Daiktavardžių linksnių adverbializacija ir jų pateikimas „Lietuvių kalbos žodyne“

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Rita Šepetytė DAIKTAVARDŽIŲ LINKSNIŲ ADVERBIALIZACIJA IR JŲ PATEIKIMAS "LIETUVIŲ KALBOS ZODYNE” Adverbializacija, arba prieveiksmėjimas, apibrėžiama kaip "kitų kalbos dalių perėjimas į prieveiksmio kategoriją" (LKM: 204); naujausiuose lietuvių kalbos morfologijos darbuose — kaip "funkcinė prieveiksmių daryba", kai "dėl tam tikrų semantinių ir funkcinių aplinkybių įvairių kalbos dalių formos, žodžių junginiai virsta prieveiksmiais" (Paulauskienė 1994: 380—381). Lietuvių kalbos linksnių prieveiksmėjimą yra Išsamiai tyrinėjęs ir aprašęs K. Ulvydas; be to, šis kalbos reiškinys yra paprastai aptariamas gramatikose. Tokio pobūdžio lingvistiniuose darbuose kalbant apie prieveiksmėjimą vartojami tokie apibūdinimai: "nėra galutinai nutraukęs ryšio su daiktavardziu”, "tarpinė stadija", "arčiausiai priartėja prie prieveiksmiy” (Ulvydas 1967: 7, 28, 30, Ulvydas 1959: 80) ir pan. Rašant "Lietuvių kalbos ZodynaTM būtina apsispręsti, ar palikti linksniui jo statusą, ar pakelti jį į leksikos vieneto rangą ir laikyti jį prieveiksmiu. Zinoma, leksikos skaidymas (grupavimas) į klases (kalbos dalis) yra labai sudėtinga lingvistinė problema. Prieveiksmiai komplikuoja padėtį dar ir tuo, kad jie nėra formaliai apibūdinama leksikos klasė, ji tėra vienijama kategorinės veiksmo aplinkybės reikšmės, tiksliau tariant, to, kad prieveiksmiai charakterizuoja dinaminį (veiksmažodis) arba statinį (būdvardis) daikto požymį. Turint omenyje, kad sustabarėję žodžių junginiai, pvz., 4š karto, iš pagrindų, iš pradžios laikomi LKŽ prieveiksmiais, darosi neaišku, kodėl prieveiksmiu nelaikomas junginys 4 šalį (beje, LKG — vietos prieveiksmis), semantiškai adekvatus iliatyvui šalin, vartojamas tose tarmėse, kur iliatyvo, kaip paradigminio linksnio, nėra. Kalbos dalių skyrimo problemą išsprendžia funkcinė gramatika, kalbos sraute ji iš viso nekyla. Tradicinėse gramatikose (pvz., LKM: 204), kuriose išvardijamos, apibrėžiamos ir iliustruojamos pavyzdžiais kalbos dalys, taip pat nėra didelių sunkumų aptarti prieveiksmėjimą. Sunkumai prasideda įtraukiant žodžius į tokį registrą, koks yra "Lietuvių kalbos žodynas", kur žodžiui reikia duoti morfologinę kalbos dalies pažymą. Pirmiausia reikėtų apžvelgti adverbializuotų daiktavardžių linksnių pateikimą LKŽ (1), antra, įvertinti jį (2) ir padaryti tam tikras išvadas (3). 1. Kaip jau buvo minėta, žodynininkai, aprašydami kurį nors daiktavardį, labai dažnai susiduria su problema — ar semantiškai atitrūkusį paradigminį linksnį laikyti prieveiksmiu ir pateikti jį atskiru žodyno straipsniu, ar "įsprausti" jį į atitinkamo daiktavardžio iliustraciją (kartais, tiesa, atskirai 142 paaiškinant vartojimo specifika). Patys "komplikuočiausi" linksniai — tai vienaskaitos galininkas, įnagininkas ir vietininkas, daugiskaitos įnagininkas. Šios problemos buvimas labai aiškiai matyti LKŽ, kuriame vieno ar kito linksnio traktuotė dažnai pareina nuo žodyno rašytojo ar redaktoriaus nuomonės. Tokią padėtį galima būtų paaiškinti tuo, kad žodynininkai iš esmės neturi kuo remtis, t.y., kad lietuvių kalbos gramatikos tradiciškai tiksliai neapibrėžia, kurie žodžiai yra "tikri" prieveiksmiai, o kurie — tik suprieveiksmėję ar "priartėję prie prieveiksmiy” vardažodžių linksniai. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje tarp vietos prieveiksmių nurodomi viduj, apačioj (PG: 506), tarp laiko — kartais, vakarais, naktimis (PG: 507); joje taip pat pažymima, kad "kaip graikų vardų naudininkas dažnai įgauna prieveiksmio prigimtį, taip daugelio vardų vienaskaitos ir daugiskaitos abliatyvai, o ypač įnagio abliatyvai, išvirto 1 prieveiksmius, pvz.: pulkuir pulkais, vardu, skyriu, atviromis ..." (PG: 508). Šiuolaikinės lietuvių kalbos gramatikos kai kurių daiktavardžių linksniams pripažindamos prieveiksmio statusą teigia, kad "tarp vardažodžių ir prieveiksmio nuo pat šio kalbos dalies formavimosi pradžios buvo, dabar tebėra (ir, be abejo, ateityje bus) pereinamųjų reiškinių — žodžių bei konstrukcijų, kur jau galima įžiūrėti vardažodiškumo ar veiksmažodiškumo silpnėjimą, bet dar negalima konstatuoti visiško suprieveiksmėjimo, pvz.: ... pulku (plg. su PG: 508 — R.S.), ratu, stulpu ..., krašte, ..., viduryje ..., užpakalyje, apačioje, ..., krūvoje" (LKG: 428). Naujausioje lietuvių kalbos gramatikoje, galima sakyti, dar labiau supainiojamas prieveiksmio skyrimas, joje rašoma, kad "tarp vardažodžių ir prieveiksmio nuo pat šios kalbos dalies formavimosi pradžios buvo, yra (ir, be abejo, ateityje bus) pereinamųjų atvejų — konstrukcijų bei žodžių, kur tikra prieveiksmio reikšmė iškyla tik tada, kai nėra jokių pažyminių, pvz.: iš matymo, iš ryto, ratu, būriu, Sonu, žaibu. Bet kai tik tokios konstrukcijos bei žodžiai pavartojami su pažyminiais, negali būti jokios kalbos apie jų prieveiksmiskuma, pvz.: 18 ankstyvo ryto, dideliu būriu, dešiniuoju Sonu” (DLKG: 411). Tos dvi ilgos citatos pateiktos tam, kad būtų parodyta, kad lietuvių kalbos gramatikose nėra argumentuotas daiktavardžių linksnių skyrimas prie prieveiksmių (pvz., kodėl pažyminys panaikina "tikrą prieveiksmio reikšmę"?). Todėl, suprantama, žodyno rašytojai ir redaktoriai dažnai savo nuožiūra įtraukia (arba ne) tam tikrų daiktavardžių linksnius į prieveiksmių klasę. Pvz., semantiškai iškritusį iš paradigmos vadinamąjį laiko galininką LKŽ sistemiškai pateikia kaip daiktavardžio iliustraciją, pvz., LKG laikomas laiko prieveiksmiu dieną (LKG: 458), LKŽ pateiktas daiktavardžio diena straipsnyje kaip paprasta iliustracija (Kam lengva dieną, kam naktį, o kam niekados Zr). Kartą taip pat nėra pateiktas LKŽ atskiru straipsniu, o analogiškas sykį, LKG minimas tarp laiko prieveiksmių (LKG: 455), LKŽ pateikiamas irgi atskiru straipsniu su pažyma adv. Apačioje, kaip prieveiksmis, LKŽ nėra išskiriamas, šaly (ir šalyje) pateikiamas kaip prieveiksmis (matyt, šitaip bus padaryta ir viduje, viduryje, viršuje). Peržiūrėjus LKŽ išėjusius tomus matyti, kad naujausiuose jo tomuose linkstama nuosekliau atskirti semantiškai "iškritusius iš paradigmos” linksnius, pateikti juos atskirais staripsniais kaip 143 prieveiksmius. Tačiau didelio nuoseklumo ir juose nėra. Paprastai išskiriami tie linksniai, kurie reiškia laiką arba vietą, pvz.: pavakare adv. "prieš vakarą" (greta straipsnis pavakarė sf. 1. “laikas apie vakarą, prieš temstant”); pavakariais adv. "apie vakarą, prieš vakarą"; pagiriomis ”pagiriojant"; šalyje "netoli, greta"; šalimis "iš šalių, iš Sony”; kairėn "į kairę puse”; kartais "kai kada, kada ne kada"; prieblanda "temstant"; prieblandžiu "t.p."; priebreksmiu, priebrekšmiais "apybrėkšmiais, temstant”; priekin "tolyn judejimo kryptimi, į priekį"; priešryčiu "prieš pat rytą"; šonais "greta"; šonan "į šalį, tolyn"; tamsėje "vakaro ar nakties būvyje, sutemus”; tarpais 1 "vietomis daiktais, ruožais, kai kur” ir tarpais 2 "kartais, retkarčiais, kai kada"; daiktais "vietomis"; amžtais 1 "visą laiką, labai ilgai" oran 1 "laukan"; lauke "lauko pusėje" ir t.t. Išskirtas kaip prieveiksmis ir vienas kitas būdo reikšmę turintis linksnis, pvz.: drauge 1 "viename būryje, kartu, ne atskirai"; mainais "keičiantis, mainant”; skyrium "atskirai"; choru "visi kartu, sutartinai"; balsu "balsiai, balsomis"; raštu "raštiškai"; šuoliais "šokuojant šūksniais, pašokomis, galvotrūkčiais"; risčia "greitu, tankiu žingsniu (bėgti, joti, važiuoti)" ir t.t. 2.1. Įvertinant adverbializuotų daiktavardžių linksnių pateikimą LKŽ pirmiausia reikia pabrėžti neatitikimą tarp šio žodyno ir LKG. Didžiulis neatitikimas tarp LKG ir LKŽ 1—8 tomų gali būti paaiškintas tuo, kad LKG, leidžiant šiuos žodyno tomus, dar nebuvo išspausdinta (1971). Nuo 9-ojo LKŽ tomo šis neatitikimas mažėja, tačiau vis dėlto išlieka. Pvz., LKŽ neiškeltos kaip atskiros leksemos, minimos LKG kaip prieveiksmiai (pagrioviais, patakiais — LKG: 443, senybėj, senybėse — LKG: 455, pradžioje — LKG: 456, popiečiu, -prievakarėj — LKG: 458, prieblandėlėj, prietemėlėj, prieteméliais, prietemėlytėj — LKG: 459, Sesiose — LKG: 436) arba kaip pereinamieji atvejail (paaviziais, pabaliais, padebesiais, padirviais, pakluoném, pakampém ir tt); 2.2. Nekvestionuojant "Lietuvių kalbos gramatikos“ prieveiksmių skyrimo atžvilgiu, neatitikimas tarp jos ir žodyno yra truputį šokiruojantis. Tačiau jeigu žodynininkai kritiškai vertina LKG duomenis, norėtųsi matyti tikslesnius adverbializuotų linksnių skyrimo LKŽ kriterijus. Norėtųsi, kad būtų išlaikyta tam tikra sistema. Būtent jos LKŽ ir šiuo atžvilgiu trūksta. 2.3. Galima daryti prielaidą, kad LKŽ remiasi leksikografine tradicija. Pavyzdžiui, F. W. Haacko žodyne (Haack 1730) kaip prieveiksmiai išskirti: drauge adv., iš vidaus, iš viršaus, lauke adv. loci, laukan adv. loci, priešais (be pažymos), rytmečiais adv. temp., rytą metą adv. temp., šalin adv. loc., vakarais adv. temp., vargu adv. dubit., Pil. Ruigio žodyne (Ruhig 1747), be šių, dar iškelti: apačioj adv., kartais (be pažymos), čėsu adv., rytmetyj adv. LKŽ nepateikti kaip atskiros leksemos tik apačioj, rytmečiais ir rytmetyj (turiu omeny išspausdintus tomus). G. H. F. Nesselmanno žodyne (Nesselmann 1851) atskirais straipsniais išskirti laukan, priešais (be pažymos), čėsu, | LLKG tarp pereinamųjų daugiskaitos įnagininko formų minima ir pabobiais, nors tai nėra linksnio forma, — iš viso nėra daiktavardžio * pabobys paradigmos. | 144 EN i > drauge, greta, lauke (orig. laukia), šalia, šalimis, šalin su pažyma adv., lauke su pažyma adv. ir paaiškinimu "eig. locat. von laukas"; formos apačioj, kartais, risčia, rytmeciais, šuoliais, tarpais, pryšokiais atitinkamų daiktavardžių straipsniuose; junginiai ¢§ vidaus, iš viršaus, iš pradžios taip pat atitinkamų daiktavardžių straipsniuose. Žodyne, kuris LKŽ žymimas santrumpa NdZ, kaip prieveiksmiai išskirti drauge, greta, laukan, oran; priešais, šalia, šaly, šalim, šalimis, šalin, šoriais, tarpais, iškarto, išpradžios (originalo rasyba — R.Š.); truputį — atskirtas kaip daiktavardžio truputis 2 reikšmė. LKŽ pateiktos kaip prieveiksmiai formos kruopą, kūliais, šuoliais, choru, laiku, mainais, metu, nakčia, paryčiais, pavakare, risčia, raštu, šonais, NdŽ tėra atitinkamų daiktavardžių iliustraciniai pavyzdžiai. Taigi tvirtinti, kad LKŽ laikomasi leksikografinės tradicijos, nebūtų tikslu. Beje, dabartinės kalbos žodyno leidimuose (DŽ!, D2?), kuris, kaip atrodo, grindžiamas LKŽ ir jo kartoteka, tradicija taip pat neišlaikyta: neiškelti adv. choru, balsu (nurodoma tik prieveiksmiška vienaskaitos įnagininko reikšmė), laiku (išskirtas DZ?), iš karto, iš pradžių, paryčiais, pavakare, raštu ir t.t. 2.4. Taigi LKŽ, galima sakyti, plėtojama leksikografinė tradicija, t.y. vis daugiau, palyginti su ankstesniais lietuvių kalbos žodynais, linksnių formų įtraukiama į žodžių — prieveiksmių klasę. Tačiau į akis krinta sistemos neišlaikymas — neaišku, kodėl vienų daiktavardžių linksniai laikomi prieveiksmiais, o kitų — semantiškai analogiškų — ne. Pailiustruosiu tai keletu pavyzdžių. Forma pašalyje iškelta kaip prieveiksmis reikšme “greta, šalia", nuošalyje pateikiama kaip daiktavardžio nuošalis adverbializuota reikšmė 2.; priešakyje ir priekyje nėra iškelti atskirais straipsniais, bet kažkodėl iškelta forma prieky (nors laiko reikšmė būdinga ir daiktavardžiui priekis). Iškelta forma priekin, tačiau neiškelta analogiška priešakin (" Jis žengia priesakin”). pasielgta ir su vietomas, tačiau analogiškas plotais ("Rugiai plotais išplikę K") nėra išskiriamas. Prieveiksmis (LKŽ duomenimis) šuorais aiškinamas: "tarpais, gusiais"“ ir "ruožais, dryžiais", tačiau nei gūsiais, nei ruožais nelaikomi prieveiksmiais. Nuorudeniu "rudens pradžioje, rudeniop" iškeltas — apyrudeniu (Apyrudeniu numirė Grz) — daiktavardžio straipsnyje, aptemiais — adv., apytamstais — sm. ir t.t. 2.5. Reikia pažymėti, kad LKŽ kaip prieveiksmiai dažniausiai traktuojami laiko ir vietos reikšmę turintys linksniai, matyt, manoma, kad jie greičiausiai iškrinta iš paradigmos. Būdo reikšmę turintys linksniai (vienaskaitos ir daugiskaitos įnagininkas) šiuo atžvilgiu yra gerokai "nuskriausti". Nuosekliai išskiriami tik judėjimo būdą reiškiantys žodžiai — riséia, šuoliais, matyt, bus iškeltas ir žingine. Kiti būdo aplinkybės reikšmę turintys daiktavardžių linksniai (išskyrus keletą — choru, balsu, mainais ir pan.) nėra pateikiami straipsniais — tai formos ratu (plg. Paulauskienė 1994: 378), būriu, apskritimu, srove, jega, lašais, vamzdžiu, tūta, glėbiais, gniuzulais ir t.t. Nelinkstama išskirti ir kiekio reikšmę turintį galininko linksnį (išskyrus kruopą), t.y. formas kasng, krūvą, kupetą ir t.t. 2.6. Kaip matyti iš LKŽ, žodynininkams problemų kelia deminutyvinių 145 daiktavardžių, kurie paprastai pateikiami pamatinio žodžio straipsnyje, iliustracijoje, skyrimas prie prieveiksmių. Pavyzdžiui, adv. kruopą iliustruojamas dariniais kruopelę, kruopelytę. Paskesniuose žodyno tomuose, pripažįstant, kad priesagos -elis, -ė, -ytis, -€ ir pan. yra, šiaip ar taip, daiktavardžių darybos formantai, deminutyvinių darinių linksnių formos, traktuojamos kaip prieveiksmiai, pateikiamos atskirais straipsniais, pvz.: adv. risčia ir ristele, ristute, adv. šuoliais, šuoliu ir šuoleliais, šuoleliu (bet nėra šuoliukais), adv. tarpais ir tarpeliais, tarpučiais, tarpukais. Bet ir ši sistema neišlaikoma iki galo, pvz., šalele pateikiama šalis straipsnyje. 3.0. Apžvelgus kai kuriuos daiktavardžių linksnių adverbializacijos pateikimo LKŽ ypatumus, norėtųsi padaryti tam tikras išvadas. 3.1. Pirmiausia, LKŽ rašomas, neturint aiškių kriterijų (arba jų laikan- „tis nenuosekliai), kurių žodžių kuriuos linksnius traktuoti kaip prieveiksmius, kada linksnis yra semantiškai izoliuotas (Ulvydas 1967: 7) ir kada jo galūnė "praranda linksnio rodytojo funkciją" (Ulvydas 1959: 84). Tai, kad vienas daiktavardžio linksnis eina sakinio veiksniu, kitas — papildiniu, trečias — aplinkybe, dar nereiškia, kad vienas iš jų yra semantiškai izoliuotas (diena prašvito; aš mėgstu dieną, nekenčiu nakties; dieną dirbu). Laiko semą turinčių daiktavardžių vietininkas, įnagininkas ir galininkas gali turėti laiko aplinkybės reikšmę, vietos semą — vietos aplinkybės, būdo ir kiekio semą — būdo aplinkybės. Tai yra paradigminės linksnių reikšmės; gramatikose juk nurodomas laiko galininkas (Jablonskis 1928: 73—74; LKG I: 197), laiko įnagininkas (Jablonskis 1928: 81—83 — iliustracija: nakčia, protarpiais, gaidgyste etc.; LKG I: 201 — iliustracija kartais (sic!)), kelio (vietos) įnagininkas (Jablonskis 1928: 79—81 — iliustracija: tarpais, daiktais, ruožtais ir t.t.; LKG I: 203), būdo įnagininkas (Jablonskis 1928: 86—88 — iliustracija: balsu, šuoliais, kūliais; LKG I: 203—204), laiko inesyvas, laiko iliatyvas (LKG I: 206, 208). Vartojimas tokių formų be pažyminių (tai nurodoma kaip vie- | nas iš pagrindinių "suprieveiksmėjimo" rodiklių (Ulvydas 1963: 8; LKM: 204; DLKG: 411), mano nuomone, nėra pakankamas argumentas laikyti jas prieveiksmiais, priešingai, galėjimas vartoti jas su pazyminiais ir rodo, kad tai tėra linksnis, o ne leksema. Pavyzdžiui, junginys didokais šuoliais LKŽ pateiktas daiktavardžio šuolis straipsnyje, o šuoliais iškeltas kaip atskiras prieveiksmis; tarpučiais iškeltas kaip prieveiksmis (Tarpučiais geriau, kai negeria Jrb), o analogišką reikšmę (laiko) turintis junginys — (Tokiais tarpučiais užeina lyt Jrb) — kaip daiktavardžio tarpas reikšmės iliustracija. Matyt, tai tėra žodyno struktūros komplikavimas. Tie prieveiksmiai, kurie formaliai yra tik linksnių formos, paprastai negali turėti jokių pažyminių, pvz.: retkarčiais, priešokiais (daiktavardis priešokis, matyt, tėra atgalinė daryba), pašokomisir pan. Kiekį reiškiančių galininkų, tokių kaip truputį, kruopą, kasnelį, valandėlę ir pan., priklausymą linksniavimo paradigmai rodo ir tai, kad vartojami su neiginiu jie virsta kilmininkais (palauk truputį, nelauksiu nė trupučio), t.y. elgiasi kaip | normalūs paradigminiai linksniai. | 3.2. Pažymą adv. reikėtų dėti tik gerai apsvarséius, ar tikrai linksnis yra | iškritęs iš paradigmos, ar jo dar negalima "pritempti" prie kitų daiktavardžio | 146 Mato kas SL liana linksnių. Kaip lietuvių kalbos vartotoja, žodžio kartais ieškočiau daiktavardžio kartas straipsnyje (abu juos sieja laiko reikšmė), o žodžio kartu — kitoje žodyno vietoje. Jie sustojo greta (gretomis) — būdo (greta — daiktų išdėstymo būdas, panašiai būtų sustojo eile, eilėmis, eina vorele ir pan.) reikšmė; šiais junginiais galėtų būti iliustruotas daiktavardis greta. Greta sakinyje Aš atsisėdau, o ji atsistojo greta būtų prieveiksmis (vietos reikšmė). 3.3. Daugumą adverbializacijos pateikimo nelygumų vis dėlto reikėtų pateisinti tuo, kad šiuo atžvilgiu nėra teorinio pamato — gramatikose nepakankamai argumentuotas daiktavardžio linksnių "sustabarėjimas ir suprieveiksmejimas”. LITERATURA DLKG — Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1994. DZ! — Dabartinés lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1972. pž?2i— Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1993. Haack F. W. 1730 — Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm et Germanico-Littvanicvm, Halle. JablonskisJ. 1928: Rygiškių Jono. Linksniai ir prielinksniai, Kaunas. LKG — Lietuvių kalbos gramatika 2, Morfologija, Vilnius, 1971. LKGI — Lietuvių kalbos gramatika 1, Fonetika ir morfologija, Vilnius, 1965. LKM — Jakaitienė E., Laigonaitė A., Paulauskienė A. Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius, 1976. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 3—15, Vilnius, 1956 — 1991; II leid. 1—2, 1968—1969. NdZ — Lietuvių rašomosios kalbos žodynas. Lietuviškai-vokiška dalis 1—5. Sudarė H. Niedermnas, A. Sennas, F. Brenderis, A. Sia 1 y s, Heidelberg, 1932—1968. NeselmannG. H. F. 1851 — Worterbuch der Littauischen Sprache, Konigsberg. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius. PG — Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1957. Ruhig P. 1747 — LittauischDeutsches und Deutsch-Littauisches Lezicon..., Konigsberg. ; UlvydasK. 1959: Del vienaskaitos galininko prieveiksmėjimo dabartinėje lietuvių kalboje. — Lietuvių kalbotyros klausimai 2, T5—89. UlvydasK. 1967: Vienaskaitos vietininkų prieveiksmėjimo klausimu.— Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 6—42. ADVERBIALIZATION OF SOME SUBSTANTIVAL FORMS AND THEIR PRESENTATION IN THE DICTIONARY OF THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The article deals with the lexicographical problem of adverbialization. The author presumes that only those substantival forms which cannot be related to declensional paradigm of corresponding substantive, must be given separate entries in the dictionary as adverbs. The possibility of having attributes (bėgo šuoliais — bėgo dideliais šuoliais) and the usual transformation that takes place in negative sentences (davė truputį — nedavė nė trupučio) show that spoken forms belong to the class of nouns and not to the one of adverbs. | 2 Beje, J. Jablonskis šį žodį pateikia kaip laiko inagininko iliustraciją: Kartais tr vilkai moka pasirodyti meilūs (Jablonskis 1928: 81). 147