Priešybė kaip semantinis ir loginis antonimijos pagrindas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXV (1995) LIETUVIŲ LEKSIKOLOGIJOS TYRINĖJIMAI Irena ERMANYTĖ PRIEŠYBĖ KAIP SEMANTINIS IR LOGINIS ANTONIMIJOS PAGRINDAS Semantinė antonimija grindžiama žodžiais, turinčiais priešingas reikšmes, nusakančiais priešingas ypatybes bei požymius, apibūdinančiais priešingus reiškinius bei procesus, pvz.: geras — blogas, linksmas — liūdnas, laimė — nelaimė (ypatybė); pradėti — baigti, pavasaris — ruduo, startas — finišas, visada — niekada (laikas bei jo trukmė); viršus — apačia, išorė — vidus, ant — po (vieta); traukti — stumti, įeiti — išeiti, rytai — vakarai, Sen — ten (kryptis); greitas — lėtas, skubomis — palengva (tempas); stiprus — silpnas, smarkus — lėtas, stiprinti — silpninti, jaudinimas — slopinimas (intensyvu- mas). Paprastai semantinės priešybės gana įvairios, o jų santykių tipai — nevienodi. Pavyzdžiui, galima analizuoti būdvardžių savybes ar veiksmažo- džiais nusakomą judėjimą vienaip ir kokybines priešybes jau kitaip. Loginės priešybės — tai dviejų nesuderinamų sąvokų semantiniai tarpu- savio santykiai, tarp kurių gali būti arba viena vidurinė sąvoka (žr. baltas — juodas; vidurinė sąvoka pilkas), arba net kelios vidurinės sąvokos: baltas — šviesus, pilkas, tamsus — juodas. Taigi loginį antonimijos pagrindą sudaro ne prieštaraujančios (baltas — nebaltas), o priešingos (baltas — juodas) sąvokos. Vis dėlto kalboje esti kiek kitaip, nes priešybė įmanoma ne vien tarp kokybinių būdvardžių. Teoriniai semantinės ir loginės antonimijos sistemos tyrinėjimai rodo, kad antonimai — tai tokie žodžiai, kurie atitinka bet kurį šių reikalavimų: a) žodžiai, X ir Y, atitikdami priešingas sąvokas ir būdami kraštiniai su- derintos daugybės nariai, santykiauja kontrariškai X — (ne X/ ne Y) — Y: geras — (negeras/neblogas) — blogas. b) žodžiai X ir Y reiškia įvairių krypčių, veiksmų, požymių ir kt. vek- toring priešybę: aukštinti — žeminti, įeiti — išeiti, atvežti — išvežti, demokra- tinis — antidemokratinis, kairė — dešinė, čia — tenir kt. Šią antonimų klasę | sudaro daugiausia veiksmažodžiai, būdvardžiai, prieveiksmiai ir t.t. c) žodžiai X ir Y, formaliai atitikdami prieštaraujančias sąvokas, X — ne X, kalboje gali reikšti ir kontradikcinę priešybę. Šią antonimų klasę suda- ro dažniausiai kokybiniai būdvardžiai arba dalyviai, atliekantys būdvardžių funkcijas, daiktavardžiai ir prieveiksmiai, pvz.: gyvas — miręs, teisingas — melagingas, teisybė — melas, atviras — uždaras, kartu — atskirai, viengungis — vedęs ir t.t. Tarp šių antoniminių priešybių nėra viduriniojo nario, o pa- ti priešybė nėra laipsniška, tačiau pasižymi komplementarumu. Paneigdami vieną iš šių priešybių, gauname kitą — apibrėžtą ir kraštinę priešybę, pvz.: viengungis — ne + viengungis = vedęs, gyvas — ne + gyvas = Mires. d) žodžiai — konversyvai rodo atvirkštinius antoniminės poros santy- kius, t.y. kai ta pati situacija (veiksmas, santykis) vaizduojama įvairių jos dalyvių požiūriu kaip griztamoji. Konversyvo buvimą sąlygoja loginis kirtis, | kuris išskiria svarbiausią situacijos dalyvį, pvz.: Kaimynas pardavė tėvui arklį = Tėvas pirko arklį iš kaimyno. Konversyvus sudaro priešingų reikšmių veiksmažodžiai (laimėti — pralai- mėtiir pralaimėti — laimėti) ir aukštesniojo laipsnio būdvardžiai ar prieveiks- miai, pvz.: Brolis vyresnis už seserį — Sesuo jaunesnė už brolį ir t.t. Tarp visų šių įvardytų priešingų reikšmių žodžių ir jų semantinių santy- kių tipų esama tam tikro ryšio: pati žodžių prigimtis (jų kategorinė reikšmė ir semantinė-gramatinė tipizacija) daugeliu atvejų lemia vienokią ar kitokią antonimų rūšį. Vienas iš priešybės narių paprastai neigia kitą narį. Šis narys semantiškai yra sudėtingas (pvz.: kilnus "paisantis doros normų" — nieksingas "nepai- santis doros normų"). Vidinis semantinis antonimiškumo požymis yra ne bet koks, bet didžiausias neigimas. Vis delto neigimas, slypintis viename iš po- ros narių, dar nereiškia, kad viena iš priešingų reikšmių (sąvokų) iš tikrųjų neigiama. Šis neigimas išryškėja tik semantinės analizės metu, antonimus ėmus nagrineti kaip semantinį invariantinį reiškinį. Pavyzdžiui, antonimų porų šiluma — šaltis, tiesa — melas antrieji nariai yra neigiami. O logikoje esti priešingai. Sąvokos šaltis, melas yra konstatuojančios, kadangi čia nėra nei teigiamų, nei neigiamų sąvokų. Tad tokios sąvokos kaip šiltas — nesiltas, trumpas — netrumpas ir kt. logikos požiūriu yra lygiavertės. Svarbiausi dalykai, reikalingi priešybių analizei kaip ir apskritai semanti- nei analizei, yra šie: tekstas, tyrėjas ir kalbos sistema. Iš teksto analizei atrenkami tam tikri objektai — priešingos žodžių reikš- mės bei šiais žodžiais reiškiami tų kalbos elementų santykiai. Tyrėjas būtinas, nes jis analizuoja tiriamąjį tekstą. Rusų mokslininko A. Zinovjevo nuomone, daugelis mokslo problemų būtų "sprendžiamos leng- viau, jei būtų pagalvota apie tyrėjus, be kurių tam tikros problemos visiškai neišsprendžiamos" (3nHosBsesB 1971 : 10). r Šis tyrėjas būtinai privalo suvokti kalbos sistemą, semantiškai analizuoti teksto priešybes ir gerai mokėti analizuojamąją kalbą. Skiriami bent keli semantinės priešybių analizės etapai. Tyrėjas, gerai mokėdamas kalbą, remdamasis intuicija ir kalbančiųjų kal- bine patirtimi, iš anksto atsirenka reikalingą medžiagą. Net pats bendriausias ir dar nebaigtas analizės etapas rodo, kad vieni žodžių semantiniai santykiai yra atsitiktiniai bei izoliuoti, o kiti, priešingai, reguliariai pasikartoja, yra dėsningi ir aprėpia nemažą dalį leksinės sistemos. Tokie tipiški, atitinkantys šiuos reikalavimus sakiniai, rodo esmingiausias antonimų savybes, jų sintag- minius ir paradigminius santykius kalboje. Lietuvių kalbos semantinės prie- šybės paprastai ir atspindimos sintagminiu, paradigminiu bei pragmatiniu aspektais. 10 Sintagminė priešybių analizė Tiriant antonimus sintagminiu aspektu buvo atsižvelgta į pagrindines jų vartojimo sąlygas kalboje: a) reguliarųjį kontekstą: abu antonimai paprastai vartojami viename sakinyje. Tada jie labiau papildo vienas kitą ir kartu paryškina savo priešybes. Pvz.: ilgas — trumpas (Darbščiam ir ilgiausia diena trumpa Užp.* Kai sniegas lauką užpustys ir ledas vandenis užties, tu būsi vienišas svetys trumpos die- nos, ilgos nakties V.Myk-Put); stiprus — silpnas (Tu tokia stipri, kad galėtum būt vyru. Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu būti J.Marcin. Silpni laukia progos pasitaikant, o stiprūs patys sau ją suranda PPr102); šiaurė — pietūs (Į pietus šilčiau, į šiaurę šalčiau J. Šiaurėje gyvenantys paukščiai stojus žiemai pasitraukia į pietus T.Ivan); tekėti — leistis (Žiūriu pro langą — saulė teka, žiūriu pro kitą — jau saulė leidžias M.Mart. Leiskis, saule, tekėk, mėnuli, duok šventą vakarėlį fik). b) pastovius leksinius ryšius: abu antonimai vartojami su tais pačiais žodžiais. Pvz.: geras — blogas (Geri darbai toli girdėti, blogi — dar toliau fik. Geram artojui ir blogas arklas gerai aria, blogam ir geras nekaip Ds); savas — svetimas (Kas svetimų kraštų ieško; visuomet savųjų nebetenka V.Krėv. Sava duona gardesnė už svetimus pyragus Al). Iliustraciniai sakiniai čia buvo parinkti tokie, kad juose reguliariai pasi- kartojantys semantiniai priešingų reikšmių žodžių santykiai būtų dėsningi, turėtų pastovius leksinius ryšius ir aprėptų nemažą lietuvių leksinės sistemos dalį. Sintagminiu aspektu nagrinėjant antonimus paaiškėjo, kad jie gali būti tikrieji ir kontekstiniai. Tikrieji antonimai, pavartoti bet kokiame kontekste, turi priešingas reiks- - mes. Pvz.: didelis, didis — mažas (Mažas keras didelį vežimą verčia B. Mažu gimė, didžiu augo J.Jabl. Prūsuose ne tik miestuose, bet ir mažesnėse bei didesnėse pilaitėse bei pasienio užtvarose visi ruošėsi į karą A.Vien); rytas — vakaras (Oi rytas rytas tuoj bus vakarėlis, atjos bernelis iš pat rytelių (d.) J.Balč. Rytas už vakarą gudresnis Srd. Pelėdos daugiausia medžioja vakaro ir ryto prieblandoje arba mėnesienos naktį T.Ivan). Kalboje esama nemažai ir kontekstinių antonimų, tačiau detaliau jie bus nagrinėjami kaip stilistine kalbos priemonė pragmatinės analizės skyriuje. Pastebeta, jog žodžių reikšmių priešybių sąvokos labai svarbios ne tik jų paradigminio tapatumo ir skirtumo požiūriu, bet ir jų sintagminio vartoji- mo atvejais tekste. Sintagminė priešybių analizė rodo jų dėsningą vartoji- mą kalboje. Jau F. de Sosiūras kartu su paradigminiais santykiais, jungian- čiais "nesančius elementus (in absentia) į potencialią mnemoninę (= įsime- nama) eile”, išskiria ir priešybes, kurios "visada akivaizdžios (in praesentia)” (Coccrop 1933 : 121). Tai ir skatina kalbėti apie sintagmines ir paradigmines priešybes. * Iliustraciniai pavyzdžiai imti iš kn.: Lietuvių kalbos žodynas 3—16, Vilnius, 1956—1995; II leid. 1—2, 1968—1969 ir iš šio žodyno kartotekos. 11 Sintagminei priešybei (semantinės priešybės sinonimas) vartojami anto- niminiai kontekstai, kur reguliariai kartojamos priešybės lyg suartina antoni- mus, pvz.: Jis dieną naktį (visą laiką) dirba J.Jabl. Geras blogas (bet koks) — motinai vis vaikas Trgn. Iš tos pačios burnos ir šilta, ir šalta (ir pikta, ir gera) S.Dauk. Anas ar žiema, ar vasara vis basas ir basas Tvr. Vasaris nei pagautas, nei paleistas (nejaukiai jausdamasis, sutrikęs) stovėjo prieme- nėj V.Myk-Put. Analizuodami tokias priešybių konstrukcijas matome ne tik semantiškai suderintus antonimus, bet ir pragmatišką žodžių suartėjimą liu- dijančią priešybių įvairovę. Nors šių priešybių konstrukcijos ir kontekstai būdingi ne vien priešingų reikšmių, bet ir kitų kategorijų žodžiams, jų ana- lizė pagelbsti mums aiškintis antonimų vartojimo kalboje dėsningumus bei rasti bendriausias jų klases. Ypač svarbu tai, kad antonimai, santykiaudami kaip tam tikros sintagminės priešybės, sudaro įvairiausius kontrastus. Be to, tokio tipo junginiai yra dažniausiai frazeologizmai. Tokios rūšies analizei pirmiausia intuityviai atrenkami tekstai su atitinka- momis priešybėmis. Tos priešybės iš pradžių analizuojamos formos požiūriu, t.y. struktūriškai, o paskui reikšmių atžvilgiu, t.y. semantiškai. Gauti rezul- tatai vėliau sintetinami ir daromos išvados. Gausiausias šių priešybių tipas sudaromas su jungtukais ir (bei). Pavyz- džiui: Naminė duona dideliam ir mažam atrodydavo devyni medūs J.Mik. Gru- mias dvi spalvos. Dvi pagrindinės — balta ir juoda. J.Marcin. Tarp pragaro ir dangaus, tarp gėrio ir blogio, tarp balto ir juodo stovi žmogus J.Marcin. Valstybėje esti tautinė dauguma ir tautinių mažumų S.Šalk. Laimė ir nelaimė praslenka ilgainiui M.Valanč. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas . vieną mirksnį vienas, kitą mirksnį — kitas jausmas paimdavo viršų K.Bor. Gyvas, kupinas rūpesčių, tragiškų bei komiškų dalykų gyvenimas ... ėmė sprogdinti iš vidaus J.Mik. Esmi kaip versmė, iš kurios visada gera teka ir niekada negal išsekti K.Sirv. Kiek kitokiam sintagminių priešybių tipui, reiškiančiam vektorinę priešy- bę, priskirtini antonimai, reiškiami veiksmažodžiais bei prieveiksmiais. Pa- vyzdžiui: Daug rūpesčio ir triūso olandai įdeda aukštindami bei žemindami pylimus rš. Kiekvienas mechanikas privalo demontuoti ir sumontuoti mašiną rš. Esu valdžia... Galiu išaukštinti ir galiu pažemint J.Marcin. Guldama ir keldama galvoju, kaip jį gelbėti Žem. O minios, kurios pirma ėjo ir paskui sekė, šaukė M.Daukš. Senų šernų oda būna skersai ir išilgai išmarginta randais sp. Dažniausiai jungtuku ir jungiami tekste ir antonimai konversyvai, pvz.: Mūsų komanda laimėjo, ir vėl pralaimėjo svečiai (= Pralaimėjo svečiai, ir mūsų komanda vėl laimėjo); Žemės ūkio produktai pigiai superkami i ar bran- giai parduodami (= Žemės ūkio produktai brangiai parduodami ir pigiai su- perkami) ir kt. Panašiai santykiauja ir kitas sintagminių priešybių tipas, jungiamas pasi- kartojančio jungtuko ir (ir X, ir Y). Pavyzdžiui: Lietuvių kalbai būdingi ir atviri, ir uždari skiemenys rš, Žmogus turi pa- 12 kankamai ir velnisko, ir dieviško prado J.Marcin. Neužriši žmonėms burny. Skelbs piktą ganda tr priešai, ir draugai J.Gruš. Kaukdavo vilkai tr plonai, ir storai — baugu išeit Krš. Pradėjo puldinėti ir Sen, ir ten ieškodamas pagalbos V.Kudir. ; > PrieSybes su šiais pasikartojanciais jungtukais ir suteikia ekspresyvumo priesingoms reikšmėms, sustiprina jas. Cia akcentuojamas ypatybių, reiski- nių, objektų ir kt. gausumas. Lietuvių kalboje esama tokių priešybių, kur priešingos ypatybės, veiksmai, reiškiniai ir kt. pateikiami paraleliai. Šiuo atveju pasitelkiami pasikartojan- tys jungtukai čza, jei, kai. Pavyzdžiui: : Senis čia artino, čia tolino tabokine rs. Egi mat gegutėlė dairos ir keto- jas, čia kukuodama verkia, čia juokias, kvatojas A.Baran. Balsas skambėjo čia stipriau, čia silpniau, kaip vargonai, kada oras eina nelygiai rs. Jet nekaltas — duris uždaryk, jet kaltas — kojas taisyk fik. Jet šaknys stiprios, paliekami ilgesni ūgliai, je: silpnos — trumpesni rs. Kai mirtis toli, ją šaukia, kai arti — ją veja Skr. Kai užmiršti, bedainuosi, kat atminsi, beraudosi J. Su šiais jungtukais sudaromi sakiniai, kur reiškiamos lygiagretės vektori- nės priešybės. Pavyzdžiui: Mažasis gyvūnėlis judėjo labai lėtai, visą laiką kraipydamas ūsus čia į kairę, čia į dešinę rš. Paukščiai čia kilo aukštyn, čia vėl leidosi žemyn rš. Kai pareini, smagu, kai išeini, nei šio, nei to Erž. Analogiškos priešybės sudaromos ir su jungtukais juo, kur (juo, kur X, juo, kur Y). Pavyzdžiui: : Jis nesuprato, kur fizinis skausmas, kur dvasinis rs. Tu pajunti ir savo pa- ties kainą, matai, kur tu teisus, kur neteisus rš. Juo linksmesnės būna jaunos dienos, juo liūdnesnis turi būti senatvės metas V.Krėv. Priešybės su pasikartojančiais neigimo jungtukais net (ne) X, nei (ne) Y) — tai lyg transformuotas antoniminis kontekstas ir X, ir Y, tik pateiktas nei- giama forma ir reiškiantis abejingumą, neutralumą; kai kada šie supriešinti nariai, neigdami vienas kitą, lyg susilieja į vieną visumą. Pavyzdžiui: Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai negrįžo į žemę margi sakalai V.Myk- Put. Pinčiukas buvo toks netikęs velnias ir dar toks tinginys, kad niekam ne- padarydavo nei gera, nei bloga K.Bor. Aš nei paikas, nei gudrus Prk. Suverpė linelius net storai, nei plonai LTR. Ne aš pirmoji, ne paskutinė, yra daugiau dukrelių J. Nei iš rytų šalies vėjas pučia, net iš vakarėlių, tik iš tos šalelės, kur tėveliai guli (d.) J.Balč. Su nei X, nei Y yra viena kita vektorinė priešybė. Pavyzdžiui: Užbrinko durys: negaliu nei atidaryt, nei uždaryt Jnš. Aš jos (savo kartos) nenoriu net išaukštinti, nei pažeminti, nes per daug gerai ją pažįstu rs. Būtina pažymėti, kad šio tipo antoniminių kontekstų yra ir frazeologizmų. Pavyzdžiui: Nei pridėti, nei atimti (kaip tik, tiksliai) DZ'. Kad padirbo — nei Dievui žvakės, nei velniui šakės (niekam tikęs, prastas)! Kp. Kad čia esama paralelių su antoniminiu kontekstu ir X, tr Y, rodo ati- tinkami frazeologizmai, pvz.: Ir ant arklio sodintas, ir po arkliu buvęs (visko 13 gyvenime patyręs) Trgn. Iš tos pačios burnos ir šilta, ir šalta (ir pikta, ir gera) S.Dauk. Čia pateikiamos sintaksinės priešybės jungiamos konjunkcijos būdu. Pri- klausomai nuo leksinio ir sintaksinio konteksto joms būdingos tam tikros se- mantinės funkcijos (sugretinimas, supriešinimas ir kt.). Kalboje gana dažnos priešybės ir su jungtuku ar (arba). Tokiuose antoniminiuose kontekstuose esama disjunkcijos santykio. Pavyzdžiui: Peronuose būna dengtos ar atviros aikštelės keleiviams rš. Erikas nuspren- dė parsigabenti jį (šunį) gyvą ar negyvą, kokį ras Mš. Mūsų kalbos priebalsiai gali būti kieti arba minkšti J.Jabl. Senas ar jaunas — dūsavo palikęs vienui vienas kaip pirštas A.Vien. Šių pavyzdžių disjunkcija reiškia ne šalinimą (arba šis, arba anas), o tam tikrą jungimą, buvimą kartu. Esama ir kiek kitokių disjunkcijos santykių, kur šalinimas išryškėja. Pa- vyzdžiui: Ar nepaversim žemės pelenais? Gyvenimui tarnaujame ar mirčiai? J.Grus. Taisyklė — norma, leidžianti ar draudžianti atlikti tam tikrus veiksmus LTEXI73. Priesybése, jungiamose pasikartojančių jungtuky ar (arba), ar (arba), jie lyg sustiprina antonimais reiskiamas ypatybes, veiksmus ir kt. Siuo atveju šios priešybės sutampa su ir X, ir Y. Cia yra ir tam tikro abipusio šalinimo elementų. Pavyzdžiui: Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti K.Bor. Visas turtas sveikata — ar dideliam, ar mažam Skdt. Juodvi jau ir pačios nebežinojo, ar gyvos, ar mirusios rs. Ar linksma man, ar ltūdna man, aš vis einu, einu, einu V.Myk- Put. Arba dirbk, arba tinginiauk — jam vis tas pat! Gs. Visuomet buvo vandens — ar sausa, ar šlapia vasara Gdr. Prie šių priešybių tipo šliejasi semantiškai giminingi antonimai, sujungti tai (taip), tai (taip). Pavyzdžiui: Mes kaip tyrų dvi smiltelės sūkuriuojam siaučiant vėjam ir beribėje dy- kynėj tai nutolstam, tai artéjam V.Myk-Put. Žemės paviršius tai bala, tai juosta sp. Negali įtikti — tai greičiau, tai pamažiau jai duok į vežimą Krkn. Sergančio ateroskleroze ligonio savijauta tat pagerėja, tai pablogėja rš. Taip retai sėjau, taip tankiai dygo (d.) Grz. Jo balsas tai stiprėjo, tai silpnėjo iki $nabzdesio rs. Šiuose pavyzdžiuose išryškėja ir savotiška veiksmų, reiškinių ir kt. seka, jų kaitaliojimasis. Kai kuriuose antoniminiuose kontekstuose tam tikrais jungtukais anto- nimai sugretinami kontrasto principu. Tokie jungtukai yra o (bet); visa antonimų sugretinimo konstrukcija — ne (ne tik) X, o (bet ir) Y. Pavyzdžiui: Ne darbininkas trūkį gauna, bet tinginys fik. Jis ne išmintingas, bet kvailas J.Jabl. Knyga įdomi ne tik jaunimui, bet ir senimui rš. Pirmasis žvilgsnis atveria ne panašumus, o fundamentalius skirtumus rs. Nereikia sveikiemus (sveikiems) vaistytojo, bet ligotiemus (ligotiems) M.Daukš. 14 Dažnai kalboje (ypač poetinėje) antonimų sugretinimo konstrukcija vari- juoja, vienas arba kitas jos narys praleidžiamas, o patys konstrukcijos nariai sukeičiami vietomis. Pavyzdžiui: Darbas žmogų aukstina, o ne žemina V.Krėv. Jie (broliai) dieną naktį mane saugo ne tik nuo priešo — ir nuo draugo V.Myk- Put. Iš gyvenimo tar- tum iš atviro teismo salės išeisi nepasmerktas, bet ir neišteisintas J.Marcin. Pagrindinė visos žmonių visuomenės tendencija yra ne regresas, bet progresas rš. Sodininkystė yra vienintelė aistra, kuri senatvėje ne silpnėja, bet stiprėja T.Ivan. Lietuvių kalbai nesvetimas antonimų poros narių lyginimas, kurio kon- strukcija tokia: aukštesniojo laipsnio būdvardinis prieveiksmis (daugiau, ge- riau, labiau...) + X (ne) kaip (negu) Y arba aukštesniojo laipsnio prieveiks mis + Y (ne) kaip (negu) X. Pavyzdžiui: Geriau su išmintingu pamesti ne kaip su kvailu rasti Als. Geriau tylėti negu niekus kalbeti LTR. Senam karštis jau geriau kaip Sallis Nmn. Griauti lengviau negu kurti rš. Geriau laisviems mirti negu pavergliems gyventi A.Vien. Kovai yra greičiau naudingi negu žalingi sp. Mano pasau- lėjauta labiau tragiška negu komiška ar logiška J.Mik. Šio tipo antonimų poros paklūsta konversijos santykiams, tik tada aukš- tesniojo laipsnio prieveiksmiai iš teigiamų atitinkamai pavirsta neigiamais — mažiau, blogiau, sunkiau ir t.t. Pavyzdžini: Blogiau su kvailu rasti ne kaip su ismintingu pamesti. Kurti sunkiau negu griauti Ir t.t. Kai kada antonimines konstrukcijas jungia prielinksniai nuo ... ki (ligi, lig) (nuo X iki (ligi, lig) Y). Dažniausiai šie prielinksniai nurodo laiko (ar jo trukmės) kraštines ribas. Pavyzdžiui: Dirbk nuo saulės patekėjimo iki pat nusileidimo ar net sambrėškos Vaižg. Vaikiukas vos per kupsta persirita — jau piemuo nuo pavasario pirmos žolės ligi rudens darganų K.Bor. Nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro sukdavaus kaip vijurkas A.Vien. Nuo saulės tekėjimo iki leidimosi dirbdavom Bsg. Dažnai būna, kad antonimų poros narių tvarka netradicinė (nuo Y ligi X), pvz.: Mudu galiva miegot nuo saulės nusileidimo ligi užtekėjimo Jrb. Tokią sakinio konstrukciją lemia aprašoma situacija. Būdvardinės konstrukcijos su šiais prielinksniais gana retos. Pavyzdžiui: Kada jisai numirė, visos šalies žmonės, nuo mažiausio vaiko iki seniausio vyro, gedėjo, kad mirė didis žmogus ir geradaris V.Krėv. Kalboje pasitaiko ir sudėtingesnių konstrukcijų, sudarytų iš veiksmažo- džių, reiškiančių virsmą, tapsmą ar buvimą kuo, ir antonimų poros narių. Grafiškai tai atrodytų taip: a) X + veiksmažodis (pasidaryti, tapti, virsti kuo) + Y. Pavyzdžiui: Būdamas laimingu daug turėsi prietelių (draugų), tapęs nelaimingu — nė vieno M.Valanč. " Prastu nebuvęs, geru netapsi S.Dauk. Antrajame sakinyje antonimų poros nariai susikeitę vietomis — Y + X + veiksmažodis. Po- etinėje kalboje dar kitaip susigrupuoja šie antoniminio konteksto elementai (Pavasaris man rudeniu pavirto, ir lapai nuvytę nukrito ant tako S.Nėr). 15 b) X + sutapatinimo veiksmažodis ("būti" bei jo formos) + Y. Pavyzdžiui: Nenusimink dėl nesėkmės, nes vienas pralaimėjimas dažnai esti laidas de- šimčiai laimėjimų S.Nėr. Šiame sakinyje matomi konversijos santykiai, be to, antonimų poros nariai sukeisti vietomis — Y + esti + X. Šios konstrukcijos sakiniuose priešybės sutampa, viena virsta kita, prasi- smelkia viena į kitą, o kontrasto nebelieka. Be sintaksinių priemonių, kalboje dažnos sintagmines priešybės, kur se- mantiniai antonimų santykiai reiškiami intonacija. Intonacijos esama dviejų rūšių — kylančiosios i ir r krintanéiosios. ir (X||Y). Pavyzdžiui: Voverei dienoti, nakvoti tenka šiltai susuktame lizde rs. Ant rudenio lau- kų juodų aš neturiu baltų žirgų M.Mart. Su verkianéiu verk, su dainuojanéiu dainuok, tai visur tiksi Gs. Tas didžiasai nustumia mažuosius parsiokus, uz- tat ir liesi Ut. Iš laimės į nelaimę vienas žingsnis, o 18 nelaimės į laimę ilgas kelias LTR. Sutemus tuo takeliu klajoja meilė, atšliaužia neapykanta, vaikšto pasiaukojimas J.Marcin. Sunkesnis už medi, kietesnis už plytą, minkštesnis už košę (vanduo) Ds. Kaip ir ansčiau analizuotuose antoniminiuose konteks- tuose antonimų poros nariai dažnai susikeičia vietomis (ypač poezijoje ar smulkiojoje tautosakoje). Šių sakinių antonimai lyg; išskaičiuojami, jungiami vienas su kitu. Vis dėlto tokiuose sakiniuose pasitaiko prieštaros arba konversijos santykių. Pa- vyzdžiui: Kas nekyla aukštyn, tas žemyn krinta V.Krėv (= Tas žemyn krinta, kas nekyla aukštyn); Pergalėmis reikia saikingai džiaugtis, o pralaimėjimus vyriš- kai pakelti sp (= Pralaimėjimus reikia vyriškai pakelti, o pergalėmis saikingai džiaugtis). Kylančioji-krintančioji intonacija pasižymi pauze (ar pauzėmis), rodančia semantinį priešybių kontrastą (X|[Y). Pavyzdžiui: Maži vaikai — tėvams džiaugsmas, dideli vaikai — širdies skausmas flk. Gulsčias liuobsi — stačias važiuosi (turėsi vis raginti alkaną arklį) LTR. Ne- būk karštas — akis išdegsi, nebūk šaltas — dalies neteksi Lp. Linksmumas — trumpai, liūdnumas — ilgaz Tr. Kaip ir kituose sintagminių priešybių sakiniuose čia esama konversijos santykių. Pavyzdžiui: Skardėjo prieštaringi trimitų signalai — vieni įsakinėjo gintis, kiti — pulti rš. (= Skardėjo prieštaringi trimitų signalai — vieni įsakinėjo pulti, kiti — gintis); Kai pridedi — mažiau, kai atimi — daugiau (duobė) Jnš (= Kai atimi — daugiau, kai pridedi — mažiau); Neteisybė karietoj važinėja, tiesa pėsčia vaikštinėja fik. (= Tiesa pėsčia vaikštinėja, neteisybė karietoj važinėja). Pagrindinis antoniminių kontekstų bruožas yra jų reguliarumas. Tuo bruožu pasižymi daugelis sakinių su antonimais, kuriuos jungia poriniai jung- tukai kai... tai, prieveiksmiai kada... tada, kaip... taip, tiek... kiek (čia šie prieveiksmiai sukeisti vietomis),vienatp... kitaip, įvardžiai kas... tas, koks... 16 toks, vienas... kitas. Pavyzdžiui: Kai vakar išlėkė, tai tik šiandien vakare grįžo DZ!. Kai buvai jaunas, tai būsi ir senas ilk. Kada pinigai kalba, tada tiesa tyli Trg. Kaip ežiomis atėjo (nieko neturėjo), taip ežiomis ir išeis (viską praras) Mrj. Kaip senieji švilpė, taip jaunieji šoko LTs. Jo sumanymai vesti kaip greit pakildavo, taip greit ir nuslūgdavo A.Vien. Rami, išminties kupina senatvė gali būti tiek graži, kiek pilna jėgų jaunystė V.Krėv. Teoriškai vienaip gali atrodyti, praktiškai kitaip išeiti J.Gruš. Kas sėja, tas pjauna, kas barsto, tas renka Sim. Kas pirma į maišą, tas paskui iš maišo flk. Kam liūdna, tas verkia, kam linksma, tas juokias Trgn. Ką pima mest, tą paskui rast Vrn. Koks gyvenimas, toks ir mirimas Er. Koks klausimas, toks ir atsakymas Ds. Viena ranka duoda, kita atima Jns. Pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina PPr409. Ir ministrai, kaip tie muzikantai, vienas ant laibųjų, kitas ant storyjy, o trečias per vidurį sutartinai uždūdavo K.Saj. Pasitaiko atvejų, kai antoniminių kontekstų reguliarumas nėra toks aki- vaizdus. Pavyzdžiui: Ne tiek taiso, kiek gadina Dkš. Tikras menas — tai pirmiausia atsakomybė ne tiek už abstrakčią žmoniją, kiek už labai konkretų žmogų J.Mik. Tą taurę jis gerė ne tiek mano sveikatai, kiek savo nesveikatai J.Jabl. Net ir nugalėti daiktai ne tiek tarnauja, kiek valdo žmogų J.Marcin. Grafiškai šis priešybių santykis atrodytų dvejopai: a) ne tiek X, kiek Yir b) ne tiek Y, kiek X. Antoniminių kontekstų analizė paprastai pradedama nuo formos (struk- tūros) ir eina link semantikos. Kontekstai pasitaiko dažniausiai daugiareikš- miai, kur susipynę keli semantiniai priešingų reikšmių žodžių santykiai. Pa- vyzdžiu gali būti X ir Y priešybių santykiai, kai vienu atveju reiškiama kon- junkcija, o kitu — disjunkcija. Šiuos teiginius iliustruojame jau anksčiau pateiktais, bet šiuo atveju ypač charakteringais pavyzdžiais: Grumias dvi spalvos. Dvi pagrindinės — balta ir juoda J.Marcin. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas... vieną mirksnį vienas, kitą mirksnį — kitas jausmas paimdavo viršų K.Bor. Šiuo atveju X ir Y priešybės ir jungiamos, ir supriešinamos. Todėl būtina ne tik įvardytų priešybių analizė, bet ir gautų rezultatų sintezė. Analizė ir sintezė būtinos nagrinėjant ir visus kitus čia minėtų sintagminių priešybių atvejus. Kitu disjunkcijos atveju (X arba Y) pirminė funkcija yra padalijimas (Pa- prastai galvos smegenys turi būti jaudinamos arba slopinamos pakaitomis rš). Kai disjunkcija ne tokia stipri (ar (arba)X, ar (arba)Y), antrinės semantinės funkcijos yra jungiamosios-skiriamosios, o priešybės čia viena kitą neutrali- zuoja (Visas turtas sveikata — ar dideliam, ar mažam Skdt). Kai antoniminis kontekstas tai X, tai Y, priešingos reikšmės kaitaliojasi (Sergančio ateroskleroze ligonio savijauta tai pagerėja, tai pablogėja rš) ir t.t. 17 Antoniminių kontekstų semantinės analizės lentelė: Pagrindinės priešybių semantinių santykių rūšys Priešybių struktūriniai a b Cc d ej i g h tipai eg XirY P A A A X ar (arba) Y A P A X arba (=ir) Y tai X, tai Y A A P ne (tik) X, o (bet ir) Y P X (ne) kaip (negu) Y P nuo X iki (ligi, lig) Y P % |x P “fA x || P Čia pateikti ne visi, o tik būdingiausi antoniminių kontekstų tipai ir rūšys (Hosuxos 1973 : 124). Šioje lentelėje nėra antoniminių kontekstų, iliustruo- jančių sustiprinimo, neigimo bei kitus santykius. P čia žymi pirminę semantinę funkciją, A — antrinę. a — reiškia konjunkciją (jungimą). Čia pirminiai antoniminiai kon- tekstai yra X ir Y, X || Y, o antriniai — X arba (= ir) Y, tai X, tai Y. b — reiškia sugretinimą. Čia pirminės funkcijos nėra, nes jau pats an- tonimų sugretinimas reiškia ir jų supriešinimą. Antriniai antoniminiai kon- tekstai — X ir Y, X ar (arba) Y. c — reiškia supriešinimą. Pirminiai — ne (tik) X, o (bet ir) Y, X || Y, antrinis — X tr Y. d — reiškia prieštaravimą. Pirminio čia nėra. Antriniai — X ir Y, X || er, eo — reiškia disjunkciją (skyrimą). Pirminis — X ar (arba) Y, antriniai: — X arba (= ir) Y, tai X, tai Y. f — reiškia kaitaliojimasi. Pirminis — tai X, tai Y, antrinis — X ar (arba) Y. g — reiškia sulyginimą. Pirminis — X (ne) kaip (negu) Y, antrinio — nėra. h — reiškia visumą, esmę, suskirstyta į priešybes. Pirminis — nuo X iki (ligi, lig) Y (kai ta pati arba artima antoniminių kontekstų reikšmė: nuo mažo iki didelio — "visi" (ir dideli, ir maži); nuo ryto iki vakaro — "visą laiką" (ir rytą (ryte), ir vakarą (vakare) ir t.t. Antonimų struktūros analizė — tai sintagminės antonimijos tyrinėjimo pa- grindas. Ji padeda suprasti pagrindinius antonimų struktūros ir semantikos 18 bruožus, atskirti dažnai painiojamas "priešybės" ir "supriešinimo (sugretini- mo)" sąvokas. Priešybė būdinga vienam iš keturių paradigminės antonimi- jos tipų, o supriešinimas — viena iš priešingos reikšmės žodžių sąsajos rūšių nagrinėjant antoniminius kontekstus sintagminiu požiūriu. Tokių konteks- tų priešybės gali būti ne tik supriešinamos, bet ir jungiamos, gretinamos, kaitaliojamos, papildančios viena kitą ir t.t. Teigiamas šios analizės rezultatas yra tai, kad antonimus pavyko suskits- tyti į tipus ir rasti svarbiausias jų semantinių santykių rūšis. Paradigminė priešybių analizė Ankstesniame skyriuje pateikta sintagminė antonimų analizė buvo atlik- ta "horizontaliuoju" lygmeniu. Priešingai, analizuojant antonimus paradig- miniu aspektu, tapačių reikšmių antonimai išsidėsto "vertikaliomis eilėmis“. Pavyzdžiui: Geram artojui ir blogas arklas gerai aria, blogam — ir geras nekaip Ds. Blogo gyvenimo nematęs, gero nesuprasi Gdž. Geras ir žodžio klauso, pikto lazda neatitaiso J.Jabl. Kadangi tokie antonimai paprastai reguliariai supriešinami tekste, tai su- sidaro paradigminės žodžių priešybės, reikalaujančios atitinkamos jų anali- zės, pavyzdžiui: geras (gyvenimas) — blogas (gyvenimas); geras (darbas) — blogas (darbas). Šie antonimų pavyzdžiai yra semantiškai tapatūs, kadangi tiek geras (gyvenimas), tiek geras (darbas) turi tą patį požymį — "kuris pasi- žymi teigiamomis, vertingomis ypatybėmis, tinkamas”, o blogas (gyvenimas), blogas (darbas) — "kuris pasižymi neigiamomis, nevertingomis ypatybėmis, neigiamas". Semantiškai nesutampa geras (darbas) — blogas (darbas) ir geras (žmogus) — blogas (žmogus), nes, kalbant apie žmogų, šie antonimai geras — blogas reiškia "kuris pasižymi teigiamomis charakterio ypatybėmis" — "kuris pasižymi neigiamomis charakterio ypatybėmis" (Geram visi geri, blogam visi blogi LTs. Blogas išknaiso, o geras sutaiso An). Antonimai paradigminiu požiūriu skirstomi į absoliučiuosius (grynuo- sius) arba dalinius. Kai antonimų porą sudaro vienareikšmiai žodžiai arba daugiareikšmių žodžių (polisemijos) pagrindinės reikšmės, jie yra absoliutie- ji, pavyzdžiui, be paminėtų geras (gyvenimas) — blogas (gyvenimas), tokių antonimų gana gausu (baltas laukas — juodas laukas, pilna duobė — tuščia duobė). Būtina akcentuoti, kad absoliučiųjų antonimų reikšmė neatsiejama nuo tų žodžių, su kuriais šie antonimai vartojami, o daugeliu atvejų tokioms antonimų poroms (eilėms, grandinėms, ciklams) būdingas sinonimiškumas bei variantiškumas, kurie visiškai išryškėja paradigminės analizės metu. Kai antonimų porą sudaro daugiareikšmių žodžių šalutinės reikšmės arba vieno žodžio pagrindinė, o kito — šalutinė, tokie antonimai yra daliniai. Jų semantinių variantų gali būti gana daug, bet jie paprastai semantiškai neta- patus, pvz.: lengvas — sunkus (lengvas darbas — sunkus darbas) ir lengvas — vargingas (lengvas gyvenimas — vargingas gyvenimas) (Ermanytė 1985 : 5—6), 19 Panašiai sudarinėjamos ir kitų priešingų reikšmių žodžių paradigmos, nors paprastai antoniminių reikšmių kiekis nesutampa su šių reikšmių žodžių pa- radigmomis. : Kai kada antonimų poros sudaro kelis lygiagrečius lizdus, pavyzdžiui: girti! — barti girti? — peikti; švelnus! — griežtas švelnus* — šiurkštus; žalias* — brandus žalias* — virtas ir t.t. Kaip anksčiau sakyta, daugeliu atvejų tokios antonimų poros esti sinoni- miškos bei variantiškos. Pavyzdžiui, analizuodami karštas (vanduo) — šaltas (vanduo) ir karštas (žmogus) — šaltas (žmogus); šiltas (oras) — šaltas (oras) ir šiltas (žodis) — šaltas (žodis), matome tam tikrus antonimų porų variantus ir laipsniškų paradigmų atvejus. Grafiškai tokios antoniminės paradigmos atrodo taip: didelis (medis) — mažas (medis) leksinių semantinių didelis (vaikas) — mažas (vaikas) žodžio variantų didelis (skaičius) — mažas (skaičius) antoniminė paradigma | didelis (juokas) — mažas (juokas) didelis (rūpestis) — mažas (rūpestis) - is ir t.t. Foie) antonimine žodžių paradigma Tokios antoniminės paradigmos esti gana įvairios: gali susidėti iš dviejų žodžių (pvz., vasarinis — žieminis) ir kelių žodžių, išdėstytų laipsniška seka (pvz.: sveikas ... nesveikas ... ligotas; šiltas ... nešiltas ... šaltas; šviesus . nešviesus ... tamsus). Tarp tokių antonimų eilių egzistuoja ne tik seman- tiniai, bet ir darybiniai ryšiai (kai žodžiai turi tą pačią šaknį — turtingas — beturtis, valingas — bevalis ir t.t. ir kai žodžiai skiriasi šaknimis — teigiamas — neigiamas, linksmas — liūdnas; teisingas — melagingas; tiesa — melas ir tt). Analogiškai randamas ir kitų priešingų reikšmių žodžių paradigmuy ti- pas bei jų antoniminiai santykiai, pvz.: Jaunystė — senatvė (plg. jaunas — pusamžis, pagyvenęs... senas); nauda — žala (plg. naudingas — nenaudingas — žalingas) ir t.t. Ypač svarbu analizuoti tos pačios šaknies (šakninius) antonimus su nei- gimo priešdėliais ne-, be-, kurių lietuvių kalboje gana gausu. Tokia analizė rodo išoriškai lyg tapačių sugretinimų tipologinį skirtumą. Pavyzdžiui, iš tie- sioginės reikšmės antonimų draugas — priešas, moteris — vyras ir t.t. išvesti būdvardiniai antonimai su neigimo priešdėliu ne- (draugiškas — nedraugiškas, nepriešiškas — priešiškas ir moteriškas — nemoteriškas (=vyriškas), vyriškas — nevyriškas (=moteriškas) skiriasi savo pobūdžiu. Pirmoji šių antonimų po- ra turi kontrarinę, atrodo, išoriškai neišryškėjančią laipsnišką paradigmą (juk ne draugas dar ne priešas). O antrosios poros (moteriškas — nemoteriškas \. 20 (=vyriškas) ir vyriškas — nevyriškas (=moteriškas) vienos iš priešybių nei- gimas teigia kitą priešybę ir semantinis atstumas tarp žodžių nevyriškas ir moteriškas prilygsta nuliui. Tas pats pasakytina ir apie ne vyras = moteris arba ne moteris = vyras. Paradigminė leksikos priešybių analizė parodo antonimijos kaip svarbaus kalbos reiškinio sistemingumą (pvz.: geras — blogas — gerumas — blogu- mas, geryn — blogyn; aukštas — žemas — aukštinti — žeminti, aukštuma — žemuma; įeiti — išeiti — jejimas — išėjimas, jeiga — išeiga ir t.t.). Antonimy sistema ypač gerai matoma, kai šios leksines darybines žodžių grupės yra didelės, pavyzdžiui: ilgas — trumpas ilgėti — trumpets ilgyn — trumpyn ilginti — trumpinti pailgėti — patrumpėti pailginti — patrumpinti ilgaplaukis — trumpaplaukis ir t.t. arba Jaunas — senas jaunėti — senėti, senli atjaunėti — pasenėti, pasenti jauninti — sendinti atjauninti — pasendinti jauniklis — senis (suaugėlis) Jaunimas — senimas jaunuolis— senelis jaunyn — senyn ir t.t. Antonimai siejasi ir funkciniais rysiais, priklausanciais nuo objekty, su kuriais vartojamas vienas arba kitas antonimas. Pvz.: didelis — mažas anto- nimų poros funkcija yra ta pati, bet kinta tik objektas: į (medis) aukštas — žemas (kelias) artimas — tolimas didelis | (laikas) ilgas — trumpas — mažas | (krovinys) lengvas — sunkus . (vamzdis) plonas — storas | (šaltis) stiprus — silpnas | (ežeras) gilus — seklusir t.t. Čia pateikti pavyzdžiai rodo, kad dešiniojoje antonimų porų pusėje vi- sais atvejais galėtų būti ta pati universalioji pora — didelis — mažas (didelis (medis) — mažas (medis); didelis (šaltis) — mažas (šaltis); didelis (ežeras) — mažas (ežeras) ir t.t., nors priešybių pagrindinė funkcija ir drauge pateikia- mas papildomas objekto turinio požymis išlieka. Galima šios poros narius (pasitelkus būdvardžio aukštesnįjį laipsnį) trak- tuoti kaip konversyvus, pvz.: Šis medis didesnis už aną = Anas medis mažesnis už šį ir Šis medis aukštesnis už aną = Anas medis žemesnis už šį ir kt. 21 Tam tikrais funkciniais ryšiais susietos ir tos antonimų poros, kurios reiš- kia bet kokio reiškinio, laiko (trukmės) pradžią ir pabaigą. Pavyzdžiui: Antonimai, santykiaudami tarp savęs ne vien kaip kokybinės gimti — martes gimimas— marlis austi— temti pradzia— pabaiga pradéti— baigti startas— finišas startuoli— finišuoti wvertiura— finalas ir t.t. priešybės, bet pasižymėdami vektoriškumu, kontrarumu, komplementarumu ir kt., yra svarbūs bei konstruktyvūs semantinio lauko elementai. Bene geriausiai semantinį lauką atspindi antonimai, reiškiantys erdvės santykius ir pagrįsti trimatės erdvės matavimu (ilgis, plotis, aukštis). Pavyz- džiui: A VIRSUS \ f (kūgis) =viršūnė ( | - pagrindas viršutinis f (kalnas)= vir- f fizinis požymis aukštutinis | šūnė - apačia = aukštas,į-žemas, aukštyn f (kambarys)= lubos | - grindys f etinis vertinimas PRIERIS (prieiatyy) f (upe)= ištakos - = auldtas;-zemas; priešakinis / „žiolys : t pirmyn 7 f (visuomenė)= grietinėlė - padug- žemyn nės žemutinis \ apatinis ] APACIA <kairys; kairėn 7 vidurys dešinėn teti? / atgal užpakalinis UŽPAKALIS SUR erie i ES EL ve De eb A LAE DIREC et iš kairysis: - dešinysis kairėti - desinéti Šios schemos (HoBuros 1973 : 147) semantinis laukas rybiškai glaudžiai tarp savęs susijusiais priešingų reikšmių žodžiais. Beveik visada šie žodžiai giminingi (viršus, viršulinis, aukštyn — apačia, apatinis, 22 grindžiamas da- žemulinis, žemyn; priekis (priešakys), prie(ša)kinis, pirmyn — užpakalis, užpakalinis; atgal; kairys, kairėn — dešinys, dešinėn) ir charakterizuoja tri- matę erdvę. Tiek semantinio lauko branduolys, tiek tolesni, bet giminingi semantiniai laukai tarp savęs susiję. Pirmiausia iš jų paminetini tie, kurie grindžiami funkciškai susijusiais leksiniais vienetais (objektais), pvz.: f (kūgis) = viršūnė — pagrindas; f (kalnas) = viršūnė — apačia; f (kambarys) = lubos — grindys; f (upe) = ištakos — žiotys; f (visuomenė) = grietinėlė — padugnės. Visi semantinio lauko nariai turi tiek bendrąjį semantinį elementą (sema), rodan- tį kryptį, tiek specifinius elementus, apibūdinančius atstumą pagal vertikalę, matmenis ir t.t. Šie visi nariai ne tik sudaro vieną struktūrą, bet ir kiekvienas turi tik jam skirtą vietą. Dažnai pagrindiniai semantinio lauko nariai įgyja ir antrines semantines funkcijas, pvz.: kairys — dešinys, be pagrindinių reikšmių, — "esantis kairė- je puseje” — "esantis dešinėje pusėje“ — turi ir antrines, kai kalbama apie skirtingų politinių pažiūrų ar partijų narius. Tik šiuo atveju antonimai, iš būdvardžių virtę daiktavardžiais, įgyja įvardžiuotines formas: kairysiso — dešinysis. Iš šių antrines semantines funkcijas turinčių antonimų savo ruož- tu sudaroma išvestinė pora kairéli — dešinėti — "darytis kairiųjų pažiūrų" — "darytis dešiniųjų pažiūrų". Semantinio lauko požiūriu svarbios ir tokios priešybės: galva — kojos, galva — uodega, net rankos — kojos (kurios, J.Karaulovo nuomone (KapayjiosB 1972 : 60), nėra leksiniai antonimai, bet semantiškai traktuojant — tai taip pat antoniminės priešybės). Visos šios įvardytos priešybės beveik tolygios "klasikinei" erdvės priešybei viršus — apačia. Apibendrinant galima teigti, jog antonimai, glaudžiai siedamiesi įvairiais ryšiais su atitinkamais semantinio lauko elementais, sudaro sudėtingą lek- sikos priešybių sistemą ir daro didelę įtaką žodyno sandarai. Kita vertus, semantinis laukas susumuoja priešingų reikšmių leksinius vienetus (žvelgiant į tai paradigminiu aspektu), o antonimija, nors ir veikdama semantinį lauką, pati tegali reikštis tik šiame lauke. Pragmatinė priešybių analizė Pragmatika — tai vienas iš semiotikos skyrių, tiriantis žmonių santykį su ženklų sistema, kalba. Dabartiniu metu vis aktualesnis kalbančiojo (rašančio- jo) ir klausančiojo (skaitančiojo) santykis su ženklais siunčiama ir gaunama informacija. Jų deka įmanomas žmonių tarpusavio bendravimas, tam tikras tokios informacijos poveikis vaizduotei ir jausmams. Šiuo atveju prisimintina F. de Sosiūro mintis: ” kad būtų kalba, reikia kalbančios visuomenės... Socialinė prigimtis yra viena iš jos (t.y. kalbos) vidinių savybių“ (Sosiūras 1983 : 140). Visos kalbės (taip pat ir leksinių priešybių) vartojimo normos — tai kalbos ir ženklų raidos rezultatas. Savo ruožtu leksinės priešybės, besiplėtodamos ir vis tobulėdamos, susiformavo kaip įtaigi ir veiksminga žmonių bendravimo priemonė, o antonimai tapo svarbiu leksiniu reiškiniu. Tad svarbu juos ana- 23 lizuoti ir pragmatikos požiūriu. Nuo senų laikų kalboje gyvavęs polinkis tam tikru būdu vartoti atitinkamus žodžius ir lėmė tai, kad jie, virtę antonimais, stilistiškai paįvairintų kalba. Gausūs sociologiniai, psichologiniai, kultūriniai bei istoriniai tyrinėjimai akivaizdžiai rodo žmogaus santykius su atitinkamais ženklais, reiškiamais priešingų reikšmių žodžiais. Pavyzdžiui, vasara paprastai lyginama ne tik su šiluma, šviesa, bet ir su gėriu, grožiu, jaukumu, o žiema įkūnija šaltį, blogį, atšiaurumą. Antonimai diena — naktis taip pat simbolizuoja gėrį ir blogį (ne tik šviesųjį ir tamsųjį paros metą). Lietuvių kalboje gana gausu smulkiosios tautosakos pavyzdžių bei frazeologinių junginių su šiais žodžiais. Pavyzdžiui: Nakties darbai — dienos juokai Grž. Diena nakčiai juokiasi B; aukso dienos Rdm "geras gyvenimas"; juoda naktis Dv "blogas gyvenimas"; žiemą vasarą Ob "visą laiką". Dažniausiai kalboje tokie frazeologizmai reiš- kia apibendrintą veiksmą ar reiškinio trukmę nuo pradžios iki pabaigos ir ekspresyviai apibūdina kokybę, laiką, erdvę, emocijas ir t.t. Pavyzdžiui: Jis dieną naktį (visą laiką) dirba J.Jabl. Tas upelis niekad neužšąla: žiemą vasarą (visada) alma Zp. Geras blogas (bet koks) — motinai vis vaikas Trgn. Nepaprastai vaizdžiai šiuos pragmatinius, sintagminius ir paradigminius priešybių santykius iliustruoja ši schema, grindžiama antonimais vasara — žiema: SINTAGMATIKĄ av of pie A šaulėta apsiniaukusi WE le dP * 0 < i Ww VAS, rd it šui, ŽIEMA Y r ženklas ženklas V Ww DN m KJ 3 2 = 5 3 | 2 daiklas ! daiktas "Čia akivaizdžiai parodytas santykis tarp ženklo ir reikšmės, ženklo ir daik- 24 + to vaizdinio (t.y. sąvokos). Sąvoka savo ruožtu sieja ženklą ir daiktą kaip tarpinė jungtis. Šioje grafinėje iliustracijoje išryškėja visos įvairialypės anto- nimijos savybės ir sudėtingi vidiniai šio reiškinio santykiai (HoBuxros 1973 : 65). Pragmatiškai paįvairina kalbą i ir kitos stilistinės priemonės — antitezės, paradoksai, oksimoronai, ironija ir kt. Antitezė (gr. antithesis — priešprieša) — priešingų, bet semantiškai su- sijusių vaizdų gretinimas, stiprinantis loginį bei emocinį įspudį. Antitezė, paprastai kuriama iš antonimų ar tik priešingų sąvokų, patikslina veikėjų charakterius, nusako svarbiausius veiksmų bei reiškinių bruožus. Antitezių esama paprastųjų ir išplėstinių. Paprastasias antitezes iliustruoja šie pavyzdžiai: Juodoj žemėj balta duona auga J.Jabl. Pigiai perki — brangiai kainuoja Žg. Daugiau proto, mažiau puikumo Vlkv. Laimė dainuoja, vargas dejuoja LTs. Erdvi vartai but įett, bet ankšti išeit B. Geram visi geri, blogam visi blogi LTs. Mažu gimė — didžiu augo J.Jabl. Išplėstines antitezes iliustruoja sakiniai, kurių sintaksinė struktūra daug sudėtingesne. Tarp šių antitezių rūšių esama tam tikro skirtumo. Pavyzdžiui: Iš toli pradėjote, nors iš arti atvykote (apie diplomatišką elgesį) J.Marcin. Ne už marių išeisi, kai norėsi — ateist Sdk. Saulė kai nesikelia aukštyn, žemyn leidžiasi V.Krėv. Ką blaivas galvoja, tą girtas pasako Pnd. Darbas duoną pelno, tinginystė — vargą LTR. Kitą mokyt dažnas mokam, bet sa- ve — retas teįstengiam rš. Bailus lapo išsigąsta, drąsus ir nuo vilko nebėga Vlkj. Su piktumu nei per pūdymą (nieko nelaimėsi), su gerumu nors ir per vasarojų (viską padarysi) Šmn. Be kaukės gimti paprasta ir mirti paprasta, tiktai gyventi sudėtinga J.Gruš. Motina viena ranka baudžia, kita glaudžia Brž. Kvailas, kol buvo vyžotas (neturtingas), gudrus, kai tapo čebatuotas (praturtėjo) fik. Ilgai nekalbėk — trumpas žodis svaresnis negu ilga kalba Nm. Pragmatinėms priešybėms priskirtinas ir paradoksas (gr. paradozos — netikėtas). Juo paprastai reiškiama nelaukta nuomonė, priešinga paplitu- siems įsitikinimams, lyg prieštaraujanti logiškam mąstymui. Ši stilistinė figū- ra priklauso aforizmų sferai, dažnai grindžiama ironija ir paprastai vartojama satyroje ir retorikoje. J. Pikčilingis ne veltui teigė, jog iš antonimiško reiškinių gretinimo įgyjama "stilistinė stiprybė" (Pikčilingis 1975 : 230). Ši stilistinė figūra ypač gausi smulkiojoje tautosakoje (kaip ir antitezė), gyvojoje kalboje ir grožinėje literatūroje (daugiausia poezijoje). Pavyzdžiui: Kai mirtis toli, ją šaukia, kai arti — ją veja Skr. Geriau dorai mirti nekaip nedorai gyventi fik. Dvylika mieganéiy dorybių nesuvaldo vienos pabudusios silpnybės V.Kar. [sidrgsinusi baimė pasako daugiau tiesos negu įsibaiminusi drąsa V.Kar. Eina liga geryn, kad žmogus piktyn Sim. Kas peikia — sau teikta, kas girta — kitam skiria Ps. Kad kvailai kalbėti, verčiau protingai tylėti An. Mano vaike, tu dar nežinai, sužeistas gyvent aš mirtinai M.Mart. Kuo vandenį pasaldinsi — pelynų kartumu? M.Mart. Geriau karti tiesa negu saldus melas J.Mik. Ypač daug ekspresijos kalbai teikia oksimoronai (gr. ozymoron — sa- 25 mojingai kvaila). Rišliame kontekste sugretinami, atrodo, logiškai skirtingi žodžiai, sukuria naują, dažniausiai semantiškai neįprastą junginį, darantį ne- tikėtumo įspūdį. Tokių lyg ir nesuderinamų žodžių gretinimo dėka daiktai, reiškiniai, ypatybės bei savybės įgyja papildomų, kalbą pagyvinančių bruožų. Oksimoroną dažniausiai sudaro būdvardis (jo funkcijas atliekantis dalyvis ar kilmininkinis daiktavardis) + daiktavardis. Pavyzdžiui: atšiauri malonė (Svečių salelé[je] rūsti žmoneliai, atšiaurijų malonė JD183). didis nežinomasis (Iš tikro didį darbininką K.Būgą didžiu nežinomuoju palaidojome... A.Sal). džiaugsmo ašara (Esi, ugnele, tu auksinéj varpoj kviecio, viltis — varge, skausme, kaip džiaugsmo ašara šviesi B.Braz). gyvas numirélis (Naktim tamsiais šešėliais slinkdavo gyvi numirėliai J.Gruš. Ne, gyvieji numirėliai valdžios akyse negalėjo būti mėgiama publika B.Sruog). jaunas senis; pagyvenęs jaunuolis (Dabartinė karta — tai jauni seniai... Jūs pagyvenęs jaunuolis J.Gruš). karališkas skurdas (Parkritau ant nukritusių ąžuolo lapų. Koks karališkas skurdas! rš). : kvailas protas (Kvailas protas visiems juokus daro TZIII380). liesas peniukšlis (Liesą peniukšlį pjovėm, brinda — vienos plėvės LI). nepakartas pakaruoklis (Taip teisdarybė ir liko nukentėjusi: nepakarto pakaruoklio nebepagavo B.Sruog). nesibaigianti pradžia (Akla kaip sutvėrėjas meile, galinga, nesuvaldoma kaip Dievas, ateinanti širdies regėjimais, tu — nestbatgianti pradžia J.Grus). sausos ašaros (Apsiverkė sausom ašarom kap (kaip) marti, anytą laido- dama KrvP(Drsk)). skambanti tyla (Rudenį kaip niekad pajuntame gamtos grožį, įsiklausome į skambančią tylą rš). viduržiemio kaitra (O ant širdies vis sninga — gėlės, sniegas — sninga... Kokia nežemiška vidurziemio kaitra! B.Braz). vieša paslaptis ( Vieša paslaptis, kad dalis kitų dalykų [ne lietuvių kalbos] mokytojų gana prastai moka kalbą, daro daug elementarių kalbos klaidų rš). Svarbiausias oksimorono bruožas, kad daiktas, reiškinys ar ypatybė, reiš- kiami vienu žodžiu, papildomai apibūdinami ir antruoju, kuris pirmajam se- mantiškai visai priešingas. Taip kontrasto fone labiau išryškėja charakteri- zuojamo objekto esmė. Kartais įprasta oksimoronų struktūra keičiama (ypač poetinėje kalboje), t.y. šios stilistinės figūros nariai sukeičiami vietomis. Pavyzdžiui: Yra tik šis akimirksnis — viską aprėpiantis ir amžinas J.Marcin. Aš sva- jotojas skrajingas myliu džiaugsmą sopulingą B.Sruog. Šalia "tradicinių" oksimoronų dabar kuriami nauji, intelektiniai. Pavyz- džiui: Ak ta žemė! Ji nemėgsta pasakų pasakiškoj savo kasdienybėje. Ir keis- tuoliai vis dar jos nepasuka veidu į fantastiskiausig realybę J.Marcin. Sutverk mane — ugninį aisbergą, tamsos gelmėj pažinęs aistrą rš. 26 Ši stilistinė figūra gali būti išplėsta iki trijų (ar net daugiau narių). Pa- vyzdžiui: Jaučiau vis didėjančią naštą — kaip akmuo tų žodžių ryšulys ir kartus saldinis obuolys K.Brad. Garbė už saulę, kur kas rytą teka, ir už didybę mūs mažų širdžių B.Braz. Kai kada oksimoronai padaromi ne tik iš budvardzio+daiktavardzio, bet ir iš kitų kalbos dalių (veiksmažodžių bei jo formų, prieveiksmių), semantiškai ir stilistiškai atliekančių tas pačias funkcijas. Pavyzdžiui: Drūtai nusmailytas baslys — nelenda žemės (į žėmę) Slm. Rodykim Links: ma veida, Sypsokimes apstašarodami, juk dar ne viskas prapuldyta Kel1866, 127%. : Naujausioje lingvistineje literatūroje oksimoronai dar vadinami ” paradok- sinémis antitezémis” (JIuTepaTypHbIft BHILHKJIONeJH4uecKHiH cioBapb 1987 : 258), nes | šios figūros semantine struktūrą įeina būtent tiek paradokso, tiek antitezes elementų. Ironija (gr. eironeia — apsimestinis nežinojimas) taip pat kalboje reis- kiama antonimine forma, nors įprastos antonimų poros čia nėra. Paprastai ironiją iliustruoja logiškai nesuderinamos sąvokos, kurios suponuoja slepiamą situacijos vertintojo pranašumą, pašaipą, net gailestį, atmieštą pajuoka. Tik tas tariamas rimtumas, kuriuo reiškiama nuomone, ironiją skiria nuo humoro ir satyros. Šį stilistinė priemonė kalboje reiškiama palyginimais, tropais ir kitais vaizdingais posakiais, kurie kontekste įgyja reikšmes, priešingas tiesio- ginėms. Pavyzdžiui: Baltas it bato aulas PPr315. Baltas kaip suodžiai KrvP(Vrn). Esi gražus kaip apuokas KrvP(Trg). Gudrus kaip avinas, drasus kaip kiškis PPr345. Aš tave myliu kaip šuo katiną Al. Susikalba kaip žąsis su kiaule B. Gražus kaip laumės vaikas PPr284. Sugyvena kaip ožys su avinu Sb. Riebus kaip kirvis, apskritus kaip Tauragnas Krd. O tai riebus — vieni kaulai! LTR(Grk). Ap- sidžiaugė kaip vaikas, rykštės paragavęs KrvP(Mrk). Baisiai stiprus — tarp pirštų kaip kiaušinis išskydo KrvP(Ps). Sunku kaip vištai plūksnas (plunksnas) nešiot LTR. Nebijok, tu už manęs, kaip už šiaudo LT R(Užg). Gyvena kaip šuva su kate LTR(Km). Gaili kaip vilkas ožkos Pmp. Gudri kaip višta, smarki kaip avis KrvP(Ut). Serga vaitoja, nuo burnos kasnis neatstoja LTR(Erz). Su žodžiais mūrus išgriauna, su darbu smilgos nepalaužia Sim. Tokį drąsuolį dar ir Zgsinas išgąsdins Kt. Su gražumu barščių nebaldysi Er. Ant kumelės joji, o kumelės ieškai B. Drąsi ožka prie negyvo vilko Vdk. Girtam ir baloj sausa TZI11378(Vrn). Koks ans ponas būtų, kad skolos neturėtų? Skd. Ir katinas smarkus prie ne- gyvo šuns LTR(Vdk). Šleivas — eiklus, šveplas — šnekus Brb. Nuo žąsino avižų nepirksi LTR(Jz). Pragmatiniu požiūriu analizuotini ir kontekstiniai antonimai, teikian- tys kalbai daug vaizdingumo ir itaigumo. Tokių antonimy lietuvių kalboje iš tikrųjų nemažai. Jy bendrasis konponentas, lyginant su tikraisiais antoni- mais (pvz., jaunas — senas, viršus — apačia), — antrinis, o priešybių santykis dažniausiai simbolinis. 27 Kontekstiniai antonimai priešingas reikšmes įgyja tik tam tikrame rišlia- me kontekste. Pavyzdžiui: i Leke kaip sakalas, nutūpė kaip vabalas M.Valanč. Kito akyje ir šapą matai, o savojoje — ne rąsto PPr120. Šie antonimai simbolizuoja tiek konkrečias, tiek abstrakčias žmonių, daik- tų ar reiškinių savybes. Tarp savęs šios savybės taip surizgusios, kad dažniau- siai kontekstinių antonimų aiškinimą sunku apriboti vienu ar dviem žodžiais. Pavyzdžiui: a) didumas, stiprumas, jėga; vertingumas, išdidumas — mažu- mas, silpnumas; nevertingumas, nuolankumas reiškiami tam tikromis antonimų poromis. Pavyzdžiui: ąžuolas — daigas, nendrė; briedis — balandis, žvirblis; grūdai — pelai, šiaudai; jautis — musė, žvirblis; vežimas — šapas; vilkas — avis, ėriukas; žagas — nagas (Iš pilko peleno, iš skausmo ir griuvėsių tu su pavasario žalia šaka kelies į Dievo saulę didelę ir šviesią likimui ąžuolo, ne daigo pakelės! B.Braz. Juozas Gruodis nebuvo nendrė ir pagal savo dvasi- nes nuostatas negalėjo lankstytis, reaguodamas į kiekvieną vėjo pūstelėjimą. Jis buvo ąžuolas, galįs tiktai lūžti sp. Geresnis žvirblis rankoje kaip briedis gi- rioje M.Valanč. Geriau į nagus (naguose) balandis, ne briedis į mišką (miške) prš. Jeigu mėginu iš viso to, ką perskaičiau, atrinkti jo minčių grūdus, — dažniausiai randu vien tik pelus rs. Daugiau šiaudų iš to darbo negu grūdų KrvP(ŽI). Žodis žvirbliu islekia, o jaučiu grįžta LTs. Tavo žodis išskrido muse, parskrido jaučiu Jnš. Ant kito šapą pamato, ant saves nė vežimo LTR(Mrj). Globoja kaip vilkas avis Btg. Ėriuko kailiu prisidengė (rodosi švelnus), bet vilko nagų nepaslėpsi Lkč. Žadas (žadėjimas) kaip žagas, o dovis kaip nagas Vkš). b) veiklumas, darbštumas — neveiklumas, tingumas. Pavyzdžiui: arklys — gaidys; vyras — piemuo (Kad prie darbo kaip gaidys, tai prie valgio kaip arklys J.Jabl. Pri (prie) bliūdo kopūstų vyras, pri (prie) dalgio — piemuo VP38). c) malonumas, patrauklumas — nemalonumas, atgrasumas. Pa- vyzdžiui: medus — pipiras; vaškas — akmuo (Medų sėji, pipirus pjausi Sch88(B). Medum sėjai, pipirai sprogsta MŽ331. Vyro širdis — akmuo, mote- riškos — vaškas Erž). d) įkvėpimas, pakilumas — kasdienybė, paprastumas. Pavyzdžiui: poezija — proza (Ieškom mes poezijos versmių kasdienybėje braidydami po prozą B.Braz). e) bet kokia pradžia, gyvybė — bet kokia pabaiga, mirtis. Pa- vyzdžiui: alfa — omega (Gimtosios kalbos žodžiai yra mūsų alfa ir omega, iš jų galima burti sau ir kitiems, juos galima dėti po galva sergančiam žmogui sp. Upelis bėga per gimtąją žalią senolių sodybą, kuris kaip gyvenimo alfa — omega tarytum sidabras iš sutemų žiba B.Braz). Abu šios antonimų poros nariai tarsi susilieja į visumą ir savo reikšme priartėja prie frazeologizmo. Gyvenimo visumą (t.y. pradžią ir pabaigą) taip pat simbolizuoja ir šie antonimai — lopšys — kapas, karstas (Mirtį man lopšy supai, kad būtų vėl gyvi kapai M.Mart. Kojom į duris kur varsto, vis tarp lopšto ir tarp karsto rš). 28 Įdomu tai, kad greta senų, tradicinių kontekstinių antonimų, pavyzdžiui: arklys — gaidys, grūdai — pelais, rastas — krislas, šapas ir kt., kuriami nauji, pritaikyti poetinei bei intelektinei aplinkai. Tai alfa — omega; okeanas — lašas; poezija — proza; piramidė — skruzdėlynas ir kt. Pragmatiškai analizuojant kalbos priešybes į akis krinta ypač įdomus ir labai senas kalbos reiškinys — enantiosėmija. Manoma, kad šis reiškinys atėjęs iš tų laikų, kai pirminės žodžių reikšmės dar nebuvo diferencijuotos. Ypač aiškią enantiosemiją turi veiksmažodžiai, vienaip ar kitaip nusa- kantys temperatūros svyravimus (pvz., degti, kepti, svilti; deginti, kepinti, iškepti, nusvilinti ir kt.). Šiuo atveju tas pats žodis turi dvi priešingas reikš- mes — jis gali reikšti smarkų, intensyvų šilimą (ar šildymą) ir šalimą (ar šaldymą). (Šis lingvistinis reiškinys prašyte prašosi atskiro, tik jam vienam skirto straipsnio, tad detaliau jį manoma analizuoti ateityje). Dažniausiai kalboje supriešinami žodžiai pasižymi pragmatinėmis savy- bėmis. Šie žodžiai išsiskiria savo ekspresyviuoju kontrastu, nors dažnai nei turiniu, nei forma neprimena "tradicinių" antonimų. Pavyzdžiui, vaikai — tėvai santykiauja kaip antonimai, reikšdami skirtingų, kartais net prie- šingų pažiūrų kartas. Reguliariai kalboje vartojamos ir tokios pragmatinės priešybės kaip darbas — žodis; šventė — kasdienybė; dangus — žemė ir kt. Pragmatinės priešybės paprastai esti konotacinio pobūdžio, t.y. akcen- tuojama šalutinė reikšmė (Priespauda akmeniu slogina širdis ir protus, prie- spauda pančioja rankas ir kojas Vaižg. Ant kasdienio ir šventinio stalo bene kukliausią vietą užima ruginė duona, tačiau jos reikia visuomet sp). Vis dėlto kai kuriais atvejais tokios pragmatinės priešybės net sustiprina atitinkamas semantines priešybes, pavyzdžiui: dangus — žemė (aukštas — žemas); rojus — pragaras (geras — blogas) ir kt. Antonimija yra svarbus leksinis ir semantinis reiškinys, iki šiol dar pa- lyginti nedaug teanalizuotas lietuvių leksikologijoje ir mažai bei nedėsningai pateiktas leksikografijoje. Tai vienas iš sudėtinių leksikos bei semantikos ele- mentų, rodantis natūralų žmogaus proto poreikį gretinti ir nagrinėti Įvairių rūšių ir tipų priešybes. Pati antonimijos struktūra grindžiama priešybėmis, kurios kalboje reiškia priešingas logines sąvokas. SUTRUMPINIMAI M.Daukš Daukša M. (tarp 1527 ir 1538 — 1613), jo raštai V.Kar Karalius V., jo raštai M.Mart Martinaitis M., jo raštai K.Sirv Sirvydas K. (tarp 1578 ir 1581 — 1631), jo raštai, St.Šalk Šalkauskis St. (1886 — 1941), jo raštai (Kiti sutrumpinimai " Lietuvių kalbos žodyne") LITERATŪRA Drotvinas V. 1986: Pagrindinės leksikologijos sąvokos, Vilnius. Ermanyte I. 1985: Lietuviy kalbos antonimų žodynas, Kaunas. 29 Ermanyhteė I. 1973: Išvestiniai žodžiai su prieštaros priešdėliais. — Kalbos kultūra 25, 32—33. Ermanyte I. 1982: Dvi priestaraujancios reikšmės žodžių stilistinės funkcijos. — Kalbos kultūra 42, 24—2T. Ermanyte I. 1984: Apie antonimų reikšmes ir vartojimą kalboje. — Kalbos kultūra 46, 43—46. Ermanytė I. 1991: Antoniminės to paties veiksmažodžio reikšmės. — Kalbos kultūra 61, T3— T4. Ermanyte I. 1993: Kontekstiniai antonimai. — Kalbos kultūra 65, T4—78. Gaivenis K.,Keinys S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas. Jakaitienė E. 1980: Lietuvių kalbos leksikologija, Vilnius. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius. Leksykon PWN. 1972: Warszawa. Palionis J. 1985: Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius. Palmer F. R. 1982: Semantic a new outline, Moscow. Paulauskas J. 1977: Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas, Kaunas. Paulauskas J. 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. Pikčilingis J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius. Sosiūras F. 1983: Bendrosios lingvistikos kursas. — Mintis ir ženklas, 140. Webster 1973: Webster's New Dictionary of Synonyms. A Dictionary of Discriminated Synonyms with Antonyms and Analogous and Contrasted Words, Springfield. Vosylytė K. B. 1985: Lietuvių kalbos palyginimų žodynas, Vilnius. Zuperka J. 1983: Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius. 3uxnoBpreBB A. A. 1971: Jlozuxa nayxu, Mocksa. Kapayanos IH. H. 1972: CTpykTypa JIEKCcHKO-CeEMAHTHUEeCKOTMO IIOJIA. — Hayunbie doxaadn evicurell wrxoavt. Puaoaozuvecxue nayxu 1, 57—68. JInTepaTypHbI#f SHUMKJONeAuYecku# caoBapb. 1987: Mocksaa. HoBu kos Ji. A. 1973: Aumonumus e pyccxom azvine (Cemanmuvecxull anarus npomueonoaoxcnocmu 8 aexcuxe), Mocksa. Coccwop O. ne. 1933: Kypc obuetl aunzeucmuxu, Mocksa. AN OPPOSITION AS A SEMANTIC AND A LOGICAL FOUNDATION OF ANTONYMY Summary A logical foundation of antonymy is created not by contradictory (baltas — nebaltas), but contrary (baltas — juodas) conceptions. In this way a lexical antonymy by its logical and semantic content concerns these oppositions. An inherent semantic sing of antonymity is a greatest negation, which turns up only during the semantic analysis, which is being maked in a sintagmic and paradigmic way. In this case antonyms are interpreted as a matter of the text and the language system. Pragmatic way also is important for the semantics of antonyms. For e.g. vasara in the Lithuanian language is compared not only with the warmth, but also with light, goodness and comfort and žiema is compared with darkness, badness and discomfort, but not only with cold. A stylistic variety and figurativeness is a pragmatic characteristics of the nature of antonymy. Antonyms give emotionaly to the language, make it more sugestive and richer. Such an important stylistic figures there are: antithesis, paradox, irony. Antonyms can make oxymorons — stylistic figure, which is made of two logi- cally incompatible words. Contextual antonyms also broghten up the language. The relations of opposi- tions here are symbolical and a common component is secondary. 30 Antonymous phraseologisms diversify tlie language very much. They mean a generalized action of the lenght of the phenomenon from the begining to the end and expresionally described guality, time, space and so on. ; The another phenomenon of antonymity — enentiosemy — is a wonderful way to anliven the language. 31