Keletas smulkmenų Jurgio Gerulio biografijai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Algirdas SABALIAUSKAS * KELETAS SMULKMENŲ JURGIO GERULIO BIOGRAFIJAI Jurgis Gerulis (vokiškai jis rašydavosi Georg Gerullis') gimė 1888 m. rug- pjūčio 13 d. Jogauduose (Šilutės r., buvusioje Vilkyškių parapijoje, Tilžės apskrityje). Abu jo tėvai buvo gryni lietuviai. Tačiau J. Gerulio vaikystėje nesulaikoma germanizacijos banga jau buvo pasiekusi ir Jogaudų kaimą. Šį procesą yra išsamiai aprašęs pats Gerulis straipsnyje "Gimtoji kalba ir dvi- kalbystė viename Prūsų Lietuvos kaime" (Gerullis 1932 : 59—67). 1914 m. Jogaudų kaime gyveno apie 55 procentai "lietuvių" ir 45 procentai "vokiečių". Po nepilnų dvidešimt metų vos tris senelius galima buvo skirti "lietuviams". Visi kiti kaimo gyventojai jau virtę "vokiečiais". Penkerių metų Gerulis su motina pradeda skaityti vokišką elementorių ir mažąjį Martyno Liuterio kate- kizmą. O šešerių sulaukęs jau patraukia į vokišką kaimo mokyklą. Su tėvais Gerulis kalbėdavo tik lietuviškai, tačiau su broliu — jau ir vokiškai. Vaikai dar meldžiasi ir vėliau tėvams laiškus rašo lietuviškai, nors tikybos pamokos — visur jau vokiškos. Pagal seną tradiciją Gerulio tėvas nenorėjo skaldyti savo ūkio. Todėl vie- nam sūnui turėjo atitekti teviske, o antrajam, šiuo atveju Jurgiui, reikėjo pasirinkti vieną iš dviejų kelių — "po žemėmis kasti anglis" arba eiti į moks- lus. “Jurgis Gerulis nutarė rinktis pastarajį kelią. 1909 m. jis baigė klasikinę Tilžės gimnaziją ir Karaliaučiaus universitete pradėjo studijuoti afrikanistiką. Tačiau profesorius Adalbertas Bezzenberge- ris jį perkalba atsidėti baltistikos studijoms. Lyginamąją kalbotyrą ir klasiki- nes kalbas Gerulis taip pat studijuoja Berlyne, kur jo pagrindinis mokytojas — žymus indoeuropeistas Wilhelmas Schulzė. 1912 m. Karaliaučiaus uni- versitete už lotynų kalba parašytą disertaciją " Apie prūsiškus Sambijos vie- | tovardžius" ("De Prussicis Sambiensium locorum nominibus". Tilsit, 1912) Gerulis gauna daktaro laipsnį ir išrenkamas šio universiteto privatdocentu. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog universitetinės Gerulio studijos truko tik trejetą metų. Tai iš tikrųjų retas atvejis filologijos specialybės mokslininko biografijoje. Taigi dalis tevo plano jau įvykdyta. Tačiau teviškės ir taip skaldyti būtų nerei- keję, nes Gerulio brolis Heinrichas žuvo 1918 metais Vakarų fronte (Moislains bei Pėronne), kai iki karo pabaigos buvo belikę du mėnesiai. Brolio atminimui Jurgis Gerulis paskyrė vieną geriausių savo veikalų "Senovės prūsų vietovardžiai" (” Die | 1 J. Gerulis yra aiškinęs, jog vokiškai savo pavardėje rašęs ll dėl to, kad vokiečiai Jos netartų Gerulis. 12 altpreussischen Ortsnamen”. Berlin und Leipzig, 1922). Pirmasis pasaulinis karas palieka ryškius pėdsakus ir Jurgio Gerulio gyvenime. Jam tenka kovoti ir Rytų, ir Vakarų fronte. Kovojo pirmose fronto linijose, ke- lis kartus buvo sužeistas. Vadovavo kulkosvaidžių kuopai. Apdovanotas aukščiausiu vokiečių kariniu apdovanojimu — Geležiniu kryžiumi ir kitais pasižymėjimo ženklais. Gražuolis kronprinco gvardijos karininkas, kovodamas Latvijos teritorijoje, išmoksta ne tik latvių kalbą, bet ir įsimyli Latvijos vokiečio dvarininko dukrą, kuri vėliau, tapusi Gerulio žmona, nuolat prisimins tėvo prarastus dvarus ir jokių simpatijų bal- tų kraštams, ypač Latvijai, nejaus. Ji ne kartą pareikš, jog toliau Eitkūnų kojos niekada nekels. Net ir vyro kabinete esantis Latvijos žemėlapis ją erzins: "tokios - mažos šalies toks didelis žemėlapis“. Po karo Gerulis grįžo į Karaliaučiaus universiteta. Vos tik įsikūręs Kauno universitetas, daugiausia Kazimiero Būgos iniciatyva, kviečia jį profesoriauti šioje lietuviškoje aukštojoje mokykloje. Štai K. Būgos, Vinco Krėvės-Micke- vičiaus ir Eduardo Volterio 1922 m. kovo 2 d. pasirašytame, o, be abejonės, K. Būgos rašytame Gerulio mokslinės veiklos įvertinime ("Trumpas dr. phil. Jurgio Gerulio raštų įvertinimas") sakoma: "Nuo karo pabaigos Gerulis ve- da Karaliaučiaus universito lietuvių kalbos seminariją ir kaipo privatdocentas skaito fakulteto pavestus privalomus kursus iš lyginamojo kalbų kurso. Pernai rudeniop jį kviete profesorium lyginamojo kalbų mokslo katedrai Hamburgo universitas. Šiemet vasario mėn. pradžioje jam pasiūlė Leipcigo universi- tas baltiškųjų (aistiškųjų) kalbų ekstraordinatūrą. Nuo tų dviejų pasiūlymų Gerulis atsisakė, manydamas būsiąs naudingas jaunajam Lietuvos universi- tui, kuriam geri ir stropus mokslo darbininkai yra reikalingesni kaip seniems Vokietijos universitams. | Mūsų universitui turėti Gerulį yra svarbu ne tiktai dėl to, kad jis yra lietu- vis kalbininkas, bet dar ir dėl to, kad jis yra darirk lasik as. Gerulis, kolei mes gausime lotynų ir graikų filologijos katedroms profesorius, galės skaity- ti lekcijas ne tiktai iš lyginamojo kalbomokslio srities, bet ir atlikti laikinai lotynų ir graikų filologijos profesoriaus priedermes |...] Gerulis tiek turi kalbos mokslui nuopelnų, kad jis vertas yra būti mūsų jaunojo universito profesorium” (Žukas 1990 : 44—46). Gaila, tačiau Gerulis vis dėlto pasirinko ne jaunąjį Kauno, bet senąjį Leip- cigo universitetą. Galimas daiktas, jog čia ne paskutinį vaidmenį suvaidino jo žmona, nenorėjusi "toliau Fitkūnų kojos kelti". Šiaip ar taip, Leipcigo periodas mokslinėje Gerulio veikloje buvo labai sėkmingas. Šiuo metu jis pa- skelbė daugelį savo svarbiausių darbų, o baltų kalbotyrai, ypač lituanistikai, daug nusipelnė ir pedagogine veikla. Juk tuo metu Leipcige Gerulio vado- vaujami kalbotyros studijas baigė vėliau Kauno universitete Joną Jablonskį ir Kazimierą Buga pakeitę du mūsų žymieji kalbininkai Antanas Salys ir Pra- nas Skardžius. Gerulis labai rūpinosi šiais talentingais savo mokiniais. Kai kuriuos lituanistikos kursus jis skaitė tik šiems dviem jau tada kolegų stu- dentų vadintiems "būsimiesiems lietuvių profesoriams" ("kūnftige litauische Professoren" ). T Profesoriaudamas Leipcige, Gerulis ir pats toliau gilino savo kalbotyros studijas. Pavyzdžiui, jis prikalbėjo garsųjį vokiečių fonetistą Eduardą Siever- 13 są, jau tada emeritą, jog šis A. Saliui ir Pr. Skardžiui dėstytų eksperimen- tine fonetikos kursą. Bent du semestrus kas sekmadienį Gerulis su abiem savo mokiniais eidavo pas Sieversa, kur jie porą valandų svarstydavo lietuvių kalbos kirčius bei priegaides. Jų svarstymai buvo ypač įdomūs ir sekmingi, nes visi trys šių svarstymų dalyviai buvo skirtingų tarmių atstovai: Gerulis — vakarietis aukštaitis, Skardžius — rytietis subatėnas, Salys — žemaitis salan- tiškis. Sieverso seminarai ir buvo Gerulio vėlesnių lietuvių kalbos fonetikos tyrinėjimų pradžia (Skardžius 1968 : 215—216)*. Kelias vasaras tirdamas lietuvių kalbos tarmes Gerulis keliavo po Lietu- va. Jis juokaudavo, jog kai "Kauno ponai Palangoje užpakalius šildo", jis su kuprine ant pečių .vaikšto po kaimus ir renka lietuvių kalbos faktus. Kartu su žymiuoju norvegų baltistu Christianu S. Stangu kalbos mokslui Gerulis išgelbėjo jau visiškai baigiančią išnykti Rytų Prūsijos lietuvių žvejų tarmę ("Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose". Kaunas, 1933; aprašas paskelbtas vokiečių kalba). Drauge su šiuo norvegų mokslininku Gerulis tyrinėjo ir to meto Len- kijos teritorijoje buvusios Zietelos apylinkių lietuvių tarmę. Gaila, Gerulio užrašyta šios tarmes medžiaga neišliko. Tačiau praėjus beveik trisdešimčiai metų (Gerulis su Stangu čia lankėsi 1930 m.) labai vertingus savo tyrinėjimų rezultatus paskelbė Chr. S. Stangas (Stang 1958 : 171—201)'. | Iš pedagoginės to meto Gerulio veiklos ypač reikėtų paminėti Svietimo ministerijos organizuotus, Gerulio vadovaujamus tarmėms tirti kursus Kau- ne. 1931—1933 m. keturis kartus buvo organizuojami šie kursai. Juos lankė ne tik vėliau pasižymėję lietuvių filologai — Juozas Balčikonis, Vaclovas Baravykas, Ju- lius Būtėnas, Marija Cilvinaitė, Kazimieras Gasparavičius, Napalys Grigas, Zuzana Jonikaite, Petras Jonikas, Alfonsas Kalnius, Jonas Kruopas, Izabelė Matusevičiūtė, Elzbieta Mikalauskaitė, Jonas Mikeliūnas, Juozas Senkus, Bronė Vosylytė, Alek- sandras Zirgulys, bet ir talentingas, deja, anksti tragiškai pasitraukęs iš gyvenimo latvių kalbininkas Alvilis Augstkalnis, nuo mažens lietuvių kalbą mokėjęs vokiečių kalbininkas, knygos " Klaipėdos krašto lietuviškųjų vietovardžių ir asmenvardžių vo- kiskos formos" ("Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets”. Halle, 1936) autorius Walteris Fenzlau. Derėtų priminti, jog J. Gerulio ir Chr. Stango knygai "Lietuvių žvejų tarmė Prusuose” pratarmę parašė ir už kursus Geruliui dėkojo tuometinis Lietuvos pre- zidentas Antanas Smetona. Aptaręs tarmių reikšmę bendrinei kalbai, nurodęs, jog jos sparčiai nyksta, paraginęs jas tirti, toliau A. Smetona rašė: "Turime savo jau- ny kalbininky, turime jauny mokytojy, pasklidusiy po visa Lietuva. Jie geriausiai tinka talkon profesoriui J. Gerulliui, mielai apsiémusiam pamokyti, kaip reikia tirti ir rašyti tarmės. Jo, kompetentingo mokslininko, vadovaujama talka, reikia tikėtis, padarys didelį darbą, kurs tarnaus ne tik mūsų rūpimam praktikos uždaviniui, bet ir kalbų mokslui" (p. III-IV). Gaila, Vokietijoje įsigalėjus naciams dėl politinių priežasčių toliau šie kur- sai nebuvo tęsiami. Nors kita vertus, 1930 m. iš Leipcigo į Kauno universitetą 2 Plg. t.p. Pr. Skardžiaus 1926 m. vasario 12 d. laišką J. Jablonskiui (Laiškas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, F 52—252). 3 Plačiau apie šį darbą ple. Vidugiris A. Nauji darbai apie lietuviy kalbos tarmes, Lietuvių kalbotyros klausimai, 1959, 2, 239—242. 14 sugrįžus ir į lietuvių kalbos tyrimą įsitraukus A. Saliui, lietuvių dialektologija smarkiai sutvirtėjo ir jau buvo įmanoma išsiversti be pagalbos iš svetur. Domino J. Gerulį ir praktiniai lietuvių kalbos reikalai. 1922 m. lapkri- čio 29 d. laiške, rašytame J. Jablonskiui“, jis jaudinasi dėl mūsų rašybos nevienodumo, ragina J. Jablonski ir K. Būgą rašyti rašybos vadovėlį, nes "rašybos vadovėlis ir netobūlas daug geresnis už tokį, kurs rods be nuotarties bet mūsų vaikų vaikų laikuose išeis“. Pareiškia savo nuomonę ir dėl ano me- to raštų kalbos: "Tamsta paminėjai Žemaitės. Tai žmona, kurios raštai man labai patinka. Rods mes Mažiosios Lietuvos sūnūs daug germanizmų kalboje turime, bet atskirti, kas grynai, kas negrynai kalba, mokame. Žemaitės kal- ba kuogražiausia. Ji ne dirbtinė. Skaitydamas Sviet. darbą arba kokį kitą šios dienos raštą pykinuos iš be jokio reikalo naujai dirbtų žodžių, sintaksės ir t.t. Pripažįti turiu, tankiai nesuprantu, ką šitie vyrai rašo: GKOTELVOL elio (tamsūs yra, A. S.).Iš Žemaitės ir iš Tamstos raštų aš mokinuos tikrai lietuviškai rašyti". Gerulis, iš pradžių gana neigiamai ziurejes į nacionalsocialisty judėjimą, 1933 m. įstoja į jų partiją (svarbų vaidmenį žengiant šį žingsnį, matyt, su- vaidinusi ir jo žmona) ir tampa, galima sakyti, aktyviu pragaištingos Adolfo Hitlerio politikos rėmėju. 1933 m. jis paskiriamas Saksonijos švietimo mi- nistru. Tais pačiais metais tampa Prūsijos Svietimo ministerijos Aukštųjų mokyklų departamento direktoriumi. 1934 m. Gerulis palieka šį postą ir sugrįžta į Karaliaučiaus universitetą. Gerulio mokinio profesoriaus Viktoro Falkenhahno liudijimu, Gerulis padarė tai protestuodamas prieš valdžią (Fal- kenhahn 1964 : 240). Kiti du Gerulio mokiniai A. Salys ir Pr. Skardžius teigia, kad jų mokytojas "šitose savo pareigose dėl savo karinio griežtumo ilgai negalėjo išsilaikyti" (A. S. ir P. S. 1956 : 187—188). Netrukus Gerulis paskiriamas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi. Bet ir iš čia dėl partinių rietenų perkeliamas į Berlyną. Nuo 1937 m. jis eina Berlyno universiteto or- dinarinio profesoriaus pareigas ir kuruoja vokiečių naujai įsteigtą Ukrainiečių mokslinį Institutą. Įsivėlęs į politinę veiklą, po 1933 m. Gerulis beveik nepaskelbia jokių svarbesnių publikacijų. Tačiau ir šiuo metu reikšminga jo pedagoginė veikla. Be kita ko, Berlyno universitete rūpestingai jo globojami studijuoja būsimieji mūsų kalbininkai Jonas Kabelka, Izabelė Matusevičiūtė, Elzbieta Mikalaus- kaitė. Artimi draugystes ryšiai Gerulį siejo su mūsų literatūros klasiku Antanu Vie nuoliu. Si draugystė ypač sutvirtėjo, kai A. Vienuolis 1929 m. savo kelionių po Europą metu ilgesnį laiką praleido Leipcige. Gerulis jam sudarė sąlygas klausyti kai kurių Leipcigo universiteto profesorių paskaitų, naudotis universiteto biblioteka. Drauge juodu keliavo po artimesnes ir tolimesnes Leipcigo apylinkes, aplankė netoli Naumburgo esančią garsiąją Šulpforto (Schulpforte) gimnaziją. Net Gerulio sūnus panoro su A. Vienuolio sūnumi keistis pašto ženklais. Gerulis pataria Vienuoliui rašyti istorinį romaną, tik gal geriau ne apie Vytautą, bet apie Jogailą: mat A. * Laiškas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje (F 52—199). 15 Vienuolis geriau supras aukštaičio būdą, o Vytautas jau daugiau žemaitis. (Gerulis taip pat rūpinosi A. Vienuolio giminaičio, tada dar Kauno universiteto studento Rapolo Šaltenio ateitimi. Susipažinęs su "Jaunojoje Lietuvoje" (1929 m. Nr. 8, p. 17—22) jo paskelbtu straipsniu "Sturm und Drang”, Gerulis stengiasi jam sudaryti sąlygas studijas tęsti Graco universitete Austrijoje. 1926 m. Gerulis lankėsi pas A. Vienuolį Anykščiuose (Vienuolis 1988 : 95—96, 111—119, 609—612; Šaltenis 1982 : 150—151; 1991 : 166—167; 1994 : 115—116). Įvairiomis progomis Gerulis lietuviams yra padaręs ir kitokių paslaugų. Stai prezidentas A. Smetona Jonui Puzinui, prisidėjusiam prie jo raštų paren- gimo, siūlo studijuoti archeologiją, pažadėdamas Svietimo ministerijos stipen- diją. Iš pradžių J. Puzinas nori važiuoti į Karaliaučių. Tačiau Gerulis pataria. vengti Karaliaučiaus, nes dėl Klaipėdos krašto ten prieš Lietuvą ir lietuvius susidariusios nepalankios nuotaikos. Taip Gerulio patartas J. Puzinas 1930 m. išvyksta į toliau nuo Klaipėdos krašto esantį Heidelbergo universitetą (Mažiulis 1983 : 14—15). Apskritai mūsų žymusis archeologas, kuris, be kita ko, Kauno universitete iš pra- džių studijavo filologiją, su Geruliu yra gana artimai bendravęs. Drauge su Geruliu jis užrašinėjo lietuvių kalbos tarmių faktus. Tačiau įdomiausia, kad J. Puzinas buvo tam tikras ryšininkas tarp Lietuvos prezidento Antano Smetonos ir Gerulio. Mat A. Smetona, kaip ir kadaise Kazimieras Būga, norėjo kaip nors įkalbeti Gerulį, kad šis persikeltų darbuotis į Kauno universitetą. Šiuo klausimu J. Puzinas su Geruliu tarėsi ne tik Karaliaučiuje, bet ir Leipcige. Geruliui buvo pasiūlytas didesnis negu kitiems Kauno universiteto profesoriams atlyginimas, ir jis jau buvo pasiryžęs keltis į Kauną. Tačiau visus planus išardžiusi žmona. Gerulis aiškinęs J. Puzinui, kad jeigu jo žmona būtų buvusi Vokietijos vokietė, tokiam vyro žingsniui ji tikriausiai nebūtų prieštaravusi, bet ji buvo Latvijos vokietė... J. Puzinas iš savo susitikimų su Geruliu prisimena įvairių įdomių detalių. Štai būdamas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi, Gerulis didžiuodavosi, jog pirmasis šios aukštosios mokyklos (tada vadinamojo partikuliaro) vadovas buvo lietuvis Ab- raomas Kulvietis, o paskutinis taip pat lietuvis Jurgis Gerulis. Kai kartą J. Puzinas, dar studentas, Karaliaučiaus universitete norėjęs aplankyti Gerulį, prie jo kabineto durų sėdėjęs sargas J. Puziną perspėjo, jog rektorius užimtas: pas jį esąs vieno fa- kulteto dekanas. J. Puzinas įteikė savo vizitinę kortelę, Ir anas interesantas greitai išėjo iš kabineto. "Paikas vokietis gali palaukt. Mes turim pasikalbet”, — pasakęs Gerulis (Jankus 1979 : 207). Antrąjį pasaulinį karą Gerulis sutinka kaip vokiečių armijos majoras. Iš pradžių jis buvo numatytas kovai Vakarų fronte — prie garsiosios Zygfrydo (Siegfried) linijos turėjęs vadovauti zenitinės artilerijos daliniui. Tačiau karą vis dėlto jam teko praleisti Rytų fronte, kur jis nuo 1941 m. vadovavo Rytų Abwehro (ryšių tarp kariuomenės ir nacionalsocialistų partijos) skyriui. Karo metu Gerulis daugiausia gyveno Vilniuje. Cia kartais lankosi Lietuvių kalbos institute, susitinka su savo buvusiais mokiniais, profesorium Juozu Balčiko- niu, jaunesniosios kartos kalbininkais, siūlo jiems disertacijų temas. Vilniaus universiteto bibliotekoje suranda svarbų latvių kalbos paminklą — 1640 m. Georgo Elgerio "Evangelijų ir epistolų * rankraštį. Po karo šį rankraštį Ge- rulio žmona perduos profesoriui Chr. S. Stangui, kuris jį įteiks karo audros atblokštam į Svedija latvių filologui Karliui Draviniui, ir šis jį rūpestingai išleis, paskyręs Gerulio atminimui (Dravinš 1961, 1976). Prie Ilmenio ežero, netoli Velikije Lukų, žūsta vokiečių armijos karininkas Ge- 16 rulio sūnus Herbertas, į kurį tėvas buvo dėjęs tiek daug vilčių. Kai Lietuvių kalbos instituto darbuotojai jam pareiškia užuojautą, Gerulis, kažkur-į tolį žvelgdamas, ištaria, jog jis jau buvo vokietis... ak : Rytų fronte Gerulis susitinka ir su V. Falkenhahnu, dabar kažkurio vokie- čių dalinio štabo vertėju. Kartu juodu važiuoja apžiūrėti Rusijos piliakalnių. Kai vokiečiai Vilniuje suėmė Balį Sruogą, jo žmona Vanda Daugirdai- te-Sruogiene kreipėsi J. Gerulio pagalbos. Kažką jis jai pažadėjo. Vincas Krėvė-Mickevičius laiške (1944 m. pavasaris) V. Daugirdaitę-Sruogienę guo- "dė: "Džiugina mane, kad yra vilties dėl Balio. Jei profesorius Jurgis pasakė, manau, kad yra pamato tikėti. Laikau jį rimtu žmogum, ir jei jis pasakė, kad jam pažadėta, galima visai tuo tikėti" (Krėvė 1981 : 132). V. Daugirdaitė-Sruogienė 1979 m. liepos 18 d. laiške Algiui Samulioniui pri- simena: "1944 m. pavasarį sužinojau, kad jis atvažiavo į Vilnių. Su juo buvau pažįstama, nors labai nedaug [...] Kur buvom susitikę — miglos: kažkoks apytamsis kambarys, lyg kažkokie raštinės baldai. Kalbėjo stovėdamas ir neilgai. Bet ką jis sake, tal įsirėžė mano atmintin ir neiSbleso. Atsimenu pažodžiui: ” Atrodo, kad aš greit užimsiu Jaegerio vietą. Tada Lietuvoje bus viskas kitaip [...] Toliau jis man taip pat aiškiai pasakė, kad kai aš einu kalbėt su vokiečiais, turiu nepamiršti, kad esu "Frau Professor” ir privalau laikytis išdidžiai, nesižeminti [...] Dar Vokietijoje jis mums su Dalia padėjo, davęs rekomendaciją, kad Dalia būtų priimta į ligoninę gailestingųjų seserų mokyklon Greifsvaldo universitete” . J. Gerulio ištikimybė vokiečių valdžiai tikriausiai niekada nesvyravo. Pr. Skardžius prisimena, kai Gerulis su pasipiktinimu kalbėjo apie buvusį savo mokinį Praną Germantą (Meškauską)?. Mat šis, kadaise pasižadėjęs dirb- ti vokiečiams, jų okupacijos metais Lietuvoje ėmęs veikti prieš juos. Pasak Gerulio, jis esąs tikras idiotas. "Šitoks junkeriškas vokiečių majoro, kad ir lietuvio, galvojimas mane kiek apstulbino, ir aš jam nieko neatsakiau. Bet ši žinia buvo lemtinga: griežtai pasipriešinęs Lietuvos jaunimo mobilizacijai, Pr. Germantas buvo areštuotas ir išvežtas į Stuthofo koncėntracijos stovyk- la” (Skardžius 1974 : 323— 324). Viena kartą Lietuvių kalbos institute Gerulis net įrodinėjo, kad jo pavar- dė yra kilusi ne iš žodžio gėras, bet iš vokiečių kalbos asmenvardžio Gerhard (Skardžius 1970 : 270)". > Su laišku straipsnio autorių supažindino A. Samulionis. ® Pranas Germantas (Monson), 1903.XII.3 — 1945.1V.22), tragiškai žuvusio lituanisto Kosto Meškausko (1906—1932) brolis, buvo išvykęs į Leipcigą studijuoti kalbotyros. Tačiau čia J. Gerulio patartas pasirinko disertacijos temą "Liaudies. papročiai lietuvių šeimos gyvenime“. 1936 m. disertaciją apgynė, bet, anot Pr. kardžiaus, nebuvo patenkintas nei pačiu J. Geruliu, nei savo a ty 1941'm. vokiečiams užėmus Lietuva, Pr. Germantas buvo paskirtas Svietimo generaliniu tarėju. Eidamas šias pareigas, jis labai stengėsi išsaugoti Lietuvos mokyklas ypač rūpinosi Vilniaus krašto švietimu. 1943 m. už pasipriešinimą mobilizacijai į vokiečių kariuomenę suimtas. Kalintas Vilniaus, Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus, arienburgo kalėjimuose, Stuthofo koncentracijos stovykloje. Cia ypač pasižymėjo ”valenrodisku suktumu” gelbėdamas kalinius (plg. S. Yla. Zmones ir žverys Dievų miške. Kaunas, 1991): Mirė šiltine. Kūnas buvo sudegintas Štuthofo krematoriume. Tačiau kaliniai pavogė pelenus ir vėliau palaidojo vienose Kopenhagos kapinėse. Mažosios Lietuvos lietuviai iš tikrųjų yra vartoję vokiečių Gerhard lietuvišką formą Gerulis. Tačiau Lietuvoje gausiai paplitusios pavardės Gerūlis, Gerulditis, 17 Nemaža Gerulis yra bendravęs su žymiuoju latvių baltistu Janiu Endze- lynu. Šis Gerulį, kaip specialistą, matyt, labai vertinęs. „Tai galbūt liudytų ir tokia detalė, kad J. Endzelynas į savo "Baltų filologijos įvadą" ("Ievads baltu filologija". Riga, 1945) šalia kitų žymiųjų baltistų įdėjo ir Gerulio fotografiją. 1943 m. Gerulis atvyko į Latvijos universiteto aulą pasveikinti J. Endzelyno septyniasdešimtmečio sukakties proga (11.22). Atvyko labai issipuoses, apsi- taises "fazano drabužiais" (fazana terpa), matyt, vokiečių karininko unifor- ma. J. Endzelynas prisimindavo, jog šis kolegos apdaras jį smarkiai išgąsdinęs (Liepins 1991 : 41). Kaip doras mokslininkas Gerulis kartais pasirodydavo ir sudetingomis po- litinémis situacijomis. Kai V. Falkenhahnas, tyrinedamas J. Bretkūno biogra- fija, randa lotynišką dokumentą, rodanti, jog lietuvių Rytų Prūsijoje gyventa toliau į vakarus, negu pripažįsta oficialusis vokiečių mokslas, ir ateina pas savo disertacijos vadovą klausti patarimo, šis iš tikrųjų randa saliamonišką išeitį. Girdi, disertacijoje apie savo atradimą nieko nerašyk, o kur nors įdėk dokumento faksimilę, cenzoriai praziopsos, o kam reikės, sužinos teisybę... _ Kai Pr. Skardžius nusiuntė Geruliui savo "Lietuvių kalbos žodžių dary- ba”, šis laiške, padėkojęs buvusiam mokiniui už dovaną, parašė "Ich bin satt vom Krieg" ("Aš esu sotus karo") ir pridūrė, kad netrukus pasitrauksiąs iš kariuomenės ir grisias prie kalbotyros darbo (Skardžius 1970 :270). Deja, jau buvo per vėlu“. Gana išsamią Gerulio charakteristiką pateikė Valentinas Gustainis savo memu- arų knygoje ” Be kaltės" (Gustainis 1989 : 7—20). Dar Hitleriui neuzemus valdžios, Gerulis kalbinęs Vincą Kreve-Mickeviciy, kad šis su rimta lietuvių delegacija vyktų į Miuncheną pas tuo metu dar gana izoliuotą Hitlerį pareikšti savo simpatijų ir už tai "Hitleris būtų dėkingas ir, valdžią paėmęs, Lietuvai būtų draugiškas“. Tačiau "tas slavas Kreve-Mickevicius tokio dalyko nesuprantas ir nevertinąs: važiuoti slapta tar- tis dėl ateities su Hitleriu griežtai atsisakęs". Šiaip V. Gustainio tautinę ambiciją gloste faktas, jog Gerulis su juo visuomet, net Vokietijos sostinės universitete, kal- bėdavo tik lietuviškai. Labai blaiviai Gerulis samprotavęs del Lietuvos ir Lenkijos santykių. Jis nepritarė Lietuvos valstybės veikėjams, vokiečiams užpuolus Lenkiją, ginkluota jega atsiimti Vilniaus kraštą, nes Lietuva, karą vokiečiams pralaimėjus, galinti užsitraukti agresoriaus vardą, o mažai tautai tai labai pavojinga. Tačiau jeigu karą laimi Vokietija, Geruliui Lietuvos likimas aiškus: * Mūsų fiureris parašys jūsų Smetonai atviruką, kur bus pasakyta, kad dabar yra suorganizuota vokiečių Europa ir Lietuva yra jos sudetyje...” ; Tikriausiai del Gerulio politinių pažiūrų pašlijo jo santykiai ir su Maksu Vasme- riu: Leipcige jie buvo artimi draugai, o Berlyne jau ir nesikalbėdavo. M. Vasmeris, kaip žinoma; prisimindamas Jano Baudouino de Courtenay politines pamokas, nacių .- viešpatavimo metais elgėsi labai garbingai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gerulis buvo gavęs įsakymą surengti žymes- nių lietuvių visuomenės veikėjų pasitarimą. Pasitarimo dalyviai turėjo dar kartą Gerūlskis, vietovardžiai Geruliai, Gerulaičiai, Geruliškiai rodo, kad šie žodžiai, be abejonės, sietini su liet. gėras. — Antrasis pasaulinis karas skaudžiai paliete ir kitus Gerulio kartos žymiuosius vokiečių baltistus. Abiejų sūnų neteko Eduardas Hermannas. Fronte žuvo vienintelis Franzo Spechto sūnus. Pats F. Spechtas 1945 m. žiemą buvo paimtas į senių ir vaikų armiją — vadinamuosius "folksšturmo" būrius ir išsiųstas į frontą, iš kur su nušalusiomis kojomis parsigavo į Drezdeną. 18 pameginti paraginti Lietuvos Jaunuomenę stoti į vokiečių kariuomenę. Pasitarimas turėjo įvykti 1944 m. rugsėjo 5 dieną Kaltinėnuose. Tačiau Gerulis ir kai kurie kiti dalyviai autoavarijoje buvo sužeisti ir pateko į ligoninę (Laurinaitis 1983 : 23). | Tarybinei kariuomenei uzemus Berlyną, Gerulis, tuo metu gana rimtai sergantis, buvo suimtas savo bute. Tolimesnis jo likimas kol kas nežinomas. Kai buvo statoma garsioji Berlyno siena, Gerulį didžiai vertinęs ir gerbęs pro- fesorius V. Falkenhahnas tada dar gyveno Vakarų Berlyne, o dirbo Rytų Ber- lyne esančiame Humboldtų universitete. Prieš persikeldamas į Rytų Berlyną, jis nuėjo atsisveikinti su savo mokytojo žmona, tačiau šią rado jau mirusią. . Kažkas iš kaimynų V. Falkenhahnui tada pasakojo, jog Gerulio žmoną bu- vo aplankęs iš Rusijos grįžęs vienas vokietis, kuris kažkur drauge su Geruliu kalėjęs. Čia ir baigiasi šio talentingo mokslininko, puikaus pedagogo, anot V. Falkenhahno, "Rytprūsių lietuvių kilmės didžiojo vokiečių baltisto”, ta- čiau menko politiko, tragedija. Deja, tokia tragedija ištiko ne vieną Mažosios Lietuvos sūnų. Tai yra ir visai mažai mūsų tautai didelių kaimynų atnešta tragedija. Kaip minėta, Gerulis savo "Senovės prūsų vietovardžius" dedikavo Pirma- jame pasauliniame kare kritusiain broliui. Ten jis įrašė septintajame amžiuje prieš Kristų kūrusio ir savo elegijomis Spartos karių drasą kėlusio graikų po- eto Tirtėjo žodžius: : "Mirtį sutikti gražu pirmojoj gretoj bekovojant Vyrui narsiam, dėl savos tėviškės stojus kovon?*. | Gerulis galvoje, žinoma, turėjo ne ta savo brolio tėviškę, kuri buvo visai netoli Nemuno, bet tą, kurią poetai sieja su Reinu, Elbe, Oderiu. Su šia tėviške daugiausia buvo susijusi ir Jurgio Gerulio veikla. Tačiau savo darbais Jurgis Gerulis daug nusipelnė ir Nemuno kraštui. Uz tai šio krašto žmonės jam bus visada dėkingi. Čia jo atminimas galbūt išliks net ilgiau negu anoje tėviškėje, už kurią juodu su broliu "stojo kovon"*?. LITERATŪRA A. S. ir P. S. 1956 : Gerulis Jurgis. — Lietuvių enciklopedija, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 7, 187—188. Dravins K. 1961, 1976: Evangelien und Episteln ins lettische ubersetzt von Georg Elger... hrsg. von Karlis Dravinš, Lund, 1—2. Falkenhahn V. 1964: Zu den Anfangen der Baltistik. — Bettraūge zur Geschichte der Slawistik, Berlin, 239—266. Gerullis G. 1932: Muttersprache und Zweisprachigkeit in einem preussisch-li- tauischen Dorf. — Stud: Baltici, 2, 59—67. Gustainis V. 1989: Be kaltes, Vilnius: Mintis. Jankus J. 1979: Jonas Puzinas apie save ir kitus. — Azdaz, 4, 141, 206—208. Krėvė V. 1981: V. Kreves laiškai. — Literatūra ir kalba, 17, 9—132. Laurinaitis S. 1983: Tevynes išdavikų krachas. — Laikas ir įvykiai, 17, 20—23. ? Vertimas iš: V. S. Sergejevas. Senovės Graikijos istorija. Vilnius, 1955, 146. Autorius, rašydamas šį straipsnį, pasinaudojo vienu kitu Gerulio biografijos faktu, girdėtu iš Gerulio mokinių: J. Būtėno, V. Falkenhahno, J. Kabelkos, E. Mikalauskaites, A. Salio, J. Senkaus. 19 Liepins J. 1991: Laipnums bardziba. — Latviešu valodas kultūras Jautajuma, 26, 37—44. ; Mažiulis A. 1983: Prof. Dr. J. Puzinas ir jo mokslinis palikimas. — Jonas Puzinas. Rinktiniai raštai. Chicago: Lituanistikos instituto leidykla, 1, 13—22. Skardžius Pr. 1968: Lietuvių kalbos dialektologija. — Aidai, 5, 215—218, 240. Skardžius Pr. 1970: Prof. J. Gerulis ir jo likimas. — Aidas, 6, 270. Skardžius Pr. 1974: Dar šis tas apie Pr. Germanta. — Aidai, 7, 323—324. Stang Chr. S. 1958: Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — Norsk Twdsskrift for Sprogvidenskap, 18, 171—201. Šaltenis R. 1982: Vienuolio gyvenimo pėdsakais, Vilnius: Vaga. Šaltenis R. 1991: Jau skleidės burės, Kaunas: Šviesa. Šaltenis R. 1994: Tikras netikras A. Vienuolis, Kaunas: Šviesa. Vienuolis A. 1988: Raštas, 6(2), Vilnius: Vaga. Zukas V. 1990: Prof. Jurgio Gerulio darby charakteristika. Parenge Vladas Žukas. — Gimtoji kalba, 8—9, 44—46. 20