Dėl balsių „a“, „o“, „e“, „ė“ kaitos slavizmuose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Zigmas ZINKEVIČIUS DĖL BALSIŲ a, o, e, ė KAITOS SLAVIZMUOSE Vietoj slavų a lietuvių kalbos skoliniuose būna a, o, e, ė balsiai, pvz., lenkų panna lietuvių kalboje virto panà, o pan – jau põnas, tačiau vietoj žart, czas turime žertas ‘juokai, pašai pos’, čėsas. Kodėl taip yra? Straipsnio tikslas – panagrinėti šį reiškinį, nustatyti jo dėsningumus bei priežastis. Trumpame straipsnyje neįmanoma aptarti visas sudėtingo reiškinio išgales, bus pasitenkinta tik svarbiausiais dalykais. Pirmiausia reikia konstatuoti, kad šio reiškinio pati pagrindinė priežastis yra baltų ilgojo ā laipsniškas siaurėjimas lietuvių kalboje ir galop virtimas o balsiu. Jis lėmė dvejopų – su o ir su a – variantų atsiradimą, neretai net tų pačių žodžių dubletus, pvz., šalia arbatà tarmėse turime ir arbotà. Dar plg. panà ir tarmių ponà, granyčià ‘skiriamoji riba’ ir gronyčià, kvāsas ‘gira’ ir kvõsas, talierkà ‘lėkštė’ ir tolierkà (pastarojo žodžio pirmykštis šaltinis – vok. Taller). Dubletų būna ne tik bendrinėje, bet ir tikrinėje leksikoje, plg. krikštavardinės kilmės pavardes: Adamõnis, Adamkus, Adamkevičius ir Adomõnis, Adõm kus, Adomkevičius; Baltramėjus (Baltramiejus), Baltramaitis, Baltramavičius ir Baltromėjus (Baltromiejus), Baltromaitis, Baltromavičius; Bartkus, Bartkevičius ir Bortkus, Bortkevičius; Blažys, Blažaitis, Blaževičius ir Bložys, Bložaitis, Bloževičius. Tokių pavyzdžių daugybė. Paprastai senesni variantai turi o, naujesni – a balsius. Tačiau pasirinkimą tarp o ir a lėmė ne tik skolinimosi ar asmenvardžio atsiradimo laikas, bet ir ilgojo ā skirtingas susiaurėjimo laipsnis vienoje ar kitoje tarmėje tuo metu, kai buvo skolinamasi. Be to, nereikia išleisti iš akių ir skolinių adaptacijos, susidariusio polinkio automatiškai keisti slavų a lietuviškuoju o ir po to, kai lietuviai ilgąjį ā jau buvo išvertę o. Rytiniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose, kur kontaktai su slavais labai seni, variantų su o turime daug daugiau negu kitur Lietuvoje. Čia sakoma, pavyzdžiui, ir bõkas ‘bakas’, bõlius ‘balius’, dõkas ‘stogas’ (iš dach, дах), dõktorius ‘daktaras’, kanovà ‘griovys’ (канава), kavõlkas ‘gab alas’ (gudų каба́лак, gen. sg. каба́лка), kovà ‘kava’, morkà ‘pašto ženklas’ (marka, марка), mozà ‘tepalas’ (маз, мазь), porà ‘garas’ (пара, пара), põrabkas ‘samdinys’ (парабак), põsas ‘pasas’, stõršas ‘vyresnysis’ (starszy, старший), škõla ‘mokykla’ (szkola <lot. schola), ultõjus ‘tinginys’ (гультай), votà ‘vata’. Daugiau pavyzdžių žr. Baltistica X(1), 92 ir XXII(2), 68–69. 196 Ne visi šie skoliniai ir ne visose rytų Lietuvos šnektose laikytini senais, juolab kad čia daug kur senovinis ilgasis ā siaurėjo palyginti vėlai, vietomis ir dabar tebeteriama ā su o atspalviu ar net grynas ā. Beje, tokiose šnektose naujai iš bendrinės kalbos ar kitų tarmių patekę žodžiai vietoj o gauna dvibalsį uo, nes tikro balso o šių šnektų sistemoje nėra, pvz., sakoma armūonika, agranuõmas, muõzna, puõl'ka, pamiduõras... ir Adiuõpa ‘Adolfas’, Bruõnius, Mūonika ir t.t. Nesenus variantus su o rodo ir tokie žodžiai kaip aktōras ‘hektaras’, kurie lietuvių kalboje atsirado palyginti neseniai. Tačiau kai kurie bendrinėje kalboje neturimi variantai su o užfiksuoti toli Lietuvos vakaruose, pvz., žodis pošnia ‘laukas, dirva, pasėliai’ (pasznia, пашня) vartojamas apie Marijampolę, Lazdijus, Punską, Šimonis; ronyčia ‘keliukas per lauką’ (граница) – apie Skuodą, Mosėdį; kvōsas ‘gira’ ir mōzoti ‘teplioti’ turėti net Mažojoje Lietuvoje (ten iš lenk. kwas, mazać). Nemaža dabar vien tarmėse sutinkamų tokių formų buvo vartojamos jau senuosiuose raštuose, pvz., aktovā (iš lenk. oktawa) DP, SD, moliavōti ‘dažyti’ DP, BB, ponā ‘mergelė, pana’ PK, SD, senotas ‘senatas’ SD, seliova ‘seliava’ SD, slova ‘šlovė’ Ch, švobas ‘švabas’ SD, tolieris ‘toks pinigas, taleris’ DP, tolierka ‘lėkštė’ SD ir kt. Visa tai paneigia kai kurių kalbininkų (J. Kazlausko, V.Mažiulio) keltą hipotezę apie baltų ilgojo *ō buvimą vietoje dabartinio lietuvių o, beje, nesuderinamą ir su suslavintų senųjų baltų vietovardžių, ypač hidronimijos, duomenimis, plg. upėvardžius Абольна (: облый), Нача – Ночя, Бака – Воке̇ ir daugybę kitų. Vietoj slavų balsio o lietuvių kalboje, priešingai, turimas a, pvz., abāzas ‘kariuomenės stovykla’ (lenk. obóz), bagōtas ‘turtingas’ (bogaty, богатый), grašis ‘smulkus pinigas’ (grosz), lokamstva ‘godumas’ (łakomstwo), macnūs ‘stiprus’ (mocny). Dar plg. pāpas DP, MP, SD ‘stačiatikių kunigas’ (pōpas – vėlyvas skolinys iš rusų поп). Tai ir sudarė pagrindą slavų kilmės žodžių adaptacijai, automatiškai keičiant jų o lietuviškuoju a, o jų a – lietuvių o. Po afrikatų ir priebalsių r, š, ž mūsų kaimynai slavai turi antrinės kilmės balsį a, atsiradusį dėl šių priebalsių sukietėjimo. Lietuviai tokiuose žodžiuose dažnai vietoj laukiamų o arba a turi ė arba e, pvz., cėlius Tvr šalia kitų tarmių cōlis ‘ilgio matas, lygus 25,4 mm’ (iš lenk. cal), andarēkas (undarēkas) Brsl vietoj kitų tarmių andarōkas (undarōkas) ‘sijonas’ (iš lenk. andarak < vok. Unterrock), šarenčius Žml vietoj šarančius ‘skėriai’ (lenk. szarańcza, rus. саранча), pažėras Kls, Tvr, Lz vietoj pažāras ‘gaisras’ (pożar, пожар). Mūsų rytiniai kaimynai, dabartinių gudų (baltarusių) protėviai, minkštąsias afrikatas ir r, š, ž priebalsius pradėjo kietinti XIV amžiuje, o pietiniai kaimynai lenkai juos sukietino dar anksčiau. Šiaip ar taip, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinių kalboje atsispindi jau sukietėję šie priebalsiai. Tuo būdu senoviniai slavų junginiai c'a, č'a, r'a, s'a, z'a (= ce, če, re, še, že) dėl minkštųjų c', č', r', s', ž' sukietėjimo virto ca, ča, ra, ša, ža. Lietuvių slavizmuose, gautuose prieš sukietėjimą, turime po šių priebalsių balsį e, pailgėjimo pozicijoje susiaurėjusį ir virtusį dabartiniu ė, pvz., čerepvčia Sd, čerpe XVII a. žodynai < черепица (>brus. чапаніца). Po sukietėjimo gautuose skoliniuose vietoj e(ė) turime o(ă), 197 bet priebalsio minkštumas paprastai išlaikomas, pvz., čiobras, čiobrelis ‘tokia vaistažolė’ šalia čėbras, čėbrėlis – abu variantai turimi jau XVII a. tekstuose ir nelengva nustatyti, kur normalios fonetinės raidos rezultatas, kur hiper korekcijos padaras, juoba kad slavų чабръ kilmė neaiški. Reikia pasakyti, kad če (čė) || čiotipo dubletus dar labiau negu a||o svyravimą yra palietusi garsų adaptacija ir hiperkorekcija. Todėl toliau bus pateikiami tik būdingesni šio reiškinio pavyzdžiai, vienur kitur stengiantis spėjamai paaiškinti jų tokio vokalizmo priežastis. Pradėsime nuo žodžių su ė, e, kurie užfiksuoti senuosiuose raštuose. Pirmiausia pateikiami turintys tokį vokalizmą pozicijoje po č: čebàtas ‘ilgas aulinis batas’ DP, Vln, SD, KN iš чеботь> чобот (totorių skolinys?). Plg. čebatõrius ‘kurpius’ DP, SD < чеботарь; čėdyti ‘taupyti, tausoti’ Mž, WP, BB, MP, SD iš щадить (sl. *ščędĭti); čėrkà ‘taurelė’ Ch, SD iš czarka (hiperkorekcija?); černýlas ‘rašalas’ BB iš чернило (brus. чарніла). Ilgainiui išstūmė savas žodis rašalas, čėrtas ‘velnias’ Mž, DP, WP, KN iš чертъ (brus. чорт, lenk. czart, czort); čėsas ‘laikas’ iš часъ (greičiausiai hiperkorekcija); čėsnākas BB, Ch, SD iš чеснок (brus. часнок); čėstis ‘laimė’ Mž, BB, DP, Ch, KN iš счастье (sl. *ščęstьje). Plg. čėst/lyvas ‘laimingas’ Lex, ščėstlyvas ‘t.p.’ KN (brus. счастливый); čėstis, čėstis ‘garbė; vaisės’ Mž, BB, DP, Ch, PK iš честь; čėstavóti ‘vaišinti’ Mž, BB, DK, KN iš чествовать; čėvergàs ‘ketvirtadienis’ DP, PK, WP iš четвергъ (brus. чацверг); pėčėtis ‘antspaudas’ Mž, BB, Vln, PK, SD iš *печать> печать. Plg. pėčiotis ‘t.p.’ S. Dauk. Pozicija po r (minkštasis r′ sukietėjo tik gudų kalboje, be to, ne visose jos tarmėse): rėčkà ‘puskubilis’ Mž, Q iš ряжка (brus. ражка); rėdas ‘eilė, tvarka’ Mž, DP, Ch iš рядъ (brus.рад); rėdyti ‘tvarkyti, puošti’ iš рядить; Pozicija po š. šenavóti ‘gerbti, mylėti’ Ch, KN iš lenk. szanować<vva. schonen ir šėnavõnė ‘pagarba’ Ch iš lenk. szanowanie (hiperkorekcija?); šėpà ‘spinta’ SD iš шапа ar lenk. szafa<vok. Schaff (hiperkorekcija?); šėporius ‘prievaizdas, tarnas’ KN iš lenk. szafarz < sva. schaffâri (hiperkorekcija?); šėtrà ‘palapinė’ DP iš lenk. szatra (skolinys iš tiurkų, plg. tot. čadyr, lietuvių forma su ē greičiausiai aiškintina kaip hiperkorekcija). Pozicija po ž. žėdnas ‘kiekvienas; nei vienas’ BB, WP, Ch, KN iš жадны, жадень, lenk. żadny (hiperkorekcija?); 198 žėglius, žėglis ‘burė’ MP iš lenk. żagiel (<vok. Segel). Vartojo ir Bretkūnas, kurio raštuose gali būti skolinys iš vokiečių kalbos. Plg. žėgliorius ‘buriuotojas’ MP; žėkas ‘bažnyčios patarnautojas, mokinys’ Mž, BB, WP, DP, MP iš lenk. żak < lot. diacus, diaconus (lietuvių kalboje hiperkorekcija?); želavóti ‘gailėti’ BB < жаловать, lenk. żałować ir želaba ‘gedulas’ Ch iš жалоба (hiperkorekcijos?). Plg. želaba ‘gedulas’ BB; žertas, ‘juokas, pašaipos’ KN iš картъ ar lenk. żart < wa. schérz. Plg. žertavóti ‘juokauti, šaipytis’ Ch iš lenk. żartować. Pavyzdžiai su e, ė, nepastebėti senuosiuose raštuose, bet turimi dabartinėse tarmėse: Pozicija po c, č: čėrius ‘caras’ Ad, Tvr, Dsn, Šlčn, Lz iš царь (perdirbta iš цѣсарь < lot. Caesar); čėdas ‘smalkės’ Ad, Dv, Lz ir čėdas ‘t.p.’ Grv, Žž, Bsg, Vb iš чадъ, lenk. czad (hiperkorekcija?). Plg. čiõdas ‘t.p.’ Plš, Kltn; čėjus ‘arbata’ Ad iš чай < tot. čaj (hiperkorekcija?). Plg. čõjus ‘t.p.’ Švnč; čėrai ‘burtai, kerai’ Lz, Švnč, Rdm, Kp ir čėrai ‘t.p.’ plačiai iš чары (hiperkorekcija?). Pozicija po š. šebalbónai ‘toks augalas’ Šn ir šabalbónai ‘t.p.’ plačiai iš lenk. szabelbon ar vok. (Rytprūsių) šabalbóne (hiperkorekcija?); šėbas ‘žydų šeštadienio šventė’ Ds ir šābas ‘t.p.’ plačiai iš шабас, lenk. szabas < idiš šabbes < hebrajų šabbāt⁹ (hiperkorekcija?); šėželka ‘kūdra’ Mlt, Dkšt, Dglš ir šėžlauka ‘t.p.’ Tvr iš сажевка, lenk. sadzawka (hiperkorekcija?). Plg. sõdžiauka plačiai, sōdzauka Ch, sõžiauka DP, SD. Pozicija po ž. žėba ‘varlė’ Lz, Kls, Šlčn, Dbč, Zt, Nč iš жаба, žaba (hiperkorekcija?). Šių ir kitų (pateikti tik būdingesni pavyzdžiai) žodžių tolesnis tyrimas turėtų patikslinti variantų su a, o, ė, e atsiradimo tikrąsias priežastis, t.y. nustatyti, kur esama normalios garsų raidos, o kur lėmė adaptacija, hiperkorekcija ar kokie kitokie reiškiniai. ŠALTINIAI BB – Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucziuie (1590 m. rankraštis). Ch – S. B. Chilinski – Biblie su didžiu dabojimu perguldita Lietuwos žmonėms ..., išspaus­ta Londone 1660 m. S.Dauk – Simonas Daukantas, jo raštai. DK – Kathechismas arba mokslas kiekwienam kriksczionii priwalws ... Išguldytas ... per Kuniga Mikaloju Daug sza ... Išspąustas Wilniuie ... 1595. DP – Postilla Catholicka... Per Kúnigą Mikaloiv Davkszą ... iż lękiszko perguldita ... Wilniui Drukárnioi Akademìos ... 1599. KN – (S. Jaugelis Telega) Psalmay Dowida szwenta ... (Kniga Nobaznistes Krikščioniszkos ... antra karta perdrukawota ... Kiedaynise ... 1653). 199 MP – Postilla Lietuwiszka ... Wilniwy per Jokubą Morkuną ... Metuose ... 1600. Mž – Mažvydo s. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams ... Kaunas, 1922. PK – Polski z Litewskim Katechism ... Nakładem ... Málcherá Pietkiewicżą ... W Wilnie: Drukował Stanisław Wierzejski ... Roku 1598. Q – Buv. Karaliaučiaus archyvo rankraštinis (vadinamas A.Krauzės) vokiškai lietuviškas XVII amž. žodynas. SD – Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore ... Constantino Szyrwid ... Quinta editio ... Vilnae ... M. DCC. XIII. Vln – Bartholomäus Willent’s litauische Uebersetzung des Luther’schen Enchiridions und der Episteln und Evangelien ... Göttingen ... 1882. WP – Volfenbiutelio postilė (Volfenbiutelio bibliotekos 1573 m. rankraštis). ZUM WECHSEL DER VOKALE a, o, e, ē IN DEN SLAWISMEN Zusammenfassung Statt des slaw. a liegen in den lit. Entlehnungen die Vokale a, o, e, ē vor, vgl.: panna, pan, zart, szas und lit. panā, põnas, žērtas, čēsas. Wie ist das zu erklären? Im Beitrag wird diese Erscheinung untersucht; es wird der Schluß gezogen, daß sie im Litauischen vor allem bedingt sind durch den Übergang der baltischen langen ā, ē in die geschlossenen engeren o, ē sowie der slawischen palatalisierten c, č, r, š, ž in harte Konsonanten und der Veränderung der nachfolgenden Vokale. Die vorliegenden Varianten spiegeln in vielen Fällen die Chronologie des Entlehnungsprozesses wider; doch ist diese ziemlich ungenau wegen des nichtsynchronischen Übergange von ā, ē in engere Vokale, der in litauischen Dialekten beobachtet wird wie auch wegen der Adaption und der Hyperkorrektion der Entlehnungen, die nicht immer leicht zu erklären sind. Die eigentlichen Ursachen also, die Entstehung mancher Varianten im Vokalsystem bestimmt haben, sind schwer zu ergründen. 200