Knyga apie baltų kalbas

se Krokuvos profesoriui Wiszniewskiui bei Simonui Daukantui sakė parašęs žemaičių—lietuvių kalbos žodyną. Bet tuose laiškuose esama netiesos. Wiszniewskiui Kajetonas giriasi, kad pats parengė knygelę apie bites (1823 m.), tik brolio Kiprijono vardu (nors kalbos analizė patvirtina Kiprijono, ne Kajetono autorystę), kad kancleris N. Rumiancevas dėkojo jam už tą vertimą (iš tikrųjų dėkojo Kiprijonui), kad išspausdino knygelę Rozmyślania wieśniaka rolnika (bet nutylėjo jos autorių Dionizą Pošką), kad Dziennik Wileński paskelbė jo kelionės po Žemaitiją aprašą (nors ten aprašytas tik Poškos Baublys), — du pastaruosius atvejus pastebėjo jau V. Maciūnas. Laiške S. Daukantui Kajetonas, vardydamas savo nuopelnus, nebeminėjo nei knygelės apie bites vertimo, nei Rozmyślania wieśniaka rolnika — jis bus jautęs, kad Daukantas galėjo žinoti tikruosius jų autorius. Taip pat abiejuose laiškuose Kajetonas sako pabaigęs savo žodyną, nors sudegęs rankraštis tebuvo parašytas tik iki K raidės pradžios (V. Maciūnas). O, kaip matyti iš I. Loboikos laiškų, tik iki K raidės žodyną buvo parašęs Kiprijonas. Tad sunku paneigti Kajetoną mėgus girtis ir kitų sukurtais darbais. Be to, svarbu, kad Kajetonas buvo D. Poškos bendramintis ir kartu Kiprijono konkurentas. Poška rašė: „nemačiau geresnės ortografijos, kaip [...] Kajetono Nezabitausko elementorijuje“. Antra vertus, Kiprijonui dar tebedirbant prie savo žodyno (1825 m. kovo mėn.) Poška irgi ėmė rašyti konkurencinį žodyną, t.y. konkuruoti su Kiprijonu dėl rašomosios žemaičių—lietuvių kalbos kūrimo ir diegimo. Jei autorius būtų buvęs Kajetonas, vargu ar bičiulis Poška nebūtų pritaręs jo darbui ir būtų ryžęsis su juo rungtyniauti, o ne padėti. Vadinasi, net rankraščių ir neišlikus, daug argumentų rodo, jog Kajetonas, mėgęs girtis ir save liaupsinti, taip pat norėjo pasisavinti brolio Kiprijono nebaigtą rašyti lietuvių kalbos žodyną. Tad, kaip jau yra nurodžiusi A. Kaupūž, to žodyno autoriumi laikytinas Kiprijonas Nezabitauskas. KNYGA APIE BALTŲ KALBAS Senas baltų kalbų tyrinėjimo tradicijas turinčioje Vokietijoje pastaraisiais metais pasirodė naujų baltistikai reikšmingų darbų. Vienas iš jų — 1994 m. iš spaudos išėjusi trijų kalbininkų vokiečių kalba parašyta knyga ”Baltų kalbos. Įvadas”.1 Gražiai poligrafiškai išleistą 416 puslapių knygą sudaro keturi pagrindiniai skyriai. Gana plataus (p. 15—70) įžanginio skyriaus autorius — daug baltų kalbotyrai ir jos populiarinimui nusipelnęs kalbininkas Raineris Eckertas. Jis labai glaustai, galima sakyti enciklopediskai, pateikia svarbiausių žinių apie visas baltų kalbas ir tautas, jų vardus, istoriją, aptaria išnykusias, kitų tautų asimiliuotus prūsus, sūduvius, jotvingius, kuršius, žemgalius, sėlius. Suprantama, daugiausia vietos čia skiriama dviejų gyvųjų baltų tautų — lietuvių ir latvių — istorijai: paminimi lemtingiausieji įvykiai, lydėję šias tautas nuo 1 E c k e r t R., B u k e v i č i ū t ė E.-J., H i n z e F. Die baltischen Sprachen. Eine Einführung. Langenscheidt. Verlag Enzyklopädie. Leipzig, Berlin, München, 1994. 213 seniausių laikų iki pastarojo meto. Remdamasis kitų tyrinėtojų darbais ir konkrečiais lingvistiniais duomenimis, R. Eckertas išryškina baltų kalbų vietą indoeuropiečių kalbų šeimoje, jų santykį su artimiausių grupių — slavų ir germanų — kalbomis, aptaria senosios prūsų kalbos, lietuvių ir latvių kalbų svarbiausiuosius rašytinius paminklus, lietuvių ir latvių bendrinių kalbų formavimąsi. Keletą pastabų čia priduria net apie latvių ir lietuvių liaudies dainas, nurodo daugiausia nusipelniusius dainų rinkėjus ir jų sudarytus bei išleistus rinkinius. Trijuose knygos skyriuose atskirai aprašomos lietuvių (p. 71—245), latvių (247—382) ir sen. prūsų (383—406) kalbos. Gana griežtai laikydamiesi vienodo duomenų pateikimo ir aiškinimo plano, lietuvių ir latvių bendrinių kalbų fonetines, akcentologines ir morfologines sistemas sinchroniškai aprašė: Elvyra-Julija Bukevčiūtė (lietuvių ir latvių kalbų fonetika, lietuvių kalbos daiktavardžių ir būdvardžių kirčiavimas, įvardis, skaitvardis), Raineris Eckertas (lietuvių kalbos daiktavardis ir būdvardis — bendrieji dalykai, linksniavimas, lietuvių ir latvių kalbų prieveiksmis) ir Friedhelmas Hinze (lietuvių kalbos veiksmažodis, prielinksnis, latvių kalbos daiktavardis, būdvardis, įvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prielinksnis). Skyriaus apie sen. prūsų kalbą autorius — R. Eckertas. Lygindamas su rytų baltų (lietuvių ir latvių) kalbų atitikamais duomenimis, jis aptaria būdingiausias sen. prūsų kalbos kirčiavimo, vokalizmo, konsonantizmo ypatybes ir kai kuriuos morfologijos — daiktavardžių linksniavimo, būdvardžių laipsniavimo ir linksniavimo, skaitvardžių, įvardžių, veiksmažodžių kaitybos — dalykus. Visa knyga parašyta labai metodiškai. Joje duoti keli — vakarų baltų bei jų buvusių sričių, lietuvių ir latvių tarmių paplitimo — žemėlapiai. Daugelis lingvistinių — baltų kalbų fonetikos ir morfologijos — duomenų pateikta suvestinėse lentelėse: skyriuje ”Lietuvių kalba” jų yra 52, o ”Latvių kalbos” skyriuje — 46. Aprašomų gramatinių formų reikšmės (jos ne visada turi tiesioginius atitikmenis vokiečių kalboje) ir vartosena dažnai iliustruojama iš įvairių šaltinių paimtais žodžių junginiais ar sakiniais. Plg. kelis skyriaus apie lietuvių kalbą pavyzdžius: Jis tarp krūtančiųjų skarelę pamėtė mėlynąją su baltais ruoželiais ir tuojau ją pažino ir išskyrė iš visų tokių ar bent panašių. ‘Unter den flatternden Kopftüchern sah er das blaue mit den weißen Streifen, und er erkannte es sogleich und unterschied es unter der Zahl der gleichen oder ähnlichen’. (Įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas.) Praeis dar metų trejetas. ‘Es werden ungefähr noch drei Jahre vergehen’. (Kuopinių skaitvardžių vartojimas.) Nežinant kelio, pas mus sunku tękti. ‘Wenn man den Weg nicht kennt, ist es schwer, sich zu uns herzuzufinden’. (Padalyvio vartojimas.) Tiesa, be gražių gyvų pavyzdžių, pasitaiko ir viena kita dirbtinė, natūralioje kalboje nevartojama forma, plg. sangrąžinių veiksmažodžių esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko paradigmas: žiopsauši, žiopsai, žiopsomės, žiopsotės (p. 183); žiopsojausi, žiopsojaisi, žiopsojomės, žiopsojotės (p. 184). Aprašant lietuvių ir latvių fonetikos dalykus, visi pavyzdžiai pateikiami šių kalbų dabartine rašyba ir Tarptautinės fonetikų asociacijos priimta transkripcija. Lietuvių kalbos pavyzdžiai visoje knygoje kirčiuojami (transkribuo- 214 tų žodžių žymimas tik kirčiuotas skiemuo, o priegaidė nenurodoma), nors vieno kito žodžio kirtis (atitinkamos priegaidės ženklu) liko nepažymėtas, plg.: šešiasdešimt (p. 153) = šešiasdešimt, kóvo (158) = kóvo, dvidešimt (158) = dvidešimt. Daugiau skaitytoją gali klaidinti neteisingai nurodyta žodžio kirčio vieta, priegaidė, kirčiavimo paradigma ar pan. Iš tokių lietuvių kalbos taisytinų pavyzdžių yra: atvykšite (p. 146), Atvỹko (193) = atvỹksite, Atvỹko, dieną (158, 2x) = dieną, švárraštis (106) = švárraštis, tirpti (107) = tir̃pti, per liepą (107) = per̃ liepą, vilktis (107) = vil̃ktis, ar̃klas (109) = ar̃-klas, ir-štvą (4 kirčiuotė, 109) = ir-stvą (3 kirč.), kilómetrų (160), kilómetro (232) = kilómetrų, kilómetro, raũda (177) = raũda, draug-áv-o, keli-áv-o (177) = draug-áv-o, keli-áv-o, rėngi-a : reng-ė (179) = rengia-a : reng-ė, ne-si-gin-si-u (185) = ne-si-gin-si-u, Kuršiai, gyvuliui (189) = Kuršiai, gyvuliui, išsiuntęs, krėpšio (190) = išsiuntęs, krėpšio, bučiáu-tis (191) = bučiáutis, ap-si-ovil-k-o (191, 2x) = ap-si-ovil-k-o, nulaužtas, stovinčioji (199) = nulaužtas, stovinčioji, atėjo (206, 228, 231), Atėjo (231) = atėjo, Atėjo, at-nėš-ti (208, 220) = at-nėš-ti, Keliaudami, Jeruzalės, priimtų nutarimų (210) = Keliaudami, Jeruzalės, priimtų nutarimų, vaikystė, kryžkelė (212) = vaikystė, kryžkelė, leis-ki-me (214) = léis-ki-me, rytój, arklius, atsikėlęs (217) = rytój, arklius, atsikėlęs, baronienės (219) = baronienės, mūtinai (220) = mūtinai, dingusio brólio, jei dar gyvas (221) = dingusio brólio, jei dar gyvas, ciésarų, į vestuvės (222) = ciésarų, į vestuvės, paėjo (224) = paėjo, juó tolyn, juokómis (225) = juó tolyn, juokómis, aiškiai (227) = aiškiai, knygos (229), knyga (230) = knygos, knyga, (su)pykti (229) = (su)pykti, Nuėjau, laišką (230) = Nuėjau, laišką, savo (231, 2x) = savo, mokyklą (231) = mokyklą, studentų, pirkti (232) = studentų, pirkti. Pasitaiko viena kita neištaisyta ir kitokia korektūros klaida, pvz.: Palūžė, Biržiai (44) = Palūšė, Biržai; Kaip čia gražu pasidėti (133) = ...pasėdėti; jūs (146) = jūs; Parduotuvė atidaryta nuo devintos iki aštuoniolikos valandos (158) = ...aštuonioliktos valandos; devyniose dešimtosiose (162) = devyniose dešimtosiose; kilšči-o-ja, kilšči-o-ju (175) = kilšči-o-ja, kilšči-o-ju; ēm-e (178) = ēm-ė; praėjusieji metai (199) = praėjusieji metai; Ateisančios žiemos ilgumo nežinome (204) = Ateisančios...; džau-ki-s (214) = džiau-ki-s; mokusi, mokúsios (219) = mokíusi, mokúsios (plg. rašyti, rašė: rašiusi, rašiusios); žiūrėti (225) = žiūrėti; gatvėje (228) = gatvėje; plugų árti (228) = plūgų árti. Daugiau besidomintiems baltistika ar viena kuria baltų kalba labai pravers ir pateikiamos bibliografinės žinios. Kiekvienas knygos skyrius baigiamas R. Eckerto parengta reikšmingiausių skyriaus tematika paskelbtų darbų apžvalga. Pavyzdžiui, įžanginio skyriaus pabaigoje, be istorinės lyginamosios kalbotyros kūrėjų F. Boppo (1791—1867), R. Rasko (1787—1832) vardų, kuriais pradedama visai baltų kalbotyrai svarbių publikacijų apžvalga, paminima dar keliasdešimt įvairių tautų — vokiečių, prancūzų, danų, olandų, norvegų, suomių, čekų, bulgarų, lenkų, italų, amerikiečių, japonų, rusų, ukrainiečių ir, žinoma, latvių, lietuvių — baltų kalbų tyrėjų. Taip atskirai apžvelgiami ir 215 lietuvių, latvių, sen. prūsų kalbas aprašantys bei nagrinėjantys svarbiausieji darbai. Be šių apžvalgų, knygos gale randame ir išsamią (184 pozicijų) bendrą literatūros rodyklę: Lietuvoje, Latvijoje ir kitose šalyse išleistus atskirų autorių ar kolektyvinius darbus, tęstinius ar periodinius leidinius, skirtus tiek bendriems baltų kalbotyros klausimams, tiek ir vienai kuriai — lietuvių, latvių, sen. prūsų — kalbai. Tiesa, viena kita korektūros smulkmena tikslintina ir literatūros rodyklėje: J. GERULIS. Senieji lietuvių skaitymai (p. 408; 20-oji pozicija) = ... skaitymai; P. JONIKAS. Lietuvių bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis antroje XIX a. pusėje (412; 119) = ... kūrimasis antrojoje XIX a. pusėje; V. PAULAUSKAITĖ (412; 151) = V. PAULAUSKIENĖ; A. UBEKAITĖ (413; 176, 177) = A. UBEIKAITĖ. Minėti ar kiti smulkūs riktai nė kiek nemažina aptariamojo leidinio vertės. ”Baltų kalbos. Įvadas” — labai kruopščiai parengta ir reikalinga knyga. Tai puikus vadovėlis tiems, kas Vokietijos ir kitų šalių aukštosiose mokyklose studijuoja baltų kalbas, kas domisi šių kalbų istorija, nori savarankiškai mokytis dabartinių lietuvių ir latvių kalbų. Autoriams už atliktą didelį darbą ir iš jų rankų gautą vieną iš pirmųjų šios knygos egzempliorių dėkingas yra ir Lietuvių kalbos institutas. Kazys Morkūnas PAMINKLAS JANUI SAFAREWICZIUI Laimingi mokytojai, turintys gerų, dėkingų mokinių. Didelį būrį tokių mokinių turėjo ir žymusis lenkų kalbininkas, Vilniaus ir Krokuvos universitetų profesorius, šių universitetų garbės daktaras Janas Safarewiczius (1904—1992), be kita ko, palikęs gilius pėdsakus ir lituanistikos baruose. Tačiau patį pirmąjį tarp tokių dėkingų mokinių pirmiausia vis dėlto reikėtų paminėti Woǰciechą Smoczyńskį, kurio darbo ir organizacinių sugebėjimų vaisius yra įspūdingas J. Safarewicziaus atminimui skirtas veikalas ”Analecta Indoeuropaea Cracoviensia Ioannis Safarewicz Memoriae Dicata” (Edenda Curavit Wojciech Smoczyński, Cracoviae MCMXCV). Tai rinkinys straipsnių, kuriuose apibūdinama J. Safarewicziaus asmenybė, jo nuopelnai vienai ar kitai kalbotyros sričiai, ir atskiri tyrinėjimai tų problemų, kurios buvo artimos žymiajam lenkų mokslininkui. Didesnę skelbiamų straipsnių dalį sudaro pirmųjų J. Safarewicziaus mirties metinių proga 1993 m. balandžio 5—6 d. Krokuvoje įvykusiame simpoziume ”Kalba laike ir erdvėje” skaityti pranešimai. Iš viso skelbiami net 56 straipsniai, be to, W. Smoczyńskio labai kruopščiai parengta J. Safarewicziaus darbų ir literatūros apie jį bibliografija. Straipsniai skelbiami lotynų, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Suprantama, ne tik aptarti, bet ir išvardinti visų čia publikuojamų straipsnių trumpoje anotacijoje neįmanoma. Paminėsime tik tuos, kurie gali būti įdomesni lietuvių kalbos tyrinėtojui ir tuos, kurie tiesiogiai susiję su J. Safarewicziaus moksliniu palikimu. Iš pastarosios srities skelbiama: Mariano Plezios (Plezia) straipsnis apie J. Safarewicziaus graikų ir lotynų kalbos tyrinėjimus (”De Ioannis Safarewicz 216