Dėl veiksmažodžių su priešdėliu „pa-“ valentingumo

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Vilija SAKALAUSKIENĖ DĖL VEIKSMAŽODŽIŲ SU PRIEŠDĖLIU PA- VALENTINGUMO Struktūrinis ir semantinis sakinio centras yra asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Nuo sakinio centro priklauso visi kiti pagrindiniai sakinio elementai ir jų formos. Taigi kiekvieną sakinio sintaksinės sandaros analizę galima pradėti veiksmažodžio charakteristika. Nuo veiksmažodžio turinio ir formos priklauso jo determinantų reikalingumas bei atranka. Sintaksinė veiksmažodžių klasifikacija grindžiama jų valentingumu (Geniušienė 1971:8). Valentingumo tyrinėtojų koncepcijos šiuo klausimu ir lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumo problemos plačiai nagrinėjamos N.Sližienės straipsniuose (1978:108—114; 1986:45—91). Kol kas vieningos nuomonės daugeliu svarbiausių valentingumo klausimų nėra (Sližienė 1986:45). S.Kacnelsonas valentingumą ”apibrėžė kaip žodžių ypatybę tam tikru būdu realizuotis sakinyje ir įeiti į tam tikras kombinacijas su kitais žodžiais. Šitaip suprastas valentingumas apima ne tik subjektinius ir objektinius, bet ir visus aplinkybinius veiksmažodžio ryšius su kitais žodžiais” (Sližienė 1978:108). Valentingumas, kaip nurodo V.Labutis, —” tai žodžio, kaip kalbos sistemos leksinio vieneto, sintagminės sąveikos (santykių) projektas, kuriame numatoma žodžių, būtinų, tikėtinų ar tik galimų sąveikų kiekis, tų sąveikų turinys (kokybė) ir realizavimo kokiais nors kalbos elementais orientyrai” (Labutis 1985:65). N.Sližienė valentingumą siūlo tirti kaip daugiasluoksnį reiškinį, kurio pagrindas yra abstrakčiame loginiame-semantiniame lygmenyje, o jo realizacija — konkrečiuose kalbos lygmenyse, semantiniame ir sintaksiniame (Sližienė 1978:121). Šiuo valentingumo tyrimo pagrindu bus remiamasi straipsnyje. Taigi viena valentingumo pusė — sintaksinis valentingumas. ”Veiksmažodžio reikšmės sąlygojama ypatybė jungtis su tam tikru skaičiumi jam reikalingų tam tikros formos žodžių vadinama jo sintaksiniu valentingumu” (Sližienė 1986:46). Kita valentingumo pusė yra veiksmažodžio semantinis valentingumas. ”Semantinis valentingumas — tai veiksmažodžio nusakomos tikrovės situacijos tam tikra semantinė interpretacija, fiksuojama kaip atitinkamas semantinių funkcijų (aktantų, arba semantinių linksnių) rinkinys” (Sližienė 1986:90). Šiame straipsnyje N.Sližienė mano, kad ”veiksmažodis su savo valentininiais palydovais pateikia tik tam tikrą realios situacijos semantinį įvertinimą, kuris gali sutapti arba nesutapti su tos situacijos psichiniu atvaizdu žmogaus sąmonėje” (Sližienė 1986:45). Ankstesniuose darbuose ji teigė, kad veiksmažodžio žýmima situacija visiškai atitinka tikrovės situaciją. Toliau N.Sližienė konstatuoja, kad ”tą pačią išorinę situaciją gali atitikti skirtingi 121 veiksmažodžiai, turintys skirtingas semantinių linksnių struktūras, o tai rodo, kad ta situacija jais nusakoma skirtingai: sakinio semantinė reprezentacija apima tik tam tikrus išorinės situacijos aspektus” (Slīžienė 1986:49). Ir semantinio, ir sintaksinio valentingumo svarbiausias bruožas — jo būtinumas ar fakultatyvumas. Vieni veiksmažodžio palydovai yra būtini, jų negalima praleisti, kiti — fakultatyvūs. Palydovų būtinumas nustatomas eliminavimo transformacija: ”praleidžiant tai vieną, tai kitą konstituentą, nustatoma, kurie jų yra būtini, o kurie fakultatyvūs. Būtiniaisiais palydovais nusakoma ta situacijos dalis, kuri veiksmažodžio reikšmės iškeliama kaip svarbiausia, aktualiausia” (Slīžienė 1986:55). Būtin asis veiksmažodžio valentingumas determinuoja, lemia tam tikrą elementą sakinyje, tuo tarpu nebūtin asis valentingumas rodo, kad tam tikras elementas yra tik galimas, potencialus. Fakultatyvieji palydovai sakinyje pasakomi tada, kai jų teikiama informacija pasidaro aktuali. Taigi fakultatyvusis semantinis valentingumas apibrėžiamas kaip ”labai tikėtinas, bet ne visiškai būtinas” (Tėkorienė 1983:99). Straipsnyje bus aptariami vienos valentinės klasės veiksmažodžiai — trivalenčiai veiksmažodžiai su priešdėliu pa-. Tai labai apriboja nagrinėjamų veiksmažodžių skaičių. Priešdėliai atlieka darybinę funkciją, visada riboja veiksmą, rodo jo vienokią ar kitokią baigtį ir leidžia baigtinio veiksmo veiksmažodžius supriešinti su tęstinio veiksmo veiksmažodžiais. Priešdėlis pa- yra prielinksninės kilmės (Paulauskienė 1994:272). Jis išsiskiria iš kitų lietuvių kalbos veiksmažodžių tuo, kad jo atliekamos leksinės funkcijos nėra tokios ryškios. Jis žymiai plačiau už kitus priešdėlius vartojamas tik veikslui reikšti (Paulauskas 1958:366). Sintaksinė veiksmažodžio klasifikacija pateikiama pagal maksimalų partnerių skaičių, t.y. pagal būtinuosius ir fakultatyviuosius veiksmažodžio palydovus1. ”Veiksmažodis skiriamas prie tam tikros sintaksinės klasės atsižvelgiant į jo turimų palydovų skaičių ar formą, nesvarbu, ar tie palydovai būtini, ar fakultatyvūs” (Slīžienė 1986:91). Trivalenčiai veiksmažodžiai žymi situaciją, kurioje turi dalyvauti trys aktantai. Vadinasi, šią situaciją galima fiksuoti predikatu su trimis laisvomis vietomis. Jas turi užpildyti argumentai su savo reikšmėmis. Ir semantinis, ir sintaksinis veiksmažodžių valentingumas tiksliausiai nustatomas sakinyje, todėl imami išplėstieji sakiniai, veiksmažodis parodomas įvairioje sintaksinėje aplinkoje. Nustatant veiksmažodžių valentingumą, išeities taškas yra veiksmažodžio reikšmė2. Medžiaga rinkta iš ”Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” trečiojo leidimo (1993 m.; toliau — DLKŽ) ir ”Lietuvių kalbos žodyno” I—XV tomų (toliau — LKŽ). Sintaksinėje veiksmažodžių distribucijoje daiktavardis vaidina svarbiausią vaidmenį, nes gali turėti įvairias formas (įvairius linksnius) arba prielinksnines konstrukcijas ir atlikti sakinyje įvairias funkcijas — veiksnio, papildinio 1 Kitų kalbininkų jie vadinami aktantais, determinantais žr. (Slīžienė 1986:46). 2 Apie kitų tyrinėtojų nuomonę plačiau žr. (Slīžienė 1978:111). 122 bei aplinkybių. Priešdėlis pa- gali turėti panašią kaip prielinksnio po reikšmę — po kuo. Ją priešdėlis suteikia veiksmažodžiams, reiškiantiems judėjimą. Pavyzdžiui, pavažiuoti ”važiuojant kiek pavar(y)ti, pastumti, pavaruoti”: Pavažiavo vežimą po medžiais (DLKŽ); pavilkti ”velkant pakišti po apačia”; Pavilko akėčias po stogu (DLKŽ); pamesti ”numesti po kuo”: Caras Aleksandras važiavo ir jam bombą po karieta pametė (LKŽ VIII 69); pakišti ”kišant padėti po apačia”; Pakišo pinigus po čiužiniu (DLKŽ). Visi šie veiksmažodžiai su priešdėliu pa- žymi veiksmo kryptį ”po kuo nors” arba rodo, ”kas po kuo nors padedama” (Galnaitytė 1958:101). Konstrukcijos su prielinksniu po tą priešdėlio pa- reikšmę dar labiau išryškina. Pavyzdžiui, pavožti ”uždengti pakišant po apačia”: Pavožė daiktus po statine (DLKŽ); paauti ”auti po apačia”: Paauk po kulnu aukščiau, kad netrintų (LKŽ I 517); pavilkti ”vilkti (drabužį) po apačia”: Ans pavelka kailinius po apsiaustu (LKŽ kartoteka); pakaišioti ”pakišinėti”: Po stalo kojom pakaišiojau kaladėles, kad aukštesnis būtų (LKŽ V 72). Iš pateiktų pavyzdžių ir predikato reikšmių matyti, kad veiksmažodžiai pavažiuoti, pavilkti, pamesti, pakišti, pavožti reikalauja trijų aktantų: subjektinio, objektinio ir aplinkybinio. Visi aktantai yra svarbūs veiksmažodžiui. Būtinas veiksmažodžio reikšmei objektas, į kurį nukreiptas subjekto atliekamas veiksmas. Jau matėme, kad priešdėlis pa- nurodo kryptį ar vietą, todėl veiksmažodžio reikšmei papildyti reikalingas ir aplinkybinis vietos aktantas. Tačiau visi aktantai sakiniuose ne visada pasakyti. Sakinių semantinė struktūra susideda iš predikato ir trijų aktantų — agento, paciento ir galutinio taško — direktyvo³. Šie aktantai sintaksiškai realizuojami taip: agentą reprezentuoja subjekto vardininkas, pacientą — objekto galininkas. Būdingiausia direktyvo realizavimo forma — prielinksninė konstrukcija. Nemaža veiksmažodžių su šiuo priešdėliu reiškia silpną intensyvumą. Pavyzdžiui: paplėkti ”kiek pamūšti”: Paplėkė arklių (su) botagu (DLKŽ); paknaibyti ”kiek pagnaibyti, panaršyti”: Paknaibys kiek pirštais duonos minkštimą (LKŽ VI 194). Priešinga šiai priešdėlio pa- reikšmė yra, kai jis žymi veiksmo intensyvumą bei stiprumą. Pavyzdžiui, paduoti ”smarkiai ką padaryti”: Lig pietų keturiese paduosim (gerai papjausime) ir bus rugiai nupjauti (LKŽ II 891). Veiksmažodžiai papuošti ”pag pažinti, padabinti”: Šluota kambario nepapuoši (LKŽ X 934); papa sakoti ”apsakyti kokį įvykį, atsitikimą”: Ji grįžo sutemus ir viską papasakojo vyrui (LKŽ IX 449) žymi veiksmo baigtumą. Šie priešdėliniai veiksmažodžiai, kaip ir nepriešdėliniai, reikalauja dviejų objektinių aktantų, plg.: pasakoti ”apsakyti kokį įvykį, atsitikimą”: Jis pasakoja pasakas (LKŽ IX 447). Adresatas čia praleistas, o kitame sakinyje — Susirinko sykį jauni vyrai nedėlios vakarą ir pasakojas viens kitam pasakas (LKŽ 3 Straipsnyje remiamasi V. Ambrazo ir N. Sl文žienės pateikta semantinių vaidmenų klasifikacija (Ambrazas 1986:25; Sl文žienė 1986:51—55). 123 IX 448) – adresatas aiškiai pasakytas. Šie veiksmažodžiai: paraudoninti ”paryškinti raudoną spalvą, padažyti”; paploninti ”padaryti plonesnį”; patamsinti ”padaryti tamsesnį, blogiau apšviestą”; pastriukinti ”padaryti striukesnį, patrumpinti (daiktą)” žymi, kad veiksmo objektas tampa didesnis arba mažesnis negu jis turėtų būti ir reikalauja dviejų objektų, iš kurių vienas turėtų būti priemonė (arba medžiaga), reikalinga šiam veiksmui atlikti. Semantinė valentingumo formulė atrodytų taip: agentas — predikatas — pacientas — instrumentas A — P — Pt — I. Kita grupė veiksmažodžių reiškia neilgai trunkantį veiksmą. Šie veiksmažodžiai reikalauja aktantų, nurodančių laiko ribą ar trukmę. Pavyzdžiui: pablokšti ”pakulti, daužant į ką nors”: Einam pablokšim iki pietų (LKŽ I 944); pašerti ”šerti kiek laiko”: Mėnesį pašerk ir atganvsi arkly (LKŽ XIV 673). Grupė veiksmažodžių be paciento, realizuojamo objekto, reikalauja aktanto, atliekančio priemonės funkciją ir sakinyje realizuojamo įnagininko linksniu. Šių veiksmažodžių semantinio valentingumo formulė tokia: agentas — predikatas — pacientas — instrumentas A — P — Pt — I. Instrumentą realizuojantis įnagininkas rodo daiktą, su kuriuo atliekamas veiksmas ir kuriuo naudojamasi veikiant tiesioginį objektą. Veiksmažodžių žymimo veiksmo priemonę dažniausiai nusako konkretūs daiktavardžiai, kurių įnagininkas reiškia darbo įrankius, susisiekimo priemonę, medžiagą, gyvos būtybės kūno dalis. Pavyzdžiui: pakalėti ”kiek pakalti”: Kirviu kuolą pakalėk (DLKŽ); pavažinėti ”pavežioti”: Pavažinėk vaiką rogutėmis (DLKŽ); padengti ”apkloti”: Padengiu sienas lentelėmis (LKŽ II 406); pasiekti ”tiesiant ranką, lazdą ar pan., paliesti ar paimti”: Pasiekia rankomis lubas (DLKŽ). Instrumentas gali būti realizuojamas įnagininku ir prielinksniu su. Pavyzdžiui: pabrūžinti ”patrinti, pabraukyti”: Šitą vielą pabrūžink su pielyčia, kad perlaūžtum (LKŽ I 1105); pabraukyti ”iter. pabraukti”: Pabrauko aslę su šluota (DLKŽ); paplikėti ”kiek pamušti”: Paplikė arkly su rykšte (DLKŽ). Šių veiksmažodžių sintaksinės raiškos formulė tokia: Nn — Vf — Na — Ni / su Ni⁴. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad skiriasi veiksmažodžio reiškiamo veiksmo santykis su pacientu ir instrumentu. Tas pats veiksmažodis su tiesioginį objektą (pacientą) reiškiančiu linksniu rodo vieną santykį, o su netiesioginį objektą reiškiančiu linksniu — kitą. Pavyzdžiui, pabalzginti ”balzginant pabaidyti”: Pabalzgink kokią pagaliu iš po stovų vištas (LKŽ I 627). Pabalzgink vištas veiksmas pereina į objektą, o pabalzgink pagaliu veiksmas nepereina į objektą, kuris dėl to visiškai nepakinta. Instrumentas atitinka įrankį, priemo- 4 Sintaksinio valentingumo modeliai žymimi N.Sližienės pateiktais simboliais (Sližienė 1986:70). 124 nę, kuria subjektas veikia objektą, ir suvokiamas kaip tarpininkas tarp agento ir paciento. Nagrinėjamiems trivalenčiams veiksmažodžiams su priesdėliu pa- instrumentinis įnagininkas yra svarbus ir laikomas objektyviu aktantu. Visi trivalenčiai veiksmažodžiai su priesdėliu pa- reikalauja subjektinio aktanto. Subjektiniai aktantai — tai būtinieji aktantai, nes be jų predikato reikšmė būtų ne visai aiški. Šis aktantas rodo, kam sakinyje yra priskiriamas arba gali būti priskirtas (kaip tam tikras požymis) semantinio predikato turinys. Predikato ir aktantų santykiai nusakomi semantinių funkcijų terminais. Svarbiausios semantinės kategorijos: predikatinis požymis (arba predikatas), subjektas ir objektas (Ambrazas 1986:24). Pagrindinis semantinio subjekto bruožas — eiti predikato turinio atskaitos pradžia. Daugeliu atvejų (žr. nagrinėtus pavyzdžius), kai sakinyje nėra veikėjo vardininko, subjekto buvimą rodo veiksmažodžio galūnės. Pavyzdžiui: papiršti ”pasiūlyti tuoktis”: Papi̇rš̌k tu jam tą merginą (DLKŽ); pakrėsti ”paberti, padrabstyti”: Tik pakrėsiu kurkiukam varškės, ir neber (LKŽ VI 546). Semantinis subjektas ir gramatinis subjektas (veiksnys) gali ir nesutapti. Kadangi teiginio loginė struktūra, turinti propozicinės funkcijos pavidalą, nėra tolygi kiekvieno sakinio sintaksinei struktūrai, subjekto ir veiksnio sąvokos irgi gali būti siejamos su skirtingais vienetais: ne visi subjektai atitinka veiksnius ir ne visi veiksniai — subjektus (Ambrazas 1982:7). Trivalenčiai veiksmažodžiai su dviem objektiniais aktantais buvo aptarti anksčiau, todėl išsamiau panagrinėti reikėtų trivalenčius veiksmažodžius su aplinkybiniu aktantu. Tarp objektinių ir aplinkybinių vaidmenų galima įžiūrėti skirtumą. Objektiniai aktantai turi įcentrinę kryptį, o aplinkybiniai aktantai — išcentrinę. Kitaip tariant, jie yra šalia veiksmo ribos, beveik visi nekontroliuojami predikato, linkę įgyti savarankiškumo. Aplinkybiniai (adverbialiniai) aktantai tarsi sudaro veiksmo foną ir atitinka tradicines aplinkybes (Labutis 1976:76). Tarp adverbialinių vaidmenų pagal konkretų priklausomojo dėmens santykį su pagrindiniu gali būti skiriami vietos /Loc/, laiko /Temp/, priežasties /Caus/, tikslo /Fin/, krypties /Dir/ vaidmenys. Tačiau ne kiekviena aplinkybė būna aktantu. Semantikoje jos yra sąlygojamos predikato leksinės reikšmės. Vietos bei krypties aktantas parodo predikato veikimo sferą erdvėje ir yra reiškiamas įvairiomis prielinksninėmis konstrukcijomis: prielinksniais į, pas, per su galininku, ant, iš, už, nuo, prie su kilmininku bei prielinksniu po su įnagininku. Veiksmažodžiai, kuriems būdinga ši sintaksinio valentingumo struktūra Nn — Vf — Na — į Na, žymi erdvės santykius ir, konkrečiau imant, rodo veiksmo kryptį arba judėjimo kelią. Pavyzdžiui: pašluoti ”šluojant pašalinti, nubraukti, pastumti kur”: Iššlavė trobą, nušlavė neišnešę, pašlavė į palovį į teip palko (LKŽ XV 45); patrūkti ”kiek patraukti”: Patraukė vežimą į šoną (DLKŽ); palẏdėti, plg. lydėti 1: Oi kas mane mergužėlę į namučius palydės? (LKŽ VII 405); pabraukti ”braukiant patraukti, pastumti”: Pabraukė į šalį sąšlavas (DLKŽ); pavedėti ”kiek pavesti”: Pavedė jį per gatvę (DLKŽ) 125 (Nn — Vf — Na — per Na). Šių veiksmažodžių semantinio valentingumo formulė tokia: A — P — Pt — Dir. Kai kurie trivalenčiai veiksmažodžiai su objektiniu ir aplinkybiniu aktantu rodo, kad veiksmas yra nukreiptas į vietos vaidmenį atliekančio daikto ribas. Vietos aktantas reiškiamas vietininku, galininku su prielinksniu į. Pavyzdžiui: pasėti ”įberti sėklą į paruoštą dirvą”: Pasėjo darže vasarinių kviečių (LKŽ XII 462); pasilėsti ”išvesti į ganyklą; duoti paėsti ganykloje”: Aš pasileidau berus žirgelius į žalią lanką (LKŽ VII 274). Veiksmažodžių sintaksinio ir semantinio valentingumo formulės tokios: Nn - Vf - Na - Nl / į Na A — P — Pt — Loc Trivalenčiai veiksmažodžiai su aplinkybiniu vietos aktantu gali žymėti tam tikrą paciento būsenos kitimą. Pavyzdžiui: pasodinti ”įkurdinti, apgyvendinti”: Į mano namą svetimą pasodino (LKŽ XIII 281); padėti ”paguldyti, pakloti, pastatyti kur”: Maišus padėjau ant aruodo (LKŽ II 450); pakelti ”padėti ką į aukštesnę vietą”: Pakelk mane ant žemosios šakos (LKŽ V 542). Ne mažiau svarbus predikato reiškmei gali būti laiko aktantas. Laiko aktantai žymi laiko tarpą, per kurį veikiamas ar kuriam skiriamas veiksmo objektas. Laiko situaciją nusakantis aktantas realizuojamas galininko arba naudininko linksniais, žyminčiais mato vienetus. Pavyzdžiui: pagrėbti ”nedaug, truputį, tam tikrą laiką grėbti”: Pagrebiau valandą šieną (LKŽ VII 555); pasidėti ”paguldyti, pakloti, pastatyti kur”: Pasidėk pieno nakčiai (LKŽ VIII 520). Šių veiksmažodžių semantinio ir sintaksinio valentingumo formulės tokios: Vn - Vf - Na - Na ; Nn - Vf - Ng - Nd A - P - Pt - Temp A - P - Pt - Temp. Laiko tarpus ir laiko momentus, kuriems neprasidėjus įvyksta veiksmažodžiu žymimas veiksmas, reiškia įvairios prielinksninės konstrukcijos: galininkas su prielinksniu prieš bei kilmininkas su prielinksniais iki, ligi. Pavyzdžiui: pablokšti ”pakulti, daužant į ką nors”: Einam pablokšim iki pietų (LKŽ I 944), pamigdyti ”leisti ilgiau pamiegoti”: Jin pamigdo marčią lig pusryčių (LKŽ VIII 161). Semantinio valentingumo formulę galima apibendrinti taip: A — P — Pt — Temp. Kita trivalenčių veiksmažodžių grupė yra su aplinkybiniu priežasties aktantu. Šis aktantas predikato reiškmei taip pat gali būti labai svarbus. Tai tokių predikatinių struktūrų veiksmažodžiai, kurie pasako nepalankius kam nors veiksmus. Priežasties aktantas sakinyje realizuojamas prielinksninėmis konstrukcijomis: prielinksniais dėl, nuo su kilmininku bei prielinksniu už su galininku. Pavyzdžiui: 1 paskaūsti ”imti skaudėti”: Žandus paskaūdo nuo juoko (LKŽ XII 785); paginti ”pavaryti, išvyti”: Pati vyrą pagins už girtuoklystę (DLKŽ). Valentingumo formulės tokios: 126 Nn - Vf - Na - nuo Ng / už Na A - P - Pt - Caus Tarp nagrinėjamų trivalenčių veiksmažodžių su objektiniu ir aplinkybiniu aktantu yra ir finityvas — tikslo vaidmuo. Jis nurodo veiksmo tikslą ar siekiamą dalyką; sakinyje realizuojamas kilmininku ar naudininku. Pavyzdžiui: paūkseti ”ūksint pašaukti”: Paukšek pjovėjus pietų (DLKŽ) (Nn — Vf — Na — Ng); padėti ”išleisti, sunaudoti”: Visą savo uždarbį padėjau tiems reikalams (LKŽ II 451) (Nn — Vf — Na — Nd). Semantinio valentingumo formulė būtų: A — P — Pt — Fin. Ši aplinkybinių vaidmenų analizė rodo, kad aplinkybiniai aktantai, kaip ir objektiniai, gali būti būtini ir fakultatyvūs veiksmažodžio palydovai. Panagrinėjus trivalenčius veiksmažodžius su priešdėliu pa-, galima teigti, kad veiksmažodžiai, kuriems priešdėlis suteikia kitą leksinę reikšmę, reikalauja objektinio ir aplinkybinio aktanto. O tie veiksmažodžiai, kuriems priešdėlis suteikia tik gramatinę reikšmę, reikalauja dviejų objektinių aktantų. Aktantų būtinumą, skaičių, pobūdį lemia veiksmažodžio semantinės ypatybės. Formalioji objektinių ir aplinkybinių aktantų raiška yra įvairesnė negu semantinė. SUTRUMPINIMAI A — agentas I — instrumentas P — predikatas Pt — pacientas Caus — priežasties funkcija Fin — tikslo funkcija Loc — vietos funkcija Temp — laiko funkcija Dir — krypties funkcija Vf — veiksmažodžio asmenuojamoji forma Nn — nomen (vardažodis), n — nominatyvas Ng — genityvas Nd — datyvas Na — akuzatyvas Ni — instrumentalis Nl — lokatyvas / — žymimi variantai LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambražas V. 1982: Dėl sintaksinių ir semantinių terminų santykio. — Sintaksės ir semantikos klausimai, Šiauliai, 6—7. Ambražas V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44. DLKŽ — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Galnaitytė E. 1958: Veiksmažodžiai su priešdėliu pa- dabartinėje lietuvių kalboje. — Kalbotyra 1(1), 101—122. Geniušienė E. 1971: Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksinė klasifikacija. — Kalbotyra 23 (1), 7—16. 127 Labutis V. 1985: Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė struktūra. — Tarptautinė baltistų konferencija 1985 m. spalio 9—12 d. Pranešimų tezės, Vilnius, 65—66. Labutis V. 1976: Žodžių junginių problemos, Vilnius. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas 3—15, Vilnius, 1956—1991; II leid. 1—2, 1968—1969. Paulauskas J. 1958: Veiksmažodžio priešėlių funkcijos dabartinėje literatūrinėje lietuvių kalboje. — Literatūra ir kalba 3, 303—453. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sližienė N. 1986: Lietuvių kalbos veiksmažodžių valentingumas ir sintaksinė klasifikacija. — Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 45—96. Sližienė N. 1978: Veiksmažodžių valentingumo klausimu. — Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 107—124. Tekorienė D. 1983: Lietuvių kalbos būdvardžio semantinis valentingumas. — Kalbotyra 34(1), 97—107. ZUR VERBALEN VALENZ MIT PRÄFIX PA- Zusammenfassung Die Theorie der Valenz ist in den letzten Jahren besonders populär geworden. Die Valenz ist eine Besonderheit der Bedeutung, sie ist nicht nur den Verben, sondern auch den anderen Redearten eigen. Die Valenz der Verben ist für die Sprachwissenschaft sehr aktuell, weil davon der Aufbau der verbalen Sätze abhängt. Gemäß den Modellen der verbalen Valenz werden grammatisch richtige Sätze gebildet. Aufsatzobjekt — dreivalentische Verben mit Präfix pa-. Es ist zwei Gruppen der erforschten Verben ausgegliedert: 1) Dreivalentische Verben, die einen subjektischen, objektischen und adverbialen Mitspieler verlangen. Präfix pa- erteilt diesen Verben eine andere lexikalische Bedeutung; 2) Dreivalentische Verben, die einen subjektischen und zwei objektische Mitspieler verlangen. Präfix pa- erteilt diesen Verben eine rein grammatische Bedeutung. Das wichtigste Merkmal sowohl der semantischen als auch der syntaktischen Valenz ist ihre Notwendigkeit oder Fakultativität. Manche verbalen Mitspieler sind obligatorisch (damit der Satz einen richtigen grammatischen Aufbau hätte), die anderen — fakultativ. 128