Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Danguolė MIKULĖNIENĖ DĖL LINKSNIUOJAMŲJŲ ŽODŽIŲ KIRČIAVIMO VARIANTŲ PIETINĖSE AUKŠTAIČIŲ TARMĖSE į k Iki šiol linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai dažniau aptariami į bendrinės kalbos požiūriu — svarstant, kuris iš jų teiktinesnis bendrinei kalbai. Tarmėse galimi visokie kirčiavimo atvejai, tačiau paprastai linkstama į galūninį kirčiavimą (Būga 1961 : 79; Skardžius 1935 : 35—42, 144—155; 1968 : 58—59, Illič-Svityč 1963 : 29—30, 41—42, 55; Girdenis 1967 : 6 ir kt.). į Šnekamosios kalbos polinkį į oksitonezę bandyta pagrįsti statistiškai: Bi Stundzios (1984 : 88) duomenimis, dviskiemeniai šakninio-galūninio kir¢iavimo variantaj sudaro 86% visų įvairavimo atvejų. Dažniausiai įvairuoja tos pačios šaknies priegaidės akcentinės paradigmos — pirmoji bei trečioji (plg. bėržas 1 / bėržas 3, tėvas 1 / tėvas 3), antroji bei ketvirtoji (plg. aušra 2 / ausra 4, bala 2 / bala 4). Perpus mažiau — 31,6% — sudaro žodžiai, kurių kirčiuotė kinta drauge su šaknies priegaide (plg. dudra 1 / audra 4, kdina 1 / kaina 4) (Stundžia 1984 : 87, 1 lentelė). k 81. Akcentinių variantų gausumu skiriasi pietinės aukštaičių tarmės: jose nemaža žodžių ir jų formų, kitaip kirčiuojamų negu bendrinėje kalboje, plg Zietelos ir pas tok ūs žmonis; vient vienūs mėgo; mes pastatėm itus pėdūs (Vidugiris 1959 : 207— —209) ar Dieveniškių apylinkėse užrašy ir dai blizga kaulai o kui ciei raktai; pinks tvarta KK vienos diri-s ir pan. (Lipskienė, Vidugiris 1967 : 195—196). į Šiose tarmėse ypač svyruoja vns. įnagininko ir dgs. galininko kirčii vimas: tvirtapradžiai trečiosios (kartais ir pirmosios) kirčiuotės žodžiai retai sukirčiuojami galūnėje. Taigi Dieveniškių šnektoje gali būti pas ma arkliūs, galvas, grūdūs (Lipskienė, Vidugiris 1967 : 196), Švendub karštū, nuogū, pėsčiū; arkliūs, karštūs (Naktinienė, Paulauskienė, Vit kas 1988 : 8), Punsko — pédu, pėdūs; gyvū, gyvūs; ilgi, ilgus; Salta, (Grumadienė 1992 : 11). 82. Kadangi kirčiavimo variantai paprastai registruojami labiausiai tančiose, todėl intensyviai tiriamose pietinių paribio aukštaičių tarmės akcentinių gretybių buvimas neretai siejamas su slavų kalbų įtaka (plg kevičius 1966 : 31). Jų nuolat veikiamas, sutrinka tarmės priegaidžių su kirčio vieta tam tikrose žodžio formose, linkstama į morfologinį akce paradigmos išlyginimą — koloninį ar galūninį kirčiavimo tipus (plg. Gr diene 1988 : 144; 1994 : 104). ; 148 Yrant tarmės kirčiavimo sistemai, slavų kalbos, be abejonės, atlieka katalizatoriaus vaidmenį, tačiau ne visuomet kirčiuočių mišimas laikytinas nauju reiškiniu. Aptariamųjų variantų aptinkama ne tik nykstančiose paribio šnektose, bet ir visame pietinių aukštaičių (dzūkų) bei gretimų šnektų plote!. Daigi į šiaurę nuo jo — pavyzdžiui, pietinėje rytų aukštaičių širvintiškių tarmės dalyje, kur drauge pastebimos ir koloninio kirčiavimo tendencijos (Morkūnas 1969 : 117). Taigi — iki kirčio atitraukimo zonos. j 83. Bandyta ieškoti fonetinių šio reiškinio priežasčių: jis aiškintas prastesniu ilgųjų balsių priegaidžių skyrimu rytų bei pietų aukštaičių tarmėse (Stundžia 1984 : 86), tvirtagalės ir tvirtapradės priegaidžių tono supanašėjimu (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988 : 8) ar tvirtagalės žodžio kamieno priegaidės pritapimu prie tos tarmės tvirtapradės (Grinaveckis 1991 110—111). Tačiau formų su išlaikyta tvirtaprade priegaide buvimas — pavyzdžiui, vns. galininkas karštą (trm. kda.rštu.) šalia karštū, karštūs ar arklį (trm. d.rkl'i.) šalia arkliūs (bei drklius) (Naktiniené, Paulauskienė, Vitkauskas 1988 : 8) — rodo, kad pietinėse aukštaičių tarmėse kamieno akutas nėra visiškai sunykęs. Be to, gerai išlaikyta fonologinė priegaidžių priešprieša dvigarsiuose?. Z. Zinkevičiaus nuomone, toje pačioje vietovėje (ir net to paties informanto — aut. p.) vartojamos kelios gretiminės formos rodo nefonetinę kirčiavimo variantų prigimtį, tad pirmiausia aiškintinos "senovinio kirčio pamiršimu ir vėlesniu jo analoginiu išlyginimu“ (Zinkevičius 1979 : 91). Taigi logiška manyti, kad "išlygintieji" variantai, sinchronijos požiūriu laikomi hiperkorekciniais (Grumadienė 1988 : 144—148), gali turėti ir istorines egzistavimo prielaidas. $4. Jas buvus jau liudija M. Daukšos raštai, plg. M. Daukšos * daiktūs (daiktūs) šalia ddiktus (daiktus), * darbūs (darbus) šalia darbus (darbus, darbus), “ pėdas (pedds); * gardžias (gardžias) šalia gardžius (gardžius, gardžius), *gyvū, gyvūs (giwd, giwds) šalia gyvus (giwus), * pilna (pilni), taip pat * aiškūmi, “patogūmi (aifkimi, patogūmi) šalia diškius, (ne)patégius (difikius, acc. pl. patogus, nepatėgius). Kažin ar šie galūninio kirčiavimo daiktavardžiai tėra paprastos korektūros klaidos — daugiskaitos galininko forma * daiktūs P. Skardžiaus aptikta penkis kartus (daiktus — šešis), *darbūs — tris kartus (darbus — taip pat triskart). Visiškai tikėtina, kad M. Daukšai jie galėjo būti pažįstami iš pietinių aukštai- : 1 Tai rodo Lietuvių kalbos instituto Kalbos ir dialektologijos skyriaus rankrastyno Ir pastarųjų metų dialektologinių ekspedicijų (1991 m. — Žasliai, Pelesa, 1992 m. — Valkiniūkai, Dievėniškės, Balbiériskis; 1993 m. — Léipalingis, Mielagėnai, 1994 m. — Dievėniškės, 1995 m. — Vištytis) medžiaga. „Ilgųjų balsių (resp. ie, uo) priegaidės dar per mažai ištirtos. Nors ir apie | vakarinius hw kaimynus, rytinius kapsus, sakoma, kad jie taip pat * beveik hide of kirčiuotų ilgųjų balsių bei dvibalsių ie, uo tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės" (Lietuvių 1970 : 29), rodos, ankstoka kalbėti apie jų niveliaciją žodžio kamiene (plg. Grinaveckis 1991 : 118—119). Juolab, kad pietiniai vakarų aukštaičiai net askirtinoty skiemenų akūtą tebeskiria nuo cirkumflekso (Girdenis 1973 : 74—75; Zinkevičius 1983 : 121—122): 149 čių tarmių arba, pasak P. Skardžiaus (1935 : 40), "tai galėjo būti ir vilniečio | korektoriaus padaras". Nors galunėje sukirčiuotas formas (bent jau būdvar- | džius) P. Skardžius ir priskyręs prie korektūros riktų, tačiau jo nuomonės neparemia senųjų raštų įvardžiai, skaitvardžiai, nė patys būdvardžiai. Kad galūninio kirčiavimo žodžių negalima laikyti nei atsitiktinumu, nei apsirikimu, rodo M. Daukšos įvardžiai kokts, ~id, tokis, ~ia: nuosekliai galūnėje kirčiuojamas vns. įnagininkas *kokia (kokid, kokė), *tokia (tokid) ar dgs. galininkas “kokias (kokés, kokias, koké[g), *tokias (tokés) šalia tokias. (tokias), “tokiūs (tokiūs) šalia tékius (tokiūs) drauge su kitomis linksnių formomis liudija juos buvus oksitonais (Skardžius 1935 : 198). Įvardžiai baritonai gretiminių galuniniy kirčiavimo formų nėra turėję. Skaitvardžiai, kaip ir įvardžiai, taip pat, rodos, buvo išlaikę galūnės kirčiavimo paradigmą. Tai rodo M. Daukšos raštų dgs. galininko lytys * keturias (kie“turias, keturés), *septynias (Jeptinės) (Skardžius 1935 : 183) bei 1605 m. anoniminio katekizmo negimininės skaitvardžių formos * pirma (pirma), “ant(a)ra (vntdrd), * trečia ( Trecia) šalia trėčia ( Trėcta), * ketvirta ( Ketwirtd) (Zinkevičius 1975 : 63). $5. Dėl nedidelio pavyzdžių skaičiaus galūninio kirčiavimo reliktais sunku pripažinti * gardžiūs, * gyvūs, *pilni, — juolab, kad K. Būga forma * gardžiūs linkęs aiškinti kaip kitos šnektos lytį (Būga 1961 :77). Vis dėlto netiesiozinių įrodymų yra. Pirmiausia — tai dviskiemenių akūtinių vyriškosios giminės būdvardžių dgs. vardininkas balti (<* balt-ie), kirčiuojamas galūnėje - visiškai taip pat, kaip pirmi ((<* pirm-ie) ar koki (<* kak-ie), i ir moteriškosios giminės vns. vardininkas balta (<*balt-a) — kaip pirma (<*pirm-a) ar kokia (<*kak-(j)a). Taigi prieš įsigalint Saussure'o ir Fortunatovo dėsniui, kirčiavimu — dviem akūtais — šios formos visiškai nesiskyrė nuo vns. inagininko i ir dgs. galininko, plg. baltu/baltū (<*balt-uo), baltus/baltūs (<*balt-ūos) (Mikulėnienė 1993 : 22). M. Daukšos laikais Saussure'o ir Fortunatovo dėsnis jau buvo paveikęs tvirtagalės šaknies baritonus, plg. * drūsus (drgfus), drgsu (drgfu), bet drąsiūs (drą Jūs), * graūdus ( graidus), graūdumi (graudumi), bet graudžiė (i.sg. graudžia), “sunkus (fuykus), sunku (fuku), bet sunkiūs ( [ykits) (Skardžius 1935 143—144). Tada kuo, jei ne šakninio kirčiavimo pėdsaku, reikia laikyti *svetki ([weiki), sveikus ([wéikus) šalia sveika ([weikd), sveikas ([weikds), sveikū (i.sg. [weiki) (Skardžius 1935 : 151)? Matyt, baritoninio kirčiavimo reliktais laikytini ir niekatrosios giminės būdvardžiai, plg. "drąsu, * sunku, *teisu (téifu), * vargu (wdrgu) šalia gerokai retesnės formos vargtū (wargu) (Skardžius 1935 : 143—144). Tokio pat kirčiavimo — bjaūru (biaūru), dailu, graūdu, patogu, sunku ( [uriku) — laikomasi F. Kuršaičio (Kurschat 1883) žodyne. Taigi galima prielaida, kad dviskiemeniai būdvardžiai, kaip įvardžiai ar skaitvardžiai, bus turėję dvi — šaknies ir galūnės — kirčiavimo paradigmas. §6. 1605 m. katekizmas minimas neatsitiktinai: spėjama, kad jo vertėjas kilęs iš pietinės vilniškių ploto dalies (Zinkevičius 1968 : 109 tt, 1975 : 150 as mm Kusiai APRs 5 6 ar a iai i ia SS ii ai 5 4). Kirčiavimo ypatybėmis anoniminio katekizmo kalba artima M. Daukšos raštams, todėl tenka pripažinti — arba prie jų stipriai ranką bus pridėjęs minėtasis "vilniškis korektorius" (taip pat plg. K. Būgos (1961 : 77) teiginį: "Daukšos postilė yra kelių žmonių vertimas"), arba — katekizmo vertėjo tarmės kirčiavimas tuo metu nebuvo smarkiai nutolęs nuo gimtųjų M. Daukšos apylinkių tarmės. Mat visi senuosiuose raštuose aptikti kirčiavimo variantai iki šiol išlikę pietiniame aukštaičių plote. Pirmiausia — tai visuotinai vartojami galūninio kirčiavimo įvardžiai. Įvairiais variantais — tokis, mvid; tokias, mid; tokijs, ~id (šalia tokis, mia ar tékias, ~ia) bei kokis, ~id; kokias, mia; kokis, mia (šalia kokis, mia ar kokias, mia) — jie užrašyti Gervėčių (Kardelytė 1975 : 69), Lazūnų (Vidugiris 1959 :208; Petrauskas, Vidugiris 1985 : 124, 268; 1987 : 5, 6 tt), Zietelos (Vidugiris 1959 : 208, 209; 1960 : 122; Zinkevičius 1966 : 318), Varanavo (Grinaveckienė 1994 : 96, 106), Dieveniškių (Grinaveckienė 1993 : 166), Druskininkų (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988 : 161, 410), Punsko (Mikalonienė, Morkūnas 1988) apylinkėse ir kitur. Antra — pietinių aukštaičių tarmėse išplitusios niekatrosios giminės formos, iki šiol išlaikiusios šaknies kirtį, — susiku tipo būdvardžiai (Vidugiris 1959 : 206; Kardelytė 1975 :54; Petrauskas, Vidugiris 1985 : 250; 1987 : 26, 31 tt; Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988 : 357). Kadangi net kapsų — zanavykų plote jie kirčiuojami dvejopai (ir šaknyje, ir galūnėje) — pavyzdžiui, baist, baūgū, bjaūrū, graūdū, nikū, skaūdū, svarbū, sunkū... (Senkus 1960 : 142), — tai galima teigti, kad galūninio kirčiavimo variantas sunkū yra naujesnis. . Trečia — Lazūnų tarmės skaitvardžiai vient, vienūs; aštuonias (šalia aštūoni), septyniūs (šalia septynis) (Petrauskas, Vidugiris 1987 : 10, 19, 20, 33, 34, 38, 57), patvirtinantys M. Daukšos raštų skaitvardžio formų autentiškumą. Taigi išeitų, kad dzūkai bus "supainioję" tik daiktavardžių, būdvardžių ir būdvardiškai kaitomų skaitvardžių — kirčiavimą? 87. Tuomet visiškai tikėtinas atrodo morfo(fo)nologinis galūnių išlyginimas (plg. Girdenis 1991): įsigalėjus Saussure'o ir Fortunatovo dėsniui, šių linksnių galūnės pradėtos kirčiuoti net akutines šaknies žodžiuose. Pirmiausia tai pasakytina apie būdvardžius, plg. svetkas: sveikū (<*sveik-uo), sveikūs (<*sveik-ūos) ir baltas: baltu/baltū (<*bdlt-tio), baltus/baltūs (<*balt-ūos). Jų analogijai, visiškai tokiai pat, kaip ir dgs. vardininko kirčiavimo atveju — plg. sveiki (<*sveik-1e) bei balti (<*bdlt-ie), — įtakos galėjo turėti tvirtapra- (Mikulėnienė 1992 : 14). Akutinems galūnėms įsitvirtinti tikriausiai padėjo homoniminiy fleksijy buvimas pietinių aukštaičių tarmėse (Mikulėnienė 1993 : 22), plg. vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių vns. įnagininkus — baltu/baltū (<*balt-tio) baltu/baltū (<*balt-ū <*balt-a(n)). Apibendrintas akūtinių galūnių kirčiavimas galėjo būti pritaikytas ir daik151 tavardžiams. Juolab, kad tik kirčio vieta teskiria, pavyzdžiui, d-kamienio daiktavardžio vns. įnagininką vilkū ir vns. naudininką vilku, kurio galūnė -u būdinga pietiniams aukštaičiams (Zinkevičius 1966 : 208, žemėl. Nr. 75; Kazlauskas 1968 : 148; Lietuvių 1991 : 40, žemėl. Nr. 36). $8. Polinkį kirčiuoti galūnėje akūtinės šaknies daiktavardžių dgs. galininką galėjo nulemti kuopinė daugiskaita, iki šiol gyva dzūkų tarmėse (Mikulėnienė 1994 : 18). Formaliai sutapo d-kamienių daiktavardžių ir daugiskaitos, ir nomina collectiva formos su -at (Stundžia 1981 : 191 tt; 1994 : 21; Ambrazas 1992 : 36—37; Kortlandt 1993 : 46—47). Tad galūnėje kirčiuojamus beržūs, grūdūs, kelmūs, pédus, tvartus... (Vidugiris 1959 : 207; Petrauskas, Vidugiris 1985 : 71,90; 1987 : 9, 13 tt) galima traktuoti kaip paradigmos išlyginimo atvejus (plg. beržai, grūdai, kelmai, pėdai, tvartai...). į Šią hipotezę remia pagal tą patį modelį kirčiuojami pluralia tantum daiktavardžiai, plg. Lazūnų tarmės akėčias, pavalkūs (Senkus 1959 : 217, 222) marškiniūs, pelanūs (Petrauskas, Vidugiris 1987 : 5 tt). Apskritai Lazuny tarmėje, rodos, buvo apibendrintas galūninis daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimas, plg. audeklūs, pjautuvūs, sėmenūs, vailokūs (Senkus 1959 : 217, 225), avižas, riešutūs, obuoliūs, samanės, valgymūs, voverds... (Petrauskas, Vidugiris 1987 : 5, 7 tt). 3 Tiesa, greta užrašyti šaknies kirčiavimo variantai, pavyzdžiui, mdrsking 8 (Senkus 1959 : 221), dudeklus (Petrauskas, Vidugiris 1985 : 20) ar ūvižas (Petrauskas, Vidugiris 1987 : 42) neleidžia be atodairos teigti galūninį šių daiktavardžių kirčiavimą buvus senesnį, bet ir neatmeta tokios galimybės (Kazlauskas 1968 : 35—36). 3 §9. Apibendrintas galūninis daugiskaitos kirčiavimas galėjo veikti ir išl ai kiusias kamieno kirtį vienaskaitos formas. Tuomet ju šaknyje ar priesagoje kaip šio poveikio atspindys, randasi cirkumfleksas, apskritai būdingas ati trauktiniam kirčiui (Zinkevičius 1966 : 40—41), plg. kreslas (3)/krėslas (4) mokslas (4), 6ras (4), žiėdas (4)... (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauska; 1988) ar priesagos -ėjas, ~a vedinius — dėjėjas, ma (4), dengėjas (4) mezgėj (4), siuvėjas, ~a (4)... (Naktinienė, Paulauskienė, Vitkauskas 1988; taip pe žr. — Kurschat 1883). Galbūt taip paaiškinami ir P. Skardžiaus (1935 : 40) minėtieji tarmini variantai — daiktas, veidas, žiėdas. Plg.: 3 vns. ddiktas: dgs. daiktai: kuop. dgs. daiktai — vns. daiktas daiktis Šių vienaskaitos formų tvirtagali kirčiavimą laikant antriniu, pripaZ ma cirkumfleksinės metatonijos galimybė. O tarmėse nepakitusi kai žodžių (pvz., kdulas, šaukštas ar tvartas) šaknies priegaidė rodo, kad n atvejais šis procesas buvo pasibaigęs, plg.: vns. kaulas: dgs. kaulai: kuop. dgs. kaulai — vns. kaulūs §10. Minėti kirčiavimo variantai šnekamojoje kalboje nuolat konki todėl kartais kalbininkams nelengva nustatyti rūpimo žodžio akcenti 152 radigmą: vienaskaitos formos gali rodyti baritoninį kirčiavimą, daugiskaitos — kilnojamąjį kirtį, plg. Lazūnų tarmės tvartas (1): tvarti, tvartan (Senkus 1959 : 216—217) ir tvartas (3): tvartdp, tvartai (Petrauskas, Vidugiris 1985 : 273). Kai kada kilnojamoji tvirtapradės šaknies paradigma fiksuojama su išimtimi, plg. kaulas (3): acc. sg. kduly, kaulai, bet kaulūs: Anas kaulūs palaužė dzirbdamės (Petrauskas, Vidugiris 1985 : 112). Taigi pietinėse aukštaičių tarmėse apibendrinta vns. įnagininko ir dgs. galininko "stiprioji" galūnės pozicija diachronijos požiūriu nulemta ne tiek fonetinių, kiek morfologinių aplinkybių. Todėl dėl paradigmos poveikio trūkinėjantis ryšys tarp šaknies priegaidės ir kirčio vietos tam tikrose dviskiemenio žodžio formose negali būti laikomas svarbiausiu ir vieninteliu akcentinės paradigmos rodikliu. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambrazas S. 1992: On the development of nomina collectiva in the Baltic languages. — Linguistica Baltica 1, 35—48. Būga K. 1961: Lietuvių kalbos žodynas. — Būga K., Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 9—483. Girdenis A. 1967: Kodėl įsigali "galūninis" vardažodžio kirčiavimas. — Mokslinė aukšt. m-klų dėstytojų konferencija lietuvių kalbos klausimais. Programa ir pranešimų tezes. VU, Vilnius, 6. Girdenis A. 1973: Zapadnolitovskije i drevneprusskije slogovyje akcenty. — Baltyjskije jazyki i ich vzaimosvjazi so slavjanskimi, finougorskimi i germanskimi jazykami. Tezisy dokladov naučnoj konferencii, posvjaščennoj 100-letiju so dnja roZdenija akad. Ja. Endzelina, Riga, 71—75. Girdenis A. 1991: ZodzZio galo priegaidziy kilmė ir raida lietuvių kalboje. — VI tarptautinis baltistų kongresas, 1991 m. spalio 2—4 d. Pranešimų tezės, Vilnius, 33—34. Grinaveckienė E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. — Periferinės lietuvių kalbos tarmės (Lietuvių kalbotyros klausimai 30), 134—180. Grinaveckienė E. 1994: Lietuvių tarmių tekstai 1. Balatna (Varanavas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Grinaveckis V. 1991: Apie vakarų dzūkų tarmės kirčiavimą. — Grinaveckis V., Lietuvių kalbos tarmių kirčiavimo klausimai. VPI, Vilnius, 110—119. Grumadienė L. 1988: Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija. — Lietuvių kalba ir bilingvizmas (Lietuvių — kalbotyros klausimai 27), 132—149. Grumadienė L. 1992: Kirčiuočių mišimas Punsko jaunimo kalboje. — Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai. Praeitis ir dabartis. An t anui Saliui (1902 07 21— 1972) paminėti. Konferencijos pranešimų tezes. 1992 m. lapkričio 5—6 d., Vilnius, 11. Grumadiené L. 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. — Lietuvių kalbos tarmės ir jų tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 34), 97—106. Svityč V. M. 1963: Imennaja akcentuacija v baltijskom i slavjanskom, | Moskva: Nauka. Kardelyte J. 1975: Gervėčių tarmė (fonetika ir morfologija), Vilnius: Mintis. Kazlauskas J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. 111i eKortlandt PF. 1993: Tokie šalti rytai. — Baltistica 28(1), 45—48. V rschat F. 1883: Worterbuch der Litauischen Sprache, Halle. letuviy 1970: Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, Vilnius: Mintis. - Lietuvių 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas. 153 ( a] Lipskienė J, Vidugiris A. 1967: Dieveniškių tarmė. — Lietuvių kalbos gramatinė sandara (Lietuvių kalbotyros klausimai 9), 183—222. Mikalonienė B., Morkūnas K. 1988: Punsko valsč. Kreivėnų k.. tarminiai tekstai. (Rankraštis saugomas Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje. Reg. Nr. 63). Mikulėnienė D. 1992: Priegaidžių raidos klausimu. — Jono Kazlausko diena: istorinės gramatikos dalykai. Konferencijos programa ir tezės, Vilnius, 13—14. Mikulėnienė D. 1993: Dėl pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių akcen- „tinių paradigmų mišimo. — Lietuvių kalba: tyrėjai ir tyrimai. Jurgiui Geruliui (1883 08 13— apie 1945) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės, Vilnius, 21—22. Mikulėnienė D. 1994: Dėl d-kamienių daiktavardžių raidos. — Lietuvių į kalba: tyrėjai ir tyrimai. Pranui Skardžiui (1899 03 26—1975 12 18) paminėti. Konferencijos pranešimų tezės. Vilnius, 17—18. Morkūnas K. 1969: Rytų aukštaičių pietinės tarmės morfologija. — Lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 11), 107—146. Naktiniene G., Paulauskienė A, Vitkauskas V. 1988: Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. PetrauskaisiJ.,, Vidugiris A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Moks]as\ Petrauskas J, Vidugiris A. 1987: Lazūnų tarmės tekstai, Vilnius: Mokslas. |. Senkus J. 1959: Lazūnų tarmės tekstai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 215—230." Senkus J. 1960: Kapsy-zanavyky tarmių būdvardžio ir skaitvardzio kaitybos bruožai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 133—159. į Skardžius P. 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas. Skardžius P. 1968: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Cikaga. Stundžia B. 1984: Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai. — Kalbotyra 35(1), 86—92. Stundžia B. 1981: Daugiskaitiniai asmenvardiniai oikonimai ir jų reikšmė links- - niavimo bei kirčiavimo sistemų rekonstrukcijai. — Lietuvių onomastikos tyrinėjimai (Lietuvių kalbotyros klausimai 21), 185—198. Stundžia B. 1994: Daiktavardžio kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų kalbų leksika). — Baltistica 27(2), 13—30. į Vidugiris A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. — Ltetuvių kalbotyros klausimai 2, Vilnius, 195—213. Vidugiris A. 1960: Zietelos tarmės evardis. — Lietuvių kalbotyros klausimai) 3:113—193:. -- | Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1968: Apie 1605 m. katekizmo tarmę. — Baltistica 4(1), 109—116. \ Zinkevičius Z. 1975: Iš lietuvių istorijos akcentologijos. 1605 m. katekizmo kirčiavimas, Vilnius. : į Zinkevičius Z. 1979: Kirčio atitraukimas ir kirčiavimo paradigmos. — Kalbotyra 30(1), 90—93. | Zinkevičius Z. 1983: Dėl lietuvių kalbos kirčio ir priegaidžių raidos.- — Baltistica 19(2), 120—122. ; 154 m i Kal“ ui i Dai Gia A 1% gė ai ZUR FRAGE DER AKZENTUIERUNGSVARIANTEN DER NOMINA IN DEN SUDAUKSTAITISCHEN MUNDARTEN Zusammenfassung Eine relativ groBe Anzahl der Akzentuierungsvarianten weisen die sudaukstaitischen Mundarten auf. Hier werden viele Worter und Formen anders in der Gemeinsprache akzentuiert, vgl.: vienūs / vienus, pėdūs / pedus, kaulai / kaulai u. a. Besonders schwankt die Akzentuierung in den Formen des Instrumentals Sing. und Akkusativ Pl. J Da die meisten Akzentuierungsvarianten in den sudaukstaitischen Mundarten, dem Grenzgebiet des Litauischen, vorliegen, werden die Akzentuierungsvarianten oft auf den Einflul der slawischen Sprachen zuruckgefiihrt. Obgleich der slawische Einflufl auch augenscheinlich ist, ist die Mischung der Akzentuierungsparadigmen nicht immer als eine neue Erscheinung aufzufassen. Im vorliegenden Artikel wird die Ansicht zum Ausdruck gebracht, dal auch diachronische Bedingungen zur Entstehung der Akzentuierungsvarianten in den sudaukstaitischen Mundarten gefūhrt haben konnten. Vergleicht man das entsprechende Material des alten Schriftums (die Postille und den Katechismus von M. Daukša, den anonymen Katechismus von 1606, die Worterbiicher von F. Kurschat) mit den spateren Forschungsangaben aus den aukstaitischen Mundarten (Lazunai, Gervėčiai, Dieveniškės, Druskininkai, Punskas), stellt man fest, da alle in dem alten Schrifttum vorgefundenen Akzentuierungsvarianten in diesen Mundarten erhalten sind. Folglich sind sie nicht neu. Es werden einige moglichen Ursachen der Entstehung der Akzentuierungsvarianten hervorgehoben. Als erstes ist der morpho(pho)nologische Ausgleich der Endungen zu nennen, vgl.: sveikas: sveikū (<*sveik-10), sveikūs (<*svetk-1ios) und baltas : baltu / baltū (<*bdli-iio), baltus / baltūs (<*bdli-os). Die Akzentuierung dieser Endungen ist analog der Nominativformen des Plurals (vgl.: sveiki und balti). AuBerdem konnten zur Festigung des Endungsakzents die homonymen Fexionen beitragen, vgl. in diesen Mundarten die identischen Instrumentalisformen der Maskulina und Feminina in Singular baltu / baltū und baltu / baltū sowie den dativ Sing. der d-stammigen Substentive des mannlichen Geschlechts vilku und den Instrumentalis Sing. wilku. Drittens, die Akzentuierung der Akkusativformen des Plurals der Substantive mufite durch die in diesen Mundarten noch lebendigen Formen der Nomina Collectiva beeinfluit worden sein. Als die Nomina Collectiva auf -ai zum Faktum des Sprachgebrauchs wurden, fielen sie vollig mit dem Plural der o-stammigen Substantive zusammen. Es ist galaubwurdig, da$ die Endungsakzentuierung des Plurals eine Einwirkung auf den Silben Akzent des Stammes der Singularformen ausūben konnte, vgl.: Sing. daiktas : Pl. daiktai : Nom. Koll. Pl. daiktai — Sing. daiktas daiktus daiktus In den sudaukstaitischen Mundarten konnte also die unificierte ”starke” Position der Endung des Instrumentals Sing. und des Akkusativs Pl. von diachronischer Sicht her vorwiegend von morphologischen Bedingungen, weniger aber von den phonetischen bestimmt sein. 155