Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Elena GRINAVECKIENĖ IZOLIUOTŲ LIETUVIŲ ŠNEKTŲ VERTINIAI ETNINĖSE LIETUVOS ŽEMĖSE BALTARUSIJOJE Etninių Lietuvos žemių izoliuotos lietuvių šnektos Baltarusijoje – Lazūnai (Vyžios raj., Gardino sr.), Ródūnia (Varanavo raj., Gardino sr.), Ramaškónys (Varanavo raj., Gardino sr.), Ápsas (Vidžių raj., Vitebsko sr.) ir kt. kone per šimtą pastarųjų metų trunkančią baltarusių šnektų apsuptį, per Baltarusijos gyvenimo būdą, jos ūkio, buities, gamybinių santykių sistemą ir valstybinės valdžios politiką nuolat patiria sudėtingus struktūros pakitimus. Per maždaug keturiasdešimt paskutiniųjų metų mūsų vykdomų tų šnektų tyrinėjimų duomenys rodo, kad jos dar palyginti gerai turi (ar buvo) išsaugojusios pagrindinius savo kalbinės sistemos bruožus ir, atsispirdamos jas veikiančių baltarusių šnektų negatyvių jėgų įtakai, išlaikė net pačius archaiškiausius prigimtinius savo raiškos elementus (ypač senovines morfologines formas – senuosius vietininkus, atematinių veiksmažodžių reliktus, taip pat senąją lietuvišką leksiką ir kt.), kurių kitose mūsų šnektose Lietuvoje beturimi vos likučiai ar ir visai jau prarasti. Antra vertus, per visą savo kontaktų su baltarusių šnektomis laiką (ypač jų pradžioje) jos buvo patikimas šaltinis ir daugeliui baltarusių šnektų skolinių, ir vertinių iš lietuvių kalbos. Sakysime, ypač verti dėmesio tokie vertiniai kaip пятухи (пятушки) спяваюць СБГ IV 225 (apie piem enų suskirdusias kojas), kurių neabejotinas šaltinis yra lietuvių gaidžiai (gaidėliai) gieda “t.p.” LKŽ III 18, 288; LKK XXX 155; LTT 1994: 63. Kad iš tikrųjų šis baltarusių pasakymas yra lituanizmas, gerai rodo čia vartojamas ne visuotinai baltarusių šnektose įsigalėjęs daiktavardis пе́вень ‘gaidys’, o – rusų петух. Vadinasi, baltarusių šnektos iš lietuvių perėmė šį pasakymą dar tada, kai žodžio пе́вень čia jos dar net neturėjo, kai lietuvių šnektų asimiliacija jose dar tik formavosi ir kai asimiliuojamieji lietuviai šį lietuvišką pasakymą tepajėgė išsiversti tik į rusų kalbą. Praradusios ar prarasdamos nuolatinį gyvąjį ryšį su kitomis Lietuvos šnektomis ir mūsų bendrine kalba ir ypač neturėdamos lietuviškų mokyklų, sunkiai įsigydamos lietuviškos spaudos, bet būdamos gajus bei ilgai žmonių atmintyje išsilaikantis organizmas, gyvenamojo meto žmonių mąstymo ir buities būdą jos ir toliau tarpusavyje reiškia (ar reiškė) lietuviškomis priemonėmis, tačiau vos ne kasdien iš lėto netenka sugebėjimo toliau kisti pagal gimtajai kalbai būdingus raidos dėsnius, visą laiką tolsta nuo jos. Be to, izoliuotų lietuvių šnektų lietuviai, tik tarpusavyje kalbėdamiesi lietuviškai, oficialiai yra be atodairos veikiami ir varžomi baltarusių kalbos ir jos kultūros visų priemonių arsenalo įtakos bei 185 priversti teigiamai ir palankiai į visa tai reaguoti. Jie pamažu ima prie tokios įtakos priprasti, ilgainiui pasidaro jai nekritiški, atviresni, imlesni, net pradeda laikyti savomis charakteringas baltarusių kalbos raiškos priemones (ypač tas, kurių neturi gimtoji), tapatinti jas su savomis ir palyginti visai lengvai jas terpia į savo kalbą, net nejausdami, kad tai iš esmės prieštarauja lietuvių kalbos dvasiai ir prigimčiai, kad jos yra svetimi, jai pragaištingi dariniai. Taigi čia sukeltas iš pradžių dirbtinis mūsų tiriamųjų šnektų baltarusejimas ilgainiui, nesant jokių apsaugos priemonių jų grynumui išsaugoti ir dėl to, silpstant ir blėstant savosios kalbos jausmui, tampa visai natūralus, įprastas stichinės asimiliacijos reiškinys, jokių abejonių kalbančiajam nekeliantis, kad jis svetimas ir žalingas. Palyginti su kitomis Lietuvos šnektomis jose įsigali daug leksinių ir gramatinių slavizmų, prie baltarusiškos priartėja jų daryba, fonetika. Kaip niekur kitur Lietuvoje čia, pvz., Rod., Ram., Lz., Aps. vartojami tokie baltarusių skoliniai, ypač terminai, kaip alašėika (plg. br. галашэйка) ‘plikakaklė’, apiėnkos (plg. br. апянькі) ‘kelmučiai, tokie grybai’, asnavà (plg. br. аснава) ‘apmatai’, ašùškas (plg. br. ашуўшак < асуўшак) ‘kepalo kriaukšlys, papentukas’, atbiránkos (plg. br. адбіра́нкі) ‘rinktinės’ [drobės], badì’ai (plg. br. бадылле) ‘padaigos’, bahūnas (plg. br. багу́н) ‘gailiai’, ceglà (plg. br. цэгла) ‘plyta’, cūgl’ai (plg. br. цўглі) ‘žąslai’, kmarà (plg. br. хмара) ‘debesis’, mušėstas (plg. br. мышчасты) ‘pilkas’, pìlas (plg. br. пыл) ‘dulkės’, plìtkas (plg. br. плыткі) ‘lėkštas’, skurōtas (plg. br. скурат) ‘sikšnosparnis’, zarānička (plg. br. зара́нічка) ‘aušrinė’, žižà (plg. br. жыжа) ‘srutos’, žūika (plg. br. жуйка) ‘gromulys’ ir kt. ar sintaksinės konstrukcijos kaip: ožkà mažāsnė ožio; káuka mažāsnė vārnos (plg. br. каза́ меньша казла́), rāpsas išvālo laukùs pog svirìepu· (plg. br. рапс расчыща́юць паля́ ад свірэпы), vaikai sniegùs láidžia viėnas vienám (plg. br. дзе́ці кідаюць сне́жкі адзі́н аднаму), dárbas tamè, kad uždárbuic’ (plg. br. работа ў тым, чтоб заработать) ir kt. Tai gana lengvai atpažįstami svetimos kalbos teršalai. Tačiau čia palyginti gausiai vartojama ir tokių baltarusizmų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir visai nekalti žodžiai, pasakymai ir kurių slaviškumą įrodyti gana sudėtinga ir keblu. Štai tose lietuvių šnektose vietoj įprastų lietuviškų pasakymų trumpą (ilgą) naktį (dieną) greti­mų baltarusių šnektų pavyzdžiu atsiranda mažà (didelė) dienà (naktìs) Lz., Rod., Aps. (plg. br. ноч ле́там малая; зімой вялікая ноч), pvz., pie Jōno pacì dzidz’áus’a dzienà, pacì mažáus’a nakcìs Lz., Rod., vietoj šaltà (menkà) žiemà – sciprì (mažà) žiemà Lz., Rod. (plg. br. крэпкая (малая) зіма). Vietoj vištà tūpi gūžtoje; paukštis tūpi mędžje; kārpa an rankos iškìlo; mes gyvėnam pac’ōj klōnėj; kandys nūtūpe ant rūbų dėl tos pačios priežasties čia sakoma vištà sėdzi gūštoj; paukštis sėdzi medzì; mes sėdzim pac’ōj klōnėj; kārpa sėdòs in veido; māl’os sėdòs un adziežòs Lz., Rod., Ram. (plg. br. ку́па сядзіць на яйцах; у падпе́чку даўне́й куры сядзе́лі; мы сядзі́м на ху́тары; баро́даўка сядзі́ць на барадзе́; мо́лі се́лі на адзе́жу), vietoj puntagalviai (puñdžiai) – samtūkai Aps., Ram. (plg. br. пало́йнікі || апало́нікі ў лужах), vietoj mezgimas – rišimas Rod., Ram., Lz. (plg. br. вяза́нне), vietoj skrandis (vėdarūkas) 186 neviškina (nėmala) – vedarūkas nevišina Lz., Rod. (plg. br. жалудак не варыць), vietoj apiėnkos im plóno kóto – apiėnkos im plonós kojáites Lz., Rod. (plg. br. апенкі на тонкай ножке), vietoj dudenai (niūkiau, ūtarinau) ir suspáin’ojau – dudenai (niūkiau, ūtarinau) ir suspánc’ojau Aps., Rod., Lz. (plg. br. гутарыла і спыталася), vietoj jū pavadžino Jonù – jū pravadžino Jonù Rod., Lz. (plg. br. яго празвалі Янам), vietoj nusnėrė plaukai – išlýndo plaukai Lz., Rod. (plg. br. вылезлі валасы), vietoj mūs ápvogẹ – mūs arгỳnko Lz., Rod. (plg. br. нас абабралі) ir kt. Tai vis vertiniai iš gretimų baltarusų šnektų, susidarius tam palankiausioms sąlygoms. Pirmiausia jie, būdami aklai į lietuvių kalbą verčiami baltarusiški žodžiai, dirbtinai suteikia atitinkamam lietuviškam žodžiui baltarusių kalbai būdingą savo reikšmę, kuri iki tol lietuvių kalbai buvo nežinoma ir faktiškai visai nereikalinga. Tuo būdu jie iš pirmos pažiūros lyg ir dovanai praplečia vienų lietuvių kalbos žodžių reikšmes. Vis dėlto toji žodžiui suteikiama reikšmė yra primetama jam iš šalies, atimant ją iš atitinkamo lietuvių kalbos žodžio, kuris iš tikrųjų nėra baltarusiško žodžio semantinis atitikmuo. Taip toks lietuviškas žodis, neturintis savo baltarusiško reikšminio ekvivalento, šiose šnektose izoliuojamas, išstumiamas iš vartosenos ir ilgainiui visai užmirštamas, išnyksta. O tai jau ne tik izoliuotoms šnektoms, bet ir visai lietuvių kalbai labai pavojinga. Dėl to susinama tų šnektų leksika, klibinama ir ardoma jų semantika, smarkiai kenkiama visai lietuvių kalbai, ji žalojama, nutautinama, vyksta vienpusė dvikalystė. Tai gerai matyti, sakysim, kad ir iš tokių pasakymų. Štai vietoj mán gyvenime nesisėkė Lz., Rod., Ram., Aps. sakoma mán gyvenime nesivedė (plg. br. мне невелося). Žodžiui nesivedė čia dirbtinai suteikiama lietuviško žodžio sėkėsi reikšmė, o pats sėkėsi, netekęs reikšmės, izoliuojamas. Arba sakinio mán pildosi sapnai veiksmažodis pildosi čia verčiamas lietuvių kalboje tos reikšmės visai neturinčiu veiksmažodžiu įsidūoti (plg. LKŽ II₂ 885): mán insidúoda sapnai (plg. br. мне удаюцца сны), o vietoj buvo garončka ‘karštis’ ir nenūmušė daktarǎi čia vėl vartojama tik būvo garončka ir neapsodžino daktarǎi (plg. br. не апсадзілі), nors veiksmažodžio apsodinti reikšmė ‘sutramdyti’ bepažįstama vien lietuvių šnektų, turinčių kontaktų su baltarusiais (plg. LKŽ III 279) ir kuri ir jose, be jokios abejonės, yra taip pat vertinys iš baltarusių. Sakinyje kur tu in daktarų dasistósi – brangù čia vietoje veiksmažodžio patėkti pavartotas pamorfemiu iš baltarusių išsiverstas veiksmažodis дасты́цца – dasistósi (plg. dar LKŽ XIV 876) ir kt. Lyginant su kitais tų šnektų baltarusi zmais, vertiniai yra vėlyvesni, sukelti intensyvesnės baltarusių šnektų įtakos, atsiradę jose jau susiformavus ir plečiantis vienpusei lietuvių-baltarusių dvikalby stei. Vadinasi, tų šnektų vertiniai, susidarę čia stiprios lietuvių šnektų asimiliacijos srovėje, yra gryniausias galutinai susiformavusios – vėlyvosios dvikalbystės produktas. O juos atpažinti gana sunku pirmiausia dėl to, kad, nepaisant svetimos jų reikšmės, jų išvaizda lietuviška. O ji kaip tik ir kelia tam tikrų abejonių įtarinėti juos kaip vertinius. Tačiau tokio 187 “lietuviško” žodžio skambėjimas šiaip ar taip nejaučiomis ima atrodyti nedarnus, kitoks negu kitų lietuviškų žodžių, rėžia ausį ir dėl to pradedama ieškoti priežasčių, kas jį tokiu pavertė. Daugelis tiriamosiose šnektose vartojamų vertinių yra susiaurinę lietuvių kalbos leksikos raiškos būdus ir priemones. Štai tokiu būdu išstumiami iš vartosenos kai kurie vaizdingi ir taiklūs lietuviški būdvardžiai. Sakysime, gyvulių, paukščių, drabužių, augalų, daiktų spalvoms nusakyti šių šnektų lietuviai jau neturi lietuvių kalbai ir jos tarmėms plačiai žinomų būdvardžių, kaip šìrmas, -à ‘baltas su maišytais tamsiais plaukais’ (apie arklius), šėmas, -à ‘šviesiai, tamsiai ar melsvai pilkas’ (apie karves), raìbas (apie paukščius), juodmárgis (apie karves, šunis), žalmaìgis (apie karves), raìnas (apie kates), pìlkas (apie paukščius, daiktus), dryžuotas (apie paklodę, bulvę, buroka), kanapėtas, rauplėtas (apie veidą), supelėjęs (apie duoną) ir kt. ir vietoj jų vartoja šiam reikalui dažniausiai dvi spalvas žìlas (kai spalva tamsesnė, lygesnė) ir márgas (kai spalva šviesesnė, dėmėtesnė), pvz., žìlas (márgas) arklys, kumelys, tėlias, veršis, šuo, gaidys, katinas; žìla (márga) karvė, kumelė, kalė, višta, katė; žìlas vilkas, mó lis, vánagas, karvelis, karklas, šienas, širšių lizdas, žvirblýs; žìla varna, kielė, žąsis, duona (supelėjusi), žìli batai, marškiniai; žìlos samanos; žilìckas katinas, žilavóta strolìà ‘strazdas’, márgas veidas (burokas), margà paklodė, bùlvė, márgickas telìukas. Ir taip yra tik todėl, kad pramaišiui su jais gyvenantys baltarusiai bemaž dvi šiam reikalui skirtas spalvas ir patys turi. Tai jų сівы і рабу́, pvz., сівы (рабу́) конь (вол, кнур, жэрабе́ц, пе́вень, кот, саба́ка), сіва́я (раба́я) кабыла (каро́ўка, ку́ра, сві́ня, ко́тка), сівы воўк (ка́ршун, галу́б, во́ран, мох, хлеб), сіва́ варо́на (плі́ска, глі́на, гусь), сівыя ту́флі (ма́йткі), рабу́ твар (бура́к), раба́я пасці́лка (бу́льба, плаце́начка) ir kt. Taigi ir šių vietų lietuviai, senąsias savo lietuviškas spalvas amžiams iš atminties išdildę, naujai pasisavino vien neabejotinus vertinius iš baltarusių сівы ir рабу́ – žìlas ir márgas. Juodmárgiam veršiui ar juodmárgei karvei pavadinti šalia jų dar kartais pasitaiko išlikusi senoji lietuviška jo spalva kéršas (keršùlis), pasiskolintas iš tų lietuvių net ir pačių baltarusių (plg. jų кяру́па каро́ва, каршнава́ты вол – СБГ II 597). Juodmárgė karvė ir juodmárgis šuo dar kartais čia vadinamas kitu vertiniu iš baltarusių, pvz., juodai balta karvė, juodai baltas šuo (plg. br. чо́рна з бе́лым каро́ўка, чо́ра-бе́лы саба́ка), o žalmaìgė karvė – retsykiais ir vertiniu raudónai balta karvė (plg. br. красна́ з бе́лым каро́ўка)¹. Gry­nai baltarusių šnektų įtakos dėka šiose šnektose vartojamas apibendrinantis br. мыць vertinys praùsti(s) vietoje iš čia išstumtų lietuvių kalbai įprastų mazgóti(s), pláuti(s), trìnkti(s), skalbti(s) veiksmažodžių, pvz., sesuvà praùs’a kasàs (gálvu, rankàs, púodu, rūbùs); pirm’au išpraus’a k’aùlės pílvù (plg. br. се́ня ху́сты мыла; мыць го́лаву, ру́кі ir kt.). Dėl to, kad pramaišiui su tų vietų lietuviais gyvenantys baltarusiai mūsų 1 Analogiškų, bet iki šiol niekieno dar neatpažintų vertinių iš slavų visai be reikalo pasitaiko ir dabar net mūsų bk., pvz., „Jis panašus į gauruotą rudai baltą (= žalmarģį) elnią... LA 1996. 188 plaštaką ir dėlną vadina tik vienu дало́нь (plg. br. сала на далонь таўшчынёй; далонь звярбіць – грошьы буду лічыць – СБГ II 18), tai ir tose lietuvių šnektose plaštakai reikšti vartojamas tik vertinys iš baltarusių далонь – dėlnas, pvz., lašin'ai per dėlnu. Rod., Ram., Lz. Kadangi tose baltarusų šnektose mūsų užkulnis ir kulnas reiškiamas tuo pačiu žodžiu пятка, tai ir užkulnį, ir kulniuką kaip ir baltarusiai lietuviai čia vadina vienu žodžiu užkulnis, pvz., sukienką ‘suknelė’ lig užkulnių (plg. br. сукенка да пяткі). Ir, mūsų akimis žiūrint, toks lietuviškai pasakytas sakinys skamba neįprastai, keistai, nenormaliai, negyvai, o tų šnektų atstovams, mąstantiems daugiau jau baltarusiškai, jis atrodo visiškai geras, taisyklingas, net nesuvokiant, kad iš tų šnektų leksikos amžiams taip išnaikinami geri lietuviški žodžiai plaštaką ir kulniukas. Tas pats pasakytina ir dėl sutapatinimo čia veiksmažodžio kándžiotis su kramtytis ir prieveiksmio tirštai su tánkiai. Kadangi tose br. šnektose veiksmažodžiai kándžiotis ir kramtytis reiškiami tik vienu jų кусацца, o prieveiksmiai tirštai ir tánkiai – vien jų густа́, tai ir tų šnektų lietuviai, kalbėdami lietuviškai, ten, kur kándžiotis ir tirštai būtų būtinai reikalingi, dėl mąstymo baltarusiškai baltarusių šnektų pavyzdžiu visais atvejais vartoja vien tik kramtosi ir tánkiai, pvz., vietoj gyliai kándžiojasi ar pievoj tirštai šieno jie sako tik gyliai kramtosi, pievoj tánkiai šieno (plg. br. г’ілі кусаюцца; у лузе густа сена). Ir tokiais bei panašiais pasakymais vėl labai pakenkiama lietuviškų sakinių gyvumui, tikslumui, žodžių taiklumui, grožiui – šiais atvejais tos šnektos aiškiai netenka veiksmažodžio kándžiotis ir prieveiksmio tirštai. Jų, taip pat ir kitų žodžių reikšme pasisavina akli vertiniai iš baltarusių kalbos. Taip lietuvių kalba čia susinama, skurdinama, kėsinamasi į jos gyvybę. Yra šiose šnektose vertinių iš baltarusių, kurių kiekviena morfema visiškai priklausoma nuo atitinkamos baltarusiškos, yra tiksliausia jos turinio nuotrauka, išreikšta lietuviškomis (neretai jau net ir baltarusiškomis) darybos priemonėmis. Tarp tokių yra daugybė priešdėlinių veiksmažodžių, kurių leksinė reikšmė yra grynai baltarusiška. O tokiai šių lietuvišką apvalkalą turinčių veiksmažodžių reikšmei sukurti pavartotas baltarusių kalbai būtinas paprastai baltarusiškas ar su baltarusišku sutampantis lietuviškas priešdėlis (esama nuomonės, kad jis čia ir lemia baltarusiškos reikšmės atsiradimą žodyje, yra pats esmingiausias baltarusiško vertinio reikšmės požymis) ir įvairios (sakysime, dėl baltarusių kalbos įtakos atsiradusios mažybinės ir kt.), dažniausiai lietuviškos priesagos, pvz., razaugdinėti ‘dygti’, pvz., búl’bos razaugdinėja (plg. br. бульба разрастаецца), razvesdinėti ‘skiesti’, pvz., tėl’u pienu· raik’a vúnden’u razvezdzinėc’ (plg. br. трэба вадой развясці), razsiklodinėti ‘skleistis’, pvz., žolė rasiklodzinėja prag žamės (plg. br. траўка расцілаіцца па зямлё), pririšdinėti ‘raišioti’, pvz., рыбывяздзінеја beržal’ais stógu· in lotàs (plg. br. прывязваюць страху), atmušdinėti ‘nuskelt(i)’, pvz., sk’l’utù pirmucinės skiedras atmuždžinėja (plg. br. склюгам шчэпкі адбіваюць), išpaisindinėti ‘pais(y)ti’, pvz., miežūs išpaisindzinėja (plg. br. ячмень выпойсывают) ir kt. Tokie neįprasti mūsų akiai (ir ausiai) veiksmažodžiai nekelia įtarimo dėl jų 189 priskyrimo vertiniams. Jie, mūsų nuomone, neabejotini, aiškūs, tikri ir rodo, kad baltarusių įtakai iš lietuvių morfologijos kiek lengviau pasiduoda priešdėliai, lėčiau – priesagos, lėčiausiai ir vangiausiai – šaknis ar ir visai ji kurį laiką išlieka nepakitusi. Yra tose šnektose vertinių, kurie, lietuviška akimi žiūrint, atrodo lyg vargiai tinkami norimai situacijai nusakyti ir dėl stiprios baltarusių įtakos yra visai iš savo kalbos išstūmę lietuviškas raiškos priemones ir užėmę jų vietą, kartais sukuria dviprasmišką ar visai neaiškią mintį, sudarančią įspūdį, kad taip juos vartojantis lietuviškai kalbantis žmogus iš tikrųjų nemoka lietuviškai, pvz., varpėlė lėja ‘brandina’ gru·dukūs Rod. (plg. br. жыта налівая); žvirbl’ai kala ‘lesa, kapoja’ gru·del’ūs Rod. (plg. br. вераб’і клююць зёрашкі); miltai minkštai ‘smulkiai’ sumálta Rod. (plg. br. мука мя́хка сме́лена); mán sópa po šaukštel’ù ‘krūtinės duobutę’ Lz., Rod., Ram. (plg. br. мне баліць пад лыжачкай), jai margumà ‘dėmėtumas, kanapėtumas’ in véido Lz., Rod. (plg. br. ёй рабаццё на твары); miegmù daug nór’u Rod. (plg. br. сплю ве́ле хачу) ir d. kt. Šiuos vertinius dėl didelio jų nutolimo nuo lietuvių kalbos raiškos būdų, mūsų nuomone, atpažinti turbūt lengviausia. Išverstą baltarusišką mintį reiškiantys lietuviški žodžiai ir pasakymai tose šnektose kartais gali būti kvalifikuojami kaip lietuvių kalbai ne visai įprasti, bet vis dėlto gana lietuviški. Štai baltarusių ńicki (но́гі, во́чы, нос), высо́кі (но́гі) šiose lietuvių šnektose verčiami ne taisyklingais lietuviškais trumpas (trumpós kójos, trumpós ‘trumparegės’ ákys) ar kum̃pas (kum̃pà nôsis, snãpas), ilgas (ilgós kójos, ilgós ‘toliažiūrės’ ákys) žodžiais, o vertiniais – žemas (áukštas): žẽmos, áukštos kójos, žẽmos ákys, žẽma nôsis, žẽmas dz’ùbas2. Neabejotini vertiniai yra ir tų šnektų nelietuviška reikšme pavartoti kiti žodžiai. Sakysim, veiksmažodis nugrū́ti žinomas Rod., Lz., Ram. dviem lietuvių kalbai nebūdingomis reikšmėmis – ‘pasikeisti’, pvz., kap šẽnsta šeškùs, nugrūna (plg. br. спада́я) spalvà ir ‘nukristi’, pvz., šãsas kap užgīs, nugrūš (plg. br. адпада́ець). Visai panašiai čia svetima reikšme vartojama ir daugelis kitų kalbos dalių, o ypač judriausios kalbos dalies – veiksmažodžių, pvz., išaugti ‘iškelti’, išaugo gerai dúona Lz. (plg. br. вы́рас до́бра хле́б), apstóti ‘apnikti’, pvz., niežai apstój vaikùs (plg. br. капо́ста апсту́піла), badýti ‘durti’, pvz., k’àulb· bado kaklàn (plg. br. ко́ляць кабана́), prisidairýti ‘pažiūrėti’, pvz., mergìna pryglùdairìb ‘gražì (plg. br. дзеўка прыгляда́цца харо́ша), padengti ‘apvaisinti’, pvz., kumėlė padenkta (plg. br. кабы́ла пакры́та), uždengti ‘uždaryti’, pvz., mokì·klà uždenkta (plg. br. школа закры́та), įsidúoti ‘pavykti’, pvz., mán dúona neinsiđau (plg. br. мне хлеб не удаўся), prisidúoti ‘vaidintis’, pvz., tì prizdúoda (plg. br. там ве́льмі страшна – прыдае́цца), prisierdýti ‘tilpti’, pvz., galvón nepriserdo, kap mušć šėnu (plg. br. мне ў го́лаву не прыходзіцця, каб біцъ ста́рага), nueiti ‘pradingti’, 2 Dabar (DŽ, 952) pateisinama žemažiūris, -ė vartosena taip pat tik slaviškas vertinys (plg. br. ён ні́скі на во́чы, яro ні́скі зро́к). 190 pvz., māno sveikatà nuvėj (plg. br. маё здароўе ўшло), razsieiti ‘išsiskirti’, pvz., bijo, kab siena nerasivėtu (plg. br. расхадзілася сцяна), prigniaužti ‘prispausti’, pvz., kap pirštu prign’āuž’u, sópa (plg. br. каб прыцісну, баліць), įleisti ‘įsidėti’, pvz., nastrūosa inláidži cukierku, tai gerai (plg. br. у рот пускаць цукерку), išsielti ‘išberti’, pvz., išsilėjo galvā – vienū šāšū (plg. br. вылілася галава – адні стрўпы), lišti ‘tikti’, pvz., kas man landa, aš válgau (plg. br. я ем што мне лезя), pérsimainyti ‘pavirsti’, pvz., samtūkai ‘buožgalviai’ pérsmainys un žēbu· (plg. br. паляўнікі пераменяюць на жаб), pamėsti ‘nustoti, liautis’, pvz., pàmetem pōterus kalbēc (plg. br. пакідалі пацеры гаварыць), atsimušdinėti ‘atsirūgti’, pvz., man acimużdžinėja kilbasā (plg. br. мне адбіваецца кілбаса), primušdinėti ‘prikalti’, pvz., klūono duràs prymuždžinėja (plg. br. дзверы прыбіваюцца), sumušdinėti ‘suplukti’, pvz., klūono āpasu· sumuždžinėja ir kūlia (plg. br. збіваюць сярэдзіну умнаў), sunėšti ‘pakelti’, pvz., negal’ū sunės’c’ to kvāpuļ’o (plg. br. не зне́су гэтых пахаў), prispūsti ‘pasipūsti’, pvz., ānas tokis pryspūti (plg. br. ён надзьмуўшысь), žusplešdyti ‘plušotis’, pvz., béržo rāguitēs žusplēsdo (plg. br. бярозавыя санкі задираюцца), razsiskirdinėti ‘skirtis’, pvz., c’anai siena rasiskirdžinėja (plg. br. сцяна разлучаецца), įsispirdyti ‘remtis’, pvz., insispirdo šaudūosna kuolālis (plg. br. калёчек упіраецца), išspirti ‘pritvinkti; pvz., kárvės tešmuvà išpirtas (plg. br. вымя выперта), dastóti ‘gauti’, pvz., pęnsijų· džidelbr· dastós (plg. br. даста́нець пэнсію), svilinti ‘gelti’, pvz., mán svilina po pus’au (plg. br. мне паліць у сярэдзіне ), pravarinėti ‘pašalinti, išsklaidyti’, pvz., móka kvarābu· ‘liga’ pravarinėc (plg. br. уме́я хваро́бу прагнаць), išvažiuoti ‘išvirsti’, pvz., kuōlas išvažāu (plg. br. кол выехаў), verštis ‘suktis’, pvz., viiko kaklas nėšverc’a – vieno káulo (plg. br. шыя воўка не варочаецца), suvesdinėti ‘supykdyti’, pvz., ānas mus suvezdzinėj (plg. br. ён нас звёў), vėstis ‘sektis’, pvz., mūm nėšvedė k’aulè·s (plg. br. нам не вяльсь свіні), išvisti ‘gimti’, pvz., kumelis cik išvīrto ir stojos (plg. br. жарабёк вываліўся і стаў), užvyti ‘užpustyti’, pvz., žuvita kel’ai (plg. br. забеены дарогі), taip pat prieveiksmis pravės’au ‘vėsiau’, pvz., tėsta gūli pravės’au (plg. br. ляжыць прахладней) ir d. kt. Tačiau pastebėta, kad norimai minčiai nusakyti senesnieji tų šnektų atstovai kartais greta dar pasako dvejopai – kaip anksčiau grynu lietuvišku savos reikšmės žodžiu ir svetimos reikšmės vertiniu iš baltarusių, pvz., blī’nā prybsvilė· / pryūdegė (plg. br. блін прыпаліўся), padlágė klójas / stātos an bálk’u (plg. br. падло́ра стаўіцца на бэлкі), jau ānas žudzīrė· / žūverte kójas (plg. br. ён завярнуў ногі), luntà su luntù suspirdzinėja / susciūnka (plg. br. дошка з дошкай спатыкаецца) ir kt. Tai, mūsų nuomone, reikšmingas faktas, rodantis, kad vertinių iš baltarusių vartojimas čia dar nevisuotinis. Mūsų akimis, lietuvių kalbai niekam nereikalingų, bet toms lietuvių šnektoms jau tikrai būtinų kai kurių aiškiausių vertinių iš baltarusių (savuosius lietuviškos reikšmės žodžius jos jau, deja, beveik užmiršo) čia tiek ir tiek, pvz., mán gerai gi·vėnasi (= aš gerai gyvenu, plg. br. мне добра жывецца), mán širdis mušasi (= muša, plg. br. сэрца б'ецца), mán sveikatà nupūole· (= sumenko, plg. br. 191 zdaróye ūpala), mán nezdúoda válgi·c’ (= negaliù válgyti, plg. br. mne ne ūdáeicė eści), mán tokìs válgrìmas nepraeina (= netiñka, plg. br. не праходзіць такая яда) ir kt. Yra šiose šnektose vertinių, kurių baltarusiška (slaviška) kilmė gali pasirodyti kiek įtartina, abejotina. Prie tokių esame linkę priskirti daiktavardžius drebuliāi ir supyklà ‘liumpsinti vieta liūne’, pvz., un drabul’ù bál tos sámānos āugo; un drabul’ù stojos. Rod. – LTT 1994: 59 (plg. br. на траціне белы мох рос; стаў на траціну), l’ùne supi·klà. Aps. (plg. br. у люне траціна), degmatìs ‘karštis’, pvz., nog degmacìes vaìko ausèl’e susmorčūjiì. (plg. br. з гарачыны вушкі яго зморшчыліся), žilainė ‘šlynynė’, pvz., tì· tok’à žilainė, niẽkas neáuga. Rod. (plg. br. там такі сівак, нічто не расце) ir kt. Laikyti juos vertiniais, mūsų nuomone, leidžia kelios jų ypatybės. Drebulių semantika duoda tam tikrą teisę laikyti šį žodį tiesioginiu br. траціна atitikmeniu, jos kopija, nes drebuliāi, kaip ir br. траціна artimiausiai siejasi su br. veiksmažodžio траці́ reikšme “рухаць туды і назад або ўверх і ўніз” (ТСБМ V 541–542). Tokią nuomonę visai paremia ir žodžio drebuliāi šia reikšme nebuvimas LKŽ II₂ 674. Žodis supyklà, labiau įsižiūrėjus į jo turinį, vis dėlto atrodo, jog taip pat savo reikšme yra artimesnis br. траціна, negu kad lie. liūnas, nes faktiškai yra už liūno reikšmę platesnis. Kadangi supyklà žymi objektą, kuris, kaip ir br. траціна, supasi, virpa veikiant išorinėms jėgoms, o liūną žyminčio objekto judesiai kiek skiriasi – jie yra kiek švelnesni, silpnesni – liūnas pats liula, liumpsi, linksì, dar plg., liumpynė ‘vieta kur liumpsi’, liumpėti ‘linkti, linkseti’ (LKŽ VII 611–612). O tai ir būtų viena iš galimybių manyti, kad supyklà galėjo pagimdyti траціна. Antra vertus, supyklà laikytina nauju tų šnektų žodžiu (priesaga -ykla, apskritai imant, lietuviams yra nauja – plg. Skardžius 1943: 601). Be to, supyklos šia reikšme neužfiksuota LKŽ XIV 195. Šie supyklos požymiai, be abejo, neatmeta galimybės laikyti ją vertiniu. Priskirti vertiniams dėgmatì ‘didelį karštį’ pirmiausia turbūt leidžia gana neįprasta žodžio daryba. Kadangi baltarusių šnektose ta pačia reikšme ‘didelis karštis’ kone greta vartojami du tos pačios šaknies daiktavardžiai го́рач ir гарачыня (žr. СБГ I 465, 424), esame nuomonės, kad jų го́рач tiesioginis lietuviškas atitikmuo galėjo būti tos pačios reikšmės degumà (ypač kai dariniai su priesaga -uma čia populiarūs ir žymi ne abstrakčius, o konkrečiai daiktiškai pasireiškiančius objektus, pvz., tankumà ‘tankynė’, tamsumà ‘tamsis’, tolumà ‘tolis’ ir kt. – Rod., plg. dar LKK XXX 137), kuris baltarusių го́рач pavyzdžiu čia lietuviškai suvokiamas kaip nepriesaginis žodis, o reikšti jų гарачыня bus buvusi pavartota antroji priesaga -tis, reiškianti (kaip ir pirmoji) taip pat konkretesnius objektus negu priesaga -ynas (plg. LKGr I 290; dar plg. tos pačios priesagos čia vartojamą žodį nėkėstis ‘neapykanta’). Tuo būdu degmatìs šaltinis greičiausia bus buvęs žodis *degumatìs. Laikyti dėgmatì kilusia iš dėgmečio (dėgmetis) kaip tai siūlyti linkęs LKŽ II₂ 367, mūsų nuomone, nelabai leidžia ne tik jo kirčiavimas, bet ir semantika. 192 Priskirti vertiniams žilainė ‘šlynynę’ pirmiausia turbūt leidžia jos spalvos nusakymas grynai baltarusių šnektų pavyzdžiu, plg. žilainė – tai jų cibák. Šlỹnas iš tikrųjų yra melsvai pilkas, o tiriamieji lietuviai šią spalvą priešingai daugeliui kitų lietuvių šnektų Lietuvoje vadina žila, dar plg. lietuvių pilka vārna, izoliuotų lietuvių šnektų žila vārna ir br. cibák варо́на. Ši aplinkybė paremia nuostatą, kad br. cibák gali būti visai įmanoma žilainės priežastis. Žilainė, be to, iki šiol nebuvo pažįstama Lietuvos šnektoms, o jos priesaga -ainė kitaip negu lietuvių kalboje yra pridedama ne prie daiktavardžių (plg. Skardžius 1943: 286–287), o visai taip, kaip ir baltarusių šnektose – prie būdvardžių. Taigi minimosios žilainės ypatybės turbūt nekliudo ją priskirti vertiniams. Tokie vertiniai, be jokios abejonės, yra patys pavojingiausi skoliniai kiekvienai kalbai, o dar daugiau – izoliuotai jos šnektai. Ypač kai jų gausu ir kasdien dar gausėja. Jie bene daugiausia prisideda prie kiekvienos gimtosios kalbos sistemos išsigimimo ar net žūties. Kaip kalboje (šne ktoje) su jais susidūrus įmanoma juos atpažinti? Kokie jų pagrindiniai tipiški požymiai? Kur slypi jų charakteristikos ir identifikavimo raktas? Kaip iš čia pateiktų gausių tokių neabejotinų vertinių, vartojamų mūsų tirtosiose izoliuotose lietuvių šnektose Baltarusijoje matyti – tie vertiniai – tai iš tikrųjų tų šnektų būtinybė dirbtinai sulipę iš dviejų dalių žodžiai, kurių pirmoji – lietuviška forma, po kuria paslėptas, į kurią įvilktas baltarusiškas turinys – jo baltarusių kalbai būdinga reikšmė. Tokie dvilypiai žodžiai tose šnektose, būdami tikrai realūs ir gausūs, iš pirmo žvilgsnio atrodo visai nekalti, net beveik visai tokie, kaip kiti lietuvių kalbos žodžiai, tačiau, realiai slėpdami savyje lietuvių kalbai nebūtą, pasiskolintą iš baltarusių kalbos žodžių reikšmę, dedasi savi, iš kurių į paviršių sklinda, net veržiasi pragaištingas užtaisas, žodžio lietuviškumo naikintojas. Jis faktiškai neatlieka čia jokio kultūrinio vaidmens, neparodo, ka teigiamo izoliuotos lietuvių šnektos yra pasimokiusios iš baltarusių. Tai tikras svetimos įtakos pripildytas giliai pasislėpęs sprogmuo, nuolatinis šnektų baltarusėjimo šaltinis, pridengtas išviršinės lietuviškos jo formos grožio. Iš tikrųjų to vidinio šaltinio smarki ir kasdien stiprėjanti įtaka tokia galinga, kad ir išviršinį gražų savo apvalkalą ilgainiui pagadina, paverčia menkaverčiu, nevaizdingu ar net niekiniu, plg. pamušti ‘užmušti’ (pvz., vagiai jų pamušė, plg. br. набілі), razvírti ‘išvirti’ (pvz., razvírė kopūstai; plg. br. развары́лась капуста), žėmas nosiūkas ‘kumpas snapas’ (pvz., varno žėmas nosiūkas, plg. br. у варо́ны nícki носік), po vienai šaliai ‘vienoje pusėje’ (pvz., tarpupėdžiai šeši – po vienai šaliai trys ir po kitai trys, plg. br. на адной старане) ir kt. Taip nepagrįstai išpūsta žodžio reikšmė suardo jo formos ir turinio ištikimybę savo gimtajai kalbai, toks žodis pavirsta kalbos šiukšle, o jomis užteršta izoliuota šnekta, būdama dabartinėmis sąlygomis visai netvarkoma ir nelietuvinama, virsta neplėštu dirvonu, kaskart vis artėjančiu prie galutinio išnykimo, prie negrįžtamo užžėlimo baltarusizmais. Kokie iš čia pateikiamų gausių tokių neabejotinų vertinių, vartojamų izoliuotose Baltarusijos šnektose, atpažinimo pamatai, kur slypi jų charakteringos 193 ypatybės ir kaip jas išaiškinti, jau šiek tiek apčiuopiama. Tai beveik tie patys jų atpažinimo kriterijai, kuriais remiantis buvo mūsų nustatinėjami lietuviški vertiniai baltarusių paribio šnektose (žr. Baltistica 1990: 165). Visų pirma svarbu įžvelgti ir atskleisti tai, kas tokių žodžių reikšmei įgimta, sava ir nujausti, kas gauta iš šalies. Dėl to šiam uždaviniui išspręsti būtina ypač gerai mokėti savo gimtąją kalbą, įvertinti jos žodžių reikšmių santykius tiek su visa lietuvių kalba, tiek su baltarusių kalba ir jos šnektomis, išryškinti baltarusizmais įtariamųjų reikšmių skirtumus ir sutapimus, įsigilinti į visą šių abiejų kalbų raišką, mokėti lyginti tarp savęs atitinkamus žodžių reikšmių niuansus, nustatyti jų reikšmių artimumo laipsnį. Vadinasi, būtina labai gerai mokėti ir tą kalbą (šiuo atveju gimtąją), kurią svetimoji (baltarusių) veikia, ir svetimąją, veikiančią izoliuotas lietuvių šnektas. Tik lyginant abiejų kalbų sistemas, skirtingus ir tapačius jų raiškos būdus, palyginti gana sėkmingai išryškėja tokių vertinių formavimosi ir atsiradimo polinkiai ir keliai. Bet tai, be abejo, dar ne viskas. Nors mūsų atliktųjų tyrimų duomenys informacijos baltarusių vertinių charakteristikai kol kas daugiau lyg ir neduoda, tolimesni jų tyrimai, manome, išryškins ir atskleis naujus ir patikimesnius jų skiriamuosius požymius. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aps. – Apso (Juodelėnų ir Damošių k.) lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1956, 1974, 1977, 1985, 1991 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archyvas). Baltistica 1990 – Baltistica 26(2), Vilnius: Mokslas. DŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1993. LA 1996 – Lietuvių aidas, 1996 kovo 21, Nr. 56: 24. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. LKK XXX – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, Vilnius, 1993. LKŽ II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 2, Vilnius: Mintis, 1969. LKŽ III – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ VII – Lietuvių kalbos žodynas 7, Vilnius: Mintis, 1972. LKŽ XIII – Lietuvių kalbos žodynas 13, Vilnius: Mokslas, 1984. LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas 14, Vilnius: Mokslas, 1986. LTT 1994 – Lietuvių tarmių tekstai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Lz. – Lazūnų lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1958, 1959, 1966, 1972, 1982 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archyvas). Ram. – Ramaškonių lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1960, 1992 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archyvas). Rod. – Rodūnios (Senųjų Smilginių k.) lietuvių šnektos dialektologinių ekspedicijų, vykusių 1973, 1982 metais, E. Grinaveckienės užrašai (autorės archyvas). СБГ I – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна – заходняй Беларусі і яе пагранічча I, Мінск: Навука і тэхніка, 1979. СБГ II – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна – заходняй Беларусі і яе пагранічча 2, Мінск: Навука і тэхніка, 1980. СБГ IV – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна – заходняй Беларусі і яе пагранічча 4, Мінск: Навука і тэхніка, 1984. S k a r d ž i u s P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvos Mokslų Akademija. 194 Lietuvių kalbos institutas. ТСБМ V – Тлумачальны слоўнік беларускай мовы 5, Мінск: Беларуская савецкая энцыклапедыя імя Петруся Броўкі, 1983. LEHNÜBERSETZUNGEN IN DEN ISOLIERTEN LITAUISCHEN MUNDARTEN DER ETHNISCHEN GEBIETE AUF DEM TERRITORIUM WEIßRUßLANDS Zusammenfassung Im vorliegenden Beitrag werden die Lehnübersetzungen in den isolierten litauischen Mundarten Weißrußlands (von Lazūnai, Rodūnia, Ramaškonys, Apsas) analysiert, die unter dem starken Einfluß der dorthin schon vor beinahe hundert Jahren eingedrungenen weißrussischen Mundarten entstanden sind. Es wird davon ausgegangen, daß diese Lehnübersetzungen aus zwei teilen bestehen – einen äußeren und einem inneren. Den inneren – bildet seine Bedeutung, sein Gehalt, ein wesentliches Element des ganzen Wortes, den äußeren – die Form, sein Aussehen. Die Bedeutungen – der Gehalt dieser Lehnübersetzungen – sind dem Litauischen Fremd, sind entlehnt aus entsprechenden Wörtern bzw. Redewendungen der weißrussischen Dialekte. Die Form-das Äußere – indessen charakterisiert diese Entlehnungen als litauisches Wort bzw. als litauische Redewendung. Die Bedeutung der Lehnübersetzung ist das Element, das nicht nur das Wort (die Redewendung) der litauischen Sprache fremd macht, sondern schließlich und endlich die ganze Mundart zum Aussterben bringt. Im Beitrag wird ausgeführt, daß die Lehnübersetzungen in diese Mundarten viel später eingedrungen sind als die Lehnwörter. Die Atmosphäre der einseitigen Zweisprachigkeit, deren Resultat diese Lehnübersetzungen sind und die sich endgültig spät geformt hat, förderte den Einfluß des Weißrussischen auf die litauischen Mundarten. 195