinis besiskiriančia afrikata CǯV taip pat turi metalinio, aštraus skambėjimo konotaciją ir metalo arba stiklo semą turinčių žodžių semantinį lauką, plg.: Džingt stiklas ir subyrėjo LKŽ(Skrd); Džir rėžia stikliorius stiklą LKŽ (Slm); Pagriebęs lazdą, kaip duos jai in galvą — pinigai tik džer džer LKŽ(BsP I 279); Džinkšt kirviu paukštei galvą nukirto LKŽ (rš). Ką jis, varge, prikapos su tokiu kirvuku — džekt džekt LKŽ (Rs). Yra varpo skambėjimo ištiktukų: /ǯ’ìn/ ǯań.k/ ǯań.kt/ ǯen/. Kanopų bildėjimą imituoja ištiktukai: /ǯ’ìk/ ǯàk/ ǯùk/. Metalinio kibiro nuorodą turi ištiktukas ≠ /ǯ’ìː/: /a dziː dziː nuori/ DūnŽ. Nagrinėdami /k/ : /t/ fonosemantines opozicijas buvome aptarę požymio kompaktinis : difuzinis fonosemantinį informatyvumą. Kompaktiniam garsui 200 skyrėme intensyvesnio, didesnės energijos, valingumo, kryptingesnį veiksmą. Šią išvadą patvirtina opozicijos /ž'ek : ž'ekt/, /ž'in : ž'in'/; /ž'įˑnkt : ž'įˑnkt/, /ž'įˑ : ž'įˑ/. Kompaktinio /ž/ ir difuzinio /z/ priešinimas diferencijuoja atkuriamą garsą. Tai, kad junginiais C₃V realizuojamos semantiškai mažiausiai žymėtos jojimo garso ir varpo skambėjimo onomatopėjos, bei mūsų aptarti tekstai leidžia daryti išvadą, kad abu ideofonai /ž/ ir /z/ turi metalinio skambėjimo konotaciją, bet /ž/ — yra didesnio fonosemantinio informatyvumo. Daug fonetinių variantų, reiškiančių ”lesimo” ištiktuką, yra sietini su skoliniu dziobas (galbūt ir patys ištiktukai yra skoliniai) ir analizei įtakos neturi, plg. /ž'óˑpt/ ž'áˑp/ ž'úˑpt/ ž'ùpt/ ž'úˑopt/. Afrikatos /ž/ fonosemantinis krūvis nedidelis, ji turi metalo skambėjimo konotaciją, jos fonosemantinis informatyvumas mažesnis, lyginant su /ž/ fonosemantiniu informatyvumu. Su afrikata /č/ realizuojama didelė grupė kirtimo, kirpimo, plyšimo garsą imituojančių ištiktukų. Garso pamatas — specifinės dusliosios afrikatos akustinės savybės (šlamesiai, perėjimas iš pauzės į garsą). Kitaip negu skardžiųjų afrikatų garso metališkumas akcentuojamas sąlyčio su objektu švelnumas (dažnas objektas iš kurio kyla garsas yra medis, mėsa, medžiaga), plg.: Čàk čàk ėmė kirsti medį LKŽ(Jnšk); Čàkšt, čàkšt — medis ir nuvirto LKŽ(Krkl); Čàkt kirvis įsikirto į medį LKŽ(J); Tik čàkšt į pirštą ir įsikirto LKŽ(Vvr); /č'éˑkšt/ nukirtaũ: odega šuniˑ/ DūnŽ; Čáˑrkšt, čárkšt kerpa siuvėjas pilką milą LKŽ(rš); /č'irkšt/ páˑrpliˑša/ lúopiˑg dabāˑr/ DūnŽ; /č'irkšt nuošiniˑs/ labāˑ suplįˑšiz bįva/ DūnŽ. Akivaizdžiai matosi universalus skardžiųjų : dusliųjų fonosemantinis diferenciacinis požymis — kryptis. Skardžiųjų onomatopėjos imituoja savaiminį garsą, kurį skleidžia judinamas objektas (pinigai, stiklas, dalgis, pentinai, varpas, kanopos ir t.t.), dusliąja /č/ imituojamas garsas, atsirandantis iš dviejų objektų kontakto, jis nėra savaiminis. Net lietaus garsą imituojančios onomatopėjos atrodo besiskiriančios nuo skardžiųjų variantų tuo, kad signalizuoja sąlytį su minkštu objektu: Čà čà čà ir apliejo mane LKŽ(Šts); Čè čè čè lietus tokiais dideliais lašais, kad ėmė duot LKŽ(Jnšk); /gīrdu par m'iˑgùs/ čà čà čà/ DūnŽ. Onomatopėjų — imitativų grupę, reiškiančią slydimą nelygiu paviršiumi, galima interpretuoti dvejopai. Įmanoma onomatopėjinė interpretacija: /č'ùˑšt/ č'ùˑšt vàˑrnas kāˑp vėštas/ DūnŽ. Galima ideofonų /t/ ir /š/ samplaika: Čiūkšt ir nušliaužė per ledą LKŽ(Ds); Čiūkšt vyželė, čiūta, an žemelę, lylia LTR(Ds); /č'ùˑkšt pavirta į nekeláˑs/ LKŽ. Smūgio imitavyvai /č'íˑŋkt/ ir /č'ēŋkt/ yra dusliesiems būdingos krypties jis, jam, man: /mùni pamāˑti/ marti// dùreš č'íˑŋkt/ DūnŽ; /čáŋkt par nagùs/ kùr graibāˑs/ DūnŽ. Ideofonas /t/ reiškia judėjimą, /š/ sustiprina informatyvumą. Afrikatos vartojimas tildymui yra valingesnio, labiau reikalaujančio pobūdžio, lyginant su /š/ prasidedančiais ištiktukais. Valingumo suteikia ideofonas /t/, plg.: /uˑžrįka/ č'ùkt/ višį nutūla/ DūnŽ; /šùbar'áˑu gāˑva iškšūsi/ 201 vaikā. č’ūkst/ DūnŽ. Afrikata /č/, lyginant ją su /t/ ir /š/, yra didesnio fonosemantinio informatyvumo, bet jos konotacinės reikšmės gali sutapti su garso /t/ konotacinėmis reikšmėmis (smūgio atvejis) ir su garso /š/ konotatyvumu (tildymo ištiktukai). Vienintelė tik /č/ būdinga — minkšto dviejų objektų kontakto garso konotacija. Onomatopėjos, prasidedančios garsu /c/, imituoja švelnesnį, ne tokį aštrų, silpnesnį, gana aukštą garsą: Dziegorius ant sienos taip iš reto eina čak čak čak LKŽ(Jnšk); Klausau tik can can su žvanguliais ir nuskambėjo tolyn LKŽ(Ds); /ciñ/ ciñ. / į sprūgą lempiki/ DūnŽ; /či˙nkt/ č˙nkt/ mėt kapė˙ikas/ DūnŽ. Afrikatos /c/ konotacija — smulkių objektų skleidžiamas švelnus garsas. Tai greičiausiai difuzinio /s/ įtaka, kurios švelnumo konotacijos nesimatė vienanariuose CsV tipo junginiuose. Ideofonuose ši konotacija matoma. Švelnumo, uždarumo, glėbio konotacija skiria ištiktukus /càpt/ cùp/ có˙p/ cū˙pt/ ”sugriebimui nusakyti” nuo jų analogų be afrikatos, plg.: /kàpt/ ir t.t. Tai ideofono /s/ įtaka, nes /t/ — yra įprastos judėjimo — kontakto — staigumo konotacijos. Švelnumas, realizuojamas garsu /s/, kombinacijoje tildymui reikšti lemia tai, kad ištiktukai /c’īt/ c’ic/ paprastai vartojami tildant vaikus. Afrikatos /c/ konotacija — mažų objektų skleidžiamas švelnus garsas. Ne onomatopėjų atveju — tai ideofonų /t/ ir /s/ kombinacija, kur /s/ turi anksčiau neatsiskleidusią fonosemantinę minkštumo, švelnumo, mažumo reikšmę. Baigiant afrikatų skyrių, reikia pridurti, kad aprioriškai atrodo, jog jų vartojimo dažnumas ir polinkiai tarmėse gali būti visai kiti negu bendrinėje kalboje ar apibendrintame lietuvių leksikos modelyje, kurį pateikia LKŽ. Turi galvoje ne tik dzū kavimą, kuris, be abejonės, keičia afrikatų fonosemantinį turį. Atrodo, kad žemaičiai yra linkę vartoti daugiau ištiktukų su afrikatomis negu kitų tarmių atstovai, todėl jų informatyvumas tarmėse yra kitoks. Tai, žinoma, diskutuotinas ir tyrinėtinas dalykas. Priebalsių klasių pagrindiniai fonosemantiniai skirtumai. Visi kliūtiniai lietuvių kalbos priebalsiai turi biheivioristinės schemos veiksmas — judėjimas — kontaktas konotaciją. Tai gali būti ir paralingvistinės situacijos pojūtis — jausmas — rezultatas — išraiška. Ši konotacija skiriasi nuo sklandžiųjų klasei būdingos vyksmo (periodinio/ neperiodinio judėjimo įvairiomis kryptimis) konotacijos. T tipo priebalsiai reiškia aiškią pradžią turintį vienakryptį veiksmą, kurio pobūdis ir kryptis diferencijuojama klasės viduje konstruojančių garsų. Sklandžiųjų vyksmo požymiai taip pat priklauso nuo individualių garso savybių. Pučiamųjų klasės priebalsiai yra veiksmo ar pojūčio epitetai, rodantys jo lygumą, vientisumą arba nelygumą, šokčiojantį pobūdį. Fonosemantiškai reikšmingi priebalsių akustiniai požymiai. Klasių viduje fonosemantiškai reikšmingi šie akustiniai požymiai: a) kompaktiškumas — suteikia veiksmui ar pojūčiui valingumo, energijos, aiškaus kryptingumo. 202 b) tonas — kuo aukštesnis priebalsio tonas, tuo smulkesnį veiksmą, pojūtį, potyrį norima imituoti. Tono požymis yra vandens, oro, tamsos, blausumo konotacijų pagrindas. c) dieziškumo fonologinis požymis — šalutinis, paaukštinamas garso tonas mažina, švelnina imituojamą veiksmą, bet lemiamos įtakos fonosemantikai neturi. Kliūtiniai priebalsiai, kontrastuojantys pagal duslumo : skardumo požymį, atlieka tas pačias fonosemantines funkcijas veiksmo — judėjimo — kontakto situacijoje, bet duslieji paprastai žymi stipresnį veiksmą. Skardieji dar gali turėti papildomą į save nukreipto veiksmo konotaciją arba skirtis nuo dusliųjų veiksmo kryptimi. S tipo duslūs priebalsiai — nelygumo (veiksmo, pojūčio, kuris pertraukiamas pauzėmis) konotacijos turėtojai, S tipo skardūs — lygumo (veiksmo be pauzių) konotacijos reiškėjai. Fonosemantiškai reikšmingi priebalsių artikuliaciniai požymiai. Jų skyrimas nuo akustinių — sąlygiškas. Diferencijuojant veiksmo — judėjimo — kontakto konotaciją turi įtakos kliūtinių tarimas, kai oro srovė skverbiasi pro uždarumą ir su energija įveikia kliūtį. Jos įveikimo pobūdis — konotacijos pagrindas, pavyzdžiui, tariant /k/ liežuvio užpakalinė dalis staigiai atsitraukia nuo gomurio — aktualizuojama veiksmo pradžia, tariant /t/ — liežuvis prisispaužia prie priešakinių dantų, kliūtis yra toliau nuo ryklės, pučiamas oras nueina ilgesnį kelią, garsas dažniausiai turi judėjimo konotaciją. /p/ tarimui būdinga lūpinė kliūtis šiam priebalsiui suteikia kontakto, veiksmo pabaigos konotaciją. Lūpinė artikuliacija yra labai potenciali fonosemantiniu požiūriu: visi lūpiniai garsai susiję su kalbinės žmogaus veiklos imitavimu. Nosinis tarimas gali reikšti nepasitenkinimą. Fonosemantiškai reikšminga uždarumos — atvirumos artikuliacija, būdinga sonantams, — pagrindinė vyksmo konotacijos priežastis. Pučiamųjų oro srovės pastovus skverbimasis pro angą — tolydumo : netolydumo priežastis. Ištiktukų fonosemantikos nagrinėjimas — pirmas žingsnelis į labai įdomią konotuotos leksikos sritį. Klausimų lieka daugiau negu atsakymų. Tačiau šios srities perspektyvumas leksikologijai, poetikai, psicholingvistikai, sociolingvistikai, net kalbos istorijai — neabejotinas. Tyrimo laukia refrenai, burtų žodžiai, balsių istorija fonosemantikos požiūriu, lietuvių mitopoetinė kalba ir daugybė kitų, labai įdomių klausimų. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI DunŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dünininkų žodynas, Vilnius, 1976. Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius. Jakobson R., Waugh L. 1979: The Sound Shape of Language, New York. Kornilov G.I. 1984: Imitatīvų v čuvašskom jazyke, Čeboksary. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 3-16, Vilnius, 1956—1995; II leid. 1—2, 1968—1969. Pakerys A. 1986: Lietuvių kalbos fonetika, Vilnius. 203 Steponavičienė S. 1986: Lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynas, Vilnius. PHONOSEMANTIC OF MONOMIAL EXPLOSIVE CONCONANTS IN ONOMATOPOEIC INTERJECTIONS Summary The presented work is looking for the answers to the questions rising in phonosemantic research by analysing one group of the specific expressive vocabulary of the Lithuanian — onomatopoeic interjection. Therefore it was chosen the onomatopoeic interjections for the object of study as the least problematic area of the expressive vocabulary. The work is complex because the problem is linked to phonetic, phonology, semantic and lexicology. It is analysed the explosive monomial consonants in onomatopoeic interjections. The general theoretical provision is the foundation of the research: the connotative synesthetic language sounds function that is realised through the acoustic features with the universally comprehensive signals. The main phonosemantic function of the stops belonging to the T class is to imitate the paralinguistic situation of action — motion — contact. The choise of the consonant depends on its acoustic features (tone, compactness), but may be influenced by sound’s articulate pecularities (that is very characteristic of the consonant /p/). Consonant /p/ carries the greatest phonosemantic weight, the most neutral one is /k/. The main phonosemantic function of the voiced T class consonants is to express the connotations of action — motion — contact and has the phonosemantic meaning of the opposite direction or inner action. The consonant /g/ has the lowest phonosemantic mark, /b/ — the highest one. Sonorants are characterised by the connotation of forward — backward (up-down) movement. The sound /l/ has the highest phonosemantic informativity. The phonosemantic of the fricatives has epithet nature, add the secondary motion characteristics of ”evenness” (/s/), ”unevenness” (/š/), ”light” (/ž/). The sound /š/ is the mostly connotated. There is a separate group of the onomatopoeic interjections that begin with the consonants of the outlying nature. Our onomatopoeic interjection beginning with an alien sound demonstrate the ”refinement” of the expression and the narrator’s wish to distinguish himself by ”noble” style. The collocations with affricates are the intermediate link between monomial and binary collocations. The examination of the phonosemantic of onomatopoeic interjections is the first step into the most interesting area of connotated vocabulary. 204