Jurgis Gerulis – mokslininkas ir žmogus

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVI (1996) LIETUVIŲ KALBA: TYRĖJAI IR TYRIMAI Zigmas ZINKEVIČIUS JURGIS GERULIS — MOKSLININKAS IR ŽMOGUSJurgis Gerulis buvo vienas iš didžiųjų tarpukario lituanistų ir baltistų. Gimė 1888 m. rugpjūčio 3. d. Jogauduosė, netoli Vilkyškių (dab. Šilutės raj.), valstiečių šeimoje. 1909 m. baigęs Tilžės gimnaziją, studijavo Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose lyginamąją kalbotyrą ir klasikinę filologiją. 1912 m. apgynė daktaro disertaciją. Po to profesoriavo Karaliaučiaus, vėliau Leipcigo universitete. 1934 m. grįžo į Karaliaučių ir kurį laiką buvo šio universiteto rektoriumi. Nuo 1937 m. išsikėlė į Berlyno universitetą, pasipiktinęs vietos administracijos lietuviškų vietovardžių Rytprūsiuose keitimu vokiškais, nenorėjo prie to niekšiško darbo prisidėti. Dar prieš tai, 1933 m., jis įstojo į nacionalistų partiją (veikiamas žmonos, kilusios iš aukštos Latvijos vokiečių aristokratų giminės), todėl užėmė aukštus administracijos postus. 1945 m. gegužės menesį buvo sovietinio saugumo naktį sergantis areštuotas ir dingo be žinios. | Gerulis daugiausia lituanistikai nusipelnė tirdamas lietuvių kalbos tarmes ir senuosius raštus. Ypač daug nuveikė dialektologijos srityje. Laikytinas moderniosios lietuvių dialektologijos už Lietuvos ribų pradininku. Svarbiausias jo šios srities veikalas — 1930 m. išleista vokiškai monografija "Lietuvių dialektologijos studijos"*.- Joje Gerulis pirmasis lietuvių tarmėms užrašyti pritaikė vadinamąją kopenhaginę transkripciją, vėliau atlikusią labai svarbų vaidmenį mūsų dialektologijos raidoje. Šiame veikale jis ištyrė ir aprašė lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių priegaides, pateikė svarbiausių tarmių pavyzdžius su jų dialektologinėmis charakteristikomis. Gerulis iki pat mirties pats tyrė ir kitus mokė tirti lietuvių tarmes instrumentinės fonetikos priemonėmis. Tam reikalui paskyrė ne vieną straipsnį (pvz., 1930, 1935 m.). Maža to, jis 1931—1933 m. vadovavo dialektologijos kursams Kaune. Kartu su Chr. Stangu 1933 m. išleido vokiečių kalba monografiją "Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose"*. Abu drauge tyrė ir unikaliaja Zietelos šnektą, tik to darbo nespėjo baigti. Po karo Stangas savo užrašus paskelbé®, o Gerulio sukaupti medžiagos rinkiniai pražuvo, bent iki šiol nie1 Litauische Dialektstudien von Georg Gerullis mit 8 Rontgenbildern und 20 Kymographionaufnahmen. Leipzig, 1930. Lietuvių žvejų tarmė Prūsuose. Surašė J. Gerullis ir Chr. Sta ng’a-s. Kaunas, 1933. Stan g Chr. S. Die litauische Mundart von Zasėčiai im Gebiet von Wilna. — Norsk Tidsskrift for Sprogvidenskap 18, Oslo, 1958, 171—201. ko apie juos negirdėti. Toks pat likimas ištiko ir jo sukauptą medžiagą apie Gervėčių ir Lazūnų šnektas (už Lietuvos Respublikos ribų). Kita Gerulio mokslinių interesų sritis — tai senųjų lietuvių kalbos pamink lų tyrimas. Jis 1922 m. išleido fotografuotinį Mažvydo raštų rinkinį“. Dalį tekstų pats surado Karaliaučiaus archyvuose. Po karo kai kurių oricinalų neišliko. Nors dabar turima naujesnių perspausdintų Mažvydo raštų“ leidinių, bet Gerulio yra pats svarbiausias ir iki šių dienų tebeturi didelę mokslinę vertę, juoba kad ne visi jo paskelbtų tekstų originalai išliko. 1927 m. jis išleido puikią lietuvių senųjų raštų chrestomatiją“, kuria ir dabar tebesinaudojama. Ji tebėra viena iš pagrindinių mokomųjų priemonių lietuvių kalbos istorijos studijoms aukštosiose mokyklose, plačiai naudojama ir mokslo tiriamajam darbui. Yra suradęs ir paskelbęs nemaža smulkesnių senųjų lietuviškų tekstų, daug archyvinių duomenų apie juos. Be kita ko, jis tyrė J. Bretkūno biografiją. Gerulis daug nusipelnė lietuvių kalbos istorijos Prūsijoje tyrimui. Domėjosi socialinės lingvistikos, ypač lietuvių ir vokiečių dvikalbystės, problemomis. Aprašė savo gimtojo kaimo, savo šeimos vokietėjimo procesą. Tai buvo didelis eruditas baltistas. Svarbūs jo prūsistikos darbai, ypač prūsų vietovardžių tyrimas. Iš šios srities buvo ir jo daktarinė disertacija, apginta 1912 m. Tai lotynų kalba parašytas veikalas "Apie prūsiškus Sembos vietovardžius"". Prūsų vietovardžius jis tyrė ir vėliau. 1922 m. vokiškai išleido reikšmingą veikalą "Senovės prūsų vietovardžiai"*, taip pat paskelbė prūsistikos klausimais mažesnių darbų Vokietijos, Lietuvos ir Latvijos spaudoje. Rašė ir latvistikos klausimais. Reikšmingas ir Gerulio pedagoginis darbas. Jis daug prisidėjo prie tarpukario lietuvių jaunosios kartos kalbininkų išmokslinimo. Netikėtai mirus K. Būgai, per trumpa laiką Kauno universitete nespėjusiam parengti savo darbo tęsėjų, susidariusia tragišką lietuvių kalbotyros padeti gerino ne kas kitas, o Gerulis. Jo mokiniai buvo abu žymieji tarpukario lietuvių kalbininkai profesoriai Pranas Skardžius ir Antanas Salys, taip pat po karo Vilniaus universitete dirbęs Jonas Kabelka, Pedagoginiame institute — Elzė Mikalauskaitė, išeivijoje — Kazys Alminas (Alminauskis) ir Izabelė Matusevičiūtė. Kaip žmogus Gerulis buvo prieštaringa ir tragiška asmenybe, susiklosčiusių aplinkybių plėšoma į skirtingas puses. Lituanistika jam buvo šventas mokslas, lietuvių kalbos faktai — brangenybė. Tai matyti kad ir iš atsisakymo prisidėti prie lietuviško vardyno Rytprūsiuose suvokietinimo. Hitlerio partijos narys šiuo atveju nepakluso partijai. Tačiau visą savo amžių dirbdamas i MAZVYDAS. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams. Spaudai parūpino Dr. Jurgis Gerullis. Kaunas, 1922. Naujausias: M ar t Y nas Mažvydas Katekizmas ir kiti raštai. Katechismus und andere Schriften. Redaktorius Giedrius Subačius. Vilnius, 1993. 6 Senieji lietuvių "ay I dalis. Tekstai su įvadais. Sutaisė Jurgis. Gerullis. Kaunas, 192 De Prussicis Sambiensium locorum nomainibus. Tilsit, 1912. 8 Die altpreussischen Ortsnamen. Berlin— Leipzig, 1922. 10 tarp vokiečių, Gerulis ilgainiui gerokai persismelkė vokietybe, savo dvasia ir mąstysena sutapo su vokiečiais, nors iki amžiaus pabaigos didžiavosi savo lietuviška kilme. Visa tai lėmė daugelio ano meto inteligentų, jo ir jo darbyiš arčiau nepažinusių, neigiamą požiūrį į Gerulį, vienapusišką jo vertinimą, užmirštant didžiulius jo nuopelnus lietuvių kalbos mokslui. Galbut tai turėjo-reiksmeés ir tragiškai Gerulio gyvenimo baigčiai. Vilniuje tarp kalbininkų tuoj po karo buvo pasklidusios kalbos, esą Lietuvos mokslui vadovavę žmonės (kaltintas Juozas Žiugžda) atsakę neigiamai į Maskvos paklausimą, ar Lietuvai reikalingas Gerulis. Neįmanoma patikrinti, kiek čia tiesos. Tačiau nėra abejonės, jog gavę Gerulį lietuvių kalbininkai būtų mažiausia dešimtmečiu anksčiau atsistoję ant kojų, baltistika Lietuvoje būtų suklestėjusi ne aštuntajame, bet jau septintajame ar net šeštajame dešimtmetyje. Nebutų reikėję pradėti iš nieko, atradinėti kitų seniai atrastų amerikų. 11