Įterpinių sampratos lietuvių kalbos sintaksėje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Gintautas AKELAITIS ĮTERPINIŲ SAMPRATOS LIETUVIŲ KALBOS SINTAKSĖJE Lietuvių kalbos sintaksės istorijos kol kas parašyta tik fragmentų. Vienas tokių fragmentų turėtų būti įterpinių tyrimo istorija, kurioje ypač svarbi įterpinių sampratos raida. Lietuvių kalbos tyrinėjimuose iki XIX a. pabaigos galima rasti sintaksinių konstrukcijų ir žodžių, kurie šių dienų sintaksininkų vadinami įterpiniais, tačiau jie nei kaip nors įvardinti, nei aptarti. Pavyzdžiui, pirmosios mokslinės lietuvių kalbos gramatikos autorius A. Šleicheris, aptardamas prielinksnį anot, vartojamą tik įterptinėse konstrukcijose, nurodo: ”anot reikšmė yra man neaiški; jis įmanomas ir vartojamas tokiuose junginiuose: anot tevo, anot jo žodzo <...>” (Schleicher 1856: 280); juo pasekė ir F. Kuršaitis (plg. Kurschat 1876: 389). Ir tai nieko keisto: iki 1911 m. J. Jablonskio ”Lietuvių kalbos sintaksės” nebuvo sakinio sintaksės aprašo — sintaksės dalykai buvo išdėstomi kalbos dalių sintaksės principu (plg. Būda 1987: 13 ir kt.), ir iš viso lietuvių kalbos sintaksė buvo menkai išplėtota kaip kalbos mokslo sritis (plg.: Sabaliauskas, 1979: 197, Zinkevičius 1992: 153). Vis dėlto ir iki J. Jablonskio darbų pirmuose lietuviškuose kalbamoksliuose tai, kas dabartiniu terminu vadinama įterpiniais, bandyta įvardyti, nors atskirai neaptarta. Pirmieji terminai, kuriais pavadinti įterpiniai, ir pirmieji įterpinių pavyzdžiai buvo pateikti skyrybos aiškinimuose. Štai A. Barausko ”Kalbomokslyje lietuviszkos kalbos” (1896: 59)1, aptariant kablelio rašymą, nurodoma: ”Skyrysmėlu (kableliu — G. A.) skyriai žodžiai įmestinei, sakynei įmesteinei...” ; Petro Gražbylio (P. Januševičiaus) ”Santaikoje (syntaxis)...” (1905: 28) vartojami terminai ”žodžiai įmesti”, ”sakyniai įbrukti”2. Deja, šiuose darbuose nepateikta pavyzdžių, iš kurių būtų matyti, ką tie terminai reiškia. A. Stuobris savo ”Kalbamok slyje” (1906 64—65), aiškindamas skliaustelių (apskribinio) rašymą, vartojo ”įtalpiniu žodžiu ir sakynų” terminus ir pateikė pavyzdžių, kurie rodo autorių tais terminais vadinus konstrukcijas, dabartiniame sintaksės moksle laikomas įspraudais, pvz.: Brolybė, lygybė — tie gražūs rišai (žmonijai juos paskelbė Kristus seniai) tik amžiais pas Dievą sutaikys visus. Apie lietuvių veikalus terašė lietuviškai (tikriaus sakant žemaitiškai) tik vienas 1 Dėl ”Kalbomokslio” išleidimo istorijos ir datos žr.: Sabaliauskas 1979: 168; Zinkevičius 1992: 113 ir kt. 2 Išsamioje lietuvių kalbotyros terminų studijoje A. Balasaitis pastarojo termino varianto nenurodė (žr. Balasaitis 1961). 179 Daukantas ir pan. Įterpinius kaip sintaksinį reiškinį — tam tikrą sakinių ”savotiškumą, ”įvai­rybę” — atskirai aptarė J. Jablonskis 1911 m. Rygiškių Jono slapyva­džiu išleistame vadovėlyje ”Lietuvių kalbos sintaksė”. Kadangi, be api­brėži­mų, sintaksės teorijos, taigi ir įterpinių teorinio aptarimo, toje ”Sintaksėje” nėra (beje, ir pasigesti to vadovėlyje nėra pagrindo), didžiausią vertę tu­ri gausūs pavyzdžiai, kurių atranka, skirstymas, pateikimo būdas rodo au­to­riaus teorinį požiūrį. Iš gausių pavyzdžių matyti, kad J. Jablonskis kaip įterpinius apribo­ja matyti, sako, vadinasi, vienu žodžiu ir pan. tipo žodžius bei posakius, ku­rie ir šių dienų sintaksėje sudaro įterpinių centrą (inventoriaus atžvilgiu). Šiaip jau įterpinius J. Jablonskis apibrėžė kaip sakinius: ”Nepriklausoma­sakinys, kad, būdamas įterptas į kitą, neturi su juo gramatikos jungties, įneša į visą pasakymą šiokį-tokį minties paaiškinimą, pažymėjimą, susiau­rinimą,— vadinamas įterptinis sakinys” (Jablonskis 1957: 519); sakinius su įterpiniais J. Jablonskis laikė sudėtiniais (žr. Jablonskis 1957: 531), šiuo at­žvilgiu J. Jablonskio požiūris sutampa su to meto rusų sintaksininkų teiginiais, kuriuos apibendrindamas, įterpinių tyrėjas A. Ostaninas nurodė: ”įterpinių problema pirmiausia iškilo kaip <...> sakinyje esančio kito, fakultatyvaus sakinio problema” (Останин 1969: 4). J. Jablonskis kalbėjo ne tik apie įterptinius sakinius, — tuojau po ap­brėžimo jis pridūrė: ”interpjamì ir šiaip jau pasakymai ir atskirieji žodžiai. Tai nėra koks apibrėžimo patikslinimas — pagal to meto sintaksės vadovėlių autorių D. Ov­sianiko-Kulikovskio, vėliau ir A. Peškovskio bei jų pirmtakų aiškinimus, įterptiniai žodžiai yra nebaigto sakinio arba, atvirkščiai, sutrum­pėjusio sakinio atkarpos⁴ (plg. Останин 1969: 11). Ką reiškia įterpiniai, kaip matyti iš apibrėžimo, J. Jablonskis apibūd­ino tik apytikriai⁵: ”įneša į visą pasakymą šiokį tokį minties paaiškinimą, pažymėjimą, susiaurinimą”. Ta labai apibendrintai nurodyta įterpinių se­mantinė paskirtis, viena, neatspindėjo reikšmės tipiškiausių įterpinių — anot, tėvo, matyti, rodos, sako, vadinas, vienu žodžiu ir pan., kurie išsiskiria ir tarp J. Jablonskio pateiktų pavyzdžių; antra, paaiškinamosios, pažymimosios ir siaurinamosios paskirties akcentavimas leido J. Jablonskiui įterpiniais laikyti konstrukcijas su be, plg.: Buvo septyni broliai, be Petro. Be šitų įrodymų, buvo daugybė ir kitų, dar didesnių (Jablonskis 1957: 521). 3 Dėl J. Jablonskio 1911 m. ”Lietuvių kalbos sintaksės” santykio su ano meto rusų kalbos vadovėliais žr.: Palionis 1957: 47—48, Piročkinas 1978: 78—80; Sabaliauskas 1979: 197. 4 Šitaip, jau veikiamas A. Peškovskio, teigė M. Durys: ”įterptiniai žodžiai (junginiai) yra <...> pilnųjų sakinių nuotrupos” (Durys 1927: 79). 5 Įsigalin formalioji gramatinei krypčiai (tiesa, J. Jablonskis liko ištikimas loginei gramatinei krypčiai), menkas dėmesys buvo skiriamas semantikai. Be to, J. Jablonskis įterpinių turinio, regis, nelaikė svarbiu dalyku: ”įterptinis sakinys lengva kartais ir visai išleisti, ir tas išleidimas nė kiek nemaino sintaksės pilnaties prasmės. Pasakymas: Tu, sako, vakar mieste buvęs reiškia tiek pat, kiek ir sakinys: Tu vakar mieste buvęs” (Jablonskis 1957: 521). 180 Tiesa, tos siaurinimą reiškiančios konstrukcijos neatitiko svarbiausio požymio J. Jablonskio apibrėžime — kad įterpiniai su sakiniu ”neturi gramatikos jungties”. Tokias ir panašias konstrukcijas vėliau J. Balkevičius apribojo kaip įterpinius, ”gramatiškai surištus su sakiniu” (žr. Balkevičius 1963: 270 ir kt.). J. Jablonskio ”interptinių sakinių” sąvoka apima ir tas konstrukcijas, kurios akademinėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1976: 714—719) vadinamos išspraudais. Įdomu, kad tipiškus išspraustų (dabartiniu požiūriu) sakinių atvejus (pvz.: Vieną kartą — mergaitė buvo jau dvylikos metų — ėmė šnekėtis dváriškai) J. Jablonskis pateikė ne kartu su ”interptiniais sakiniais”, o atskirai — aiškindamas brūkšnio ir skliaustelių rašymą (žr. Jablonskis 1957: 546—547, 548). Toks atskyrimas, vargu ar atsitiktinis⁶, gal ir leistų atsargiai paspėlioti J. Jablonskį jautus tam tikrą įterpinių ir išspraudų (dabartiniai terminai) skirtumą. J. Jablonskis ”interptiniais sakiniais” laikė ir autoriaus žodžius, įterptus į tiesioginę kalbą. Motyvų, kad autoriaus žodžius galima traktuoti kaip įterpinius, J. Jablonskis turėjo pakankamai. Laikydamas tiesioginės kalbos sakinius su autoriniais intarpais sintaksinėmis pilnatis⁷ (žr. Jablonskis 1957: 521), J. Jablonskis čia turėjo matyti sakinių ”prijungimą”, ”sujungimą”, ”sutapimą” arba ”įterpimą”. Suprantama, autoriaus žodžių ryšys su tiesiogine kalba artimiausias ”įterpimui”⁸. Matyti čia ”įterpimą” padėjo ir kitas dalykas: J. Jablonskis nediferencijavo atpasakojamosios kalbos sakinių su įterpiniais ir tiesioginės kalbos sakinių su autoriaus žodžiais. Vienus ir kitus jis pateikė sumaišai, dėdamas tuos pačius skyrybos ženklus, plg.: ”Gulėjom”, sako, ”dviejau s (dviese) — aš ir mūsų vaikelės”. Šn. ”Tu, motyn, būk prie ligonio”, t a r ė t ė v a s, ”o aš važiuosiu daktaro parvežti”, Žt. ”Reikia pirmą nuplauti”, p r i d ė j o s e n i s. Žt. ”Dabar eik”, s a k o, ”namo”, ”paskui”, g i r d i, ”surasim, kas čia kaltas”; Nr. ir t. t. Svarbiausias argumentas, leidžiantis paaiškinti, kodėl J. Jablonskis nediferenciavo šių sakinių, matyt, yra tai, kad šnekamojoje kalboje (jos pavyzdžių J. Jablonskis pateikė daugiausia) atpasakoti sakiniai dažnai turi ”atmintinių” sakinių formą (plg. ”<...>paskui”, g i r d i, ”surasim, kas čia kaltas”) ir skiriasi nuo netiesioginės kalbos, kuri yra ”dalyvių kalba” (Jablonskis 1957: 527). Įdomu, kad J. Balkevičius su įterpiniais girdi, sako tik dalyvinius netiesioginės kalbos sakinius pateikė. Sakinius su įterpiniais, kur visi žodžiai pasakyti kalbėtojo, galima priešinti su tiesioginės kalbos sakiniais, kuriuose yra autoriaus žodžių, — pastarieji yra ”dviejų asmenų sakiniai su atskiromis modalinėmis kategorijomis, žyminčiomis viename sakinyje autoriaus, o kitame sakinyje jau 6 Iliustruodamas kabelio rašymą, J. Jablonskis pakartojo anksčiau pateiktus sakinius su įterpiniais (žr. Jablonskis 1957: 544). 7 Anot A. Piročkino (1957: 81), ”sintaksinė pilnatis” dubliavo sakinio (dažniausiai sudėtinio) terminą. 8 Aptardamas įterpinių vietą sakinyje, J. Jablonskis nurodė: ”<...> perstatę interptinį sakinį, pastatę jį pradžioje, gausime ir paprastąjį pasakomo sakinį. Taip antai: Tėvas tarė: ”Tu, motyn, būk prie ligonio, o aš važiuosiu daktaro parvežti”, — interptinio sakinio nebus” (Jablonskis 1957: 521). Ši pastaba rodo J. Jablonskio pastangas aiškinti tiesioginę kalbą su autoriaus žodžiais kaip sudėtinį sakinį. 181 kito kalbančio asmens pažiūrą į sakomos minties ir realios tikrovės santykį (Balkevičius 1963: 390). Tokios priešpriešos J. Jablonskis neakcentavo, ir dėl minėto panašumo autoriaus žodžiai pateko tarp įterpinių9. Ilgą laiką — nuo 1911 m. Rygiškių Jono ”Lietuvių kalbos sintaksės” iki 1963 m., kada buvo išleista J. Balkevičiaus ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė”, — nebuvo apibendrinamųjų sakinio sintaksės darbų. Apie lietuvių kalbos sintaksės raidą, taigi ir apie įterpinių supratimą galima spręsti iš sintaksės vadovėlių, skirtų mokykloms. P. Klimo sintaksės vadovėlyje (I leid. 1919 m.), paruoštame pagal Rygiškių Jono ”Lietuvių kalbos sintaksės” turinį, M. Durio (1927), P. Meškausko (1929), Z. Kuzmickio (I leid. 1930 m.), taip pat J. Ambraško ir J. Žiugždos (1940), vėliau J. Žiugždos (I leid. 1945 m.), A. Kalniaus (1943) lietuvių kalbos sintaksės vadovėliuose nei bandyta kaip nors originaliau aptarti įterpinius, nei jų samprata, palyginti su J. Jablonskio pateiktąja, išsamiau išdėstyta. Kaip matyti iš tų vadovėlių iliustracinės medžiagos10, įterpiniai (ypač įterptiniai sakiniai) suprantami beveik taip pat plačiai kaip J. Jablonskio darbe. Vis dėlto tuose vadovėliuose kas ne kas padaryta tikslinant įterpinių sampratą. Pirmiausia, nusakant įterpinių semantinį požymį, jau nebesitenkinama neapibrėžtu jablonskiniu nurodymu, o akcentuojami modaliniai abejojimo, įsitikinimo ir kt. atspalviai. Antra, platėja ir tikslėja, atitinkamas vartojimo dažnumą, įterpinių, ypač įterptinių žodžių, inventorius (plg. Kalnius 1943: 45–46); plačiai suprantant įterpimą, pateikiama įterptų ”sintaksinių pilnačių” (teksto įspraudų) (žr. Kuzmickis 1930: 104, 160–161). Tam turėjo įtakos besiformuojantis naujas literatūrinės kalbos norminimo kriterijus, kai nebesitenkinama vien liaudies šnekamąja kalba ir persiorientuojama į rašytinių šaltinių medžiagą (plg. Palionis 1979: 277). Esminių įterpinių sampratos pakeitimų padaryta moksliniuose lietuvių kalbos sintaksės aprašuose — J. Balkevičiaus ”Dabartinėje lietuvių kalbos sintaksėje” (1963 267–181) ir akademinėse lietuvių kalbos gramatikose (LKG: 698–719, ГЛЯ: 666–670)11. Mokslinį įterpinių aiškinimą veikė dvi skirtingos tendencijos. Pirmoji tendencija: buvo siekiama nustatyti plačią kategoriją, į kurią įeitų visa tai, kas nėra tikrosios sakinio dalys (taigi ir įterpiniai). Sintaksėje žinomi keli tokios kategorijos variantai: išplečiamųjų sakinio elementų kategorija (осложнение — žr., pvz., Руднев 1959), lydimųjų sakinio dalių kategorija (žr.: Dumašiū- 9 Tiesa, įterpinys sako sietinas su konstrukcija sako [kas nors], turinčia autoriaus žodžių sintaksinę funkciją. 10 Tų vadovėlių paragrafai, skirti įterpiniams, pavyzdžių gausumu nė iš tolo neprilygsta J. Jablonskio darbui; kai kurie autoriai (P. Klimas, M. Durys, P. Meškauskas) kartojo J. Jablonskio pateiktus sakinius su įterpiniais. 11 Skyrių ”Įterptiniai žodžiai ir posakiai” akademinėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1976, t. 3) parašė Z. Dumašiūtė; iš visų lietuvių kalbininkų ji yra daugiausia gvildenusi įterpinius atskiruose straipsniuose, ji parašė išsamų skyrių apie įterpinius akademiniame leidinyje ”Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” (1976: 299–323). Rusiškoje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” (1985) skyrių apie įterpinius parašė A. Ružė. 182 tė 1963). Antroji tendencija – labiau diferencijuoti tuos reiškinius, kurie sintaksėje vadinami įterpiniais: nuo įterpinių buvo atskirti įspraudai (žr., pvz., Седун 1959: 186–194; taip pat žr. ГРЯ, 1960: 140–174; MLLVG: 566–681 ir kt.). J. Balkevičiaus ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje” įterpiniais laikoma maždaug tai, kas sudaro išplečiamuosius sakinio elementus, o abiejose akademinėse ”Lietuvių kalbos gramatikose” nuo įterpinių atribojami įspraudai. J. Balkevičiaus ”Dabartinėje lietuvių kalbos sintaksėje” pateikta labai plati savita įterpinių samprata. Sampratos platumą lėmė negriežtas pagrindinis įterpinių nustatymo kriterijus — įterpimas į sakinį, kuris šiek tiek sukonkretintas semantiniu atžvilgiu: įterpiniai nerutulioja sakinio minties12. Gramatinio ryšio su sakiniu nebuvimas, kuris tradiciškai buvo laikomas svarbiausiu įterpinių požymiu, ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje” turi tik klasifikacinę reikšmę: pagal gramatinio ryšio su sakiniu buvimą/nebuvimą visi plačiai suprantami įterpiniai yra suskirstyti į du tipus: 1) ”įterpinius, gramatiškai susietus su sakiniu”, ir 2) ”įterpinius, gramatiškai nesusietus su sakiniu”. Įterpiniai, gramatiškai susieti su sakiniu, buvo naujas dalykas lietuvių kalbos sintaksėje, o be to, ir reikšmingas: pagal bendrą įterpimo požymį buvo sublokuota daug sintaksinių elementų, kurie iki tol lietuvių kalbos sintaksės darbuose nebuvo nei tinkamai aptarti, nei kaip nors suklasifikuoti. Beje, kaip bus matyti toliau, akademiniuose sintaksės darbuose, atsisakius įterpinių, gramatiškai susietų su sakiniu, tie elementai nebuvo tinkamai paaiškinti kitais aspektais. Kas iš tikrųjų yra įterpiniai, gramatiškai susieti su sakiniu, matyti iš jų skirstymo: tai 1) įterptinės sakinio dalys ir 2) sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai. Įterptinių sakinio dalių yra dvi atmainos: a) palyginamosios įterptinės sakinio dalys (Mėkatis, kaip žir jo lievas, mokėjo visiems įtikti), b) įterptinės sakinio dalys, žyminčios neiginio išskirtį (Niekas tenai neauga, kaip tik grikiai). Sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai: Naminiai gyvuliai, kaip antai: arkl ys, karvė, kiaulė ir kiti, labai naudingi žmogui; Pusiasalis, arba ekvatorius, dalija žemę į du lygius pusrutulius; Pamiškėj, siaurame pūdymų ruože, arė berniokas. Visų jų gramatinis ryšys toks pat: į sakinį įeina per tarpinį žodį, kurio sintaksinę funkciją kartoja. Tik jų vaidmuo sakinyje bei loginis semantinis santykis su tarpiniu žodžiu nevienodas, — o tai ir buvo jų smulkesnio skirstymo pagrindas13. Tai, kas ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje” laikoma įterpiniais, gramatiškai susietais su sakiniu, yra sintaksiniai elementai, kuriuos jungia ne 12 Tai aiškiai matyti iš įterpinių apibrėžimo: ”Įterpiniais vadinami visi tie žodžiai ir žodžių junginiai, kurie įterpiami į sakinį skelbiami minčiai išplėsti, atskiroms sakinio dalims bei visam sakiniui paaiškinti arba kalbančiojo asmens pastaboms bei kilusioms emocijoms pažymėti” (Balkevičius 1963: 268). 13 Plg.: ”Sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai skiriasi nuo įterptinių sakinio dalių tuo, kad jie naujų, šalia esančių reiškinių neiškelia <...>, o paaiškina jau sakinio dalimi nusakytą reiškinį <...>” (Balkevičius 1963: 271). 183 tik minėtas įterptinis vartojimo pobūdis, bet ir išskyrimas intonacija, ypatingas gramatinis ryšys ir sintaksinė funkcija, loginio ir semantinio santykio su tarpiniu žodžiu savitumas. Kiekvienam tų požymių gali būti teikiamas pirmumas, blokuojant šiuos sintaksinius elementus su kitais, apibrėžiant jų sintaksinį statusą. Vadinasi, tai, kas ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje” laikoma įterpiniais, gramatiškai susietais su sakiniu, žiūrint iš skirtingų pozicijų, gali būti vertinama keleriopai. Kituose lietuvių kalbos sintaksės darbuose įterpinių, gramatiškai susietų su sakiniu, sąvoka ilgą laiką nebuvo plėtojama ir gilinama. Sakinio dalių aiškinamuosius įterpinius atitinkantys elementai interpretuojami dvejopai: 1) kaip išskirtinės sakinio dalys (išskirtinis priedėlis, išskirtinės tikslinamosios sakinio dalys) ir kaip įspraudai (akademiniuose darbuose), 2) kaip aiškinamosios ir tikslinamosios sakinio dalys (Kareckaitė 1965: 5—18; Statkevičienė 1983: 182—198). O įterptines sakinio dalis atitinkantys elementai beveik nenagrinėjami14. 1994 m. išleistoje ”Lietuvių kalbos sintaksėje” V. Labutis, nurodęs, kad įterpinių sampratos gali būti nevienodos apimties, palaiko plačiąją J. Balkevičiaus sukurtą įterpinių sampratą (žr. Labutis 1994: 101—106). Akademiniuose sintaksės aprašuose nekalbama apie įterpinių gramatinį ryšį su sakiniu ne dėl to, kad tai būtų nebeaktualu,— veikiau ryšio problema apeinama. Štai siaurai suprantamu įterpinių apibrėžimuose (LKG: 701; ГЛЯ: 666; DLKG: 641), neminint gramatinio ryšio, įterpiniais tebel aikomos konstrukcijos, tokį ryšį turinčios15. O ką jau bekalbėti apie įspraudas — daugelis jų gramatiškai susieti su sakiniu. J. Balkevičiaus darbas įterpinių sampratos formavimuisi svarbus ne tik dėl įterpinių sąvokos plėtimo, bet ir dėl tų naujų teiginių, kurie leido turėti tikslesnę įterpinių sąvoką. 1. Pirmą kartą lietuvių kalbos sintaksėje apibendrin tai nurodomas įterpinių, gramatiškai nesusietų su sakiniu, turinio specifiškumas: ”jie kalba ne apie realios tikrovės daiktus bei reiškinius, kaip įterptinės sakinio dalys ar sakinio dalių aiškinamieji įterpiniai <...>, o kelia aikštėn kalbančiojo asmens ar kitų asmenų pažiūras, pastabas bei emocijas sakomos minties ar atskirų sakinio dalių atžvilgiu” (Balkevičius 1963: 275). Dabar pagal šį požymį įterpiniai atribojami nuo įspraudų. O svarbiausia — šis požymis yra užuomazga minties, kad visi įterpiamai vartojami sintaksiniai elementai sakinyje komunikaciniu atžvilgiu yra šalutiniai. 2. Tiksliai paaiškinta, kad įterpiniai (žinoma, tikrieji) su kitais sakinio žodžiais neturi žodžių junginio pakopai būdingo gramatinio ryšio: ”jie <...> žodžių junginių su kitais sakinio žodžiais 14 Jie, išskyrus vieną kitą atsitiktinį pavyzdį, neaptariami net apibendrinamuosiuose akademiniuose darbuose (LKG; ГЛЯ). 15 Tai pirmiausia valdomosios prepozicinės konstrukcijos su be (be manęs, be gabumų ir pan.), taip pat su greta, šalia (žr. LKG: 708), atitinkančios įterptines sakinio dalis, žyminčias išskirtį. Įterpiniais jos laikomos, matyt, dėl klaidinančios tikrųjų įterpinių analogijos (plg. tokius įterpinius: be abejo, be to, be kita ko ir pan.), — tikrieji įterpiniai — sustabarėjusios specializuotos reikšmės konstrukcijos. 184 nesudaro — nėra su jais suderinti, nėra jų valomi ar prie jų prišlieti” (Balkevičius 1963: 275). 3. Nors ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje”, paisant ankstesnių sintaksų tradicijų, prie įterpinių, gramatiškai nesusietų su sakiniu, jungiamas kreipinys, bet, kita vertus, apribojamos, tiesa, be kokio nors vieno pagrindo tokios įterpiamai vartojamų sakinio elementų grupelės, kurias galima laikyti tikrųjų parentėzės elementų klasifikavimo užuomazga. Pirmiausia minimi (tiesa, prie įterptinių žodžių) pertarai 16 (taip sakant, vadinas...), kurie šnekamojoje kalboje ”nuolat kartojami dėl blogo įpročio” (Balkevičius 1963: 279). Atskirai apribojami išvadiniai žodžiai (ir tiek, ir gana, ir viskas...), kuriais ”kalbantysis asmuo užbaigia sakinį, pabrėždamas pasakytą mintį kaip savo galutinę ir nepakeičiamą išvadą” (Balkevičius 1963: 281). Įterpiniai dėl to, kad neturi įprasto gramatinio ryšio su kitais sakinio žodžiais ir tuo nuo jų skiriasi, tradicinėje sintaksėje aprašomi kaip individualūs, izoliuoti elementai. Todėl tarsi nebereikia aiškinti, kokio rango ir kokią vietą jie užima tarp kitų sintaksės elementų. Tai gerokai sumažina galimybę apibūdinti pačius įterpinius, lokalizuojant juos kitų sintaksės reiškinių sistemoje. Šią tradiciją lietuvių kalbos sintaksėje pirmoji pabandė keisti Z. Dumašiūtė straipsnyje ”Dėl sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių” (1963). Teigdama, kad sakinyje ”nėra ir negali būti žodžių be jokios sintaksinės funkcijos”, visus, kokie tik gali būti, sakinio žodžius Z. Dumašiūtė suskirstė į keturias grupes: 1) žodžiai, kurie eina vadinamosiomis reikšminėmis sakinio dalimis, 2) žodžiai, kurie neturi reikšminių funkcijų ir vartojami kaip būtinasis reikšminių sakinio dalių komponentas, 3) jungtukai ir jungiamąją funkciją turintys žodžiai, 4) žodžiai, kuriais kas pasakoma nuo paties kalbėtojo. Kadangi antrosios grupės žodžiai sakinio dalimis neina, sakinio dalių yra trys tipai: 1) reikšminės, 2) jungiamosios, 3) lydimosios. Įterpiniai priklauso ketvirtajai žodžių grupei ir trečiajam sakinio dalių tipui. Lydimųjų sakinio dalių klasėje pasidarė motyvuotas sintaksės darbuose jau įprastas kreipinio, taip pat teiginio taip ir neiginio ne blokavimas su įterpiniais; pasirodė, kad ekspresyviai sakomu jaustukų, parodomųjų dalelyčių (antai, aure, štai ir pan.) nebereikia tempti prie įterpinių (taip, deja, daroma net dabartiniuose sintaksės aprašuose), — visa tai yra lydimosios sakinio dalys. Nors lydimosios sakinio dalys apribotos ne be trūkumų (su kitomis sakinio dalimis nesudaro klasifikacijos, nes visos jos apribotos ne vienu atžvilgiu; pačios lydimosios sakinio dalys labai nevienodos; daugiausia abejonių kelia greta predikacijos, determinacijos ir koordinacijos ”rastas” naujas jų santykis su kitais sakinio žodžiais — sintaksinis lydėjimas17), nors jos netapo lietu- 16 J. Balkevičius (1963: 279) juos dar vadino požodžiais. 17 Vadinamieji sakinio dalių lygmens santykiai yra sugalvoti, norint dirbtinai atriboti žodžių ryšius junginyje ir sakinio dalių ryšius sakinyje. Iš tikrųjų vadinamieji sakinio dalių ryšiai yra tie patys (tų pačių žodžių) junginių lygmens ryšiai: prijungimas, sujungimas ir, dabartiniu terminu, tarpusavio priklausymas (sąsaja). Z. Dumašiūtė sintaksinių lydėjimų vadina toki dviejų sakinio elementų santykį, kai ”vienas iš jų (lydintysis) su kitu (lydimuojų, ”reikšminiu”) tėra susijęs savo 185 vių kalbos sintaksės aprašo faktu, reikia pripažinti, kad bandymas suskirstyti sakinio dalis ir aptarti sintaksinį lydėjimą padėjo Z. Dumašiūtei patikslinti įterpinių sąvoką ir sampratą, palyginti su J. Balkevičiaus pateiktąja18, motyvuotai pasukti į priešingą pusę. Z. Dumašiūtė pastebėjo, kad ne visiems sakinio elementams, kurie tuomet buvo laikomi įterpiniais, būdingas toks santykis, kurį ji vadina sintaksiniu lydėjimu. Pateikusi tokio tipo įterpinių kaip sakiniuose Aš atsispyriau pagrindai ir kunigo (įsivaizduojamo) pareigoms nenusidėjau. Prisimindama, ir mane — k e l i n t ą j a u k a r t ą! — nupurtė šiurpas, — ji nurodė: ”Pastarieji įterpiniai su kitais kalbos elementais susieti pamatiniam kalbos planui būdingais sintaksiniais santykiais. Tuo būdu jie lyg ir įeina į išplėstinę pamatinių (reikšminių) kalbos elementų sudėtį. Bet, tariami pašalinėms pastaboms būdinga intonacija, tokie žodžiai ir jų junginiai vis tiek tėra lyg tarp kita ko pasakyti įterpiniai, tik, skirtingai nuo anksčiau minėtųjų įterpinių, pastarieji vadinami netikraisiais įterpiniais” (Dumašiūtė 1963: 245). Tai ir yra įterpinių sąvokos siaurinimo pradžia. Vėliau, rašydama akademinės ”Lietuvių kalbos gramatikos” skyrių apie įterptinius žodžius ir posakius, Z. Dumašiūtė tuos ”netikruosius” įterpinius atskyrė nuo tikrųjų įterpinių ir apribojo, žinoma, turėdama prieš akis latvių, rusų ir kitų kalbų gramatikų pavyzdį, įspraudus. Tik gaila, kad taip ir liko neišplėtota mintis, kad kai kurie tų ”netikrųjų” įterpinių pagal savo ryšį su sakiniu ”lyg ir įeina į <...> pamatinių (reikšminių) kalbos elementų sudėtį”, vadinasi, yra tik tam tikrų sintaksinės konstrukcijos. Akademinėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje” didumą įspraudų sudarė vadinamieji laisvieji įterpiniai (daugiausia įterptiniai sakiniai), kurie ”neturi specifinių reikšminių funkcijų ir apibrėžtos leksinės raiškos” ir ”dėl savo pridurtinio pobūdžio <...> eina tik sakinio viduje arba gale, paprastai po tų sakinio dalių, su kuriomis siejami savo reikšme” (LKG: 714). Įspraudai ne vien nuo tikrųjų atskirti laisvieji įterpiniai, — tai iš dalies naujai apibrėžtas sintaksės reiškinys, nes kaip įspraudai buvo apibūdinti ir tie sakinio elementai, kurie ankstesniuose sintaksės darbuose buvo išleidžiami iš akių, pavyzdžiui: įvairūs ”techninio” pobūdžio intarpai (Jo mokinys Vytautas (nuotrauka dešinėje) — vienas gabiausių jaunų astronomų); įvairios sakinio dalys ir sudėtinio sakinio dėmenys ir net keli teksto sakiniai, kurie dėl pašalinio pobūdžio yra izoliuojami intonacija (rašte išskiriami skliausteliais arba brūkšniais). reikšminėmis funkcijomis, bet vienas kito neišplečia <...>. Lydėjimas reiškiamas būtina lydinčiojo ir lydimojo elemento vieta tame pačiame rišlios kalbos vienete ir tam tikra to vieneto intonacija, apimančia abu šiuos elementus. Lydinčiojo elemento forma nuo lydimojo nepriklauso” (Dumašiūtė 1963: 246). Kaip matyti, vadinamieji lydėjimo požymiai irgi nėra kažkas nauja, — jie yra maždaug tai, kas pasakoma aiškinant teiginį, kad įterpiniai neturi gramatinio ryšio su sakiniu. 18 Įterpinių sąvokos, kuri yra J. Balkevičiaus ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje”, Z. Dumašiūtė nepaneigė, o laikė ją ”plačiai suprantama įterpinių sąvoka” (Dumašiūtė 1963: 245). 186 „Lietuvių kalbos gramatikoje” iš pradžių kartu nagrinėjami visi įterptiniai žodžiai ir posakiai, nurodomi jų bendrieji (tiesa, labai neapibrėžti) požymiai: 1) reiškia su sakiniu ar jo dalių turiniu susijusias papildomas pastabas, taigi siejami arba su visu sakiniu, arba su atskiromis sakinio dalimis; 2) jais eina kaitomieji ir nekaitomieji žodžiai, jų jungtukai bei konstrukcijos; 3) pagal savo sandarą vieni įterptiniai žodžiai bei posakiai atitinka sakinio dalis, kiti – sudėtinių sakinių dėmenis; 4) jų santykis su visu sakiniu ar jo dalimis reiškiamas vieta sakinyje ir tam tikra intonacija (jie dažniausiai yra pasakomi žemesniu tonu ir greitesniu tempu negu tie žodžiai, kuriais reiškiama pagrindinė mintis; kartais įterptiniai žodžiai ir posakiai skiriami pauzėmis19 (žr. LKG: 698–700). Tačiau šios ”Gramatikos” įterptiniai žodžiai ir posakiai negali būti laikomi sintaksine kategorija, jungiančia įterpinius ir įspraudus. Visų įterpiamai vartojamų elementų aptarimas iš pradžių drauge, atrodo, dar remiamas tų elementų nediferencijuoto nagrinėjimo tradicija. Kad taip dera suprasti sąvoką ”įterptiniai žodžiai ir posakiai”, rodo keli faktai. Pirma, tuo metu, kai ir ”Lietuvių kalbos gramatikos” trečiasis tomas, pasirodžiusiame akademiniame leidinyje ”Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba” kalbama tik apie įterpinius, ir kai kurie įterpinių skyrybos atvejai remiami tokiais požymiais, kaip pašališkumas, savita intonacija ir kt., kurie sutampa su bendraisiais įterptinių žodžių ir posakių požymiais20. Antra, jeigu įterptiniai žodžiai ir posakiai būtų turėję kategorinės sąvokos statusą, ta kategorija, reikia manyti, būtų buvusi įtvirtinta 1985 m. akademinėje ”Lietuvių kalbos gramatikoje”. O šioje gramatikoje įterpiamai vartojami sakinio elementai kartu nebeaptariami, ir dėl to atrodo, kad čia, palyginti su 1976 m. ”Lietuvių kalbos gramatika”, įspraudai labiau atriboti nuo įterpinių. Pagaliau jeigu įterptiniai žodžiai ir posakiai būtų buvusi kategorinė sąvoka, reikia manyti, būtų parinktas ir jos statusą atitinkantis terminas. Taigi lietuvių kalbos sintaksės darbuose įterpinių samprata buvo plėtojama dviem kryptimis: plečiama, ypač J. Balkevičiaus ”Dabartinės lietuvių kalbos sintaksėje”, V. Labučio ”Lietuvių kalbos sintaksėje” (II d.), ir siaurinama akademinėse lietuvių kalbos gramatikose. Ir viena, ir kita linkme kreipiant analizę, savotiškai buvo patikslinta, kas yra įterpiniai. Plečiant įterpinių sąvoką, norėta sujungti kiek galima daugiau sakinio elementų, turinčių vienokių ar kitokių įterpimo požymių, ir atriboti, tiesa, netiesiogiai, 19 Šitokia intonacija ir pauzės, nustatytos savistabos būdu, labiau tinka įspraudams. 20 Nediferencijuoto įterpiamai vartojamo sakinio elementų aiškinimo pavyzdys ”Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje”, matyt, lėmė, kad kalbos praktikos ir kalbos mokymo darbuose (pvz.: LKKN: 15–16; Kniūkšta, Lyberis: 54–56; Gedvilas, Kadžytė, Kuzavinis: 198–200; Dobrovolskis: 122–129) liko tradicinė (plačioji) įterpinių samprata. Vadinasi, šiuo metu paraleliai vartojamos dvi įterpinių sampratos: plačioji – kalbos praktikos ir kalbos mokymo darbuose, siauroji – moksliniuose sintaksės darbuose. Nors kalbos praktikai plačioji įterpinių samprata kartais parankesnė, bet įterpinių sąvokos dviprasmiškumas trukdo geriau suvokti patį reiškinį; beje, skyrybai praverstų nuo įterpinių atriboti įspraudus, mat įterpiniai paprastai išskiriami kableliais, o įspraudai dar ir skliausteliais, brūkšniais. 187 juos nuo neįterptinių sakinio elementų. Atribojus įspraudus, atsirado galimybių preciziškiau analizuoti pačius įterpinius: dar labiau juos diferencijuoti, sukurti bendrą įterpiamai vartojamų elementų sistemą ir nustatyti, kokiais specifiniais požymiais toje sistemoje išsiskiria įterpiniai. LITERATŪRA A m b r a š k a J., Ž i u g ž d a J. 1940: Trumpa lietuvių kalbos gramatika 2. Sintaksė. Kaunas: Sakalas. B a l a š a i t i s A. 1961: Lietuvių kalbotyros terminų istorija: Filol. m. kand. disert. Vilnius. B a l k e v i č i u s J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla. B a r a n a u s k a s A. 1896: [Baranauskas A.] Kalbomokslis lietuviszkos kalbos. Išzdūtas per LL. Tilžė: Jagomasto sp. B ū d a V. 1987: Lietuvių kalbos prijungiamieji sakiniai: Tyrimo istorija. Vilnius: Mokslas. DLKG: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų l-kla, 1994. D o b r o v o l s k i s B. 1988: Lietuvių kalba: Vadovėlis VIII—IX klasei. Kaunas: Šviesa. D u m a š i ū t ė Z. 1963: Dėl sakinio dalių ir jų tarpusavio santykių. — Lietuvos TSR MA darbai. Serija A, 2(15). Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 237—248. D u r y s M. 1927: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Švyturys. G e d v i l a s L., K a d ž y t ė L., K u z a v i n i s L. 1982: Lietuvių kalbos vadovėlis. Vilnius: Mokslas. J a b l o n s k i s J. 1957: Rinktiniai raštai 1. Sud. J. Palionis. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla. J a n u š e v i č i u s P. 1905: [Januševičius P.] Petras Gražbylys. Santaika (Syntaxis) Lietuviškoje Kalboje. Kaunas: Sakalauskjo sp. K a l n i u s A. 1943: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Valst. l-kla. K a r e c k a i t ė J. 1965: Apie apibendrinančiuosius, paaiškinančiuosius ir patikslinančiuosius žodžius sakinyje — Kalbotyra 11, 5—18. K l i m a s P. 1915: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas-Vilnius: Švyturys. K n i ū k š t a P., L y b e r i s A. 1986: Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodynas. Sud. P. Kniūkšta ir A. Lyberis. Kaunas: Šviesa. K u r s c h a t F. 1876: Grammatik der littauischen Sprache von dr. Friedrich Kurschat. Halle: Buch. des Weisenhauses. K u z m i c k i s Z. 1930: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Sakalas. L a b u t i s V. 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 2. Vilnius: VU l-kla. LKG: Lietuvių kalbos gramatika. T. 3. Sintaksė. Vyr. red. K. Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. LKRS: Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba / Ats. red. A. Valeckienė. Vilnius: Mokslas, 1976. LKKN: Lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Vilnius: Mokslas, 1987. M e š k a u s k a s P. 1929: Lietuvių kalbos sintaksė. Kaunas: Šviesa. MLLVG 2: Mūsdienu latviešu literatūras valodas gramatika. 2. Sintakse. Rīgā: Latv. PSR zinātņu akad. izdevniecība, 1962. P a l i o n i s J. 1957: J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai. — Jablonskis J. Rinktiniai raštai 1. Sud. J. Palionis. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 7—56. P a l i o n i s J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. P i r o č k i n a s A. 1978: J. Jablonskis — bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas. Vilnius: Mokslas. 188 Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija (iki 1940 m.). Vilnius: Mokslas. Schleicher A. 1856: Handbuch der litauischen Sprache von August Schleicher. Bd. 1. Grammatik. Prag: Clave. Sirtautas V., Grenda Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilnius: Mokslas. Statkevičienė J. 1983: Apibendrinimas, aiškinimas ir tikslinimas vientisiniame sakinyje. — Lietuvių kalba mokykloje. Sud. V. Drotvinas. Kaunas: Šviesa, 182—198. Stuobris A. 1906: Kalbamokslis. Lietuviškos kalbos. Parašė Adomas Stuobris. Ryga: Jakavičiaus kn. Zinkevičius Z. 1992: Lietuvių kalbos istorija 5. Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius: Mokslo ir encikl. 1-kla. Žiugžda J. 1945: Lietuvių kalbos gramatika 2. Sintaksė. Kaunas: Valst. ped. lit. 1-kla. ГЛЯ: Грамматика литовского языка. Гл. ред. В. Амбразас. Вильнюс: Мокслас, 1985. ГРЯ: Грамматика русского языка 2. Синтаксис 2. Ред. коллегия: В. Виноградов и др. Москва: Изд-во АН СССР, 1960. Останин А. И. 1969: Вводные слова и словосочетания в современном русском языке. Дис. ... канд. филол. наук. Саратов. Руднев А. Г. 1959: Синтаксис осложненного предложения. Москва: Учпедгиз. Седун Е. П. 1959: О так называемых ”вводных” и ”вставных” конструкциях. — Славянское языкознание. Отв. ред. В. В. Виноградов. Москва: Изд-во АН СССР. Ц. 186—194. AUFFASSUNG DER EINSCHALTUNGEN IN DER LITAUISCHEN SYNTAX Zusammenfassung In der litauischen Syntax treten deutlich zwei Tendenzen der Auffassung der Einschaltungen zutage. 1. Es wird eine breite Auffassung der Einschaltungen geschaffen: man verbindet möglichst viele syntaktische Elemente zusammen, die irgendwelche parenthetischen Merkmale aufweisen (s. Rygiškių Jonas (Jonas Jablonskis) ”Syntax litauischen Sprache”, 1911; frühere und gegenwärtige Handbücher der Syntax, Werke der Sprachpraxis; eine eigenartige breite Auffassung der Einschaltungen bietet J. Balkevičius in ”Syntax der gegenwärtigen litauischen Sprache”, 1963). 2. Die Auffassung der Einschaltungen wird verengert: parenthetische Elemente werden differenziert — als Einschaltungen werden nur konstante, mehr oder weniger standardisierte Elemente genannt, die spezifische Funktionen im Satz und im Text erfüllen; die anderen nennt man Einfügungen (s. ”Grammatik der litauischen Sprache”, Bd. 3, 1976 — Autor des Kapitels Z. Dumašiūtė, ”Grammatik der litauischen Sprache”, 1985 — Autor des Kapitels A. Ruže; auch ”Syntax der litauischen Sprache” von V. Sirtautas und Č. Grenda). 189