Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Aloyzas VIDUGIRIS DĖL ZIETELOS ŠNEKTOS PRIKLAUSOMYBĖS IR KILMĖS Zietelos (Дятлово, Дзятлава, Здетела, Зецело, l. Zdzięcioł) šnekta yra bene pati mišlingiausia iš visų iki šiol žinomų lietuvių kalbos šnektų. Ji nesutampa nei su viena dabartine lietuvių kalbos šnekta ar tarme. Dėl Zietelos šnektos ir jos kilmės yra pareikšta įvairių nuomonių. Tačiau daugumai jų trūksta pagrįstumo. Čia norima išsamiau paanalizuoti Zietelos šnektos santykius su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, daugiau pateikti autentiškų Zietelos šnektos duomenų ir pareikšti vieną kitą hipotetinę mintį. Iš visų pakraštinių lietuvių tarmių Zietelos šnekta yra daugiausia nutolusi į pietus. Nuo Lietuvos valstybės sienos ji atsijusi daugiau kaip per 100 km, apie 20 km už Nemuno, pusiaukely tarp Lydos ir Slanimo, prie Zietelos upės (kairiojo Maučėdės (Maučadės) intako). Zietelos šnekta yra domėjęsi ir ją tyrę daugelis įvairių tautų kalbininkų: E. Volteris, J. Rozwadowskis, K. Būga, P. Arumaa, J. Gerulis, Chr. Stangas, E. Frenkelis, J. Balčikonis, J. Senkus, T. Sudnik, A. Nepokupnas ir kt. Iki Antrojo Pasaulinio karo bene daugiausia medžiagos apie Zietelos šnektą buvo sukaupęs vienas žymiausių to meto lietuvių ir vokiečių baltistų bei dialektologų Jurgis Gerulis (G. Gerullis). Zietelos ir Lazūnų* šnektoms jis skyrė ypatingą dėmesį. Po dukart jis buvo atvykęs į šias abi šnektas. Pirmą kartą į Zietelą J. Gerulis atvažiavo 1928 ar 1929 m., tačiau tąkart dėl tuometinės lenkų valdžios trukdymų teišbuvo tik tris dienas (iš Zasečių kaimo lenkų policija jį išvarusi, nes neturėjęs visų reikiamų raštų, leidimų). Antrą kartą jis atvyko su savo asistentu, norvegų baltistu Chr. Stangu 1930 m. ir išbuvo beveik pusantro mėnesio (nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo mėn. galo). Juos globojo buv. Zasečių kaimo mokytoja Kotryna Žukelytė-Juodienė. Deja, per karą visa surinkta medžiaga žuvo kartu su kalbininku. Išliko negausiai tik lapelių su J. Gerulio užrašytais žodžiais didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Prof. J. Gerulis dėl savo išvaizdumo, greitos orientacijos, aštraus proto ir sąmojaus daugeliui paliko gilų įspūdį. Be to, zieteliškiams jis imponavo, kad nakvodavo tik sode, miegmaišyje (nes pirkios viduj pjaudavo blusos). Už sugaišintą laiką informantams dosniai atsilygindavo. Mokytoja K. Žukelytė-Juodienė nuolat kartojo, kad ”Zietelos tarmės niekas taip gerai neištyrė kaip profesorius Gerulis”. Zietelos apylinkėje kartu su J. Geruliu savo surinktąją medžiagą — trumpą Zasečių kaimo šnektos fonetikos ir morfologijos aprašą — 1958 m. paskelbė Chr. Stangas (Stang 1958: 171—201). Tikriausiai ne be J. Gerulio įtakos pagal I ketinimą Zietelos šnekta laikoma izoliuota ir labiausiai atsijusia rytų lietuvių tarme. Tačiau dėl nosinių ą, ę ir dvigarsių an, en tarimo ji nesanti griežtai rytietiška ir išsiskirianti iš kitų Vilniaus krašto šnektų (Stang 1958: 173). * Į Lazūnus J. Gerulis su Chr. Stangu atvyko iš Gervėčių (DW 1930:176) 127 Iš tiesų Zietelos lietuvių šnekta dabar ištisai nesutampa nė su viena esama lietuvių kalbos tarme. Ji tarsi sudaryta iš įvairių lietuvių kalbos tarmių — vienomis ypatybėmis daugiau priartėja prie rytų aukštaičių, vilniškių, kitomis — prie artimiausių kaimynų pietų aukštaičių, trečiomis — prie pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) ir kitų. Dažniausiai tam tikros ypatybės pagal paplitimą ar reiškinio užimamą plotą apima kelias patarmes ar tik kurią nors jų dalį. Todėl prieš pradedant skirstyti atskiras Zietelos šnektos ypatybes pagal skirtingą paplitimą, pirmiausia reikia pasakyti, kad daugeliu bendrų bruožų, kaip ir kitos tarmės, taip ir Zietelos šnekta sutampa ir nesiskiria nuo pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Zietelos šnekta turi tą patį garsyno inventorių, daugiausia tuos pačius žodžių darybos ir kait ybos modelius, daug tos pačios leksikos ir sintaksės. I. Pirmiausia apžvelgtini Zietelos šnektos santykiai su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis. Atskiros Zietelos šnektos ypatybės lyginamos paeiliui su tokiomis pat rytų, pietų ir vakarų aukštaičių tarmių ypatybėmis pagal jų paplitimo arealus. Sutampantiems Zietelos ir lyginamų šnektų reiškiniams lokalizuoti pasitelkiami ”Lietuvių kalbos atlaso” (toliau —LKA) fonetikos (LKA II), morfologijos (LKA III) ir leksikos (LKA I) duomenys. 1. Zietelos šnekta šliejasi prie pietrytinių lietuvių kalbos tarmių (t.y. pietų ir rytų aukštaičių ar tik prie tam tikros jų dalies) pagal šiuos f o n e t i k o s bruožus: a) vietoj žodžio pradžios balsio e tariamas a, pvz. aglė~eglė, aikit~eikit(e), ažeras~ežeras, aža~ežė (plg. LKA II 26—28, žemėl. Nr. 9, 10); b) po sukietėjusio l pakinta e tipo balsių kokybė, t.y. vietoj e, ė tariama a, ɛ, pvz., lākia~lėkia, laidžia~leidžia, sāulė~saulė, sāulą~saulą, žolė~žolė (plg. LKA II 33—35, 48—50, žemėl. Nr. 15, 16, 31, 32); c) išlaikomas nesuvienbalsėjęs prielinksnis ir priešdėlis in ”į”, pvz., in lauką~į lauką, in rudenį~į rudenį, in turgu~į turgų, in(t)āugo, inbėgo, inlindo (plg. LKA II 68—69, žemėl. Nr. 53, 54); d) neturintys afrikatų ē kamieno daiktavardžių dgs. kilm. bitį~bičių, mergytį~mergyčių ir ē kamieno veiksmažodžio būtojo kartinio laiko 1 a. jėdiau~ėdžiau, metiau~mečiau (plg. LKA II 95—96, žemėl. Nr. 80); e) išlaikomas būsimojo laiko veiksmažodžių vns. 1 ir 2 a. formų senovinis galūnės kirtis, pvz., aisù~eisiu, aisi~eisi, nešù~neštu, nešì (plg. LKA II 177, žemėl. Nr. 108); f) daiktavardžių su priesaga -ėja kirčiavimas pagal trečiąją kirčiuotę, pvz., audėja, pjovėja (plg. LKA II 128—129, žemėl. Nr. 110); m o r f o l o g i j o s: a) vietoj įo kamieno vartojamos įo kamieno vardažodžių formos, pvz., jaučias ”jautis”, medžias ”medis” (plg. LKA III 23—24, žemėl. Nr. 2, 3); b) vietoj baritoninio kirčiavimo įįo kamieno daiktavardžių vartojami oksitonai, pvz., sprindys, žvirblýs (plg. LKA III 24, 26, žemėl. Nr. 5, 8); c) vyriškosios giminės daiktavardžių vns. naud. galūnė -(i)u (bk. -ui), pvz., árkliu ”arkliui”, piemeniu ”piemeniui”, žmogù ”žmogui” (plg. LKA III 40—43, žemėl. Nr. 36, 39); d) einamojo vidaus vietininko, iliatyvo formų vartojimas, pvz., tanà laukàn ”į tą lauką”, pirkčion, laukiuosna, tvartuosnan (plg. LKA III 54—55, žemėl. Nr. 48); e) asmeninių įvardžių vardininkas ānas, -à, ānys, -os ”jis, ji, jie, jos”. 128 Vartojami tam tikri vienodi žodžiai (leksemos) ar jų variantai: a) akėčia ”padargas žemei purenti, akėčios” (plg. LKA I 107—108, žemėl. Nr. 47); b) apušė~epušė ”drebule” (plg. LKA I 165—166, žemėl. Nr. 92); c) brauktuvė ”įrankis linams brukti, bruktuvė” (plg. LKA I 122, žemėl. Nr. 59); d) dalgė ”įrankis javams ar žolei pjauti, dalgis” (plg LKA I 111, žemėl. Nr. 50); e) niekočia ”skobtas pailgas indas, gelda” (plg. LKA I 67—68, žemėl. Nr. 21); f) pirčia ”valstiečių gyvenamasis namas, troba” (plg. LKA I 34, žemėl. Nr. 2) ir kt. 2. Vien tik su rytų aukštaičių vilniškių tarme Zietelos šnektą siejančių (bet besikiriančių nuo pietų aukštaičių) ypatybių neužfiksuota. Yra tik morfologinių ypatybių. Tačiau diachroniniu požiūriu tai daugiausia archaizmai, kadaise, kaip rodo senieji raštai, plačiai vartoti: a) tariamosios nuosakos formos su morfologinės reikšmės netekusiomis dalelytėmis, postpozicijomis -be, pvz., būčiabe, nešččiobe, būtbūbe, sukčiobės. Zietelos šnektos tos dalelytės priebalsis suduslėjęs, pvz., būčiap, dirpčiap, aičiapė, sukčiapės, siktųsčpės. Gervėtiškiai vietoj dalelytės b(p) turi k: būčiak, naveičiak, aitųk. sūčkiakės (plg. LKA III 107—108, 111—112, žemėl. Nr. 103, 104, 107); b) vien tik pakraštinėse lietuvių šnektose (Dieveniškėse, Gervėčiuose, Lazūnuose ir Zieteloje) išlikę keturi vietininkai, iš kurių daugiausia jų nykstančios formos yra —esamasis pašalio vietininkas, adesyvas, pvz., arklėp, bėrnip, manip, mūsip, kárveip, vištàip ir einamasis pašalio vietininkas, aliatyvas, pvz., arkliop, josp, mūsumųp, namóp (plg. LKA III 55—56, žemėl. Nr. 48); c) iš Rytų Lietuvos tik Zietelos ir Lazūnų šnektose tevartojama atematinė esamojo laiko 3 a. veiksmažodžio forma ait ar aĩt ”eina” (plg. LKA III 89—90, žemėl. Nr. 87). Tačiau ir šis sutapimas nėra esminis, nes tą formą turėjo Mažosios Lietuvos lietuviai, o vakarų žemaičiai jos pagrindu turi pasidarę visą paradigmą. Apskritai Lazūnų ir Zietelos šnektas sieja nemaža ir kitokių sutapimų, pvz., vietoj būva ar būna vartojama forma būsta (plg. LKA III 91, žemėl. Nr. 84); vietoj gỹja—gỹsta (plg. LKA III 91—91, žemėl. Nr. 88); giema, greta Zietelos giėsta ”gieda” (plg. LKA III 88—89, žemėl. Nr. 85); deminutyvai su priesaga -àitas, -(i)ù, pvz., Lazūnų mergutà, mergùtos, Zietelos kiškùtas, mergùčios, vaikùtas; žodis žáisti, žáidžia, žáidė 1. griežti, groti (muzikos instrumentais) 2. lošti (kortomis, šachmatais), 3. siausti, laigyti ir kt. 3. Su pietų ir pietiniais vakarų aukštaičiais ar tam tikromis jų dalimis Zietelos šnektą jungia keletas ypatybių: iš fonetikos — išlaikomi sveiki mišrieji dvigarsiai am, an, em, en, pvz., kãmpas, lángas, penkì, sémti (plg. LKA II 83—88, žemėl. Nr. 68—71); iš morfologijos — a) būsimojo laiko vienaskaitos 1 a. atematinių veiksmažodžių vartojimas, pvz., būsu ”būsiu”, aisù ”eisiu”, sakỹsu ”sakysiu” (plg. LKA III 104, žemėl. Nr. 102); b) tariamosios nuosakos vns. 2 a. formos su ”dzūkiška” galūne -ai, pvz., būtài, sakýtai, sùktai, atsiuktái, tik retkarčiais būtum, būtumei (plg. LKA III 108—109, žemėl. Nr. 105); c) deminutyvai su priesaga -ùkas, pvz., arklùkas, bernùkas, grūdùkas, retkarčiais bernùkas (plg. LKA III 130—131, žemėl. Nr. 116); d) apibendrin-ta veiksmažodžių su priesaga -yti daryba, pvz., augỹti, kabỹti, lỹgyti, skūbyti 129 (plg. pastarojo vedinio paplitimą LKA III 151, žemėl. Nr. 142); iš leksikos — a) kiemas ”aikštelė prie gyvenamojo namo” (plg. LKA I 45, žemėl. Nr. 9); b) klonis ”pailgas žemės pažemėjimas, slėnys” (plg. LKA I 178—179, žemėl. Nr. 103); c) vežimas ”arklių traukiama važiuoklė, ratai” (plg. LKA I 89—90, žemėl. Nr. 34). 4. Daugiau yra tokių ypatybių, pagal kurias Zietelos šnekta atsiskiria nuo pietų ir rytų aukštaičių ir sutampa su vakarų aukštaičių pietinėmis patarmėmis, tiek su vadinamaisiais kauniškiais, tiek su buv. Mažosios Lietuvos baltsermėgių ir striukių šnektomis. Iš tokių bendrybių minėtina keletas: Esminės yra fonetinės bendrybės: a) išlieka nepakitę sutrumpėję galūnių akutinių a (<*ǫ́<*án), e (<*ę́<*én) balsiai, pvz., suprieveiksmėjusios ā, į ā ir ē kamieno vardažodžių vns. įnagininko formos — basaminčia ”basnirčia”, nakčia, pakluone, tadā (plg. LKA II 23—24, 35—36, žemėl. Nr. 5, 17) ir o kamieno vardažodžių vns. vietininko (inesyvo) formose — kelē ”kelyje, kelionėje”, klūone, tvārte (plg. LKA II 35, žemėl. Nr. 17), b) paprastai išlaikomi nepakitę tvirtagaliai šaknis ir galūnės nosiniai ą, ę (<*an, *en), pvz., grąžtas, grąžtēlis, tęsa ”tesia”, tęsiotis, tę kārvę, raṅką, pripūvę (plg. LKA II 61—67, žemėl. Nr. 44—51). Tik tvirtagradį nosinį ą daugiausia atliepia dvibalsis -ai, kaip Mažosios Lietuvos, rečiau kauniškių šnektoje, pvz., gelāistuwas ”galastuvas”, pagelāisk ”pagalask”, kaisnūs ”kasnis”, kāisni ”kasnį”, inkāisk ”užkask” (Gerullis, Stang 1933: 9,11) ir galbūt ā, į ā ir ē kamieno vardažodžių vns. įnagininko formos sa baltā rankāi, sa didelai kārvei. Visiškai taip pat, kaip pietinių vakarų aukštaičių, kauniškių tariamas žodis áržuolas (plg. LKA II 61—62, žemėl. Nr. 44); c) kirčiuotų tvirtagradžių mišriųjų dvigarsių i, u + l, m, n, r pirmasis sandas nepailgėja, pvz., dirba, kūlsim, pilnas, stūmti (plg. LKA II 38—39, žemėl. Nr. 20); d) antrinių ā kamieno veiksmažodžių su priesaga -yti būsimojo laiko 3 a. galūnės y nesutrumpėja, pvz., darȳs, prašȳs, sakȳs (plg. LKA II 60—61, žemėl. Nr. 42); e) zieteliškiai kaip ir vakarų aukštaičiai nedzūkuoja, t.y. sakoma, pvz., áudžia, jáučiai, nakčia || nakčiái, dvi, marti, pati (plg. LKA II 93—97, žemėl. Nr. 80); f) visada kietai tariamas sutrumpėjusios bendraties priebalsis t, pvz., dirbt, nėšt, pjāut (K. Būga po šio t net rašė rusišką kietinamąjį ženklą ъ — būt, sakytō, siūtō (plg. LKA II 106—107, žemėl. Nr. 90). Iš morfologijos minėtinas momentinių veiksmažodžių su priesaga -telėti vartojimas, pvz., áikštelėti, bāchtelėti ”pokštelėti”, žvīltelėti ”žvilgtelėti” (plg. LKA III 152, žemėl. Nr. 143): pietų aukštaičių tik -terėti ar -terti. Nuo pietų aukštaičių skiria ir prie vakarų aukštaičių ir kartais kitų tarmių Zietelos šnektą šlieja ir atskiri žodžiai (leksika): giriā ”medžiais apaugusi vieta, bet koks miškas” (plg. LKA I 191—192, žemėl. Nr. 113), vedegā ”lenktais ašmenimis kirvis loviams ir geldoms skobti” (plg. LKA I 187, žemėl. Nr. 33), taip pat įvairūs kiti žodžiai, kurių paplitimas nebuvo tirtas, pvz., kārtis ”ilgas plonas nugenėtas medžio kamienas”: pietų aukštaičių šatrā; mélžti ”spaudant spenius išgauti pieną iš tešmens”: pietų ir rytų aukštaičių vilniškių láidytį; mūlkti ”ryti” (Mažosios Lietuvos tarmių žodis) ir kt. 130 5. Vien tik su pietų aukštaičiais Zietelos šnekta siejančių ypatybių nedaug. Iš fonetinių pietų aukštaičių ir Zietelos šnektos sutapimų galima nurodyti gana platų dėl kirčio pailgėjusio balsio e tarimą visuose skiemenyse, nepriklausomai nuo po jo einančio skiemens sudėties, pvz., dėst ”deda”, gėrt, gėria, kėlia, nėša, párneše, svẽčias, vaikẽlis, vẽda, J Rozwadowskis transkribuoja 'a : d'ága, šilt'ális. Tikriausiai dėl kontaktų su pietų ar rytų aukštaičiais kai kurie Zietelos šnektos atstovai vietoj nosinių ą, ę pavartodavo į, ų, pvz., ištįst, prispejį ”prinokę”, tį~tę ”ten”, tusýt~tusýt, arba padžuk(u)odavo, pvz., ciesą~tiesą, cionáik~cionáik, dzieškà~dzieškà (sl. ”duonkubilis”), skaudžia~skaudžia vietoj skaust, skaūsti ”skauda” ir pan. Iš morfologijos Zietelos šnektai ir pietų aukštaičiams minėtina bendrybė yra daugiskaitos vietininko, ines yvo formų galūnė -sa, pvz., juosà, klūonuosà, namuosà, savosà pirkiosa, vienuosà marškinuosà (plg. LKA III 72—73, žemėl. Nr. 67), iš leksikos — kai kurie žodžiai ar jų formos, pvz., dirgėlė”dilgėlė” (plg. LKA I 167—168, žemėl. Nr. 94), priemnė”priemenė” (plg. LKA I 38, žemėl. Nr. 5) ir kt. 6. Nemaža pagunda yra Zietelos šnektą sieti su vadinamuoju priedžūkiu (pagal senąją tarmių klasifikaciją su vidurio aukštaičių pietine dalimi apie Birštoną, Jiezną, Stakliškes). Šios apylinkės įeina į į kietinimo plotą, kurį kerta kelios nosinių ą, ę siaurinimo izofonos, apima minėtos beafrikatės formos (bìtų, áudiau), vartojami deminutyvai su priesaga -utas (kiškūtas, vaikūtas) ir kt. Tačiau visa bėda, kad Zietelos šnekta savo reiškinių įvairumu nesileidžia įspraudžiama tik į priedžūkio plotą. 7. Zietelos šnekta savo atskirais reiškiniais kartais nesiriboja ir visomis aptartomis tarmėmis. Pavyzdžiui, su šiaurinėmis lietuvių kalbos tarmėmis Zietelos šnektą verčia sieti aukštesniojo laipsnio pailgėjantis balsis e: brangẽsnis, garãšnis, mažãšnis. Kitos ypatybės, pavyzdžiui, būtojo kartinio laiko 3 a. forma bìt, bìti ”buvo”, taip pat prielinksnio ir priešdėlio sa vartojimas vietoj su verčia kreipti akis į jau išnykusias Mažosios Lietuvos lietuvių šnektas. Visi čia suminėti Zietelos šnektos ir pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ypatybių gretinimai bei lyginimai, žinoma, yra sąlygiški. Daugelį gretinamų dalykų, be abejo, skiria didžiulis laiko nuotolis. Per daugelį metų ar šimtmečių tų ypatybių arealai gali būti smarkiai pakitę, tuos reiškinius skiriančios ar jungiančios izofonos ar izoglosos į vieną ar kitą pusę gerokai pasislinkusios, atsiradę inovacijų. Naujų dalykų, ypač skolinių netrūksta ir Zietelos šnektoje. Tačiau greta yra nemaža užsikonservavusių ir senų dalykų, kurių pagrindinėse lietuvių kalbos tarmėse daug kur nebelikę. Iš būdingesnių Zietelos šnektos ypatybių sugretinimo su atitinkamais rytų pietų ir vakarų aukštaičių tarmių reiškiniais matyti, kad Zietelos šnekta yra savita ir iki galo nesutampa nė su viena lietuvių kalbos tarme. Zietelos šnektoje, kaip ir artimiausiose pietų aukštaičių šnektose yra tarsi susilieję du skirtingi klodai ar srautai: rytų (pietų) aukštaičių ir vakarų aukštaičių. Lyginant Zietelos šnektą su pietų aukštaičių, skirtumas yra tas, kad pietų aukštaičių patarmę yra užklojęs storokas rytų aukštaičių tarmės sluoksnis, o 131 Zietelos šnektoje dar vyrauja vakarų aukštaičių tarmės pagrindas. Tai rodo, kad formuojantis Zietelos šnektai, jos saitai su pietų aukštaičiais buvo riboti. II. Žymiai keblesnis yra Zietelos lietuvių kilmės klausimas. Iki šiol daugiausia buvo palaikoma nuomonė, kad Zietela yra Prūsijos išeivių šnekta, nuo XIII a. užsikonservavusi slavų apsuptyje. Tokiai nuomonei susidaryti pasitarnavo apiel276 m. Ipatijaus metraštyje atsiradęs įrašas, kad nuo vokiečių vergovės pabėgusius prūsus priėmęs Traidenis ir vieną jų dalį apgyvendinęs Gardine, o kitą Slanime (PSRL II:874). Vieni mokslininkai manė apie Zietelą įsikūrusius prūsus (Keppen 1927: 39; Volter 1912: 151—160), kiti — sūduvius (jotvingius) (Kamiński 1953: 63; Otrembskij 1961: 7—8). Pirmasis Zietelos šnektos tyrėjas E. Volteris nurodė ir daugiau ištraukų iš Dusburgo kronikos, kur kalbama po prūsų sukilimo numalšinimo bėgusius Pagudės ir Bartos sričių gyventojus į Lietuvos valdomą Gardino sritį. Jis pirmasis nurodė keletą savitų Zietelos šnektos ypatybių, primenančių vakarų baltus (Volter1912: 152—160). Žinoma, negalima atmesti prielaidos, kad apie Zietelą nebuvo apsigyvenę pabėgėlių prūsų ar sūduvių. Gal tik per daug nekritiškai tos metrašččių užuominos mokslininkų priimamos, kaip gatavas atsakas į klausimą, iš kur apie Zietelą atsirado lietuvių. Niekas nekėlė klausimo, kaip į slavišką aplinką patekę vakariniai baltai galėjo sulietuvėti. Tarsi užtektų vien Lietuvos kunigaikščio Traidenio vardo. Antra vertus, negalima neigti, kad tiems atsikėlėliams neturėjo įtakos Lietuvos valstybė, į kurios sudėtį šis kraštas pateko nuo XIII a. vidurio. Tačiau turint omenyje to meto savivaldą ir administracinį aparatą (dėl kurio, jeigu išvis toks buvo, lietuviškumo reikia labai abejoti) toks izoliuotas sūduvių ar prūsų virtimas lietuviais (sulietuvėjimas) sunkiai įsivaizduojamas. Iš esmės visai kitaip Zietelos lietuvių kilmės klausimą kelti verčia pati Zietelos šnektos sistema, jos santykiai su kitomis lietuvių tarmėmis ir pati geografinė padėtis. Geografiškai Zietelos šnekta yra buv. senovinėse sūduvių (jotvingių, arba dainavių; dėl jų pavadinimų žr. Būga 1961: 126—130; Zajączkowski 1940: 57—76) žemėse, kurias anksti pradėjo kolonizuoti rytų ir vakarų slavai. Iš pietryčių pusės čia viena po kitos XI a. buvo pastatytos rytų slavų tvirtovės — Valkaviskas, Slanimas, Zditovas, Zaslavlis, Minskas, Naugardukas, Gardinas — iš kurių buvo renkamos duoklės, skelbiama krikščionybė, asimiliuojami vietos gyventojai. Iš pietvakarių į prūsų ir sūduvių žemes įnirtingai veržėsi lenkai. Nepajėgdami vieni palaužti prūsų ir sūduvių pasipriešinimo, 1230 m. iš Vengrijos į pagalbą pasikvietė Kryžiuočių ordiną (Dundulis 1968: 38). Specialiai prieš sūduvius 1254 m. buvo sudaryta Haličo Voluinės, Mozūrų kunigaikščio ir Vokiečių ordino sąjunga, siekusi pasidalyti užgrobtas žemes (Tautavičius 1994: 4). Sūduvių gyventa teritorija palaipsniui mažėjo. Pietuose istorikų išskiriamos trys ryškesnės ribos — Būgas, jo intakas Narevas (Narvis) ir pagaliau Narevo intakas Bebras (Tautavičius 1994: 6). Sūduviai XIII a. (prieš pat jų išnaikinimą) lokalizuojami į šiaurę nuo Bebro ir Luko upių, tarp Nemuno vidurio ir Ramintos girios (Nalepa 1964: 60; Ivinskis 1990: 43). Už šių ribų sūduviai buvę daugiausia tik persikėlėliai (Kamiński 1953: 63 tt.; Nalepa 1964: 11—60). Mūsų nuomone, šios sūduvių ribos buvo daugiau politinės, negu tikrosios, etninės. Svetimųjų kolonizuotose žemėse, be abejo, dar ilgą laiką užsiliko tiek lie- 132 tuvių, tiek sūduvių ir prūsų. Ar ne dėl čia gyvenusių baltų genčių ir jų priešinimosi aukštutinė pietų panemunė (Valkavisko, Słanimo, Zditovo, Naugarduko, Gardino sritys) buvo pramintos Juodąja Rusia?! Atmintis apie vakarinėje to ploto dalyje gyvenusius sūduvius išliko iki XIX a. vidurio (Gaučas 1974: 21—24). Nuo seno čia gyvenusius sūduvius rodo ir vietovardžiai. Be žinomų Bugo aukštupio kairiojo intako Kšna (iš Kirsna, žr. V. Toporov 1959: 251—261) ir dūrinių su sandu -da (Jaselda, Sokolda; Būga 1961, 601—602), dar minėtini upėvardžiai — Žėlva (kairysis Nemuno intakas ir miestas Gardino sr t.), Žietela (Maičėdės kairysis intakas, buv. ež. ir miestas, dabar Diatlovas Gardino srt.), kaimai — Dainava, Zasėčiai (Zietelos apyl.). Ilgai tvėrusią baltų slavų dvikalbystę liudija A. Mickevičiaus gimtųjų vietų ežero pavadinimas Svitezj (ar Svitiazi), kuri paraidžiui atliepia sūduviškas Alytaus rajono ežero vardas Svaitingis (A. Nepokupno sugretinimas). Vien jau šių hidronimų kilmės neįmanoma paaiškinti vakarų baltų persikėlėliais. Pietų Lietuvoje dėl priebalso s vietoj š, matyt, archaijiškas (sūduviškas yra upėvardis Visinčia (Šalčios dešinysis intakas Šalčininkų rj.), plg. Vaišėtis (Trakų rj. ež.), Veisiejis (Lazdijų rj. ež.) ir Vėžintas (Anykščių rj. ež.), Viešintà (Kupiškio rj. up.) (Skardžius 1973: 70; kitaip — Vanagas 1981: 388). Šalčios ir Visinčios upių baseino šnektose diftongoidas ie dažnai suvienbalsėja iki i, pvz., gìdó ”giedojo”, prìmė ”priėmė” (plg. LKA I 38, žemėl. Nr. 5). Įdomu, kad Visinčios aukštupys visiškai sutampa tautosilabinių dvigarsių am, an izofona. Galbūt prie sūduviškų pavadinimų reikėtų priskirti vietovardžius, neturinčius afrikatų, pvz., Minàitai (Lydos rj. k., plg. Mináičiai Šiaulių rj. k.), Skubėtai (Vilniaus rj. Jasiūnų apyl. k.), Žlàuktai<* Žlàugtai<* Žliaugtà up. (Šalčininkų rj. k.); plg. Pabėtai (Labguvos apyl. k.), Šuketai (Šakių rj. k.) ir kt. Vakarų baltams būdingų (ar priskirtinų) kalbos elementų yra likę ir Zietelos šnektoje. Tai daugiausia tokios ypatybės, kurių kitur nebeišliko ar jų pėdsakų pasitaiko spėjamosiose buv. vakarų baltų, ypač sūduvių žemėse. Daugumas jų yra fonetinio pobūdžio. Zietelos šnekta, kaip ir vakarų aukštaičių pietinės patarmės yra bene geriausiai išlaikiusi vakarietišką (sūduvišką) vokalizmo sistemą: 1. ”Nesutamsėję” jau minėti tautosilabiniai dvigarsiai am, an, em, en, nosiniai ą, ę, sutrumpėję akūtiniai galūnės -a, -e (beje, vakarų aukštaičių pietinių patarmių — vadinamųjų kapsų, zanavykų, dabartinių kauniškių, taip pat baltsermegių ir striukių Mažojoje Lietuvoje — pagrindu susiformavusi moderni lietuvių bendrinė kalba kartais trukdo suvokti tų tarmių archaiškumą); 2. Nepasibaigęs dvibalsio ei virtimo į ie procesas (pvz., svìėkas, sviekatà, pasvėik ir sveikas, sveikatà, šievà, rečiau tìep (< teip), dažniau tep ir tik vie-kest, vi-kėst ”veikiau”; 3. Galbūt ir balsio u prieš priebalsį v virtimas i žodžiuose brivai ”ant-akiai”, liežùvis ”liežuvis”, žìvis ”žuvis” (Volter 1912: 158); 133 4. Nedėsningas vns. vardininko galūnės trumpinimas, pvz., arkliukas ”arkliukas”, nieks, vaiks (Būga 1961: 136; Zinkevičius 1987: 262). Iš būdingesnių senovinio konsonantizmo liekanų minėtinos šios: 1. Desningas priebalsio z tarimas vietoj ž žodžiuose bažnyčia, žąsis ”žąsis” arba pramaišiui žemė, žėⁱmà, žuvis, žvaigždė, dažniau žvėris, zverys, žėmė, žamė, žiemà, žiùvs, žvaigždė, rečiau žvėris ir kt. Priebalsis s vietoj š dažniausiai tariamas prieš priebalsį v, pvz., svéntina, svỹ(k)ščia, svìr(k)ščia greta švéntina, švỹ(k)ščia, švìr(k)ščia ”švilpia”. Galimas daiktas, s, z priebalsiai vietoj š, ž yra išlikę ar atsiradę dėl slavų kalbų atitinkamų garsų analogijos, bet vargu ar ji gali visiškai paneigti vakarinių baltų substrato vaidmenį. Juo labiau, kad šis reiškinys yra išlikęs ir pietų aukštaičių pietiniais pakraščiais (apie Druskininkus, Kabelius ir kt.); 2. Veikiausiai sūduvių laikų archaizmas yra priebalsių junginius st(rt.), šč, št, žd vartoti be įspraustinių priebalsių k, g (jeigu tai nėra atvirkštinis reiškinys, t.y. supaprastinimas, plg. Endzelīns 1974: 430–431), pvz., aúštas, kartais áukštas, paũštė ”paukštis”, mỹstė ”ryškstė” (plg. prūsų ryste), rúštas, rũštus ”rūgštus”, skráždė ”kregždė”, suìrščia~suìrščia, žvìrždos ”smėlis, žvirgždas”, bet paprastai anksti, mègsta, mińkštas; 3. Priebalsio j atsiradimas vietoj v asmeninių įvardžių vns. įnagininko ir kartais vns. adesyvo formose, pvz., sajĩm ”savimi”, tajĩm ”tavimi”, rečiau sajĩp, tajĩp ”tavip” (plg. prūsų màim ir Lazūnų šnektos maimì, taimì, maimīn, taimīn); 4. Nedėsningi priebalsių pakitimai, iš kurių kiek dažniau priebalsiai t, d prieš priešakinės eilės balsius, kaip ir pietų aukštaičių pietiniais pakraščiais išvirsta į k, g pvz., rečiau girgėjau, dž. girdėjau, gĩrsa < dĩrsa, dĩrsė, kìltas, dž. pàdegė, dž. pàdegė, šìlkis, dž. šìltis ”šiluma, ugnis, žiburs”, viršùkinė, dž. viršùtinė; 5. Ribotas afrikatų vartojimas, pvz., dañčio ”danties”, danteĩ ”dantys”, gaidỹ, gardỹ, gaidžiãmì ”gaidžiams”, jáutìus, ramteĩs, žodeĩ ”žodžiai”, žodžius, žodeis, greta dañčio, gaidžių, žodžiais, neminint desningų, aiškintinų analogija formų — bitù, éduau, metùai ir kt. Kai kurios ypatybės, čia paminėtos tarp fonetinių reiškinių, gali būti traktuotinos kaip morfologinės, pvz., o kamieno vardžodžių vns. vardininko kartais trumpinama galūnė -as, savitos asmeninių įvardžių vns. įnagininko formos. Prie morfologinių reiškinių reikia skirti tariamosios nuosakos vns. 2 asmens formą su galūne -ai, pvz., būtai, aitai, sakytai. Kad ši inovacinė galūnė yra pakankamai sena, rodo pietų aukštaičiuose išlikęs jos tvirtapradis kirčiavimas ir paplitimas nuo Kuršių marių Mažojoje Lietuvoje (Gerullis, Stang’as 1933: 48) iki izofonos am, an ir Zietelos pietryčiuose (LKA III 108—409, žemėl. Nr. 105), t.y. spėjamosiose buv. sūduvių nadrūvių ir skalvių žemėse. Iš vakarų baltų genčių kalbos veikiausiai paveldėta būtojo laiko 3 a. forma bit(i) (plg. latvių bija ”buvo”), prielinksnis ir priešdėlis sa(-) ir kt. Deja, kol kas per maža žinoma apie pačią sūduvių kalbą. Dabar daugiausia medžiojami atskiri jos reliktai, archaizmai. Spėjama, kad sūduvių kalba buvusi tarpinė tarp lietuvių ir prūsų, bet nežinia, kiek ji išlaikiusi bendrų 134 bruožų ir su viena ir su kita kalba. Taip pat nežinia, kiek ir kokių bruožų yra paveldėję ir kiek gavę naujų lietuvių ir slavų asimiliuoti dabartiniai sūduvių palikuonys. Lietuvių ir jų kalbos įtaka sūduviams ir artimiausiems jų kaimynams, manoma, pradėjo reikštis nuo V—VII a. po Kr., kai į rytines (centrines) baltų žemes ėmė veržtis rytų slavai (Mažiulis 1994: 6). Tarp vakarų baltų tikriausiai įsikūrė ir nemaža lietuvių pabėgėlių iš rytinių sričių. Į lietuvių tautybės formavimosi sūkurį greit buvo įtrauktos ir kitos baltų gentys. Matyt, XIII a. pradžioje, dar prieš Kryžiuočių ordino atsikraustymą, nemaža sūduvių, kaip ir jų artimiausių kaimynų nadrūvių ir skalvių, jau buvo smarkiai aplietuvėję ar sulietuvėję. Panašiai sūduvių asimiliacijos procesas turėjo vykti ir apie Zietelą. Galimas daiktas, kad pro Zietelą tam tikru metu yra ėjusi riba tarp sūduvių ir smarkiai rytų slavų spaudžiamų lietuvių. Tai rodytų dvejopai vadinamas Zietelos apylinkėse kaimas — lietuviškai Dainavà, o slaviškai Jatviaž (Jacvež). Abu šie pavadinimai yra etnoniminės kilmės ir reiškia tą pačią sūduvių gentį. Dėl to ne tik šio kaimo, bet ir Zietelos apylinkės lietuvių kilmę linkstama aiškinti Ipatijaus metraštyje nurodytais prūsų ar sūduvių pabėgėliais. Tačiau, anksti lietuviams ir sūduviams pradėjus maišytis, nebūtina tik sūduvius laikyti atėjūnais. Juk atėjūnai, manoma, yra ir patys slavai. Antra vertus, jeigu čia ir buvo atsikėlusių sūduvių įkurtų kaimų, tai vien Dainavos kaimo dvigubas pavadinimas išduoda, kad jų atsikelta jau į lietuvišką ar sulietuvėjusį savo gentainių aplinką. Tokiu būdu, laikui bėgant, matyt, yra sulietuvėję ir daugiau pietuose ir pietvakariuose (apie Gärdiną, Slänimą, Valkaviską, Prużanus, Bälstogę ir kt.) izoliuotų sūduvių gyvenviečių. Tai rodo čia išlikęs nemažas baltiškos ir lietuviškos toponimijos, antroponimijos, skolinių sluoksnis ir baltų, lietuvių kultūros pėdsakų (Nepokupnyj 1976: 5—198; Nepokupnas 1983: 5—199; Laučiūtė 1982: 9—150; Kondratiuk 1985: 10—250; Zinkevičius 1987: 43—135; 1993: 84—89; 1994: 15—23; Gaučas 1988: 195—213; LTE IX: 241). Zietelos lietuvių šnekta, anksti atsidūrusi rytų slavų (Halico Voluinės kunigaikščių) valdžioje ir jų kultūrinėje aplinkoje, ilgą laiką buvo atskirta nuo pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Platus panemunių ruožas dėl nuolatinių rytų slavų ir net totorių puldinėjimų ir kovų su sūduviais ir lietuviais buvo smarkiai ištuštėjęs ir virtęs dykra (Łowmiański 1931: 56—57). Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valdymo metais, aprimus karams, tos vietos vėl buvo apgyventos, tik dabar jau daugiausia mišriai. Nuo XIV a. iki XVII a. vidurio lietuvių gyvenamos sritys nors ir ne visada kompaktiškai nusidriekė iki Zietelos, bet ir toliau (plg. Zinkevičius 1993: 31—39; 1994: 19—23 ir ten pridėtus žemėlapius). Deja, silpstant Lietuvos valstybingumui, sparčiai lenkėjant lietuvių bajorijai ir bažnyčiai, sąlygos lietuvių kalbai gyvuoti susidarė labai nepalankios. Daug gyvybių kainavo karai su Rusija ir Švedija, ypač XVII a. žiauri rusų kariuomenės okupacija, kilęs badas ir kelios maro epidemijos. Nemaži lietuvių plotai tarp Zietelos ir pietų aukštaičių sunyko. Todėl daugelis garsyno ir kitokių pakitimų, vykusių pietų aukštaičių tarmėje, Zietelos šnektos nebepasiekė. 135 LITERATŪRA Būga K. 1961: Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai. — Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 126—156; Jotvingių žemės upių vardų galūnė -da. — Ten pat, 601—602. Dundulis B. 1968: Lietuvių kova dėl valstybinio savarankiškumo 15 amž. Vilnius: Mintis. DV 176 — Dzienik Wileński, 176, 1930. Endzelīns J. 1974: O savočných k i g v baltijskich jazykach. — Endzelīns J. Darbu izlase 2, Rīga: Zinātne, 420—433. Gaučas P. 1974: Jotvingiai 19 a? — Mokslas ir gyvenimas 2, 21—24. Gaučas P. 1988: K voprosu o vostočnych i južnych granicach Litovskoj etničeskoi territorii v srednevekovje. — Balto — slavjanskie issledovanija 1986, Moskva: Nauka, 159—213. Gerullis J., Stangas Chr. 1933: Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas. Ivinskis Z. 1990: Lietuvos istorija. Lietuvos kraštas ir kaimynai. — Tautinė mokykla 5, 42—45. Kamiński A. 1953: Jaćwież. Łódź. Keppen P. 1827: O proizchoždenii, jazyke i literature litovskich narodov, SPB. Kondratiuk M. 1985: Elementy bałtyckie w toponimii i mikrotoponimii regionu Białostockiego, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Wydawnictwo Polskiej akademii nauk. Laučiute J. 1982: Slovarj baltizmov v slovianskich jazykach, Leningrad: Nauka. LKA I — Lietuvių kalbos atlasas 1, Lek­sika, Vilnius: Mokslas, 1977. LKA II — Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982. LKA III — Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas, 1991. Lowiański H. 1931: Studja nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego 1, Vilno. LTE I — Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 9, Vilnius: Mokslas. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4—9. Nalepa J. 1964: Prowizoryczna mapa plemion jaćwieskich. — Nalepa J., Jaćwięgowie. Nazwa i lokalizacja, Białystok: Panstwowe wydawnictwo naukowe — Warszawa. Nepokupnas A. 1983: Baltai slavų giminaičiai, Vilnius: Mokslas. Nepokupnyj A. 1976: Balto — severoslavjanskie jazykovyje sviazi, Kiev: Naukova Dumka. Otrembskij J. 1961: Jazyk jatviagov. — Voprosy slavianskogo jazykoznanija 5, Moskva. PSRL II — Polnoe sobranie russkich letopisej 2, SPB, 1908. Salys A., Ivinskis Z. 1963: Sūduviai. — Lietuvių enciklopedija 29, Boston, 114—125. Sedov V. V. 1987: Balty. Finno—ugry i balty v epochu srednevekovja, Moskva: Nauka, 411—419, Karty 1, 48. Skardžius P. 1973: Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė, reikšmė. — Lituanistikos darbai 3. Brooklyn, 9—72. Stang Chr. 1958: Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — Norsk Tidsskrift for sprogvidenskap 18, Oslo, 171—201. Tautavičius A. 1994: Jotvingiai, dainaviai, sūduviai, polekšėnai ir... — Lietuvos mokslas 2, Kn. 1(2), 4—14. Toporov V. N. 1959: Dve zametki iz oblasti baltijskoj toponimii. — Rakstu krājums, Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība, 251—261. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Volter E. 1912: Sledy drevnich Prusov i ich jazyka v Grodnenskoj gub. — Izvestija otdelenija russkogo jazyka i slovesnosti Imperatorskoj Akademii Nauk 1911, 16, Kn. 4, SPB, 151—160. Zajączkowski S. 1940: Kajp jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais. — Lietuvos praeitis 1, sąs. 1, Kaunas, 57—76. 136 Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Z. 1994: Kur prieš šimtmečius lietuviškai (baltiškai) kalbėta... — Lietuvos mokslas 2, Kn. 1(2), 15—23. ZUM STAND UND ZUR HERKUNFT VON ZIETELA Zusammenfassung Aus dem Vergleich der charakteristischeren Besonderheiten der Mundart von Zietela mit den entsprechenden Erscheinungen der östlichen, südlichen und westlichen hochlitauischen Mundarten sieht man, daß die Mundart von Zietela eigentümlich ist und völlig mit keiner Mundart der litauischen Gegenwartssprache zusammenfällt. In ihr haben sich zwei verschiedene Schichten oder Reihen der Mundarten vereinigt: das Ost-(Süd-) und Westhochlitauisch. Beim Vergleich der Mundart von Zietela mit der südlichen hochlitauischen Mundart sieht man, daß die letztere von der dicken Schicht der östlichen hochlitauischen Mundart zugedeckt wurde, aber in der Mundart von Zietela dominiert noch klar Grund der westlichen Mundarten (südlichen Untermundarten) des Hochlitauischen (”kapsų”, ”baltsėrmegių” und ”striukių”). Sie haben sich im Land der Sudauer, Nadrauer und Schalauer formiert und am wenigsten von den anderen litauischen Mundarten beeinflußt waren. In der Mundart von Zietela erhaltengebliebene dicke Schicht sudauischer Hydronyme erlaubt uns nicht ihre Herkunft nur durch die in Jahrbüchern erwähnten westbaltischen Flüchtlinge zu erklären. Obwohl eine Übersiedlung der Sudauen oder Preußen gewesen sein könnte, so mußten sie in die von Ostslawen (Dregoviči), früh kolonisierte westbaltische Länder zu den noch nicht slawisierten eigenen Stämmen übersiedeln. Die Letzteren sollten noch früher mit den von Ostslawen gestoßenen Litauen zusammentreffen und die ganze Zeit der Konsilidation der litauischen Sämme und ihrer Volksformierung Kontakte haben. Später wurden die Verbindungen von Zietelern mit den südlichen Hochlitauern infolge der verschiedenen politischen Ereignisse, der Unglücksfälle und der früh slawisierten einzelnen Umgebungen begrenzt. Die große Zahl der Veränderungen im Lautbestand und andere, die sich in der hochlitauischen Südmundart befanden, erreichten die Mundart von Zietela nicht. Auf dieser Weise haben sich in der Mundart von Zietela viele charakteristische Elemente der Westbalten erhalten. 137