Keletas tarminių aspektinių žodynų sudarymo problemų

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Agris TIMUŠKA KELETAS TARMINIŲ ASPEKTINIŲ ŽODYNŲ SUDARYMO PROBLEMŲ Gerai žinoma, kad praktiniame leksikografo darbe ypač reikalingas kuo išsamesnis bendrinės kalbos bei tarminių žodynų kompleksas, apimantis tiek aiškinamuosius, tiek tematinį arba ideografinius ir, be abejo, aspektinius žodynus. Kaip bendrinės kalbos leksikografijoje, taip ir tarp įvairių galimų tarminių žodynų svarbią vietą užima būtent aspektiniai žodynai. Tarminiuose aspektiniuose žodynuose leksikografiškai išdėstomi vienai kuriai nors šnektai, patarmei ar tarmei būdingi kalbos reiškiniai. Gramatiniu aspektu šie žodynai paprastai apima, pvz., atskiras kalbos dalis, morfologiniu aspektu – žodžių darybos būdus, fonetiniu aspektu – žodžių garsinį apipavidalinimą, o leksikologijoje – tarminius frazeologizmus, palyginimus, tam tikrų socialinių grupių profesinę leksiką ir kt. tematinio tarminių žodžių fondo sluoksnius. Tokio žodyno autorius (autorių kolektyvas), numatęs konkrečius tikslus, pasirenka tinkamiausią žodyno tipą. Vis dėlto yra ir keletas tokių dalykų, į kuriuos atsižvelgiama, sudarant jeigu ne visus, tai bent daugumą šio tipo žodynų. Rengiant tarminius aspektinius žodynus, jų tipo ir leksikografinės realizacijos modelio pasirinkimą daugiausia lemia autoriaus (autorių kolektyvo) turimų ir pateikiamų duomenų kiekis. Be abejonės, bus nelengva sudaryti, pvz., žodžių darybos arba frazeologizmų žodyną, jeigu bus naudojamasi tik nedideliu vienos tam tikros tarmės leksikos rinkiniu. Tokiems tikslams vertingesnės specialios teminės kartotekos, t.y. veiksmažodžių, daiktavardžių, sudurtinių žodžių, frazeologizmų, palyginimų ir pan. kartotekos bei specialūs leksikografiniai ir geolingvistiniai šaltiniai, pvz., tarminių atlasų duomenys. Su medžiagos apimties problema glaudžiai siejasi klausimas dėl jos išsamumo tokiais atvejais, kai autoriui neprieinami specialūs terminiai rinkiniai. Tada leksikografiniams tikslams, be abejo, labiau tiks duomenys, pakankamai gerai rodantys atitinkamą kalbos reiškinį; priešingu atveju renkant duomenis ypač svarbus autoriaus subjektyvus požiūris. Būtent šiame etape reikia atsižvelgti į daugelį įvairių faktorių – net ir į tokį ne visada svarbiu laikomą kalbos reiškinį kaip medžiagos tarpsluoksniai (tiek tradiciniai, tiek okazionalūs), nes jie kartais gali suteikti reikšmingą informaciją apie sisteminius santykius, egzistuojančius: 1) tarp atspindimojo kalbos reiškinio ir jį ribojančių grupių, 2) pačioje kalboje, kur šie kalbos reiškiniai yra tarp savęs susiję. Taigi į sąlygiškai išsamius žodynus būtinai įtrauktini tiek įvairūs desemantizuotų frazeologizmų sluoks- 146 niai, turintys rodyti kitoms leksemoms būdingas ypatybes, tiek ypatingos lyginamosios konstrukcijos, vadinamos kvazipalyginimais (autoriaus terminas). Sudarant naujus žodynus, ne mažiau svarbu kuo optimaliau apibendrinti pateikiamą informaciją. Diferenciniame žodyne galima pateikti ir apibendrinančias nuorodas (tiek gramatines, tiek etimologines ar semantines, arealines ir pan.), o išsamiame nediferenciniame žodyne nuorodų sistema turėtų būti labai konkreti. Tik kai kuriais atvejais, matyt, priimtinos labiau apibendrinančios nuorodos, jeigu tai numato konkretaus skirsnio tipas. Tokiais principais grindžiamas ir neseniai sudarytas švedų tarmių žodynas (OÖSD), ir danų tarmių žodyno projektas (Ejskjær 1993). Žodyno pasirinkto modelio leksikografinę realizaciją, t.y. leksikografinės informacijos pateikimą žodyne galima optimizuoti įvairiais būdais: tiek pasirenkant maksimaliai atitinkamą žodyninio straipsnio tipą bei sandaros schemą, tiek panaudojant daugelį įvairių nuorodų. Šią tezę būtų galima pailiustruoti vieno naujo latvių tarminės aspektinės leksikografijos veikalo pavyzdžiu – M. Putnios, A. Timuškos “Sinuolės tarmės palyginimų žodynu” (SISV)1, nes “bet kuri leksikografijos teorija yra abejotina, jeigu jos neparemia gausi medžiaga”2. Žodyno atsiradimą paskatino lietuvių aspektinės leksikografijos darbai – K. Vosylaitės “Lietuvių kalbos palyginimų žodynas” (LKPŽ) ir J. Lipskienės “Lietuvių kalbos somatiniai posakiai” (LKSP). SISV svarbiausias tikslas ir kartu uždavinys – atspindėti šioje šiaurės rytų Vidžemės tarmėje užrašytų komparatyvinių konstrukcijų originalumą, neįprastą vartojimą ir tradiciškumą. Į žodyną įtrauktų palyginimų diapazonas gana platus: 1) nuo specifinių, tik šiai tarmei būdingų palyginimų iki bendrų, vartojamų visoje latvių kalboje; 2) nuo frazeologinių komparatyvinių konstrukcijų iki sąlygiškai laisvų žodžių junginių. SISV grindžiamas straipsnių sistema; antraštiniai žodžiai – palyginimų komponentai žodyne pateikiami pagal abėcėlę. Kai kuriais atvejais žodžiai jungiami į lizdus: 1) žodžių fonetiniai ir morfologiniai variantai, pvz.: grābeklis; grāblis; grābslis ... luōsms, luōsmaks ... ir pan.; 2) vyriškosios ir moteriškosios giminės asmenų pavadinimai, pvz.: māiseklis; māisekle ... pats; pati ... ir t.t. Homonimai SISV pateikiami kaip atskiri antraštiniai žodžiai, užrašant eilės numerį: ikstis1 s ‘īkšķis’ ... 1 Sīnoles izloksnes salīdzinājumu vārdnīca. Žodyno pagrindas – filologės M.Putnios 1930-1980 metais kruopščiai surinkta Sinuolės tarmės kalbinė medžiaga (400 psl. rankraštis, apimtis apie 2500 straipsnių); sandaros principai ir antraštinių žodžių leksikografinis išdėstymas bei semantinė analizė – A.Timuškos. 2 Čia perimta J.Apresjano mintis, taikoma semantikai (Apresjan 1974). 147 ikstis2 s (žio-c.) ‘niere, iksts’... Palyginimai leksikologiškai ir leksikografiškai analizuojami žodyniniame straipsnyje. Straipsnį sudaro šios dalys: 1) palyginimo centrinis komponentas, iškeltas kaip straipsnio antraštė; 2) gramatinė charakteristika; 3) antraštinio žodžio reikšmės aiškinimas (tarmy bėms); 4) papildoma informacija apie žodžio reikšmę ir paplitimą iš K.Mühlenbacho ir J. Endzelyno “Latvių kalbos žodyno” (ME) ir jo papildymų (EH) leksemoms, kurios kartotekoje nepakankamai paaiškintos ar iš viso neaiškintos; 5) palyginimas (kartu su aplinkos žodžiais); 6) palyginimo aiškinimas; 7) iliustracinė medžiaga; 8) stilistinės, ekspresijos ir žanro nuorodos (jeigu tai būtina). Analizuojamas, aiškinamas ir iliustruojamas tik vienas palyginimo komponentas (antraštinis žodis), sudarantis tam tikro palyginimo gramatinį centrą, tačiau ne visada laikomas palyginimo semantiniu branduoliu. Prie visų kitų sudedamųjų dalių pateikiamos nuorodos, susisiejančios su antraštiniu žodžiu, kur jau yra informacija apie palyginimo vartojimą ir reikšmę, pvz.: kaza ... 3. kā kazas līpa sk. līpa. Nuorodų nėra prie pagalbinių žodžių (prielinksnių, jungtukų), jie žodyninių SISV straipsnių nesudaro. Antraštinis žodis žodyne pateikiamas perkeltine forma, vadinamąja morfologine ir fonemine ortografija (literatūrinės kalbos ortografijos elementai + priegaidės + uo, ę), bet straipsnyje pateikiami palyginimai ir iliustracinis tekstas rašomi latvių tradicine fonetine transkripcija. Antraštiniai žodžiai – vardažodžiai pateikiami vienaskaitos vardininku (daugiskaitiniai – daugiskaitos vardininku), veiksmažodžiai – bendratimi, dalyviai ir būdvardžiai apibendrinami vyriškosios giminės forma; išimtis – nekaitomi žodžiai, kurie pateikiami tokie, kokie buvo užfiksuoti konkrečiame palyginime (puskūoka ...; septiņjūdžu ...). Reikšmių aiškinimai. Palyginimų reikšmės žodyne atspindimos dvejopai: 1) palyginimo reikšmę rodo antraštinis žodis – aiškinama palyginimo komponento reikšmė ir 2) aiškinama paties palyginimo reikšmė ir vartojimas. Aiškinama tik tarmybių, bendrinės kalbos žodžių fonetinių ir morfologinių variantų bei netarminių, nebendrinės kalbos žodžių3 reikšmė, jei jie eina antraštiniais žodžiais. Reikšmė neaiškinama tokių bendrų tarmės ir bendrinės kalbos antraštinių žodžių, kurių semantika tarmėje sutampa su atitinkamo latvių bendrinės kalbos žodžio semantika, pvz.: kāudze, kaza, kāzas ir kt. Tarmybių ir kitų nebendrinės kalbos žodžių reikšmės aiškinamos tradicinės tarmių leksikografijos priimtais reikšmės aiškinimo būdais: a) semantiškai lygi reikšmiais bendrinės kalbos žodžiais ir sinonimais, b) aprašomuoju aiškini- 3 Toki terminą šnekamosios kalbos žodžiams, barbarizmams ir pan. „nepageidaujamai“ leksikai žymėti įvedė latvių kalbininkas O.Bušas. 148 mu, c) nuorodomis, išnašomis, siunčiančiomis į kitus antraštinius žodžius, d) informuojama apie tam tikrą žodį, gauta iš kitų leksikografinių šaltinių. Daugiareikšmių antraštinių žodžių reikšmės viena nuo kitos skiriamos kabliataškiais; tačiau kartais pateikiamos ne visos terminio daugiareikšmio žodžio reikšmės, bet tik tos, kurios yra palyginime (palyginimuose) bei jų perkeltinės reikšmės, kurios siejasi su visu šiuo palyginimu. Be to, daugeliu atvejų neįmanoma tiksliai apibrėžti, būtent kuria reikšme ar kuriuo reikšmės atspalviu grindžiamas vienas ar kitas palyginimas, pvz., straipsnyje kladz̃ens ... Žodis, žodyninio straipsnio antraštėje pateikiamas kuria nors kita gramatine forma, paprastai nurodomas į pagrindinę jo formą (ar reikšmės aiškinimą, jeigu tai būtina), pvz.: kaũnams divd nuo kaũt ... Kai kuriais atvejais antraštinio žodžio aiškinimui naudojama ir kitų žodynų informacija (visų pirma iš ME ir EH). Aiškinimai (resp. vokiečių kalba pateikiamų aiškinimų vertimai į latvių kalbą) ir geografinės nuorodos iš ME bei EH pateikiamos prie žodžių, kartotekoje neturinčių jokio aiškinimo ar aiškinamų nepakankamai, deramai neparodančių palyginimo reikšmės ir vartojimo ypatumų, pvz.: klamasts, klāmsteris ... Atskirais žodyniniais straipsniais pateikiami ir palyginimų struktūroje vartojami asmenvardžiai, pravardės, gyvulių vardai ir vietovardžiai. Aiškinant šiuos žodžius, pateikiama atitinkama nuoroda (asmenvardis ar vietovardis) ir apibūdinamas paminėtas geografinis objektas, pvz.: Kėncis personv ‘personažas brolių Kaudzyčių romane “Matininkų laikai”...’ Piļava vietv ‘ežeras Sinuolės valsčiuje’ ir kt. Palyginimų reikšmių aiškinimai. Palyginimų reikšmės atskirai neaiškinamos tokiais atvejais, kai antraštinio žodžio aiškinime pateikiama informacija pakankamai atskleidžia šio palyginimo reikšmę bei vartojimo ypatumus, pvz.: kàuka; kàuk̄iōna ..., klakšis ... Vis dėlto daugeliu atvejų palyginimų reikšmių aiškinimai pateikiami nepriklausomai nuo to, ar antraštinis žodis yra bendrinis žodis ar tarmybė. Žodyne vartojami 3 reikšmių aiškinimo tipai: a) atributinis – pvz., straipsniuose kāts, klabata, klàjps; b) situacinis – pvz., straipsnyje liẽts s ‘lietus’ ◊ 1. pėriens kā liẽts – saka, ja kādam draud pėriens, sods, paredzamas nepatīkšanas ...; c) semantinis atitikmuo – pvz., straipsniuose kàudze, kàzas, klàjiens. Palyginimų aplinka. Palyginimo reikšmė paprastai realizuojama junginyje su atitinkamos semantinės mikrogrupės žodžiais. Todėl tokie žodžiai, kurie tam tikroje semantinėje grupėje gali varijuoti, neįtraukiami į būtinų palyginimo komponentų skaičių. Jie rašomi skliaustuose kaip aplinkos žodžiai, rodantys atitinkamo palyginimo vartojimo sferą, pvz.: kaũnams ... , klabāns ... Kvazipalyginimai. Viena iš Sinuolės tarmės ypatybių yra gana dažni kvazipalyginimai – tai tokios lyginamosios konstrukcijos, kurių vartojimas tam tikroje situacijoje ir kalbos kontekste ne tik nėra būtinas, bet gali netgi sudaryti seman- 149 tinį kontrastą, jeigu viso palyginimo reikšmė iš esmės nesiskiria nuo antraštinio žodžio (jo lizde esančio frazeologizmo) reikšmės. Tokiais atvejais žodyninio straipsnio sandara vis dėlto formaliai išlaikoma, ypač neišskiriant palyginimo dalelytės ką vartojimo fakultatyvinio pobūdžio, pvz.: lėčėjs s ◊ ką puškuoka lėčėjs niev. – saka par cilvėku, kas neveic vai nespėj veikt to, ko uzņemies, gribėjis, ari par cilvėku, kurš nav gluži tas, kas viņš vēlėtos būt ... Tačiau kvazipalyginimai dažniausiai laikomi ypatinga palyginimų rūšimi, kurioje reiškiasi palyginimą grindžiančios ypatybės ar veiksmo intensyvumo laipsniavimas, pvz.: lillāts adj ‘violets’ □ ką lillāts ... Nuorodos. Žodyne dažniausiai vartojamos šios pažymos: 1) gramatinės – kalbos dalių nuorodos rašomos po antraštinio žodžio (s – daiktavardis, adj – būdvardis, adv – prieveiksmis, pron – įvardis, v – veiksmažodis ...), formų nuorodos (demin. – deminutyvas, dsk – daugiskaita, nelok – nekaitomas ...); 2) stilistinės ir ekspresinės nuorodos (poėt. – poetiškai, iron. – ironiškai, niev. – menkinamai, vienk. – šnekamoji kalba, vulg. – vulgarizmas, lamuv. – keiksmažodis ...), be to, tarmės atstovų kalboje užfiksuota ekspresija gali iš esmės skirtis nuo atitinkamų bendrinės kalbos palyginimų ekspresijos; 3) pažyma folkl. skiriama nurodyti visiems tautosakos žanrams – patarlėms, priežodžiams, dainų, eilėraščių fragmentams ir pan., jeigu juose yra palyginimų, pvz.: ābėle s ‘ābėle’ ◊ folkl.: k’ā ābėle nūoziėdėju tāutu golđa galiņā. krāss s (i-c.) ‘krāsns’ ◊ folkl.: skāista siėviete esuot k’ā korsta kr’ās ziemas lāikā, piė kuras kotris lop· pr’āt gribūot pakavėtiės. Grafinis apipavidalinimas. Beveik visas šioje srityje priklauso nuo perspektyvinės žodyno maketavimo technikos, tačiau, kad būtų lengviau vizualiai suvokti žodyninių straipsnių antraštes bei iliustracinį tekstą, žodyne nurodomas tik latvių terminei leksikografijai įprastas priegaidžių (tęstinės ir krintančiosios) sutapimas be skaitmens 2 po žodžio, kirčiuojamo graviu (\). M.Putninia, A.Timuška. Sinuolės tarmės palyginimų žodynas (Rankraščio fragmentas) kāts s ◊ 1. demin. kā slūotas (|| susekla) kātiņš (ari kāts) – saka par ļoti lievu, kalšnu, novājėjušu cilvėku: [vėcītis] tiėus k’ā slūotas kātiņš. / tas [cilvėks] v’āis k’ā skōls, k’ā slūotas kātiņš. / pūika tiėus k’ā slūotas k’āc. / tas [cilvėks] jōu t’āc k’ā susekla kātiņš – sīks, tiėviņš, tiėviņš. / izdilis k’ā susekla kātiņš. 2. kā cira kāts – saka par ko samėra apjomīgu, resnu: sāru egles ir tūmšas, t’ām zori k’ā cira k’āti. 3. (salīcis, salieces u.tml.) kā pipes kāts – saka par ļoti salīkušu, sakumpušu cilvėku: kuò ta tu t’ā k’ā pipes k’āc saliecėś? 150 kàudze s ◊ 1. (sagrābt, saņemt u.tml.) ká sièna kàudzì ‘ātri, veikli (sagrābt, saņemt; arī paveikt (ko))’: vòi ta nu visu [lielāku darbu] uz reizi sagr’âpsi k’â sièna kàuži? 2. ká sùns pie sàlmu kàudzes sk. sùns. kàuka; kàukùoņa s ‘tas, kas kauc; raudulīgs cilvēks; EH I 593: kaùka ‘neapmierināts cilvēks, kas bieži raud un sūdzas’ Vecpiebalgā; ME II 174: kaukùoņa ‘brēkulis, bļauris’ Dzērbene’ ká kàuka || kàukùoņa: kùo te nu kàuc k’â kàuka? navàr vàir apklaùsìtiês – t’â uz sùna saka, i uz bàrniem. bàrniem àr t’âda mùode – ta kàuc, kàuc. / kùo te kàuc k’â kàukùoņa? kàuls s 1. (ciets) ká (viēns) kàuls – saka par ko ļoti cietu, stingru, arī pilnīgi sausu: zirņi sakaltuši cieti k’â kàuli. / àitu tauki cieti k’â viēns kàuls. / kas ta àr varè izberst [beržot izmazgāt] aùstas drèbes! ruokas laùze vòi àrā, kamēr tu viņu nuogriez k’â kàulu. 2. k’â bez kàuliem ‘ļoti lunkans, lokans’: làņkanu tùo àr sàuc, kas ir k’â bez kàuliem, vàr visādi izlùocìtiês. 3. ◊ k’â kàulu kàmbaris || kàmberis sk. kàmbaris; kàmberis. 4. ◊ k’â sùns kàula; k’â sùns àr kàulu sk. sùns. kaùnàms divd no kaùt (kliedz, brēc u.tml.) k’â kaùnàms (lùops) ‘ļoti skaļi, bailu pārverstā balsī (kliedz, brēc)’: klie3 k’â kaùnàms. / viņš klie3 k’â kaùnàms lùops. kàupmanis s ‘tirgotājs’ ◊ k’â blusu kàupmanis iron.: mūsu tàus sàuce m’âti pàr blusu kàupmani, ka m’âte blusas kave: k’â blusu kàupmàns, ej tok piē dor-ba! blusas ni·viēna nau nuokùodùšas. kaùslis s k’â kaùslis niev.: prosç, kàvìks sit zirgu k’â kaùslis. / kùo tu viēnu-mēr sit k’â sislis, k’â kaùslis ùotràm? / k’â kaùslis ièt kaùdamies, visus viņš issit ùn sasit. kaza s 1. dat. (seja, mute u.tml.) k’â kazà – saka par notraipītu, netīru seju: àr kùo ta nu muti nuozviēkèi natìru? nu ir [seja] strìpàina k’â kozà. 2. ◊ (kārs) k’â kaza uz mizelèm ‘ļoti, pārāk (kārs)’: 3ârâji tik k’âri uz brànda-viņa k’â koza uz mizelèm. 3. k’â kazas lìpa sk. lìpa. 4. k’â kazu vàlgs sk. vàlgs. kàzas s dsk ◊ 1. (dzīvot) k’â pa kàzàm ‘ļoti labi, pārticīgi (dzīvot)’: 3ìvuo k’â pa k’âzàm. k’âzàs tok ir labi: pienas gotavu, ùn tik çēd ùn 3er. / tie 3ìvuo k’â pa k’âzàm: vis labi ièt, visa diezgon. 2. k’â uz kàzàm ‘ļoti daudz; lielā vairumā’: piēcàpç màizes k’â uz k’âzàm. 3. lok. (paēst, pieēsties u.tml.) k’â kàlpa kàzàs ‘labi, sātīgi (paēst, pieēsties)’: nu gòn pa-âsc k’â kòlpa k’âzàs. kazmiērs s ‘vilnas, pusvilnas vai kokvilnas audums; kašmirs’ (biezs) k’â kazmiērs: viņa [sagsà] bija t’âda biēza k’â kazmiērs. kazmiera drèbes t’âdas biēzas, zaļa kr’àsà bija. / tas [audums] ir biēs k’â kazmiērs – žīdi sacija. kažìoks s ◊ lok. k’â uts kažùokà sk. uts. 151 klabāns s ‘nolietojies, klabošs priekšmets, darbarīks; ME II 206: klabas ‘kaut kas klabošs (piem., par vecām mistīklām, dzirnavām)’ Lubējā’ (klab, klaudz u.tml.) kā klabāns: stelles klab k’ā nalobīe, k’ā klabani. / luōks t’āc k’ā klabāns, navār attāisīt vaļā. klabata s (klaudz, klab u.tml.) k’ā klabata – saka par ļoti runīgu, plāpīgu cilvēku: [plāpa] klāu3 k’ā klobata. klobata – lomu v’ārç, ka t’ā runā nalobu pār uōtru. kladzeņs s ‘tas, kas kladzina; plāpīgs cilvēks; ME II 208: kladzeņe ‘perētāja vista; klukste’ Smiltenē, ‘plāpīga sieviete; plāpa’ (kladzina) kā kladzeņs niev.: kūo ej, klašinādama visu pa pagostu, k’ā klažāns? klāiga s ‘kliegšana; kliedzējs, bļauris’ (kliedz, bļauj u.tml.) k’ā klāiga niev.: es teū klāigāšu viēnu mēr k’ā klāiga! klāips s ◊ k’ā maizes klāips – saka par ko samērā lielu, ieapaļu: līņi k’ā maizes klāipi. klaists; kleists s ‘klaidonis, slaists’ k’ā klaists // kleists niev.: k’ā klaisc, k’ā klaidūonis, ni viņām l’āga vietas ir, ni viņš l’āga str’ādā. / tas t’āc klaidūons vin ir k’ā kleisc! k’ā kleisc apk’ār klejūo. / tas gòn ir k’ā kleisc, apk’ār vin staigā, ni moz nastāu pie dòrba. klājiens s k’ā (viēns) klājiens ‘lielā daudzumā; vienlaidus, izklātā veidā’: [gultas maiss] lieliski ispilīsis, kur t’ā škira, rituōs, ka celēs, pie gùltas piebiris sōlmu k’ā kl’ājienś. / k’āpēc tik dau3 sōlmu vajag pieškūorēt luōpiem priekšā? nu ir viš zam k’ājām k’ā kl’ājienś. / žuosas, pīles, vistas nuōtaisā labības lauku t’ā, ka būtu nuōrullāc. nu ir viš zemē k’ā kl’ājienś. / āitas saplekšina sienu, izvālk zemē ùn g’āstās [pašas] vīrs, viš ir k’ā kl’ājienś. / klova lopas ta t’ā nuōbiršt pēc solnas k’ā viēns kl’ājiens zam kūoka. / [nopļautie] ru3i j’āsastapuō. vòi ta t’ā pot atst’ōsi zemē k’ā kl’ājienu? klakšāns s ‘EH I 608: ‘primitīvas važās’ Vecpiebalgā’ (klakšķ, klab u.tml.) k’ā klakšāns – saka par ļoti runīgu, plāpīgu cilvēku: kūo tu klakši k’ā klakšāns? / klakš k’ā klakšāns, nasakarīgu runu runā. klakšis s ‘blīkšķis, klakšķis; plāpīgs cilvēks’ k’ā klakšis niev.: k’ā klakšis visūr viņš iēt klakšādams – nu t’āc pl’āpiks cilvāks. klamasts; klāmsteris s ‘lamuvārda noz. ‘slinks, paviršs cilvēks’; EH I 609: klamasteris ‘dīkdienis, slaists’, klamesteris ‘klaidonis’ Saikavā’ k’ā klamasts // klāmsteris: tu gòn esi k’ā klomasc, k’āpēc ta tu nastr’ādā l’āgā? / tu jòu esi k’ā klōmsters, kriētna dòrba nadari, ķēzies vin. LITERATŪRA A p r e s j a n Ju. 1974: Lekסičeskaja semantika (sinonimičeskije sredstva jazyka), Moskva: Nauka. EH I-II – E n d z e l ī n s J., H a u z e n b e r g a E. Papildinājumi un labojumi K.Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1934 – 1946. E j s k j æ r I. 1993: Danish Dialect Research, København. 152 LKSP – Lipskienė J. Lietuvių kalbos somatiniai posakiai (su galvos dalių pavadinimais), Vilnius: Mokslas, 1979. ME I–IV – Mūlenbachs K. Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns 1–4, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1923 – 1932. OÖSD – Ordbok över Sveriges dialekter 1 (1), Uppsala: Almqvist & Wiksell, 1991. SISV – Putniņa M., Timuška A. Sinoles izlokšņu salīdzinājumu vārdnīca (400 psl. rankrastis, 1991 m. įteiktas Rygos "Zinātnes" leidyklai). LKPŽ – Lietuvių kalbos palyginimų žodynas. Sudarė K. B. Vosylytė, Vilnius: Mokslas, 1985. EINIGE PROBLEME DER ERSTELLUNG VON DIALEKTALEN ASPEKTWÖRTERBÜCHERN Zusammenfassung Im theoretischen Teil des Beitrages werden einige allgemeine Probleme der Erstellung von solchen Mundartwörterbüchern umrissen, die einen bestimmten sprachlichen Aspekt resp. eine sprachliche Erscheinung auf lexikographische Weise reflektieren. Die Hauptaufmerksamkeit gilt dabei folgenden Problemkreisen: 1) der Wahl des lexikographischen Realisierungsmodells für das künftige Wörterbuch, in hohem Maße durch den Materialumfang bedingt; 2) dem Sättigungsgrad des zu reflektierenden Materials, d.h., der Vorkommensfrequenz von sprachlichen Erscheinungen; 3) der Verallgemeinerungsstufe der im Wörterbuch zu bietenden Information. Die erwähnten Probleme lassen sich zumeist durch die Wahl sowohl des optimalen Artikeltyps als auch des nach Erachten des Autors / Autorenkollektivs meistgeeigneten Aufbauschemas für jedes konkrete Wörterbuchartikel lösen; außerdem kann ein überlegtes System verschiedener Angaben und Verweise die Aufgabe des Lexikographen wesentlich erleichtern. Dies wird im theoretisch-praktischen Teil des Beitrages anhand eines exemplarischen Beispieles der lettischen dialektalen Aspektlexikographie – des unlängst erstellten “Wörterbuchs der Vergleiche aus der Mundart Sinole” von M.Putnina / A.Timuška – veranschaulicht. Als Stichprobe werden im Anhang einige Musterartikel aus dem “Wörterbuch der Vergleiche aus der Mundart Sinole” geboten. 153