Daiktavardžio „širdis“ dariniai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Zita ŠIMĖNAITĖ DAIKTAVARDŽIO ŠIRDIS DARINIAI 01. Širdis yra senojo indoeuropietiško leksikos sluoksnio žodis1, priklausantis konkrečiosios semantikos žodžių klasei, kūno dalių (somatizmų) leksinei semantinei žodžių grupei. Akademiniame ”Lietuvių kalbos žodyne” pateikta 23 širdies reikšmės2. Šis daugiareikšmis žodis yra plačiai vartojamas ir jo pamatu sudaryta nemaža vedinių ir darinių. Straipsnio tikslas — aprašyti darinius, kurių pamatas — daiktavardis širdis. Medžiaga rinkta iš ”Lietuvių kalbos žodyno”3 (toliau — LKŽ), jo kartotekos (toliau — LKŽK) ir tarminių žodynų4. Panaudoti ir autorės surinkti pavyzdžiai. 02. Kiekvieną darinį sudaro darybos pamatas ir formantas5. darinys yra pamatuotas žodis, o jo leksinė reikšmė priklauso nuo jį sudarančių dalių. Analizuojant darybos santykius, remtasi darybos opozicija6: darinys ↔ širdis. Aptariamųjų darinių reikšmės sąlygoja pamatinio žodžio semantika. Širdies pagrindu sudaromi išvestiniai ir sudurtiniai daiktavardžiai bei būdvardžiai. 03. Žodžių darybos sistemoje ryškus dėsnis, kad ”darinys atsirasdamas visada remiasi viena pamatinio žodžio reikšme”7. Ne visos širdies reikšmės yra vienodai darybiškai aktyvios. 1. Daiktavardžio širdis vediniai 1. Vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Daiktavardis širdis gali būti pamatu išvestiniams daiktavardžiams ir išvestiniams būdvardžiams, padarytiems su priesagomis ir galūnėmis. 1 Sabaliauskas A. Lietuvių kalbos leksika, Vilnius, 1990, 15. 2 Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius, 1986, 850—866. 3 Lietuvių kalbos žodynas 3—15, Vilnius, 1956—1991; II leid. 1—2, 1968—1969. 4 Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976; Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius, 1985; Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius, 1988. 5 Dėl darybos pamato ir formanto sąvokų žr. Urbutis V. Žodžių darybos teorija, Vilnius, 1978, 87, 178, 208. 6 Ten pat, 66. 7 Ten pat, 155; Taip pat Tichonov A. N. Словообразовательный словарь русского языка 1, Москва, 1985, 38. 148 1.1. Išvestiniai širdies daiktavardžiai 1.1.1. Iš daiktavardžio širdis daugiausia padaroma priesagų vedinių. Gausumu išsiskiria deminutyvai. 1.1.1.1. Širdies deminutyvams būdingiausia malonumo reikšmė. Dažniausiai yra priesagos -ėlė vediniai. Remiamasi ir tiesioginėmis, ir perkeltinėmis širdies reikšmėmis, pvz.: Š₁⁸: Kadalojas muno širdėlė, ištiesu kojas DūnŽ117⁹. Lėkė kulkelė kaip sode bitelė per protingą galvuzėlę, per mirštamą širdėlę JD1142. Š₂: Sukėsi, savo širdelę suramysi, ir vėl gerai bus Krm. Žino mano širdelė, katroj šaly mergelė KrvD137. Širdelė — ne milo skiautelė Rg. Š₃: Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta LTR(Šl). Š₄: Alekseli, gaivink širdelę kaip nors End. Vaikeli, vaikeli, širdelė norėt, ale kūnelis nenori Pv. Malonumo reikšmė vartojami taip pat priesagų -užė (-užėlė), -ikė, -aitė, -alė deminutyvai, pvz.: Š₁: Širdikė tuk tuk, tuk tuk Lkv. Š₂: Šird užė mano, klaidūne mano, kame tave nuramdysiu? KlvD27. Mano širdaitė [je] daug meilės žodačių D117. Jaučia mano širdužėlė, neilgai čia būsiu, neilgai uliuosiu DrskD74. Š₃: Dosli širdaitė - tuščia kamaraitė Erž. Gera širdalė — plika subinė Ggr. Š₄: Nor mano širdužė saldaus mieg užėlio N40. Dainose paprastai vartojama tik širdies deminutyvai, dažniausiai širdelė. Nors moteriškosios giminės daiktavardžių įprasta daryti moteriškosios giminės deminutyvus, Prūsų krašto dainose šios taisyklės nesilaikoma. Kai kalbama apie širdį kaip jausmų simbolį, sakoma širdėlis, širdytis, širdaitis, pvz.: Rausnės kiemelyj aug mano žiedelis, ten rimst mano širdelis RD32. Gerk gerk, mergele, gerk gerk, jaunoji, širdelyj mano laikomoji KlpD26. Kaip linksmas man širdyt[į]s yra RD198. O aš ir josiu į tą kiemelį, kur rimst mano širdaitis RD41¹⁰. Dainose nuolatiniu epitetu einantis širdies deminutyvas būna moteriškosios giminės šalia moteriškosios ir vyriškosios giminės daiktavardžių, pvz.: Sesule viešnėle, dalyk spodkus: tėvuliui širdelei — palši jaučiai, motulei širdelei — margos karvės VoL392(Ons). Močiute širdele, tai tau, tai tau, augina dukrelę ne sau, ne sau LTsI471. Dėku tėveliu, mielai širdele, kad mane mažą gražiai auginai TŽI153(Sn). Parein 8 Š raidė ir skaičiumi žymimos širdies reikšmės pagal LKŽ. 9 Sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ, tiktai tarminių žodynų nurodomas ir puslapis. 10 L. Rėzos užrašytose dainose prie širdelio ir širdužio būdvardžiai derinami kaip prie moteriškosios giminės daiktavardžių: Ar ne lengva, ne linksma tavo širdelis? RD83. Tūžbos pilna šird užis jaunosios mergytės RD1. Vyriškosios giminės širdies deminutyvai, ko gero, dainose atsirado dėl vokiečių kalbos įtakos, plg. das Herz, das Herzchen. 149 tėvelis, parein širdelė žirgo neradęs nei kamanelių Niem8. Ei, kūmuže, kūmuže širdūže, kodėl mane į svečius neprašai? JD20. Močiute motinėle, močiute širdūžėle, ar tu turėjai didį vargelį, ik mane užauginai? Niem4. Rūpinosi tetužėlis, mano mielas širdūžėlė, in kur išleis sūnelį BsO270. 1.1.1.2. Maloniniai širdies deminutyvai su priesagomis -elė (-elytė), -užė (-užėlė, -užytė), -ytė, -ikė, -ulė yra vartojami ir perkeltine reikšme: taip kreipiamasi į žmogų, reiškiant jam palankumą, meilumą. Kreipiantis į asmenis nepaisoma gramatinės giminės: širdelė, širdytė kreipiamasi ir į moterį, ir į vyrą, pvz.: Žinai, širdelė, šiemet tankiai reikia mest [bulves]: pūsta, gali nedygti Pv. Ai, širde­le tu mano, kaimynele, pasakysiu tau didelę naujieną V.Myk-Put. Tėveli, širde­le tu mano mielas, auginai sūnelius mus tris kaip vieną LTR(Ktv). Sesutės mano, širdelės mano, jūs nuklastykit didį dvarelį (d.) Ktv. Ponuliai, širdelės, jei man duotūt va čia pasistatyt Dg. Eik tu, širdytė mano, kokia pradžia, tokia i pabaiga Jnšk. Gaspador, tėvai, širdyt, ką tamsta padirbai tam žmogeliui? Sln. Aš nevadinau jų vardeliu, — širdytė, meilytė, patieka mano JV880. Taip deminutyvinės malonumo reikšmės pagrindu susiformavo maloninio kreipinio reikšmė: atsirado naujas, nominacinis santykis tarp pamatinio žodžio ir deminutyvinio darinio reikšmės. Kreipiamasi ir ne deminutyvais, pvz.: Širdie mano, renkis in veseliją: tavo vyriausia sesuo ženyjasi LB168. Motinėle, nemigau, širdis mano, nemigau (d.) Dbg. Maloninius kreipinius jau XVIII a. pradžioje užfiksavo J. Brodovskis rankraš­tiniame žodyne: Mano širdel, mano sakalėli, mano auksel B690. G. Neselmanas ir F. Kuršaitis pateikia tokius širdies deminutyvus: Mano širdel, mano širdyt N. Aukšutis, aukštutėlis, dušelė, širdikė, širdytė KII148. Širdelė, širdikė, širdytė, širdūžė KI635. Mano širdytė, širdūžė, širdikė, žuvikė, paukštutis KI371. F. Kuršaičio žodyne yra ir vyriškosios giminės maloninis kreipinys širdūkas (KI635, KII148). Į vyriškosios giminės asmenį kreipiamasi vyriškosios giminės deminutyvais širdelaitis, širdulis, širdulėlis, širdūkas, širdutėlis, pvz.: Kad tą motį žinoti, mano širdelaiti, tai paklausyk! I. Tėvuli, širduli! Dg. Širdulėliau, ko verki? Šts. Širdūk, sėskies, pabūk DrskŽ376. Tavęs, širdutėli, pasiilgau Šts. Širdelė, širdutė, širdeliu, širdūžiu ne tik kreipiamasi, bet ir pavadinamas mielas, brangus asmuo, pvz.: Nematy­siu savo širdutės par laukelius parlinguojant namo Grk. Yra, kad yra trys audėjėlės, nėra, kad nėra muno širdelės D29. Aš išleidau į kele­lį savo mieląjį širdėlį JV950. Kryžius jos pasunkdavo, ypačiai atsimenant savo nebesugrįžtančiojo mylimojo širdūžio prš. 1.1.1.3. Širdies deminutyvai su priesagomis -elė, -ikė, -(i)ukė, -utė vartojami mažumo reikšme, kai širdis žymi augalų bei prietaisų centrinę dalį arba ką nors primenati širdies formą, pvz.: Tiktai medžio ašis buvo, pati ta širdelė Trk. Kur skamba varpeliai 150 be širdelių, kur groja vargonai be pirštelių LTR(Pnd). Jau leidą širdelės žalias [prigijusias braškes] Šl. Gal tun kuliai iš širdži-kių į atsigavus Vdk. Kopūstu tik širdžiukės teliko [nuo spragų] Pc. Širdūkė žolyno pilna bičių Drsk. [Linų] širdelės pasilinkam, pakulas parduodam Er. Širdikės [fobolių] kiaulei supyliau, surijo kaip smakas DūnŽ371. Tu griūši širdžikės nedidelės Rs. Ant širdėlės užsimana pumpurė Krkn. Širdikė pakelia girnų pusę Tt. Baltos langainės su širdutėmis J.Avyž. Širdelės kokias te turėjo nuspirkę Km. 1.1.1.4. Keletas širdies deminutyvų su priesagomis -elė, -ukė, -utė, -utė, -ikė turi leksikalizuotą reikšmę. Įvardijamos tam tikrų daiktų dalys, pasidaromi botanikos, zoologijos terminai. LKŽ minimos net 6 širdelės reikšmės: plunksnos koto širdis, girnų varpstė, verpimo ratelio kaištelis, spynos iškyšuliukas, pieštuko ar tušinuko šerdelė, auskarėliai (Dicentra spectabilis). Širdelėmis vadinami ne tik auskarėliai (Š, LBŽ, LFIII470, NdŽ, Nč, Brž, Ds), bet dar ir kiškio ašarėlės (Briza media LBŽ, LFII220, NdŽ), pelkinė mandrauninkė (Parnassia palustris Kzt), čiūžutė (Thlaspi Akm), žvaginė trikertė (Capsella bursapastoris Akm). Širdūkių vardą turi auskarėliai ir ašarėlės, pvz.: Mes vadinam širdūkėm, aba zvaneliais Dsn. Ir ašarėlėm, ir širdūkem vado DrskŽ376. Širdutėmis pavadinta dvigeldžių moliuskų šeima (Cardiidae LTE(Papildymai) 600), širdikė — audimo šaudyklės šeiva (Pj), širdytė — tušinuko šerdelė (Pnm). LKŽ atskirai iškelti girnų varpstės pavadinimai širdėlė, širdikė, širdžikė (daugiausia ”Lietuvių kalbos atlaso” duomenys, žr. LKAI141) greičiausiai yra tokios pat širdies reikšmės mažybiniai variantai ir turėjo būti pateikti širdies lizdė. 1.1.2. Iš širdies padaromi daiktavardinės ypatybės turėtojų pavadinimai su priesagomis -ininkas, -inė ir su galūne -ius. Su priesaga -ininkas, -ė padarytas abiejų giminių daiktavardis širdininkas, -ė (širdininkas, -ė; širdinykas, -ė)¹¹ reiškia asmenį, turintį nesveiką širdį, pvz.: Širdininkė esu, babimt ir išvirsu Rdn. Neduok Dieve žmogum senatvą pabaigt, palikom širdinykai gatavus LKŽK(Alz). Širdinykai jo visa giminė, ir jam impartkas DrskŽ375. Galima ir būdvard iška vartosena, pvz.: Širdinykė motera, daugis yra širdinykų žmonių DrskŽ375. Tokiu pačiu žodžiu vadinama sukatžolė (Leonurus), augalas, skirtas širdžiai gydyti, pvz.: Kur prie eglių auga, drabnas žiedukais, širdinykai vados, nuog širdies renka DrskŽ375. Širdinė (BTŽ) — širdies ir priesagos -inė vedinys, augalo rūšinis pavadinimas: trešnių veislė, pavadinta pagal jo vaisiaus formos panašumą. 11 Skliausteliuose rašomi morfonologiniai, tarminiai, galūnių variantai, neturintys įtakos darinių semantikai. 151 Širdinės – būdvardinės kilmės daiktavardis, pavadinantis maldas, skirtas Jėzaus širdžiai, pvz.: Anandien toks klierikaitis širdinės skaitė Grg. Daiktavardiniai galūnės -ius vediniai paprastai eina asmenų pavadinimais. Širdžius, širdė sietini su širdies maloninio kreipinio (širdie) reikšme (plg. 1.1.1.2.), pvz.: Ką, širdė, padarysi J. Šek ant galvos savo [rūtų vainikėlį], tegu tvai̇pina amžiną vienybę su paskirtu tavo širdžiumi berneliu JR91–92. Tavo dantys išbyrės išbyrės, nė širdžiukas nemylės nemylės JV71812. Neaiškus darinys yra L. Ivinskio Viekšniuose (TŽI352) užrašytas širdžius, reiškiantis išvartą, kerplėšą. Jis gali būti ir individualus, atsitiktinis, nes paliudytas tik vieno šaltinio. Bendrosios giminės daiktavardį širdžius (Dkšt, Trgn), pavadinantį greitai supykstantį asmenį, galima būtų darybiškai sieti ir su veiksmažodžiu širsti, ir su daiktavardžiu širdis reikšme ”piktumas, pyktis”. 1.1.3. Su priesaga -ystė padarytas daiktavardinės ypatybės pavadinimas širdystė, kuris siejasi su širdies reikšmės atspalviu ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas”. Ypatybėms nusakyti būdingesni būdvardžių abstraktai (plg. širdingystė, širdingumas). Širdystė rasta tik bažnytiniuose raštuose: Tavęsp tikt laikaus iš širdystės brš. 1.1.4. Netipiški vediniai padaryti su priesagomis -ietė, -iena, -ulys, -esas, -asas, -ašas, -ekšnis, -eksnis, -oklis (-uoklis). Širdietė – asmens pavadinimas pagal priklausymą tam tikrai žmonių grupei: Jėzaus širdies vienuolijai priklausanti narė. Iš širdies reikšme ”medžio šerdís” ir priesagos -iena pasidarytas medienos rūšinis pavadinimas širdiena (Mt, BTŽ). Su priesaga -ulys paprastai daromi veiksmažodžių abstraktai, einantys ”fiziologinių ar psichinių reiškinių bei būsenų (dažniausiai nenormalių) pavadinimais”13, pvz.: dygulys, svaigulys. Širdulys yra apibrėžiamas LKŽ kaip ”širdies liga”. Tokia reikšme gali būti pavartotas ir pats daiktavardis širdis, plg.: Boba gavo širdulį Trg. Vienai darė operaciją, neatsigavo – širdį turėjo Kv. Iš širdies reikšme ”medžio šerdís” ir priesagos -esas padarytas tos pačios reikšmės vedinys širdėsas, užrašytas tik Priekulėje, pvz.: To medžio širdėsas išpuvęs, netiks šindeliams. Žemaitijoje vartojamas homonimas širdėsas (LKAI95, žr. Žemėl. Nr. 38), turi reikšmę ”geležinis kuolas, perkišamas per priekinį vežimo ratų skersplautį ir ašį”. Šio vedinio reikšmės pagrindą sudaro širdies sema ”vidurys”, nurodoma daikto paskirties vieta. Bendrinėje kalboje pasirinktas šerdėsas padarytas iš labiau apibrėžtos semantikos daiktavardžio širdis. Tokia pati darybos struktūra ir tos pačios reikšmės vedinių, padarytų su priesagomis -asas, -ašas, -ekšnis, - eksnis. Širdasas ir širdąšas užfiksuoti 12 L. Ivinskis šiam žodžiui randa dar ir kitokią, ”meilikautojo, pataikūno” reikšmę: Pilnas meilavimos žodžiais pri moterų, širdžius, smukčius I. 13 Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius, 1965, 292. 152 tik Lietuvių kalbos atlase, žr.LKAI95(Akm, Žr, Tv) ir LKAI95(Pln), širdėkšnis atėjęs iš F. Ruigio, K.G. Milkaus ir F. Neselmano žodynų į F. Kuršaičio ir A. Kuršaičio žodynus. Pastarieji įrašė ir širdėkšnį. Šių žodžių vedinius su priesaga -(i)ninkas (-nykas) — širdėšninkas (širdėšininkas, širdėšnykas), širdāšnykas, širdėkšninkas (širdėkšnykas, širdėčnykas) (žr. LKAI95, Žemėl. Nr. 38) — reikėtų gretinti su tos pačios reikšmės rus. сердечник. Iš visų šių variantų dažniausiai vartojamas širdėšninkas. Iš K. G. Milkaus žodyno į vėlesnius žodynus (N, [K], Ndž, KŽ) pateko priesagos -oklis vedinys širdoklis, kurio reikšmė ”skylė šerdešui perkišti” remiasi širdies sema ”vidurys”. Tos pačios reikšmės žodį A. Kuršaitis pateikė ir su priesaga -uoklis: širduoklis (tai greičiausiai o ir uo garsų maišymo Prūsų Lietuvoje padarinys). 1.2. Išvestiniai širdies būdvardžiai 1.2. Iš daiktavardžio širdis padaromi būdvardžiai su priesagomis -ingas, -a; -iškas, -a; -ytas, -a; -ėtas, -a; -inis, -ė ir galūne -us, -i. 1.2.1. Su priesaga -ingas, -a padarytas būdvardis širdingas, -a gali žymėti: a) ypatybes, motyvuotas širdies reikšmės atspalviu ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas”, pvz.: Ak, lietuvninkai, širdįngi mano broleliai! K. Donel. Tai aš jums linkiu iš širdingos meilės S.Dauk. — Ačiū, už širdį ačiū Bb. Anas netur širdies LžŽ257. Nebuvo su širdžia žmonys Užv. b) ypatybes, motyvuotas širdies reikšme ”piktumas, pyktis”, pvz.: Širdingas vyras, labai muštis greit gali DrskŽ375. Až ką tu šiandie šitokis širdingas? Rš. Širdingos bitės Zt. — Širdų paskendęs Trgn. Tu te piršto nepridėjai! Dar tu širdį turi! Lp. c) didumą ypatybės, susijusios su širdies reikšme ”medžio šerdís”, pvz.: Šitos pušys tai geras medis: jos širdingos Paj. Nusipjauna kvajų ir tokį, kad ji būtų ne širdinga, o balaningą LKŽK(Kpč). — Širdis medžio gera Dglš. Širdis neskali yra KlvrŽ. Į žodynus (H, CII172, R, MŽ) pirmiausia pateko būdvardžio širdingas, -a teigiamos ypatybės reikšmės. Tokiomis reikšmėmis šis būdvardis vartotas senuosiuose raštuose, pvz.: O tokia didė širdinga, o neiškalbama linkstnybė MP87. Judink mus maldumą širdingump MKr21. Su pyktčiu susijusias ypatybes nusakančios šio būdvardžio reikšmės būdingos rytų Lietuvos tarmėms. Būdvardžio širdingas, -a reikšmė ”drąsus, nenusimenan­tis” (B209, CI264, BBAg2,4,M) yra semantinis skolinys: lietuvių kalboje nėra panašios širdies reikšmės, galinčios jį motyvuoti. 1.2.2. Būdvardis širdūs, -i turi panašias reikšmes, susijusias su širdies gerumo ir piktumo reikšmėmis, kaip ir būdvardis širdingas, -a, pvz.: Ji tokia širdi žmona Jrb; Neerzink tu jo, ba anas labai širdūs Ds. Šita kalba buvo labai per širdi V.Piet. Darybiškai jį galėtume sieti ir su veiksmažodžiu širšti (išskyrus pavyzdį iš Jurbarko, kuris tėra, matyt, trumpinys iš 153 nuoširdus ar paširdus). 1.2.3. Su priesaga -ytas, -a padarytas būdvardis širdytas, -a žymi ypatybes, susijusias su širdies reikšme ”piktumas, pyktis”, pvz.: Ale ir širdytas: ani ažujudint nemožna Arm. Širdytas arklys LKŽK(Dv). Buičiai geras: dar neregėjau širdyto nė karto Dv. Anys širdyti vienas su kitu Ščn. 1.2.4. Su priesaga -iškas, -a padarytas būdvardis širdiškas (širdiškas), -a žymi ypatybę, motyvuotą pagrindinės širdies reikšmės ”centrinis kraujo apytakos organas” pagal formos panašumą, pvz.: Širdiškas lapas — su gilía trikampiska išpjova lapkočio prisėgimo vietoje BTŽ. Ištisiniai lapai būna skydiški, širdiški, inkstiški, iet iški, strėliški LKŽK(rš). Senuosiuose raštuose šis būdvardis žymi ypatybę, kurią galima sieti su širdies reikšmės atspalviu ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas” (plg. širdingas, -a), pvz.: Širdiška (tikra) meilė ir mielaširdingystė BBPvP2, 1—2. Bežadis pražado anuos žodžius, pilnus gailystos širdiškos SPI175. 1.2.5. Su priesaga -ėtas, -a padarytas būdvardis širdėtas, -a žymi ypatybes, susijusias su širdies reikšme ”centrinis kraujo apytakos organas” pagal formos panašumą, pvz.: Tabokų lapai dideli, širdėti, kurių skvarma it širdis yra S.Dauk. Širdėti drobių raštai Ggr. L. Ivinskis yra nurodęs šio būdvardžio reikšmę ”ypatybės didumas”, siejamą su širdies reikšme ”medžio šerdis”. 1.2.6. Su priesaga -inis, -ė padarytas būdvardis širdinis, -ė žymi ypatybes, susijusias su širdies reikšme ”centrinis kraujo apytakos organas” pagal priklausymą, paskirtį ir formos panašumą, pvz.: Širdinis raumuo DŽ. Kad būtų širdinių vaistų davę, tai būt ligą nustūmę LKŽK(Pl). Širdiniai lapai DŽ. Raštuose rastas šis būdvardis, žymintis ypatybes, susijusias su reikšme ”medžio šerdis”, pvz.: Širdinė lenta pasilikti neimam nesusirietusi rš. 1.2.7. M. Daukšos ”Postilėje” pavartotas senovinis įvardžiuotinis būdvardis širdyjęjis, -ji, sietinas su širdimi kaip žmogaus jausmų, vidaus pasaulio simboliu, pvz.: Klausykime jo ne tiektai ausimis kūningomis, bet toli daugęs širdyjęjomis DP493. 2. Daiktavardžio širdis dūriniai 2. Dūriniai remiasi dviem pamatiniais žodžiais. Širdis, sudarydama sudurtinio žodžio sudėtinę dalį, gali jungtis su daiktavardžiu, būdvardžiu, veiksmažodžiu, skaitvardžiu ir prielinksniu. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikose priešdėliniai vardažodžiai yra laikomi priešdėlių vediniais¹⁴. A. Paulauskienė, pabrėždama, kad ”vediniai remiasi vienu pamatiniu žodžiu, o dūriniai sintaksine konstrukcija — žodžių 14 Lietuvių kalbos gramatika 1, 423.; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1994, 145. 154 junginių¹⁵, praplečia dūrinio sąvoką, išskirdama antrojo tipo dūrinius, sudarytus iš vieno savarankiško žodžio ir kito tarnybinio. Iš daiktavardžio širdis padaryti priešdėliniai vardažodžiai savo darybos struktūra pritampa prie dūrinių, sudarytų iš dviejų savarankiškų žodžių. Sudurtiniai žodžiai yra žodžių junginių ekvivalentai¹⁶. Kalboje paprastai lygia greta funkcionuoja dūrinius atitinkantys žodžių junginiai. Dūrinių reikšmę lemia abiejų pamatinių žodžių reikšmių santykis. Širdis gali eiti pirmuoju arba antruoju sudurtinio daiktavardžio arba sudurtinio būdvardžio dėmeniu. Nagrinėjamų dūrinių tipai parodyti 1— 4 lentelėse¹⁷. 2.1. Sudurtiniai daiktavardžiai 2.1.1. Širdis, eidama pirmuoju dūrinio dėmeniu, sudaro sudurtinius daiktavardžius, jungdamasi su daiktavardžiais ir veiksmažodžiais. 2.1.1.1. Š + D. Pirmuoju dėmeniu einanti širdis apibrėžia antrąjį dėmenį, nurodydama, kad pasakytas dalykas skirtas širdžiai — ”centriniam kraujo apytakos organui”: širdaląšiai, širdžažolė (širdžolė, širdžiažolė, širdžžažolė), širdžiažolynis (širdžiažolynis). Tekste dažnai eksplikuojama šių žodžių reikšmė: Širdžiažolė tik nuo širdies sopėjimo Nč. Širdžolių arbata nu širdies mušimo LTR(Kltn). Širdžiažolynių paieskot reika — gerai anys širdžiai Klt. Tirkšliuose užrašytas širdaląšius atitinkantis žodžių junginys: Kas ten tokie par širdies lašai? Trk. J. Pabrėža širdžažolę vadino sudėtiniu terminu širdies žolės, o širdies žolelėmis buvo įvardijęs šilinį gvazdiką (Dianthus deltoides). Anksčiausiai į žodynus pateko širdžolė: K. G. Milkaus žodyne (1800 m.) taip pavadintas vaistinis skaistenis (Pyrethrum parthenium). Širdžažolė - gyvas tarmėse gencijoninių šeimos vaistinio augalo (Centaurium) pavadinimas, botanikų įteisintas terminas (LBŽ). 2.1.1.2. Pirmuoju dėmeniu einanti širdis apibrėžia antrąjį dėmenį, nurodydama, kad pasakytas dalykas priklauso širdžiai, ”centriniam kraujo apytakos organui”: širdakaulis (Rz), širdiplėvė (MedŽ425). 2.1.1.3. Pirmuoju dėmeniu einanti širdis nurodo, kad antruoju dėmeniu pasakytas dalykas yra panašus į širdį, primena širdies formą. Tai botanikos terminai: širdlapis (debesylas, Inula Mt, KŽ), širdlapėčiai (dvilapė medutė, Majanthemus lifolium LBŽ, LFlI543, NdŽ). Šių darinių antrasis dėmuo nurodo augalo dalį, o sudurtiniai daiktavardžiai metonimiškai pavadina pačius augalus. 2.1.1.4. Š + V. Kai pirmuoju dėmeniu einanti širdis nurodo veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo objektą, turime asmenų pavadinimus širdėdis, -ė; ¹⁵ P a u l a u s k i e n ė A. Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius, 1994, 88. ¹⁶ V a l e n t a s S. Sudurtinių žodžių ir sintaksinių konstrukcijų santykiai, Vilnius, 1979, 3. ¹⁷ Lentelėse Š raide žymi daiktavardį širdis, o kitos raidės — dūrinio dėmenis pagal jų pamatinių žodžių priklausymą kuriai kalbos daliai: D — daiktavardis, B — būdvardis, V — veiksmažodis, Dl — dalyvis, S — skaitvardis, P — prielinksnis. 155 širdėda; širdgraužis (širdgraužis), -ė. Jie siejasi su pastoviais žodžių junginiais (frazeologizmais) širdį ėda, širdį graužia, pvz.: Kas čia gailėsis tokio širdėdžio Stl. — Iš vaikų dartės nieko gera, tik širdį ėda Drsk; Toks pasiutėlis tevams tik širdį ėda — širdgraužis rupūžė! DūnŽ371. — Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia LTR(Vl). LKŽ su pažyma neol. ir klaustuku pateiktas Vaižganto širdžiasargis tera neaiškios reikšmės rašytojo naujadaras. 2.1.1.5. Šiam darybos tipui priklauso augalų pavadinimai širdgloba ir širdžiamušiai. J. Pabrėžos sukurtas botanikos terminas širdgloba metonimiškai pavadina sukatžolę (Leonurus). Kaltanėnuose užrašytas širdžažolės sinonimas širdžiamušiai, pvz.: Širdžiamušių prikabinta kamaroj, pridžiauta; ana širdį nesveiką turi LKŽK (Klt). 2.1.1.6. Grupė darinių, kurių pirmasis dėmuo širdis yra antrojo dėmens veiksmažodžiu pasakomo veiksmo subjektas arba objektas, savo reikšme priimena veiksmažodžių abstraktus¹⁸: širdaskaudis — širdies skaudėjimas, širdgėla — širdies gelimas. Širdoplakis remiasi tiesioginės reikšmės žodžių junginiu ir reiškia veiksmą: Iš ko ma[n] tas širdoplakis prisimetė? Jd. Kiti šio tipo dūriniai remiasi perkeltinės reikšmės žodžių junginiais (frazeologizmais) ir nusako būseną: širdąpykis, širdąplakis, širdąskaudis (širdskaudis), širdąskudis, širdgaila, širdgela (širdgela, širdgelė, širdigėla, širdgilas, širdgila, širdgyla, širgilas), širdgrauža (širdgriauža, širdągriauža), širdperša (širdperšas, širdperšis), širdplėša. Palyginkime dūrinių ir žodžių junginių vartojimą, pvz.: Gerai, ka turian metū lašų: visi širdąpykiai pagyna Plt. — Pyksta širdis, nė valgyti nieko nenoru Vvr. Pavalge apsserga pykimu širdies A1884,186; Į širdskaudį įpuoliau DūnŽ371. — Teip širdis skauda - a nė[ra] kas atsitikęs End. Neturi vaikų — neturi širdies skausmo Klt; Bus tau širdgela, kad širdis gels, magztysis J. Tokį man širdgelą nuo sunaus apturėt! Ss. Par visą mūsų gyvenimą kaitos širdgilas su džiaugsmu S.Dauk. — Į ją žiūrint širdį gelia Rs. Tu dar mun didesnę baimę ir širdies gelimą darei, su savo akimis į muni rodydamas PP38; Da viena širdgrauža atsirado Ms. Toki širdągriauža užėjo, ka nons tu kur dėkis! LKŽK(Žlp). — Kas tau širdį grauža, motynel? Pvn. Ar tai ne širdies graužimas tokis pasileidęs vaikas! Nmn; Išmetei žodį neapgalvojęs, o kitam jau ir širdperša Vdžg. — Širdis kažko peršta — ar nelaimę prijauta Užv. Į žodynus pirmiausia pateko širdperša. Šį dūrinį randame K. G. Milkaus žodyne širdies lizde. Širdgėla pirmą kartą užfiksuota 1890 m. laikraštyje ”Tiesos prietelius”. Širdplėša — žodynų žodis (Š, Rtr, BŽ220, NdŽ, KŽ), širdąplakis užrašytas Salantuose, o širdąskaudis, širdgaila, širdgrauža turi tik po vieną pavyzdį iš raštų. Žemaičiams būdingas širdgilas (S.Dauk, M.Valanč, Žem, Kv, Als, Šts, Sd). Iš tos pačios leksinės reikšmės dūrinių — širdąplakis, 18 Plg. Lietuvių kalbos gramatika 1, 464. 156 širdaskaudis, širdgaila, širdgėla, širdgilos, širdgrauža, širdperša, širdplėša — bendrinėje kalboje įsitvirtino širdgėla ir širdperša kaip sielvarto (vartoto jau M. Daukšos raštuose) sinonimai19. 2.1.2. Širdis, eidama antruoju dūrinio dėmeniu, sudaro sudurtinius daiktavardžius, jungdamasi su daiktavardžiais, būdvardžiais ir prielinksniais po, prie. 2.1.2.1. D + Š, B + Š. Sudurtiniams daiktavardžiams, kurių antrasis dėmuo širdis jungiasi su daiktavardžiu ar būdvardžiu, būdinga perkeltinė reikšmė. Tai metoniminiai sudurtiniai daiktavardžiai (bahuvrihi) ”kurie savo darybine reikšme tepasako daikto dalį, tačiau iš tikrųjų eina viso daikto pavadinimais”20. 2.1.2.1.1. Širdis, kūno dalies pavadinimas, gali būti pavartotas ”viso” žmogaus reikšme: tai sinekdocha, kai visuma nusakoma dalimi, pvz.: Aha, ar tai nėr visokių širdžių sviete! Skr. Laimingas tas, kam teko tokia širdis: tai meilės ryšiai nenutrūksta ir vienam numirus Vaižg. Šia vartosena grindžiami metoniminiai asmenų pavadinimai: akmenširdis, -ė; atviraširdis, -ė; silpnaširdis, -ė ir pan. Leksinė darinio reikšmė įvardija asmenį, kurio savybes apibūdina pirmasis žodis. Šio tipo metoniminiams dariniams būdingesnis būdvardiskas vartojimas21, todėl juos vėliau aptarsime kaip sudurtinius būdvardžius. 2.1.2.1.2. Kai širdis žymi augalo žiedo vidurį ar gyvūno kūno dalį, o būdvardžiai — išskirtinę fizinę ypatybę, turime metoniminius augalų ir gyvūnų grupinius pavadinimus: nuogaširdžiai (dailieji auskarėliai, Dicentra spectabilis Ds), siauraširdžiai (stuburinių potipis, bekaukoliai, Acrania E, NdŽ). Panašiai sudarytas ir metaforinis-metoniminis botanikos terminas auksaširdė (paprastoji bitkrėslė, Tanacetum vulgaris LBŽ). 2.1.2.2. P + Š. Iš širdies su prielinksniais po (priesdėlis pa- tiesiai atliepia prielinksnį po)22 ir prie padaryta daiktavardžiai paširdė (paširdis, paširdžiai, paširdžiai) ir prieširdis (pryširdis, pryširdis, prieširdė, pryširdė). Abu dūriniai žymi vietą palei arba po širdimi, ”centriniu kraujo apytakos organu”, pvz.: Kumščių davė į paširdį, į susirietę Jd. Negerai, skausta nugara į paširdžiai DūnŽ248. Prieširdis skaud J. Kumeliukas patvyškėjo prieširdėn Š. Palyginkime atitinkamas prielinksnines konstrukcijas, pvz.: Vis nudiegia po širdžia LKT198(KzR). Marti pri kojų, sesuo pri galvos, matušė pri širdelės D20. Į žodynus pirmiausia pateko pryširdė (Q260) ir pryširdis (C1919,R202, MŽ268). Žemaičiams būdingesni daugiskaitiniai variantai paširdžiai (Als, Šv, Škn, Skd), paširdžiai (KlvrŽ, Ms). Prieširdis turi nemaža išvestinių reikšmių, ir jos visos susijusios su vietos sema. Specialia reikšme išsiskiria anatomijoje įsitvirtinęs terminas prieširdis, 19 Žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993 (toliau DŽ³). 20 Lietuvių kalbos gramatika 1, 438. 21 Ten pat, 449. 22 Paulauskienė A. Min. veik., 93. 157 pavadinantis širdies dalį — ”kiekvieną iš dviejų viršutinių širdies skyrių (artium cordis)”, pvz.: Širdis turi du prieširdžius ir du skilvelius V.Las. Panašiai dalies reikšme gali būti pavartota ir paširdė: ”širdies maišelis (pericardium)” (Ndž). 2.2. Sudurtiniai būdvardžiai 2.2.1. Š + D. Širdis, eidama pirmuoju dūrinio dėmeniu, sudaro sudurtinius būdvardžius su daiktavardžiais, nurodydama, kad antruoju dėmeniu pasakytas dalykas turi formą, panašią į širdį: širdlapis (širdžialapis), -ė; širdžia vaisis, -ė, pvz.: Širdlapiai Virginijos tabokai — lapai į širdį pavedę, išsirėžę, nusvirę S.Dauk. Širdžialapė kaldezija (Caldesia parnassifolia) LBŽ. Širdžiavaisis riešutmedis (Juglans cordiformis) LFIII188. 2.2.2. Širdis, eidama dūrinio antruoju dėmeniu, sudaro sudurtinius būdvardžius, jungdamasi su daiktavardžiais, būdvardžiais, skaitvardžiais ir prielinksniais. 2.2.2.1. B + Š. Daugiausia yra sudurtinių būdvardžių, padarytų iš būdvardžio ir širdies23. Kai širdis, kūno dalies pavadinimas, metonimiškai reiškia asmenį, o pirmuoju dūrinio dėmeniu einantys būdvardžiai nurodo išorines ar vidines ypatybes, turime asmenis apibūdinančius būdvardžius. 2.2.2.1.1. Pirmuoju dūrinio dėmeniu einantys būdvardžiai apibrėžia širdį, nusakydami fizines asmens ypatybes: šilpnaširdis, -ė; stiprašaširdis, -ė; sveikaširdis, -ė, pvz.: Ji tokia silpnaširdė, mažai visai įdirba Gs. Stipriaširdžiai žmonys Klm. Kalboje funkcionuoja atitinkami laisvi žodžių junginiai, pvz.: Esu labai silpnos širdies, vis širdį gnaibo Alv. Mano širdis labai stipra, širdies aš nejaučiu Kvr. Anoji ... buvo stiprios širdies DP116. 2.2.2.1.2. Pirmuoju dūrinio dėmeniu einantys būdvardžiai apibrėžia širdį, nusakydami vidines, dvasines ypatybes tiesioginėmis arba perkeltinėmis reikšmėmis. Kalboje vartojami atitinkami laisvi žodžių junginiai ir pastovūs žodžių junginiai (frazeologizmai), pvz.: a) gailiaširdis, -ė — Jis gailios širdies, užjaučia Pv; geraširdis, -ė — Prieinamas bėdoj — geros širdies žmogus Dgč; jautriaširdis, -ė — Jom sunku buvo, jo jautrios širdies LKŽK(Pl). piktaširdis, -ė — Tura piktą širdį, supyko Rm. Idant svetys neturėtum jo už piktos širdies žmogų S.Dauk; b) kietaširdis, -ė — Kas tur taip kietą širdį, kad nebūt dūsavęs? D. Pošk. Žmonės širdies kietos velij tamsę vietoj šviesos KN198; lengvaširdis, -ė — Anas labai lengvos širdies: prašai — ką turi ir atiduoda Ds. Toks yr lengvos širdies LKŽK(End). 23 Lietuvių kalbos dūriniuose dažniausiai pasikartojantis antrasis dėmuo — kūno dalių pavadinimai, žr. Valentas S. Min. veik., 38. 158 minkštaširdis, -ė — Minkštos širdies tas vaikas, atneša uogų DrskŽ376; silpnaširdis, -ė — Kam tos širdys yr silpnesnės, tai vis tikėdavo velniais Žg; šaltaširdis, -ė — Tėvas vis tiek juk šaltos širdies, jam nerūpi [, kaip vaikai gyvena] LKŽK(Všn). šiurkščiaširdis, -ė — Katras šiurkščios širdies, tai neduoda pin; tiesiaširdis, -ė — Dievas gerai daro jiems, kurie yr geros ir tiesios širdies DP30. LKŽ ir LKŽK rasta per 40 šio darybos tipo sudurtinių būdvardžių (mielaširdis, -ė; milaširdis, -ė; siauraširdis, -ė — skoliniai). Dauguma jų vartojami tik raštuose ir žodynuose. Iš M. Daukšos raštų atėjo mėilaširdis, mielaširdis (plg. 1. milosierny), piktasirdis: Mėilaširdis ir geradaris Viešpatis DP263. Palaiminti mielaširdžiai, nes mielaširdumą ingis DP532. Piktaširdžiai karaliūs DP99. M. Mažvydas Katekizme vartojo tolesnio laipsnio darinius mylasirdingas (Mž353), mylasirdystė (Mž577), mylasirdingystė (Mž489), mielaširdystė (Mž98). K. Sirvydo žodyne randame mielaširdingą (SD¹81, SD154), o F. Hako, P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose — ir lengvaširdingą, lengvaširdystę. Vėlesniuose žodynuose šio dar(a)us tipo žodžių vis daugėjo. Gyvojoje kalboje tokie dariniai reti: tai raštų ir žodynų žodžiai. Iš širdies ir apibrėžiamojo būdvardžio sudaryti asmenis apibūdinantys būdvardžiai gali būti vartojami kaip būdvardžiai ir kaip daiktavardžiai, pvz.: Tai buvo dora, minkštaširdė, gyvulėlius mylinti moteriškėlė Vaižg. Visi jie minkštaširdžiai V.Piet; Karštaširdė dovanėlė puolėsi bėgiot po linksmą LzP. Vėja kelia geravalai kaip karštaširdžiai Vaižg. Ši aplinkybė lėmė, kad LKŽ juos pateikia labai įvairiai, priklausomai nuo turimų pavyzdžių: atviraširdis, -ė; bailiaširdis, -ė; kiltaširdis, -ė — laikomi smob., drąsiaširdis, -ė; rūstaširdis, -ė — adj., geraširdis, -ė; lengvaširdis, -ė — adj., smob., kilniaširdis, -ė; piktaširdis, -ė — smob., adj. Kietaširdis, -ė ir minkštaširdis, -ė pateikti atskirais adj. ir smob. straipsniais kaip homonimai (nors kietširdis, -ė turi bendrą straipsnį). Nuo LKŽ X tomo jau sistemingiau pradėta rašyti abi gramatines pažymas ir jungti į vieną straipsnį analogiškos darybos žodžius, pvz.: sausaširdis, -ė; silpnaširdis, -ė; šaltaširdis, -ė; šiurkščiaširdis, -ė; švelniaširdis, -ė. LKŽ metoniminiai asmenis apibūdinantys būdvardžiai pateikiami nevienodai, priklausomai nuo turimos iliustracijos. ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” turėtų atsispindėti kalbos vartojimo tendencijos ir to paties darybos tipo dūrinius reikėtų kvalifikuoti vienodai24. Trečiajame žodyno leidime įdėta 13 dūrinių, kurių pamatinį žodį širdis apibrėžia būdvardis: 7 laikomi būdvardžiais, 6 — daiktavardžiais, turinčiais vyriškąją ir moteriškąją giminę. 24 Žr. P a u l a u s k a s J. Žodyno redagavimas žodžių grupėmis. — Kalbos kultūra 49, 1985, 6–14. 159 Neaišku, kokiu principu remiantis vienodos darybinės reikšmės ir to paties pat- matinio žodžio dūriniai priskiriami vienai ar kitai kalbos daliai: atlapaširdis, -ė; geraširdis, -ė; jautriaširdis, -ė — būdvardžiai, o atviraširdis, -ė; kietaširdis, -ė; minkštaširdis, -ė; piktaširdis, -ė — daiktavardžiai. Labai chaotiškai aiškinamos šių dūrinių reikšmės. Daiktavardžiais laikomi dariniai apibrėžiami nurodant asmenį žodžiais žmogus arba kas, bet ne visada pasinaudojama žodžiais, iš kurių jie padaryti, pvz.: atviraširdis, -ė — atviras, nuoširdus žmogus; lengvaširdis, -ė — romus, atlaidus žmogus; kilniaširdis, -ė — kas kilnios širdies; minkštaširdis, -ė — kas jautrus, gailestingas. Būdvardžiais laikomų dūrinių aiškinimai dar įvairesni: atlapaširdis, -ė — atviras, viską išsipasakojantis; gailiaširdis, -ė — kuris gailios, geros širdies; geraširdis, -ė — nuoširdus, gailestingas; grynaširdis, -ė — tyraširdis, nuoširdus; jautriaširdis, -ė — turintis jautrią širdį, jautrus; meiliaširdis, -ė — meilus; tyraširdis, -ė — kuris tyros širdies, doras. Pateikiant šio tipo dūrinius žodynuose, galima būtų žymėti jų dvigubą gramatinę kategoriją: adj., smob. Apibrėžiant leksinę reikšmę, tiksl ingiau būtų eksplikuoti jų darybinę reikšmę ir, jei būdvardinio dėmens reikšmė perkeltinė, parinkti sinonimą, pvz.: atlapaširdis, -ė — turintis atlapą širdį, atviras; atviraširdis, -ė — turintis atvirą širdį, nuoširdus; geraširdis, -ė — turintis gerą širdį; kietaširdis, -ė — turintis kietą širdį, nejautrus; tyraširdis, -ė — turintis tyrą širdį, doras. Dviguba gramatinė kategorija ir darybinis reikšmių aiškinimas pakankamai aiškiai apibrėžtų metoniminius dūrinius, ir tuomet nereikalingi būtų DŽ³ iliustraciniai žodžių junginiai geraširdis žmogus, grynaširdis žmogus. 2.2.2.1.3. Kai širdis, būdama antruoju dūrinio dėmeniu, reiškia ”medžio šerdį”, o pirmuoju dėmeniu einantis būdvardis nurodo fizinę ypatybę, turime daikto ypatybę nusakantį būdvardį kiauraširdis, -ė, pvz.: Kiauraširdis medis cigarnyčioms dirbti Ggr. 2.2.2.2. D + Š. Sudurtiniai būdvardžiai, padaryti iš daiktavardžio ir širdies, turi panašią savybinę reikšmę kaip ir dūriniai iš būdvardžio ir širdies. Pirmuoju dėmeniu einantys gyvūnų, augalų ir medžiagų pavadinimai metaforiškai apibūdina dvasines ypatybes. Tai metaforiniai-metoniminiai dariniai. 2.2.2.2.1. Pirmuoju dūrinio dėmeniu einantys gyvūnų pavadinimai nurodo, kam priklauso širdis. Metaforiškai apibūdinamos žmogaus dvasinės ypatybės: arklaširdis (arklaširdis) -ė; karveširdis, -ė; kiškiaširdis, -ė; šunširdis, -ė; žuikširdis, -ė. Kalboje funkcionuoja atitinkami pastovūs žodžių junginiai (frazeologizmai), pvz.: Tas vyras yra arklaširdis, t.y. jo širdis kieta kaip arklio J. Reik gero arklaširdžio tokius vaikus mušti DūnŽ32. 160 – Jei tūra árklio širdį, tejemy s, tenėsys Krš: Nebūk šunši rdis, pasigailėk vaiko! Šl. Be darbo auginti, i ne vėšokliai, i šunši rdžiai LKŽK(Rdn). – Šunės širdį tūrą, ka ligoni varo Pj. 2.2.2.2.2. Pirmuoju dūrinio dėmeniu einantys augalų ir medžiagų pavadinimai nurodo, iš ko širdis ”padaryta”. Šio tipo dūriniais metaforiškai dažniausiai apibūdinamos žmogaus dvasinės ypatybės: akmenširdis (akminširdis), -ė; auksširdis, -ė; geležširdis, -ė; medžiaširdis (medžiaširdis), -ė; šiaudaširdis, -ė; šudširdis, -ė. Kalboje funkcionuoja ir atitinkami pastovūs žodžių junginiai (frazeologizmai), pvz.: Ot akmenširdis tavo Jonas: kap ėmė mušti arklį, tai nesekė ir atprašyt Vrn. Akmįnširdžių vaikų yra DūnŽ24. – Reik akmino širdį turėti tokį ligonį išganti DūnŽ24. Akmenies širdes užkietėjusiy žmonių DP181. Reik akmens širdį turėt, ka nepasigailėtum Gs. Tik Šatėse užrašytas molaširdis metaforiškai apibūdina žmogaus fizinę ypatybę, pvz.: Ana molaširdė, ar akėtas, ar duobėtas — viską ėda Šts. Šio tipo metaforiniai-metoniminiai dūriniai negausūs: arklaširdis, šunširdis gana dažni žemaičiuose, o karvelširdis LTR(Šll), kiškširdis rš, šiaudaširdis Vd, zuikiaširdis V.Kudir — tik pavieniai raštų žodžiai. Jiems būdingas daiktavardėjimas ir tos pačios leksikografinio pateikimo problemos kaip ir dariniams iš būdvardžio ir širdies: DŽ³ randame būdvardį auksaširdis, -ė, o LKŽ nurodyta, kad tai abiejų giminių daiktavardis. 2.2.2.3. S + Š. Iš skaitvardžių vienas, du, devyni ir daiktavardžio širdis sudaryti sudurtiniai būdvardžiai vienširdis (vienaširdis), -ė; dviširdis, -ė; devynširdis, -ė. 2.2.2.3.1. Pirmuoju dėmeniu einantis skaitvardis vienas nurodo ”vienumą, vieningumą”. Tai asmenį apibūdinantis būdvardis, reiškiantis bendramintį: Anuodu vienširdžiai. Esama ir atitinkamų žodžių junginių, turinčių perkeltinę reikšmę, pvz.: Sandara, viena širdis SD76. Bus visų šventųjų viena sandara ir viena širdis DP542. Vienos širdies būti KII188. Džūkai devyną vieną širdį tūrį Vs. K. Sirvydas lenkų jednomyślny išvertė žodžiais vienaširdis, sandarus (SD76). M. Daukšos Postilėje pavartotas prieveiksmis vienaširdžiai: Viešpats Dievas, kuris daro gyventi vienaširdžiai namuose DP457. Nuo K. Sirvydo iki A. Kuršaičio žodynuose fiksuotas vienširdis (vienaširdis), pavartotas Vydūno giesmėje (Mes, Lietuvos vaikai, stovėsim vienaširdžiai), liko religinių raštų ir žodynų žodžiu. 2.2.2.3.2. Pirmuoju dėmeniu einantys skaitvardžiai du ir devyni nurodo širdies, reiškiančios šeklalizdį, dalį skaičių, pvz.: Kad merga dvilypi, arba dviširdį, obulį savalgo, tad dvynus kartą pagimdanti LTR. Ką valgai? – Devynširdį [obuolį] Ss. 2.2.2.3.3. Pirmuoju dėmeniu einantis skaitvardis du nurodo širdies, reiškiančios medžio šerdį, dalį skaičių, pvz.: Dviširdį medį nedek į budinką: sako, perkūnas trenkęs Šts. 2.2.2.4. P + Š. Iš daiktavardžio širdis ir prielinksnio be padarytas būdvardis beširdis (beširdis), -ė reiškia ypatybes, pasakytos širdies reikšmės at- 161 spalviu ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas”, neturėjimą, pvz.: Su beširdžiu žmogų sunku gyvent LžŽ35. Gavo tokį beširdį vyrą, tai paraudos LKŽK(Gs). Žiaurus, beširdis žmogus LL11. Valdove, beširdi valdove, gyvent aš noriu... A.Vien. Beširdė giltinė jį (Jaunių) išrovė iš mūsų tarpo K.Būg. Vartojami ir atitinkami žodžių junginiai, pvz.: Ana beširdė, be gailesio DünŽ87. Kažin, ar tokie beširdės ir yra anos tie vaikai? End. Kaip jūs beširdės, žmogus parnakt guli i pardien, i nežiūrit LKŽK(Sdb). Tavo dainos beširdies S.Nėr. Dažnai beširdis, -ė vartojamas daiktavardiškai, pvz.: Beširdis, pririšė šunioką ant pagairės vėjo ir čypdžia Ds. Beširdžiui nebijėsi širdį Sim. Žiaurumas, beširdžio darbas LL127. Oi, pagailėkite, beširdžiai! Vd. Prakeiktas beširdis, kurs velnio nagais jam viltį išplėš paskutinę Mair. DŽ³ beširdis, -ė pateiktas tik kaip daiktavardis. Vis dėlto iš turimų pavyzdžių matome, kad šis žodis ne ką rečiau vartojamas grynai būdvardiškai, o vartojimas predikatinėje pozicijoje ir junginiuose su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais taip pat rodo jį esant būdvardžiu, pvz.: Būk tu mun toks beširdis DünŽ45. Akmeninis tu, beširdis, bejausmis, nebrangini nieko, nei motinos, nei sužadėtinės, nei sūnaus, nei Lietuvos P.Dirgėla. Mintys beširdės, mintys besielės, negi apveikste mane? Mair. Ar neteks tau kada nors apgailėti šių beširdžių žodžių rš. 2.2.2.5. Savitos darybos yra būdvardis nuoširdus (nuširdus), -i. Juo reiškiama ypatybė yra kilusi iš santykio su širdies reikšmės atspalviu ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas”, jį galima sieti su žodžių junginiu nuo širdies, pvz.: Nuširdi, gera mergelka DünŽ225. — Tamsta širdies žmogus J.Balč; Nuširdžės teip sneka, kaip netikesi KlK9,74(Jdr). Pirmuosiuose žodynuose būdvardžio nuoširdus, -i nėra, tik prieveiksmis nuoširdžiai (SD25, 48, 335, 382, R202, MŽ268), atėjęs iš senųjų raštų (DP546, PK48, SP1330). M. Daukšos Postilėje pavartotas ir pats būdvardis, pvz.: Duost sugurimą, graudumą ir gailesį nuoširdų už nuodemes DP326. Bendrinėje kalboje nuoširdus, -i ir širdingas, -a vartojami sinonimiškai. 2.2.2.6. Neaiškios darybos yra būdvardis paširdus, -i, užrašytas Jurbarko, Raseinių ir Šilutės rajonuose. Jo reikšmė ir semantinė motyvacija tokia pati kaip ir būdvardžio nuoširdus, -i, pvz.: Geras, paširdus žmogus Vn. Tokia paširdi žmona buvo Erž. 2.2.3. Sudurtinių būdvardžių metoniminiai darybos tipai (D + Š, B + Š) yra potencialūs. Prie daugelio Lietuvių kalbos žodyne užfiksuotų tokių darinių nurodomas tik vienas šaltinis. Gal nebūtina buvo fiksuoti ne visai aiškios reikšmės dūrinius: neaiškios raštų giliasirdės teorijos, abejotinas kiltasirdis, užrašytas Merkinėje. Poetiniais žodžiais laikytume būdvardžius karčiasirdis, medinširdis, saulaširdis. Jų nebūtina dėti į LKŽ Papildymų tomą, pvz.: Daug kas vilčiai neatkurto.../ Berk stebuklą savo burto / Į bedulį kurčia- širdį — / Jis tik savo skurdą girdi J. Baltrušaitis. Žolelės visokios kalas, / prie balto pradžiūvusio kelio / saulaširdžiai vaikai ir ban- 162 dos M.Martinaitis. Ir nė tikėtis negali iš savo anūkų, tų medinširdžių, nei užuojautos dėl savo senatvės, nei supratimo. Medinširdis juk ir Darius, medinširdis, o anūkienė — ta dar medinširdesnė... R.Granauskas. Tik Vaižganto raštuose randame skeltaširdį, šiurkštaširdį, švelniaširdį ir šviežiaširdį: Dobilai klauso, kaip pašnibždomis šneka gretimieji jų kaimynai — skeltaširdžiai žvaginiai. Kad sumanytumei, bėgtumei ir žarnas šiurkštaširdžiu iltim išleistumei — toks gema noras keršyti. Kazys buvo švelniaširdis, nežiaurus. Jaunime, tu šviežiaširdi, ag pats jauti, kaip tu vienas temoki mylėti arba nekęsti. Nebūdingi, pavieniai yra Šatrijos R बaganos ir Vaižganto būdvardžiai, padaryti iš širdies ir veiksmažodžio bei dalyvio, pvz.: Visi vargai graužia širdeliai tai tik sapnas Pč. Viską uždengė savo pilku apsiaustu rūkas širdžiaslėgis Pč. Jokių kitų širdžiasargiŲ aplink nebuvo, kas jų dėmesį būtų šalin nukreipęs, nuviliojęs Vaižg. Taip išeiname į kalbos periferiją. Neatsitiktinai giliaširdis, -ė; širdžiasargis, -ė; širdžiaslėgis, -ė LKŽ laikomi neologizmais. Išvados 1. Daiktavardis širdis yra darybiškai aktyvios semantikos žodis. Išplėtota jo reikšmių sistema lėmė darinių įvairovę. dariniai turi savarankiškas reikšmes, motyvuotas darybos pamato semantikos. Žodžių daryboje dalyvauja ir tiesioginės, ir perkeltinės širdies reikšmės. 2. Atskirą darinių grupes sudaro išvestiniai ir sudurtiniai daiktavardžiai bei būdvardžiai. Dauguma širdies darinių yra dūriniai. Produktyviausias jų darybos tipas — B + Š. Didžioji išvestinių daiktavardžių dalis — diminutyvai. Mažiausia — galūnių vedinių. 3. Išanalizavus darybos opozicijas (darinys↔širdis), galima teigti, kad darybiškai aktyviausia yra pagrindinė širdies reikšmė ”centrinis kraujo apytakos organas”. Būtent iš somatizmo širdis padaroma: 1) malonumo reikšmės diminutyvai su priesagomis -elė, -ikė; 2) daiktavardinės ypatybės turėtojų pavadinimai su priesagomis -inin-kas, -inė, -ietė, -ulys; 3) būdvardžiai su priesagomis -inis, -ė; -iškas, -a; -ėtas, -a; 4) sudurtiniai daiktavardžiai: Š + D — daiktų ir augalų pavadinimai, B + Š — asmenų ir gyvūnų pavadinimai, P + S — daiktų pavadinimai, Š + V — asmenų, būsenos ir veiksmo pavadinimai; 5) sudurtiniai būdvardžiai: Š + D nusako daiktų ypatybes pagal panašumą, B + Š metonimiškai nusako fizines asmens ypatybes. 4. Širdis perkeltinė reikšmė ”žmogaus jausmų, nusiteikimų simbolis, išgyvenimų centras, vidaus pasaulis” yra semantinis darybos pamatas: 1) maloninių diminutyvų su priesagomis -elė, -užė (-užėlė), -aitė, -elis, -užis, -aitis, -ytis; 2) senovinio būdvardžio širdyjis, -ji; 5. Iš širdies perkeltinė reikšmė ”žmogaus charakterio ypatybės, polinkiai, 163 nusiteikimai” padaromi maloniniai diminutyvai su priesagomis -elė, -aitė, -alė. 5.1. Šios reikšmės atspalvis ”nuoširdumas, gerumas, jautrumas, atjautimas” yra semantinis darybos pamatas: 1) daiktavardinės ypatybės pavadinimo su priesaga -ystė; 2) būdvardžių su priesagomis -ingas, -a; -iškas, -a ir galūne -us, -i; 3) priešdėlinių būdvardžių beširdis, -ė; nuoširdus, -i; paširdus, -i. 5.2. Kitas šios reikšmės atspalvis ”tam tikromis dvasinėmis ypatybėmis pasižymintis asmuo” padeda suprasti asmenis apibūdinančių sudurtinių būdvardžių produktyvaus tipo B + Š (ir jam artimo tipo D + Š) motyvaciją. Somatizmas širdis, metonimiškai reiškiantis asmenį, davė pagrindą susidaryti gausiam metoniminių būdvardžių būriui. Šio tipo būdvardžiai gyvajai kalbai nebūdingi, tai daugiau raštų ir žodynų žodžiai. Nebūtina visus reguliarius darinius fiksuoti žodynuose, nes dauguma jų taip ir pasiliks kaip atskirų autorių žodžiai. 6. Širdis reikšme ”medžio šerdis” yra davusi pamatą šiems dariniams: 1) diminutyvams su priesagomis -elė, -ukas; 2) netipiškiems daiktavardinės ypatybės turėtojų pavadinimams su priesagomis -iena, -esas; 3) būdvardžiams su priesagomis -ingas, -a; -inis, -ė; -ėtas, -a; 4) sudurtiniams būdvardžiams kiauraširdis, -ė (B + Š), dviširdis, -ė (S + Š). 7. Išplėtota daiktavardžio širdis darybos sistema akivaizdžiai liudija, kad didžiąją kalbos žodyno dalį sudaro dariniai. 1. Sudurtiniai daiktavardžiai su antruoju daiktavardiniu dėmeniu I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I apibrėžiamuoju dėmeniu Pavyzdžiai Š D paskirtis Augalų pavadinimai širdžolė (širdžolė, širdžiažolė, širdžiažolė), širdžiažolynis (širdžiažolynis) Daiktų pavadinimai širdžialąsiai priklausymas Daiktų pavadinimai širdakaulis, širdiplėvė 4 I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I apibrėžiamuoju dėmeniu Pavyzdžiai panašumas Augalų pavadinimai širdlapis, širdlapėliai B Š būdinga išskirtinė išorinė, fizinė ypatybė Asmenų pavadinimai silpnaširdis, -ė; stipria- širdis, -ė; sveikaširdis, -ė Augalų pavadinimai nuogaširdžiai Gyvūnų pavadinimai siauraširdžiai būdinga išskirtinė vidinė, dvasinė ypatybė Asmenų pavadinimai atlapaširdis, -ė; atviraširdis (atviraširdis), -ė; geraširdis (geraširdis), -ė ir pan. D Š priklausymas Asmenų pavadinimai arklaširdis (arklaširdis), -ė; karvelširdis, -ė; kiškiaširdis, -ė; šunširdis, -ė; šunširdà; zuikiaširdis, -ė medžiaga Asmenų pavadinimai akmenširdis (akmiñširdis), -ė; auksaširdis, -ė; geležaširdis, -ė; medžiaširdis (medžiaširdis), -ė; molaširdis, -ė; šiaudaširdis, -ė; šūdširdis, -ė Augalų pavadinimai auksaširdė P be Š stoka Asmenų pavadinimai beširdis (beširdis), -ė 165. I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I apibrėžiamuoju dėmeniu Pavyzdžiai Daiktų pavadinimai po vieta paširdė (paširdis, paširdis, paširdys, paširdžiai, paširdžiai, paširdžiai) prie vieta prieširdis (pryširdis, prižirdis, prieširdė, pryširdė, pryširdė) 2. Sudurtiniai daiktavardžiai su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I valdomuoju dėmeniu Pavyzdžiai Š V veiksmo objektas Asmenų pavadinimai širdągraužis (širdągriaužis), -ė; širdąėdis, -ė; širdėda; širdžiasargis, -ė Augalų pavadinimai širdgloba Būsenos abstraktai širdąskaudis (širdskaudis), širdąskudis, širdgaila, širdgėla (širdgėla, širdgėlà, širdigėla, širdgilas, širdgila, širdgyla, širgilas), širdgrauža (širdgriauža, širdągriauža), širdperša (širdperšas, širdperšis), širdplešia 166 I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I valdomuoju dėmeniu Pavyzdžiai veiksmo subjektas Augalų pavadinimai širdžiamušiai Veiksmo abstraktai širdoplakis Būsenos abstraktai širdāpykis, širdāplakis 3. Sudurtiniai būdvardžiai su antruoju daiktavardiniu dėmeniu I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I apibrėžiamuoju dėmeniu Pavyzdžiai Š D panašumas širdlapis (širdžialapis), -ė; širdžiavais is, -ė B Š būdinga išskirtinė išorinė, fizinė ypatybė kiauraširdis, -ė, silpnaširdis, -ė; skeltaširdis, -ė; stipriaširdis, -ė, sveikaširdis, -ė būdinga išskirtinė vidinė, dvasinė ypatybė atlapaširdis, -ė; atviraširdis (atviraširdis), -ė; geraširdis (geraširdis), -ė ir pan. D Š priklausymas arklaširdis (arklaširdis), -ė; karvelširdis, -ė; kiškiaširdis, -ė; šunširdis, -ė; zuikširdis, -ė medžiaga akmenširdis (akminširdis), -ė; auks širdis, -ė; gelž aširdis, -ė; medžiaširdis (medžiaširdis), -ė; molaširdis, -ė; šiaudaširdis, -ė; šūd širdis, -ė 167 I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I apibrėžiamuoju dėmeniu Pavyzdžiai S Š skaičius viensirdis (vienaširdis), -ė; dviširdis, -ė; devynširdis, -ė Dl Š veiksmo ypatybė graužiaširdis, -ė P be nuo po Š stoka kilmė kilmė beširdis (beširdis), -ė; nuoširdus (nuširdus), -i; paširdus, -i 4. Sudurtiniai būdvardžiai su antruoju veiksmažodiniu dėmeniu I dėmuo II dėmuo Kas rodoma I valdomuoju dėmeniu Pavyzdžiai Š V veiksmo objektas širdėadis, -ė; širdžiaslėgis, -ė LES MOTS FORMÉS À LA BASE DU NOM ŠIRDIS (UN COEUR) Résumé Dans cette étude on parle des mots formés à la base du nom širdis. Le but—découvrir le potentiel formatique de ce mot et montrer les rapports des mots formés avec le fond significatif de ce mot. À la formation des mots prennent par les sens propres et les sens figurés du nom širdis. On peut constaté, que le plus actif à la formation des mots est le sens propre ”le principal organe de la circulation du sang”. Les groupes séparés constituent les noms dérivés et les noms composés, les adjectifs dérivés et les adjectifs composés. Les mots formés ont des sens différents, motivés par la sémantique de leur base formative. 168