Įterpinių sampratos lietuvių kalbos sintaksėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR. TYRIMAI Gintautas AKELAITIS ĮTERPINIŲ SAMPRATOS LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖJE Lietuvių kalbos sintaksės istorijos kol kas parašyta tik fragmentų. Vie- nas tokių fragmentų turėtų būti įterpinių tyrimo istorija, kurioje ypač svarbi įterpinių sampratos raida. Lietuvių kalbos tyrinėjimuose iki XIX a. pabaigos galima rasti sintaksi- nių konstrukcijų ir žodžių, kurie šių dienų sintaksininkų vadinami įterpiniais, tačiau jie nei kaip nors įvardinti, nei aptarti. Pavyzdžiui, pirmosios moksli- nės lietuvių kalbos gramatikos autorius A. Šleicheris, aptardamas prielinksnį anot, vartojamą tik įterptinėse konstrukcijose, nurodo: "anot reikšmė yra man neaiški; jis įmanomas ir vartojamas tokiuose junginiuose: anot tevo, anot jo zodzo <...>“ (Schleicher 1856: 280); juo pasekė ir F. Kuršaitis (plg. Kurschat 1876: 389). Ir tai nieko keisto: iki 1911 m. J. Jablonskio "Lietuvjų kalbos sintaksės" nebuvo sakinio sintaksės aprašo — sintaksės dalykai buvo išdėstomi kalbos dalių sintaksės principu (plg. Būda 1987: 13 ir kt.), ir iš viso lietuvių kalbos sintaksė buvo menkai išplėtota kaip kalbos mokslo sritis (plg.: Sabaliauskas, 1979: 197, Zinkevičius 1992: 153). Vis dėlto ir iki J. Jablonskio darbų pirmuose lietuviškuose kalbamoksliuo- se tai, kas dabartiniu terminu vadinama įterpiniais, bandyta įvardyti, nors atskirai neaptarta. Pirmieji terminai, kuriais pavadinti įterpiniai, ir pirmie- ji įterpinių pavyzdžiai buvo pateikti skyrybos aiškinimuose. Štai A. Bara- nausko ”Kalbomokslyje lėtuviszkos kalbos" (1896: 59), aptariant kablelio rašymą, nurodoma: "Skyrsmėlu (kableliu — G. A.) skyriasi žodžiai įmestinei, sakynei imestinei...”; Petro Gražbylio (P. Januševičiaus) ”Santaikoje (synta- xis)...” (1905: 28) vartojami terminai "žodžjai įmesti", "sakynjai įbrukti"?. Deja, šiuose darbuose nepateikta pavyzdžių, iš kurių būtų matyti, ką tie terminai reiškia. A. Stuobris savo *Kalbamokslyje" (1906 64—65), aiskinda- mas skliausteliy (apskribinio) rašymą, vartojo "įtalpinių žodžių ir sakyniy” terminus ir patzikė pavyzdžių, kurie rodo autorių tais terminais vadinus kon- strukcijas, dabartiniame sintaksės moksle laikomas įspraudais, pvz.: Brolybė, lygybė — tie gražūs rišiai (žmonijai juos paskelbė Kris- tus seniai) tik amžiais pas Dievą sutaikįs visus. Apie lietuvių veikalus terašė lietuviškai (tikriaus sakant žemaitiškai) tik vienas į 1 Del ”Kalbomokslio” išleidimo istorijos ir datos zr.: Sabaliauskas 1979: 168; Zinkevičius 1992: 113 ir kt. .” Issamioje lietuvių kalbotyros terminų studijoje A. Balašaitis pastarojo termino varianto nenurodė (žr. Balašaitis 1961). 179 Daukantas ir pan. | [terpinius kaip sintaksini reiškinį — tam tikrą sakinių ”savotiskum "įvairybę" — atskirai aptarė J. Jablonskis 1911 m. Rygiškių Jono slapyva džiu išleistame vadovėlyje "Lietuvjų kalbos sintaksė". Kadangi, be apibré; mų, sintaksės teorijos, taigi ir įterpinių teorinio aptarimo, toje ”Sintakséje nėra (beje, ir pasigesti to vadovėlyje nėra pagrindo), didžiausią verte tu gausūs pavyzdžiai, kurių atranka, skirstymas, pateikimo būdas rodo aut riaus teorinį požiūrį. Iš gausių pavyzdžių matyti, kad J. Jablonskis kaip įterpinius apriboj matyti, sako, vadinasi, vienu žodžiu ir pan. tipo žodžius bei posakius, kur ir šių dienų sintaksėje sudaro įterpinių centrą (inventoriaus atžvilgiu). | Šiaip jau įterpinius J. Jablonskis apibrėžė kaip sakinius: "Nepriklausomi sakinys, kad, būdamas interptas į kitą, neturi su juo gramatikos jungties įneša į visą pasakymą šiokį-tokį minties paaiškinimą, pažymėjimą, susiąį rinimą,— vadinamas įterptinis sakinys“ (Jablonskis 1957: 519); sakinius s iterpiniais J. Jablonskis laikė sudėtiniais (žr. Jablonskis 1957: 531), šiuo a žvilgiu J. Jablonskio požiūris sutapo su to meto rusų sintaksininkų teiginiais kuriuos apibendrindamas, įterpinių tyrėjas A. Ostaninas nurodė: "įterpini problema pirmiausia iškilo kaip <...>sakinyje esančio kito, fakultatyvau sakinio problema” (Ocranun 1969: 4). J. Jablonskis kalbėjo ne tik apie iterptinius sakinius, — tuojau po ap brezimo jis pridūrė: ”interpjami ir šiaip jau pasakymai ir atskirieji zodziai Tai nėra koks apibrėžimo patikslinimas — pagal to meto sintaksės vadovėlį autorių D. Ovsianiko-Kulikovskio, vėliau ir A. Peškovskio bei jų pirmtak aiškinimus, įterptiniai žodžiai yra nebaigto sakinio arba, atvirkščiai, sutrum pėjusio sakinio atkarpos* (plg. Ocranun 1969: 11). Ką reiškia įterpiniai, kaip matyti iš apibrėžimo, J. Jablonskis apibūd no tik apytikriai“: "įneša į visą pasakymą šiokį tokį minties paaiškinimį pažymėjimą, susiaurinima”. Ta labai apibendrintai nurodyta įterpinių x mantine paskirtis, viena, neatspindéjo reikšmės tipiškiausių iterpiniy — an tėvo, matyti, rodos, sako, vadinas, vienu žodžiu ir pan., kurie išsiskiria ir tar J. Jablonskio pateiktų pavyzdžių; antra, paaiškinamosios, pažymimosios siaurinamosios paskirties akcentavimas leido J. Jablonskiui įterpiniais laikyi konstrukcijas su be, plg.: Buvo septyni broliai, be Petro. Be ši t išrodymų, buvo daugybė ir kitų, dar didesnių (Jablonskis 1957: 521 | 3 Dėl J. Jablonskio 1911 m. ” Lietuvjų kalbos sintaksės" santykio su ano met rusų kalbos vadovėliais žr.: Palionis 1957: 47—48, Piročkinas 1978: 78—80; Sab: liauskas 1979: 197. | Sitaip, jau veikiamas A. Peskovskio, teigė M. Durys: ”iterptiniai zodziai (i junginiai) yra <...> pilnųjų sakinių nuotrupos" (Durys 1927: 79). | Isigalint formaliajai gramatinei krypčiai (tiesa, J. Jablonskis liko ištikima loginei gramatinei krypčiai), menkas dėmesys buvo skiriamas semantikai. Be tc J. Jablonskis įterpinių turinio, regis, nelaike svarbiu dalyku: ”interptinis sakiny lengva kartais ir visai išleisti, ir tas išleidimas nė kiek nemaino sintaksės pilnatię prasmės. Pasakymas: "Tu, s a k o, vakar mieste buvęs" reiškia tiek pat, kiek i sakinys: "Tu vakar mieste buvęs" (Jablonskis 1957: 521). 180 Tiesa, tos siaurinimą reiškiančios konstrukcijos neatitiko svarbiausio požy- mio J. Jablonskio apibrėžime — kad įterpiniai su sakiniu "neturi gramatikos jungties". Tokias ir panašias konstrukcijas vėliau J. Balkevičius apribojo kaip įterpinius, "gramatiškai surištus su sakiniu" (žr. Balkevičius 1963: 270 ir kt.). J. Jablonskio "interptinių sakinių" sąvoka apima ir tas konstrukcijas, ku- rios akademinėje "Lietuvių kalbos gramatikoje" (1976: 714—719) vadinamos įspraudais. Įdomu, kad tipiškus įspraustų (dabartiniu požiūriu) sakinių atve- jus (pvz.: Vieng kartą — mergaitė buvo jau dvylikos me- tų — ėmę šnekėtis dvariškiai) J. Jablonskis pateikė ne kartu su ”interpti- niais sakiniais", o atskirai — aiškindamas brūkšnio ir skliaustelių rašymą (žr. Jablonskis 1957: 546—547, 548). Toks atskyrimas, vargu ar atsitiktinis“, gal ir leistų atsargiai paspėlioti J. Jablonskį jautus tam tikrą įterpinių ir įspraudų dabartiniai terminai) skirtumą. J. Jablonskis "interptiniais sakiniais’ laikė ir autoriaus žodžius, įterptus į tiesioginę kalbą. Motyvų, kad autoriaus žodžius galima traktuoti kaip įterpi- nius, J. Jablonskis turėjo pakankamai. Laikydamas tiesioginės kalbos sakinius su autoriniais intarpais sintaksinėmis pilnatimis’ (žr. Jablonskis 1957: 521), J. Jablonskis čia turėjo matyti sakinių "prijungimą", "sujungimą", "suta- pima” arba "interpimą". Suprantama, autoriaus žodžių ryšys su tiesiogine kalba artimiausias "interpimui"*. Matyti čia “interpima” padėjo ir kitas da- lykas: J. Jablonskis nediferencijavo atpasakojamosios kalbos sakinių su įter- piniais ir tiesioginės kalbos sakinių su autoriaus žodžiais. Vienus ir kitus jis pateikė sumišai, dėdamas tuos pačius skyrybos ženklus, plg.: "Gulėjom", sako, "dviejaus (dviese) — aš ir mūsų vaikesas". Sin. "Tu, motyn, būk prie ligonio", tarė tėvas, "o aš važiuosiu daktaro parvežti“. Žt. "Reikia pirma nuplauti", pridėjo senis. Žt. "Dabar eikit", sako, "namo", "paskui", ¢ ir d i, "surasim, kas čia kaltas“. Nr. ir t. t. Svarbiausias argumentas, leidžiantis paaiškinti, kodėl J. Jablonskis nediferencijavo šių sa- kinių, matyt, yra tai, kad šnekamojoje kalboje (jos pavyzdžių J. Jablonskis pateikė daugiausia) atpasakoti sakiniai dažnai turi “atmintiniy” sakinių for- mą (plg. *"<...>paskui", girdi, "surasim, kas čia kaltas") ir skiriasi nuo netiesioginės kalbos, kuri yra "dalyvjų kalba” (Jablonskis 1957: 527). Įdo- mu, kad J. Balkevičius su įterpiniais girdi, sako tik dalyvinius netiesioginės kalbos sakinius pateikė. Sakinius su įterpiniais, kur visi žodžiai pasakyti kal- bėtojo, galima priešinti su tiesioginės kalbos sakiniais, kuriuose yra:autoriaus žodžių, — pestarieji yra "dviejų asmenų sakiniai su atskiromis modalinėmis kategorijomis, žvminčiomis viename sakinyje autoriaus, o kitame sakinyje jau * TNliustruodamas kablelio rašymą, J. Jablonskis pakartojo anksčiau pateiktus sakinius su įterpiniais (žr. Jablonskis 1957: 544). “ Anot A. Piročkino (1957: 81), "sintaksinė pilnatis" dubliavo sakinio (dažniausiai sudėtinio) terminą. ; : Aptardamas iterpiniy vietą sakinyje, J. Jablonskis nurodė: "<...> perstate Interptinį sakinį, pastatę ji pradzio je gausime ir paprastąjį pagrindo sakinį. Tai antai: Tevas tarė: "Tu, motyn, būk prie ligonio, o aš važiuosiu daktaro parvežti“, — Interptinio sakinio nebus" (Jablonskis 1957: 521). Si paštaba rodo J. Jablonskio pastangas aiškinti tiesioginę kalbą su autoriaus žodžiais kaip sudėtinį sakinį. 181 kito kalbančio asmens pažiūrą į sakomos minties ir realios tikrovės santykį (Balkevičius 1963: 390). Tokios priešpriešos J. Jablonskis neakcentavo, ir dė minėto panašumo autoriaus žodžiai pateko ta rp įterpinių“. Ilgą laiką — nuo 1911 m. Rygiškių Jono “Lietuvjy kalbos sintaksės" ik 1963 m., kada buvoišleista J. Balkevičiaus "Dabartinės lietuvių kalbos sintak s¢”,— nebuvo apibendrinamųjų sakinio sintaksės darbų. Apie lietuvių kalbo; sintaksės raidą, taigi ir apie įterpinių sūpratimą galima spręsti iš sintaksė: vadovėlių, skirtų mokykloms. P. Klimo sintaksės vadovėlyje (I leid. 191; m.), paruoštame pagal Rygiškių Jono "Lietuvių kalbos sintaksės? turinį, M Durio (1927), P. Meškausko (1929). Z. Kuzmickio (I leid. 1930 m.), taip pai J. Ambraškos ir J. Žiugždos (1940), vėliau J. Žiugždos (I leid. 1945 m. A. Kalniaus (1943) lietuvių kalbos sintaksės vadovėliuose nei bandyta kaip nors originaliau aptarti įterpinius, nei jų samprata, palyginti su J. Jablons! kio pateiktąja, išsamiau išdėstyta. Kaip matyti Iš tų vadovėlių iliustracines medžiagos"?, įterpiniai (ypač įterptiniai sakiniai) suprantami beveik taip pat plačiai kaip J. Jablonskio darbe. j | Vis dėlto tuose vadovėliuose kas ne kas padaryta tikslinant {terpiniy sam prata. Pirmiausia, nusakant iterpiniy semantini požymį, jau nebesitenkinama neapibreztu jablonskiniu nurodymu, o akcentuojami modaliniai abejojimo, įsitikinimo ir kt. atspalviai. Antra, platėja ir tikslėja, atitikdamas varto- jimo dažnumą, įterpinių, ypač įterptinių žodžių, inventorius (plg. Kalnius 1943: 45—46); plačiai suprantant įterpimą, pateikiama įterptų "sintaksinių pilnaciy” (teksto įspraudų) (žr. Kuzmickis 1930: 104, 160—161). Tam turéje įtakos besiformuojantis naujas literatūrinės kalbos norminimo kriterijus, k i nebesitenkinama vien liaudies šnekamąja kalba ir persiorientuojama į rasyti- nių šaltinių medžiagą (plg. Palionis 1979: 277). i Esminių įterpinių sampratos pakeitimų padaryta moksliniuose lietuvi 1 kalbos sintaksės aprašuose — J. Balkevi¢aus "Dabartinėje lietuvių kalbos sin= taksėje" (1963 267—181) ir akademinėse lietuvių kalbos gramatikose (LKG: 698—719, I's: 666—670)!!, r Mokslinį įterpinių aiškinimą veikė dvi skirtingos tendencijos. Pirmoji ten- dencija: buvo siekiama nustatyti plačią kategoriją, į kurią įeitų visa tai, k s nėra tikrosios sakinio dalys (taigi ir įterpiniai). Sintaksėje žinomi keli tokios kategorijos variantai: išplečiamųjų sakinio elementų kategorija (ocroxnenne — žr., pvz., Pymnen 1959), lydimųjų sakinio dalių kategorija (žr.: Dumasiii- ? Tiesa, iterpinys sako sietinas su konstrukcija sako [kas nors], turinčia autoriaus. žodžių sintaksinę funkciją. T d Tų vadovėlių paragrafai, skirti įterpiniams, pavyzdžių gausumu ne iš tolo neprilygsta J. Jablonskio darbui; kai kurie autoriai (P. Klimas, M. Durys, P. Meš- kauskas) kartojo J. Jablonskio pateiktus sakinius su įterpiniais. i į Skyrių "Įterptiniai žodžiai ir posakiai" akademinėje "Lietuvių kalbos gra- matikoje” (1976, t. 3) parašė Z. Duinasiute; iš visų lietuvių kalbininkų ji yra daugiausia gvildenusi įterpinius atskiruose straipsniuose, ji parašė išsamų skyrių apie įterpinius akademiniame leidinyje "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” (1976: 299—323). Rusiškoje " Lietuvių kalbos gramatikoje" (1985) skyrių apie įterpinius parašė A. Ružė. : 182 tė 1963). Antroji tendencija — labiau diferencijuoti tuos reiškinius, kurie sintaksėje vadinami įterpiniais: nuo įterpinių buvo atskirti įspraudai (žr., pvz., Cenyn 1959: 186—194; taip pat zr. TPA, 1960: 140—174; MLLVG: 566—681 ir kt.). J. Balkevičiaus " Dabartinės lietuvių kalbos sintakseje” įter- piniais laikoma maždaug tai, kas sudaro išplečiamuosius sakinio elementus, o abiejose akademinėse "Lietuvių kalbos gramatikose” nuo įterpinių atribojami įspraudai. J. Balkevičiaus " Dabartinėje lietuvių kalbos sintakseje” pateikta labai pla- ti savita įterpinių samprata. Sampratos platumą leme negriežtas pagrindinis įterpinių nustatymo kriterijus — įterpimas į sakinį, kuris šiek tiek sukonkre- tintas semantiniu atžvilgiu: įterpiniai nerutulioja sakinio minties"'*. Grama- tinio ryšio su sakiniu nebuvimas. kuris tradiciškai buvo laikomas svarbiausiu įterpinių požymiu, “ Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje“ turi tik klasifikaci- nę reikšmę: pagal gramatinio ryšio su sakiniu buvima/nebuvima visi plačiai suprantami įterpiniai yra suskirstyti į du tipus: 1) "įterpinius, gramatiškai surištus su sakiniu“, ir 2) "įterpinius, gramatiškai nesurištus su sakiniu“. Įterpiniai, gramatiškai susieti su sakiniu, buvo naujas dalykas lietuvių kal- bos sintaksėje, o be to, ir reikšmingas: pagal bendra įterpimo požymį buvo sublokuota daug sintaksinių elementų, kurie iki tol lietuvių kalbos sintak- sės darbuose nebuvo nei tinkamai aptarti, nei kaip nors suklasifikuoti. Beje, kaip bus matyti toliau, akademiniuose sintaksės darbuose, atsisakius įterpi- nių, gramatiškai susietų su sakiniu, tie elementai nebuvo tinkamai paaiškinti kitais aspektais. Kas iš tikrųjų yra įterpiniai, gramatiškai susieti su sakiniu, matyti Iš jy skirstymo: tai 1) įterptinės sakinio dalys ir 2) sakinio dalių aiškinamieji įter- piniai. Įterptinių sakinio dalių yra dvi atmainos: a) palyginamosios įterptinės sakinio dalys (Mikutis, kaip ir jo IL é vas mokėjo visiems įtikti), b) įterptinės sakinio dalys, žyminčios neiginio išskirtį (Niekas tenai neaugo, katp tik grikiai). Sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai: Naminiai gyvuliais, kaip antai: arklys karvė. kEitauwle tr kiti, labai naudingi žmogui; Pusiaujas, arba ekvatoriaus, dalija žemę | du lygius pusrutulius; Pamiškėj, siaurame pūdymų ruože, are berniokas. Visų jų gramatinis ryšys toks pat: į sakinį Įeina per tarpinį žodį, kurio sintaksinę funkciją kartoja. Tik jų vaidmuo sakinyje bei loginis semantinis santykis su tarpiniu žodžiu nevienodas, — o tai ir buvo jų smulkesnio skirstymo pagrindas"'*. Tai, kas "Dabartinės lietuvių kalbos sintakseje” laikoma įterpiniais, gra- matiškai susietais su sakiniu, yra sintaksiniai elementai, kuriuos jungia ne 12 Toi niki matyti ja į ij Fo nl sko ; Av Sa Teas T škiai matyti iš iterpiniy apibrėžimo: ”[terpiniais vadinami visi tie žodžiai ir žodžių junginiai, kurie įterpiami į sakinį skelbiamai minčiai išplėsti, atski- roms sakinio dalims bei visam sakiniui paaiškinti arba kalbančiojo asmens pastaboms bei kilusioms emocijoms pažymėti" (Balkevičius 1963: 268). | Plg.: "Sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai skiriasi nuo įterptinių sakinio dalių tuo, kad jie naujų, šalia esančių reiškinių neiškelia <...>, o paaiškina jau sakinio dalimi nusakytą reiškinį <...>* (Balkevičius 1963: 271). 183 tik minetas įterptinis vartojimo pobūdis, bet ir išskyrimas intonacija, ol tingas gramatinis ryšys ir sintaksiné funkcija, loginio ir semantinio santykio su tarpiniu žodžiu savitumas. Kiekvienam ty požymių gali būti teikiamas pirmumas, blokuojant šiuos sintaksinius elementus su kitais, apibrėžiant jy = sintaksinį statusą. Vadinasi, tai, kas "Dabartinės lietuvių kalbos sintakse- je” laikoma įterpiniais, gramatiskai susietais su sakiniu, žiūrint iš skirtingų pozicijų, gali būti vertinama keleriopai. Kituose lietuvių kalbos sintaksės darbuose įterpinių, gramatiškai susietų su sakiniu, sąvoka ilgą laiką nebuvo plėtojama ir gilinama. Sakinio dalių ais- kinamuosius įterpinius atitinkantys elementai interpretuojami dvejopai: 1) kaip išskirtinės sakinio dalys (išskirtinis priedėlis, išskirtinės tikslinamosios sakinio dalys) ir kaip įspraudai (akademiniuose darbuose), 2) kaip aiškina- mosios ir tikslinamosios sakinio dalys (Kareckaitė 1965: 5—18; Statkevičienė 1983: 182—198). O įterptines sakinio dalis atitinkantys elementai beveik visai nenagrinéjami'?. 1994 m. išleistoje "Lietuvių kalbos sintakséje” V. Labutis, nurodęs, kad įterpinių sampratos gali būti nevienodos apimties, palaiko plačiąją J. Balke- vičiaus sukurtą įterpinių sampratą (žr. Labutis 1994: 101—106). Akademiniuose sintaksės aprašuose nekalbama apie įterpinių gramatinį ryšį su sakiniu ne dėl to, kad tai būtų nebeaktualu,— veikiau ryšio problema apeinama. Štai siaurai suprantamų įterpinių apibrėžimuose (LKG: 701; T JI A: 666; DLKG: 641), neminint gramatinio ryšio, įterpiniais tebelaikomos kon- strukcijos, tokį ryšį turincios'®. O ką jau bekalbėti apie įspraudus — daugelis jų gramatiškai susieti su sakiniu. J. Balkevičaus darbas įterpinių sampratos formavimuisi svarbus ne tik dėl įterpinių sąvokos plėtimo, bet ir dėl tų naujų teiginių, kurie leido turėti tiks- lesnę įterpinių sąvoką. 1. Pirmą kartą lietuvių kalbos sintaksėje apibendrintai nurodomas įterpinių, gramatiškai nesusietų su sakiniu, turinio specifiškumas: "jie kalba ne apie realios tikrovės daiktus bei reiškinius, kaip įterptinės sakinio dalys ar sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai <...>, o kelia aikštėn kalbančiojo asmens ar kitų asmenų pažiūras, pastabas bei emocijas sakomos minties ar at- skirų sakinio dalių atžvilgiu" (Balkevičius 1963: 275). Dabar pagal šį požymį įterpiniai atribojami nuo įspraudų. O svarbiausia — šis požymis yra užuo- mazga minties, kad visi įterpiamai vartojami sintaksiniai elementai sakinyje komunikaciniu atžvilgiu yra šalutiniai. 2. Tiksliai paaiškinta, kad įterpiniai (žinoma, tikrieji) su kitais sakinio žodžiais neturi žodžių junginio pakopai bū- dingo gramatinio ryšio: "jie <...> žodžių junginių su kitais sakinio žodžiais Rl SL 11 Jie, išskyrus vieną kita atsitiktini pavyzdį, neaptariami net apibendrina- muosiuose akademiniuose darbuose (LKG; I'J15). | 15 Pai pirmiausia valdomosios prielinksninés konstrukcijos su be (be manęs, be gabumų ir pan.), taip pat su greta, šalia (zr. LKG: 708), atitinkančios iterptines sakinio dalis, zymincias isskirt{. Įterpiniais jos laikomos, matyt, dėl klai- ! dinančios tikrųjų iterpiniy analogijos (plg. tokius iterpinius: be abejo, be to, be | kita ko ir pan.), — tikrieji iterpinial — sustabaréjusios specializuotos reikšmės kon- strukcijos. 184 nesudaro — nėra su jais suderinti, nėra jų valomi ar prie jų prišlieti" (Bal- kevičius 1963: 275). 3. Nors "Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje*", paisant ankstesnių sintaksių tradicijų, prie įterpinių, gramatiškai nesusietų su sakiniu, jungiamas kreipinys, bet, kita vertus; apribojamos, tiesa, be kokio nors vieno - pagrindo tokios įterpiamai vartojamų sakinio elementų grupelės, kurias gali- ma laikyti tikrųjų parentezės elementų klasifikavimo užuomazga. Pirmiausia minimi (tiesa, prie įterptinių žodžių) pertarai'® (taip sakant, vadinas...), kurie šnekamojoje kalboje "nuolat kartojami dėl blogo įpročio" (Balkevičius 1963: 279). Atskirai apribojami išvadiniai žodžiai (ir tiek, ir gana, ir viskas...), ku- riais "kalbantysis asmuo užbaigia sakinį, pabrėždamas pasakytą mintį kaip savo galutinę ir nepakeičiamą išvadą“ (Balkevičius 1963: 281). Įterpiniai dėl to, kad neturi įprasto gramatinio ryšio su kitais sakinio žo- džiais ir tuo nuo jų skiriasi, tradicinėje sintaksėje aprašomi kaip individualūs, įzoliuoti elementai. Todėl tarsi nebera reikalo aiškinti, kokio rango ir kokią vietą jie užima tarp kitų sintaksės elementų. Tai gerokai sumažina galimybę apibūdinti pačius įterpinius, lokalizuojant juos kitų sintaksės reiškinių siste- moje. | Šią tradiciją lietuvių kalbos sintaksėje pirmoji pabandė keisti Z. Dumašiū- tė straipsnyje ” Dėl sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių“ (1963). Teigdama, kad sakinyje "nėra ir negali būti žodžių be jokios sintaksinės funkcijos”, visus, kokie tik gali būti, sakinio žodžius Z. Dumašiūtė suskirstė į keturias grupes: 1) žodžiai, kurie eina vadinamosiomis reikšminėmis sakinio dalimis, 2) žodžiai, kurie neturi reikšminių funkcijų ir vartojami kaip būtinasis reikšminių sakinio dalių komponentas, 3) jungtukai ir jungiamąją funkciją turintys žodžiai, 4) žodžiai, kuriais kas pasakoma nuo paties kalbėtojo. Kadangi antrosios gru- pės žodžiai sakinio dalimis neina, sakinio dalių yra trys tipai: 1) reikšminės, 2) jungiamosios, 3) lydimosios. Įterpiniai priklauso ketvirtajai žodžių gru- pei ir trečiajam sakinio dalių tipui. Lydimųjų sakinio dalių klasėje pasidarė motyvuotas sintaksės darbuose jau įprastas kreipinio, taip pat teiginio taip ir neiginio ne blokavimas su įterpiniais; pasirodė, kad ekspresyviai sakomų jaustukų, parodomųjų dalelyčių (antai, aure, štai ir pan.) nebereikia tempti prie įterpinių (taip, deja, daroma net dabartiniuose sintaksės aprašuose), — visa tai yra lydimosios sakinio dalys. Nors lydimosios sakinio dalys apribotos ne be trūkumų (su kitomis saki- nio dalimis nesudaro klasifikacijos, nes visos jos apribotos ne vienu atžvilgiu; pačios lydimosios sakinio dalys labai nevienodos; daugiausia abejonių kelia greta predikazijos, determinacijos ir koordinacijos "rastas" naujas jų santykis su kitais sakinic žodžiais — sintaksinis lydėjimas'“), nors jos netapo lietu- 16 J. Balkevičius (1963: 279) juos dar vadino požodžiais. | Vadinamieji sakinio dalių lygmens santykiai yra sugalvoti, norint dirbtinai atriboti žodžių ryšius junginyje ir sakinio dalių ryšius sakinyje. Iš tikrųjų vadi- namieji sakinio dalių ryšiai yra tie patys (tų pačių žodžių) junginių lygmens ryšiai: prijungimas, sujungimas ir, dabartiniu terminu, tarpusavio priklausymas (sąsaja). . Dumašiūtė sintaksiniu lydėjimu vadina tokį dviejų sakinio elementų santykį, kai "vienas iš jų (lydintysis) su kitu (lydimuoju, "reikšminiu") tėra susijęs savo 185 vių kalbos sintaksės aprašo faktu, reikia pripažinti, kad bandymas šuskirst rt sakinio dalis ir aptarti sintaksini lydéjima padėjo Z. Dumašiūtei patikslint iterpiniy sąvoką ir sampratą, palyginti su J. Balkeviciaus pateiktajal®, mo- tyvuotai pasukti į priešingą pusę. | Z. Dumašiūtė pastebėjo, kad ne visiems sakinio elementams, kurie tuome buvo laikomi įterpiniais, būdingas toks santykis, kurį ji vadina sintaksiniu I p. dėjimu. Pateikusi tokio tipo įterpinių kaip sakiniuose Aš atsispyriau pagunda; ir kunigo (įįsivaizduojam 0) pareigoms nenusidėjau. Prisiminiau, irmane— kelintg jau kartą! — nupurtė šiurpas, — ji nurodė; "Pastarieji įterpiniai su kitais kalbos elementais susieti pamatiniam kalbos planui būdingais sintaksiniais santykiais. Tuo būdu jie lyg ir įeina į išplėstinę pamatinių (reikšminių) kalbos elementų sudėtį. Bet, tariami pašalinėms pa- staboms būdinga intonacija, tokie žodžiai ir jų junginiai vis tiek tėra lyg tarp kita ko pasakyti įterpiniai, tik, skirtingai nuo anksčiau minėtųjų įterpinių, pastarieji vadinami netikraisiais iterpiniais” (Dumašiūtė 1963: 245). | Tai ir yra jterpiniy savokos siaurinimo pradzia. Vėliau, rašydama akade- minės "Lietuvių kalbos gramatikos" skyrių apie įterptinius žodžius ir posa- kius, Z. Dumašiūtė tuos ”netikruosius” iterpinius atskyrė nuo tikrųjų iterpi- nių ir apribojo, žinoma, turėdama prieš akis latvių, rusų ir kitų kalbų grama- tikų pavyzdį, įspraudus. Tik gaila, kad taip ir liko neišplėtota mintis, kad kai kurie ty "netikrųjų" įterpinių pagal savo ryšį su sakiniu "lyg ir įeina į <...> pamatinių (reikšminių) kalbos elementų sudėtį", vadinasi, yra tik tam tikrų įterpiniams būdingų ypatybių gavusios reikšminės sakinio dalys arba kitokios sintaksinės konstrukcijos. Akademinėje "Lietuvių kalbos gramatikoje" didumą įspraudų sudarė va- dinamieji laisvieji įterpiniai (daugiausia įterptiniai sakiniai), kurie "netu- ri specifinių reikšminių funkcijų ir apibrėžtos leksinės raiškos" ir "dėl savo pridurtinio pobūdžio <...> eina tik sakinio viduje arba gale, paprastai po tų sakinio dalių, su kuriomis siejami savo reikšme?" (LKG: 714). Įsprau- dai ne vien nuo tikrųjų atskirti laisvieji įterpiniai, — tai iš dalies naujai apribotas sintaksės reiškinys, nes kaip įspraudai buvo apibūdinti ir tie sa- kinio elementai, kurie ankstesniuose sintaksės darbuose buvo išleidžiami iš akių, pavyzdžiui: įvairūs "techninio" pobūdžio intarpai (Jo mokinys Vytautas (nuotrauka dešinėje) — vienas gabiausių jaunų astronomų); įvairios sakinio dalys ir sudėtinio sakinio dėmenys ir net keli teksto sakiniai, kurie dél pašalinio pebūdžio yra izoliuojami intonacija (rašte išskiriami skliausteliais arba brūkšniais). į reikšminėmis funkcijomis, bet vienas kito neišplečia <...>. Lydėjimas reiškiamas būtina lydinčiojo ir lydimojo elemento vieta tame pačiame rišlios kalbos vienete ir r tam tikra to vieneto intonacija, apimančia abu šiuos elementus. Lydinčiojo elemento forma nuo lydimojo nepriklauso’ (Dumašiūtė 1963: 246). Kaip matyti, vadinamieji k lydėjimo požymiai irgi nėra kažkas nauja, — jie yra maždaug tai, kas pasakoma aiškinant teiginį, kad įterpiniai neturi gramatinio ryšio su sakiniu. ; r in įterpinių sąvokos, kuri yra J. Balkevičiaus " Dabartinės lietuvių kalbos sin- takseje”, Z. Dumašiūtė nepaneigė, o laikė ją "plačiai suprantama įterpinių sąvoka? (Dumašiūtė 1963: 245). | 186 | "Lietuvių kalbos gramatikoje" iš pradžių kartu nagrinėjami visi įterptiniai žodžiai ir posakiai, nurodomi jų bendrieji (tiesa, labai neapibrėžti) požymiai: 1) reiškia su sakiniu ar jo dalių turiniu susijusias papildomas pastabas, tai- gi siejami arba su visu sakiniu, arba su atskiromis sakinio dalimis; 2) jais eina kaitomieji ir nekaitomieji žodžiai, jų jungtukai bei konstrukcijos; 3) pa- gal savo sandarą vieni įterptiniai žodžiai bei posakiai atitinka sakinio dalis, kiti — sudėtinių sakinių dėmenis; 4) jų santykis su visu sakiniu ar jo dalimis reiškiamas vieta sakinyje ir tam tikra intonacija (jie dažniausiai yra pasa- komi žemesniu tonu ir greitesniu tempu negu tie žodžiai, kuriais reiškiama pagrindinė mintis; kartais įterptiniai žodžiai ir posakiai skiriami pauzémis'® (zr. LKG: 698—700). Tačiau šios "Gramatikos" {terptinial žodžiai ir posakiai negali būti laiko- mi sintaksine kategorija, jungiančia įterpinius ir įspraudus. Visų įterpiamai vartojamų elementų aptarimas iš pradžių drauge, atrodo, dar remiamas tų elementų nediferencijuoto nagrinėjimo tradicija. Kad taip dera suprasti są- voką "įterptiniai žodžiai ir posakiai", rodo keli faktai. Pirma, tuo metu, kaip ir "Lietuvių kalbos gramatikos" trečiasis tomas, pasirodžiusiame akademinia- me leidinyje "Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” kalbama tik apie iterpinius, ir kai kurie įterpinių skyrybos atvejai remiami tokiais požymiais, kaip pa- šališkumas, savita intonacija ir kt., kurie sutampa su bendraisiais įterptinių žodžių ir posakių požymiais“. Antra, jeigu įterptiniai žodžiai ir posakiai būtų turėję kategorinės sąvokos statusą, ta kategorija, reikia manyti, būtų buvusi įtvirtinta 1985 m. akademinėje "Lietuvių kalbos gramatikoje". O šio- je gramatikoje įterpiamai vartojami sakinio elementai kartu nebeaptariami, ir dėl to atrodo, kad čia, palyginti su 1976 m. "Lietuvių kalbos gramatika", įspraudai labiau atriboti nuo įterpinių. Pagaliau jeigu įterptiniai žodžiai ir posakiai būtų buvusi kategorinė sąvoka, reikia manyti, būtų parinktas ir jos statusą atitinkantis terminas. Taigi lietuvių kalbos sintaksės darbuose įterpinių samprata buvo plėto- jama dviem kryptimis: plečiama, ypač J. Balkevičiaus "Dabartinės lietuvių kalbos sintakséje”, V. Labučio "Lietuvių kalbos sintakséje” (II d.), ir siau- rinama akademinėse lietuvių kalbos gramatikose. Ir viena, ir kita linkme kreipiant analizę, savotiškai buvo patikslinta, kas yra įterpiniai. Plečiant įterpinių sąvoką, norėta sujungti kiek galima daugiau sakinio elementų, tu- rinčių vienokių ar kitokių įterpimo požymių, ir atriboti, tiesa, netiesiogiai, 19 Šitokia intonacija ir pauzės, nustatytos savistabos būdu, labiau tinka įsprau- a "30 Nediferencijuoto įterpiamai vartojamo sakinio elementų aiškinimo pavyzdys "Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje”, matyt, lėmė, kad kalbos praktikos ir kal- bos mokymo darbuose (pvz.: LKKN: 15—16; Kniūkšta, Lyberis: 54—56; Gedvilas, Kadžytė, Kuzavinis: 198—200; Dobrovolskis: 122—129) liko tradicinė (plačioji) Įterpinių samprata. Vadinasi, šiuo metu paraleliai vartojamos dvi įterpinių sam- pratos: plačioji — kalbos praktikos ir kalbos mokymo darbuose, siauroji — mok- sliniuose sintaksės darbuose. Nors kalbos praktikai plačioji įterpinių samprata kar- tais parankesnė, bet įterpinių sąvokos dviprasmiškumas trukdo geriau suvokti patį reiškinį; beje, skyrybai praverstų nuo iterpiniy atriboti įspraudus, mat įterpiniai paprastai išskiriami kableliais, o pradai ar ir skliausteliais, brūkšniais. 187 juos nuo neįterptinių sakinio elementų. Atribojus įspraudus, atsirado gali- mybių preciziškiau analizuoti pačius įterpinius: dar labiau juos diferencijuoti, sukurti bendrą įterpiamai vartojamų elementų sistemą ir nustatyti, kokiais specifiniais požymiais toje sistemoje išsiskiria įterpiniai. LITERATŪRA Ambraška J, Ziugzda J. 1940: Trumpa lietuvių kalbos gramatika 2. Sintaksė. Kaunas: Sakalas. ; Balašaitis A. 1961: Lietuvių kalbotyros terminų istorija: Filol. m. kand. disert. Vilnius. 1 Balkevičius J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla. | Baranauskas A. 1896: [Baranauskas A.] Kalbomokslis letuviszkos kalbos. Iszdūtas per LL. Tilžė: Jagomasto sp. į Būda V. ih Lietuvių kalbos prijungiamieji sakiniai: Tyrimo istorija. Vilnius: Mokslas. į DLKG: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1994. Dobrovolskis B. 1988: Lietuvių kalba: Vadovėlis VIII—IX klasei. Kaunas: Sviesa. i Dumašiūtė Z. 1963: Del sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių. — Lietuvos TSR MA darbai. Serija A, 2(15). Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. I-kla, 237—248. | Durys M. 1927: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Švyturys. [| Gedvilas L., Kadžytė L, Kuzavinis L. 1982: Lietuvių kalbos vadovėlis. Vilnius: Mokslas. į Jablonskis J. 1957: Rinktiniai raštai 1. Sud. J. Palionis. Vilnius: Valst. polit. Ar moksl. lit. ]-kla. j Januševičius P. 1905: [Januševičius P.] Petras Gražbylys. Santaika (Syntazis) Lietuviškoję Kalboję. Kaunas: Sakalauskjo sp. Kalnius A. 1943: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Valst. l-kla. | Kareckaitė J. 1965: Apie apibendrinančiuosius, paaiškinančiuosius ir patiks- linančiuosius žodžius sakinyje — Kalbotyra 11, 5—18. ; Klimas P. 1915: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas-Vilnius: Švyturys. Kniūkšta P., Lyberis A. 1986: Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas. Sud. P. Kniūkšta ir A. Lyberis. Kaunas: Šviesa. Kurschat F. 1876: Grammatik der litauischen Sprache von dr. Fridrich Kurschat. Halle: Buch. des Weisenhauses. Kuzmickis Z. 1930: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Sakalas. Labutis V. 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 2. Vilnius: VU l-kla." i LKG: Lietuvių kalbos gramatika. T. 3. Sintaksė. Vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. LKRS: is kalbos rašyba ir skyryba / Ats. red. A. Valeckieneé. Vilnius: Moks- as, 1976 LKKN: Lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Vilnius: Mokslas, 1987. Meškauskas P. 1929: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Šviesa. MLLVG 2: Mūsdienu latviešu literaras valodas gramatika. 2. Sintakse. Riga: Latv. PSR zinatpu akad. izdevnieciba, 1962. k Palionis J. 1957: J. Jablonskis ir g lietuvių kalbos vadovėliai. — Jablonskis“ J. Rinktiniai raštai 1. Sud. J. Palionis. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. 1-kla, 7—56. | Palionis J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1978: J. Jablonskis — bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas. Vilnius: Mokslas: ; 188 p= Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija (iki 1940 m.). Vilnius: Mokslas. gr Schleicher A. 1856: Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher. Bd. 1. Grammatik. Prag: Clave. Sirtautas V., Grenda C. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Mokslas. Statkevičienė J. 1983: Apibendrinimas, aiškinimas ir tikslinimas vientisinia- me sakinyje. — Lietuvių kalba mokykloje. Sud. V. Drotvinas. Kaunas: Sviesa, 182—198. Stuobris A. 1906: Kalbamokslis. Lietuviškos kalbos. Parašė Adomas Stuobris. Ryga: Jakavičiaus kn. Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5. Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius: Mokslo ir encikl. l-kla. Žiugžda J. 1945: Lietuvių kalbos gramatika 2. Sintaksė. Kaunas: Valst. ped. lit. l-kla. TJIA: Ipammamurxa aumoecxozo aaura. D. pen. B. AuM6pasac. Buasuioc: Mok- caac, 1985. TPA: I'pamsmamuxa pyccxozo sara 2. Cunmaxcuc 2. Pen. xoanerus: B. Bunor- panos u ap. Mocksa: Uzn-Bo AH CCCP, 1960. Octanuun A. M. 1969: Bsodube caosa u cao80coNemanus e COBPEMENHOM pyccxom samrxe. Iluc. ... kana. ¢uaoa. nayk. Caparos. Pyaunes A. T. 1959: Cummaxcuc ocaoxcrennozo npedaoxcenus. Mockpa: Yunearus. Cenyn E. II. 1959: O max nasseaemuir "eeodunz" u "ecmaennz" xoncmpyx- yuszr. — Caaeancxoe ssvxosnanue. Ore. pen. B. B. Bunorpanos. MockBa: Uzn-Bo AH CCCP. II. 186—194. AUFFASUNG DER EINSCHALTUNGEN : IN DER LITAUISCHEN SYNTAX Zusammenfassung In der litauischen Syntax treten deutlich zwei Tendenzen der Auffassung der Einschaltungen zutage. 1. Es wird eine breite Auffassung der Einschaltungen geschaffen: man verbindet moglichst viele syntaktische Elemente zusammen, die vi- gendwelche parenthetischen Merkmale aufweisen (s. Rygiskiy Jonas (Jonas Jablon- skis) ” Syntax litauischen Sprache” 1911; fruhere und gegenwartige Handbucher der Syntax, Werke der Sprachpraxis; eine eigenartige breite Auffassung der Einschal- tungen bietet J. Balkevičius in “Syntax der gegenwartigen litauischen Sprache”, 1963). 2. Die Auffassung der Einschaltungen wird verengert: parenthetische Ele- mente werden differenziert — als Einschaltungen werden nur konstante, mehr oder weniger standartisierte Elemente genannt, die spezifische Funktionen im Satz und im Text erfullen; die anderen nennt man Einfugungen (s. ”Grammatik der litauis- chen Sprache”, Bd. 3, 1976 — Autor des Kapitels Z. Dumasiute, "Grammatik der Litauischen Sprache”, 1985 — Autor des Kapitels A. Ruze; auch ”Syntax der litauischen Sprache” von V. Sirtautas und C. Grenda). 189