Prūsų kalbos „ī(iā)“ kamieno sąsajos su kitais kamienais

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Audronė KAUKIENĖ PRŪSŲ KALBOS (ia) KAMIENO SĄSAJOS SU KITAIS KAMIENAIS 1. Prūsų kalba yra geriau už kitas baltų kalbas išlaikiusi vardažodžių i/1a-kamiena, pratęsiantį seną indoeuropiečių linksniavimo tipą, pvz., skr. devi, devyas "deivė", got. bandi, bandjos "ryšys, pantis", lie. pati, pačios, la. pati, pašas. Tiesa, prūsų kalbos £/ia-kamieniai vardažodžiai ne visuomet lengvai atskiriami nuo kitų minkštojo kamiengalio žodžių (rašybos nenuoseklumai, tarminis įvairavimas, kamienų mišimas ir kt.). Aiškiausiai prūsų kalbos i/1a-, ėir i-kamieno žodžiai atpažįstami Elbingo žodynėlyje iš vienaskaitos ar daugiskaitos vardininko galūnių: asy, culczi, crausy, crausios (1/ia); saule, wosee, raples (ė); antis, plieinis "plėnys" (i). Katekizmuose pasitaiko įvairių linksnių formų, tačiau nustatyti kamieną sunkiau dėl didesnio kamienų mišimo, minkštųjų kamiengalių suartėjimo. Lingvistinėje literatūroje kol kas šiems klausimams skirta palyginti nedaug dėmesio, nėra nustatyti šio kamiengalio žodžių semantikos ir morfologinės struktūros ypatumai, nėra aptarti i/iair kitų (ypač é!) kamienų skyrimo kriterijai. Yra atskirų pastabų, analizuojant ta ar kitą pavyzdį Įvairiuose etimologinio pobūdžio darbuose, iš kurių matyti, kad jų autorių nuomonės skirtingos. Elbingo žodynėlio ir katekizmų medžiagos pobūdis ir aptariamų klausimų ratas taip smarkiai skiriasi, kad būtina juos apžvelgti skyrium. Išvadas, gautas iš Elbingo žodynėlio daiktavardžių analizės, vėliau galima pritaikyti, nagrinėjant daug įvairesnius, bet ir keliančius daug daugiau neaiškumų katekizmų pavyzdžius. 2. Elbingo žodynėlio daiktavardžiai analizuojami tokia tvarka: pirmiausia suregistruojami visi galimi pavyzdžiai, po to aptariama jų kilmė, struktūra bei daryba ir semantikos ypatumai. 2.1 Elbingo žodynėlyje rasta 30 analizuojamojo tipo daiktavardžių. Dauguma jų užrašyta vienaskaitos vardininko forma, retesni daugiskaitos vardininko pavyzdžiai. 2.1.1. Vienaskaitos vardininko galūnę -y ar -7 ne visi autoriai vienodai interpretuoja. V. Mažiulis tiek PKP II, tiek ir PKEŽ rekomenduoja skaityti -4 (šie skaitymo variantai toliau sąraše nurodomi laužtiniuose skliaustuose), visur aiškiai įžvelgdamas +£/iū-kamieną. Tačiau J. Endzelins "Senprūšu valoda" leksikos dalyje (DI IV —2) čia matė trumpąjį -7 (skaitymo variantai nurodomi paprastuose skliaustuose), įvairiai jį morfologiškai interpretuodamas (ė-kamienas, £-kamieno dviskaita ar kt.). Vis dėlto Elbingo 87 žodynėlio medžiaga leidžia labai aiškiai atskirti kamienų galunes, bent jau i/ia-kamieno vienaskaitos vardininkas neturėtų kelti jokių abejonių. Tokių pavyzdžių rasta 25: | 1) asy [az1], (azi) "ežia", 2) bleusky [bl'auski] "meldas", 3) dusi [dusi], (dūsi) "siela", 4) garkity [garkiti] "garstyčia", 5) kezti [keksti] "kasa", į 6) kiosi [k'asi] "taurė", | 7) cosy [kasi] "koserė (kvėpuojamoji gerklé)”, 8) craysi [kraisi] "šiaudas", 9) crausy [krausi] "kriaušė (medis)”, 10) culczi [kuls1] "kulšis", (<*kulse), 11) louki [lunki (lauki?)] "takas", 12) ludini ['adini] "šeimininkė", 13) mary [mari] "marios", 14) nozy [nasi] (nosi; divsk. nom.?) ”nosis”, 15) noseproly [nasiprali] "nosiaskyle”, 16) pelki [pelki] "pelkė", | 17) plauti [plauti] "plaučiai", ji 18) posty [pūsti] "ganymas(is)", 19) soanzti [spanksti] "kibirkštis", 20) stabni [stabni] (<*stabine, ta Trautmanis Apr. Spr. 435) "krosnis", 21) staydy [skaidi] "iena", 22) wolti [valti] "varpa", 23) wubri [bruvi]! "blakstiena, antakis”, 24) sansi [zansi), (zansi) Pash, 25) sari [zar1], (zari) ” zarijos”. 2.1.2. Kaip jau matėme iš pavyzdžių (žr. 1.), Elbingo žodynėlyje galimaj rasti visų kamienų ir vienaskaitos, ir daugiskaitos vardininko formų, tačiau nėra nė vieno tikro ia-kamienio pavyzdžio. Ar prūsų kalboje buvo tokio tipo žodžių, kaip lie. giria, la. dzira? Duomenys rodo, kad po 4 galūninis *-a buna tik intervokalinéje pozicijoje: slayo "šlajos", sloyo "lajus”, crauyo "kraujas" (iš *krauja, plg. dar nom. sg. krawia III, kreuwiey II, acc. kraugen I, krawian III), su priesaga -tj-ū claywio [klaivija] "mėsa (šoninė)", tarbio [karbija] "karbija". Vienintelė išimtis su galūniniu -i@ po priebalsio būtų perdirbinys iš vak. slavų syrište — sutristio "išrūgos", jei jsi tikrai skaitytinas [sutrist'a](taip PKP II 273), o ne [sutristija]. 2.1.3. Zodynélyje rasti 5 daugiskaitiniai daiktavardžiai su galūne -ios ar -yos (iš *-ias): brunyos [brun'as] "šarvai", dragios [drags] Ca of tt i RL 5S Sie dh ha i "mielės", knapios [k(a)napjas] "kanapės", crausios [kraus’as] "kriaušės" ir ! Forma bruws, aišku, yra negincytina etimologiškai, tačiau toks skaitymas (žr. | PKP II 261) nėra būtinas: čia galėtų būti ne užrašymo klaida, o pačios kalbos reiškinys — metatezė (plg. Endzelins DI IV—2 341). 88 | lisytyos [Iisit'as (1iz-7)] "aptvaras arkliams kaustyti". Kadangi vienaskaitos vardininkas su galūne *-ia Elbingo žodynėlio tarmei nebūdingas, visi šie žodžiai laikytini #/iakamieniais. Tai patvirtina ir sugretinimas crausy (medis)- ir crausios (vaisiai). Jie, matyt, sudaro vieną paradigmą, kap ir lie. kridušė : kriaušės. Kaip tik dėl to crausios reikėtų skaityti ne [krausijas] (taip PKP II 281), o [kraus'as], plg. Būga I 478, Mažiulis PKEŽ II 266—268. 2.2. Nagrinėjamųjų i/ia-kamieno daiktavardžių k il m é gana įvairi: yra ir senų veldinių, ir naujadarų, ir skolinių. Patys seniausieji turi įvairių kamienų atitikmenų daugelyje giminiškų kalbų — tai nozy "nosis", mary "marios", sansy "žąsis", wubri "blakstiena". Atitikmenų baltų ir slavų kalbose turi plauti "plaučiai" ir wolti "varpa", vien baltų — asy "ežia" (tolimesnių kalbų giminaičiai nelaikytini atitikmenimis dėl struktūros ar semantikos skirtumų), culczi "kulšis", pelky "pelkė" ir sari "žarijos", vien slavų — dragtos "mielės" ir kiosi "taurė". Daugelis analizuojamųjų žodžių yra prūsų kalbos nau jadarai (tai rodo gana didelį šio tipo produktyvumą): bleusky "meldas", kezti "kasa", caysi "šiaudas”, louki "takas", posty "ganymas(is)", soanzti "kibirkštis", stabni "krosnis”, staidy "iena". Naujadarais laikytini ir dūrinys noseproly "nosiaskylė", vediniai ludini "šeimininkė", lisytyos "aptvaras" ir cosy "koserė" (pastarojo žodžio bendra kilmė su lie. koserė nekelia abejonių, žr. Mažiulis PKEŽ II 247, tačiau struktūros skirtumai neleidžia jų laikyti atitikmenimis). Neabejotini skoliniai yra slavizmai dusi "siela" ir garkity "garstyčia", germanizmas (gali būti atėjęs per slavus) brunyos "šarvai". Labai seni ir ne visai aiškios kilmės skoliniai yra knapios "kanapės" ir crausy "kriaušė" : crausios "kriaušės". Kai kurie iš šių žodžių iš prūsų (ar kitų vakarų baltų) kalbos yra patekę į rytų baltų kalbas ar jų tarmes, pvz., dragios — Prūsijos lietuvių drūgės, crausy — lie. kr(i)dušė. 2.3. Elbingo žodynėlio i/ia-kamieniai daiktavardžiai turi tam tikrų struktūros ir darybos ypatumų. Juos nustačius, gali būti lengviau atskirti šio tipo pavyzdžius nuo kitų kamienų žodžių, ypač nagrinėjant katekizmų medžiagą. Daugelis nagrinėjamųjų žodžių yra šakniniai ar turi pirmines priesagas, tačiau yra ir daugiaskiemenių žodžių, turinčių aiškias antrines priesagas, net ir dūrinių (greta noseproly "nosiaskylė" čia verta prisiminti ir labai seną dūrinį, turintį atitikmenų giminiškose kalbose, tačiau žinomą tik iš III katekizmo — waispattin "viešpačią"). Neužfiksuota nė vieno priešdėlinio žodžio, matyt, priešdėlinė daryba buvo labiau būdinga ė-kamieniams, pvz., ponasse "panose”, poducre "podukra" ar vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių abstocle "dangtis", aukleztes "nuoklastos", sawayte "savaitė" ir kt. 2.3.1. Daugelis ša k ninių daiktavardžių yra vediniai iš veiksmažodžių. Neabejotini deverbatyvai yra dragios "mielės" (iš balt.-sl. *dreg- "drėbti / dribti, krėsti / kristi", žr. Mažiulis PKEZ I 217), kiosi "taurė" (iš balt.-sl. *kės- "rėžti, pjauti", žr. Mažiulis PKEŽ II 189—191), cosy "kosere” (: lie. kdséti, la. kūsėt, skr. kasate ir kt. Endzelins DI IV—2 243), 89 sari "žarijos" (: žėrėti Endzelins DI IV—2 298). Deminutyvy yra mažiau. Su daiktavardžiu crais "šienas" darybiškai sietinas craysi "stiebas, šiaudas" (žr. Mažiulis PKEŽ II 253), su būdvardžiu *pelk- "pilkas" — pelky "pelkė" (Mažiulis PKEŽ II 290, 140 išnaša). V. Mažiulis yra linkęs daugelį analizuojamojo tipo daiktavardžių laikyti sudaiktavardėjusiais būdvardžiais — ne tik pelky, bet ir desubstantyvą craysi ar deverbatyvą bleusky "meldas" (iš *bleusk- "bliūškinti, ploninti, minkštinti", žr. PKEŽ I 147—148). Tai jau nebe atskirų žodžių darybos ar etimologijos klausimai, o susiję su viso i/ iakamieno tipo istorija (plačiau žr. 5.). 2.3.2. Priesaginiams daiktavardžiams būdingi kai kurie struktūros ir darybos savitumai, vienijantys juos į tam tikras struktūrines — semantines grupeles. Pirmiausia minėtini deverbatyvai su priesaga -ti: kezti "kasa" (iš *kes- "draskyti, šukuoti"), plauti "plaučiai" (iš*pleu- "plaukti"), posty "ganymas(is)” (iš vak. balt.-sl. *pas- "ganyti, saugoti"), soanzti [spanksti] "kibirkstis” (: lie. spingeti, ap-spaniges, la. spuogat ”zibéti”). Strukturiskai į juos panašus, tačiau kitaip sudarytas yra wolti "varpa". Priesaga -tt primena antrinė priesaga -žt-2, su kuria sudarytas deverbatyvas lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti" (iš *lis- "(su)siaurinti, žr. Mažiulis PKP II 257), o šiam labai artimas struktūriškai skolinys garkity "garstyčia" (iš lenk. gorczyca). Kita grupelė žodžių turi priesagą -(t)n-1: tai denominatyvai stabni "krosnis” (: stabis "akmuo") ir ludini "šeimininkė" (padaryta iš skolinio ludis "šeimininkas" ). Su priesaga -s-7 padarytas deverbatyvas culczi "kulšis" (iš * kulk- "lenkti(s)”; V. Maziulio nuomone, tai sudaiktavardėjęs būdvardis fem. balt. * kulkst "lenkta", žr. PKEŽ II 297—299). Kai kurias panašias, bet ne visai tapačios darybos ir reikšmės priesagas gali turėti ir ear :+-kamieno žodžiai. Todėl greta struktūrinio labai svarbus ir semantinis kriterijus. 2.4. Analizuojamųjų žodžių reikšmės gana įvairios, tačiau galima pastebėti susidarant tam tikras semantines grupeles: a) kūno dalių pavadinimai — kezti "kasa", kosy "kosere’, culczi "kulšis", nozy "nosis", noseproly "nosiaskylė", plauti "plaučiai", wubri "blakstiena"; prie šių pavyzdžių gražiai derėtų III austin "snukį, nasrus" (gaila, nežinomas vardininkas), gal ir kai kurie kiti katekizmų daiktavardžiai; b) negyvosios gamtos objektai — asy "ežia", louki "takas", mary "marios”, pelky "pelkė" (čia gražiai derėtų ir III turin "jūrą", apie tai dar 4.1. ir 4.3.), soanzti "kibirkštis", sari "žarijos"; | c) augalai, jų dalys — bleusky "meldas", garkity "garstyčia", craysi "šiaudas”, knapios "kanapės", wolti "varpa"; ; d) žmogaus veikla, jos produktai — kiosi "taurė", posty "ganymas(is)”, stabni "krosnis", staydy "iena", dragios "mielės", lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti", skolinys brunyos "šarvai"; e) moteriškosios giminės asmenų, veikėjų pavadinimai — prie E ludini "šei90 mininké” paminėtini katekizmuose išlikę senieji */iū-kamieniai daiktavardžiai acc. martin "nuotaką", waispattin "viešpačią", greičiausiai ir schlūsnikin "tarnaitę", nom. trintawinni "keršytoja" (su priesaga -in-, plg. 2.3.2.). Kita vertus, šiam tipui nebūdingi medžių (išskyrus crausy "kriaušė") ir paukščių (išskyrus sansy "žąsis") pavadinimai — šie žodžiai paprastai yra €- kamieniai, pvz., addle "eglė", berse "beržas", lipe "liepa", lazde "lazdynas", wobalne "obelis" ir kt., gerwe "gervė", sarke "šarka", warne "varna" ir kt. 2.4.1. Kaip ir kitų moteriškosios giminės kamienų, taip ir z/ia-kamieniai kuopinės reikšmės daiktavardžiai gali būti ne tik daugiskaitiniai (brunyos "šarvai", dragios "mielės", lisytyos "aptvaras arkliams kaustyti"), bet ir vienaskaitiniai — bleusky "meldas (meldai)?, craysi "šiaudas (Siaudai)”, mary "marios", plauti "plaučiai", sar: "žarijos" ir pan. 3. Katekizmy tarmėje žymiai sunkiau atpažinti minkštųjų kamiengalių formas. Geriausiai tam reikalui tiktų vienaskaitos ar daugiskaitos vardininkas, nes šiose formose, nepaisant vokalizmo pakitimų, kai kuriuos kamienus leidžia atskirti galūninio -s buvimas ar nebuvimas. Deja, patikimų daugiskaitos vardininko formų nėra, o vienaskaitos vardininke galūnės -+ gali pratęsti tiek istorinį *-4, tiek ir *-é. Taigi tuojau pat iškyla ne tik #{(ia)- ir e-kamienių žodžių atskyrimo, bet ir šių kamienų istorinio santykio problema. Apie istorinius kamienų santykius bus kalbama toliau (žr. 4.). Ta medžiaga, kuri užfiksuota katekizmuose, rodo visų minkštųjų kamiengalių suartėjimą, daugelio linksnių galūnių sutapimą: gen. sg. -is, dat. -i, acc. -in / -ien, gen. pl. -in, dat. -imans, acc. -ins / -iens. Tenka ieškoti visų galimų būdų, padedančių nustatyti to ar kito žodžio linksniavimo tipą. Galima pasiūlyti tokius kriterijus: a) Etimologinis sugretinimas, kuris leidžia laikyti £/1ia-kamieniais bendraindoeuropietiškus ar bendrabaltiškus šio tipo žodžius, pvz., * pati, *veis-pati ar * marta. b) Elbingo Zodynélio medžiaga: bendri žodžiai, struktūrinis, darybinis ar semantinis panašumas. Tiesa, mus pasiekusių prūsų tarmių negalima sutapatinti — jas skiria ir laikas, ir nuotolis, tačiau, šiaip ar taip, tai vienos kalbos tarmės. Be to, Elbingo žodynėlio tarmėje nėra pastebėta kokių nors ryškesnių kamienų mišimo pėdsakų, taigi jo medžiaga visai tinka būti atrama, tiriant prūsų linksniavimo tipų istoriją. c) Vidinė katekizmų kalbos struktūrinė analizė. Katekizmuose randame įvairių linksnių ir įvairių kalbos dalių formų, kurias būtina aptarti skyrium. 3.1. Daiktavardžiai Tikslų nagrinėjamojo tipo pavyzdžių kiekį nustatyti, aišku, yra labai sunku. Čia bus bandoma aptarti visus galimus, daugiau ar mažiau patikimus atvejus, iš eilės apžvelgiant turimas linksnių formas. 3.1.1. Vienaskaitos vardininko galūnė -7 ar -y, kaip jau minėta (3.), gali būti interpretuojama ir kaip *-4, ir kaip *-€. Lingvistinėje literatūroje galima pastebėti tokį dėsningumą: daugeliu abejotinų atvejų pirmiausiai 91 linkstama rekonstruoti e-kamienes formas. Matyt, čia stipriai veikia geriau pažįstamos rytų baltų kalbos, turinčios stiprų ė-kamieną. Ši psichologinė įtaiga verčia laikyti e-kamieniais ne tik tuos katekizmų pavyzdžius, kurie turi šio tipo atitikmenis Elbingo žodynėlyje (pvz., kurpi III ir kurpe E, korpe GrG "kurpė, batas"), bet ir visus tuos žodžius, kurie neturi jokių atitikmenų, o kartais net ir tuos, kurių atitikmenys Elbingo žodynėlyje yra +4/iū-kamieno (pvz., V. Mažiulis, dusi E rekonstruodamas * dusi, abejoja, ar III katekizmo * dusi nėra iš * dase, zr. PKEZ I 241). Visiškai akivaizdu, kad € ir 7/ia-kamienai pirmiausia suartėjo nekiréiuotoje pozicijoje, nes kirčiuota vardininko galūnė visais turimais atvejais išlieka nesusiaurėjusi, pvz., semmė III (same E) "žemė", giwei III [give-i] "gyvenimas” (dėl dalyvio aulausė žr. 3.5.). Jei abu kamienai nėra visiškai sutape, katekizmų tarmėje greičiau reikėtų įrodinėti ne #/ia-, o e-kamieno buvimą, nes jam paliudyti teturime pora minėtų pavyzdžių (Elbingo žodynėlyje šis kamienas gana stiprus!). ; Be jau minėto kurpi ir tokių istorinio priebalsinio kamieno žodžių kaip brati "brolis", duckti "duktė", muti "motina", kurių -i tikrai turi būti iš *-e (plg. E brote ir mothe), katekizmuose dar yra keletas daiktavardžių, turinčių vardininko galūnę -i (visi pavyzdžiai iš III katekizmo): kaaubr? "dagys", kirki? "bažnyčia", peroni "bendrija", riki ar rycky "viešpatystė", strigli? "usnis (usnys?)”, supūni "ponia", teisi "garbė" ir trintavinni "keršytoja". V. Mažiulis visų šių pavyzdžių galūnės -i kildina iš nekirčiuoto *-i<*-¢, žr. atitinkamai PKP II 204, 260, 325, 321, 304, 269, 279, istoriškai juos laikydamas é-kamieniais (plg. dar PKEŽ II 60, 193). Tačiau šie žodžiai yra gana skirtingi, taigi ir juos interpretuoti galima įvairiai. Visai įtikima, kad e-kamienis turėjo būti daiktavardis kžrki, skolinys iš vok. Kirche "bažnyčia", greičiausiai é-kamieniu laikytinas ir peroni, plg. panašios struktūros ir darybos medione "medžioklė" E (žr. dar 3.1.4.). Visai kitaip reikėtų žiūrėti į moteriškosios giminės asmenų pavadinimus trintawinni ir supuni (skolinys iš lenk. *žu-pani). Ir struktūra, ir semantikakalba užtai, kad juos reikėtų laikyti 4/ia kamieniais (plg. 2.3.2. ir 2.4.). Cia gražiai derėtų ir *schlasniki (III katekizmo forma schlūsnikai greičiausiai atsirado veikiant prieš einančiam įvardžiui stai: ... stai ast Deiwas schlūsnikai / aina Trintawinni prei sūndin; taip, regis, spėjo ir J. Endzelynas, žr. DI IV—-2 301), acc. schlūsnikin (žr. toliau 3.1.4.) "tarnaitė" : masc. *schlūsnik(a)s, acc. schlūsnikan, nom. pl. schlūsnikai "tarnas". Fait Dvejopai gali būti vertinami kaaubri [kaubri] "dagys" ir strigli "usnis". Savo semantika jie artimi Elbingo Zodynélio i/ja-kamieniams augalų pavadinimams (žr. 2.4.-c). Kaip ir dauguma šio struktūrinio tipo žodžių, ir kaaubri (iš *kaub- "lenkti", žr. Mažiulis PKEŽ II 60), ir strigli (: lie. strigti, la. 2 Formos kaaubri ir strigli pavartotos gali situacijoje (...kaaubri bhe strigli turet tans tebbei pijst), o forma kirki — kilmininko (...steisei kirki swaise martan), bet struktūriškai laikytinos vardininkais, žr. Mažiulis PKP II 204, PKEŽ II 60, 193 (tačiau Trautmann Apr. Spr. 358 taiso kirkis). | 92 strigt, zr. Endzelins DI IV —2 317) yra deverbatyvai. Tačiau nė vienas žodynėlio pavyzdys (išskyrus noseproly "nosiaskylė" su neaiškios kilmės antruoju sandu) ne tik neturi priesagų r-žir [-i, bet net nesibaigia šiais junginiais. Tuo tarpu é-kamieniy daiktavardžių su priesagomis -r-č ir -l-ė galima rasti ne vieną: paustre "dykuma", adlle "eglė", raples "replės", dumsle "pūslė", stacle "ramstis" ir pan. 3.1.2. Nėra nė vieno visiškai patikimo kilmininko pavyzdžio. Forma teists III (laikutei dwigubbus tei sis werts) "garbės" galėtų būti ne tik ė-kamienė (: lie. téisé), bet ir i/1a-kamiené (struktūra ir semantika primena *dusi, žr. dar 3.1.4. ir 3.1.). Tose indoeuropiečių kalbose, kurios yra išlaikiusios aptariamąjį linksniavimo tipą, kilmininko galūnė paprastai yra *-ias (t.y. 1ū-kamienė), plg. skr. devyas, got. bandjos, lie. marčios. Tokią galūnę galėjo turėti ir Elbingo žodynélio tarmė, greta nom. garkity "garstyčia" Mažiulis PKEZ I 328 rekonstruoja gen. sg. * garkit'ūs. Tačiau vargu ar tokią galūnę galėjo būti išlaikiusi katekizmų tarmė, kurioje visiems minkštiesiems kamiengaliams buvo apibendrinta galūnė -is, pvz.: gijwis "gyvenimo", kirkis "bažnyčios", Wosis-pile ” Ožkos pilis”, Sawlis-kresil "saulės krėslas" (e-kamienas); powaisennis "sąžinės, naseilis I, noseilis III [noseilis] "dvasios" (ia-kamienas); etnistislaims III "malonės turtingas” (iar 7/4ia-kamienas)®. Analizuoti kilmininko galūnę yra sunku dėl šio linksnio formų retumo: labai dažnai vietoj laukiamo kilmininko katekizmuose randame galininko formą, pvz., ...esse wissawidiskan wargan / Kermenes bhe Dausin | Labbas bhe Teisin israikilai III 577_g. 3.1.3. Naudininko formy katekizmuose nera uzfiksuota. 3.1.4. Daugiau uz kitus linksnius yra galininko formų. patys seniausi šio tipo žodžiai turi galūnę -in: martin III, Waispattin III. Ši galūnė primena skr. -tm ir skiriasi nuo kitų kalbų ia-kamienés galūnės (pvz., lie. marčią). Tiesa, greta formos martin III katekizme yra dar ir martan (kilmininko pozicijoje): steiser kirki swaise m a r t a n. Jei tai ne korektūros klaida, čia galėtų būti koks naujas morfologijos reiškinys, plg. panašiai įvairuojančias formas madlan III ir madlin III (2x) "maldą", o dėl įvardžio tirtan "trečią" (fem.) žr. dar toliau (3.4.4.). Skolinys *dusi (dusi E) turi tris galininko formas — visos su galūne -in: dūsin, daūsin ir dousin III. Galbūt i/1a-kamienas skyrėsi nuo kitų minkštojo kamiengalio daiktavardžių tuo, kad galininke turėjo galūnę -in, o ne -ien (-ian ar -en). Kitų kamienų daiktavardžiai paprastai turi įvairuojančias galunes, pvz., semmin I | semmien, semien (9x) II, III "žemę", nacktin I / nacktien III "naktį", etwerpsennin III / etwerpsennien III, etwerpsennian II "atleidimą". Todėl, matyt, nelaikytini 2/ia-kamieniais tie daiktavardžiai, kurie turi galininka su galūne -(t)en: peronien III / peronin III "bendriją" ir kirken II / kirkin = 3 Kitokiy galūnių turi kai kurie ia-kamieniai daiktavardžiai. Tai labai reti atvejai: tauwischies II, tawischas III [tavišas] (greta tawischis I) "artimo", nierties 111 "'narto" ir rikijas III "pono". 93 I, kijrkin III "bažnyčią" (šių žodžių vardininkas baigiasi -i, zr. 3.1.1.) arba arien "javus" (V.Mažiulis čia įžiūri substantyvizuotą būdvardį *ari, žr. PKEŽ I 93). Žinoma. jei tokios formos nėra užfiksuota, pavieniai pavyzdžiai su galūne -in dar neleidžia daryti kokių nors išvadų dėl kamieno (pvz., austin "nasrus", pramadlin "užtarimą" III), nebent atsirastų kitų struktūrinių ar semantinių kriterijų (pvz., schlūsnikin "tarnaitę", žr. 3.1.1.). Kuo daugiau užrašyta pavyzdžių su galūne -in, tuo didesnė tikimybė, kad žodis yra 4/1akamieno. Tokiais žodžiais būtų galima laikyti rik: "viešpatystė" (skolinys iš got. reiki) ir teisi "garbė" (abiejų vardininkai baigiasi -¢, žr. 3.1.1.): rikin III (4x) ir teisin III (4x), teischin III. 3.1.5. Daugiskaitos vardininko formy katekizmuose nerasta. 3.1.6. Daugiskaitos kilmininko pozicijoje pavartota forma dusin III: ...beggt tenner bude kirscha iouson Du = s 1 n. Daugiskaitos kilmininko galūnė -in būdinga visiems minkštojo kamiengalio daiktavardžiams. Tiesa, prielinksnis kirsa "virš" paprastai vartojamas su galininku, tačiau tuomet lauktina galūnė -ins (žr. 3.1.8.). 3.1.7. Daugiskaitos naudininko formų neužfiksuota. Tiesa, naudininko pozicijoje užrašyta forma waispattin III: Steimans Butta Rikijans bhe Bntas Waispattim. Sprendžiant pagal Rikijans, tai turėtų būti galininko forma. 3.1.8. Turime dvi galininko formas, abi pavartotos netiesioginio papildinio pozicijoje — dusin (zr. 3.1.6.) ir waispattin (žr. 3.1.7.). Galūnė -in vietoj laukiamos -ins, jei tai nėra užrašymo klaida, galėtų būti 4/iG-kamieno požymis. | 3.2. Būdvardžiai Dauguma katekizmuose rastų būdvardžių yra kieto kamiengalio — paradigma -(a)s, -a, -an. Minkštojo kamiengalio būdvardžių yra kiek mažiau, tačiau gana įvairių. Kai kurias moteriškosios giminės formas galima laikyti t/iū-kamienėmis. Pirmiausia čia minétinas pavyzdys gillin III: Stwi dai Deiws ainan gi llin maigun krūt nostan smunentinan (maiggun, sprendžiant pagal formą, yra acc. sg. fem., nom. sg. turėtų būti *maiga >*maigu). V.Mažiulis PKEŽ I 363, rekonstruodamas nom. sg. fem. *gili, čia pat nurodo masc. *gilus = lie. gilus, la. dzils. Atstatant u-kamiene vyriškosios giminės forma, matyt, pirmiausia remiamasi etimologinémis paraleléemis ir paradigmos -us, -¢, -u senumu. Pačioje prūsų kalboje tokia paradigma niekur nera paliudyta. Lietuviy kalbos u-kamienius budvardzius daznai atitinka a-kamieniai, pvz., kartai "kartus”, rams "doras" : ramais, sparts "stiprus" : spartus. Visi katekizmuose rasti budvardziai, kuriuos galima laikyti u-kanieniais, galūnę -us turi po priebalsio g: augus "gobsus”, preitlangus "lengvas", acc. sen...polligun "su lygiu", poligon "panašų", neutr. (adv.) poligu "panašiai". Tiesa, būdvardžiai *leng-u-/lang-u "lengvas" ir *lig-u "lygus" turi u-kamienių etimologinių paralelių giminiškose kalbose, tačiau jie abu prūsų kalboje yra priešdėlių vediniai. Nė vienas iš šių pavyzdžių neturi moteriško-; 94 sios giminės formų, kurios galėtų patvirtinti, kad jie tikrai yra u-kamieniai, kad galūnės u nėra murmamasis garsas, atsiradęs, sutrumpėjus galunei po gomurinio priebalsio (plg. asmus "ašmas" po lūpinio m). Be to, prūsų kalboje moteriškosios giminės £/ia-kamieniai budvardziai gali būti ir greta kitų kamienų vyriškosios giminės formų (a-, o ypač i/ia-). Pirmiausia paminėtinas pavyzdys postippin "ištisą" (fem.): ...kaidi tans stan postippin Chritianiskan | nosemmien preiwacke, senrinka ("ištisą krikščioniją"). Kaip rodo prieveiksmis postippan "ištisai", vyriškosios giminės forma turėtų būti a-kamienė. ; Visiškai drasiai galima kalbėti apie paradigmą -is, -4, -i(n). Nėra jokių duomenų, bent jau katekizmuose, apie e-kamienius prūsų kalbos moteriškosios giminės būdvardžius (plg. lie. didelis, didelė, medinis, medinė ir kt.). Sio tipo minkštojo kamiengalio budvardziais laikytini arwis "tikras", sudurtiniai wyssen mukis II, acc. wissemokin II, wissemukin III "visagalis", ackewijstin III "akivaizdų (akivaizdzia)”, gal ir Elbingo zodynélio gailis "baltas" (Maziulio PKEZ I atstatoma *gailas), caltestis [kaltiskis PKP II 286] ”avilinis” junginyje caltestisklokis ir mynsis "uždaras" — jie pateikti ne įprastine niekatrosios giminės forma su galūne -an. Iš tokių būdvardžių padaromi prieveiksmiai (= prieveiksmiškai vartojamos niekatrosios giminės formos) paprastai baigiasi -4, pvz., arwi "tikrai", perarwi "iš tikro", isarwi "ištikimai, aktwjsti "akivaizdžiai", gal ir emperri "bendrai". 3.2.1. Ypač daug šio tipo pavyzdžių yra su produktyvia būdvardine priesaga -ing-. Greta vyriškosios giminės nom. sg. formų su galūne -ing-(i)s vartojama moteriškosios giminės forma -ingi (*-ing-1) ir niekatrosios -ingt, -ingin*. Sutrumpėjusi (nekirčiuota) moteriškosios giminės vardininko galūnė grafiškai nebesiskiria nuo niekatrosios giminės formos. Be to, vietoj laukiamųbūdvardžių katekizmuose dažnai vartojami prieveiksmiai, turintys panašią forma, pvz., isspretingi "suprantama", musingin "galima" ar glandewinget "pa(si)guodžiančiai". Ne visuomet galime tiksliai pasakyti, kokią formą vienu ar kitu atveju turime. Todėl čia suminėsime visus daugiau ar mažiau patikimus moteriškosios giminės pavyzdžius: nom. sg. ainaseilingi III "vieniša" ar "vienišai" (Kawida aina ticra widdewu bhe ainaseilingi ast), acc. sg. auschaudiwingin Aucktairikijskan "patikimą vyresnybę" III ir warewingin III (postan w a r e wi g i n rankan Deiwas "po galinga Dievo ranka”). Pastebétina, kad visi vienaskaitos galininko pavyzdziai — tiek moteriškosios, tiek ir vyriškosios giminės, turi galūnę -ing-in (nėra nė vieno pavyzdžio su -en ar -ien!). i 3.3. Skaitvardžiai Tokio pat struktūrinio tipo, kaip jau aprašyti būdvardžiai, yra kelintinis skaitvardis tirt(i)s (tirts I, tirtis II, tarts III), fem. tirti (Stai Ti rti Maddla "die Dritte Bitte“) III. Formą tirti Mažiulis PKP 320 siūlo Ąą Prūsų kalboje, skirtingai nuo kitų baltų kalbų, būdvardžiai su priesaga -ingyra ne a/ū-kamieno, tačiau tai jau atskira tema, verta specialaus tyrinėjimo. 95