Sociolingvistinis dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos tyrimo aspektas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Laima GRUMADIENĖ SOCIOLINGVISTINIS DABARTINĖS ŠNEKAMOSIOS LIETUVIŲ KALBOS TYRIMO ASPEKTAS 1. Naujoji "Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo pro- grama”. Lietuvių kalbos instituto ir Vilniaus universiteto dialektologai pa- rengė "Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa” (toliau — "Programą"), kurios tikslas — "įvairiais požiūriais tirti visos Lietuvos vietos žmonių kalbą ir atskirų regionų kalbinę situaciją, atskleisti tarmių raidos po- linkius, sąveiką, ryšius su kitomis — kaimynų — kalbomis ar jų tarmėmis“ (iš "Programos" pratarmės). Tokios ar panašios programos idėja aptarinėjama jau visas dešimtmetis (Respublikiniame jaunųjų kalbininkų seminare, Lietuvių kalbos instituto or- ganizuotuose dialektologų seminaruose, tarptautinėse konferencijose Vilniuje, Varšuvoje, Minske ir kitur; žr. Grumadienė, Stundžia 19904; 1990,). Pats projektas ir programa, kaip ir darbo grupės sudėtis, vadovai, keitėsi, iš grupės pasitraukė V. Cekmonas, B. Stundžia. Nors vieninga koncepcija ir nebuvo priimta, buvo parengtas 5 dalių klausimynas: "Sociolingvistika" (V. Cekmo- nas ir L. Grumadienė), "Fonetika" (L. Grumadienė), "Kirčiavimas" (D. Mi- kulėnienė ir B. Stundžia), "Morfologija" (D. Mikulėnienė ir K. Morkūnas), "Leksika" (A. Vidugiris), rengiant spaudai darbui vadovavo K. Morkūnas. Dvi "Programos" dalys jau išleistos (Lietuvių... : 19954; 19953). "Programo- je” gausu klausimų (per 2000), todėl atsakymai ne tik "papildys jau sukauptus bei kaupiamus dialektologijos fondus ir bus panaudoti tiek lingvistinės geog- rafijos, tiek monografiniams darbams" (iš "Programos" pratarmės), bet leis atsakyti ir į kitokio pobūdžio klausimus, kylančius tiriant dabartinę $neka- maja lietuvių kalbą. "Programos" klausimų parinkimo principas — pateikti kaip galima išsamesnį galimų klausimų spektrą, todėl kiekvieno tyrimo atveju galima ir klausimų atranka, nes dalis klausimų yra aktualūs vienoms kalbos atmainoms, kita dalis — kitoms. Ypač tai tiktų pasakyti apie "Fonetikos" ir ”Morfologijos” skyrius: čia pateikiama didžioji dauguma klausimų, susijusių su įvairiomis lietuvių kalbos posistemėmis (tarmėmis ar jų atmainomis), todėl savaime aišku, kad dalis klausimų nė negali būti aktualūs absoliučiai visoms tarmėms. Būtent todėl "Fonetikos" skyriuje klausimai skirstomi į pagrindi- nius ir papildomuosius: į papildomuosius kreiptinas dėmesys tik tuo atveju, jeigu atsakymai į pagrindinius atspindi tarmės specifiką, rodo vykstant tam tikrą reiškinio kitimą arba įvairuoja. ”Fonetikos” skyrius glaudžiai susietas su ”Morfologijos”, nes pirmojo klausimai yra ir morfologinio pobūdžio, t.y. garso 190 & Mithn FRAT To a A padėtis nurodoma ne tik pagal fonetinius požymius (kirčiuotame skiemenyje ar ne, esantis žodžio pradžioje, viduje ar pabaigoje), bet ir pagal morfologinius (kurios kalbos dalies, kuris linksnis ar laikas ir pan.). Taip daroma del pato- gumo kaupiant duomenis (nebūtina rasti atsakymą, kaip tariamas būtent tas žodis — pakanka žinoti, kaip tariami panašaus tipo žodžiai) ir atsižvelgiant į galimybę apdoroti duomenis kompiuteriu. Tiek "Fonetikos", tiek ”Morfologi- jos” skyrių klausimai puikiai tinka atliekant pakartotinius jau anksčiau ištirtų tarmių tyrimus, nes galimas lyginimas. "Kirčiavimo" ir ”Leksikos” skyriuose klausimai parinkti kiek kitu principu: bandoma gauti atsakymų į dar menkai istyrinétus klausimus, į tokius, į kuriuos ankstesnėse dialektologijos progra- mose buvo skiriama kiek mažiau dėmesio. Tačiau ir juose pateikiama gausybė klausimų iš ankstesnių klausimynų, todėl taip pat galima lyginti, tik ne taip sistemingai, kaip fonetikos ar morfologijos požiūriu. "Sociolingvistikos" sky- rius iš viso naujas, daugiau skirtas lietuvių kalbos tarmių ir kitų kalbų sąveikai tyrinėti. Tačiau jame esama atskiro poskyrio — "Pateikėjo charakteristika", kuris, autorių manymu, aktualus visiems dialektologiniams tyrimams šiuolai-. kinėmis sąlygomis, kai vyksta tiek daug pakitimų tradicinių tarmių vartotojų gyvenime, taip pat numatant duomenų apdorojimą kompiuteriu. | Šiame straipsnyje ir norėčiau atkreipti dėmesį į "Programos" sudarytą galimybę domėtis ne tik tradiciniu lietuvių dialektologijos objektu — senų kaimo žmonių kalba, — bet ir dar neįprastais, tačiau taip pat labai svarbiais objektais: tarmių atstovų prisitaikymu prie bendrinės kalbos ar kurio nors interdialekto, regioninių interdialektų, miestų kalbos ar kitų panašių kalbos atmainų radimusi ir kt. Tebėra aktualūs šie A. Pupkio (1980 : 56) žodžiai: .*... tarmybės į bendrinę kalbą daugiausia patenka iš pusiau tarminės kalbos tų atstovų, kurie turi daugiau įtakos bendrinei kalbai: rašytojų, redaktorių, įvairių raštų autorių ir pan. Lietuvių kalbotyroje iki šiol niekas nėra megi- nęs nustatyti, kuriuo būdu tos tarmybės ateina, kurie pusiau tarminės kalbos atstovai šiuo požiūriu daro didesnę įtaką bendrinei kalbai. O tas klausimas kalbos kultūrai yra labai svarbus: kadangi mūsų bendrinės kalbos svarbus tobulinimo šaltinis tebėra ir tarmės, tarmybių kelio į bendrinę kalbą tyrimas padėtų lengviau reguliuoti pačius tarmiškumus, leistų mokyklai sėkmingiau mokyti bendrinės kalbos." 2. Dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos sandara. Pirmąkart lietuvių kalbotyroje dabartinė šnekamoji lietuvių kalba ir jos pasipildymo šaltiniai — tarmės, argo, žargonai, kitos kalbos — aptariama jau minėtoje A. Pupkio knygoje. Šnekamoji kalba čia skirstoma į: bendrinę šnekamąją kalbą, vartojamą oficialiai, viešai, — teatre, per radiją, televiziją, mokykloje, susirinkimuose, — ir neoficialiaja, privačiąją, vartojamą, pavyzdžiui, šeimoje, bendradarbių kolektyvuose ar kalbantis su pažįstamais (1980 : 58). Vė- liau būta ir kitų mėginimų aptarti pusiau tarminę kalbą (Grumadienė 1992; 1993,). Bandant skirstyti kalbą į tarmes, pustarmes ar bendrinę viešąją kal- bą, pravartu atsižvelgti į kalbos bendrijas — žmonių grupes, vienijamas tos pačios ar panašios kalbos atmainos vartojimo, tų pačių kalbos normų pripaži- nimo. Beje, kalbos bendrija — pagrindinė sociolingvistikos sąvoka. Įsigilinus 191 paaiškėja, kad tik tarmės atstovai galėtų būti siejami su tam tikroje teritori- joje gyvenančia kalbos bendrija, bet tuomet tektų į nemažos ten gyvenančių žmonių grupės kalbą "nekreipti dėmesio" (atsikėlėliai arba turintys nemažą išsilavinimą vietos gyventojai ir pan.), nes bendrijai būdingas bruožas — tą pati ar labai panaši kalbos sistema. Be to, tas pats žmogus gali priklausytį kelioms kalbos bendrijoms. Todėl vis dažniau kalbos bendrijos apibūdinamos ne tik pagal teritorijos bendrumo, bet ir pagal socialinius ar demografinius požymius: amžiaus, išsilavinimo, profesijos, socialinės padėties ar kitus. ”Pa- teikėjo charakteristikos" klausimai kaip tik ir padeda tai apibūdinti. | Jeigu žvilgterėtume į bet kurio nedidelio Lietuvos miestelio gyventojų kal- bą, būtinai rastume kalbančių palyginti gryna tarme, rastume ir kalbančių beveik tarmiškai, bet nebevartojančių (nuosekliai ar priešokiais) pirminių, svarbiausiųjų ir todėl iškiliųjų tarmės ypatybių, rastume šnekančių beveik bendrine kalba tik su savotišku tarminiu akcentu, kartais įterpiančių tarmi- nių žodžių ar posakių, rastume ir iš viso nebešnekančių tarmiškai jokiomis aplinkybėmis, nors vaikystėje ir būtų mokėję. Visa ši iš pirmo žvilgsnio ne- tvarkinga kalbinė raiška atspindi procesus, kurių kryptį ir stiprumą galima nustatyti, pasitelkus sociolingvistinius ir grynai lingvistinius metodus. | Tokie procesai vyksta tiek sąveikaujant įvairių kalbos lygmenų komponen- tams, tiek ir kalbos eigoje kaitaliojantis tai vienos, tai kitos kalbos sistemos ar posistemės elementams. Anot Gumperzo (1982 : 66), žmonės, patekę į si- tuaciją, kurioje yra priversti mėginti vartoti ne savo, o svetimą, nors ir labai panašią, kalbos atmainą, nuolat renkasi ir derina dviejų kalbos sistemų ar po- sistemių taisykles. Taip vyksta ir lietuvių kalbos terpėje, netgi tolimiausiame kaime šnekinant pagyvenusį pateikėją, kai jis stengiasi prisitaikyti prie "in: teligentiskosios” klausėjo kalbos, pasirodyti mokytesnis, o ką ir kalbėti apie jaunesnius ar išsilavinusius pateikėjus (plg.: Chambers 1992). į Pamėginus nuosekliau panagrinėti vadinamųjų "sugadintų" tarmės atsto- vy kalbą, šnekančių pusiau tarmiškai, paaiškėjo, kad tai yra nepaprastai pla taus spektro darinys. Antra vertus, "negryna" bendrine kalba šnekančiųjų kalba yra labai įvairuojanti. Todėl vargu ar galima būtų nuosekliau išskirti dabartinėje šnekamojoje lietuvių kalboje kokias nors pustarmes ar kitokias ga- na neaiškias kalbos atmainas. Manyčiau, kad vertėtų aptarti atskirus keturis lingvistinius reiškinius: tradicines tarmes, regioninius interdialektus, didžiųjų Lietuvos miestų kalbas ir norminę bendrinę kalbą. į Taip drastiškai tradicines tarmes pavadinau lingvistiniu reiškiniu todėl; kad grynuoju pavidalu tradicinės tarmės beveik nebeegzistuoja: kad ir kaip tarmiškai šnekėdami, tarmių atstovai vis dažniau įterpia kitų kalbos sistemų ar posistemių dalykų, dažniausiai — iš bendrinės kalbos. Pavyzdžiui, rytų aukštaičiai, gana nuosekliai vartodami un, in ten, kur bendrinėje kalboje yra an, en, ima ir pasako: supranta, kanda vietoj laukiamų suprunta, kunda ar pan. Tačiau esama ir priešingų procesų: 1995 m. Vištyčio (Vilkaviškio raj.) ekspedicijoje pastebėjome, kad jaunimas vartoja daugiau specifinių vakarų aukštaičių lyčių nei vyresnieji, lyg ir "tarmiškiau" šneka. Panašių dalykų žemaičių tarmėje yra pastebėję J. Pabrėža, I. Remenytė. Ima aiškėti, ka d 192 orientuojamasi į tam tikrų regioninių interdialektų normas, pavyzdžiui, Ma- rijampolės, Mažeikių, Panevėžio, Utenos, Alytaus ar kitų. Tokie regioniniai interdialektai yra aplinkinių tarmių ir bendrinės kalbos sąveikos rezultatas, nors ir nevienalyčiai, bet turintys tam tikrą savo normų sistemą. Didieji Lietuvos miestai — Klaipėda, Šiauliai ir, be abejo, Kaunas bei Vil- nius — turi savo lingvistinį veidą, juose vartojamos kalbos normos skiriasi ne tik tarpusavyje, bet ir nuo bendrinės kalbos ar regioninių interdialektų, nors ir smarkiai yra abiejų pastarųjų veikiamos. Norminė bendrinė kalba yra savotiškas konstruktas, abstrakcija, nežinia, ar iš viso egzistuojanti grynu pavidalu (Grumadienė 1993b). (Kiek tokios kalbos girdėti per radiją, televiziją?) 3. Procesai, vykstantys kintant kalbai. Lietuvių tarmės dar maža tėra tiriamos kitaip nei lingvistinės geografijos metodu. Neneigiant šio meto- do tinkamumo, norėtųsi pasvarstyti, kaip galima būtų pasinaudoti pasauline pastarojo meto dialektologų ir sociolingvistų patirtimi, tiriant dabartinę lie- tuvių kalbos situaciją, nes ir Lietuvoje randasi procesų, panašių į vykstančius kitose šalyse (plg.: Waltersas 1994). Nemanant, kad tradicinė dialektologija turėtų peraugti į sociolingvistiką, vis dėlto atkreipiamas dėmesys į kai ku- riuos sociolingistinio tyrimo privalumus aiškinantis kalbos likimą ir vartoseną dinamiškame šiuolaikiniame pasaulyje. P. Trudgillas (1986), tyręs anglų kalbos tarmių tarpusavio ir norminės bendrinės kalbos sąveiką, mano, kad yra tirtinas vadinamasis koineizacijos ar koinė radimosi procesas — tai esąs naujų kalbos atmainų formavimasis sąveikaujant skirtingoms tos pačios kalbos atmainoms, o jo priežastis — vidi- nė šalies gyventojų migracija. Tiesa, koinė suprantama gana įvairiai (Siegel 1987 : 186—187): vieni koinė radimąsi sieja su tarmės ar tarmių virtimu bendrine šnekamąja ar standartine kalba; kiti — su regioninių lingua franca formavimusi, atsirandančiu sąveikaujant tarmėms, bet pastarosioms savųjų funkcijų neprarandant; tretiems būtina koinė radimosi sąlyga atrodo esanti migracija — tarmių atstovams pakeitus gyvenamąją vietą ir aplinką, neiš- vengiamai kinta ir jų kalba — įgauna koinė bruožų ar tiesiog virsta koinė. Taigi koinė radimasis vienaip ar kitaip siejamas su miestų kalbos formavimu- si. Minėtais atvejais sąveikauja vienos kalbos tarmės ar kitokios jos atmai- nos, kurios iš principo yra suprantamos vienos kitoms. Todėl, matyt, visose kalbose koinė radimasis turi bendrų.bruožų (Kerswill 1994 : 4): pradiniam etapui būdingas didelis įvairavimas individualiuoju lygmeniu pritaikant sa- vo kalbą prie aplinkinių kalbos, sunkokai paaiškinamas diskurso ar socialinių veiksnių įtaka — kartais susidaro įspūdis, kad tokie žmonės tiesiog painioja dviejų kalbos atmainų normas. Vėlesnio koineizacijos etapo kalboje aptinka- ma paprastinimo reiškinių fonetikos, fonologijos ar morfologijos lygmenimis, susikuriama "tarpinių kalbos formy”, nesančių nė vienoje iš sąveikaujančių kalbos atmainų (pavyzdžiui, trumpųjų kirčiuotų žodžio galo balsių ilginimas Vilniaus miesto kalbėje). Kartais koinė radimosi teorija tapatinama su substrato interferencijos te- orija (Thomason, Kaufman 1988 : 37; Appel, Muysken 1987 : 157): kai tam 193 tikrą kalbos atmainą vartojančių žmonių bendriją papildo gausi atvykėlių grupė, pastarieji savo kalbą pritaikantys tik iš dalies, o ta pritaikyta kalba, savo ruožtu kartais imanti daryti poveikį ir vietinių žmonių kalbai (Harris 1991 : 191—212). Būtent tokio pobūdžio procesų galima būtų ieškoti Kauno ar Šiaulių miestų kalbose, žymiai paveiktose migrantų iš aplinkinių tarmių. P. Kerswillo (1994) atliktas norvegų tarmės ir miesto kalbos sąveikos tyri- mas dar kartą patvirtino, kad į tarmių kitimą žvelgtina kaip į procesą, kurio variklis ir būtina sąlyga — gyventojų migravimas. Tokiu atveju pabrėžtinas sociolingvistinis tarmių tyrimo aspektas: kalbos kitimą sąlygoja vidiniai kal- bos dėsningumai, bet jį sukelia socialiniai veiksniai. Įvairių šalių mokslininkų tyrimai rodo, kad, norint suprasti tarmių kitimo mechanizmą, tirtina individų kalba, nes kiekvienas savo kalbą keičia individualiai, nors ir esama bendru- mų (Bortoni—Ricardo 1985). Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtina turėti žinių ne tik apie pateikėjų amžių, išsilavinimą, profesiją, lytį ir pan., bet ir apie jų gyvenimo istorijas — kur ir kada, kokiomis aplinkybėmis galėjo susidaryti sąlygos, verčiančios keisti savo įprastines kalbos normas (pakito gyvenamoji vieta ar darbo pobūdis, aplinkinių požiūris ir pan.). Pastaroji aplinkybė verste verčia studijuoti visas sąveikaujančias kalbos atmainas tuo | pačiu metu, taigi individo kalba tirtina socialiniame kontekste. Toks konteks- tas yra kalbos bendrija. Lietuvių kalbos dirvoje esama įvairių rūšių kalbos | bendrijų, kurios gali kalbos kitimą pakreipti tai viena, tai kita linkme. Tiriant senųjų kaimo žmonių kalbą stiliaus sąvoka nėra svarbi, tačiau to negalima būtų pasakyti apie jaunesnių, ypač išsilavinusių žmonių kalba, todėl tektų atsižvelgti ir į galimą stilių kaitą, priklausančią nuo pokalbio jd | pašnekovų santykių ir kt. (Dressler, Wodak 1982). Kalbos bendrijose esama kodų perjunginėjimo apraiškų (Dorian 1982): kai į sakinį ar pasakymą įterpiama kitos sistemos (nebūtinai kitos kalbos) ar | posistemės lyčių. Šis reiškinys dažniausiai būna susijęs su pokalbio tema ir pašnekovų socialiniais vaidmenimis: $nekédami apie vietos gyvenimo aktu- alijas, pateikėjai vartoja daugiau vietos kalbai būdingų lyčių, o ėmę kalbėti apie tolimus, nekasdienius dalykus, keičia arba kaitalioja ir kalbos pobūdį — vartoja daugiau bendrinės kalbos ar panašios į ją lyčių. Pavyzdžiui, net ir pateikdami tautosaką, dainą ar pasaką, tarmės atstovai neretai stengiasi pri- kaisioti kaip galima daugiau bendrinės kalbos formų, nes jaučiasi atlieka ta kūrinį viešai, tarsi scenoje. Čia pat, atokvėpio minutėmis, bendrinės kalbos lyčių paprastai pasitaiko daug mažiau, nes kalbai nebeskiriama tiek dėmesio; | ne ji tampa svarbiausia. Periferinėse ir besiribojančiose su kitomis kalbomis šnekančių arealais tar- i mėse esama ir pidZinizacijos (Mithlhausler 1986) — dviejų kalbų suliejimo — apraiškų. Tai visiškai kitokios prigimties reiškinys, čia sąmoninga įtaka kalbai labai menka. Pavyzdžiui, tam tikros pidžinizacijos galima įžvelgti tų periferi- nių tarmių atstovų kalboje, kurie daugelį tiek gimtosios, tiek ir kitos, jų gerai mokamos ir dažnai vartojamos, kalbos žodžių i ima kaityti pagal tą patį mo- delį — abiejų kalbų vardažodžiai tampa tos giminės, kurios jie yra stipresnes pozicijas turinčios sąveikaujančios kalbos sistemoje ir pan. Visa tai galima | shal miss a 194 tirti ne tik kaip padrikus kalbos faktus, bet ir ieškoti jų radimosi priežasčių, vartojimo dėsningumų. Neišleistini iš akių skoliniai. Tai kitos kalbos žodžiai ar idiomos, dažniau- siai iš išorės pritaikyti prie savos kalbos sistemos, kurių vartojimą daug lemia ir šnekėjimosi situacija, tema, pašnekovo statusas, ne tik lingvistiškai sąlygo- tos aplinkybės. Nors skolinimasis kartais iš pirmo žvilgsnio ir panašus į kodų kaitą, jų tapatinti nederėtų. Iki šiol lietuvių kalbotyroje vyravo neigiamas požiūris į skolinių fiksavimą tarmėse — tai liudija akademinis lietuvių kalbos žodynas: skolinių ten labai maža, bet todėl ir lieka neparodyta, kaip iš tik- rųjų tarmėse įvardintos kai kurios sąvokos ar reiškiniai, veiksmai — lietuvių kalba dėl to nei grynesnė, nei užterštesnė nepasidaro, tiesiog pateikiama ma- žiau informacijos. Matyt, vertėtų nors dabar pildyti šią spragą, bet būtina atsižvelgti į tikruosius skolinius (vienintelius vartojamus žodžius, neturinčius pakaitalų) ir į kodų kaitos procese atsiradusius kitų kalbų ar kitos tos pačios kalbos atmainos žodžius — okazionalizmus. Tikrai būtų įdomu atsakyti į W. Labovo iškeltą klausimą, kodėl struktū- riniai pakitimai vyksta būtent toje kalboje ir būtent tuo metu, o ne kitose struktūriškai panašiose kalbose arba toje pačioje kalboje, bet ne tuo metu (Weinreich, Labov, Herzog 1968). Todėl J. Milroy'us (1992 : 24) ir pabrėžia, kad būtina tirti kalbos procesų aktualizavimo priežastis bei aplinkybes, o to esą negalima padaryti neatsižvelgiant į pačius kalbos vartotojus, jų gyvenimo istorijas. Kas skatina kalbančiuosius mažinti ar net naikinti savo ir aplinkinių kalbos skirtumus, t.y. aktualizuoti kalbos kitimą? P. Trudgillas (1986 : 98—102) yra pastebėjęs, kad besistengiantys pri- taikyti savo kalbą prie kitos kalbos atmainos arba vengia kai kurių ryškių skirtumų, tiesiog "apeina aštrius kampus”, arba atsisako jų laipsniškai — iš pradžių ryškesnių, vėliau vis mažiau tekrintančių į akis. Tai viena iš pa- grindinių koineizacijos ypatybių. Tyrinėtojų nuolat pabrėžiama subjektyvaus vertinimo, nuostatų, vertybių skalės reikšmė: kas aplinkinių pašiepiama ar net smerkiama, to pirmiausia siekiama atsikratyti (Giles, Taylor, Bourhis 1973). Iškiliųjų savo kalbos ypatybių — skirtingų fonologinių priešpriešų ar fone- tinių kontrastų — stengiamasi atsikratyti pirmiausia (Trudgill 1986 : 11—38), todėl lietuvių tarmių tarpusavio ar tarmių ir bendrinės kalbos sąveika ir ap- rašytina pirmiausia šiuo aspektu, naudojantis "Fonetikos" ir ”Kirciavimo” skyrių klausimais. Kiekvienu atskiru atveju vertėtų pagal tradicinių tarmių aprašus nusistatyti tas iškiliąsias tarmės ypatybes ir pirmiausia į jas kreipti dėmesį. "Fonetikos" klausimyne skiriami "pagrindiniai" ir "nepagrindiniai, papildomieji” klausimai: jeigu "pagrindinis" klausimas konkretaus tyrimo“ atveju nėra aktualus, tai nėra reikalo smulkiau tirti ir "papildomųjų". Toks būtų pakopinio tarmės ar kitokios kalbos atmainos kitimo tyrimas. Pakopinis procesas ypač būdingas koinė formavimuisi. Morfologijos lygmens reiškiniai (kamienų kitimas, paradigmų apibendri- nimas, atematinių veiksmažodžio formų ar kai kurių vardažodžio linksnių galūnių išnykimas ar pakeitimas ir pan.) yra kalbos paprastinimo apraiškos. 195 Tokių reiškinių esti ir koinė formavimosi metu, tačiau šios iš esmės kalbos“ skurdinimo apraiškos būdingos kalbos pidžinizavimui. Bet kalbos atmainų sąveika nebūtinai sukelia paprastinimo ar net skurdinimo apraiškas — ga- limas ir sudėtingesnių gramatinių ar semantinių formų radimasis, ypač tai taikytina žodžių darybai, leksikos lygmeniui. Kai kurių kalbos elementų pa- kaitinis vartojimas priklauso nuo kalbéjimo stiliaus, t.y. vienais atvejais esti kalboje, kitais — ne. 4. Sociolingvistinis kalbos tyrimo metodas. Minetos "Programos? 1 ”Sociolingvistikos” dalies klausimai suformuluoti taip, kad būtų gauti atsaky- mai apie galimą socialinių ar demografinių veiksnių įtaką kalbos vartojimui. Sociolingvistiškai kalbą būtų galima tirti pagal tokius parametrus: pateikėjo tėvų socialinė padėtis, paties pateikėjo profesija, amžius, lytis, išsilavinimas, vieta (ar vietos), kur tas išsilavinimas gautas, kuriomis kalbomis mokytasi, kada ir kur išvykta ar atvykta, kiek metų praleista svetur. Visa tai būtų vadinamieji objektyvieji socialiniai ir demografiniai duomenys. : "Programoje" esama klausimų, kurie padėtų išgauti ir vadinamųjų subjek- į tyviųjų duomenų — sužinoti pačių pateikėjų ir jų aplinkos žmonių nuostatas, vertinimus, orientyrus (Trudgill 1972): pavyzdžiui, klausiant, kuri kalba (ar kalbos atmaina.) jiems atrodanti gražiausia, kuria iš jų patogiausia melstis ar giedoti, dainuoti ir pan. Taip aiškinamasis kalbos prestižas, orientacinės kal- bos normos. Dar 1972 m. W. Labovas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad vienas kalbos normas žmonės atvirai deklaruojantys kaip prestižines (paprastai ko- difikuotąsias ar kitas visuotinai priimtąsias), bet iš tikrųjų kiek slaptai ar net patys to pakankamai neįsisąmoninę "išpažįstą" kitas, viešai mažai kieno de- klaruojamas kaip prestižines, bet tapusias reguliuojančiomis, nes jos esančios“ tam tikros kalbos bendrijos narystės žymeklis (Labov 1972 : 249). 4 "Programos" klausimai leidžia išsiaiškinti ir aplinkinių požiūrį į vieną ar kitą kalbą ar kalbos atmainą (kunigo, pasiturinčiųjų sluoksnių atstovų ar pan.) ir taip sužinoti, ar esama tam tikro visuomenės spaudimo keisti kalba, ar atvirkščiai, ją išlaikyti kuo mažiau tepakeistą. P. Kerswillas (1994 : 52) atkreipia dėmesį į tai, kad labiau savo tarme besididziuojantys jos atstovai ir pakeitę gyvenamąją vietą lieka ištikimesni tarmei. Kartais toks elgesys priklausąs ir nuo šeimos socialinės padėties: pasiturinčių šeimų vaikai labiau pasitiki savimi, nesistengią slėpti savo kilmės. Šis pastebėjimas aktualus ir Lietuvoje, o tokio reiškinio priežastis gali būti ir kita: juk žemaičiai dažniau didžiuojasi savo kalba nei aukštaičiai, ypač rytų. | Sociolingvistinis kalbos tyrimas reikalauja tirti ir konkrečius kalbos fak-- tus. Todėl vertėtų aptarti, kaip galima išklausti atsakymus į kitus nei "So- ciolingvistikos" dalies "Programos" klausimus. Tradicinis dialektologų būdas yra keliems žmonėms pasiskirstyti po keliasdešimt ar kelis šimtus klausimyno klausimų ir klausinėti tos pačios vietovės vietinius, paprastai pagyvenusius, | žmones — nebūtina visus atsakymus surinkti iš vieno pateikėjo. Tai lingvis- 1 tines geografijos metodas ir taip galima nustatyti, ar tiriama kalbos ypatybė egzistuoja tiriamųjų kalboje, o į įvairavimą tuomet nereikėtų arba beveik nereikėtų kreipti dėmesio, nebent pastabose pasižymėti. "Ne tokie“ atsaky- 3 196 mai atmetami, nes ieškoma vyraujančių lyčių, tiriamas vyraujantis reiškinys. Susidomėjus kalbos įvairavimu, tokia metodika nebetinka. Jau neminint to, kad būtina tirti individo kalbą, taigi ir atsakyti į ”Sociolingvistikos” dalies klausimus, tenka nuspręsti, kurie reiškiniai bus tiriami nuosekliau, nes at- sakymus į visus "Programos" klausimus iš vieno pateikėjo tektų rinkti be galo ilgai ir tai būtų sunkiai įvykdomas uždavinys. Taigi būtina pasirinkti keletą (keliolika, jei norima — keliasdešimt) kalbos reiškinių, kurių vartoseno- je žymu įvairavimas ar dėl kitų priežasčių jie laikomi svarbiais: pavyzdžiui, tirti kirčiuotų te, uo tarimą šiaurės žemaičių aplinkoje; vyriškosios giminės vardažodžio vienaskaitos naudininko lytis pietų aukštaičių aplinkoje ar pan. Tokių reiškinių vartosenos įvairavimo visuma ir sudarytų sociolingvistinius kintamuosius, t.y. reiškinio reprezentavimui kartais prireiktų ištisos skalės reprezentantų, svarbiausia — susietų su sociolingvistiniais parametrais: am- ziumi, lytimi, šnekėjimo aplinkybėmis ar kt. Gautuosius duomenis galima doroti tiek kiekybiniais, tiek kitokiais metodais — nelygu koks reikalas. (Pla- čiau apie sociolingvistinius kintamuosius žr. Waltersas 1994 : 65—66). 5. Vietoj išvadų. Šiomis pastabomis norėta atkreipti dėmesį į naująją "Lietūvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa” ir jos sudarytas gali- mybes tirti iš esmės bet kurią dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos atmainą, ne tik "grynąsias" tarmes. Bandoma pristatyti kai kuriuos naujausius kitų kalbų tarmių sąveikos tyrimus, ypač juose diskutuojamus tyrimo principus. Siūlomo sociolingvistinio kalbos tyrimo pagrindinis principas yra tirti individo kalbą jo aplinkos kontekste, kuo daugiau sužinant apie galimą aplinkos povei- ki individui sąmoningai ar nesąmoningai keisti savo kalbą. Sociolingvistinio tyrimo metodo esmė — apčiuopti tam tikrais požiūriais susijusių atskirų indi- vidų kalbinio elgesio dėsningumus ir nustatyti svarbiausius jį reguliuojančius veiksnius, tokiu būdu nustatant kalbos bendrijoje funkcionuojančios kalbos ypatybes ir kitimo kryptis. LITERATŪRA AppelR.,Muysken P. 1987 : Language Contact and Bilingualism. London, Edward Arnold. Bortoni-RicardoS. — M. 1985: The Urbanization of Rural Dialect Speakers. Cambridge, Cambridge University Press. ChambersJ. K. 1992 : Dialect Acquisition. — Language. 68/4, 673—705. Dorian N.C. 1982 : Defining the Speech Community to Include its Work- ing Margins. — S. Romaine (ed.). Sociolinguistic Variation in Speech Communities. London, Edward Arnold. 25—34. Dressler W.U., Wod ak R. 1982 : Sociophonological Methods in the Study of Sociolinguistic Variation in Viennese German. — Language in Society. 11, 339—370. GilesH.,TaylorD.,BourhisR. 1973 : Towards a Theory of Interpersonal Accomodation Through Speech: Some Canadian Data. — Language in Society. 2, 177—192. : Grumadienėl.1992: Bendrinė ir pusiau tarminė kalba. — Gimtoji kalba. 111307 GrumadieneL. 1993, : Pustarmių radimasis. — Lietuvių kalba : tyrėjai ir tyrimai. Jurgiui Geruliui paminėti. Konferencijos (Lietuvių kalbos institutas, 1993 10 20—22) tezės. Vilnius. 15—16. 197 Grumadien eL. 1993p : Sociolingvistinis požiūris į dabartinės bendrinės lietuvių kalbos tarties normas. — Aktualūs bendrinės tarties klausimai. Valst. lietuvių kalbos komisijos organizuoto seminaro (1993 12 13) tezės. Vilnius. 6. k GrumadienėL., Stundžia B. 1990, : Dabartinės lietuvių kalbos tyrimo programos apmatai. — Lituanistica. 3, 107—110. ; GrumadienėL.,Stundžia B. 1990, : Ar tęsime " Lietuvių kalbos atlaso" tradicijas? — Gimtoji kalba. 5, 23—26. GumperzJ.J. 1982 : Discourse Strategies. Cambridge, Cambridge University Press. HarrisJ. 1991 : Conservatism Versus Substratal Transfer in Irish English. — P. Trudgill, J. Chambers (eds.). Dialects of English: Studies in Grammati- cal Variation. London, Longman. 191—212. 3 KerswillP. 1994 : Dialects Converging. Rural Speech in Urban Norway. Oxford, Clarendon Press. Labov W. 1972 : Sociolinguistic Patterns. Philadelphia, University of Pennsyl- vania Press. . . Lietuvių... 1995, : Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa. Morfologija. — Sudarė D. Mikulėnienė ir K. Morkūnas. Vilnius. | Lietuvių... 19954: Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa. i Leksika. — Sudaré A. Vidugiris. Vilnius. k MilroyJd.1992: Linguistic Variation and Change. Oxford, Basil Blackwell. MiuhlhauslerP. 1986 : Pidgin and Creole Linguistics. Oxford, Basil Blackwell. PupkisA. 1980 : Kalbos kultūros pagrindai. Vilnius, ” Mokslas". | SiegelJ.1987: Language Contact in a Plantation Environment. Cambridge, Cambridge University Press. ThomasonS.,Kaufman T. 1988 : Language Contact, Creolization, and Genetic Linguistics. Berkeley, Calif., University of California Press. TrudgillP. 1972 : Sex, Covert Prestige and Linguistic Change in the Urban British English of Norwich. — Language in Society. 1, 179—195. TrudgillP. 1986 : Dialects in Contact. Oxford, Basil Blackwell. WaltersasK. 1994 : Dialektologija. — Grumadiené L., Marcinkevičienė R. (sud.). Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Straipsnių rinkinys. Vilnius, "Gimtoji kalba”. 62—74. t WeinreichU.,LabovW. Herzog M. 1968 : Empirical Foundations for a Theory of Language Change. — W.P. Lehmann, Y. Malkiel (eds.). Directions for Historical Linguistics. „Austin, University of Texas Press. 95—189. aaa Ta mai Dia sa dd Lo si Je SOCIOLINGUISTIC ASPECT IN INVESTIGATING THE CONTEMPORARY SPOKEN LITHUANIAN Summary - The new "Program of the investigation of the Lithuanian dialects and dialect contact” is compiled by the Lithuanian dialectologists (ed. K. Morkūnas). Aim of this article is to emphasize the usefulness of the sociolinguistic method in studying contemporary dialects. A lot of dialect contact studies in other countries is reviewed. The author’s conception of the contemporary spoken Lithuanian is presented. The processes of koineization, substratum interference, borrowing, code-switching, style- shifting, etc. are discussed. Centering on idividual’s speech in its social context is resumed as the main sociolinguistic principle of the dialect contact investigation. 198 ; 3