Vidžių apylinkių baltarusių šnektos lituanizmai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Elena GRINAVECKIENE VIDŽIŲ APYLINKIŲ BALTARUSIŲ SNEKTOS LITUANIZMAI 1991 m. dialektologinėje ekspedicijoje Vidžių apylinkėse (Breslaujos r. Vitebsko sr., Baltarusija) maždaug aštuonių kilometrų spinduliu aplink Vidžiūs — Vidiškių, Pakulnios, Laibūnų, Padrūkšės, Meškėlių, Išdėgėlių, Eitmėnų, Sniėgiškių, Ažūbalių, Laūkiškių, Bagdžiūnų, Trakiškių, Vilkėniškių (br. Vidziški!, Pakūlnia, Laibūny, Padrūkša, Maškėli, Zdsgeli, Jacmiany, Snėgiški, Ažūbali, Loūkiški, Bagdziūny, Trakiški, Vilkianiški) kaimuose — lietuviškai kalbančių jau nerasta. Čia, kaip įžvalgiai nurodo Zinkevičius Ryt. Liet. 187 pav. 15, senieji vietiniai žmonės dabar kalba baltarusiškai (neskaitant miestelyje gyvenančių kitų tautų žmonių, žr. LKK 32 21), nors dažnas jų minėjo, kad jų seneliai (o kai kurių net ir tėvai) iš seno yra kalbėję lietuviškai. Kad tiriamoji apylinkė iš tikrųjų seniau buvo lietuviška, gerai rodo joje vartojami lietuviškos kilmės vietų vardai (žr. LKK 32 21—33). Taigi palyginti visai neseniai del lietuvių kalbai nepalankių šiame krašte socialinių faktorių vietiniai lietuviai gana greit nutauto, o jų rytų dzūkų šnektą asimiliavo baltarusių šnekta. Kaimo žmonės moka rusiškai, kai kas lenkiškai ir šiomis kalbomis daugiausia jie bendrauja su atvykusiais į šias vietas paprastai valdžios pareigūnais, nevietiniais žmonėmis, o neretai Ir su savo nutautusiais vaikais. Tyrinėjant visuose vietinės baltarusių šnektos lygmenyse konstatuota nemaža asimiliuotosios lietuvių šnektos kalbinio palikimo, aiškių jos substrato elementų, tam tikrais specifiniais bruožais išskiriančių ją iš kitų (net ir gretimų) baltarusių šnektų (žr. Baltistica 1979 52—65). Labiausiai į akis krinta Vidžių šnektos leksiniai licuanizmai, kurių čia palyginti gana gausu. Vieni jų kol kas tik šnektoje pastebėti (galbūt vėliau jų bus atrasta ir kitose šnektose), kiti vartojami ir kitose baltarusių paribio šnektose ir jau yra skelbti, bet čia neretai skiriasi tai savo forma, tai kirčiavimu, tai kartais ir reikšme. Kad būtų žinomas visų šnektoje jau užrašytų 1 Slaviški žodžiai straipsnyje pateikiami lotyniškomis raidėmis. Jų garsai, kurių neturi lietuvių kalba, čia pateikianii taip: balsis e po kietojo priebalsio paliekamas slaviškas — a, jų x rašomas lietuviška p skiemeninis y — lietuviška i, baltarusių pučiamasis g — lietuviška hk, lietuviškos kilmės gomurinis n prieš k, g — lietuviška n su pailginta dešiniąja dalimi. Priebalsio minkštumą rodo kablelis priebalsės dešiniajame šone aukštai. Priebalsio [ kietumas priebalsių grupėje prieš priešakinės eilės balsį žymimas kaip lenkų kietasis {. Zodzio kirčio vietą rodo akūtas, rašomas balsės viršuje. Iliustraciniame sakinyje kirčiuojamas tik lituanizmas. Apskritai tarmės iliustracinių sakinių fonetika kiek įmanoma priderinta prie lietuviško tarimo. 32 lituanizmų kiekis, straipsnyje abėcėliškai su iliustraciniais sakiniais, išryškinančiais kiekvienos leksemos reikšmę, pateikiami visi čia užrašyti lietuviškos kilmės žodžiai (greta ir jų variantai), paaiškinami bk. žodžiu, nurodomas galimas jų kilmės šaltinis, jam giminiški lietuviški žodžiai, tiesioginiai jų lietuviški atitikmenys. Vengiant kartojimosi, ankstesniuose mūsų straipsniuose jau skelbtiems baltarusių šnektų lituanizmams lietuviški atitikmenys pateikiami be įrodymų. aciūža 'šiurpas, bjaurastis': Noh ne vidacca, aciūža robicca 'kojų nematyti, šiurpas ima’, plg. lie. atšiūžus 'šiurpus, šlykštus, baisus, bjaurus’, atšiūžu 'šiurpu", šiūžūs 'šiurpą keliantis’, šiūžu 'šiurpu' (LKŽ I 440; 14 976). Žodis aiškiai priešdėlinis (priešdėlis at-, šaknis -šiūž-), o jo morfemų sandūroje susidariusi afrikata c, be abejo, yra atsiradusi iš č (t+š), galimas daiktas, ir lietuvių šnektos dirvoje. Ta pačia reikšme actiūža anksčiau buvo mūsų užrašyta Apso baltarusių šnektoje (Jūodelėnų k. Breslaujos r. — SBG I 136), tik jo lietuviškumo nustatyti tada nemokėjome. adliga *'atodrėkis': adliga, pajedzym na zaicy ’atodrekis, važiuojam zuikių medžioti?, plg. lie. atlyga 't.p.' akat/akėta 'akuotas': akaty ū jačmenia i pšanicy; ne daj Boh, jak u hlas akat papadzec’, hliadzec’ ne mozna; akéty poisavali "miežių ir kviečių akuotai; neduok Dieve, jei į akį patenka akuotas, negalima atsimerkti; akuotus paisydavo'. Forma akota vartojama dar ir 'ašakos' reikšme: u ščuki šmat akėtau 'lydeka — vienos ašakos'. Abi formos, galima sakyti, vartojamos lygiagrečiai, tik dkat įprastesnis senajai kartai. Tai lie. akuotas/aktūotas tiesioginiai atitikmenys, pakitę pagal lie. uo > br. a, o fonetinį prisiderinima (plg. LKBil. 125—127). aliary 'ajerai': korni aliarau — jak žyvakosta; aliary talsciny jak paliac 'ajerų šaknys — kaip kaulažolės; ajarai piršto storumo’. Leksema yra lituanizuoto slavizmo aliaras tiesioginis atitikmuo. Dar žr. LLTP 53. aliaryn 'ajerynas': kački ū aliaryne 'antys ajeryne’, plg. lie. tarm. aliarynas ’ajerynas’, dar žr. aliary. arūody/harūdy ’aruodai’: arūody ū svirne dlia ausa, ja¢menia; u hariudy naudu sypali ’aruodai svirne avizoms, mieziams; į aruodus javus pyle’. Antroji leksemos lytis daugiau pasitaiko jaunesnių žmonių kalboje ir yra labiau apslavėjusi, plg. lie. arūodai. ašaki/asaki 'ašakos': rybnyje ašaki vostryje; ašaki ad ziarna astajucca ū rašace; asaki jos'c' u rybe 'žuvų ašakos aštrios; grūdų ašakos lieka rėtyje; žuvys su aSakomis’, plg. lie. dsakos. Pirmoji lituanizmo forma būdingesnė senesniems žmonėms. Ji artimesnė lietuviškai lyčiai ir išlaikiusi jai būdingą kirčio vietą. Antroji — suslavinta labiau. Tai rodo tiek jos kirčiavimas, tiek ir lie. š virtimas į slavišką s. atadur 'atsiskyrėlis': haty ūdavec — atadur neūdaly: ne lučycca i da svajich ’tas našlys — nevykęs atadūras: šalinasi ir savy’. Išlaikyta rytų aukstaičiams būdinga lituanizmo forma, plg. lie. tarm. atadūras "priešgyna'". ataduram 'atsiskyrėliškai': tak i žyli jany ataduram pry lese 'taip ir gyveno jie atadūrom pamiškėj'. Ir šios leksemos forma visai artima savo šaltiniui, 33 plg. lie. tarm. atadūrom ’tingiai’. atasy/atėsy 'atsijos': atasy dzeržuc' pavarot; atésy kalia ahlobli 'atsijos reguliuoja posūkį; atsijos šalia ienos; plg. lie. tarm. atdsijos. Abiejų leksemų morfologija priderinta prie baltarusių kalbos sistemos, formos atasy lietuviškas patikimesnis šaltinis galbūt buvo * atasajė, plg. atsajė (LKŽ I 419), dar plg. LLTP 59. atėžaly/atėžalki/atėžyly 'atžalos': ū atėžaly pasla bul'ba; atėžalki rastuc', a jablania sasochla; jablački z atézalkau; jažmin atézyly daūšy ’bulves išėjo į virkščias; atžalos auga, o obelis išdžiūvo; obuoliukai iš atžalų; jazminas išmušė atzalas’, plg. lie. tarm. atūžalai ’t.p.’, atažėla ’atzala’, dar plg. LLTP 59. Taigi forma atožyly baltarusių šnektoje galbūt galėjo išsirutulioti iš atazela, jų a atsidūrus nekirčiuotoje pozicijoje. baldavėška 'kartelė su storesniu galu žuvims baidyti': baldavėškai bjoš pa vadze, i ryba liacic’ u brodzen' 'kartele musi per vandenį, ir žuvis bėga į bradinį'. Pripažindami tų pačių žodžių su šaknies air u lygiagretų egzistavimą lietuvių šnektose, sukeltą greičiausiai a balsių kaitos eilės ėjimo į u eilę (pvz., saléti/suld, stabaras/stiburas — plg. Vitkauskas 204—207; analogiskas dėsnis būdingas ir baltarusių $nektoms, pvz., balavėžka/bulavėška 'lazdos sustorėjimas' — Tlum. Sl. I 329, 418), turime tam tikro pamato manyti, kad leksema baldavėška galėtų būti lituanizmo buldavieška fonetinė giminaitė, žr. LLTP 55—56. balunda 'prasta liesa sriuba': balundy nachliubalsia i ne sytna ’balandienes prisivalgiau ir nesotu’, plg. lie. tarm. balunda ’balanda’, taip pat LLTP 55—56. bažslka 'spragilo galva’: bazslka da capa pryviazana ’galva prie spragilo pritvirtinta’. Leksema kilusi iš lie. buožėlė ’spragilo galva’ ir sl. priesagos -ka. Del lie. uo > br. a, žr. LKBil. 125-127. biaral ’beralas’: piakli chleb z biarala — hata doūhaja pesnia 'duoną kepė iš bėralo — tai ilga pasaka’, plg. lie. bėralas 'nevėtyti grudai’. bizdelka /bizaiika ’bizdélé’: bizdelki nasadziac’ hnidaii; bizdelka zvinic’ Sto pčala, natta bajacca karovy; bizdelki apanavali, karovy chvasty kruékom i pasli; bizauki kusajucca, ne mozna padajic’ karovu ’bizdeles padeda glindy; bizdele zirzia kaip bite, labai jų karvės bijo; bizdėlės apipuolé, karvės uzrieté uodegas ir nubėgo; bizdėlės kanda, negalima pamelžti karvės". Šio garsazodinės kilmės lituanizmo antroji forma būdingesnė šnektos vidutinei kartai. Ji kaip ir pirmoji turi slavišką priesagą. Plg. LLTP 55. bonda/boėndačka/bundsčka 'kepalas, bandelė': mama spekla béndu chleba; mama vyskrabic' dzešku i spekioc’ bėndačku; bundsčki val'cavanyja ‘mama iškepė kepalą duonos; mama išgrando duonkubilį ir iškepa bandelę; pikliuotos bandelės'. Trečioji lituanizmo forma išlaikiusi rytų lietuvių puntininkų fonetiką, plg. lie. tarm. bunda 'banda". brazdzsc’ 'krebždėti, brazdėti': myšy braždžac" za scianoi "pelės krebžda už sienos'. Tai sarsažodinis lituanizmas, kurio lietuviškas šaltinis galėjo būti neužfiksuotas veiksmažodis * braždėti. Baltarusių dirvoje slavėdamas jis virto į brazdzéc’, o šis dėl progresyvinės asimiliacijos — į braždžac'. Kad lietuvių 34 kalboje veiksmažodis * braždėti iš tikro galėtų būti, rodo giminiški veiksmažodžiai brazdinetis "vaikščioti", bražėti '"brazdeėti, krabzdeti’, plg. dar brąžginti ‘brazginti’, taip pat bližgėti *"blizgėti", bližgurti "lizenliuoti' ir kt. (LKZ I 938, 1026). brazguli/brazgūlki 'skambaliukai arkliui ant pakinktų': svaty u brazguliach pajechali da maladoi; brazgūlki naložana kaniu na šaju 'piršliai su brazguliais nuvažiavo pas jaunąją; brazguliai uždėti arkliui ant sprando’. Tai garsažodinis lituanizmas, kilęs iš lie. brazgūliai 't.p.', brazgūnai ’t.p.’ , brazgėti 'nesuprantamai ir greitai kalbėti, barškėti', LT 167. Antroji jo formą j jau su slaviška mažybine priesaga -ki, kurį rodo, kad brazgūl' mažybinė priesaga -ul - savo reikšmės jau netekusi. bryzgūli 'skambaliukai arkliui ant pakinktų": bryzgūli nasyvalis’ na rameniu, ane mednyje ’brizguliai būdavo prisiuvami ant diržo, jie variniai". Sis garsazodinis lituanizmas kilęs i iš lie. brizgūliai 'dzinguliai', plg. dar bryzgėti/brizgėti *terškėti', bryzgėlė '*kleketas', brūzinti ’zyrinti’ ir kt. Leksema iš tikrųjų yra brazguli giminaitė su kokybine šaknies balsių kaita. bryndy 'nėriniai, atbrizgos': da nazutacki batastavai prysyvalis’ bryndy; spadnica ababiusys’, bryndy baltajucca kruhom ’prie batisto palaidinukės prisiudavo brindas; sijonas atspures, brindos kabaliuoja’. Leksemos lietuviška kilmė aptariama LKK 30 115, 119. brynt ’brinkt’: brynt da hary i pomer ’brinkt aukstielninkas ir numirė". Tai apibaltaruséjes lietuviškas istiktukas brink. brédnik /brédzen’ 'bradinys': baldaveskai rybu honic’ u brédnik; brédniam rybu loviac’ u dvajich ’kartele žuvį baido į bradini; bradiniu žuvį gaudo dviese’, plg. lie. bradings, bradninkas’t.p.’ bruntki/ bruntėčki ’branktukai, medinės senoviskos sagos': bruntki prySyta dzeraunyja; narabili bruntkéu i prysyli da kazucha; bruntécki pryšyvali da franča "branktukų prisiūta medinių; pridirbo branktukų ir įsiuvo į kailinius; branktukus įsiuvo į švarką". Bruntki — aiškus lituanizmas, susiformavęs metatezės keliu (dėl kt susikeitimo vietomis) iš brunkty < Jie. tarm. brunktai~ branktai "medinės sagos’. Forma bruntécki — jau deminutyvas su slaviška priesaga -očki, atsiradęs iš suslavintos bruntki. Greta bruntki čia vartojamas ir kitas šios šaknies nedeminutyvas brūntka 'branktas': brūntku pryviazyvajiec' da barany 'branktą prikabina prie akéciy’, kilęs iš lie. tarm. brunkta(s) tuo pačiu kt metatezės keliu. būrbalki/būrburki 'burbulai': būrbalki iduc’, jak kamen’ u vadu kinuc’; ziavajec’ ryba, burbalki iduc'; būrburki pa vadze ras dosé’ lijec’ *'burbulai kyla, jei akmenį į vandenį įmeti; žiopčioja žuvis, burbulai kyla; burbulai kyla ant vandens, jei lyja'. Forma burburki čia galėjo susiformuoti dėl progresyvinės asimiliacijos arba dėl šaknies reduplikacijos. Abi galimybės pasidarė įmanomos nutrūkus leksemos ryšiui su lietuvių kalbos sistema. burbuliac’ 'burbuliuoti, niekus taukšti': jon burbulidjec’ nevaroūna ’jis neatsargiai plepa’, plg. lie. burbuliūoti ’t.p.’ Šnektoje vartojamas analogiškos reikšmės tos šaknies lituanizmas su priešdėliu na- (: naburbuliaū anton 35 jamu "Antonas jam pripliauské’). Su priešdėliu zašios šaknies vedinys čia vartojamas 'surūgti' reikšme (: zaburbuliaušy sup 'surūgusi sriuba’). bué’ 'bučius': būč' — jak torba, z nitak pliatuc': adzin kanec buča vuski *bučius kaip maišas, iš siūlų mezga; vienas bučiaus galas siauras’, plg. lie. būčius. į būrni pasakyme būrni viasct ‘'murkti’: kotka būrni viadzec’ kalia pečki *katė murkia prie krosnies', plg. lie. burniéti, burnyti, burnitūoti '"murmėti'". burty 'krūvos': burty kartoški zasypany 'priversta krūvos bulviy’, plg. lie. būrta 'krūva'. Dėl galimos tokios lituanizmo kilmės žr. LKK 30 120. Šnekta turi ir šios šaknies veiksmažodį burtavdc’ 'krauti į kaupus’: kalhazniki burtūjuc' navoz u kapcy 'kolūkiečiai krauna mėšlą į kaupus’, plg. lie. būrti *kaupti, telkti į krūvą". capt 'čiupt': mama capt mne papirosku z ruk 'mama čiupt man iš rankų papirosa’. Tai lie. ištiktuko capt pakartojimas baltarusių šnektoje. cinavėot 'sinavadas': cinavét — trava takaja, kalia harodaū rascec’, krasiva cvicic' 'sinavadas — tokia žolė, patvoriuos auga, gražiai žydi', plg. lie. tarm. cinavūdas 't.p." (LKZ 2 33). Kitur Baltarusijoje tos lyties neužfiksuota. cyncal’ ’atbrizga, skutas': adarvi cyncal’ što visic’; skolki cyncaliaū baltajecca — niracha takaja ’nutrauk nutisusia atbrizga; kiek atbrizgy kabaliuoja — apsileidélé tokia’. Žodis yra kilęs iš rytinių dzūkų tarminés formos cincelis~tintelis "'atbrizga", plg. dar. tintalis 't.p.', tintaliuoti, tintiliuoti 'karoti'. čioėpčacca 'čiupinėtis': čiėpčajecca čalavek — niklimiažy taki 'čiupinėjasi žmogus — nevykėlis toks’, plg. lie. čiupna, čiupa, čiopis, čiopėlė 'kas čiupinėjasi', ¢iupcioti 'čiupinėtis". c¢upki 'šlepetės': čūt)ki zvali tapački bez kablukoū 'čiunkėmis vadino šlepetes be kulniuky’, plg. lie. čtūnkė ’is drobės ar siūlų slepeté’. dski 'skuduriniai takai, uztiesalai’: trapki drali i d3ki rabyja tkali, nakryvali pascel’ 'skudurus draskė ir audė margus uztiesalus, tiesė ant lovy’. Kitur Baltarusijoje šios leksemos neužfiksuota. Ji dar vartojama Daugpilio apylinkių (Latvija) baltarusių šnektoje, susiformavusioje lietuvių gyventose vietose (SBG 2 116). O gal šis lietuvių germanizmas — tai baltarusių polonizmas. dsšry/dsšsry 'vėdarai': d3šry piakuc’, krup tudy, sa skvarkam, kroūjem — čornyja što sviniačaje haūno; d3šary kartofel'nyja i krupianyja; najelisia d3šaraū 'vėdarus kepa, kruopų deda, spirgų, kraujo — juodos, kaip kiaulių mėšlas; vėdarai bulviniai ir kruopiniai; prisikirtom védary’, plg. lie. dėšros *vedarai', dėšeros ’t.p.’ dsšarny 'storasis, vėdarinis (apie žarnas)': d3šarnyja kiški toūstyja "vėdarinės žarnos storos’, žr. dasry. drabéc’ 'drebėti': my ūsie drabéli, jak jaho sustrali; s pudu stali jamu nohi drabėc' 'mes visi drebėjom jį sutikę; iš išgąsčio jam pradėjo kojos drebeti’. dragac’ dauzyti’: mialkai dziaratinoi jon pa¢au dragac' u dzvery 'mediniu grustuvu jis pradėjo daužyti duris’, plg. lie. dragoti ’t.p.’ 36 gab 'guobas': gab jašča cviardzeišy jak il'ma, chilicca palozy na sani *guobas dar kietesnis ir uz skirpstą, lenkia rogėms pavazas’, plg. lie. gūobas. gagul’ 'sprandas': jak dau jamu u gagūl', jon da hary i pavaliūsia ’ kai davė jam į spranda, jis ir nuvirto aukstielninkas’. Abu sprogstamieji (ne pučiamieji) g leidžia šią leksemą įtarti kaip nebaltarusišką. Galbūt ji yra kilusi iš lietuviško žodžio, giminiško guoglijs "žmogus su ilgu sprandu’, plg. dar gégas 'sprandas' ir kt. gakty 'gaktos': gakty ū saniach 'rogių gaktos’. gašta/gaštaūka/gaštva/gėšta 'toks darželio žolynas': gašta bela-ruzavatym kvitnic’, ot pladavita; gastauka — cvety u vidze pučka; kalia plota gaštva rascec'; gošty sami rastuc’, ich sejac’ ne traba 'gaštos šviesiai rožiniais žiedais, tai vislios; gaštaukos žiedai — kaip kekės; prie tvoros auga gaštvos; goštos pačios auga, ju nesėja'. Leksema, kaip čia matome, turi nemaža variantų. Visi jie turi slavų kalboms netipišką junginį -št-, pagal kurį yra tam tikro pamato laikyti juos lietuviškos kilmės. Tačiau ir mūsų kalboje šios žolės pavadinimo variantų turima daug ir įvairių, pvz., gūstauta, gostauta(s), gostelka, gostalka, géstauka, géstauta(s), gostelka, gožtautas, gožtelta ir kt. K. Būga šios žolės vardą sieja su pavarde Gos-tauta(s) (Būga RR I 212), Nepokupnas rekonstravo jo formą lie. *gošta (Nepokupnyj 185), Laučiūtė ta mintį parėmė (Laučiūtė 44), o baltarusiai šalia gdsta, gaštaūka, gdstva (SBG I 437—438) turėdami greičiausiai visai kitos (garš-va) šaknies tos žolės pavadinimą gdarštva (SBG I 431), šias, mūsų nuomone, negiminingas šaknis (gašta ir garštva) kildina iš to paties lietuviško šaltinio garšva (ESBM 3 67) vargu ar pamatuotai. Tokios skirtingos etimologinės pastabos, teisingai pripažindamos tų leksemų lietuvišką kilmę, visos tiesos dar neatskleidžia. Dėl to mėginame pasamprotauti, koks tų pavadinimų lietuviškas šaltinis būtų įtikimiausias. Žolės pavadinimas gdrstva, užrašytas vien Daugpilio baltarusių šnektoje, greičiausia — tai gal iškraipytas ar atsitiktinis gaštos pavadinimas, atsiradęs del dviejų skirtingų žolių — garšvos ir gastos pavadinimų kontaminacijos, jų semantikai išblukus. O gdsta ir jos giminaičių kilmės šaltinis turbūt kitas. Turėdami prieš akis visus tos žolės pavadinimo variantus lietuvių kalboje ir Vidžių bei kitose baltarusių šnektose, esame tos nuomonės, kad ene seniausia jy bus gdstva. Iš jos turbūt bus išriedėję ir visi kiti. Gdstva savo ruožtu, galimas daiktas, turi senovinę šaknį * gaž- (su ilguoju a. iš kurio ilgainiui susiformavo mūsų o), kuri sietina su veiksmažodžiu *gazti > gėožti 'stelbti, užstoti, dengti’ (tasai žolynas iš tikrųjų labai išsiskėtęs ir gozia, stelbia kitus, plg. géztelta gožia, suauga ir kitas žoles smelkia — LKŽ 3 488). Likusioji gaštvos dalis — tva tegali būti atsiradusi iš priesagos -tuva (plg. Bartva 'upės vardas Lietuvoje’ > Barta Latvijoje, abi < iš Bartuva; Mitva "upės prie Jurbarko vardas’ < Mituva, la. leitvis < leituvis > leitis lietuvis’). Forma gastauka išlaikiusi šaknyje senąjį ilgąjį a (iki šiol būdingą rytinéms rytu aukštaičių Snektoms).ir jau turi slavišką priesagą. Kiti šio pavadinimo variantai yra naujesni (čia šaknies a jau išvirtęs į 0). Tolesnei jų formų darybai — įvairioms priesagoms pritapti turbūt daugiausia įtakos bus turėjusios slavų kalbos. 37 gigél’/gigelidk 'dirvinis asiūklis': gigél’ na posnaj ziamli jak jolačka; gigetki — šyšački takija; gigeliom bul’ba zarossy ’nederlingoje dirvoje gigelis kaip eglutė; gigeliai — spurgeliai tokie; bulvės prizelusios gigeliu’, plg. lie. gigelis "t.p." i givėlka 'pempė': givėlka s čupkom, rabetj'ka — bela s čiornym 'pempė su kuodu, raiba — balta su juodu’, plg. lie. tarm. ggyvé, gyvūtė ’pempé’. Priesaga -ka — jau slaviška, pridėta prie deminutyvo gyvėlė. girsa 'dirsės': girsa — jak i žyta 'dirsės = kaip ir rugiai’, plg. lie. tarm. girsés 'dirsės'. Į baltarusių šnektą patekusi leksema savo rūšinę reikšmę nusako jau pagal slavišką modelį vienaskaitos vardininko forma. — giršūca 'dirsutės' niek.: z giršūcai žyta dali 'dirsėtų rugių dave’. Girsica turbūt išsirutuliojusi iš lietuvių girsūtė nedėsningai, galimas daiktas, ir del noro žodį ironizuoti (dėl skriaudos kolūkiečiui). girslivy 'dirsėtas': girslivy chleb čorny 'dirsėta duona juoda), plg. lie. tarm. girsė ir slaviška priesaga. : girsidny 'dirsėtas': girsidnaje Zyta ’dirséti rugiai’, plg. lie. girsé ir slaviska priesaga. gizavac’ ’gyliuoti’: letam karovy gizijuc’ ’vasara karvės gyliuoja’, plg. lie. gizūoti "t.p." gizlivy 'nervingas, sugižęs': ja gizlivaja, koc' i nie staraja — trudnaja žyznia 'aš nervinga, nors ir nesena — sunkus gyvenimas’, plg. lie. gižlūs ‘nervingas’ ir slaviška priesaga - ivy. ; gnizsc’ 'knibždėti': gnižac' čarviaki z čornymi haloūkami 'knibžda kirminai juodomis galvutėmis?, plg. lie. gnažeti ’t.p.’ gogisy 'neprašyti svečiai': -na vasale gogisy prosiac', kab sto dali ’per vestuves neprašyti svečiai prašo, kad ko duoty’, plg. lie. giogis 'neprašytas vestuvių svečias'. Atkreiptinas dėmesys, kad baltarusių linksnių galūnė šiuo atveju dedama prie visos lietuvių vienaskaitos vardininko formos. grabiasty/grabiazdy 'kartys, kalamos ant gegnių': grabidsty klali na dachu; grabiazdy prybili 'grebėstus tiesė ant stogo; grebėstus prikalė'. Abi formos pasiskolintos iš rytų aukštaičių, verčiančių e po čia kieto r į a, plg. jų grabėstai < grebėstai. Snektoje gyvai vartojami ir kiti tos pačios šaknies lituanizmai, turintys įvairias slaviškas priesagas: grabiascind ’grebéstas’ (: prybivajecca adna grabiascina 'prikalamas vienas grebestas’), grabiastéuka *grebėstai' (: grabiastéuku poūna nalazyli 'grebėstus visus sudéjom’); grabiastavdne 'grebėstavimas' (: grabiastavane strapil ’gegniy grebéstavimas’), nagrabiastavdc' "prikalti grebėstus' (: nagrabiastavali chatu 'apgrebėstavom troba’), grabezddc’/grabezdavdc’ 'grebėstuoti' (: traba chatu grabezdac', laty grabezdijuc’ "reikia trobą grebéstuoti; grebéstuoja grebéstus’). Pasitaiko čia ir vienas kitas šios šaknies vedinys, turintis artimai skambančio homonimo grebezdétis 'rioglintis"' reikšmę, pvz., zagrabiastdcca 'užsirioglinti' (: jana zagrabiastalasia tudy 'ji uzsirioglino ten’). gug/guga 'gumbas, buožė, lazda riestu galu’: gūgam bili hlyzy hlinianyja na pole; giga tak jak malatok, tolki dzeraunaja 'gugu daužė molio grumstus 38 laukuose; guga tokia kaip plaktukas, tik medine’, plg. lie. gūgas, guga ’t.p.’, taip pat kūkis 'medinis kūjis, kūlė'. Visose baltų kalbose galimo g kaitaliojimosi su kir atvirkščiai tos pačios šaknies žodžiuose fonetika iki šiol neaiški. gusta 'gūžta)': kura sidzic' u gūšča; gusty adnyja ū pamidorach 'višta tupi gūžtoje; pomidoruose vienos gūžtos". jaglėnec 'ėglis': jaglénec dobra pachnec’ 'ėglis maloniai kvepia’. Leksemos šaknis išlaikyta lietuviška, plg. eglis ir br. jadlénec, o likusi jo dalis — slaviška. jaglencovy 'ėglio': traba jaglencovyja jahady pic’ "reikia ėglio uogas gerti’, žr. jaglénec. jaūra 'pelkėta Zeme’: jaura — dranaja ziamlia, nicaho ne rascec’ na jaure 'jaura — prasta žemė, niekas jauroje neauga’, plg. lie. jdura. jazm 'jazminas': jazm atozyly dausy 'jazminas išleidęs atžalas", plg. lie. tarm. jazmas ’jazminas’. jūdryca 'judra, tokia piktžolė': zioraški žoūtyja na jūdrycy 'judros sėklos geltonos'. Leksemos šaknis lietuviška, plg. lie. judra, jūdrė 't.p." Šnektoje greta vartojama ir lietuviškai artimesnė šios leksemos forma su priebalsių dr metateze rd: jūrda — jak lion, niby vychodzic’ z lionu i spliatuc’ 'judra — kaip linai, tartum išauga iš lino ir susuka’. kamél’ 'kamblys, linų kojenos': kamli liona ’liny kambliai’. Baltarusių etimologai (ESBM 4 221) leksema kamél’ priskiria Pabaltijo arealui ir kildina iš slaviškos šaknies kom ir lie. mažybinės priesagos -ėlis. Tačiau tuo turima pamato suabejoti. Kamėl' neturi nei mažybinės reikšmės, nei ją reiškiančios lietuviškos priesagos. Manome, kad nors šaknis kamir būtų bendros su slavais kilmės, tačiau šnektoje visa kamėl' forma greičiausiai gauta iš lietuvių kamlis, kuri visų pirma sietina su veiksmažodžiu kembti (kitas šaknies balsių kaitos laipsnis, plg. kamblys/kemblys), kurio greta esantys priebalsiai mb, būdami abu lupiniai, supanašėja ir susilieja į vieną m, plg. klimpti>klimti ir kt. Taigi leksemos šaltinis turbūt yra lietuvių -Ipriesagos kamljs<kamblys. kanopi 'kanapės': kanopi — jak bizuny 'kanapės — kaip rimbai'. Jo kilmės šaltinis turbūt lietuvių slavizmas kandapés (lenkų kalbos, beje, tik bendrinės, įtaka čia vėlyva ir silpna). karklis ’karklas’: karzinki pliatuc’ z karklisau 'krepšius pina iš karklų". Baltarusiška linksnių galūnė dedama prie visos lietuviškos vienaskaitos vardininko formos. karssc’ *karšti': stary chryč užo saūsiom karssic’ ’senis visai karsta’, plg. lie. karšeti ’t.p. karnik *karinys, įkeltas į medį avilys': karnik u dzerave dliny, abručki byli ’karinys medyje ilgas, lankai buvo". Snektos karnik yra tam tikro pamato sieti su tos pačios reikšmės lietuvišku žodžiu karings/korings 'įkeltas į medį avilys’ bei veiksmažodžiais karėti, kardti 'kabėti". Taigi jo šaknis kargalbūt yra lietuviška, o baigmuo -nik — arba žodžio karinis slavėjimo padaras (išmetant -iir žodžio baigmenyje pridedant -k, priderinant jį prie baltarusių kalbos sistemos), arba slaviška priesaga. Tuo būdu šnektos karnik ir baltarusių karanidk 39 "nedidelis kelminis avilys’ bei karanik 'status kelminis avilys' galėtų būti ir ne tos pačios kilmės. Kita vertus, ir baltarusių etimologų karaniok bei karanik kilmės aiškinimai (ESBM 4 264) — taip pat tik spėliojimai. kasnik šnektoje pažįstamas 'kaspinas, kas į kaspiną panasus’ reikšme: u kosach zaplecianyja kasniki; parvaū usio ū kasniki adnyja; aliar vypuskaū kasniki 'į kasas įpinti kaspinai; viską sudraskiau į vienas skiautis; ajerai išleido lapus’. Leksema sietina su lie. tarm. kasngkas, kuris, be abejo, yra atsiradęs iš *kasinykas dėl sinkopės. kerapla 'kerėpla': jak kerapla robic’, usio z ruk liacic' 'kerėplai viskas iš rankų krinta’. ketūrka 'vyriškų kelnių priekio praskiepas': zašpili ketūrku 'užsisek praskiepa’, plg. lie. keturka 't.p.' kimsa ’kemsas, samanomis apžėlęs kupstas’: kimsy — hata kupiny takija na baloce; tam adnyja kimsy; hadziuha sela na kimsū ’kemsai — vieni kupstai pelkėje; gyvatė susirange ant kemso’. Leksema išlaikiusi rytų aukštaičių fonetiką (em>im). kasty ’edzios’: karova jesc’ s kastau 'karvė eda iš edziy’. Leksema yra lietuviy germanizmas kastés (< vok. Kasten). kindziūk/kindzičėk/klundziūk ’skilandis’: kindziūk nada zlazyc’; kindzičok visic’ u komine; oi, klundziuk smačny bya: miasa tam lazyli, vesili na leta 'kimšim skilandy; skilandis kabo prie kamino; oi, skilandis buvo gardus, mėsos prikimštas, pakabintas vasarai’. Leksemos galbūt yra gautos iš lie. tarm. *skilundziūkas, plg. ESBM 5 68. Dėl jų susiformavimo baltarusių dirvoje zr. LLTP 56—58. Forma kindzičok yra velyvesne ir rodo, kad kindziūk mažybinė reikšmė jau nejaučiama. kipcy 'nagai’: karšuna kipcy bal'šyja; schvaciū kipciami kuru; klianovy žuk kipciami abdziarac’ 'vanago dideli nagai; nutvėrė nagais vista; karkvabalis nagais apdrasko’. Leksema susijusi su lie. šaknimi kib-ti, plg. dar kibcioti *kabinėtis', kibéius 'kas kabinéjasi’, kibis 'varnalėša). kirléc’ 'nykti, menkėti': stary kirléjic’ kirlėjic' i skirléjic’ 'senas menkėja menkėja ir sunyksta (mirsta)’, plg. lie. kirleti 'nykti, menkėti'. kivily/kivilki 'buožgalviai': s kivilaū vodziacca žaby; kivilki gnižac' u baloce 'iš buožgalvių varlės atsiranda; buožgalviai knibžda baloje’. Leksema garsažodinės kilmės, susijusi su ištiktuku kivil kivil "virbt, virbt’, plg. dar kiviliūotis "nelygiai, zigzagais eiti’, kiviliai 'iškrypę ratai', kivilas pasakyme kivilo nėšti 'nešti ant kaklo apžargintą vaika’, taip pat kivyna 'buožgalvis". Kivijna laikytina kivilo giminaite. Juk garsažodinės kilmės žodis paprastai ne visada turi ryškiai nekintančią morfologiją (darybą). Dėl to vieno jo formanto vietoj lengvai gali atsirasti kitas. Forma kivilki jau turi slavišką mažybinę priesagą. klikaty/klikatany/klikatni 'medinės klumpės': klikaty zhibalis’, dzeraūnaja padašva byla; u klikataniach chadzili ū kasciol; klikatni liochkija na nahu, cioplyja 'klikatai lankstėsi, padai mediniai; su klikatais į bažnyčią ėjo; klikatai lengvi kojai, šilti'. Leksemos garsažodinės kilmės, susijusios su lie. 40 pukačy *švyliai': pukačy talsciny jak paliac 'švyliai piršto storumo" , plg. lie. pūkė, pūkėnas 'švylys'. pukéac’ 'kilti, rūgti, pukščioti': cesta pukéyc’, pašlo chadzic’; jak zakisnic’, pukčyc' piva; bliny uzo pukčac' tesla rūgsta, pradėjo kilti; kai įrūgsta, alus pukščioja; blynai jau kyla’, plg. lie. pukščioti ’t.p.’ pumpuci *padaigos': kury vylinili, ūse ū pumpuciach "vištos išsišėrė, visos padaigotos'. Leksemos šaltinis — lie. tarm. pumpuéiai~pampuéiai 'išpampimai, paputimai, spuogai, skauduliai’. pumpuryna 'purienos': pumpuryna žoūta cvicic’, usiudy jaje chvatajec’, dzie mokra ’purienos geltonai žydi, visur jų pilna, kur slapia’, plg. lie. tarm. pumpurynas 't.p.". pūnia 'pastoginė': pūnia kala humna sena zlažyc' dastaūlena; u pūni sena skladyvajec' 'pūnia šalia kluono šienui krauti pristatyta; pūnioje šieną krauna’, plg. lie. punia 't.p.'. putal’/putalidhka/puteliahka ’apytirstis avižinių miltų valgis': mama putal’ varyc’; putaliahka z ausa na kvasnym malake raséynena; puteliahki najeusia ‘mama putelį verda; avizinis putelis, uZmaisytas į rūgusį pieną; prisivalgiau putelio’, plg. lie. putelis ’t.p.’. Dviejų paskutinių formų priesaga slaviska. putra ’sriuba’: putra — kartoska, krupa i tady kisla §to-nibudz’ ulazyc’ 'putra — bulvių, kruopų ir paskui ko nors rūgštaus ideti’, plg. lie. putra *tiršta pieniška sriuba". puzlak 'pūslė': puzlaki dziarucca ad grabli ’pusles trinasi nuo greblio’, plg. lie. puzlys "maža minkšta kopūsto galva’, pūžas 'pašiauštų plaukų kuodas’, pūžinti 'storai rengti’, taip pat pusliokas ’storulis’. ramat 'reumatizmas': u ramace liazyc’ 'guli reumatizmo suriestas’, plg. lie. tarm. ramatas ’t.p.’. ragoza 'ragožius, stulpas su šakomis puodynėms džiauti': na ragézy bačanki vešali ’ant ragoziy statinaites kabinédavom’, plg. lie. ragožius ’t.p.’. razgrabiazdacca 'užsirioglinti': razgrabiazdalasia jana na dachu 'užsirioglino ji ant stogo", plg. lie. grebezddtis 'rioglintis". raskiarsčycca 'išsiskėsti': raskiaracyusysia sidzic’ 'išsiskėtęs sedi’, plg. lie. skeryčia 'kas išsikėtojęs'. raūgėnia 'raugienė': raugénia z zytnej muki smačnaja 'ruginių miltų raugienė gardi’, plg. lie. raugiéné 't.p.'. Šis lituanizmas čia vartojamas ir su slaviška mažybine priesaga -ka- — raugėt)ka (: raugėt)ki najelasia ’prisivalgiau raugienes’), kuri tačiau, kaip matyti, vediniui mažybės neteikia. rozgini 'rezginės': razgini — dzve duški, jany razložacca 'rezginės — du lankai, jie išsiskečia?, plg. lie. rėzginės. rupéc’ 'rūpėti': rūpic' mne, jak mama 'man rūpi, kaip mama’, plg. lie. rūpeti. ruplivy/rūpny 'rūpestingas': ruplivy čalavek jon; jana rūpnaja 'rūpestingas jis žmogus; ji rupni’, plg. lie. rūplūs, rupnis 't.p.'. samanica ’samanyne’: jon paSou ū samanicu ’jis nuėjo į samanyne’, plg. lie. samangéia 'samanynė)". 47 scimbir 'stagaras': adzin scimbir astaūsia, a cvet adarvali 'liko vienas stagaras, o žiedą nulauzé’, plg. lie. stimbiras 't.p.'. Vartojama čia ir mazybinė šio lituanizmo forma su slaviška priesaga -iok — scimbiriék (: scimbiriok tonenki ’stagarélis plonas’). scirta ’stirta’: scirta sena, salomy ’stirta šieno, šiaudų", plg. lie. stirta. seit /soita ’saitas, sietas’: karova pry svajom saice 1 jes’c’ z kastail; na saitach use karovy stajali; na s3ice karova ne davicca; tpru da s3ity ’karve prie sieto ėda iš ėdžios; su sietais visos karvės būdavo; su sietu karvė nesismaugia; tpru sieto’, plg. lie. settas't.p.'. Šis lituanizmas čia dar pažįstamas ir 'amuleto, apsaugojančio nuo kery’, reikšme: ū aptekach pakupali rapačku belien'kuju i zaviazali kak puhavičku i pamiš rahoū karove, i hata s3itam nazyvali ’vaistinéje pirkdavo baltų tablečių ir įrišdavo vieną karvės tarpuragėj, ir tas vadinosi seitas’, plg. taip pat šios reikšmės lie. settas. skiba 'riekė, griežinys': skiba chleba 'riekė duonos), plg. lie. skiba 't.p.". skviarstili 'skerstuvės': skviarstūli niasli, ciaper moda vysla 'nešė skerstuvių, dabar mados nėr', plg. lie. skerstūvės. Šio baltarusių skolinio nedėsningi fonetiniai pakitimai atsirado greičiausia dėl žodžio reikšmės išblukimo. slasty 'slastai': u slasty i šaškoūu loviac’; u slastach myša sidzic’ ’slastais ir šeškus gaudo; slastuose pele’, plg. lie. slastas. slis’c’ 'slyst': pras kanaūku slis’c’, i maja ruka baltajecca 'per griovį slyst, ir mano ranka nulūžo (kabaliuoja)’, plg. lie. slyst. smagly 'greitas': smagly, charošy, udaly kon’ 'greitas, geras, nusisekęs arklys’, plg. lie. smagūs ’t.p.”. Vartojamas čia ir šios šaknies prieveiksmis smdgla 'greit': smagla pulia idzec'; smagla parasiata rastuc’; sama smagléi vutka rascec’ 'greit kulka lekia; paršiukai greit auga; visų greičiausiai antys auga), plg. lie. smagiat, dar žr. LKK 30 122. smilga 'smilga': adna smilga rascec' 'vienos smilgos auga’, plg. lie. 'smilga. snargli 'snarglys': z nasa paciok snargli 'iš nosies bėga snarglys’, gali būti ir "snargliat' (jei sloga). Turima čia ir šio giminaitė sndrglia 'snarglius' (: ach ty snarglia ’o tu snargliau’), plg. lie. snafglius, taip pat veiksmažodis apsnarglidcca ’apsisnargléti’ (jon apsnarglidusia i chodzic’ 'jis vaikšto apsisnargliaves’). stabarki/stabarécki ‘augaly stiebeliai, stabaréliai’: stabarki kvitnuc’ stabarelial Zydi’: rudzen’kaje siamiano na stabarocku 'ruda sėkla ant stabarelio’, plg. lie. stabaras t.p.’. Leksemy mažybinės priesagos slaviškos. styhka ’stinta’: u stypki nijakai kostacki nima ’stinta be kauly’, plg. lie. tarm. stinka ’stinta’. stoci ’stacias’: stéci kaunerok franca 'švarko apykaklė stadia’, plg. lie. stūčias. Šalia turimas ir giminaitis būdvardis stééanki ’stacias’ (: franc sa st6¢ankim kaunerom 'švarkas stačia apykakle’), kurio slaviška mažybinė priesaga -nki mažybės nereiškia. Kiti jų giminaičiai — prieveiksmiai: stačkėm 'stačiomis' (: stackém ja kušaju 'aš stačiomis valgau’), stdc’, stdcia 'stačiomis’ (: stéc’ halavoi paliaceū 'nukrito stačia galva; stėcia pilavali 'pjovėme 48 stati’). stavy ’stoval, stakles’ stavy stajali u chace 1 tkali na nich ’staklés buvo troboje ir jomis aude’, plg. lie. stovai 't.p.'. Lietuvių stovai siejami su veiksmažodžiu stovėti (Būga RR 2 387,389, 592), plg. dar kitus gausius šios šeimos vedinius: stovas 'prietaisas kam įstatyti', 'pastovas', stovėliai 'medinis prietaisas siūlams vyti’, stovėlis "ratelio krėslas' ir kt. Baltarusių šnektos ir jų literatūrinė kalba turi savo žodį krosny, o stavy bevartojamas vien paribinėse su Lietuva šnektose (SBG 4 561) ir kaip sritinis nurodomas iš Kupalos raštų (Tlum. SIL. 5 296). Tuo būdu „stavy lingvageografija, taip pat jo fonetika, akcentuacija, daryba rodytų, kad tai greičiausiai lituanizmas. stolp 'stulpas': stulpy na razvilku 'stulpai kryžkelėje'. Tai aiškus lituanizmas (plg. lie. stulpas), perėmęs iš lietuvių sveiką -Ivietoj laukiamo įprastinio jų ūir šaknies -pvietoj slavų -b-. suktynia 'suktinis, toks šokis': suktyniu i ja tancavala 'suktinį ir aš šokau’, plg. lie. suktinis. svir 'svirtis': svir kala studni 'svirtis prie šulinio", plg. lie. svirė 'kartis, dalba’, svirksnis, svirkstis 'svirtis'". sviran/svirsn 'svirnas': u sviran žyta skladali; sviran novy pastavili 'į svirną krovėm rugius; naują svirną pasistatem’. Sakalé’ 1 'šakaliai': sakaliéu narabiū 1 natapiū 'šakalių pasidariau ir užkūriau’, plg. lie. šakalijs. Vartojama čia ir veiksmažodis našakalidc' "pridaryti sakaliy’ (: nasakaliau šakalidū "pridariau sakaliy’). šaršny 'širšinai': šaršny rudyja, bal'šyja, jak žarnic', ciarpec’ ne možna *širšinai rudi, dideli, kai kirs, kentėti negalima’. Sarin kilo iš lie. širšinai baltarusių dirvoje šiuo keliu: širšinai > šeršenai > Sersny > Sarsny. šašok 'šeškas': šašoėk dliny, tonki, krasivy, haloūka nebal'šaja 'šeškas ilgas, plonas, gražus, galvutė nedidelė', plg. lie. šėškas. Greta vartojama ir šaščycha 'šeškienė' (jau su slaviška priesaga), kiti šios šaknies vediniai: vyviala šaščycha svajich šaščianiat 'šeškienė išperėjo šeškiukų". šlūthka 'šlaunis': kumpiak i šlūtykai zovic' ’kumpy ir šlaunimi vadina’, plg. lie. šlaunis. Dėl lie. au > br. užr. Baltistica 1989 77-78. šūly 'šulai': šūly staviac’ u humne, u saraju 'šulus stato svirnui, darzinei’, plg. lie. šūlas. | škliut/skliut 'skliutas': škliut taki šyrki, jaho i skliutém nazyvajec’ 'skliutas platus, skliutu ir vadina), plg. lie. skliūtas, škliūtas. Žodžio pradžios skaitaliojimasis su šyra nedėsningas Ir pačios lietuvių kalbos reiškinys. šlėnga 'stakta': šlėtgi dzve akno apsažyvajuc' 'dvi staktos langą laiko', plg. lie. germanizmą šlėngė 'stakta' (< vok. Schlenge), patekusią į Vidžių šnektą iš mūsų šnektų. šurpaty 'gruoblėtas': rapuhi šurpatyja, nepavarotlivyja sidziac’ 'rupužės gruoblėtos, nerangios tupi', plg. lie. štūrpa 'kas pasišiaušęs, susiveles’. šuščsc' 'šušėti, šiušėti': šuščyc' sciana ad makraty 'šiuša siena nuo dregmes’, plg. lie. štiušėti ’judeti’. švarka 'puspaltis': švarka tkanaja svajei raboty 'švarkas austinis, namų darbo’, plg. lie. svarka ’t.p.’. 49 topel’ 'topolis': topel' — duhi chilic' u pavosku 'topolis lankams vežimui lenkti’, plg. lie. tarm. topelis 't.p.'. trybradz’ 'tribradis': trybradz' — bradzic' dlia trajich 'tribradis trims žuvauti?, plg. lie. trebradis 't.p."'. trylapnik 'puplaiškis': trylapnik — listy kruhlenkija, horki 'puplaiškio lapai apvalūs, kartus’, plg. lie. trilapis 't.p. . varža 'varža': u varžu žyvuju rybu zahaniajec'; varža sa setki zvita 'gyvą žuvį į varžą suleisdavo; varža iš tinklo nupinta’, plg. lie. varža. viapla 'vepla': viapla idzec' 'vėpla eina'. Leksemos šaltinis — lie. tarm. vepla ’vepla’. viarpiata 'sūkurys': ješki parsiuk: viarpiata na spine ’edrus paršas: verpetas ant nugaros’, plg. lie. verpeta 't.p.'. vijūn 'vijūnas, tokia žuvis': vijūn, piškun — jak chočaš; soli jak nasypac’, vijūn piščyc'; vijuna mala 'ar vijunas, ar pyplys — kaip nori; kai druskos uzbarstai, vijūnas cypia; vijūnų mazai’, plg. lie. vijūnas. viksva/viksa 'viksva': malodzen'kuju viksvu jaduc' karovy, jak nima lepšaha; viksa pašarnaja 'jaunas viksvas karvės ėda, jei nėra ko geriau; pasarine viksva’, plg. lie. viksva. Antroji leksemos forma dėl reikšmės išblukimo ir dėl lengvumo tarti slavėdama neteko priesaginio -v-. zialiny ’ziaunos’: vialikija ziauny dzikich svinei 'šernų žiaunos dideles’, plg. lie. židunos 't.p.". zarapėūšy *prižėlęs (geltonumų)': kab zarapčūšy ūšy u karovy, žyrnaje malako 'jei prižėlusios karvės ausys, riebus pienas’, plg. Jūodelėnų lietuvių šnektos (gretima Apso apylinkė) ažrūpėji atises~ azropéje atuses 'prizelusios geltonumy ausys’, dar plg. lie. ropės (posakyje aūsys juodZidusios — gali ropes sėti). zgoisac’ 'keliauti, patraukti': davai zgdisaem u les 'keliaujam, patraukim į miska’, plg. lie. gaistūoti "vikriai nueiti, nušvytruoti'. žagary/žagiary/žagarčyki/žsgary/žygary 'žagarai': žagary jalovyja ili sasnovyja; nada žagiaroū pryciahnuc'; žagarčyki dobra hariac'; žagary krapka sukavatyja; žygarami tapilasia pečka 'egliniai ar pušiniai žagarai; reikia privilkti žagarų; žagarai gerai dega; žagarai labai šakoti; žagarais kūrenome krosnį'. Leksemų šaltinis — lie. žagarai. Pirmosios dvi pavadinimo lytys vartojamos senesnių šnektos atstovų. Jos išlaikiusios dar ir lietuvišką kirčiavimą. Paskutinės dvi žodžio lytys vartojamos daugiau šnektos jaunesnių žmonių. Jiems leksemos jau daug retesnės, dažniausiai tik iš nuogirdų žinomos, todėl turbūt jos ir iškraipytos dėl žodžio reikšmės nežinojimo. Trečioji leksema jau turi slavišką mažybinę priesaga. žsgini *žaginiai': u z3gini skladyvajem sena; z3gini — suka try sastaviac’ i lozac’ kleviar 'šieną dedam į Zaginius; žaginiai — trys sustatytos šakos, ir deda dobilus’, plg. lie. Zaiginiai, žaginiai "t.p." žsrgac' 'ergti": žargai praz plot 'žerk per tvorą“, plg. lie. Zergti 't.p.". Vartojamas čia ir priesdélinis šios šaknies vedinys apZargac’ ’apzergti’ (: abžargala pamiš noh, aplupila i dobra 'apžergė tarpkojyje, apkūlė ir gerai’). 50 žalki 'daigai, atžalos': bul'ba u žalkach byla, jak sadzili, no menša mnoha za našaju 'kai sodino, bulvės buvo jau su daigais, bet daug mažesnės už mūsų (dabar)’, plg. lie. želkai *daigai, išleisti ne žemėje', taip pat želkti 'želti". žylvica *Ąžilvitis': žylvica cvicic’ raha viasnoi, listy blistiaščyja, pradauhavatyja 'žilvitis žydi anksti pavasarį, lapai blizga, pailgi’, plg. lie. žilvitis. žlūkta 'žlugtas; pamerkti drabužiai': pouny cabar žlukta nalažyla ’pilna kubiliuką skalbinių uzmerkiau’, plg. lie. žlūgtas 't.p.'. Vartojami čia ir kiti šios šaknies vediniai (dažniausiai su nair vypriešdėliais): nazlikeic’ *užmerkti' (:nažlūkcila ū načoūke kašuliu 'įmerkiau į niekočią marškinius"), vyžlūkcic' 'išskalbti" (: vyžlūkcila ūsiu bializnu 'išskalbiau visus baltinius’), vyžlūkcicca "peršlapti' (: vyžlūkcilisia na daždža 'peršlapome per lietų"). žvir 'žvyras': zvir taki, bul'ba nie ūradzila 'toks žvyras, bulvės prastos’; plg. lie. Zvyras. Vidžių baltarusių šnektoje užrašytieji ir čia pateikiamieji lietuviškos kilmės žodžiai — tai tik nedidelė joje vartojamų lituanizmų dalis, spėta per savaitę su viršum musy užrašyti iš senųjų vietinių baltarusių lūpų. Aiškus daiktas: jų šnektoje yra daug daugiau — juk tiriamoji šnekta gyvybingas, judrus organizmas, jos sistema darni, leksikos turtai gausūs, tačiau ne visa tai iš karto informantų minima, vos susitikus pasakojama, prisimenama, tyrėjui staiga Ir greit neparodoma, neatskleidžiama. Dėl to yra pamato, be kita ko, tikėtis, kad ateities tyrimai papildys iki šiol dar neužfiksuotus jos lituanizmus. Tačiau ir šis lituanizmų pluoštas jau teikia nemažai medžiagos, išryškinančios šnektos kalbinės sistemos kai kuriuos bruožus, jos raidos kryptį. Šalia šnektos lituanizmų, savo forma ir reikšme tapačių ar artimų anksčiau mūsų tyrinėjimuose skelbtų kitų paribinių su Lietuva baltarusių šnektose vartojamųjų (plg. LKBil. 123—131; LKK 30 113—133; LKSp.L. 182—204; LLTP 47—64; LT 163—195), čia yra ir visai naujai išgirstų ir pirmą kartą baltarusių šnektose apskritai užrašytųjų. Iš jų minėtini: aciūža, ¢iépéacca, drabéc’, givėlka, gégisy, kdrklisy, (s)kirléc’, kratpol'ka, krépki, kubalniki, labidk, lepėza, nastrigkac’, ntry, pelšpia, pipilitk, pital’, zarapéusy, žalki, istiktukai brint, capt, pirst, slis’c’ ir kt. Jie, faktiškai būdami senesni uz pačią tos teritorijos baltarusių šnekta, visų pirma papildo lituanizmu skaičių baltarusių šnektose apskritai, daugiausia, mūsų nuomone, prisideda prie substratinių reiškinių aiškinimo, substrato elementų formavimosi ir įsigalėjimo jose problemos sprendimo. Tarp naujai užrašytų lituanizmų yra ir lietuvių terminai — skoliniai iš slavų ir germanų, vartojami priderinta prie lietuvių kalbos sistemos forma, pvz., dliary, stulpy, daki, kdsty, šlėtygi ir kt. Jie iš dalies rodo, kaip kūrėsi ir kaip per lietuvių kalba pildėsi tiriamosios šnektos terminija. Paskolintų leksemų fonetika ir morfologija neretai rodo, kad jos susiformavo visai pagal gretimų šnektų fonetiką ir morfologiją. Jose išlaikytas: a) lie. senojo ilgojo a, e (bk. o, ė) tarimas: gdsty, natry, zarapéusy, viapla; b) dvigarsių an, em virtimas un, im: bruntki, bundščka, kimsy, pimpa; c) afrikata c (bk. č) prieš supriešakintus užpakalinius balsius: aciūža; d) e virtimas į a po I (jei žodis negarsažodinės kilmės: lagiasy, bet lepéza); e) priešdėlis 51 ata-: atddur ir kt. Vadinasi, jų kilmės šaltinis abejonių nekelia. Mūsų pateiktoji medžiaga rodo, ką lituanizmai gavo, patekę į baltarusių šnektą, kaip joje kito. Semantinių kalkių susiformavimas turbūt bus pirmasis postūmis, lėmęs lietuvių kalbos semantikos irimo pradžią ir slaviškos semantikos priešdėlinių vedinių (pirmiausia) įsigalėjimą. Taip vietoj lietuvių priešdėlių ap-, pri- (apgrebėstūoti, pristrykoti) atsirado slavų priešdėlis na- (nagrabestac', nastrgkac’), vietoj lietuvių iš(si)- (iszligti, iškramsoti, išsikėtdti) — priešdėliai pa-, ras-, vy- (pakramsac’, raskiračyc', vyžlūkcic') ir kt. Lietuvių semantikos funkcijų susilpnėjimą lėmė ir perėjimas prie slavų priesaginės darybos. Šis procesas ypač vertas dėmesio. Mažybinės priesagos čia dėliojamos dažniausiai prie viso lietuviško žodžio, jau nesuvokiant sudedamųjų dalių reikšmės. Sakysim, buožėlė, brazgūliai — mažybiniai Zodžiai, tačiau slavėdami jie gauna dar po vieną mažybinę priesagą (bažal-ka, brazgūl-ki). Vadinasi, lietuviškų priesagų reikšmė čia jau neutralizuota. Vienas iš svarbiausių lituanizmų slavėjimo šnektoje padarinių yra priegaidžių nykimas, sukeliantis, mūsų nuomone, ilgųjų kirčiuotų skiemenų redukcija ar ją skatinantis, plg. akdta, bazslka, harudy, kéuksnuc’, natry, pdisavac' ir kt. Ilgųjų kirčiuotų skiemenų redukcija turima ir kai kurių dzuky šnektose, tačiau ir ten, apskritai imant, priegaidės niveliuotos (plg. Zinkevičius LD 33—34; Kazlauskas 5). Šnektos lituanizmai atskleidžia ir lietuvių bei baltarusių kalbų fonetinius ir fonologinius santykius, iki šiol dar nekonstatuotus ir neįvardytus. Jie, be kita ko, rodo, kad ryškiausias lituanizmy fonetinės ir fonologinės sistemų' priartėjimas prie baltarusių šnektų — tai ilgųjų ir trumpųjų lietuvių balsių fonologinės reikšmės netekimas, visiška neutralizacija. Dėl to tokie balsiai, galėdami lengvai kaitaliotis vietomis be reikšmės skirtumo pakeičia vienas kitą, ir neretai skirtingos reikšmės žodžiai savo skambėjimu prisiderina tarpusavyje, skamba kaip vienos kilmės. Del tos priežasties, sakysim, turimas šnektoje grabezddc’, reiškiantis 'grebėstuoti' yra susiformavęs iš grebezdėti *belstis, rioglintis’, o zagrabiastdc’ 'rioglintis, belstis’ — grebėstūoti 'kalti grebéstais’. Šis reiškinys prisideda prie lietuvių ir baltarusių kalbų fonetinių ir fonologinių sistemų lyginimo. Del lietuvių semantikos funkcijų susilpnėjimo lituanizmai Vidžių baltarusių šnektoje neretai sporadiškai neatpažįstamai pakitę, panašiai kaip ir daugelis neįprastų skolinių mūsų tarmėse, plg. miartil’/viartil’ "menturis", mibgirykšč' 'vingiarykštė', prarlovy "bėralinis' ir kt. bei kaklėtas 'kotletas", maciklėtas 'motociklas’, talerka ’leksté’ ir kt. Vidžių šnektos pateikiamųjų lituanizmų visuma rodo, kad jų formos čia dar kinta, dar neįgijusios pastovaus pavidalo. Vadinasi, šios baltarusių šnektos formavimasis dar tebevyksta. Straipsnio medžiaga svarbi abiejų kalbų dialektologijai, fonetikai, fonologijai, morfologijai, baltų-slavų kalbų kontaktams, substrato problemai. SUTRUMPINIMAI Baltistica 1979 — Grinaveckienė E. J, Mackevič Ju. F. Nekoto52 ryje neobyčnyje mikrosistemy v dialektnoi strukture belorusskogo govora okrestnostei Opsa. — Baltistica 15 (1), 52—65. Baltistica 1989 — Grinaveckienė E., Mackevič Ju. Lie. Yi vokalizmo atliepai baltarusių lituanizmuose. — Baltistica 3(1) Priedas 70—80. ; Būga RR — Būga K. Rinktiniai raštai 1—2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, 1959. Dal’ — D al’ V. Tolkovyj slovar’ živago velikaruskago jazyka 3, S.Peterburg-Moskva: Izdanije knigoprodavca — tipografa M.O. Wolfa, 1882. ESBM — FEtymalagicny sloūnik belaruskai movy 1—7, Minsk: Navuka i technika, 1978—1991. Fasm. — F asm er M. Etimologicesky slovar’ russkogo jazyka 3, Moskva: Progress, 1971. Kazlauskas — Kazlauskas J. Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis, 1968. Laučiūtė — La učiute Ju. A. Slovar' baltizmov v slavianskich jazykach, Leningrad: Nauka, 1982. LKBil. — Grinaveckienė E., Mackevič J. Kai kurios baltarusių lituanizmų fonetikos ypatybės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 27, Lietuvių kalba ir bilingvizmas, 1988, 123—131. LKK 30 —Grinaveckiene E. Kamojų apylinkių (Baltarusijos Pastovių raj.) baltarusių šnektos lituanizmai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Periferinės lietuvių kalbos tarmes, 1993, 113—132. LKK32— Grinaveckienė E. Vidžių apylinkių lietuviškos kilmės vietovardžiai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 32, Baltų onomastikos tyrinėjimai, 1993, 21—33. LKSp.L. — Grinaveckienė E. Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, Lietuvių kalbos specialioji leksika, 1983, 182—204. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: 3—6 Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 7—9 Mintis, 10—15 Mokslas, 1956—1991; II leid. 1—2 Mintis, 1968—1969. LLTP — Grinaveckienė E. Buivydžių apylinkių (Viiniaus raj.) lenkų šnektos lituanizmai. — Lietuviy kalbotyros klausimai 29, Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos, 1991, 47—64. LT — Grinaveckiene E., Mackevič Ju. F.,Romanovič J. M., Ceberuk J. I. Bytovaja leksika litovskogo proischoždenija v zapadnoj Belorussiji. — Lietuvių kalbotyros klausimai 16, Lietuvių terminologija, 1975, 163—195. Nepokupnyj — Nepokupnyj A. P. Balto-severoslavianskije jazykovyje sviazi, Kijev: Navukova dumka, 1976. Nos. — Nosovič I. I Sloūnik belaruskaj movy. Minsk: Belaruskaja saveckaja encyklapedyja imia Petrusia Broūki, 1983. SBG — Sloūnik belaruskich gavorak paūnočna-zachodniaj Belarusi i jaje pagraničča 1—5, Minsk: Navuka i technika, 1979—1986. Tlum.Sl. — Tlumačal'nyj sloūnik belaruskaj movy 1, 3, 5, Minsk:Belaruskaja saveckaja encyklapedyja imia Petrusia Broūki, 1977, 1979, 1983. Vitkauskas — Vitkauskas V. Ekskliuzyviniai žodžių variantai su balsiais a ir u. — Lietuvių kalbotyros klausimai 29, Lietuvių leksikos ir terminologijos problemos, 1991, 204—207. Zinkevičius LD — Zinkevičius Z. Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis, 1966. Zinkevičius Ryt. Liet. — Zinkevičius Z. Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 53 WORDS OF LITHUANIAN ORIGIN IN THE VIDŽIAI DISTRICT BYELORUSSIAN DIALECT Summary Over 230 words of Lithuanian origin used in the Vidžiai district (Breslauja region, Byelorussia) Byelorussian dialect are analysed in this article. They provide new linguistic data which reveal the peculiarity of this Byelorussian dialect and the variety of its expressive means. Quite a big part of lexemes under analysis have never been registered in this dialect before. They add to the number of words of Lithuanian origin in Byelorussian dialects in general and contribute to solving the problem of formation of substratum phenomena and their getting established in the language. There are terms among the words of Lithuanian origin which have found their way into the language through Lithuanian dialects. They show the way terminology is created and built up. The words of Lithuanian origin have in many cases retained their Lithuanian, dialectal phonetics and morphology, simiral to those of the neighbouring Lithuanian dialects (:bidral<béralas~ beralas 'unwinnowed grain’, bruntki< brunkiy<brunktai~branktar wooden buttons’, aciūža< aciiza< atšiūža shudder’, lagiesy<lagesiai~legesiai “yellow thistles’, atdduram< atadiram~ atédirom ’stand apart’). Facts on which the article is based show how assimilating, the local Lithuanian dialect turned into the substratum, how first of all its semantic system disintegrated and Slavic semantic calques came into usage, and how Lithuanian prefixed verbs were soon replaced by Slavic prefixes. The weakening of the semantic functions of the words of Lithuanian origin predetermined the transition to the Slavic sufixal word building and the neutralization of the meaning of separate parts of the Lithuanian word. The main consequences of Lithuanian words acquiring more and more Slavic features are the disappearing of accent, which in our opinion, causes or stimulates reduction of long syllables, and the loss, complete neutralization of the phonological meaning of the Lithuanian long and short vowels. These peculiarities of words of Lithuanian origin are of importance in comparing the phonetic and phonological systems of the Lithuanian and Byelorussian languages. Words of Lithuanian origin in the Vidžiai dialect manifest that they have not yet acquired their constant forms and are still in the process of changing, which means that the formation of the dialect is not yet over either. The linguistic facts presented in the article are important for dialectology, phonetics, phonology and morphology of both languages as well as for research into the contacts of Baltic and Slavic languages and the substratum problem. 54