Apie J. Gerulį – Mažvydo (GA, Mpr) leidėją

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Pietro U. DINI APIE J. GERULĮ — MAŽVYDO (GA, MPr) LEIDĖJĄ Rašydamas apie lietuvių kalbos senųjų raštų leidimą, jau A. Augstkalnis (1935: 156) pastebėjo, kad "turim ateity saugotis praeities klaidų pakartoji- mo. Ir jeigu visi tylės, kaip ligšioliniai recenzentai, tai tikrai gali atsitikti". O iš tikrųjų šitie žodžiai labai tinka ir Mažvydo tekstams bei jų leidimams: apie tai norėtųsi šiuo pranešimu atkreipti filologų lituanistų demesį, aptarti du Mažvydo tekstus: Giesmę šv. Ambraziejaus (toliau GA) bei Parafrazį (toliau MPr)!. : 1. Pirmiausia apie Mazvydo Parafrazi. Savo straipsniu serijoje apie M. Mažvydo raštų kalba probégom vienoje išnašoje Z. Zinkevičius pastebėjo, kad: "Raidės 1 diakritikas J. Gerulio 1922 m. leidimo fotografuotiniame Formos krikštymo ir Parafrazio tekste, kaip rodo palyginimas su turimais mikrofil- mais, vietomis atspaustas neaiškiai arba ir visai nutrupėjęs. Ar tokių pavyz- džių esama ir Gerulio leidimo giesmynų tekste, neturint originalo, nustatyti negalima" (Zinkevičius 1978: 38, išnaša 45). Ir iš tikrųjų, panagrinejus, pavyzdžiui, MPr tekstą, saugomą Upsalos uni- versiteto bibliotekoje, ir jį sulyginus, kad ir labai paviršutiniškai, su Gerulio išleistu tekstu, krinta į akis (nepaisant kitų smulkesnių reiškinių), kad dažnai <u> raidės taisytinos <u>. Tiksliau, galima tvirtinti, kad MPr Gerulio foto- grafuotiniame leidime iš viso aptinkamas netgi 15 sykių reiškinys <u>—-<ū> šiose formose: 135, 13 parašyta <tu>, o MPr originale yra <tū>; 136, 8 parašyta <nug>, o MPr originale yra <nūg>; 137, 9 parašyta <rocjitu duna>, o MPr originale yra <rocžitū dūna>; 137, 10 parašyta <nug>, o MPr origi- nale yra <nūg>; 139, 8 parašyta <nug>, o MPr originale yra <nūg>; 139, 18 parašyta <du/ti>, o MPr originale yra <dū/ti>; 140, 6 parašyta <nug>, o MPr originale yra <nūg>; 140, 8 parašyta <Duna>, o MPr originale yra <Dūna>; 140, 13 parašyta <ku>, o MPr originale yra <kū>; 410, 20 pa- rašyta <tu>, o MPr originale yra <tū>; 142, 2 parašyta <i/chdutas>, o MPr originale yra <i/chdūtas>; 140, 4 parašyta <Schitu>, o MPr originale yra <Schitū>; 147, 1 parašyta <duk>, o MPr originale yra <dūk>; 148, 1 parašyta <duki>, o MPr originale yra <dūki>. Tai tėra vienas atvejis, gal ir nelabai reikšmingas, tačiau rodo, ko dar 1 Šis pranešimas parengtas per stažuotę Vilniaus universitete (1993.09.17— 1993.10.08); ją finansavo CONSIGLIO NAZIONALE DELLE RICERCHE. 21 galima būtų sulaukti iš mokslinio Mažvydo raštų leidimo, nesitenkinant fo- tografuotiniu Gerulio 1922 m. perspausdinimu (pakartotu 1923 m.). 2. Pastaruoju metu "padėjau tašką" savo seniau pradėtam tyrinėjimui apie antrąjį lietuvių raštijos paminklą — 1549 m. Karaliaučiuje išleistą M. Mažvydo GA (Dini 1984, 1986, 1987, 1989 ir pagaliau 1993*). Rengdamas monografiją ir nagrinedamas tekstą, įdėtą taip pat į Gerulio 1922 am. bei 1923 m. leidimus, pastebėjau kai kurias šio Mažvydo veikalo ypatybes, apie kurias, man regis, labai tinka pakalbėti šioje konferencijoje. Tarp minėto tyrimo tikslų buvo uždavinys nustatyti tikslesnį GA tekstą. GA atsitiktinai rado 1897 m. lenkų bibliografas Z. Celichowskis Kurniko bib- liotekoje prie Poznanės ir išleido tais pačiais metais. Svarbu pastebėti, kad Celichowskio 1897 m. išleistu tekstu rėmėsi J. Gerulis (1922 m. ir 1923 m.) ir visi kiti vėlesni GA leidėjai. Tačiau po kruopštaus GA originalo tyrinėjimo bei jo sulyginimo su vėlesniais leidimais, galiu drasiai tvirtinti, kad kai kuriose vietose Gerulio išleistas fotografuotas GA tekstas reikalauja pataisymų. Iš viso rastos šešios taisytinos formos, apie kurias verta kai ką pasakyti detaliau ir papunkčiui. Šios formos skirstomos į keturis tipus: 1) klaidin- gos raidės rašymas, 2) nereikalingos raidės įterpimas, 3) reikalingos raidės pašalinimas, 4) nosinių raidžių diakritikų numetimas. Pirmasis tipas yra įvairiausias: | <n>—<u>: Gerulis 81,14 (plg. Celichowski 1897: 22) pateikia <pan- | ta> nom. sg., o originale yra <pauta> id.; <a>—<u>: Gerulis 88, 3 (plg. Celichowski 1897: 29) pateikia <am Jia> gen. sg., o originale yra <amfiu> gen. pl.; ) | <i>—<[>, <r>—<i>: Gerulis 91, 22 (plg. Celichowski 1897: 32) pateikia <iichgr> praep., o originale yra <i/chgi> id.; | <r>—<x>: Gerulis 92, 14 (plg. Celichowski 1897: 33) pateikia <linr- may > adv. o originale yra <linxmay> id. | Antrojo tipo tėra vienintelė forma: <-3>—<,>: Gerulis 86, 2 pateikia <3jmogu3>, o originale yra <zmo- gu,> acc. sg., plg. originalo kontekstą: Tu ant i[chgelbeghima prieymdams 3mo | gu, nef[ibay[eijey mergos c3iftos kuna. Manau, kad Celichowskiui, t.y. pirmajam GA leidėjui (lietuvių kalbą menkai mokėjusiam arba visai nemokė- jusiam!), retušuojant tekstą spaudai, minėtose eilutėse tarp žodžių žmogu bei nef [ibay[eijey klaidingai atsirado raidė 4, tikriausiai norint pažymėti kablelį. Kadangi visi vėlesnieji GA leidėjai nekritiškai perėmė Celichowskio tekstą, tokia klaida pasiekė mus; remdamasis morfosintaksiniais argumentais, apie tai buvau jau atkreipęs dėmesį kitoje vietoje (Dini 1987), o dabar tai pa- tvirtina originalo tyrinejimas. Beje, šioje vietoje pastebėtinas skirtumas tarp 2 Sioje monografijoje kuriamas sisteminis vaizdas apie GA šaltinių fenomenologiją, taip pat apie Mažvydo, kaip vertėjo, veiklą, nurodomas metodas, kuriuo tiriami Mažvydo tekstai. Kaip žinoma, A buvo įteiktas kaip Velykų dovana tuome- tiniam Ragainės apskrities, kurioje Mažvydas turėjęs netrukus pastoriauti, valdovui. Veikalas susideda iš trijų velykinių giesmių: pagrindinės * Tawe diewa garbinam” ir "Per tawa [chwenta priekelima" bei "Chri/tus Diewas mu [[u”. 22 Mažvydo 1549 m. ir to paties teksto 1570 m. spausdinimo. Trečiojo tipo taip pat rasta tik viena forma: ; 6—< [>: Gerulis 92, 7 pateikia < /unu>, o originale yra < funus> nom. sg., plg. originalo kontekstą: Chriftus [unus Diewa, Welnuwa pra | wtija, ir pati pamine, galwa ijo [utri | ne. Kadangi šiuo vieninteliu atveju Gerulis neseka Celichowskiu (plg. 1897: 33), yra pagrindo manyti, kad tai yra banali spaudos klaida, kuri, perspausdinant Celichowskio tekstą, atsirado dėl dažų nutrupejimo. Pagaliau ketvirtasis tipas — pats turtingiausias pavyzdžių. Tai nosinés raidės diakritiko numetimas vidutiniškai po vieną kartą kas antrą puslapį: <a>—<a>: Gerulis 81, 15 (plg. Celichowski 1897; 22) pateikia <ta> pron. acc. sg. f., o originale yra <tą> id.; Gerulis 82, 3 (plg. Celichowski 1897: 23) pateikia <amfinaghi> acc.sg., o originale yra <amfinąghi> id.; Gerulis 85, 2 (plg. Celichowski 1897: 26) pateikia <Cje [tingaghi> acc. sg., o originale yra <Cje[tingaghi> id.; Gerulis 90, 9 (plg. Celichowski 1987: 31) pateikia <dangu> acc. sg., o originale yra <dangu> id., diakritiko numetimas įtartinas taip pat Gerulio 83, 5. <e>— <g>: Gerulis 81, 12 bei 81, 13 (plg. Celichowski 1897: 22) patei- kia <ije> acc. sg., o originale yra <ije> id.; Gerulis 83, 1 (plg. Celichowski 1897: 24) pateikia <tawe[p> acc. sg., o originale yra <tawe, [p> id., nosines žymėjimas įtartinas taip pat Gerulio 82, 5 bei 82, 6. Be to, taip pat Gerulio 86, 6 (plg. Celichowski 1897: 27). 3. Aišku, kad Gerulis perėmė savo leidimuose Celichowskio 1897 m. is- leistą tekstą gana nekritiškai, nežiūrėdamas į originalą, kuris tuomet, kaip ir dabar, buvo saugomas Kurniko bibliotekoje. Čia nenorėčiau kalbėti apie paties Gerulio, kaip filologo, neatidumą (nors sunku įsivaizduoti, kaip GA ori- ginalas galėjo būti jam neprieinamas), bet šios šešios taisytinos formos, nors jų nedaug, vis dėlto yra reikšmingos ir vertos dėmesio, nes dar sykį įrodo, kad ir kiti Mažvydo veikalai galetų reikalauti pataisymų. Kitaip tariant, MPr bei GA atvejai rodo, kad ši padėtis būdinga tiek tiems Mažvydo raštams, kurie buvo aptikti ir išleisti pirmąsyk paties Gerulio, tiek tiems, kurie buvo aptikti ir išleisti pirmąsyk ne Gerulio. Tai leidžia kelti klausimą, ar galima toliau tikrai pasitikėti Gerulio Mažvydo raštų leidimu. Gerulio 1922 m. bei 1923 m. Mažvydo raštų leidimai labai nusipelnę tuo, kad padarė visus lietuvių raštijos pradininko veikalus prieinamus placia- jam skaitytojui. Recenzuodamas Gerulio leidinį, Būga rašė: "dabar Mažvydo raštai prieinami kiekvienam norinčiam. Taigi, sukruskime Mažvydo tyrinėti! Mažvydas duoda darbo ne vienam kalbininkui, bet ir kitiems filologijos at- stovams” (Būga 1961: 691). Deja, jo raginimas tokio atgarsio, kokio tikėtasi, nesusilaukė, ir, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, tie fotografuoti perspausdi- niai toli gražu negali skatinti tolesnių paleografinių nagrinėjimų, nes tie per- spausdiniai pačius Mažvydo raštus, pasakyčiau, geruliskai "išbalzamavo"*. i 3 Svarbu pastebeti, kaip panašų yiamen suvaidino prusistikoje R. Trautmanno veikalas "Die altpreussischen Sprachdenkmaler” (Gottingen, 1910). 23 Pats laikas, kad ir Mažvydo raštų mokslinio leidimo ledai pradėtų judėti... Turbūt šiandien jau nebegalima laikyti Gerulio knygos moksliniu Mažvydo raštų leidimu. | LITERATŪRA Būga K. 1961: Rinktintai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GA — Mažvydas M. Gie[me S. Ambra eijaus bey S. Augu[tina... Karalaucjuy, 1549. MPr — Mažvydas M. Paraphrasis, permanitina poteraus malda... Karalaucjuy, 1589. Augstkalns A. 1935: Smulkūs pastebėjimai. — Archivum Philologicum 5, 149—159. Celichowski Z. 1897: M. Mosswida Waitkuna przeklad litewski piešni Te Deum Laudamus z r. 1549, Poznan. Dini P. U. 1984: Martynas Mažvydas e la lingua del Canto di s. Ambrogio. — Europa Orientalis 3, 17—31. Id. 1986: Apie Mažvydo 1549 m. Te Deum vertimą. — Baltistica 22(1), 66—75. Id. 1987: Apie Mažvydo vertimų bei šaltinių fenomenologiją I: Gie/me s. Amb- rafeijaus bey s. Augu/tina. — Baltistica 23(1), 52—56. Id. 1989: Apie Mažvydo vertimų bei šaltinių fenomenologiją II: Gie [me Schwenta Dwa [fe mu fump ateik. — Kalbotyra 40(1), 11—16. Id. 1993: L’inno di S. Ambrogio di Martynas Mažvydas. Il secondo monumento linguistico lituano. Studio filologico-linguistico del testo antico lituano (1549) e delle sue fonti latine e polacche, Roma, 1993. Gerulis J. 1922: Mažvydas. Sentausiej lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, Kaunas. Id. 1923: Mosvid. Die altesten litauischen Sprachdenkmalern bis zum Jahre 1570, Heidelberg. Zinkevičius ŽZ. 1978: M. Mažvydo raštų kalba. — Baltistica 14(1), 38—44. 24