Ciskodo lietuvininkų apylinkių šnekta

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Kazimieras GARŠVA CISKODO LIETUVININKŲ APYLINKIŲ ŠNEKTA I. Istorinės pastabos Formaliai (ne pagal sandarą) Ciskodo apylinkių lietuvininkų" šnekta turi panašumų su Zietelos šnekta, esančia kitame lietuvių kalbos ploto pakraštyje. | Abi jos — tolimiausios izoliuotos lietuvių kalbos salos: Ciskodas nuo Lietu- vos Respublikos sienos tiesia linija nutolęs į šiaurę per 100 kilometrų, Zietela už tiek pat kilometrų yra į pietus. Abi greičiausiai yra ne senbuvių lietuvių gyvenvietės, o iš senų laikų išlikusios kolonijos. Abi šnektos yra beveik išny- kusios, bet užfiksuotos mokslui (Ciskodo šnekta — mažiau). Skirtingai nuo Zietelos Ciskodo šnekta pritampa prie artimiausios pagrindinio lietuvių kal- bos ploto tarmės (vilniškių), taigi galėtų būti ir jos tęsinys (šiaurėje vilniškių tarmės riba nebeina ta pačia kryptimi, bet Latvijoje ties Medumu, Grendza staigiai sukteli į vakarus). : 3 1911 m. spalio 22—24 d. (tris dienas) Ciskodo šnektą tyrė K. Būga, 19 7 m. birželio mėn. (irgi kelias dienas) — šio straipsnio autorius, iš rastų 4 pateikėjų stengęsis įrašyti kuo daugiau tekstų į magnetofono juostą. Tekstų šiuokart įrašyta keleriopai daugiau, bet nepakankamai. Trūksta rišlių tradi- cinės (mažiau paveiktos latvių, rusų, lenkų, baltarusių kalbų) šnektos tekstų K. Būga tokių tekstų be magnetofono negalėjo įrašyti, o po 66 metų (iš tikra jau po 50) lietuvių šnekta buvo nustota vartoti. a K. Būgos užrašai pieštuku — "Ciskodo parapijos lietuvių šnekta" — sau gomi Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos rankraščių skyriuje (D 49( 24 sąsiuvinio puslapiuose — mašinraščio būtų 12 psl. — užrašyti daugiausii atskiri žodžiai). Mūsų šifruotų tekstų yra 24 mašinraščio puslapiai. Archy vuose iki šiol, deja, nerandama P. Būtėno 1925 m. "Lietuvos" laikraščii įteikto apie šią šnektą straipsnio, kurio redakcija nespausdino ir negrąžino. Aiškesnių istorinių duomenų, kada lietuviai apsigyveno Ciskodo apylinkė se, nėra. Yra tik gana abstrakčios žinios, jog Livonijos ordinas XV—X I: pietų Latgaloje apgyvendino lietuvių belaisvių (plg. Bpeitizar 1987, 19— ji kad, 1561—1772 m. Latgalai atitekus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, (naują valstybės paribį) kelti lietuviai. Yra dar straipsnio autoriaus UZr: 1 Lietuv(i)ninkais vadinosi dviejy pakrastiniy lietuviy kalbos tarmiy atstova Piesvaliarinose — Mažosios Lietuvos lietuvininkai, o šiaurės rytuose — Cisko įetuvininkai, šnektos gyvavimo pabaigoje tare lietuvninkai. | 138 šytas Girnakalių kaimo senbuvio J. Noviko liudijimas apie Ciskodo lietuvių kaimų "gaspadorių" atkėlimą baudžiavos laikais prieš 300 metų (ten dirbu- siam kunigui Urbeliui taip sakęs profesorius iš Vilniaus, turėjęs istorinius dokumentus — panašiausia būtų į P. Būtėną). 1851 m. žiniomis (Manteuffel 1879) lietuviai 7—9 kaimuose gyvenę jau nuo neatmenamų laikų, taigi jų istorija neabejotinai siekia m a žiausiai XVIIa. Tai patvirtina ir lietuvių gyventų kaimų, įkurtų ne vėliau kaip tame amžiuje, pavadinimai: Girnakaliai (3*") (caro laikais oficia- li forma — Tupuorazu, dabar išversta į latvių kalba — Dzerkali), Būodžiai (1), Kukūčiai (2), Kurtiniai (3), Pilvėliai (2) (vėliau — Jaskūnai). Lietu- viškus pavadinimus turi ir kitos vietovės, kuriose dabar gyvena sentikiai ru- sai, latgaliai: Deneliški (Dieneliškės, Ciskoda apyl.), Švedėliai (2) (Vilianų apyl.), dar plg. išnykusį Možowajki (Mažavaikiai (2) ir t.t.). Tai rodo ir XVIII a. inventorių Rėzeknės seniūnijos pavardės: Grazul (Grazulis), Mat- ulunas (Matulitinas), Zwirblis (Žvirblis); dar plg. iki šiol Ciskodo apyl. pa- plitusia pavardę Guds (Gudas) ir t.t. Oikonimas Svedéliai galėjo kilti po 1601 ar 1625 metų, kai Rézekne užėmė švedai (latgaliai kaimą būtų pavadinę *Zveidreni). Rašytiniuose šaltiniuose Ciskodo valsčius minimas nuo 1590 m. (pogost Ciskaden). K. Būgos (1961, 570—573) nuomone, Ciskodo apylinkėse lietuviai turėjo gyventi jau 1478 — 1519 metais, kai Rėzeknės ir Daugpilio apylinkių latgaliai ilgąjį balsį u“ išvertė dvibalsiu ou (ir i* — ei). Tai rodo lietuvininkų iš latgalių pasiskolinti žodžiai Re.zi-t'a. | Ra.zi-t'a. ~ Rėzytė "Rėzeknė", cyrulis "vieversys" ir li.kstū. ~ lykstė "lingė" dar tada, kai latga- liai šiandienykščius žodžius R'eizekne, c'ėirul's', léikst'e dar tardavo Rézi-te, cirulis, likste (su ta pačia kirčio vieta ir priegaide). 1753 m. ilgasis i“ ra- šytas et: greičiausiai jis išverstas prieš 1519 m., nes balsis u' verčiamas ou kartu su 4* > et. Tai patvirtintų ir mūsų aptiktas skolinys sturys "kampas", latgalių dabar tariamas stgur's’ (radęs tikslesnę u: > ou virtimo data, lietuvi- ninkų skolinio su šiuo garsu K. Būga neturėjo). Tą nuomonę palaikytų ir seni lietuviškos kilmės Latgalos hidronimai Subinaite (Rėzeknės raj. ), Gintuve. Greičiausiai teisus K. Būga, kad ne tik Naujinio (Da u g.- pilio), bet ir Rėzytės (Rėzeknės) apylinkėse li e- tuvininkai gyveno jau XII amžiuje: prieš 1200 metus jų pasiskolintas Kėsų (vns. vard. Kėsys, la. Cėsis) vardas 1254 m. ir vėliau 1 tebebuvo nepakitęs (1285 m. vokiečiai Rėzytės pilį vadino Rossiten). Labai abejotina tik K. Būgos (1961, 573—574) hipotezė, kad XII— XIII a. Naugardo ir Pskovo žemes lietuviai puolė taip pat ne nuo Kernavės-Trakų- Vilniaus, o iš Naujinio ir Rėzytės pilių, nes apie jų didesnes pajėgas nėra žinių. Apie XIII—XIX a. Ciskodo apylinkių šnektą daugiau duomenų neturime. Per 6 amžius kažin ar ji būtų išlikusi izoliuota. Greičiausiai ji siejosi su ki- tomis lietuvių kalbos salomis tarp Subačiaus ir Indricos, kurių centras buvo Daugpilis. Palyginus K. Būgos ir mūsų tekstus, nežymūs fonetikos skirtumai grei- 139 čiausiai atsirado dėl to, kad K. Būga daugiau dėmesio kreipė ne į fonetiką: po 66 metų atsiranda kirčiuoti ė, o (greta e“, a“) ir dingsta nekirčiuotas ė (ga- lūnėje dažnai žymėtas netarmiškai), išlaikomas senųjų trumpųjų kirčiuotų a, e trumpumas, dėl latvių kalbos įtakos labiau atitraukiamas kirtis, perimamaly | daugiau skolinių (žr. toliau). II. Fonetika | 1. Balsių kokybė | Snektos balsiy sistema yra tokia (skliaustuose — fonemy variantai): i*(s1°) u“ i (hr) u (ie uo ė"€"o") (ee >) e-(a-) ar e (a) a Pavyzdžiai: septi-n'a.s "septynios", palaižu:kit"palaižykit", lietuv'ū"; mié- žei "miežiai", aštudni "aštuoni", teva teva tevs "prosenelis", kalbė-ja "kalbė- jo”, ké-3as "košės", išėja "išėjo", kalbd-t "kalbėti", Zmd-nas "žmonės", visi | "visi", čmžovla ~ čižylė, Kūkuc'uos "Kukūčiuose"; te pat "ten pat", galvė. "galva", škd5lu "mokyklą"; žėmi "žemę", giv'anam "gyvenome", kas, gala ~ galia "gali". Balsių variantai »* » £€* € būna po sukietėjusių priebalsių, o e, > — dau- giausia svetimžodžiuose, į d“, a paplatėjęs balsis e — prieš kietuosius (a* — kartais ir prieš minkštuosius) priebalsius. Įprastas balsio e variantas yra pa- | platintas, tariamas ir absoliutiniame žodžio gale, pvz., š'vint'a (balsis platėja į pabaigą — š'vint'ea) "šventė". | Pagal kirčiuotų (ir nekirčiuotų) ilgųjų senovinių balsių e€*, a“ išlaikymą šnekta priklauso žadininkams: gražiai sakyta té vas "tėvas", bra-lis "brolis". Bet kirčiuotame skiemenyje balsis e“ gali būti tariamas ir ze, net ė: (e), €* (po kietųjų priebalsių — dažniausiai a“), o kirčiuotas balsis a* — ir 0 (5*), uo: girdiejau, ma(uo)ktet, vain'u(e)kieli, važi(w)nieja.*, pažuriekit, tievas | tė vas / tėvas; gald-ja "galėjo", kalb'a-t', p'alada; pile ~ pylė (sl.) .”pjuklas” | (ir Za'E "žolė", pela — Būga 1911); gašpadi ris ~ gaspadoris (-ius), ma-ka., ma'teris, maskūlis, pa'nas, pū'ter'us, pja-v'am, pard-disu, sija'ja, šmū'tu, žma'gus, Zma-ne.s, varsta-tas; bac'ūnas / bac'énas, bra-lis | bré-lis, darba. | dorba, ka jam / ko-jam "kojomis", nezind ja / nezind ja, sa'pa | sé-pa, ša:kt | §6°kt, g'adiioja "giedojo". | Balsis e* (ad) turimuose pavyzdžiuose yra po priebalsių bl cj, garsas ie —podknrt balsis ar —podklmrpstov balsiso—podknrps 5 (po d — ir uo). Balsis 0 < air tuo labiau uo < 0 < a' fakultatyviai atsi- rado ne natūralia raida, o dėl latgalių tarmės įtakos (plg. jų dėrba "darbo", spuūorni "sparnai"). Todėl yra ir "hipernormalizmų", plg. pé-saku "pasakų" (bendrinės lietuvių kalbos įtakos negalėjo būti). Balsis o šnektoje visiškai naujas, atsiradęs tik paskutinėje tarmės atstovų kartoje. K. Būga (1961, 571) balsio o neužrašė nė viename žodyje ir netie- ? Skliaustuose žymime naujesnį tarties variantą, plg. makset / muokiet ir t.t. 140 siogiai neigė jo buvimą: "rašomosios kalbos balsį o visuomet atstoja a: labas "Įėbas, la. leja”, tvūra "tvora", pirtiés krasnis "krėsnis". : Garsą te (tė) < ė K. Būga savo užrašuose paliko daug kur: gieras, girdiejy, kaliedas, likstie "lingė", makiéti, nier, niesam, ridie, tiėvū. K. Būga šnektos e* kai kuriuose pavyzdžiuose atstatydavo į bendrinę kalba (mėžia, lyzeles, mindres, ragutés, dėvė, skragzde ir t.t.). Poroje žodžių vietoj bk. a ciskodiskiai šaknyje turėjo e: dé-we. "da- ve”, delge. ~ dalgė "dalgis" (Būga 1911). Latgalių tarmės pavyzdžiu (plg. Dzierkali " Dzerkali", viésture "vesture") mums jau ištarta ir dielg'a., didieli "didelį". Absoliutinéje žodžio pradžioje tarta ir e, ir a (< e): elksnis, ėpušė, bet ažaruos (Būga 1911). Čia, galbūt, kiek veikė ir progresyvinė balsių asimilia- cija (dar žr. priebalsių kietinimą). Nekirčiuotas prieškirtinis ie šnektoje dažnai (bet ne visada) vienbalsin- as: d'eni-kas "dieniūkas" (tvartas)”, n'ekd:c'a "niekėčia (gelda)", resuti-nas "riešutynas" (Būga 1961, 571), pre.menis ~ priemenis, latū.ve. "lietuvė", ‘att. viskei(-u) "lietuviškai", bet kieminé-ties, lietū.vis. Žodis 4: Zalas "ąžuo- las” galėtų liudyti ir apie nekir¢iuoto uo galimą rytietiska vienbalsinima iš- imtiniais atvejais. Snektoje dėsningai buvo ’ "puntininkuojama": tinai ~ tenai, gi.vinsu gy vensiu”, li.nkiski "lenkiški (kunigai)”, mindre. "nendrė", pinks’ penki“; ži.n- tas "žentas", pagali-st "pagalasti", trū“ša.s "“trašos", st-matas’ "sąmatas", kū.nigu. "kunigą", dungaūs "dangaus" , duntim, krunkli-s, kunkl'as, pasha bé tu, runda, unksts, ū.ntis, žū.ndas (Buga 1911) ir t.t. 2. Balsių kiekybė as Ilgieji balsiai. K. Būga (1961, 571) savo Ciskodo šnektos tyrinėjimą išdėstė aiškiai ir atvirai, neslėpdamas, nelygindamas neišstudijuo- tų dalykų: "ilgieji, neturėdami kirčio, rodosi, tapo pusilgiai. Bet mano ausis nėra visuomet ir visur nugirdusi balsių pusilgumo. Rėzytės [...] varde balsio € pusilgumo mano ausis del trumpo viešėjimo nėra nugirdusi. Taipaja ma- no ausis, del laiko trumpumo nespėjusi dar apsiprasti su ciskodiškių šnektos fonetika, anuomet dar negalėjo atskirti, ar nekirčiuotieji šių žodžių balsiai yra trumpi ar pusilgiai: ūžalas "ąžuolas", rešutinas "riešutynas", stajakai "stojokai", tila (randu parašyta ir: tila, tūlė = Ciskodo latvių tulle "tuolė") karvė "be ragų", denjkas "dieninikas (tvartas)”, n'ekacia "niekėčia (gelda)". Taigi jau K. Būgos laikais nekirčiuoti ciskodiškių ilgieji balsiai buvo su- trumpėję iki trumpųjų arba (kaip jam specialiai stebint atrodė) geriausiu atveju iki pusilgių. Nekirčiuotų balsių ilgumas — trumpumas (tuo labiau pu- silgumas, turėjęs atstoti ilgumą) nebebuvo balsinių fonemų skiriamoji (dife- rencinė) priemonė, todėl fonetiškai, be reikšmės skirtumo, buvo galima ištarti ir taip, ir taip. Ciskodiškių nekirčiuoti ilgieji balsiai dažniausiai yra trumpi, bet retkar- čiais (fakultatyviai) gali būti pusilgiai ar ilgi, pvz.: darba "darbo", dz.dzeli 141 "didelį", kū-lam "kūlėme", virala * "viralo", ža"lu ~ žolą ’ "žolę", diel'g'a. ~ delgė "dalgis", tievu. "tėvą", numi.ra.s | i.žmira“, kalb'ūja / kalbied-ja-, lietu.vninku / lietū.vninku. / lietd.vninku:. Nekirc¢iuoty balsių trukmės ”lais- ve! galima pademonstruoti ir to paties pateikėjo sakiniais: "Gū.da duktié at'ved'a s'anu viru | i prisa-k'a taip [kunigas Urbelis apie 1920 m. ka vaika. sanijas, ka Vatū.vi: Zanitus / su Vatū.vi, Zmd nu Tatū.vi imtu, a n'a latvičti". Prieškirtiniams balsiams išklikti ilgiems padeda ir antrinis kirtis (žr. to- liau). Pokirtinius balsius ilgus tie patys žmonės ištaria, kalbėdami latgališkai: Ciskadu“s, dzerévne-s'. b. Trumpieji balsiai. Kirčiuoti trumpieji balsiai šnekto- je būna trumpi arba pusilgiai (ribą tarp jų sunku ir nustatyti). Galiniame kirčiuotame žodžio skiemenyje balsiai kiek trumpesni, o negaliniame — ilge- lesni, kartais net ilgesni už tipiškus pusilgius, pvz.: pū*nis "daržinė", lind. s/ linus, sma: tu, visi / vist., akiec'd, juoda, mi.na, ži.na, bū.va, di.d'ali, gi. mene, kadrūli, Vatū.vni:-kas. K. Būga (1911), greičiausiai į šiuos subtilius niuan- sėlius nesigilindamas, čia žymėjo trumpą balsį: paukštis, grikiai, kelminiai 1 (grybai), kiškis, šilas, vinkšna; alūs, Sermuksnis, pusagrybiai; guoba, gira, meška, skara. A Snektoje trumpieji kirčiuoti balsiai a, e dažnai (bet ne visada) nepail- ginti: akis" "akis", dparam "apariame“, dara "daro", giv'anam "gyvenome" mala "malė", m'atu "mėtų", skragžd'a | skragžd'a: "kregždė", stalas "stalas", strazdas "strazdas", ša.k'a"m "šakėmis", žėmi "žemę", žamies "žemės", vana- gas "vanagas" ir t.t. Šie balsiai trumpi gali būti ir dvigarsiuose, plg: karve.s | karv'as "karvės", tvartan "į tvartą", varda / vėrda "vardo", vėrla "varlé”, © vérna "varna", bet šdrka ir t.t. Balsių a, e trumpinima (plg. gald-jau / galėjau ”galéjau”) stimuliuoja dažniau vartota latgalių šnekta (plg. jos prasa't "prašote" ir t.t.). K. Būga (1911) šiais atvejais žymėjo ilgus balsius: katinas, nėkalba, prašam. | Islaikant trumpumą kir¢iuotame skiemenyje, absoliutinio žodžio galo bal- sis a po priebalsių d b g k t | v tariamas su garso t atspalviu arba visai kaip &: grindéa ~ grinda "lubos, grindys", galvė "galva", lintė "lenta", pilė ~ pyla (sl.) "pjūklas", Sake / Saka ir t.t., bet lintas, Lietuvas ir t.t. Kaip daugeli rytiečių, tvirtagaliskai kir¢iuotame dvigarsyje ai pirmasis komponentas buvo susiaurintas £3, vėliau ir kirtis (priegaidė) į jį atitraukta, plg.: labet, pavalke: naragéi "noragai", bet g'arai. 3. Priebalsiai a. Dzukavim as. Šnektoje bk. priebalsius č dž prieš supriešakė jusius a i beveik visada atitinką c dz, o t d prieš i paprastai išlaikomi, pyz akiec'a, c'andi, Kukūc'ai, Ku-c'a, kviec'ai, nieka.c'a, svec'ai, tri. puc'a, tic darža: lis "tičių darželis", ti-kstunc'u., dz'avėna, bet dunkstis "stogas" , mart kdrtis (vezimui priveržti), kūtinas, Kuftin'uos, pati, pirtis, septi n'asdešimi slinksti-s, svetimi, ti.ltas, (s)tū'kstuntis, unksti. Kol kas daugiausia tik šios atsitiktinės ypatybės Ciskodas įėjo į lietuvių kalbotyros istoriją (Bū 142 1961, 571; Zinkevičius 1966, 139; Zinkevičius 1978, 81; Grinaveckienė 1980, 226, 238). Mat, yra išimčių, nors ir nežymių. Dar K. Būga (1911, 10) žodį žilvicis užrašuose ištaisė į žilvitis (apsiriko ar neaiškiai girdéjo?). Šio straips- nio autorius iš J. Kovalevskio į magnetofono juostą įrašė trū.puci ir trū.puti. Nors ši išimtis galėjo buti ir kiek atsitiktinė, nauja (analogija su trūpuc'a., sla- vų kalbų įtaka), bet jų greičiausiai buvo ir Čiskodo apylinkėse, kaip Daugpilio įr kitose šnektose. Dėl č, dž yra daugiau ir neabejotinų pavyzdžių: c'a / č'a (J. Novikas), unksč'aū, Būodž'ai (Būga 1911), Biiodzuos (oikonime šis dž tarpinis tarp dž ir dz). b. Priebalsių kietinim as. Snektoje beveik visada kietintas priebalsis I, dažnai — žr s š, retai — č m n p t v. Pagal poziciją, t.y. pa- gal balsius, prieš kuriuos turimuose pavyzdžiuose priebalsiai sukietėję, juos galima pavaizduoti taip: 7 de EE 5 1h OR Te r i .ee)e "ua č 1 eld a š 1. e e 1 1.78 e Pm 1 e e mn ė e a t ė e p e v e Pavyzdžiai: coor ta, palaiZu: kit, vazuniet, Zo.rkla- s, me.zZd ja, darza-lis, aZari, aZarués, pazam'u, Zamies, Zanijas, pazuriekit, važūoju, važūosu (- im), vaZdva, bet neZindja, Zibintiejus, žiedas, Zémi, grunéa, nardja, numi.ra. S; Taika, gierūlis, skra.gžd'a, nėturu, geraū, graudžz'a, graūsmas, bet „drignas, keturi, materis, nendri, susirinka, tri-lika, tri: 8, zZagre, regi / rag, regret; Cepulla, _vincuities, grunča, bet baini- dat; vi. rsm, sagta, sast te, sa saris, sasus, aisu, paradisu, vaziosu, bet jūokasi, namūosi, visi, septi“ ni, negi- wins (Buga 1911) / negi-vi.nsu; sas, késas, dėšara, Sawa, $€l'mas, bet Kaušinis, pušis, rasi-t, šilkinė, sirdijas, širdingas; did'alwu., galėjau, p'alūda, pi *Iė: ur dl, Za.lg, plali (Būga 1911), gelazinie, neldiskit, bet nakt'ali (1.d.), ūkas (sl.); nd.mura, prigi.ma, maitelis; giminė, ménasi. ., septi-nas; tvs, Ppatar'us; padas" "pėdas", kapaiku, la.patd, pailis; nevarta, privaiké, svaikas. Po viena pavyzdį užrašyta dar su sukietéjusiais d, c: daglas (plg. oikonima aglienai net Pasvalio raj., todėl tarp rytiečių šaknis dagl- plačiai žinoma), bac'inas / bacanas (sl. ): Palyginus su amžiaus pradžia, 1977 m. priebalsiai buvo kietinami kiek ažnėliau. Pagal turimus pavyzdžius priebalsis š kietintas mažiau negu ž, r, Paskutinieji (T, s) prieš i taip pat dažniausiai nekietinti. Prieš skiemenis "Užpakalinės eilės balsiais (plg. drignis — grunča) kietinta taip pat kiek 143 dažniau. Žodyje pilk (Būga 1911) I neminkštintas. Dar plg. sak / š'ūk / Saki. c. Kitos priebalsių ypatybės. Kai kurie pateikėjai (J. Novikas iš Girnakalių) dažnokai minkštino galinius priebalsius po priešakinės eilės balsių (kaip panevėžiškiai): mazgūtis', pirti.s', žilvitis | žulvi.tis', net puss’. Žodžio pradžioje prieš uo priebalsis v gali būti ir pridedamas, ir nepride- damas (ir tame pačiame žodyje — kaip kitose rytiečių tarmėse): viosvis, -ė | ūošvis, vuodai / uodsi, dar plg. vogl'us "ėglius". Ir kitoms tarmėms žino- moje poroje žodžių yra pridėtas s (skragždie, ti-kstuntis | sti-kstuntis (Būga 1911), įspraustas t: auštrinė, apinastris. A Kaip ir Uodegeny snektoje, del latgaliy tarmés įtakos kai kuriuose žodžiuo- se vietoj § cia, tariama sir vietoj 8 — š: sašu" šeši", šaukstas "šaukštas", vesta. "vežta", gi"vi.nšu, mū.ša " musė" , Saki" t, dar plg. plauna (pl'auna) ” pjaunai i Tik viename žodyje vietoj ž tariama z: zu.sts (Būga 1911)/ zūosis "žąsis", 4. Kirtis ir priegaidės Vienos šnektos formos nuo bendrinės kalbos skiriasi tuo, jog kirčiuojamos galūnėje (lietuvi: s, paukštis, slinksti- s, Saudi.klE, atmen'ū ”atmenu” i Rel nulūksi), kitos — žodžio pradžioje > == blabutė, latakas, pėleliškė, rūgulės. Ret- traukiamas į priešdėlį Si | mésupruiit "nesupranta"). Dar plg dvidėšimt "dvidešimt", širdijas. | Šiaurės rytinių šnektų ypatybė — retkarčiais šaknyje tariamas Salutini kirtis (kai galūnė trumpa, šaknis — ilga), padedantis išlaikyti ir pabrėžianti balsių ilgumą: pi EE (sl.) "pjūklas", pū*nis "daržinė", stūlai. | Del latgalių tarmės įtakos, kirčiavimo sistemos lyginimo, šalutinio kir: čio vertimo pagrindiniu dalyje žodžių kirtis atitraukiamas į pirmąjį skiem Čėpulis | Čėpulis, Kukūc'ai | Kūkuči, Pilvel'uos | Pil'vel'uos (oikonimų p ji forma — senesnė, užrašyta K. Būgos), jaūna pati, septs: ni, pi.nki, n suprunti. Zinoma, Jog rytiečių priegaidės vienbalsiuose nėra aiškiai skiriamos kodo, Uodegenų apylinkėse kirčiuotas tvirtapradis balsis d“ neretai labai tęsiamas, tariant jį kylančia tvirtagale intonacija (matyt, dėl latgalių t įtakos). Jau K. Būga (1911), matyt, realiai girdėtą tvirtagalę priegaidę šuose pagal kalbotyros mokslą taisė į tvirtaprade žodžiuose bldgu.s, m A gé ir paliko netaisytą žodyje neva“ rta. Mes atviro balsio a: tvirtagalę priegaidę paliekame ten, kur ji taip gir Fonologiškai ją įmanoma žymėti ir kaip tvirtapradę, nes bent Uodege poros kd'swe — ka-sne "košė — košė" tvirtagalis a visgi ilgesnis 7—10 1 visas žodis — 23—71 ms. Latvijos kalbininkas A. Breidakas, palydėjęs straipsnio autorių tirti kodo šnektos, informavo apie lietuvininkų latgališką šnektą. Ciskodi kalbėdami latgališkai, neištaria laužtinės priegaidės ir ilguosiuose skie 144 taria tik vieną priegaidę, tarpinę tarp latgalių krintančiosios ir viduriečių ky- lančiosios. Lietuviškai kalbėdami, galbūt jie taip pat taria vieną ir tą pačią priegaidę. Tai galėtų rodyti bent kirčiuoto balsio a“ priegaide. III. Gramatikos pastabos Šnektoje, kaip ir gretimų rytiečių, vartotas iliatyvas: pdrkelk drkli. k i- tan daiktai; laban nmuo kalna. važūoja; atk tvartan pada- bat; sun'a. neldiskit pirkén (painiojant — ir aisu Lietuvoj pazuré t); ; pateks. hiosna (- un) aisma "į apgėlus eisime” (Būga 1911). Užfiksuotas ir sie- kinys (ainu nama g u. |] t u), ilgėlesnė sangrąžinės bendraties galūnė -ies (radn'a saja kieminéties, raik'a kélties, vincéuities), atematiné forma paliéksta, trumpinimas dau < dav "davė", pilnesnė liepiamoji nuosaka: š a k i š &- ki miergdit'a. Retesni daiktavardžių, būdvardžių kamienai, veiksmažodžių asmetiuotės kaip ir gretimose vilniškių šnektose yra perėję į labiau paplitusius: sina "sū- naus"; gūla "guli", negal'a Pegalit, #-dZa "žydi", dar plg. blagu.s "blogi", geltdnu.s "geltoni", mažu.s "maži". Įvardžiuotinio būdvardžio daugiskaitos naudininke turėta galūnė -jiem: neduoda biedntejiem * "neturtingiems". Kaip visų rytiečių, sakyta brūngas'ai, jūunasai, mazasai, mielasai, sėnasai. Tikslo aplinkybė vartota ne su veiksmažodžio bendratimi, o esamojo laiko trečiuoju asmeniu: žagarū' niér kui g 4 u n a. Vietoj įprastinio kilmininko vartotas vardininkas: néturu d vi- lik a td -kstunclu. Vartoti rytiečių prielinksniai ažū "už", in "į", nuog "nuo", par "per" su vienaskaitos galininku ir daugiskaitos inagininku (naudininku — visi su abiem linksniais), taip pat slavų kalbų pavyzdžiu sudaryta konstrukcija su ant: bū.va a ž ū pastūku.; atėja in mū-m(s); atsitrduki n ug mani; „par pinkelais métais; par ménasi.; dienai ("dienoje") raik'a makiet / nu (= an ”ant”) dienas makiet. IV. Leksika Istorijai ciskodiskiai paliko tarmybes: apinastris "kamanos", apzndelis "atzindytas vaikas", atsdsaja ”pavalkai”, atslaimas (ačlaimas); auštrinė "auš- rine (zvaigzde)”, dang(s)tūs / darigtis "stogas", dešimtis (dešims) "dešimt", dieniūikas "diendaržis", dilgijnės "dilgėlės", drignis "vaivorykštė", gėras ot ras, gierdlis) "ériukas”, griaūzmas ( grūūsmas)? griaustinis" , grinčia (grunča) namas“, ryt. "gryčia", gurbas" tvartas", kėltuva" avis", krikštūkampė "krikš- tas“, kukulis "kepalas", I6bas "loma", lūmatas * rykštė audekle”, mėndrė "nendrė" , meskeris’ "meškerė" , mėšlas" *sąšlavos", ntekėčia "gelda", paklotūvė "paklodė" , pavėnis "baunksnis" , pirkia "troba", pūšagrybiai, rūgutės "važis" sarmatiotis’ "gėdintis", senagalis, sija ”balkis”, skalai "balanos", staklés "sto- vai”, stabda "toks sklastis”, stojokai "pagaliai vaikams vaikščioti", sujuke "su- išimaišę" , širdingas "nuoširdus", tūlė "be ragų (karve)”, uodėgiai (vuodėgi ai) "skėtės" , vėlenas "riestuvis", viršutinės grindys "lubos", žūgrė "noragas" 145 žėmė "asla", žybinis "griaustinis", žibintiejus "švietimo įrankis prieš žibalinę lempą (kur skalūs (balanas) spauzdava)“. Šnektoje yra, žinoma, tradicinių bei naujesnių slavizmų ir latvybių: čėsas "laikas", lopeta "kastuvas", pakaranos "laidotuvės", radnia * giminė", sedldti "balnoti", zoslanas * suolas" ir t.t:; egrulis “ vieversys", gulbinai "bulvės*", lykstė "lingė"; magiona.s "aguonos? , prast "suprasti", stastyti * "pasakoti" vakara. žvaigžne. "vakarinė žvaigždė“. Visu šiauriniu lietuvių-latvių paribiu šaūkti (plg. rus. seams) yra ir "vadinti". | Paminetas paskuitinis | *paskutinis", paskuigelis "staklių galas", priesaga -uiti vartojama ir gretimose Uodegėnų, Breslaujos, Daugpilio šnektose: pi: lū.it "pjauti", pilū.ja "pjauna", nunaimi.il. 1 V. Santykis su gretimomis šnektomis K. Būga (1961, 571) yra parašęs sakinį, kad "Ciskodo lietūvininkų šnek ta bevéik niekuo nesiskiria nuo Gryvos, Kalkuonės (Kalkuhnen) ir Laukesos apylinkės šnektos", kuriose jis, matyt, dar trumpiau tegalėjo būti. Ta Zink a nekritiskai pletojo E. Grinaveckienė (1980, 234). Tos pačios vilniškių tarmės šnėktos, be abejo, turi panašumų. Ciskodojjį Daugpilio šnektose panašiai kartais redukuojami nekirčiuoti ze, uo, priebal siai t, d prieš i (i, ie) beveik visada nebeverčiami, junginiai tj, dj retkarčiai tariami £, d, gali būti šalutinis kirtis, priesaga -dite (pvz. mergdité) k ¢iuojama evirtaprodithal, yra priesagos -usti, -énti, budvardziai daugiskaitt 7 vardininke vietoj galūnės -i turi -us, iš seno vartojamas iliatyvas, atematinia veiksmažodžiai, daug bendros leksikos (lietivninkas ir lietūvininkas, dangsti "stogas" ir dangtis, grinčia, skrėgždė ir t.t.), prielinksnis par "pas" ir t.t. Bet daugelis šių ypatybių gyvuoja ir Uodegėnų šnektoje (išskyrus -dii ir Breslaujos-Apso (ne visa leksika sutampa), ir kitose šiaurrytinėse vilnisk šnektose. Šnektų skirstymo pagrindas — fonetika. O pagal bendrinės ke bos kirčiuotų balsių ė, o tarimą ciskodiškiai priklauso "žadininkams" (t "tėvas", žūdis "žodis", ža.lč "žolė"), o daugpiliškiai — "žalininkams" (t žodis, ža.lE). Tai yra esminė fonetikos ypatybė, kuri neleidžia teigti, Jog 1 tos šnektos "beveik niekuo nesiskiria". Be to, Ciskodo apylinkėse bendrat -tie niekada neredukuojamas į -t'a., mažiau kietinami priebalsiai ir t.t. = Pagal kirčiuotų balsių ė, o tarimą Ciskodo apylinkės šnekta panašia yra į Uodegėnų ir Adutiškio šnektą. Fonetikos ir ypač leksikos panaši su Adutiškio šnekta 1911 m. užrašuose daugiausia nurodė ir K. Būga balsių kietinimu, dzūkavimu, žodžių galūnėmis ir t.t. Ciskodo šnek labiau panašesnė į Uodegėnų, o ne į Adutiškio šnektą. Jose panaši tinami priebalsiai (Uodegėnuose — labiau), yra ne tik priešdėliai at (vartojami ir Daugpilio, Breslaujos šnektose), bet ir in- "į", žodžiai "grindys, lubos", penėti *valgydinti" ir t.t., siekinys. Vilniškių tarmėje nepavyko rasti šnektos, su kuria ciskodiškiai vi taptų ir iš kurių būtų galėję kilti. Daugiausia nuo lietuvių kalbos plo 0 matyt, paskutiniaisiais amžiais atskyrė izoliuota raida. : | - 4 3 oY. 146 LITERATŪRA . 1911 : Ciskodo parapijos lietuvių šnekta. (VU MB D 490). . 1961 : Rinktiniai raštai 3, Vilnius. ; a K. 1984 : Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (1). — Lietuvos Mokslų akademijos darbai. A ser. 3, 83—91. aršva K. 1985 : Lietuvių kalbos tarmės ir jų kontaktai Latvijoje (2). — Lietuvos Mokslų akademijos darbai. A ser. 1, 118—126. Grinaveckienė E. 1980 : Daugpilio apylinkių lietuvių šnektos fonetika. — Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 223—239. Manteuffel G. 1879 : Inflanty Polskie. — Poznan. Zinkevičius Z. 1966 : Lietuvių dialektologija, Vilnius. Zinkevičius Z.1978 : Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius. Bpež gar A. B. 1987 : Ponemuxa aamzasrvcxur 2080poe aamuuicxo8o Abra: JUAIPONHUA U CUNIDPONUS (Mawurnonucs). — Ilayrasnunic. p EE < ių oO AB DIE MUNDART DER UMGEBUNG VON CISKODAS Zusammenfassung Ciskodas (lettisch Tiskadi) war die entferntste, alte litauische Insel in Latgale und uberhaupt in Lettland. Er ist iber 100 km von der Grenze Republik Litauen nach Norden und uber 75 km von Daugavpils. In 7—9 Dorfern der Umgebung von Ciskodas wohnten die Litauer wenigstens seit dem 17. Jahrhundert. Nach der Meinung von K. Būga sollte man hier litauisch auch in den Jahren 1478 —1519 aprechen, als die Latgalen den Laut u' in ou verwandelten. Die Mundart hat die wichtigsten Besonderheiten des angrenzenden Gebietes von Wilna (”Zadininkai”) erhalten. In der betonten Silbe kann der Vokal e wie ie ausgesprochen sein, sogar wie e*, £°, a“, der Vokal a" — auch >", uo, vgl. tievas "Vater", Sa'kz ”"springe” und so weiter. Die unbetonten langen Vokale verkurzten sich bis kurz oder halblang. So sind auch die betonten kurzen Vokale. Am Ende des absoluten Wortes wird der Wokal a nach den Konsonanten d, b, g, k, t, I, v mit der Schattierung des Lautes £ oder fast wie £ ausgesprochen. Die Konsonanten č, dž vor den Vordervokalen d, u entsprechen in der Mundart fast immer c, dz, aber t, d vor i bleiben gewohnlich erhalten, z. B.: akiec’a ” Egge”, aber dunksti's ”Dach”. Fast immer wird der Konsonant [ hart, oft sind hart 2, r, s, š, selten ¢, m, n, p, t, v, z. B.: grunca, čužu' la, azart usw. Wenn die Endung des Wortes kurz ist, die Wurzel aber lang, wird in den nor- dostlichen Mundarten von Wilna in der vorletzten Silbe die Nebenbetonung ausge- sprohen, z. B. pu nis ”Scheune”. 147