„Baravỹkas“ (Boletus edulis Fr.) ir jo sinonimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Dovilė RIMANTAITE—SVETIKIENE BARAVYKAS (BOLETUS EDULIS FR.) IR JO SINONIMAI Šiandien Lietuvoje baravykas laikomas pačiu vertingiausiu grybu. Pagal skirtingas augimvietes Lietuvoje žinomos bent keturios pagrindinės Boletus edulis (Bull.) Fr. atmainos", kurios "skiriasi forma, spalva ir dydžiu"*. Pastaruoju metu mikologai linkę išskirti net kelias baravykų rūšis. Antai "Lietuvos grybuose” pateikti tikrinis baravykas (Boletus edulis Fr. = B. edulisf. edulis, incl. B. edulis f. betulicola Vassilk.) ir pusyninis baravykas (Boletus pinicola Vitt. = B. edulis f. pinicola (Vitt.) Vassilk.), kurie iš baravykų Lietuvoje, atrodo, labiausiai paplitę. Įvairiose Lietuvos vietose paprastai auga kelios skirtingos baravyko atmainos, priklausomai nuo to, kokie aplinkui miškai. | Skirtumai tarp atskirų baravyko atmainų žmonių dažniausiai nelieka nepastebėti, bet nei tai, nei šio grybo vertingumas nepaskatino gausiai susikurti: lietuviškų liaudiškų vardų. Priešingai, tiek tarmėse, tiek bendrinėje kalboje įsigalėjo skolinys, o bet kokios pastangos siūlyti vartoti bendrinėje kalboje savą vardą liko nevaisingos. Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti visus žinomus šio grybo pavadinimus, jų motyvaciją. Medžiaga rinkta iš "Lietuvių kalbos žodyno"? (toliau — LKZ), "Lietuvių | kalbos atlaso"“ (toliau LKA), jų kartotekų, pildyta pavadinimais iš lietuvių kalbos žodynų bei pačios autorės sukauptais duomenimis iš tarmių. 1. Baravyko pavadinimai. Šis "ruda iškilia galva, aukštu storu kotu skylėtbudžių šeimos valgomasis grybas (Boletus edulis) beveik visame lietuvių kalbos plote vadinamas slavy skoliniu baravykas“, taip pat užfiksuotas ir barvijkas Želsva, Marijampolės raj. (LKA I 170). Baraviko slaviška kilmė nekelia jokių abejonių: jis kildinamas iš br. 6apasix’®. Br. 6apaeix, kaip rodo baltarusių dialektologijos ; v . Vilnius (lių tisJ.ir Minkevičius A. Valgomieji ir nuodingieji grybai, | 2 UrbonasV. Grybai, Vilnius, 1986, 54. S3MazelaitisJ., UrbonasV. Lietuvos grybai, Vilnius, 1980, 143. 1 Lietuvių kalbos žodynas 3—16, Vilnius, 1956 —1995; II leid. 1—2, 1968—1969. 5 Lietuviy kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius, 1977. 6 Brickner A. Die slavischen Fremdworter im Litauischen. — Lituslavische Studien, Weimar, 1877, 70; Skardzius Pr. Die slavischen Lehnworter wm Altlitaurschen, Kaunas, 1931, 39; Fr a e n k e 1 E. Litauisches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg etc., 1962, 35; zr. dar: Saba liausk as A. Lietuvių kalbos leksika, Vilnius, 1990, 237. , 92 duomenys", yra pagrindinis šio grybo vardas ir žinomas visoje Baltarusijoje, o Lietuvos paribiu — iš esmės tik jis. Žodis borowik šiam grybui pavadinti plačiai vartojamas ir Lenkijoje, bet čia jis, atrodo, prigijęs palyginti ne taip seniai, be to, kaip vienintelis šio grybo vardas težinomas šiaurės rytiniuose Lenkijos pakraščiuose (Suvalkų, Balstogės ir Liublino apylinkėse)“. Dėl pavadinimo geografijos ir darybos manoma, kad le. borowik atėjęs iš rytų slavų kalbų“, greičiausiai iš baltarusių kalbos'?. Įdomu tai, kad bene pirmasis lenkų literatūroje — poemoje "Pone Tade” — jį pavartojo A. Mickevicius'!, kilęs nuo Naugarduko (dab. Baltarusija). ; Šis slaviškasis grybo pavadinimas siejamas su r., br. 60op "šilas", le. bdr ir kt.1*, ir motyvacija iškeliama grybo augimo vieta. Lie. baravijkas yra palyginti senas skolinys. Rašto kalboje jis pirmiausia pasirodo rankraštiniuose XVII a. vidurio Lexicon Lithuanicum (Lex 84**) ir XVIII a. pirmosios pusės vadinamajame Krauzės (Q 505) žodynuose. Vėliau randamas P. Ruigio žodyne, K. Donelaičio "Metuose" (Vasaros darbai 601), K. G. Milkaus, G. H. F. Nesselmanno žodyne, rankraštiniame lietuviųlenkų kalbų žodyne (RtŽ), F. Kuršaičio, A. Juškos žodynuose, V. Kalvaičio "Lietuviškų vardų kleteleje” (KIvK 83). J. Brodovskio XVIII a. rankraštiniame žodyne užfiksuotas ė kamieno to paties žodžio variantas: Barawikkes Steinpiltzke & Storkotes (B979)'*. Randamas baravijkas ir visuose XX a. lietuvių kalbos žodynuose. Tada jis pakliuvo ir į mūsų mikologijos terminiją. Iš pradžių P. Matulionio "Žolyne"'* juo vadinamas pagrindinis baravykinių genties grybas Boletus edulis Fr., bet vėliau "Lietuviškam botanikos žodyne“ ir kitose knygose!* jis įsitvirtino kaip Boletus genties vardas. Kaip rodo LKA I 170 ir mūsų surinkta medžiaga, šalia plačiai Lietuvoje paplitusio baravyko pietinėse Lietuvos šnektose esama ir kitokių šio grybo pavadinimų. Yra užrašyta sudėtinių vardų, kur antruoju nariu eina bendrasis grybo pavadinimas arba žodis baravijkas, o pirmuoju — būdvardžiai tikras, tikrinis. Antai tikras grybas girdėtas Rudnioje, Marcinkonyse, Kabeliuose, . JIexciunw amaac denapycexiz napodnwz zaeopax 1, Miucx, 1993, 114 ir žemelapis 279; Ce p x a un nu xa IU. H., Ah m x uu U A. T'pu6s1, Munck, 1986, 117. Bartnicka-—-Dąbkovmwska B. Polskie ludowe nazwy grzybow, Wroclaw etc., 1964, 45. 9 Ten pat. 10Sabaliauskas A. Ten pat. Hl pBartnicka— DabkowskaB. Min. veik., 46. IZBriickner A. Slownik etymologiczny jezyka polskiego, Warszawa, 1974, 36; Imumaraziunn caoy nix Geaapycxail moew 1, Mimck, 1978, 370; žr. dar: Sabaliauskas A. Ten pat. 13 Gia ir toliau sutrumpinimai kaip LKŽ. 14 Iš J. Brodovskio šią formą yra pasiemęs ir G. H. F. Nesselmannas, plg.: Barawikke, -es, f. daf[. (Bd.). Matulionis P. Žolynas 2, Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas, Vilnius, 1906, 12. * ¥en y ¢ 46 Lietuviškas botanikos žodynas 1, Kaunas, 1938, 51; Mazelaitis J.ir Minkevičius A. Min. veik., 97; MazelaitisJ., Urbonas V. Min. veik., 143 ir kt. ; 93 Azierkuose (Gardino sritis), tikras baravikas — Pivašiūnuose, Kapčiamiestyje, tikrinis grijbas — Kabeliuose, Ratnyčioje. Bet labiausiai paplitęs yra substantyvas tikrinis — Marcinkonyse, Seirijuose, Lazdijuose, Leipalingyje, Ratnyčioje, Liškiavoje, Kapčiamiestyje, Druskininkuose, Švendubrėje, Kabeliuose, Veisiejuose. Visus šiuos tik pačiuose Lietuvos pietryčiuose žinomus pavadinimus dėl geografijos, matyt, reikėtų laikyti atitinkamų lenkų kalbos pavadinimų vertiniais!“, plg. le. grzyb prawdziwy, prawdziwy, prawdziwek "baravykas" ir pan., kurie labai plačiai vartojami visoje Lenkijoje!®. Kaip rodo baltarusių dialektologijos duomenys, br. npaydsien zpub, npaydsisw, npaydsisey "baravykas" ir pan. paplitę pietvakarinėje Baltarusijoje, arčiau prie Lenkijos sienos!?, ir tokia šių vardų geografija rodo, jog jie greičiausiai bus atėję iš Lenkijos. Zieteloje (Gardino sritis) užrašyti ščūras grybas, spravedlijvas grijbas "baravykas" — neseni br. wwsipst 2pn6, cnpaesgd1Mt8bt 2pm6 skoliniai. Šiandien Dzūkijoje kartais vietoj arba šalia tikrinio, tikro grijbo, tikro baravyko, tikrinio gribo pavartojamas ir baravjkas, kuris pamažu pradeda iš vartosenos stumti |prastuosius tame krašte šio grybo vardus. Nežiūrint to, kol kas senieji pavadinimai laikomi savais, iš seno paveldėtais vardais ir yra daug gyvesnės vartosenos, o baravikas priimamas kaip skolinys, neseniai išmoktas vardas“*. Antai "Druskininkų tarmės žodyne" užrašytas toks iškalbingas sakinys: Baravikai — tai gal iš lenkiško, ar iš rusiško, o pas mus tikrnia?'. Ten pat galima rasti ir veiksmažodį tikriniduti "baravykauti": Tikrinidut einam — daugis tikrinių. Dėl savo skambesio, darybos tikrinis (grybas), tikras grijbas ( tikras baravijkas naujausias) yra savi pavadinimai. Jų motyvacija, kaip ir lenkų kalbos atliepinių, labai aiški: dėl savo ypatybių (nejuoduoja, tinka džiovinti, gero skonio) jie laikomi geriausiais grybais, t.y. pačiais tikriausiais*?. Nors vartojamas palyginti nedideliame plote (pietrytinėje Lietuvos dalyje), XX a. tikrinis (grijbas, baravijkas) pasirodė žodynuose, įėjo ir į bendrinę kalbą. Šitaip, matyt, atsitikę stengiantis surasti ir įtraukti į bendrinę kalbą lietuvišką baraviyko sinonimą, be to, prisimintas kuriant mikologijos terminiją. Antai J. Baronas "Rusų lietuvių zZodyne”?? (šalia šilabudės, baravijko) bene pirmąkart žodynuose užfiksavo tikrinį grybą baravyko reikšme. Vėliau tikrinį, tikrinį baravijką randame ir kituose žodynuose ir rastuose??. 17 18 LKA I 170. Bartnicka—DabkowskaB. Min. veik., 44. 9 Mexciunn amaac... Min. veik., žemėlapis 279; Ce p x a uu un a D. U,, Sm x uu WU. A. Min. veik. Ten pat. 20 LKA. Ten pat. 2l NaktinienéG. PaulauskienéeéA,VitkauskasV. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius, 1988, 407. : 22 Bartnicka—Dabkowska B. Min. veik., 44. 23 Baronas J. Rusų lietuvių žodynas. 2 leid., Kaunas, 1933, 32. Ą Lietuviškoji enciklopedija 2, Kaunas, 1934, 1208; Lietuviškas botanikos žodynas. Ten pat; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954, 856; Mazelaitis J. 94 Tikrinis baravikas įsitvirtino ir mokslinėje mikologijos terminijoje. Pasirinkus baravijką Boletus genties grybams pavadinti, tikrinid baravykū pavadinta svarbiausia baravykinių grybų rūšis Boletus edulis Fr. Be jau minėtų mokslinėje terminijoje vartojamų vardų, lietuvių kalboje esama ir kitokių, siauriau vartotų ar vartojamų baravyko pavadinimų. Ne taip dažnai Dzūkijoje (Dauguose, Varėnoje, Rudnioje, Marcinkonyse, Perlojoje, Merkinėje, Kabeliuose) ir Zieteloje baravykas dar pavadinamas bendruoju grybo vardu. Palyginti siauras grybo vartojimas baravyko reikšme skatina manyti, jog lietuviai, gana seniai pasiskolinę šį žodį iš slavų (žinomas iš XVII a. raštų)**, turbūt ne taip seniai iš artimiausių kaimynų pasiskolino ir šio žodžio reikšmę. Antai šiaurės ir vakarų slavų kalbų tarmėse buvo ir yra įprasta bendruoju grybo vardu vadinti tiktai arba visų pirma baravyka®®. Plačiai, ypač šiaurės rytinėje Lenkijos dalyje, le. grzyb paplitęs Boletus edulis Fr. reikšme““. Br. 2pmw6 ta pačia reikšme žinomas piety Baltarusijoje**. Baravykas vadinamas tiesiog grybū del to, kad jis laikomas pačiu vertingiausiu grybu??. Lie. gribo, užfiksuoto baravyko reikšme, raštuose neteko rasti. Čia įdomu būtų paminėti tai, kad, pvz., atitinkami latvių kalbos slavų skoliniai (g)ribas, griba senuosiuose latvių kalbos paminkluose užrašyti, regis, baravyko reiksme, plg. K. Elverso vokiečių-latvių kalbų žodyne (1748) esantį Steinpūltzen, Rihbas, G. F. Stenderio latvių-vokiečių kalbų žodyne (1761) užrašytą grihbas, Steinpiilzen, beje, autoriaus apibūdinamą kaip augšzemniekų žodį“ (tame pat žodyne yra ir grybo vardas baravika?*), Kurlandijos grybų vardų sąraše (1866) esantį Grihbas (rihbas) Steinpilz2? bei C. C. Ulmanio latvių-vokiečių žodyne (1872) esantį griba, der Steinpil2'*. Kitas, mažiau žinomas, baravyko pavadinimas yra storkotis (storkotis). Tiesa, gyvosios kalbos jis nėra paliudytas. Pirmąkart jis randamas XVIII a. pirmosios pusės rankraštiniame buv. Karaliaučiaus archyvo žodyne (O! 399)**, Vėliau jis kartu su baravykū užfiksuotas, galima sakyti, visuose Rytų ir Minkevičius A. Min. veik., 143. Mi, Zi nkeviciusZ. Lietuvių kalbos istorija 3, Senųjų raštų kalba, Vilnius, F'atnamosuyu — Ma3sypex A. Haseanus zpubos e caasancxuz aawnar. — Filologia rosyjska 13, Seria A, 1976, 106. 2"Bartnicka—Dabkowska B. Min. veik., 44. Jlexciunu amaac... Min. veik. Ten pat; Ce p x annual. WU, SI wK H H WU. S. ... Min. veik. Ten pat. 29 Bartnicka— DabkowskaB. Ten pat. 20) Cituojama iš kn.: Zemzanre D. Latviešu vardnicas, Riga, 1961, 115. 31 Ten pat, 127. K a w a 11 H. Pilze in Kurland nach ihren letti [chen Benennungen und mit ver [uchter Deutung einiger der felben. — Magazin, herausgegeben von LettischLiterdri[chen Gesellschaft 13, 1866, 78. 3 MilenbachsK. Latviešu valodas vardnica 1. Redigejis, papildinajis, turpinajis J. Endzelins, Riga, 1923, 656. Žinios imtos iš kn.: Skardžius P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 95 Prūsijos lietuvių leksikografiniuose darbuose: P. Ruigio žodyne, K. Donelai- | čio "Metuose" (Vasaros darbai 601), K. G. Milkaus, G. H. F. Nesselmanno žodynuose. F. Kuršaitis, pateikdamas storkotį laužtiniuose skliausteliuose, parodo, jog iš gyvosios kalbos jam šis vardas nežinomas (tegirdėtas tik baravijkas), bet jo gyvumą (šalia baravyko) Prūsų Lietuvoje dar XIX a. pabaigoje paliudijo V. Kalvaitis*““. XVIII a. rankraštinis J. Brodovskio žodynas duoda ė kamieno to paties žodžio variantą: Storkotes (B 979). Kaip galimą baraviko sinonimą XX a. storkotį pateikia DZ (1954, 1972, 1993), NdZ, o stérkoti — KZ, bet jis, panašu, taip ir liko leksiniu dialektizmu®®. Turima ] medžiaga rodo, jog storkotis "baravykas" buvo žinomas tik Prūsų Lietuvoje. Suprantant meno kūrinio sąlygiškumus, čia vis dėlto galima būtų pacituoti sakinį iš K. Donelaičio "Metų": "Plempių, rudmėsių, storkočių bei baravykų, jautakiy ir baltikiy, gruzdy irgi bobausių begdamos į girtas jos sav taip daug prisirovė..." (Vasaros darbai 601—603). Šalia vartojami storkotis ir baravykas 1 lyg ir suponuoja mintį, jog tai skirtingų grybų vardai. Visai galimas daiktas, jog storkočiū buvo vadinama tam tikra baravyko atmaina. Raiski šio vardo motyvacija rodo, jog iškeliamas šio grybo storas kotas, o baravykai su labai storais kotais žmonių laikomi pačiais geriausiais, plg. sakinį iš Pėžaičių (Klaipėdos raj.): Baravykai ant storo koto — tie tikriejai'". Įdomu tai, jog panašios motyvacijos baravyko vardų kitose kalbose nepasitaiko. Tai iš tikryjų savas, viename regione atsiradęs šio grybo vardas, kuris plačiau Lietuvoje liko nežinomas ir neįsitvirtino. Savu, liaudišku baravyko pavadinimu reikėtų laikyti ir žemaičių juodvirsis, žinomą iš nespausdintų J. Pabrėžos, S. Daukanto, M. Akelaičio raštų, nors iš gyvosios kalbos neužrašytą. Savo "Taisliuje"** J. Pabrėža, stengdamasis gryninti lietuvių kalbą ir ieškodamas lietuviško pakaito skoliniui, kaip baravyko pavadinimą pateikia juodviršį, kartu pažymėdamas, jog tai žemaitiškas vardas. Skolinio baravikas, be abejo, gerai žinomo Žemaičiuose, vengė ir S. Daukantas, vietoj jo iškeldamas juodviršį. Rankraštiniame Daukanto lietuvių-lotynų kalbų žodyne užrašyta šitaip: Barawikas vide joudwirszis (p. 85)9*, o jo lenkų-lietuvių kalbų žodyne baravijko lizdas atrodo taip: Borowik, jūdwirszis*". Juodviršis užfiksuotas ir M. Akelaičio rankraščiuose*!, bet yra žinoma, kad jis sekė savo amžininkų žemaičių raštų kalbą ir darė išrašus** ir, 1943, 426. 35 Kalvaitis MW. Lietuwiszky Wardy Klėtele, Tilžė, 1910, 83. 36 Taip šis grybo pavadinimas apibūdinamas kn.: Ka b el k a J. Kristijono Donelaičio raštų ety Vilnius, 1964, 21. į 9 LKA kartoieka. | Į a ; JE | Pabrėža J. Tayslės augumyynis... (rankraštis laikomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje), 1843, 850. ; 39 Cituojama iš str.: Kr uo pas J. S. Daukanto leksikografiniai darbai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 1961. 309. | 94 42 DaukantassS. Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas (a-m), Vilnius, 1993, 41 LKŽ IV 412. ] Kruopas J. M. Akelaitis leksikografas. — Lietuvių kalbotyros klausimai 96 galimas daiktas, priėjo prie S.'Daukanto lietuvių-lenkų kalbų žodyno**. Tiek J. Pabrėža, tiek S. Daukantas, būdami žemaičiai dounininkai, rašė vadovaudamiesi savo tarme, taigi juodvifšis, matyt, iš jų tarmės ir patekęs į rankraščius, bet toliau ir nenuėjęs. Tiesa, J. Pabrėža, pirmasis bandęs sukurti botanikos terminiją ir nomenklatūrą lietuvių kalba, juodviršį stengėsi vartoti ir mokslinėje terminijoje, grybui Boletus edulis Fr. suteikdamas vardą skylelių grybas juodviršis (atitinkamai gentį Boletus pavadinęs skylelių grybais)**, bet vėliau šis pavadinimas neprigijo. Negausius lietuvių kalbos baraviko sinonimus XX a. papildė naujai sukurti, žodynuose užrašyti šio grybo vardai. Pirmoje šio amžiaus pusėje, kai ypač buvo stengiamasi apvalyti kalbą, atsikratyti slaviškųjų skolinių, ryškios pastangos aplietuvinti ir baravyką, surasti jam pakaitą (to siekė jau ir J. Pabrėža bei S. Daukantas). Šitaip lietuvių kalbos raštuose““ atsirado pusvertinis šilavijkas, kai buvo išsiverstas skolinio kamienas (taigi motyvacija liko ta pati), o darybos afiksas pasiskolintas. XX a. pradžioje baravyko reikšme pasirodė ir štlabudė*“, silabudé (NdŽ, KZ) — taip pat žodynų padaras. Šis, matyt, ne be baraviko įtakos susidarytas pavadinimas, turintis tą pačią motyvaciją, vis dėlto toliau tų žodynų ir nenuėjo. Atsisakyta jo ir naujausiame DZ leidime (1993), atsižvelgus, be to, dar į tai, kad II-asis šilabudės sandas nėra įprastas sudarant skyletbudžių grybų pavadinimus. Tarp liaudiškų grybų pavadinimų su antruoju sandu -budė randami tik lakštabudinių grybų arba šiaip prastų, nevalgomų grybų vardai, plg. kiatdliabude "Lactarius trivialis Fr.”, storabudé "Lactarius vellereus Fr.”, kėlmabudė ” Armillariella mellea Karst.?”, briedžiabudė "Hydnum imbricatum Fr.”, panabide "Phallus impudicus (L.) Pers.” ir kt. Dar plg. bude, Marcinkonyse užrašytą reikšme "visi grybai, išskyrus baravykus”. Tokią reikšmę, atrodo, paremia ir pavyzdžiai iš LKŽ I 1120 bei J. Pabrėžos budé ” Agaricus"*". J. Ryterio, B. Sereiskio, A. Kuršaičio žodynuose baravyko reikšme uzrašytas šilbaravykis, J. Šlapelio (1940) štlabaravykis, A. Lalio "Lenkų ir lietuvių kalbos žodyne“ (1912) esantis šilagrybis (LL10), matyt, bus atsiradę atsitiktinai, nes šiaipjau šiais vardais vadinami kiti baravykinių genties grybai (Boletus luridus Fr., Gyroporus castaneus (Fr.) Quél., Gyroporus cyanescens (Fr.) Quél., Suillus variegatus (Fr.) O. Kuntze, Tylopilus felleus (Fr.) Karst.). 12, 1970, 157. 13 Ten pat, 159. “4 Pabrėža J. Min. rankr., 849. 45 Lietuviškoji enciklopedija. Ten pat. Ser eis k 1s B. Lietuviškai-rusiškas žodynas, Kaunas, 1933, 955; S 1 a p e | 1 s J. Lenkiškas lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1940, 509. = BaronasJ. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas, 1924, 24; Lietuviškailatviškas žodynas. Sudarė J. Ryteris, Ryga, 1929, 1164; Baron a s J. Rusų lietuvių žodynas. 2 leid., Kaunas, 1933, 32, 104; Šlapelis J. Min. kn., 509; vėliau DZ (1954, 1972), NdZ. T Pabrėža J. Min. rankr., 831. 97 2. Baravyko atmainų pavadinimai. Lietuvių kalbos tarmėse galima rasti tokių baravyko vardų, kuriais pavadinama viena kuri šio grybo atmaina. Dauguma tokių vardų užrašyta Dzūkijoje — grybingiausioje Lietuvos dalyje. Čia, regis, geriausiai atskiriamos dvi pagrindinės baravyko atmainos — tai pušyninis (Boletus pinicola Vitt. = B. edulis f. pinicola (Vitt.) Vassilk.) ir beržyninis (Boletus edulis Fr. = B. edulis f. edulis, incl. B. edulis f. betulicola Vassilk.). Jie skiriasi ne tik augimo vieta, bet ir galvelės spalva, dydžiu. Antai pušyninis, juoda galve- = le, baravykas vadinamas sudėtiniu vardu juodagalvis tikrinis (Druskininkai, Kapčiamiestis), juodagalvis grijbas (Kabeliai), juodagalvis baravijkas (Labanoras, Tauragnai) arba net dažniau substantyvu juodagalvis (Varėna, Marcinkonys, Rudnia, Pivašiūnai, Valkininkai, Saldutiškis), juodaviršis (Gervėčiai, Rūdiškės). Kaip priešprieša beržyninis, šviesesne galvele, baravykas vadinamas baltagalviū tikriniū (Kapčiamiestis), baltagalviū baravykū (Tauragnai) arba baltagalviū (Varėna, Marcinkonys, Valkininkai, Druskininkai, Saldutiskis), baltaviršiū (Rūdiškės). Iškeliant augimo vietą šitie baltieji, beržynuose augantys, baravykai dar pavadinami paberžiniais baravijkais (Labanoras), beržiniais (Varėna, Rudnia) arba trakiniais (Druskininkai, Marcinkonys, Pivašiūnai), traktniais baravikais (Dubičiai), trakiniais grijbais (Ratnyčia), plg. trakas "aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikstelė. || pieva, kur yra beržų" (LKŽ XVI 538). Atskirai dar reikėtų paminėti tokius sporadiškai atsiradusius sudėtinius baravyko vardus, kuriais pavadinami tik patys pirmieji, anksčiausiai pasirodantys baravykai. Paprastai baravyko dygimas yra siejamas su rugių plaukėjimu, plg. sakinius: Pirmieji baravykai pradeda dygt plaukiant rugiam Kamajai; Kai rugiai krasuoja, baravykai auga Lazūnai; Tada ir baravykaitis kokis išplaukia su rugiais Pelesa. Šitaip atsiradę ruginis baravikas (: Ruginis 1 baravikas tas y[ra] tikrasis baravykas) Gardamas bei baravjkas rugiažiedis į Kaltanėnai, kuriuos dėl motyvacijos plg. su le. žytni " Boletus edulis Fr.”8 ir | br. xaaacaeixi "Gapasirki, IITO PacTyIh Yy YUac KaJiacaBaHHS; >KbrrTa“““. Be ; to, pirmieji baravykai pavadinami gegužtniais baravijkais Labanoras; dėl motyvacijos plg. le. grzyb majowy " Boletus edulis Fr."*?, hryb majowy " Boletus edulis Fr."** 3. Išvados. Apžvelgus visus žinomus baravyko pavadinimus, matyti, kad tiek rastuose, tiek tarmėse nuo seniausių laikų yra įsitvirtinęs palyginti senas slaviškasis ®®Bartnicka—DagbkowskaB. Min. veik., 130. Caoynix Beaapyckiz zasopax nay HONKG-3GT0ONAN erapyct 1 AE nazpantuva 2; pines, 980, 367. Bartnickas DabkowskaPB. Min. veik., 91; Ma jewski E. ; Slownik nazwisk zoologicznych i botanicznych polskich 2, Warszawa, 1894, 121. lBartnicka—DabkowskaB. Min. veik. 93. 98 skolinys baravikas, šiandien jau tapęs savu žodžiu. Kiti raštuose, tarmėse buvę ar esantys baraviko sinonimai, kad ir būdami savi žodžiai, galbūt dėl labai raiškios, vieną grybo požymį iškeliančios motyvacijos taip ir liko siaurais dialektizmais (storkotis, juodviršis) arba buvo tiesiog nevykusiai sukurti ir neprigijo. Kuriant mokslinę mikologijos terminiją, be baravyko, buvo terminologizuotas ir tikrinis. Taigi XX a. visų baravyko pavadinimų vieta sinonimų eilėje jau nusistovėjo: baravikas, tikrinis, storkétis, juodvifšis. BARAVYKAS (BOLETUS EDULIS FR.) AND ITS SYNONIMS Summary After reviewing all the known names of the mushroom Boletus edulis it can be stated that old loan-word from the Whiterussian language baravykas prevails both in the old literature and dialects. Some Lithuanian names of this mushroom also can be found there, but they are not popular elsewhere, except one dialect. Reasons for that might be their specific though clear motivation: only one feature of the referent was taken as basis for nomination, e.g. storkotis, juodviršis or simply they were ill-formed and therefore have not taken root in the Lithuanian language (šilaviykas, šilabudė). While creating mycological terminology not only baravijkas but also tikrinis, a name used in the Southern part of Lithuania, were taken into consideration. Thus in the XX century all the synonims of baravijkas can be enumerated according to the degree of their prevalence: tikrinis, storkėtis, juodviršis. 99 e