Kreipiniai Jono Jablonskio laiškuose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Giedrė ČEPAITIENĖ KREIPINIAI JONO JABLONSKIO LAIŠKUOSE Šiuo metu profesoriaus Arnoldo Piročkino rūpesčiu yra paskelbti 424 Jono Jablonskio laiškai (Jablonskis 1985; Jablonskis 1991). Dauguma šių laiškų rašyti lietuviškai (353), kai kurie rusiškai (70), o vienas lenkiškai. J.Jablonskio laiškų turinys paprastai dalykinis, todėl juose maža asmeniškumo ar emocijų. Šia prasme kiek labiau skiriasi laiškai sūnui Konstantinui, dalis Kazimierui Jokantui skirtų laiškų ir dar vienas kitas. Kreipinius J.Jablonskis laiškuose paprastai vartoja tik laiško pradžioje arba išvis nevartoja. Laiškai be kreipinių pagal parašymo tikslus esti dvejopi: 1) skirti aptarti rūpimos kalbos, knygų leidybos ar visuomeninių organizacijų veiklos klausimus (plg. Jablonskis 1985: 47, 94, 324-352 ir kt.); 2) adresuoti įvairių įstaigų vadovams. Pastarieji laiškai paprastai pradedami adresato jvardijimu, pvz., Prof. M. Biržiškai, humanitarinio fakulteto dekanui; Švietimo Ministeriui K. Jokantui; Humanitary Fakulteto Dekanui prof. V.Krėvei-Mickevičiui. Panašiai elgiamasi ir kai kuriuose laiškuose, skirtuose Juozui Tumui. Jie tai pat neretai pradedami adresato luomo įvardijimu (Kun. J. Tumui), o vėliau arba pavartojamas kreipinys, arba rašoma visai be kreipinio. Žinoma, vienas kitas kreipinio neturintis laiškas yra kitoks, nederantis į minėtas grupes. Dabar kreipimuisi paprastai vartojamas asmens (t.y. daiktavardžio) šauksmininkas, kartais — išplėstas pažyminiais (LKG III: 689-683; DLKG: 637-638). J. Jablonskio laiškuose kreipinių vartojimo tendencija kiek kita. Čia daug dažniau kreipimuisi nusakyti vartojami įvairūs įvardžiuotiniai būdvardžiai be pažymimųjų žodžių. Dažniausiai kreipiamasi būdvardžiu gerbramasis (gerbiamoji, gerbiamieji). Taip J. Jablonskio elgtasi beveik visus susirašinėjimo metus (1904—1926), šitaip kreiptasi beveik į visus korespondentus. Pažymėtina, kad nė karto išlikusiuose laiškuose šitaip nesikreipta vos į keletą žmonių — rašytoją Joną Biliūną, į Petrą Leoną, Povilą Višinskį ir į sūnų Konstantiną. Toks kreipinys nevartotas ir išlikusiuose laiškuose Vincui Kudirkai. Į minėtuosius asmenis J. Jablonskio kreiptasi šiltesniais žodžiais, o tai leistų manyti, kad šiuos žmones siejo anaiptol ne vien dalykiniai ryšiai. Susirašinėjimo pradžioje porą kartų pavartota forma gerbiamasai. Šią formą J. Jablonskis yra aprašęs gramatikose. 1901 m. gramatikoje, aiškinant įvardžiuotinių būdvardžių sandarą (čia jie vadinami dvilypuotaisiais), teigiama, kad jie “yra sudurti iš vientisojo būdvardžio ir išvardžio jis arba vardininko linksnyje 256 patvirtinamosios dalelės ar’, tačiau greta esančiose linksniavimo paradigmose tokių pavyzdžių nepateikiama (Jablonskis 1957: 84-85). Panašiai kalbama ir 1922 m. gramatikoje (Jablonskis 1957: 211). Kaip rodo laiškai, pats J.Jablonskis po 1905 m. tokios formos nebevartojo. Kartais laiškai pradedami kreipiniu brangusis. Ankstyvojoje J. Jablonskio korespondencijoje šis kreipinys itin retas — pavartotas vos kartą laiške, skirtame P. Višinskiui (1904 m. lapkričio pabaiga). Vėl šį kreipinį randame 1924-1927 metų laiškuose. Po kartą jis pavartotas laiškuose Juozui Balčikoniui (1924 06 11), Kazimierui Jokantui (1925 05 07) ir Merkeliui Račkauskui (1927 06 16), o porą kartų taip kreiptasi į Zigmą Kuzmickį (1927 08 06; 1927 12 16). Vieną kartą, rašydamas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei jos išėjimo į pensiją dienomis, J. Jablonskis kreipiasi 2 būdvardžiais: Brangioji, gerbiamoji (1924 10 18). Dar rečiau kreipimuisi vartotas būdvardis my/imasis (mylimieji). Tokį kreipinį po kartą J. Jablonskis pavartojo susirašinėdamas su sūnumi Konstantinu, laiškuose Juozui Tumui-Vaižgantui, Lietuvių mokslo daraugijai bei Stasiui Dabušiui. Beje, pastarasis laiškas neišlikęs, žinomas tik jo nuorašas. Jame užfiksuota paprastoji (ne įvardžiuotinė) būdvardžio forma mylimas, A. Piročkino nuomone, priskirtina nelabai raštingam perrašinėtojui (Jablonskis 1985: 101). Porą kartų pavartoti išplėsti būdvardiniai kreipiniai. Jie išplėsti savybiniu įvardžiu mano. Vieninteliame žinomame laiške J. Biliūnui rašoma Mano mylimasis (1905 01 26), o kreipinys mano brangusis pavartoti laiškuose profesoriui Eduardui Volteriui (1926 03 06) ir Z.Kuzmickiui (1926 03 06). Paprastai sakoma, kad savybiniai įvardžiai nusaką priklausomybės santykius, o įvardis mano parodąs daikto priklausymą kalbėtojui (LKG I: 673; DLKG: 261). Atrodo, kad toks apibūdinimas šiuo atveju ne visai tinka. Į junginį mano brangusis sinchroniškai galėtume žiūrėti kaip į pasakymo fu esi man brangus nominalizaciją. Indoeuropiečių kalbose tokia kilmininko/naudininko kaita įprasta (Fillmor 1981: 460). Kaip teigia A. Rosinas, konstrukcijas su savybiniais kilmininkais ir naudininkais galima laikyti viena kitos perifrazėmis (Rosinas 1988: 22). Panašius pasakymus J. Jablonskis yra vadinęs nutinkančio kam ir esančio kam dalyko naudininku bei pabrėžęs, kad jie vartojami “ne tiktai daikto nuotykiams žymėti, bet ir įvairiausioms jo būsenoms reikšti“ (Jablonskis 1957: 600). Matyt, ir minėtuosius kreipinius galima būtų traktuoti kaip parodančius būseną. Žinoma, tai lemia ne pažyminys (įvardis), bet šių kreipinių pagrindas — būdvardis. Esama išplėstų daiktavardinių kreipiniy. Jie plečiami būdvardžiais, pvz.: Mylimas Drauge (laiškas V. Kudirkai, 1883 04 14), Brangus Drauge (P. Višinskiui, 1903 04 11), Brangieji Draugai (mokytojų suvažiavimui, 1928 11 03), Brangus Tautieti (nežinomam adresatui, 1898 11 14), Gerbiamoji Tautiete (Mortai Zauniūtei, 1904 12 09). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuose junginiuose J. Jablonskis vartoja ir paprastąją, ir įvardžiuotinę būdvardžio formą. 1922 m. gramatikos pavyzdžiuose taip pat randame sakinių ir su paprastąja, ir su įvardžiuotine būdvardžio forma: Ko verki, sesele jaunoji? Ko liūdi sesele, balta lelijéle (Jablons257 kis 1957: 408). Žinoma, pateiktieji pavyzdžiai nėra visiškai adekvatūs: pirmajame sakinyje turime daiktavardinį kreipinį, išplėstą įvardžiuotine būdvardžio forma, antrajame — kreipinys išplėstas priedėliu ir jame pavartota paprastoji būdvardžio forma. Kalbėdama apie šio tipo kreipinius, Antanė Kučinskaitė kaip vartotinas nurodo tik įvardžiuotines būdvardžių formas (Kučinskaitė 1985: 62). Tik vieną kartą į mums nežinomą adresatą J. Jablonskis kreipiasi šnekamajai kalbai įprasta forma Sveikas gyvas (1926 08 11). A. Kučinskaitė tokius laiškų kreipinius laiko familiariais (Kučinskaitė 1985: 72). Taigi toks J. Jablonskio kreipinys tarsi leistų manyti, kad laiško gavėjas turėjo būti gana artimas J. Jablonskio pažįstamas, juo labiau kad toks kreipinys — vienintelis palyginti gausioje kalbininko korespondencijoje. Kreipimasis vien daiktavardžių šauksmininku J. Jablonskio laiškams nėra būdingas. Paprastai čia vartojamas žodis bro/au. Vieną kartą, pavartodamas šį kreipinį drauge su vardu, J. Jablonskis kreipėsi į V. Kudirką: Vincuti Brolau (1883 07 15). Taigi adresatas įvardijamas itin šiltai, tarsi pats mieliausias Zmogus, nors pačiame laiško tekste netrūksta įvairių priekaištų. Matyt, šiltais kreipinio žodžiais bandyta parodyti savo artumą buvusiam gimnazijos suolo draugui. Deja, vėlesni laiškai V. Kudirkai mums nežinomi. Nė į vieną kitą asmenį lietuviškuose J. Jablonskio laiškuose vardu nesikreipiama, tik viename atviruke, skirtame J. Balčikoniui, minimas adresato vardas, tačiau čia sveikinamasi lotyniškai: Josepho et consortibus Joanne cum consortibus salutem dicit (1915 09 24). Kreipimasis bro/au ypač dažnas laiškuose Juozui Balčikoniui (16 kartų), Kazimierui Jokantui (12x), Merkeliui Račkauskui (7x), Kazimierui Būgai (4x), Petrui Leonui (3x). Po vieną kitą kartą taip kreiptasi į kitus korespondentus: Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Jurgį Šlapelį, Povilą Višinskį. Pagal šių kreipinių vartojimo dažnį spręsti apie korespondentų tarpusavio santykius galima tik iš dalies, nes išlikę anaiptol ne visi J. Jablonskio laiškai. Be to, tokiam lyginimui būtina abipusės korespondencijos analizė. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma laiškų su kreipiniu bro/au rašyti 1909-1913 metais iš Bresto, Gardino ir Veližo. Ar tik nerodo šie kreipiniai tam tikro kalbos tėvo nerimo, gyvenant ir dirbant toli nuo Lietuvos, kurį laiką net be šeimos, kai “išvažiavo tikra to žodžio prasme uždarbiauti, kaip į Amerika” (Piročkinas 1978: 56)? Kreipinių vartojimu ypač įdomūs J. Jablonskio laiškai K. Jokantui. Nors jis buvo J. Jablonskio mokinys Mintaujos gimnazijoje (Jablonskis 1985: 416), tačiau šiuos žmones siejo ne vien mokytojo — mokinio santykiai, bet daug artimesni ryšiai. Kaip minėta, laiškuose iš Bresto į K. Jokantą dažnai kreiptasi bro/au, vieną kartą — malonine forma bro/irukai (1909 10 29). Išskirtinis ir šių laiškų turinys: J. Jablonskis nuolat svarsto galimas K. Jokanto vedybas su kitataute ir bando jam patarti. Viename laiške (1909 m. lapkričio — gruodžio mėn.), tarsi siekdamas įtaigumo, J. Jablonskis ima polemizuoti su įsivaizduojamais pašnekovais, perteikdamas galimas jų reakcijas, drauge pavartodamas kreipinius: 258 Kad aš šiandie būčiau jaunas žmogus ir, apsigyvenęs kokioje nors sunkiai pradedančioje gyventi ir todel labai opioje tautoje, įsimylėčiau tokią tos tautos mergelę, kuriai be galo rūpi savo tautos reikalai, tai, — tikėk manim, — aš jai tik padėčiau tais jos krašto reikalais rūpintis ir visa daryčiau, kad mano vaikai būtų geri tos tautos darbo žmonės (apie kalbą nebūtų jau nė šnekos). Kad man pasakytų, taip man darant, mano paties tautiečiai: “ Parsidavėlr", aš tiktai spiaučiau į juos ir drąsiai galėčiau pasakyti: “Hermofroditų auklėti nenoriu [...]”. Kad mano paties duktė suaugs ir ištekės kur už latvio, į latvių kraštą, aš jai pasakysiu: “Tavo vaikai, vaikelj, geri latviai tegali būti, tuo ir rūpinkis [...]” [...] Savo dviejuose paskutiniuose laiškeliuose, man rodos, pertoli nudardėjai apie “patriotizma”. Kad aš taip galvočiau, galėčiau drąsiai skelbti: “Imkit, vyrai, tas mergas, kurios jums tinka savo kultūra ir išauklėjimu, tauta čia yra niekis, gyvenkit ne Pilviškiuose, ne Kupišky, bet ten, kur išrandat augštesnę, geriau jums tinkamą kultūrą..." Pažymėtina, kad tarsi cituodamas šnekamąją kalbą J. Jablonskis renkasi daiktavardinius kreipinius, kurie jo laiškuose nėra dažni. Atkreiptinas dėmesys, kad į dukrą čia kreipiamasi vaikeli, nors gimtojoje J. Jablonskio tarmėje žodis vaikas, nusakant giminystę, paprastai reiškia sūnų. Beje, minėtasis laiškas yra vienintelis, kuriame kreipimasis į adresatą pavartotas ne tik laiško pradžioje, bet ir jo baigiamojoje dalyje: “Brolau! piršti aš pats negaliu [...]". Vėlesnieji laiškai K. Jokantui rašyti 1925 metais, kai šis buvo švietimo ministras. Dabar daugumos J. Jablonskio laiškų tonas kiek kitoks. Skiriasi ir pasirenkamieji kreipiniai. Beveik visi laiškai pradedami oficialiai, nurodant adresato pareigas: Švietimo Ministerija: Ministr. J. Jokantui; Švietimo Ministeriui K. Jokantui; K. Jokantui, Švietimo Ministeriui, Po šio įvardijimo kartais pavartojamas kreipinys gerbiamasis, o kartais visai be kreipinio pradedama dėstyti reikalo esmė. Vis dėlto poroje ministrui skirtų laiškų randame tam tikrų išimčių. Viename jų, aiškinančiame Terminologijos komisijos sudarymo reikalus, visiškai nenurodomas adresatas ir kreipiamasi lotyniškai: Sa/ve, Carissime (1925 03 16), o kitame, pasakojančiame apie J. Jablonskio vasaros planus, kreipiamasi Brangusis (1925 05 07). Tai leistų teigti, kad nors dažniausiai J. Jablonskis laiškuose paisė tam tikros subordinacijos, vis dėlto leisdavo sau ne tik pagarbą, bet ir jausmus parodyti. Kiti daiktavardiniai kreipiniai J. Jablonskio laiškuose reti. 1906-1917 metais susirašinėdamas su sūnumi Konstantinu jis paprastai vartojo kreipinį vaikeli (vos vieną kartą į sūnų kreipiamasi mylimasis). Iš Pskovo rašytuose laiškuose J.Šauliui porą kartų pavartotas kreipinys fautrieti (1903 01 26; 1903 02 01). Vieng kartą laiške J. Balčikoniui randame kreipinį Pi/reti (1926 12 29). Mūsų dienų požiūriu, tai kanceliarinis, dažniausiai sietinas su teisėsaugos institucijomis, Oficialus kreipinys. A. Kučinskaitės nuomone, jis tinka tik įstatymų vykdymą prižiūrintiems pareigūnams (Kučinskaitė 1985: 64). Žinant, kad J. Jablonskio ir J. Balčikonio santykiai buvo itin artimi, draugiški, toks kreipinys atrodo keistai. Tačiau jo esmę atskleidžia laiško turinys. Šiame laiške J. Jablonskis kviečia J. Balčikonį bendradarbiauti dienraštyje “Lietuvis”. Taigi kreipinio pi/reti pasirin259 kimą veikiausiai lėmė ne korespondentų tarpusavio santykiai, bet platesnis kontekstas — skatintina veikla, o gal ir dienraščio pavadinimas. Kitokie rusiškų laiškų kreipiniai. Šie laiškai dažniausiai skirti įvairiems mokslininkams bei valdininkams. Iš visų rusų kalba rašytų laiškų 4 adresuoti J. Balčikoniui. Tik vienas iš jų pradedamas kreipiniu Dorogoi Kollega, kurio atitikmens brangusis kolega lietuviškuose laiškuose nerasta. Kituose rusų kalba rašytuose laiškuose šis kreipinys taip pat nebevartojamas. Juose kreipiamasi pagal įprastas rusų vartosenai tradicijas: nurodomas asmens vardas, tėvavardis, neretai jie palydimi įvairių epitetų. Kreipdamasis į aukštas pareigas einančius asmenis, J.Jablonskis renkasi itin išplėtotus kreipinius. Peterburgo mokslų akademijos Rusų kalbos ir literatūros skyriaus pirmininkui A. Byčkovui skirti laiškai pradedami: Vase Vysokoprevoschoditelstvo, Mylostivij Gosudar, Afanasij Fiodorovič (1897 05 09: 1899 03 21). Maskvos universiteto rektoriui G. Ivanovui rašoma: Vase Prevoschoditelstvo Monogouvažajemij Aleksej Aleksandrovič (1888 03 09). Tuo pačiu stiliumi J. Jablonskio kreiptasi ir į savo profesorių N. Tichonravovą: Vase Prevoschoditelstvo Nikolaj Savvič (1888 10 04). Laiškas rašytojui V. Korolenkai pradedamas kreipiniu Agyl/ostivij Gosudar, nenurodant adresato vardo ir tėvavardžio. Į kitus adresatus, paprastai kolegas mokslininkus, kreipiamasi ne taip įmantriai, tačiau vardą ir tėvavardį būtinai palydint pagarbos būdvardžiais mnogouvažajemij arba dobreišij. Jie pakaitomis vartojami laiškuose V. Lamanskiui (plg. 1896 06 04 ir 1901 02 03 laiškus). Į A. Šachmatovą, su kuriuo J. Jablonskį siejo ilgametis bendradarbiavimas rūpinantis Juškų žodyno likimu, kreipiamasi keleriopai: Mnogouvazajemij Aleksej Aleksandrovic (1897 01 11; 1897 04 01; 1901 m.vasario men.; 1901 09 14 ir kt.); Dobreisyy Aleksandr Aleksandrovic (1900 12 10; 1901 04 18; 1901 m. gruodžio men.; 1902 01 07 ir kt.); GlubokouvazZajemij Aleksej Aleksandrovic (1914 09 20). Pažymėtina, kad paskutinį kreipinį J. Jablonskis pavartojo rašydamas ne kuriais nors kalbotyros klausimais, o prasydamas pagalbos gabiam savo mokiniui. Laiškuose kitiems adresatams paprastai vartojamas būdvardis mnogouvažajemij. Atskirai minėtini J. Jablonskio kreipiniai, vartoti laiškuose profesoriui Eduardui Volteriui. Iš 4 paskelbtų šiam asmeniui skirtų laiškų 3 rašyti rusiškai, o vienas — lietuviškai. Visuose rusų kalba rašytuose laiškuose J. Jablonskis kreipiasi Mnogouvažajemij Eduard Aleksandrovic (1894 m. gruodis — 1895 m. sausis; 1885 02 06; 1905 02 15), taigi taip, kaip į daugelį kitų kolegų. Lietuvių kalba rašyto laiško kreipinys daug šiltesnis — Mano brangusis (1926 03 19). Gal jis rodo per ilgametį bendravimą atsiradusią bičiulystę, gal pasirinktas taikantis prie laiško rašymo progos (E. Volteris sveikinamas “pasiekęs 70 metų amziausTM), o gal tai atspindi lietuvių ir rusų kalbų stiliaus reikalavimus? Kol kas per maža medžiagos tiksliai atsakyti į šį klausimą, bet veikiausiai skirtingą kreipimosi būdą lėmė visi trys faktoriai. Kaip jau minėta, iš visų paskelbtųjų laiškų tik vienas parašytas lenkiškai. Jis 260 skirtas lenkų kalbininkui ir tautosakininkui J. Karlovičiui. Šio laiško kreipinys itin rafinuotas: Szanowny i faskawy Panie! Dobrodzieju! Jono Jablonskio vartotų kreipinių analizė rodo, kad jų pasirinkimą lėmė keletas dalykų. Galima teigti, kad J. Jablonskis paisė kiekvienos kalbos turėtų tradicijų (tai rodo laiškai rusų ir lenkų kalbomis). Lietuvių kalba laiškų rašymo tradicijų dar neturėjo, taigi savo laiškais J. Jablonskis jas dar tik kūrė. Lygindami įvairiomis kalbomis rašytų laiškų kreipinius matome, kad J. Jablonskis netaikė mechaninio perkėlimo principo, o kūrė savitą, lietuvių būdą atitinkantį epistolinį bendravimą. Jo lietuviškų laiškų kreipiniai paprastesni, artimesni šnekamajai kalbai, o ne aukštajam stiliui. Atrodo, pasirenkant kreipinius, J. Jablonskio paisyta adresato visuomeninės padėties. Dažniausiai J. Jablonskio laiškuose kreipiamasi įvardžiuotinėmis būdvardžių formomis, kreipimasis daiktavardžių šauksmininku daug retesnis. LITERATŪRA DLKG - Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas,1994. Jablonskis J. 1957: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jablonskis J. 1985: Jono Jablonskio laiškai, Vilnius: Mokslas. Jablonskis J. 1991: Straipsniai ir laiškai, Vilnius: Mokslas. Fillmor Č. 1981: Delo o padeže. — Novoje v zarubežnoj lingvistike 10, Lingvističeskaja semantika, Moskva. Kučinskaitė A. 1985: Lietuvių kalbos etiketas, Vilnius: Mokslas. LKG I - Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. LKG III — Lietuvių kalbos gramatika 3, Vilnius: Mokslas, 1976. Piročkinas A. 1978; J. Jablonskis — bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas. Rosinas A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. WORDS OF ADDRESS IN J.JABLONSKIS' LETTERS Summary The majority J. Jablonskis' letters are written in Lithuanian (373), part of them are written in Russian (50) and only one - in Polish. In the Lithuanian letters the adress is usually some form of adjective. The form Gerbiamasis is used very often. Sometimes we come across brangusis and very seldom mylimasis. There are extended address forms consisting of adjectives and nouns: mano mylimasis, mano brangusis, mylimas drauge, brangus drauge. Only once J. Jablonskis uses the colloquial form Sveikas gyvas! The person whom he addresses is not known to us. The address consisting of a vocative noun is not typical of these letters. The form brolau apears rather only frequently and Varkeli is used to address his son Konstantinas. J. Jablonskis addresses V. Kudirka with very worm words: Vincuti Brolau. There are no more personal names in the letters written in Lithuanian. The addresses in the letters written in Russian are quite different. We come across number 261 of epithets used together with names and patronymics: Vase Vysokoprevoschoditelstvo Afanasij Fiodorovi¢, Milostivij Gosudar Gavril Afanasjevi¢, Vase Prevoschoditelstvo Aleksej Aleksandrovié, Mnogouvazajemij Aleksej Aleksandrovic. Professor E. Volter is addressed with the words Mnogouvazajemij Eduard Aleksandrovic in the Russian letters, and with the words Mano brangusis in the Lithuanian letters. The addresses in the letters written in Polish to the famous linguist J. Karlovich are very refined: Szanowny i faskawy Panie! Dobrodzieju! It could be said that J. Jablonskis considered the etiquette of the letters written in the Lithuanian language more simple, closer to the colloquial speech which does not demand a higher style. That is why close people and those having many things in common with J. Jablonskis are usually addressed warmly-brolau, in other cases adjectives axpressing respect are used. The same person can be addressed in different ways depending on whether J. Jablonskis writes to him as to samebody higher in office or to a person sharing common ideas. His letters evidence that J. Jablonskis paid great attention to the position the person he was writing to occupied, as well as to their personal relationship, choosing the language accordingly. 262