Knyga apie baltų kalbas

se Krokuvos profesoriui Wiszniewskiui bei Simonui Daukantui sakė parašęs žemaičių— lietuvių kalbos žodyną. Bet tuose laiškuose esama netiesos. Wi- szniewskiui Kajetonas giriasi, kad pats parengė knygelę apie bites (1823 m.), tik brolio Kiprijono vardu (nors kalbos analizė patvirtina Kiprijono, ne Kaje- tono autorystę), kad kancleris N. Rumiancevas dėkojo jam už tą vertimą (iš tikrųjų dėkojo Kiprijonui), kad išspausdino knygelę Rozmyšlania wiešniaka rolnika (bet nutylėjo jos autorių Dionizą Pošką), kad Dziennik Wileriski pa- skelbė jo kelionės po Žemaitiją aprašą (nors ten aprašytas tik Poškos Baub- lys), — du pastaruosius atvejus pastebėjo jau V. Maciūnas. Laiške S. Dau- kantui Kajetonas, vardydamas savo nuopelnus, nebeminėjo nei knygelės apie bites vertimo, nei Rozmyšlania wiešniaka rolnika — jis bus jautęs, kad Dau- kantas galėjo žinoti tikruosius jų autorius. Taip pat abiejuose laiškuose Ka- jetonas sako pabaigęs savo žodyną, nors sudegęs rankraštis tebuvo parašytas tik iki K raidės pradžios (V. Maciūnas). O, kaip matyti iš I. Loboikos laiš- kų, tik iki K raidės žodyną buvo parašęs Kiprijonas. Tad sunku paneigti Kajetona megus girtis ir kitų sukurtais darbais. Be to, svarbu, kad Kajetonas buvo D. Poškos bendramintis ir kartu Kip- rijono konkurentas. Poška rašė: "nemačiau geresnės ortogarfijos, kaip [...] Kajetono Nezabitausko elementoriuje”. Antra vertus, Kiprijonui dar tebedir- bant prie savo žodyno (1825 m. kovo mėn.) Poška irgi ėmė rašyti konkuren- cinį žodyną, t.y. konkuruoti su Kiprijonu dėl rašomosios žemaičių lietuvių kalbos kūrimo ir diegimo. Jei autorius būtų buvęs Kajetonas, vargu ar bičiu- lis Poška nebūtų pritaręs jo darbui ir būtų ryžęsis su juo rungtyniauti, o ne padėti. Vadinasi, net rankraščiui ir neišlikus, daug argumentų rodo, jog Kajeto- nas, meges girtis ir save liaupsinti, taip pat norėjo pasisavinti brolio Kiprijono nebaigtą rašyti lietuvių kalbos žodyną. Tad, kaip jau yra nurodžiusi A. Kau- puž, to žodyno autoriumi laikytinas Kiprijonas Nezabitauskas. KNYGA APIE BALTŲ KALBAS Senas baltų kalbų tyrinėjimo tradicijas turinčioje Vokietijoje pastaraisiais metais pasirodė naujų baltistikai reikšmingų darbų. Vienas iš jų — 1994 m. iš spaudos išėjusi trijų kalbininkų vokiečių kalba parašyta knyga "Baltų kal- bos. Ivadas”.! Gražiai poligrafiškai išleistą 416 puslapių knygą sudaro keturi pagrindiniai skyriai. Gana plataus (p. 15—70) įžanginio skyriaus autorius — daug baltų kal- botyrai ir jos populiarinimui nusipelnęs kalbininkas Raineris Eckertas. Jis labai glaustai, galima sakyti enciklopediškai, pateikia svarbiausių žinių apie visas baltų kalbas ir tautas, jų vardus, istoriją, aptaria išnykusius, kitų tautų asimiliuotus prūsus, sūduvius, jotvingius, kuršius, žemgalius, sėlius. Supran- tama, daugiausia vietos čia skiriama dviejų gyvųjų baltų tautų — lietuvių ir latvių — istorijai: paminimi lemtingiausieji įvykiai, lydėję šias tautas nuo lL Eck ert R, Bukeviéiite E-J, Hinze F. Die ballischen S rachen. ine Einfuhrung. Langenscheidt. Verlag Enzyklopadie. Leipzig, Berlin, unchen, ; 213 seniausių laikų iki pastarojo meto. Remdamasis kitų tyrinėtojų darbais ir konkrečiais lingvistiniais duomenimis, R. Eckertas išryškina baltų kalbų vie- tą indoeuropiečių kalbų šeimoje, jų santykį su artimiausių grupių — slavų ir germanų — kalbomis, aptaria senosios prūsų kalbos, lietuvių ir latvių kal- bų svarbiausiuosius rašytinius paminklus, lietuvių ir latvių bendrinių kalbų formavimąsi. Keletą pastabų čia priduria net apie latvių ir lietuvių liaudies dainas, nurodo daugiausia nusipelniusius dainų rinkėjus ir jų sudarytus bei išleistus rinkinius. Trijuose knygos skyriuose atskirai aprašomos lietuvių (p. 71—245), lat- vių (247—382) ir sen. prūsų (383—406) kalbos. Gana griežtai laikydamiesi vienodo duomenų pateikimo ir aiškinimo plano, lietuvių ir latvių bendrinių kalbų fonetines, akcentologines ir morfologines sistemas sinchroniškai aprašė: Elvyra-Julija Bukevičiūtė (lietuvių ir latvių kalbų fonetika, lietuvių kalbos daiktavardžių ir būdvardžių kirčiavimas, įvardis, skaitvardis), Raineris Ec- kertas (lietuvių kalbos daiktavardis ir būdvardis — bendrieji dalykai, links- niavimas, lietuvių ir latvių kalbų prieveiksmis) ir Friedhelmas Hinzė (lietuvių kalbos veiksmažodis, prielinksnis, latvių kalbos daiktavardis, būdvardis, įvar- dis, skaitvardis, veiksmažodis, prielinksnis). Skyriaus apie sen. prūsų kalbą autorius — R. Eckertas. Lygindamas su rytų baltų (lietuvių ir latvių) kalbų atitinkamais duomenimis, jis aptaria būdingiausias sen. prūsų kalbos kirčiavimo, vokalizmo, konsonantizmo ypa- tybes ir kai kuriuos morfologijos — daiktavardžių linksniavimo, būdvardžių laipsniavimo ir linksniavimo, skaitvardžių, įvardžių, veiksmažodžių kaitybos — dalykus. Visa knyga parašyta labai metodiškai. Joje duoti keli — vakarų baltų bei jų buvusių sričių, lietuvių ir latvių tarmių paplitimo — žemėlapiai. Dauge- lis lingvistinių — baltų kalbų fonetikos ir morfologijos — duomenų pateikta suvestinėse lentelėse: skyriuje "Lietuvių kalba” jų yra 52, o "Latvių kalbos" skyriuje — 46. Aprašomų gramatinių formų reikšmės (jos ne visada turi tie- sioginius atitikmenis vokiečių kalboje) ir vartosena dažnai iliustruojama iš įvairių šaltinių paimtais žodžių junginiais ar sakiniais. Plg. kelis skyriaus apie lietuvių kalbą pavyzdžius: : Jis tarp krūtančiųjų skarėlių pamatė mėlynąją su baltais ruozéliais ir tuojau ją pažino ir išskyrė 15 visų tokių ar bent panašių. ‘Unter den flatternden Kopftūchern sah er das blaue mit den weiBen Streifen, und er erkannte es sogleich und unterschied es unter der Zahl der gleichen oder ahnlichen’. (Įvar- dziuotiniy būdvardžių vartojimas.) Praeis dar mėtų trėjetas. ‘Es werden ungefahr noch drei Jahre vergehen’. (Kuopiniy skaitvardziy vartojimas.) Nezinant kélio, pas mūs sunkū tékti. ‘Wenn man den Weg nicht kennt, ist es schwer, sich zu uns herzufinden’. (Padalyvio vartojimas.) Tiesa, be gražių gyvų pavyzdžių, pasitaiko ir viena kita dirbtinė, nati- ralioje kalboje nevartojama forma, plg. sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko paradigmas: Ziopsaiisi, žiopsaisi, žiūpsomės, žiopsotės (p. 183); Ziopsdjausi, žiopsėjaisi, Ziopsdjomes, Ziopsdjotés (p. 184). Aprašant lietuvių ir latvių fonetikos dalykus, visi pavyzdžiai pateikiami šių kalbų dabartine rašyba ir Tarptautinės fonetikų asociacijos priimta tran- skripcija. Lietuvių kalbos pavyzdžiai visoje knygoje kirčiuojami (transkribuo- 214 tų žodžių žymimas tik kirčiuotas skiemuo, o priegaidė nenurodoma), nors vie- no kito žodžio kirtis (atitinkamos priegaidės ženklu) liko nepažymėtas, plg.: šešiasdešimt (p. 153) = šėšiasdešimt, kovo (158) = kdvo, dvidešimt (158) — dvidešimt. Daugiau skaitytoją gali klaidinti neteisingai nurodyta žodžio kirčio vieta, priegaidė, kirčiavimo paradigma ar pan. Iš tokių lietuvių kalbos taisytinų pavyzdžių yra: atvyksite (p. 146), Atvyko (193) = atviksite, Atvijko, dieną (158, 2x) = diéng, Svdrrastis (106) = švdrraštis, tirpti (107) = tirpti, pėr lieptą (107) = pef ličptą, vilktis (107) = vilktis, ai-klas (109) = dr-klas, ir-štva (4 kirčiuotė, 109) = ir-štva (3 kirč.), kilėmetrų (160), kilometro (232). = kilomėtrų, kilomėtro, raūda (177) = rauda, draug-dv-o, keli-dv-o (177) = = draug-ūv-o, keli-ūv-o, rėngi-a: rėng-ė (179) = rengi-a : refig-ė, ne-si-gin-si-u (185) = ne-si-gin-si-u, Kuršiai, gijvuliui (189) = Kufšiai, gyvuliui, Išsiuntęs, krėpšio (190) = išsunitęs, krėpšio, bučiud-tis (191) = bučiuotis, ap-si-vilk-o (191, 2x) = ap-si-vilk-o, nulaūžtas, stovinčiėji (199) = nulduztas, stovinčioji, atėjo (206, 228, 231), Atėjo (231) = = atėjo, Atėjo, at-nėš-ti (208, 220) = at-nėš- ti, Keliatidami, Jerūzalės, priomty nutarimų (210) = Kelidudami, Jerūzalės, priimtų nutarimų, vaikystę, križkelę (212) = vaikistę, kryzkele, leis-ki-me (214) = léis-ki-me, rytoj, arkliūs, atsikėlęs (217) = rytėj, arklius, atsikėlęs, baroniénés (219) = barontenės, mūtinai (220) = mdtinai, dingusio brolio, jer dai gyvas (221) = dingusio brėlio, jėi dar gyvas, ciésoriy, į vestūves (222) = ciésoriy, 4 vestuvės, paejo (224) = paéjo, jud tolijn, juokémis (225) = juo tolijin, juokomis, aiškiai (227) = diskiai, knygos (229), knigą (230) = knggos, knjgg, (su)pykti (229) = (su)pgykti, Nuėjau, laišką (230) = Nuéjat, laišką, savo (231, 2x) = savo, mokyklą (231) = mokgklg, studénty, pirkti (232) = studentų, pirkti. Pasitaiko viena kita neištaisyta ir kitokia korektūros klaida, pvz.: Palūžė, Biržiai (44) = Palūšė, Biržai; Kaip čia gražū pasidėti (133) = = ...pasédets; jūs (146) = jus; Parduotivé atidaryta nuo devintos iki astuonidlikos va- landos (158) = ...astuoniéliktos valandos; devynosė dešimtosiose (162) = = de- vyniosė dešimtūsiose; kilšči-o-ja, kilšči-0-ju (175 ) = = kilséi-o-ja, kilséi-o-ju; em-e (178) = ėm-ė; praėjusieji mėtai (199) = = praėjusieji mėtai; Ateisančios žiemos ilgūmo nežinome (204) = Ateisiančios...; džaū-ki-s (214) = džiaū-ki- s; mokusi, mékusios (219) = mdkiusi, mdkiusios (plg. rašyti, rūšė: rašiusi, rūšiusios); žiurėti (225) = žiūrėti; gatveje (228) = gatvėje; plugū drti (228) = plūgū arti. Daugiau besidomintiems baltistika ar viena kuria baltų kalba labai pravers ir pateikiamos bibliografinės žinios. Kiekvienas knygos skyrius baigiamas R. Eckerto parengta reikšmingiausių skyriaus tematika paskelbtų darbų apžval- ga. Pavyzdžiui, įžanginio skyriaus pabaigoje, be istorinės lyginamosios kal- botyros kūrėjų F. Boppo (1791—1867), R. Rasko (1787—1832) vardų, kuriais pradedama visai baltų. kalbotyrai svarbių publikacijų apžvalga, paminima dar keliasdešimt įvairių tautų — vokiečių, prancūzų, danų, olandų, norvegų, suo- mių, čekų, bulgarų, lenkų, italų, amerikiečių, japonų, rusų, ukrainiečių ir, žinoma, latvių, lietuvių — baltų kalbų tyrėjų. Taip atskirai apžvelgiami ir 215 lietuvių, latvių, sen. prūsų kalbas aprašantys bei nagrinėjantys svarbiau. sieji darbai. Be šių apžvalgų, knygos gale randame ir išsamią (184 pozicijų) bendrą literatūros rodyklę: Lietuvoje, Latvijoje ir kitose šalyse išleistus atskį- rų autorių ar kolektyvinius darbus, tęstinius ar periodinius leidinius, skirtus tiek bendriems baltų kalbotyros klausimams, tiek ir vienai kuriai — lietuvių, latvių, sen. prūsų — kalbai. Tiesa, viena kita korektūros smulkmena tikslin- tina ir literatūros rodyklėje: J. GERULIS. Senieji lietuvių skaitimai (p. 408: 20-oji pozicija) = ... skaitymai; P. JONIKAS. Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kurimasis antroje XIX a. pusėje (412; 119) = ... kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje; V. PAULAUSKAITE (412; 151) = V. PAULAUSKIENE; A. UBEKAITE (413; 176, 177) = A. UBEIKAITE. 3 Mineti ar kiti smulkus riktai ne kiek nemazina aptariamojo leidinio ver- tes. "Baltų kalbos. Įvadas" — labai kruopščiai parengta ir reikalinga knyga. Tai puikus vadovėlis tiems, kas Vokietijos ir kitų šalių aukštosiose mokyklose studijuoja baltų kalbas, kas domisi šių kalbų istorija, nori savarankiškai mo- kytis dabartinių lietuvių ir latvių kalbų. Autoriams už atliktą didelį darbą ir iš jų rankų gautą vieną iš pirmųjų šios knygos egzempliorių dėkingas yra ir Lietuvių kalbos institutas. k kio Am žė Kazys Morkūnas PAMINKLAS JANUI SAFAREWICZIUI Laimingi mokytojai, turintys gerų, dėkingų mokinių. Didelį būrį to- kių mokinių turėjo ir žymusis lenkų kalbininkas, Vilniaus ir Krokuvos uni- versitetų profesorius, šių universitetų garbės daktaras Janas Safarewiczius (1904—1992), be kita ko, palikęs gilius pėdsakus ir lituanistikos baruose. Tačiau patį pirmąjį tarp tokių dėkingų mokinių pirmiausia vis dėlto reiké- tų paminėti Wojciechą Smoczynskį, kurio darbo ir organizacinių sugebėjimų vaisius yra įspūdingas J. Safarewicziaus atminimui skirtas veikalas ” Analec- ta Indoevropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz Memoriae Dicata” (Edenda Cvravit Wojciech Smoczynski, Cracoviae MCMXCV). Tai rinkinys straips- nių, kuriuose apibūdinama J. Safarevicziaus asmenybė, jo nuopelnai vienai ar kitai kalbotyros sričiai, ir atskiri tyrinėjimai tų problemų, kurios buvo artimos žymiajam lenkų mokslininkui. 4 Didesnę skelbiamų straipsnių dalį sudaro pirmųjų J. Safarewicziaus mir- ties metinių proga 1993 m. balandžio 5—6 d. Krokuvoje įvykusiame simpo- ziume "Kalba laike ir erdvėje" skaityti pranešimai. Iš viso skelbiami net 56 straipsniai, be to, W. Smoczynskio labai kruopščiai parengta J. Safarewic-' ziaus darbų ir literatūros apie jį bibliografija. Straipsniai skelbiami lotynų; anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Suprantama, ne tik aptarti, bet ir iš- vardinti visų čia publikuojamų straipsnių trumpoje anotacijoje neįmanoma.“ Paminėsime tik tuos, kurie gali būti įdomesni lietuvių kalbos tyrinėtojui ir tuos, kurie tiesiogiai susiję su J. Safarewizciaus moksliniu palikimu. j Iš pastarosios srities skelbiama: Mariano Plezios (Plezia) straipsnis apie J. Safarewicziaus graikų ir lotynų kalbos tyrinėjimus (* De Ioannis Safarewicz i 216