„Baravỹkas“ (Boletus edulis Fr.) ir jo sinonimai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Dovilė RIMANTAITĖ—SVETIKIENĖ BARAVYKAS (BOLETUS EDULIS FR.) IR JO SINONIMAI Šiandien Lietuvoje baravykas laikomas pačiu vertingiausiu grybu. Pagal skirtingas augimvietes Lietuvoje žinomos bent keturios pagrindinės Boletus edulis (Bull.) Fr. atmainos1, kurios ”skiriasi forma, spalva ir dydžiu”2. Pastaruoju metu mikologai linkę išskirti net kelias baravykų rūšis. Antai ”Lietuvos grybuose”3 pateikti tikrinis baravykas (Boletus edulis Fr. = B. edulis f. edulis, incl. B. edulis f. betulicola Vassilk.) ir pušyninis baravykas (Boletus pinicola Vitt. = B. edulis f. pinicola (Vitt.) Vassilk.), kurie iš baravykų Lietuvoje, atrodo, labiausiai paplitę. Įvairiose Lietuvos vietose paprastai auga kelios skirtingos baravyko atmainos, priklausomai nuo to, kokie aplinkui miškai. Skirtumai tarp atskirų baravyko atmainų žmonių dažniausiai nelieka nepastebėti, bet nei tai, nei šio grybo vertingumas nepaskatino gausiai susikurti lietuviškų liaudiškų vardų. Priešingai, tiek tarmėse, tiek bendrinėje kalboje įsigalėjo skolinys, o bet kokios pastangos siūlyti vartoti bendrinėje kalboje savą vardą liko nevaisingos. Šiame straipsnyje bus bandoma apžvelgti visus žinomus šio grybo pavadinimus, jų motyvaciją. Medžiaga rinkta iš ”Lietuvių kalbos žodyno”4 (toliau — LKŽ), ”Lietuvių kalbos atlaso”5 (toliau LKA), jų kartotekų, pildyta pavadinimais iš lietuvių kalbos žodynų bei pačios autorės sukauptais duomenimis iš tarmių. 1. Baravyko pavadinimai. Šis ”ruda iškilia galva, aukštu storu kotu skylėtbudžių šeimos valgomasis grybas (Boletus edulis) beveik visame lietuvių kalbos plote vadinamas slavų skoliniu baravykas”, taip pat užfiksuotas ir barovykas Želsva, Marijampolės raj. (LKA I 170). Baravyko slaviška kilmė nekelia jokių abejonių: jis kil-dinamas iš br. баравік6. Br. баравік, kaip rodo baltarusių dialektologijos 1 M a z e l a i t i s J. ir M i n k e v i č i u s A. Valgomoji ir nuodingieji grybai, Vilnius, 1957, 99. 2 U r b o n a s V. Grybai, Vilnius, 1986, 54. 3 M a z e l a i t i s J., U r b o n a s V. Lietuvos grybai, Vilnius, 1980, 143. 4 Lietuvių kalbos žodynas 3—16, Vilnius, 1956—1995; II leid. 1—2, 1968—1969. 5 Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius, 1977. 6 B r ü c k n e r A. Die slavischen Fremdwörter im Litauischen. — Litu-slavische Studien, Weimar, 1877, 70; S k a r d ž i u s P. Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen, Kaunas, 1931, 39; F r a e n k e l E. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg etc., 1962, 35; žr. dar: S a b a l i a u s k a s A. Lietuvių kalbos leksika, Vilnius, 1990, 237. 92 duomenys7, yra pagrindinis šio grybo vardas ir žinomas visoje Baltarusijoje, o Lietuvos paribiu — iš esmės tik jis. Žodis borowik šiam grybui pavadinti plačiai vartojamas ir Lenkijoje, bet čia jis, atrodo, prigijęs palyginti ne taip seniai, be to, kaip vienintelis šio grybo vardas težinomas šiaurės rytiniuose Lenkijos pakraščiuose (Suvalkų, Balstogės ir Liublino apylinkėse)8. Dėl pavadinimo geografijos ir darybos manoma, kad le. borowik atėjęs iš rytų slavų kalbų9, greičiausiai iš baltarusių kalbos10. Įdomu tai, kad bene pirmasis lenkų literatūroje — poemoje ”Pone Tade” — jį pavartojo A. Mickevičius11, kilęs nuo Naugarduko (dab. Baltarusija). Šis slaviškasis grybo pavadinimas siejamas su r., br. бор ”šilas”, le. bór ir kt.12, ir motyvacija iškeliama grybo augimo vieta. Lie. baravykas yra palyginti senas skolinys. Rašto kalboje jis pirmiausia pasirodo rankraštiniuose XVII a. vidurio Lexicon Lithuanicum (Lex 8413) ir XVIII a. pirmosios pusės vadinamajame Krauzės (Q 505) žodynuose. Vėliau randamas P. Ruigio žodyne, K. Donelaičio ”Metuose” (Vasaros darbai 601), K. G. Milkaus, G. H. F. Nesselmanno žodyne, rankraštiniame lietuvių-lenkų kalbų žodyne (RtŽ), F. Kuršaičio, A. Juškos žodynuose, V. Kalvaičio ”Lietuviškų vardų kletelėje” (KlvK 83). J. Brodovskio XVIII a. rankraš- ti­niame žodyne užfiksuotas ė kamieno to paties žodžio variantas: Barawikkes Steinpiltzke & Storkótes (B979)14. Randamas baravykas ir visuose XX a. lietuvių kalbos žodynuose. Tada jis pakliuvo ir į mūsų mikologijos terminiją. Iš pradžių P. Matulionio ”Žolyne”15 juo vadinamas pagrindinis baravykinių genties grybas Boletus edulis Fr., bet vėliau ”Lietuviškam botanikos žodyne” ir kitose knygose16 jis įsitvirtino kaip Boletus genties vardas. Kaip rodo LKA I 170 ir mūsų surinkta medžiaga, šalia plačiai Lietuvoje paplitusio baravyko pietinėse Lietuvos šnektose esama ir kitokių šio grybo pavadinimų. Yra užrašyta sudėtinių vardų, kur antruoju nariu eina bendrasis grybo pavadinimas arba žodis baravykas, o pirmuoju — būdvardžiai tikras, tikrinis. Antai tikras grybas girdėtas Rudnioje, Marcinkonyse, Kabeliuose, 7 Лексичны атлас беларускіх народных гаворак 1, Мінск, 1993, 114 ir žemėlapis 279; Сержанина Г. И., Яшкин И. Я. Грибы, Минск, 1986, 117. 8 Bartnicka — Dąbkowska B. Polskie ludowe nazwy grzybów, Wrocław etc., 1964, 45. 9 Ten pat. 10 Sabaliauskas A. Ten pat. 11 Bartnicka — Dąbkowska B. Min. veik., 46. 12 Brückner A. Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa, 1974, 36; Этн.магазины слоўнік беларускай мовы 1, Мінск, 1978, 370; žr. dar: Sabaliauskas A. Ten pat. 13 Čia ir toliau sutrumpinimai kaip LKŽ. 14 Iš J. Brodovskio šią formą yra pasiėmęs ir G. H. F. Ness elmannas, plg.: Barawikke, -es, f. daff. (Bd.). 15 Matulionis P. Žolynas 2, Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas, Vilnius, 1906, 12. 16 Lietuviškas botanikos žodynas 1, Kaunas, 1938, 51; Mazelaitis J. ir Minkev ičius A. Min. veik., 97; Mazelaitis J., Urbonas V. Min. veik., 143 ir kt. 93 Azierkuose (Gardino sritis), tikras baravykas – Pivašiūnuose, Kapčiamies-tyje, tikrinis grýbas – Kabeliuose, Ratnyčioje. Bet labiausiai paplitęs yra substantyvas tikrìnis – Marcinkonyse, Seirijuose, Lazdijuose, Leipalingyje, Ratnyčioje, Liškiavoje, Kapčiamiestyje, Druskininkuose, Švendubrėje, Kabe-liuose, Veisiejuose. Visus šiuos tik pačiuose Lietuvos pietryčiuose žinomus pavadinimus dėl geografijos, matyt, reikėtų laikyti atitinkamų lenkų kalbos pavadinimų vertiniais17, plg. le. grzyb prawdziwy, prawdziwy, prawdziwek ”baravykas” ir pan., kurie labai plačiai vartojami visoje Lenkijoje18. Kaip rodo baltarusių dialektologijos duomenys, br. праўдзівы грыб, праўдзівы, праўдзівец ”baravykas” ir pan. paplitę pietvakarinėje Baltarusijoje, arčiau prie Lenkijos sienos19, ir tokia šių vardų geografija rodo, jog jie greičiau-siai bus atėję iš Lenkijos. Zieteloje (Gardino sritis) užrašyti ščýras grýbas, spravedlìvas grýbas ”baravykas” – neseni br. щуры грыб, справядлівы грыб skoliniai. Šiandien Dzūkijoje kartais vietoj arba šalia tikrinio, tikro grýbo, tikro baravyko, tikrinio grýbo pavartojamas ir baravykas, kuris pamažu pradeda iš vartosenos stumti įprastuosius tame krašte šio grybo vardus. Nežiūrint to, kol kas senieji pavadinimai laikomi savais, iš seno paveldėtais vardais ir yra daug gyvesnės vartosenos, o baravykas priimamas kaip skolinys, neseniai išmoktas vardas20. Antai ”Druskininkų tarmės žodyne” užrašytas toks iškalbingas sakinys: Baravykai – tai gal iš lenkiško, ar iš rusiško, o pas mus tikriniai21. Ten pat galima rasti ir veiksmažodį tikriniauti ”baravykauti”: Tikriniaut einam – daugis tikrinių. Dėl savo skambesio, darybos tikrinis (grýbas), tikras grýbas (tikras baravykas naujausias) yra savi pavadinimai. Jų motyvacija, kaip ir lenkų kalbos atliepinių, labai aiški: dėl savo ypatybių (nejuoduoja, tinka džiovinti, gero skonio) jie laikomi geriausiais grybais, t.y. pačiais tikriausiais22. Nors vartojamas palyginti nedideliame plote (pietrytinėje Lietuvos daly-je), XX a. tikrinis (grýbas, baravykas) pasirodė žodynuose, įėjo ir į bend-rinę kalbą. Šitaip, matyt, atsitikę stengiantis surasti ir įtraukti į bendri-nę kalbą lietuvišką baravyko sinonimą, be to, prisimintas kuriant mikolo-gijos terminiją. Antai J. Baronas ”Rusų lietuvių žodyne”23 (šalia šilabudės, baravyko) bene pirmąkart žodynuose užfiksavo tikrinį grýbą baravyko reikšme. Vėliau tikrinį, tikrinį baravyką randame ir kituose žodynuose ir raštuose24. 17 LKA I 170. 18 Bartnicka – Dąbkowska B. Min. veik., 44. 19 Leksičny atlas... Min. veik., žemėlapis 279; Сержанина Г. И., Яшкин И. Я. Min. veik. Ten pat. 20 LKA. Ten pat. 21 Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius, 1988, 407. 22 Bartnicka – Dąbkowska B. Min. veik., 44. 23 Baronas J. Rusų lietuvių žodynas. 2 leid., Kaunas, 1933, 32. 24 Lietuviškoji enciklopedija 2, Kaunas, 1934, 1208; Lietuviškas botanikos žodynas. Ten pat; Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1954, 856; Mazelaitis J. 94 Tikrinis baravykas įsitvirtino ir mokslinėje mikologijos terminijoje. Pasirinkus baravyką Boletus genties grybams pavadinti, tikriniu baravyku pavadinta svarbiausia baravykinių grybų rūšis Boletus edulis Fr. Be jau minėtų mokslinėje terminijoje vartojamų vardų, lietuvių kalboje esama ir kitokių, siauriau vartotų ar vartojamų baravyko pavadinimų. Ne taip dažnai Dzūkijoje (Dauguse, Varėnoje, Rudnioje, Marcinkonyse, Perlojoje, Merkinėje, Kabeliuose) ir Zieteloje baravykas dar pavadinamas bendruoju grybo vardu. Palyginti siauras grybo vartojimas baravyko reikšme skatina manyti, jog lietuviai, gana seniai pasiskolinę šį žodį iš slavų (žinomas iš XVII a. raštų)²⁵, turbūt ne taip seniai iš artimiausių kaimynų pasiskolino ir šio žodžio reikšmę. Antai šiaurės ir vakarų slavų kalbų tarmėse buvo ir yra įprasta bendruoju grybo vardu vadinti tiktai arba visų pirma baravyką²⁶. Plačiai, ypač šiaurės rytinėje Lenkijos dalyje, le. grzyb paplites Boletus edulis Fr. reikšme²⁷. Br. гриб ta pačia reikšme žinomas pietų Baltarusijoje²⁸. Baravykas vadinamas tiesiog grybù dėl to, kad jis laikomas pačiu vertingiausiu grybu²⁹. Lie. grybo, užfiksuoto baravyko reikšme, raštuose neteko rasti. Čia įdomu būtų paminėti tai, kad, pvz., atitikami latvių kalbos slavų skoliniai (g)rības, grība senuosiuose latvių kalbos paminkluose užrašyti, regis, baravyko reikšme, plg. K. Elverso vokiečių-latvių kalbų žodyne (1748) esantį Steinpültzen, Rīhbas, G. F. Stenderio latvių-vokiečių kalbų žodyne (1761) užrašytą grihbas, Steinpülzen, beje, autoriaus apibūdinamą kaip augšzemniekų žodį³⁰ (tame pat žodyne yra ir grybo vardas baravīkḍ³¹), Kurlandijos grybų vardų sąraše (1866) esantį Grihbas (rīhbas) Steinpilz³² bei C. C. Ulmanio latvių-vokiečių žodyne (1872) esantį grība, der Steinpilz³³. Kitas, mažiau žinomas, baravyko pavadinimas yra storkōtis (stōrkōtis). Tiesa, gyvosios kalbos jis nėra paliudytas. Pirmąkart jis randamas XVIII a. pirmosios pusės rankraštiniame buv. Karaliaučiaus archyvo žodyne (Q¹ 399)³⁴. Vėliau jis kartu su baravykù užfiksuotas, galima sakyti, visuose Rytų ir M i n k e v i č i u s A. Min. veik., 143. ²⁵ Z i n k e v i č i u s Z. Lietuvių kalbos istorija 3, Senųjų raštų kalba, Vilnius, 1988, 137. ²⁶ Г а й д а м о в и ч — М а з у р е к А. Названия грибов в славянских языках. — Filologia rosyjska 13, Seria A, 1976, 106. ²⁷ B a r t n i c k a — D ą b k o w s k a B. Min. veik., 44. ²⁸ Лексичны атлас. Min. veik. Ten pat; C е р ж а н и н а Г. И., Я ш к и н И. Я. … Min. veik. Ten pat. ²⁹ B a r t n i c k a — D ą b k o w s k a B. Ten pat. ³⁰ Cituojama iš kn.: Z e m z a r e D. Latviešu vārdnīcas, Rīgā, 1961, 115. ³¹ Ten pat, 127. ³² K a w a l l H. Pilze in Kurland nach ihren lettischen Benennungen und mit ver[s]uchter Deutung einiger derselben. — Magazin, herausgegeben von Lettisch-Literär[ischen] Gesellschaft 13, 1866, 78. ³³ M ü l e n b a c h s K. Latviešu valodas vārdnīca 1. Redigējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns, Rīgā, 1923, 656. ³⁴ Žinios imtos iš kn.: S k a r d ž i u s P. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius, 95 Prūsijos lietuvių leksikografiniuose darbuose: P. Ruigio žodyne, K. Donelaičio ”Metuose” (Vasaros darbai 601), K. G. Milkaus, G. H. F. Nesselmanno žodynuose. F. Kuršaitis, pateikdamas storkotį laužtiniuose skliausteliuose, parodo, jog iš gyvosios kalbos jam šis vardas nežinomas (tegirdėtas tik baravykas), bet jo gyvumą (šalia baravyko) Prūsų Lietuvoje dar XIX a. pabaigoje paliudijo V. Kalvaitis35. XVIII a. rankraštinis J. Brodovskio žodynas duoda ė kamieno to paties žodžio variantą: Storkōtes (B 979). Kaip galimą baravyko sinonimą XX a. storkotį pateikia DŽ (1954, 1972, 1993), NdŽ, o storkotį — KŽ, bet jis, panašu, taip ir liko leksiniu dialektizmu36. Turima medžiaga rodo, jog storkōtis ”baravykas” buvo žinomas tik Prūsų Lietuvoje. Suprantant meno kūrinio sąlygiškumus, čia vis dėlto galima būtų pacituoti sakinį iš K. Donelaičio ”Metų”: ”Plempių, rudmesių, storkočių bei baravykų, jautakių ir baltikių, gruzdų irgi bobausių bėgdamas į girias jos sau taip daug prisiruošė...” (Vasaros darbai 601—603). Šalia vartojami storkotis ir baravykas lyg ir suponuoja mintį, jog tai skirtingų grybų vardai. Visai galimas daiktas, jog storkočių buvo vadinama tam tikra baravyko atmaina. Raiški šio vardo motyvacija rodo, jog iškeliamas šio grybo storas kotas, o baravykai su labai storais kotais žmonių laikomi pačiais geriausiais, plg. sakinį iš Pėžaičių (Klaipėdos raj.): Baravykai ant storo koto — tie tikrieji37. Įdomu tai, jog panašios motyvacijos baravyko vardu kitose kalbose nepasitaiko. Tai iš tikrųjų savas, viename regione atsiradęs šio grybo vardas, kuris plačiau Lietuvoje liko nežinomas ir neįsitvirtino. Savų, liaudišku baravyko pavadinimu reikėtų laikyti ir žemaičių juodviršis, žinoma iš nespausdintų J. Pabrėžos, S. Daukanto, M. Akelaičio raštų, nors iš gyvosios kalbos neužrašyta. Savo ”Taisliuje”38 J. Pabrėža, stengdamasis gryninti lietuvių kalbą ir ieškodamas lietuviško pakaito skoliniui, kaip baravyko pavadinimą pateikia juodviršį, kartu pažymėdamas, jog tai žemaitiškas vardas. Skolinio baravykas, be abejo, gerai žinomo Žemaičiuose, vengė ir S. Daukantas, vietoj jo iškeldamas juodviršį. Rankraštiniame Daukanto lietuvių-lotynų kalbų žodyne užrašyta šitaip: Barawikas vide joudwirszis (p. 85)39, o jo lenkų-lietuvių kalbų žodyne baravyko lizdas atrodo taip: Borowik, jūdwiŕszis40. Juodviršis užfiksuotas ir M. Akelaičio rankraščiuose41, bet yra žinoma, kad jis sekė savo amžininkų žemaičių raštų kalbą ir darė išrašus42 ir, 1943, 426. 35 K a l v a i t i s W. Lietuwiszku Wardu Klėtele, Tilžė, 1910, 83. 36 Taip šis grybo pavadinimas apibūdinamas kn.: K a b e l k a J. Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius, 1964, 21. 37 LKA kartoteka. 38 P a b r ė ž a J. Tayslės augumynis... (rankraštis laikomas Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje), 1843, 850. 39 Cituojama iš str.: K r u o p a s J. S. Daukanto leksikografiniai darbai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 1961, 309. 40 D a u k a n t a s S. Didysis lenkų-lietuvių kalbų žodynas (a-m), Vilnius, 1993, 94. 41 LKŽ IV 412. 42 K r u o p a s J. M. Akelaitis leksikografas. — Lietuvių kalbotyros klausimai 96 galimas daiktas, priėjo prie S. Daukanto lietuvių-lenkų kalbų žodyno43. Tiek J. Pabrėža, tiek S. Daukantas, būdami žemaičiai duonininkai, rašė vadovaudamiesi savo tarme, taigi juodviršis, matyt, iš jų tarmės ir patekęs į rankraščius, bet toliau ir nenuėjęs. Tiesa, J. Pabrėža, pirmasis bandęs sukurti botanikos terminiją ir nomenklatūrą lietuvių kalba, juodviršį stengėsi vartoti ir mokslinėje terminijoje, grybui Boletus edulis Fr. suteikdamas vardą skylelių grybas juodviršis (atitinkamai gentį Boletus pavadinęs skylelių grybais)44, bet vėliau šis pavadinimas neprigijo. Negausių lietuvių kalbos baravyko sinonimus XX a. papildė naujai sukurti, žodynuose užrašyti šio grybo vardai. Pirmoje šio amžiaus pusėje, kai ypač buvo stengiamasi apvalyti kalbą, atsikratyti slaviškųjų skolinių, ryškios pastangos aplietuvinti ir baravyką, surasti jam pakaitą (to siekė jau ir J. Pabrėža bei S. Daukantas). Šitaip lietuvių kalbos raštuose45 atsirado pusvertinis šilavykas, kai buvo išsiverstas skolinio kamienas (taigi motyvacija liko ta pati), o darybos afiksas pasiskolintas. XX a. pradžioje baravyko reikšmė pasirodė ir šilabudė46, šilabudė (NdŽ, KŽ) — taip pat žodynų padaras. Šis, matyt, ne be baravyko įtakos susidarytas pavadinimas, turintis tą pačią motyvaciją, vis dėlto toliau tų žodynų ir nenuėjo. Atsisakyta jo ir naujausiame DŽ leidime (1993), atsižvelgus, be to, dar į tai, kad II-asis šilabudės sandas nėra įprastas sudarant skylelbudžių grybų pavadinimus. Tarp liaudiškų grybų pavadinimų su antruoju sandu -budė randami tik lakštabudinių grybų arba šiaip prastų, nevalgomų grybų vardai, plg. kiauliabudė ”Lactarius trivialis Fr.”, storabudė ”Lactarius vellereus Fr.”, kelmabudė ”Armillariella mellea Karst.?”, brėdžiabudė ”Hydnum imbricatum Fr.”, panabudė ”Phallus impudicus (L.) Pers.” ir kt. Dar plg. būdė, Marcinkonyse užrašytą reikšmę ”visi grybai, išskyrus baravykus”. Tokią reikšmę, atrodo, paremia ir pavyzdžiai iš LKŽ I 1120 bei J. Pabrėžos būdė ”Agaricus”47. J. Ryterio, B. Sereiskio, A. Kuršaičio žodynuose baravyko reikšme užrašytas šilbaravykis, J. Šlapelio (1940) šilabaravykis, A. L alio ”Lenkų ir lietuvių kalbos žodyne” (1912) esantis šilagrybis (LL10), matyt, bus atsiradę atsitiktinai, nes šiaipjau šiais vardais vadinami kiti baravykinių genties grybai (Boletus luridus Fr., Gyroporus castaneus (Fr.) Quél., Gyroporus cyanescens (Fr.) Quél., Suillus variegatus (Fr.) O. Kuntze, Tylopilus felleus (Fr.) Karst.). 12, 1970, 157. 43 Ten pat, 159. 44 P a b r ė ž a J. Min. rankr., 849. 45 Lietuviškoji enciklopedija. Ten pat.; S e r e i s k i s B. Lietuviškai-rusiškas žodynas, Kaunas, 1933, 955; S l a p e l i s J. Lenkiškas lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1940, 509. 46 B a r o n a s J. Rusiškai lietuviškas žodynas, Kaunas, 1924, 24; Lietuviškai-latviškas žodynas. Sudarė J. R y t e r i s, Ryga, 1929, 1164; B a r o n a s J. Rusų lietuvių žodynas. 2 leid., Kaunas, 1933, 32, 104; Š l a p e l i s J. Min. kn., 509; vėliau DŽ (1954, 1972), NdŽ. 47 P a b r ė ž a J. Min. rankr., 831. 97 2. Baravyko atmainų pavadinimai. Lietuvių kalbos tarmėse galima rasti tokių baravyko vardų, kuriais pavadinama viena kuri šio grybo atmaina. Dauguma tokių vardų užrašyta Dzūkijoje — grybingiausioje Lietuvos dalyje. Čia, regis, geriausiai atskiriamos dvi pagrindinės baravyko atmainos — tai pušyninis (Boletus pinicola Vitt. = B. edulis f. pinicola (Vitt.) Vassilk.) ir beržyninis (Boletus edulis Fr. = B. edulis f. edulis, incl. B. edulis f. betulicola Vassilk.). Jie skiriasi ne tik augimo vieta, bet ir galvelės spalva, dydžiu. Antai pušyninis, juoda galvele, baravykas vadinamas sudėtiniu vardu juodagalvis tikrinis (Druskininkai, Kapčiamiestis), juodagalvis grybas (Kabeliai), juodagalvis baravykas (Labanoras, Tauragnai) arba net dažniau substantyvu juodagalvis (Varėna, Marcinkonys, Rudnia, Pivašiūnai, Valkininkai, Saldutiškis), juodaviršis (Gervėčiai, Rūdiškės). Kaip priešprieša beržyninis, šviesesne galvele, baravykas vadinamas baltagalviu tikriniu (Kapčiamiestis), baltagalviu baravyku (Tauragnai) arba baltagalviu (Varėna, Marcinkonys, Valkininkai, Druskininkai, Saldutiškis), baltaviršiu (Rūdiškės). Iškeliant augimo vietą šitie baltieji, beržynuose augantys, baravykai dar pavadinami paberžiniais baravykais (Labanoras), beržiniais (Varėna, Rudnia) arba trakiniais (Druskininkai, Marcinkonys, Pivašiūnai), trakiniais baravykais (Dubi čiai), trakiniais grybais (Ratnyčia), plg. trākas ”aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė · || pieva, kur yra beržų” (LKŽ XVI 538). Atskirai dar reikėtų paminėti tokius sporadiškai atsiradusius sudėtinius baravyko vardus, kuriais pavadinami tik patys pirmieji, anksčiausiai pasirodantys baravykai. Paprastai baravyko dygimas yra siejamas su rugių plaukėjimu, plg. sakinius: Pirmieji baravykai pradeda dygt plaukiant rugiam Kamajai; Kai rugiai krasuoja, baravykai auga Lazūnai; Tada ir baravykaitis kokis išplaukia su rugiais Pelesa. Šitaip atsiradę ruginis baravykas (: Ruginis baravykas tas y[ra] tikrasis baravykas) Gardamas bei baravykas rugiažiedis Kaltanėnai, kuriuos dėl motyvacijos plg. su le. żytni ”Boletus edulis Fr.”⁴⁸ ir br. каласасвікі ”баравікі, што растуць у час каласавання жыта”⁴⁹. Be to, pirmieji baravykai pavadinami gegužiniais baravykais Labanoras; dėl motyvacijos plg. le. grzyb majowy ”Boletus edulis Fr.”⁵⁰, hryb majowy ”Boletus edulis Fr.”⁵¹. 3. Išvados. Apžvelgus visus žinomus baravyko pavadinimus, matyti, kad tiek raštuose, tiek tarmėse nuo seniausių laikų yra įsitvirtinęs palyginti senas slaviškasis 48 B a r t n i c k a — D ą b k o w s k a B. Min. veik., 130. 49 Слоўнік Беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 2, Мінск, 1980, 367. 50 B a r t n i c k a — D ą b k o w s k a B. Min. veik., 91; M a j e w s k i E. Słownik nazwiskologicznych i botanicznych polskich 2, Warszawa, 1894, 121. 51 B a r t n i c k a — D ą b k o w s k a B. Min. veik., 93. 98 skolinys baravykas, šiandien jau tapęs savu žodžiu. Kiti raštuose, tarmėse buvę ar esantys baravyko sinonimai, kad ir būdami savi žodžiai, galbūt dėl labai raiškios, vieną grybo požymį iškeliančios motyvacijos taip ir liko siaurais dialektizmais (storkūtis, juodviršis) arba buvo tiesiog nevykusiai sukurti ir neprigijo. Kuriant mokslinę mikologijos terminiją, be baravyko, buvo terminologizuotas ir tikrinis. Taigi XX a. visų baravyko pavadinimų vieta sinonimų eilėje jau nusistovėjo: baravykas, tikrinis, storkūtis, juodviršis. BARAVYKAS (BOLETUS EDULIS FR.) AND ITS SYNONIMS Summary After reviewing all the known names of the mushroom Boletus edulis it can be stated that old loan-word from the Whiterussian language baravykas prevails both in the old literature and dialects. Some Lithuanian names of this mushroom also can be found there, but they are not popular elsewhere, except one dialect. Reasons for that might be their specific though clear motivation: only one feature of the referent was taken as basis for nomination, e.g. storkūtis, juodviršis or simply they were ill-formed and therefore have not taken root in the Lithuanian language (šįlaogkas, šįlabudė). While creating mycological terminology not only baravykas but also tikrinis, a name used in the Southern part of Lithuania, were taken into consideration. Thus in the XX century all the synonyms of baravykas can be enumerated according to the degree of their prevalence: tikrinis, storkūtis, juodviršis. 99