Dėl Zietelos šnektos priklausomybės ir kilmės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Aloyzas VIDUGIRIS DĖL ZIETELOS ŠNEKTOS PRIKLAUSOMYBĖS IR KILMĖS Zietelos (darnoso, Il3arnasa, 3aetena, 3eueno, |. Zdzigciol) šnekta yra bene pati mislingiausia iš visų iki šiol žinomų lietuvių kalbos šnektų. Ji nesutampa nei su viena dabartine lietuvių kalbos šnekta ar tarme. Dėl Zie- telos šnektos ir jos kilmės yra pareikšta įvairių nuomonių. Tačiau daugumai jų trūksta pagrįstumo. Čia norima išsamiau paanalizuoti Zietelos šnektos santykius su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis, daugiau pateikti autentiškų Zietelos šnektos duomenų ir pareikšti vieną kitą hipotetinę mintį. Iš visų pakraštinių lietuvių tarmių Zietelos šnekta yra daugiausia nutolusi į pietus. Nuo Lietuvos valstybės sienos ji atsijusi daugiau kaip per 100 km, apie 20 km už Nemuno, pusiaukely tarp Lydos ir Slanimo, prie Zietelos upės (kairiojo Maūčėdies (Maūčadies) intako). Zietelos šnekta yra domejesi ir ją tyrę daugelis įvairių tautų kalbininkų: E. Volte- ris, J. Rozwadowskis, K. Būga, P. Arumaa, J. Gerulis, Chr. Stangas, E. Fraenkelis, J. Balčikonis, J. Senkus, T. Sudnik, A. Nepokupnas ir kt. Iki Antrojo Pasaulinio ka- ro bene daugiausia medžiagos apie Zietelos šnektą buvo sukaupęs vienas žymiausių to meto lietuvių ir vokiečių baltistų bei dialektologų Jurgis Gerulis (G. Gerullis). Zietelos ir Lazūnų“ šnektoms jis skyrė ypatingą dėmesį. Po dukart jis buvo atvy- kęs į šias abi šnektas. Pirmą kartą į Zietelą J. Gerulis atvažiavo 1928 ar 1929 m., tačiau tąkart dėl tuometinės lenkų valdžios trukdymų teišbuvo tik tris dienas (iš Zasečių kaimo lenkų policija jį išvariusi, nes neturėjęs visų reikiamų raštų, leidimų). Antrą kartą jis atvyko su savo asistentu, norvegų baltistu Chr. Stangu 1930 m. ir išbuvo beveik pusantro mėnesio (nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo mėn. galo). Juos globojo buv. Zasečių kaimo mokytoja Kotryna Žukelytė-Juodienė. Deja, per karą visa surinkta medžiaga žuvo kartu su kalbininku. Išliko negausiai tik lapelių su J. Gerulio užrašytais žodžiais didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Prof. J. Gerulis dėl savo išvaizdumo, greitos orientacijos, aštrauš proto ir sąmo- jaus daugeliui paliko gilų įspūdį. Be to, zieteliškiams jis imponavo, kad nakvodavo tik sode, miegmaišyje (nes pirkios viduj pjaudavo blusos). Už sugaišintą laiką in- formantams dosniai atsilygindavo. Mokytoja K. Žukelytė-Juodienė nuolat kartojo, kad "Zietelos tarmės niekas taip gerai neištyrė kaip profesorius Gerulis“. Zietelos apylinkėje kartu su J. Geruliu savo surinktąją medžiagą — trumpą Zase- čių kaimo šnektos fonetikos ir morfologijos aprašą — 1958 m. paskelbė Chr. Stangas (Stang 1958: 171—201). Tikriausiai ne be J. Gerulio įtakos pagal | kietinimą Zie- telos šnekta laikoma izoliuota ir labiausiai atsijusia rytų lietuvių tarme. Tačiau del nosinių 3, ¢ ir dvigarsiy an, en tarimo ji nesanti griežtai rytietiška ir išsiskirianti iš kitų Vilniaus krašto šnektų (Stang 1958: 173). * Į Lazūnus J. Gerulis su Chr. Stangu atvyko iš Gervėčių (DW 1930:176) 127 Iš tiesų Zietelos lietuvių šnekta dabar ištisai nesutampa nė su viena esama lietuvių kalbos tarme. Ji tarsi sudaryta iš įvairių lietuvių kalbos tarmių — vienomis ypatybėmis daugiau priartėja prie rytų aukštaičių, vilniškių, kito- mis — prie artimiausių kaimynų pietų aukštaičių, trečiomis — prie pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių) ir kitų. Dažniausiai tam tikros ypatybės pagal paplitimą ar reiškinio užimamą plotą apima kelias patarmes ar tik kurią nors jų dalį. Todėl prieš pradedant skirstyti atskiras Zietelos šnektos ypatybes pagal skirtingą paplitimą, pirmiausia reikia pasakyti, kad daugeliu bendrų bruožų, kaip ir kitos tarmės, taip ir Zietelos šnekta sutampa ir nesiskiria nuo | pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Zietelos šnekta turi tą patį garsyno in- ventorių, daugiausia tuos pačius žodžių darybos ir kaitybos modelius, daug tos pačios leksikos ir sintaksės. I. Pirmiausia apžvelgtini Zietelos šnektos santykiai su kitomis lietuvių kalbos tarmėmis. Atskiros Zietelos šnektos ypatybės lyginamos paeiliui su tokiomis pat rytų, pietų ir vakarų aukštaičių tarmių ypatybėmis pagal ju pa- plitimo arealus. Sutampantiems Zietelos ir lyginamų šnektų reiškiniams loka- lizuoti pasitelkiami "Lietuvių kalbos atlaso" (toliau — LKA) fonetikos (LKAS IT), morfologijos (LKA III) ir leksikos (LKA I) duomenys. 1 1. Zietelos šnekta šliejasi prie pietrytinių lietuvių kalbos tarmių (t.y. pie- ty ir rytų aukštaičių ar tik prie tam tikros jy dalies) pagal šiuos fone ti. "kos bruožus: a) vietoj žodžio pradžios balsio e tariamas a, pvz. aglėveglėj atkit~ etkit(e), dZeras~ézeras, azi~ezia (plg. LKA II 26—28, žemėl. Nr. 9, 10); b) po sukietéjusio I pakinta e tipo balsių kokybė, t.y. vietoj e, ė tariama a, €, pvz., lakia~lekia, ldidZia~IéidZia, sdulte~sdule, sdulg~saule, ole~ zolé (plg. LKA II 33—35, 48—50, zemél. Nr. 15, 16, 31, 32); c) islaiko- mas nesuvienbalséjes prielinksnis ir priešdėlis in ”{”,pvz., in latkg~j laūką, in rūdenį=į rudenj, in turgyu~j turgų, in(t)dugo, inbego, inlifido (plg. LKA II 68—69, Zemél.- Nr. 53, 54); d) neturintys afrikatų € kamieno daiktavardžių dgs. kilm. batiy~ bičių, mergytiy~mergyciy ir e kamieno veiksmažodžio bū: tojo kartinio laiko 1 a. jėdiauvėdžiau, metiati~meciai (plg. LKA II 95—96 žemėl. Nr. 80); e) išlaikomas būsimojo laiko veiksmažodžių vns. 1 ir 2 a formų senovinis galūnės kirtis, pvz., aisūrmetsit, aisi~eisi, nesu~nesiu, nes (plg. LKA II 177, zemél. Nr. 108); f) daiktavardžių su priesaga -ėja kiréia- vimas pagal trečiąją kirčiuotę, pvz., audėja, pjovėja (plg. LKA II 128—129 žemėl. Nr. 110); morfologijos: a) vietoj 120 kamieno vartojamo: 40 kamieno vardažodžių formos, pvz., jduéias "jautis", mėdžias "medis" (plg LKA III 23—24, žemėl. Nr. 2, 3); b) vietoj baritoninio kirčiavimo iio ka mieno daiktavardžių vartojami oksitonai, pvz., sprindis, žvirblijs (plg. LK/ III 24, 26, žemėl. Nr. 5, 8); c) vyriškosios giminės daiktavardžių vns. na galūnė „(iju (bk. -ui), pvz., drkliu "arkliui", piemeniu "piemeniui" , žmog "žmogui" (plg. LKA III 40—43, žemėl. Nr. 36, 39); d) einamojo vidaus vietininko, iliatyvo formų vartojimas, pvz., tana laukan "į tą lauką", pirkios laukiiosna, tvdrtuosnan (plg. LKA III 54—55, žemėl. Nr. 48); e) asmenini įvardžių vardininkas anas, -a, dnys, -os "jis, ji, jie, jos”. 128 mr Vartojami tam tikri vienodi žodžiai (leksemos) ar jų variantai: a) akėčia "padargas žemei purenti, akėčios" (plg. LKA I 107—108, žemėl. Nr. 47); b) apušėvepušė "drebulė" (plg. LKA I 165—166, žemėl. Nr. 92); c) brauktuvė "įrankis linams brukti, bruktuvė" (plg. LKA I 122, žemėl. Nr. 59); d) dalgė "įrankis javams ar žolei pjauti, dalgis" (plg LKA I 111, žemėl. Nr. 50); e) niekočia "skobtas pailgas indas, gelda" (plg. LKA I 67—68, žemėl. Nr. 21); f) pirkia "valstiečių gyvenamasis namas, troba" (plg. LKA I 34, žemėl. Nr. 2) ir kt. 2. Vien tik su rytų aukštaičių vilniškių tarme Zietelos šnektą siejan- čių (bet besikiriančių nuo pietų aukštaičių) ypatybių neužfiksuota. Yra tik morfologinių ypatybių. Tačiau diachroniniu požiūriu tai daugiausia archaiz- mai, kadaise, kaip rodo senieji raštai, plačiai vartoti: a) tariamosios nuosakos formos su morfologinės reikšmės netekusiomis dalelytėmis, postpozicijomis -be, pvz., būčiabe, neščiobe, butybe, sukcidbés. Zietelos šnektos tos dalelytės priebalsis suduslėjęs, pvz., būčiap, dirpčiap, aičiapė, sūkčiapės, sūktųsipės. Gervėtiškiai vietoj dalelytės b(p) turi k: būčiak, nuveičiak, aityk. sūkčiakės (plg. LKA III 107—108, 111—112, žemėl. Nr. 103, 104, 107); b) vien tik pakraštinėse lietuvių šnektose (Dieveniškėse, Gervėčiuose; Lazūnuose ir Zie- teloje) išlikę keturi vietininkai, iš kurių daugiausia j jų nykstančios formos yra —esamasis pašalio vietininkas, adesyvas, pvz., arkliep, bėrnipi, manip, mūsip, kdrveip, vištaip ir einamasis pašalio vietininkas, aliatyvas, pvz., arkliép, josp, musump, namdp (plg. LKA III 55—56, žemėl. Nr. 48); c) iš Rytų Lietu- vos tik Zietelos ir Lazūnų šnektose tevartojama atematinė esamojo laiko 3 a. veiksmažodžio forma ait ar atti "eina" (plg. LKA III 89—90, žemėl. Nr. 87). Tačiau ir šis sutapimas nėra esminis, nes tą formą turėjo Mažosios Lietuvos lietuviai, o vakarų žemaičiai jos pagrindu turi pasidarę visą paradigmą. Apskritai Lazūnų ir Zietelos šnektas sieja nemaža ir kitokių sutapimų, pvz., vietoj būva ar būna vartojama forma būsta (plg. LKA III 91, žemėl. Nr. 84); vietoj gūja—gūsta (plg. LKA III 91—91, žemėl. Nr. 88); giema, greta Zietelos giesti "gieda" (plg. LKA III 88—89, žemėl. Nr. 85); deminutyvai su priesaga -ūtas, -(1)a, pvz., Lazūnų mergutd, mergūtos, Zietelos kiškūtas, mergucios, vaikūtas; žodis Zdisti, ZdidZia, žaidė 1. griežti, groti (muzikos instrumentais) 2. lošti (kortomis,šachmatais), 3. siausti, laigyti ir kt. 3. Su pietų ir pietiniais vakarų aukštaičiais ar tam tikromis jų dalimis Zie- telos šnektą jungia keletas ypatybių: iš fonetikos — išlaikomi sveiki mišrieji dvigarsiai am, an, em, en, pvz., karūpas, langas, penkt, sémt (plg. LKA II 83—88, žemėl. Nr. 68—71); iš morfologijos — a) būsimojo laiko vienaskaitos 1 a. atematinių veiksmažodžių vartojimas, pvz., būsu "būsiu", aisū "eisiu", sakysu "sakysiu" (plg. LKA III 104, žemėl. Nr. 102); b) tariamosios nuo- sakos vns. 2 a. formos su "dzūkiška" galūne -ai, pvz., būtai, sakyjtai, sūktai, alsuktdi, tik retkarčiais būtum, butumei (plg. LKA III 108—109, žemėl. Nr. 105); c) deminutyvai šu priesaga -ukas, pvz., arklūkas, bernūkas, grūdukas, retkarčiais berniūkas (plg. LKA III 130—131, žemėl. Nr. 116); d) apibendrin- ta veiksmažodžių su priesaga -yti daryba, pvz., augyti, kabyti, ljgyti, skūbyti 129 (plg. pastarojo vedinio paplitimą LKA III 151, žemėl. Nr. 142); iš leksikos — a) kiémas "aikštelė prie gyvenamojo namo” (plg. LKA I 45, žemėl. Nr. 9); b) klonis "pailgas žemės pažemėjimas, slėnys" (plg. LKA I 178—179, žemėl. Nr. 103); c) vežimas "arklių traukiama važiuoklė, ratai" (plg. LKA I 89—90, žemėl. Nr. 34). 4. Daugiau yra tokių ypatybių, pagal kurias Zietelos šnekta atsiskiria nuo pietų ir rytų aukštaičių ir sutampa su vakarų aukštaičių pietinėmis pa- tarmėmis, tiek su vadinamaisiais kauniškiais, tiek su buv. Mažosios Lietuvos baltsermėgių ir striukių šnektomis. Iš tokių bendrybiy minėtina keletas: Esminės yra fonetinės bendrybės: a) išlieka nepakitę sutrumpėję galūnių akūtiniai a (<*ą<*dan), e (<*¢<*én) balsiai, pvz., suprieveiksmėjusios a, ia ir € kamieno vardažodžių vns. inagininko formos — basamenéia "basnir- čia", nakčia, pakluone, tada (plg. LKA II 23—24, 35—36, žemėl. Nr. 5, 17) ir 0 kamieno vardažodžių vns. vietininko (inesyvo) formose — kelė "kelyje, kelionėje", klūone, tvarte (plg. LKA II 35, žemėl. Nr. 17), b) paprastai išlai- komi nepakitę tvirtagaliai šaknies ir galūnės nosiniai ¢, ¢ (<*an, * en), pvz., grąžtas, grąžtėlis, tėsa "tęsia", tasidtis, tą karvę, ranką, pripūvę (plg. LKA II 61—67, žemėl. Nr. 44—51). Tik tvirtapradį nosinį ¢ daugiausia atliepia dvi- balsis -az, kaip Mažosios Lietuvos, rečiau kauniškių šnektose, pvz., geldistuvas "galąstuvas", pageldisk "pagalask", kaisngs "kasnis", kdisnį "kasnį", inkdisk "užkąsk" (Gerullis, Stang 1933: 9,11) ir galbūt a, iair e kamieno vardažodžių vns. įnagininko formos sa baltdi rankdi, sa didelai karvei. Visiškai taip pat, kaip pietinių vakarų aukštaičių, kauniskiy tariamas žodis drzuolas (plg. LKA II 61—62, žemėl. Nr. 44); c) kirčiuotų tvirtapradžių mišriųjų dvigarsių £, u + I, m, n, r pirmasis sandas nepailgeja, pvz., dirba, kulsim, pilnas, stūmti (plg. LKA II 38—39, žemėl. Nr. 20); d) antrinių a kamieno veiksmažodžių su priesaga -ytt būsimojo laiko 3 a. galūnės y nesutrumpėja, pvz., daris, prasys, sakis (plg. LKA II 60—61, žemėl. Nr. 42); e) zieteliškiai kaip ir vakarų auks- taičiai nedzūkuoja, t.y. sakoma, pvz., dudžia, jaučiai, nakčia || nakčiai, dvi, marti, pati (plg. LKA II 93—97, žemėl. Nr. 80); f) visada kietai tariamas sutrumpėjusios bendraties priebalsis t, pvz., dirbt, nėšt, pjdut (K. Būga po šio t net rašė rusišką kietinamąjį ženklą s — buts, sakyts, siuts (plg. LKA II 106—107, žemėl. Nr. 90). Iš morfologijos minėtinas momentinių veiksmažodžių su priesaga -telėti vartojimas, pvz., diktelėti, bachteléti "pokštelėti", žviltelėti "žvilgtelėti" (plg. LKA III 152, žemėl. Nr. 143): pietų aukštaičių tik -terėti ar -terti. Nuo pietų aukštaičių skiria ir prie vakarų aukštaičių ir kartais kitų tarmių Zietelos šnektą šlieja ir atskiri žodžiai (leksika): girid "medžiais apaugusi vie- ta, bet koks miškas“ (plg. LKA I 191—192, žemėl. Nr. 113), vedega "lenktais ašmenimis kirvis loviams ir geldoms skobti" (plg. LKA I 87, žemėl. Nr. 33), taip pat įvairūs kiti žodžiai, kurių paplitimas nebuvo tirtas, pvz., kartis "ilgas plonas nugenetas medžio kamienas": pietų aukštaičių šatra; mėlžti "spaudant spenius išgauti pieną iš teSmens”: pietų ir rytų aukštaičių vilniškių Ididyti; mulkti "ryti" (Mažosios Lietuvos tarmių žodis) ir kt. 130 5. Vien tik su pietų aukštaičiais Zietelos šnektą siejančių ypatybių ne- daug. Iš fonetinių pietų aukštaičių ir Zietelos šnektos sutapimų galima nu- rodyti gana platų dėl kirčio pailgėjusio balsio e tarimą visuose skiemeny- se, nepriklausomai nuo po jo einančio skiemens sudėties, pvz., dest "de- da”, gert, geria, kėlia, nėėša, paérnesé, sudčias, vaikėlis, veda, J Rozwa- dowskis transkribuoja 'a : d'dga, šilt'ūlis. Tikriausiai dėl kontaktų su piety ar rytų aukstaiciais kai kurie Zeitelos šnektos atstovai vietoj nosinių ¢, ¢ pavartodavo 4, Ųų, pvz., ištįst, prispeji "prinokę", ti~te "ten", tusyi~tasit, arba padzikuodavo, pvz., ciesa~tiesa, ciondik~ éiondik, dzieska~dieska (sl. ”duonkubilis”), skatdzia~skaudzia vietoj skaūst, skaūsti "skauda" ir pan. Iš morfologijos Zietelos $nektai ir piety aukštaičiams minetina bendrybė yra daugiskaitos vietininko, inesyvo formų galūnė -sa, pvz., juosa, klūonuosa, namuosda, savosa pirkiosa, vienuosa marškiniuosa (plg. LKA III 72—73, že- mėl. Nr. 67), iš leksikos — kai kurie žodžiai ar jų formos, pvz., dirgéle "dilgėlė" (plg. LKA I 167—168, žemėl. Nr. 94), priemnė "priemenė" (plg. LKA I 38, žemėl. Nr. 5) ir kt. 6. Nemaža pagunda yra Zietelos šnektą sieti su vadinamuoju priedzūkiu (pagal senąją tarmių klasifikaciją su vidurio aukštaičių pietine dalimi apie Birštoną, Jiezną, Stakliškes). Šios apylinkės įeina į ! kietinimo plotą, ku- ri kerta kelios nosinių 4, ę siaurinimo izofonos, apima minetos beafrikatės formos (bitių, dudiau), vartojami deminutyvai su priesaga -utas (kiškūtas, vaikūtas) ir kt. Tačiau visa bėda, kad Zietelos šnekta savo reiškinių įvairumu nesileidžia įspraudžiama tik į priedzūkio plotą. 7. Zietelos šnekta savo atskirais reiškiniais kartais nesiriboja ir visomis ap- tartomis tarmėmis. Pavyzdžiui, su šiaurinėmis lietuvių kalbos tarmėmis Zie- telos šnektą verčia sieti aukštesniojo laipsnio pailgėjantis balsis e: brangėsnis, gardasnis, mazasnis. Kitos ypatybės, pavyzdžiui, būtojo kartinio laiko 3 a. for- ma bit, biti "buvo", taip pat prielinksnio ir priešdėlio sa vartojimas vietoj su verčia kreipti akis į jau išnykusias Mažosios Lietuvos lietuvių šnektas. Visi čia suminėti Zietelos šnektos ir pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ypatybių gretinimai bei lyginimai, žinoma, yra salygiški. Daugelį gretinamų dalykų, be abejo, skiria didžiulis laiko nuotolis. Per daugelį metų ar šimtme- čių tų ypatybių arealai gali būti smarkiai pakitę, tuos reiškinius skiriančios ar jungiančios izofonos ar izoglosos į vieną ar kita pusę gerokai pasislinku- sios, atsiradę inovacijų. Naujų dalykų, ypač skolinių netrūksta ir Zietelos šnektoje. Tačiau greta yra nemaža užsikonservavusių ir senų dalykų, kurių pagrindinėse lietuvių kalbos tarmėse daug kur nebelikę. v Is budingesniy Zietelos šnektos ypatybių sugretinimo su atitinkamais ry- tų piety ir vakarų aukštaičių tarmių reiškiniais matyti, kad Zietelos šnekta yra savita ir iki galo nesutampa nė su viena lietuvių kalbos tarme. Ziete- los šnektoje, kaip ir artimiausiose pietų aukštaičių šnektose yra tarsi susilieję du skirtingi klodai ar srautai: rytų (pietų) aukštaičių ir vakarų aukštaičių. Lyginant Zietelos šnektą su pietų aukštaičių, skirtumas yra tas, kad pietų aukštaičių patarmę yra užklojęs storokas rytų aukštaičių tarmės sluoksnis, o 131 Zietelos šnektoje dar vyrauja vakarų aukštaičių tarmės pagrindas. Tai rodo, kad formuojantis Zietelos šnektai, jos saitai su pietų aukštaičiais buvo riboti. II. Žymiai keblesnis yra Zietelos lietuvių kilmės klausimas. Iki šiol dau- giausia buvo palaikoma nuomonė, kad Zietela yra Prūsijos išeivių šnekta, nuo XIII a. užsikonservavusi slavų apsuptyje. Tokiai nuomonei susidaryti pasitarnavo apie1276 m. Ipatijaus metraštyje atsira- dęs įrašas, kad nuo vokiečių vergovės pabėgusius prūsus priėmęs Traidenis ir vieną jų dalį apgyvendinęs Gardine, o kitą Slanime (PSRL II:874). Vieni mokslininkai manė apie Zietelą įsikūrusius prūsus (Keppen 1927: 39; Volter 1912: 151—160), kiti — sūduvius (jotvingius) (Kaminski 1953: 63; Otrembskij 1961: 7—8). Pirmasis Zietelos šnektos tyrėjas E. Volteris nurodė ir daugiau ištraukų iš Dusburgo kronikos, kur klabama po prūsų sukilimo numalšinimo bėgusius Pagudės ir Bartos sričių gy- ventojus į Lietuvos valdomą Gardino sritį. Jis pirmasis nurodė keletą savitų Zietelos šnektos ypatybių, primenančių vakarų baltus (Volter1912: 152—160). Žinoma, negalima atmesti prielaidos, kad apie Zietelą nebuvo apsigyvenę pa- bėgėlių prūsų ar sūduvių. Gal tik per daug nekritiškai tos metraščių užuominos mokslininkų priimamos, kaip gatavas atsakas į klausimą, iš kur apie Zietelą atsirado lietuvių. Niekas nekėlė klausimo, kaip į slavišką aplinką patekę vakariniai baltai galėjo sulietuveti. Tarsi užtektų vien Lietuvos kunigaikščio Traidenio vardo. Antra vertus, negalima neigti, kad tiems atsikėlėliams neturėjo įtakos Lietuvos valstybė, į kurios sudėtį šis kraštas pateko nuo XIII a. vidurio. Tačiau turint omenyje to meto savivaldą ir administracinį aparatą (del kurio, jeigu išvis toks buvo, lietuviškumo reikia labai abejoti) toks izoliuotas sūduvių ar prūsų virtimas lietuviais (sulietuve- = jimas) sunkiai įsivaizduojamas. Iš esmės visai kitaip Zietelos lietuvių kilmės klausimą kelti verčia pati | Zietelos šnektos sistema, jos santykiai su kitomis lietuvių tarmėmis ir pati | geografinė padėtis. Geografiškai Zietelos šnekta yra buv. senovinėse sūduvių (jotvingių, arba dainavių; dėl jų pavadinimų žr. Būga 1961: 126—130; Zajaczkowski 1940: 57—76) žemėse, kurias anksti pradėjo kolonizuoti rytų ir vakarų slavai. Iš Į pietryčių pusės čia viena po kitos XI a. buvo pastatytos rytų slavų tvirtovės — Valkaviskas, Slanimas, Zditovas, Zaslavlis, Minskas, Naugardukas, Gardi- nas — iš kurių buvo renkamos duoklės, skelbiama kriščionybė, asimiliuojami vietos gyventojai. Iš pietvakarių į prūsų ir sūduvių žemes įnirtingai verze- si lenkai. Nepajėgdami vieni palaužti prūsų ir sūduvių pasipriešinimo, 1230 m. iš Vengrijos į pagalbą pasikvietė Kryžiuočių ordiną (Dundulis 1968: 38). Specialiai prieš sūduvius 1254 m. buvo sudaryta Haličo Voluinės, Mozūrų“ kunigaikščio ir Vokiečių ordino sąjunga, siekusi pasidalyti užgrobtas žemes“ (Tautavičius 1994: 4). Sūduvių gyventa teritorija palaipsniui mažėjo. Pie- tuose istorikų išskiriamos trys ryškesnės ribos — Būgas, jo intakas Narevas“ (Narvis) ir pagaliau Narevo intakas Bebras (Tautavičius 1994: 6). Sūduviai XIII a. (prieš pat jų išnaikinimą) lokalizuojami į šiaurę nuo Bebro ir Lu- ko upių, tarp Nemuno vidurio ir Ramintos girios (Nalepa 1964: 60; Ivinskis 1990: 43). Už šių ribų sūduviai buvę daugiausia tik persikėlėliai (Kamiriskil 1953: 63 tt.; Nalepa 1964: 11—60). Mūsų nuomone, šios sūduvių ribos buvo“ daugiau politinės, negu tikrosios, etninės. į Svetimųjų kolonizuotose žemėse, be abejo, dar ilgą laiką užsiliko tiek lie- 132 tuvių, tiek sūduvių ir prūsų. Ar ne dėl čia gyvenusių baltų genčių ir jų priešinimosi aukštutinė pietų panemunė (Valkavisko, Slanimo, Zditovo, Nau- garduko, Gardino sritys) buvo pramintos Juodąja Rusia?! Atmintis apie va- karinėje to ploto dalyje gyvenusius sūduvius išliko iki XIX a: vidurio (Gaučas 1974: 21—24). Nuo seno čia gyvenusius sūduvius rodo: ir vietovardžiai. Be žinomų Bugo aukštupio kairiojo intako Kšna (iš Kirsna, žr. V. Toporov 1959: 251—261) ir dūrinių su sandu -da (Jaselda, Sokolda; Būga 1961, 601—602), dar minė- tini upėvardžiai — Zélva (kairysis Nemuno Intakas ir miestas Gardino srt.), Zietela (Maūčėdies kairysis intakas, buv. ež. ir miestas, dabar Diatlovas Gar- dino srt.), kaimai — Dainava, Zasėčiai (Zietelos apyl.). Ilgai tvėrusią baltų slavų dvikalbystę liudija A. Mickevičiaus gimtųjų vietų ežero pavadinimas Svitezj (ar Svitiazj), kurį paraidžiui atliepia sūduviškas Alytaus rajono eže- ro vardas Svaitingis (A. Nepokupno sugretinimas). Vien jau šių hidronimų kilmės neįmanoma paaiškinti vakarų baltų persikėlėliais. Pietų Lietuvoje dėl priebalsio s vietoj š, matyt, archajiškas (sūduviškas yra upėvardis Visinčia (Šalčios dešinysis intakas Šalčininkų rj.), plg. Vaistetis (Trakų rj. ež.), Veisiéjis (Lazdijų rj. ež.) ir Viešintas (Anykščių rj. ež.), Viešinta (Kupiškio rj. up.) (Skardžius 1973: 70; kitaip — Vanagas 1981: 388). Šalčios ir Visinčios upių baseino šnektose diftongoidas ie dažnai su- vienbalséja iki i, pvz., gidéj "giedojo", primnė "priemenė" (plg. LKA I 38, žemėl. Nr. 5). Įdomu, kad Visinčios aukštupys visiškai sutampa tautosila- binių dvigarsių am, an izofona. Galbūt prie suduvisky pavadinimų reikėtų priskirti vietovardžius, neturinčius afrikatų, pvz., Minditai (Lydos rj. k., plg. Mindičiai Šiaulių rj. k.), Skubėtai (Vilniaus rj. Jašiūnų apyl. k.), Žlaūktai<* Žliaugta<* Zliaugta up. (Šalčininkų rj. k.); plg. Pabėtai (Labgu- vos apyl. k.), Šukėtai (Šakių rj. k.) ir kt. Vakarų baltams būdingų (ar priskirtinų) kalbos elementų yra likę ir Zie- telos šnektoje. Tai daugiausia tokios ypatybės, kurių kitur nebeišliko ar jų pėdsakų pasitaiko spėjamosiose buv. vakarų baltų, ypač sūduvių žemėse. Daugumas jų yra fonetinio pobūdžio. Zietelos šnekta, kaip ir vakarų aukštaičių pietinės patarmės yra bene ge- riausiai išlaikiusi vakarietišką (sūduvišką) vokalizmo sistemą: 1. "Nesutamsėję" jau minėti tautosilabiniai dvigarsiai am, an, em, en, nosiniai 4, ¢, sutrumpėję akūtiniai galūnės -a, -e (beje, vakarų aukštaičių pie- tinių patarmių — vadinamųjų kapsų, zanavykų, dabartinių kauniškių, taip pat baltsermėgių ir striukių Mažojoje Lietuvoje — pagrindu susiformavusi moderni lietuvių bendrinė kalba kartais trukdo suvokti tų tarmių archaišku- mą); 2. Nepasibaigęs dvibalsio ei virtimo į ie procesas (pvz., sviékas, sviekata, pasviék ir sveikas, sveikata, šievė, rečiau tiep (<teip), dažniau tep ir tik vie- kest, vikėst "veikiau"; 3. Galbūt ir balsio u prieš, priebalsį v virtimas i žodžiuose brivai "ant- akiai", liezivis "liežuvis", živis "žuvis" (Volter 1912: 158); 133 4. Nedėsningas vns. vardininko galūnės trumpinimas, pvz., arklūks ”ark- liukas", nteks, vaiks (Būga 1961: 136; Zinkevičius 1987: 262). Iš būdingesnių senovinio konsonantizmo liekanų minėtinos šios: 1. Desningas priebalsio z tarimas vietoj ž žodžiuose baznyčid, ząsis "žą- sis” arba pramaišiui zėmė, zi“ md, zivts, zvaizdė, dažniau zveris, zverys, žemė, žūmė, Fema, živis, žvaigždė, rečiau žvėris ir kt. Priebalsis s vietoj š dazniau- siai tariamas prieš priebalsį v, pvz., svéntina, sviy(k)ščia, svir(k)ščia greta švėntina, švy(k)ščia, švir(k)ščia "švilpia". Galimas daiktas, s, z priebalsiai vietoj š, ž yra išlikę ar atsiradę dėl slavų kalbų atitinkamų garsų analogijos, bet vargu ar ji gali visiškai paneigti vakarinių baltų substrato vaidmenį. Juo labiau, kad šis reiškinys yra išlikęs ir pietų aukštaičių pietiniais pakraščiais (apie Druskininkus, Kabelius ir kt.); 2. Veikiausiai sūduvių laikų archaizmas yra priebalsių junginius st(rt.), šč, št, zd vartoti be įspraustinių priebalsių k, g (jeigu tai nėra atvirkštinis reiškinys, t.y. supaprastinimas, plg. Endzelins 1974: 430—431), pvz., dustas, kartais dukštas, paūštė "paukštis", ryštė "rykštė" (plg. prūsų ryste), rūštas, | rūštus "rūgštus", skraždė "kregždė", švirščiamvšvirkščia, žvirždos "smėlis, žvirgždas", bet paprastai anksti, mėgsta, minkštas; 3. Priebalsio j atsiradimas vietoj v asmeninių įvardžių vns. įnagininko ir kartais vns „adesyvo formose, pvz., sajim "savimi", tajim "tavimi", re- čiau sajip, tajip "tavip” (plg. prūsų maim ir Lazuny šnektos maima, eit maimim, taimim); 4. Nedėsningi priebalsių pakitimai, iš kurių kiek dažniau priebalsiai t, d prieš priešakinės eilės balsius, kaip ir pietų aukštaičių pietiniais pakraščiais išvirsta į k, g pvz., rečiau girgėjau, dž. girdėjau, girsa< dirsa, dirsė, kiltas, dz. tiltas, pagege, dž. padegė, šilkis, dz. itis "šiluma, ugnis, žiburys", viršukinė, dž. viršutinė; 5. Ribotas afrikatų vartojimas, pvz., daritio "danties", dantei "dantys", gaidiy, gardiū, gaidiūmi "gaidžiams", jautius, ramteis, žodei" žodžiai", žodiūs, žodeis, greta dančio, gaidžių, žodžiais, neminint dėsningų, aiškintinų analo- gija formų — bitių, ėdiau, metiad ir kt. Kai kurios ypatybės, čia paminėtos tarp fonetiniųreiškinių, gali būti trak- tuotinos kaip morfologinės, pvz., o kamieno vardažodžių vns. vardininko kartais trumpinama galūnė -as, savitos asmeninių įvardžių vns. įnagininko formos. Prie morfologinių reiškinių reikia skirti tariamosios nuosakos vns. 2 asmens forma su galūne -ai, pvz., būtai, aitai, sakytai. Kad ši inovacinė galūnė yra pakankamai sena, rodo pietų aukštaičiuose išlikęs jos tvirtapradis kirčia- vimas ir paplitimas nuo Kuršių marių Mažojoje Lietuvoje (Gerullis, Stang'as 1933: 48) iki izofonos am, an ir Zietelos pietryčiuose (LKA III 108—409, že- mėl. Nr. 105), t.y. spėjamosiose buv. sūduvių nadruvių ir skalvių žemėse. Iš vakarų baltų genčių kalbos veikiausiai paveldėta būtojo laiko 3 a. forma bit(i) (plg. latvių bija "buvo"), prielinksnis i ir priešdėlis sa(-) ir kt. Deja, kol kas per maža žinoma apie pačią sūduvių kalba. Dabar daugiau- | sia medžiojami atskiri jos reliktai, archaizmai. Spėjama, kad sūduvių kalba | buvusi tarpinė tarp lietuvių ir prūsų, bet nežinia, kiek ji išlaikiusi bendrų i 17134 bruožų ir su viena ir su kita kalba. Taip pat nežinia, kiek ir kokių bruožų yra paveldėję ir kiek gavę naujų lietuvių ir slavų asimiliuoti dabartiniai suduviy palikuonys. Lietuvių ir jų kalbos įtaka sūduviams ir artimiausiems jų kaimynams, ma- noma, pradėjo reikštis nuo V— VII a. po Kr., kai į rytines (centrines) baltų žemes ėmė veržtis rytų slavai (Mažiulis 1994: 6). Tarp vakarų baltų tikriau- siai įsikūrė ir nemaža lietuvių pabėgėlių iš rytinių sričių. Į lietuvių tautybės formavimosi sūkurį greit buvo įtrauktos ir kitos baltų gentys. Matyt, XIII a. pradžioje, dar prieš Kryžiuočių ordino atsikraustymą, nemaža sūduvių, kaip ir jų artimiausių kaimynų nadruvių ir skalvių, jau buvo smarkiai aplietuvėję ar sulietuvėję. Panašiai sūduvių asimiliacijos procesas turėjo vykti ir apie Zietelą. Gali- mas daiktas, kad pro Zietelą tam tikru metu yra ėjusi riba tarp sūduvių ir smarkiai rytų slavų spaudžiamų lietuvių. Tai rodytų dvejopai vadinamas Zie- telos apylinkėse kaimas — lietuviškai Dainava, o slaviškai Jatviazj (Jacvezj). Abu šie pavadinimai yra etnoniminės kilmės ir reiškia tą pačią sūduvių gentį. Dėl to ne tik šio kaimo, bet ir Zietelos apylinkės lietuvių kilmę linkstama aiš- kinti Ipatijaus metraštyje nurodytais prūsų ar sūduvių pabėgėliais. Tačiau, anksti lietuviams ir sūduviams pradėjus maišytis, nebūtina tik sūduvius lai- kyti atėjūnais. Juk atėjūnai, manoma, yra ir patys slavai. Antra vertus, jeigu čia ir buvo atsikėlusių sūduvių įkurtų kaimų, tai vien Dainavos kaimo dvi- gubas pavadinimas išduoda, kad jų atsikelta jau į lietuvišką ar sulietuvėjusią savo gentainių aplinką. Tokiu būdu, laikui bėgant, matyt, yra sulietuvėję ir daugiau pietuose ir pietvakariuose (apie Gardiną, Slanima, Valkaviską, Pru- žanus, Baltstogę ir kt.) izoliuotų sūduvių gyvenviečių. Tai rodo čia išlikęs nemažas baltiškos ir lietuviškos toponimijos, antroponimijos, skolinių sluoks- nis irbalty, lietuvių kultūros pėdsakų (Nepokupnyj 1976: 5—198; Nepokupnas 1983: 5—199; Laučiūtė 1982: 9—150; Kondratiuk 1985: 10—250; Zinkevičius 1987: 43—135; 1993: 84—89; 1994: 15—23; Gaučas 1988: 195—213; LTE IX: 241). Zietelos lietuvių šnekta, anksti atsidūrusi rytų slavų (Haličo Voluinės ku- nigaikščių) valdžioje ir jų kultūrinėje aplinkoje, ilgą laiką buvo atskirta nuo pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Platus panemunių ruožas dėl nuolatinių rytų slavų ir net totorių puldinėjimų ir kovų su sūduviais ir lietuviais buvo smarkiai ištuštėjęs ir virtęs dykra (Lowmianski 1931: 56—57). Didžiosios Lietuvos Kunigaikštytės valdymo metais, aprimus karams, tos vietos vėl bu- vo apgyventos, tik dabar jau daugiausia mišriai. Nuo XIV a. iki XVII a. vidurio lietuvių gyvenamos sritys nors ir ne visada kompaktiškai nusidriekė iki Zietelos, bet ir toliau (plg. Zinkevičius 1993: 31—39; 1994: 19—23 ir ten pridetus žemėlapius). Deja, silpstant Lietuvos valstybingumui, sparčiai lenkėjant lietuvių bajorijai ir bažnyčiai, sąlygos lietuvių kalbai gyvuoti su- sidarė labai nepalankios. Daug gyvybių kainavo karai su Rusija ir Švedija, ypač XVII a. žiauri rusų kariuomenės okupacija, kilęs badas ir kelios maro epidemijos. Nemaži lietuviy plotai tarp Zietelos ir pietų aukštaičių sunyko. Todėl daugelis garsyno ir kitokių pakitimų, vykusių pietų aukštaičių tarmeje, Zietelos šnektos nebepasiekė. 135 LITERATŪRA Būga K. 1961: Lietuvių tauta ir kalba bei jos artimieji giminaičiai. — Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 126—156; Jotvingių žemės upių vardų galūnė -da. — Ten pat, 601—602. Dundulis B. 1968: Lietuvių kova dėl valstybinio savarankiškumo 15 amž., Vilnius: Mintis. DV 176 — Dzienik Valeniski, 176, 1930. Endzelins J. 1974: O vstavočnych ki g v baltijskich jazykach. — Endzelins J. Darbu izlase 2, Riga: Zinatne, 420—433. 1 Gaučas P. 1974: Jotvingiai 19 a? — Mokslas ir gyvenimas 2, 21—24. Gaučas P. 1988: K voprosu o vostočnych i južnych granicach Litovskoj etnices- koj territorii v srednevekovje. — Balto — slavianskie issledovanija 1986, Moskva: Nauka, 159—213. Gerullis J., Stangas Chr. 1933: Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose, Kaunas. Ivinskis Z. 1990: Lietuvos istorija. Lietuvos kraštas ir kaimynai. — Tautinė mokykla 5, 42—45. ; Kaminski A. 1953: Jačviež. Lodz. Keppen P. 1827: O proizchoždenii, jazyke i literature litovskich narodov, SPB. Kondratiuk M.1985: Elementy baltyckie w toponimai i mikrotoponimaii regionu Bialostockiego, Wroclaw, Warszawa, Krakėw, Gdansk, Lodz: Wydawnit- - ctwo Polskiej akademii nauk. Laučiute J.1982: Slovarj baltizmov v slovianskich jazykach, Leningrad: Nauka. LKA 1 — Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977. : LKA 1I — Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982. LKA III — Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas, 1991. Lowianski H. 1931: Studija nad poczatkami spoteczeristwa i parstwa litewskiego 1, Vilno. k LTE I — Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 9, Vilnius: Mokslas. A Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti vakarų baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4—9. “| Nalepa J. 1964: Prowizoryczna mapa plemion jačwieskich. — Nalepa J., Jačwiegowie. Nazwa i lokalizacja, Bialystok: Panstwowe wyd naukowe — Warszawa. j Nepokupnas A. 1983: Baltai slavų giminaičiai, Vilnius: Mokslas. Nepokupnyj A. 1976: Balto — severoslavianskie jazykovyje sviazi, Kievi Naukova Dumka. rą Otrembskij J. 1961: Jazyk jatviagov. — Voprosy slavianskogo jazykoznanija 5, Moskva. r. PSRL II — Polnoe sobranie russkich letopisej 2, SPB, 1908. 8 Salys A., Ivinskis Z. 1963: Sūduviai. — Lietuvių enciklopedija 29, Boston, 114—125. i. Sedov V. V. 1987: Balty. Finno—ugry i balty v epochu srednevekovja, Moskva: Nauka, 411—419, Karty 1, 48. j Skardžius P. 1973: Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Jų daryba, kilmė, reikšmė. — Lituanistikos darbai 3. Brooklyn, 9—72. k Stang Chr. 1958: Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — Norsk Tidsskrift for sprogvidenskap 18, Oslo, 171—201. Tautavičius A. 1994: Jotvingiai,dainaviai, sūduviai, poleksénai ir... = Lietuvos mokslas 2, Kn. 1(2), 4—14. bi Toporov V.N. 1959: Dve zametki iz oblasti baltijskoj toponimii. — Raksta krajums, Riga: Latvijas PSR Zinatpu akademijas izdevnieciba, 251 Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Moksl: Volter E. 1912: Sledy drevnich Prusov i ich jazyka v Grodnenskoj gub. = Izvestija otdelenija russkogo jazyka i slovesnosti Imperatorskoj Akadema Nauk 1911, 16, Kn. 4, SPB, 151—160. A Zajaczkowski S. 1940: Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais — Lietuvos praeitis 1, sąs. 1, Kaunas, 57—76. i awnitctwo 136 Zinkevičius Z.1987: Lietuvių kalbos istorija 2, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Z. 1994: Kur prieš šimtmečius lietuviškai (baltiškai) kalbėta... — Lietuvos mokslas 2, Kn. 1(2), 15—23. ZUM STAND UND ZUR HERKUNFT VON ZIETELA Zusammenfassung Aus dem Vergleich der charakteristischeren Besonderheiten der Mundart von Zi- etela mit den entsprehenden Erscheinungen der ostlichen, siidlichen und westlichen hochlitauischen Mundarten sieht man, da die Mundart von Zietela eigentiimlich ist und vollig mit keiner Mundart der litauisschen Gegenwartssprache zusammenfallt. In ihr haben sich zwei verschiedene Schichten oder Reihen der Mundarten verei- nigt: das Ost-(Sūd-) und Westhochlitauisch. Beim Vergleich der Mundart von Zi- etela mit der sudlichen hochlitauischen Mundart sieht man, daš die letztere von der dicken Schicht der o6sflichen hochlitauischen Mundart zugedeckt wurde, aber in der Mundart von Zietela dominiert noch klar Grund der westlichen Mundar- ten (sudlichen Untermundarten) des Hochlitauischen (”kapsy”, ”baltsermegiy” und "striukiy”). Sie haben sich im Land der Sudauer, Nadrauer und Schalauer formiert und am wenigsten von den anderen litauischen Mundarten beeinfluit waren. In der Mundart von Zietela erhaltengebliebene dicke Schicht sudauischer Hy- dronyme erlaubt uns nicht ihre Herkunft nur durch die in Jahrbiichern erwahnten westbaltischen Fliuchtlinge zu erklaren. Obwohl eine Ubersiedlung der Sudauen oder Preufien gewesen sein konnte, so mufiten sie in die von Ostslawen (Dregoviéi), frih kolonisierte westbaltische Lander zu den nocht slawisierten eigenen Stammen ubersiedeln. Die Letzteren sollten noch frither mit den von Ostslawen gestofienen Litauen zusammentreffen und die ganze Zeit der Konsilidation der litauischen Samme und ihrer Volksformierung Kontakte haben. Spater wurden die Verbindungen von Zietelaern mit den sudlichen Hochlitauern infolge der verschiedenen politischen Ereignisse, der Unglucksfalle und der fruh slawisierten einzelnen Umgebungen be- grenzt. Die grofe Zahl der Verranderungen im Lautbestand und andere, die sich in der hochlitauischen Sudmundart befanden, erreichten die Mundart von Zietela nicht. Auf dieser Weise haben sich in der Mundart von Zietela viele charakteristis- che Elemente der Westbalten erhalten. 137