Mišriojo tipo a-kamienių veiksmažodžių su bendraties priesaga „-ėti“ („varvėti“, „varva“, „varvėjo“) kirčiavimas

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Erdvilas JAKULIS MIŠRIOJO TIPO a-KAMIENIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SU BENDRATIES PRIESAGA -ėti (varvėti, var̃va, varvėjo) KIRČIAVIMAS Žodžio morfologinę struktūrą ir atskirus jos lygmenis sieja glaudus ryšys su kirčiavimu. Straipsnyje norima pasiaiškinti, kaip akcentinės ypatybės susijusios su konkretaus tipo veiksmažodžių šaknies struktūra (vokalizmu ir konsonantizmu) bei konkrečiąja semantika. Tyrimo objektu pasirinktas a-kamienių veiksmažodžių, turinčių bendraties ir būtojo laiko priesaginį -ė-, struktūrinis tipas. Dabartinėje lietuvių kalboje1 yra 264 tokio modelio veiksmažodžiai (arba 268, jeigu įskaitytume homonimus mokėti – 1 “atsilyginti”, 2 “sugebėti”, derėti – 1 “lygti; lažintis”, 2 “tikti”, 3 “augti ir duoti vaisių”(plg. Jakaitienė 1988: 149), virbėti – 1 “knibždėti; drebėti”, 2 “virsti virbais”). Šis tipas ne visada aiškiai atribojamas nuo kitų veiksmažodžių, turinčių priesagą -ėti (pvz., -sėti, -telėti, -terėti). Šios priesagos laikomos -ėti variantais, nepaisant, jog skiriasi esamojo laiko kamiengaliai. Priesagos -sėti (variantas -šėti) būdingas išimtinai tik si-kamieniams veiksmažodžiams (pvz., girgždėti, gîrgsi). Priesagų -telėti ir -terėti veiksmažodžiai išlaiko priesaginius tel-, ter- (virptelėti). Kai kurių kalbininkų darbuose (žr. Skardžius 1943: 521) neatribojami varvėti (var̃va, ~ėjo) tipo ir mišriojo tipo i-kamieniai (tylėti, týli, ~ėjo) bei antriniai ėja-kamieniai veiksmažodžiai (álpėti, ~ėja, ~ėjo), nes visų šių tipų bendraties ir preterito formos vienodos. Tačiau, atidžiau patyrinėjus, šie tipai yra gana skirtingi. Kitokia ne tik veiksmažodžių struktūra, bet ir semantika, daryba2. Šiuokart bus nagrinėjami kirčiavimo dalykai. Kalbant apie kirčiavimą, svarbūs du aspektai: 1) kadangi varvėti tipo veiksmažodžiai turi priesagą, tai, kaip ir visi priesaginiai, gali būti arba šakninio, arba priesaginio kirčiavimo; 1 Medžiaga rinkta iš DŽ₂ ir papildyta DŽ₃ duomenimis. 2 Priesagos -šėti (ir varianto -šėti) si-kamieniai veiksmažodžiai yra ištiktukų su formantu -t- vediniai, pvz., bùrbt : bùrbsi (-ėti, -ėjo). Kalbininkų nesutariama dėl pastarųjų kilmės - kai kas linkęs laikyti juos deverbatyvais (žr. DLKG: 394), plg.: bùrbsi (burbėti, -ėjo) ir burbia (burbti, burbė). Tačiau savo penultimos priegaidę jie aiškiai artimesni ištiktukams, be to, ne visuomet greta tokio veiksmažodžio galima rasti bendrašaknį mišriojo tipo ar šakninį veiksmažodį, o tik ištiktuką. Mišriojo tipo a-kamieniai veiksmažodžiai dažniausiai yra pirminiai. 116 2) kadangi jie esamajame laike priesagos neturi, šaknies akcentinius dalykus galima sieti su šaknies morfonologine struktūra, semantika ir kt. PRIESAGOS -ėti AKCENTINĖS YPATYBĖS a-kamieniai, kaip ir kiti mišriojo tipo veiksmažodžiai, yra priesaginio kirčiavimo. Beveik visais atvejais bendraties ir būtojo kartinio laiko priesaga gauna kirtį, nesvarbu, kokį šaknies kirtį – akutìnį ar neakutìnį – turi esamojo laiko forma, plg. bãrška: barškėti, -ėjo ir var̃va: varvėti, -ėjo (taip pat ir mỹli: mylėti, -ėjo; tỹli: tylėti, -ėjo). DŽ₃ nurodo tik vieną tokią a- kamienę išimtį áida (áidėti, áidėjo). Beje, ši išimtis pateikta tik paskutiniajame DŽ leidime. Pastovų pamatinių formų šaknies kirtį turi apie 20 i-kamieno žodžių. Jie taip pat laikytini išimtimis: číaudi + -ėti = čiaudėti, -ėjo; mérdi + -ėti = mérdėti, -ėjo. Tokie žodžiai linkę pereiti į antrinių veiksmažodžių klasę, pvz., kósi / kósėja /atem. kósti (kósėti, -ėjo) ir kt. (plg. Stundžia 1995: 129–130). varvėti TIPO VEIKSMAŽODŽIŲ ŠAKNIES AKCENTINĖS YPATYBĖS Kaip ir kiti mišriojo tipo priesagos -ėti veiksmažodžiai, a-kamieniai veiksmažodžiai šakninį kirtį gauna tik esamojo laiko formose: varvėti, var̃va; mokėti, móka (gailėti, gaĩli; mylėti, mỹli ir kt.). a-kamieniai veiksmažodžiai su fonologiškai trumpa šaknimi sudaro 56,44% visų varvėti tipo veiksmažodžių, užfiksuotų DŽ₂ ir DŽ₃. Fonologiškai trumpos šaknys (CaC, CeC, CuC, CiC)3 kirčiuotoje trečiojo asmens formoje balsius a, e pailgina iki ilgųjų ir kirčiuojamos cirkumfleksiškai (tekėti, téka, tekėjo; lašėti, lãša, lašėjo); šaknies balsiai i, u išlieka trumpi (judėti, jùda, judėjo; žibėti, žìba, žibėjo). Tarmėse jų atliepimai dažnai sutampa – visi kirčiuoti balsiai ilginami iki pusilgų arba ilgų. Galima palyginti su priesagos -sėti (-šėti) mišriaisiais si-kamieniais veiksmažodžiais, kurie šiuo atveju išlaiko trumpus visus balsius, t.y. tokius, kokie yra pamatiniuose žodžiuose – ištiktukuose (trákšt: trakšėti, trakši; bùbt: bub­sėti, bùbsi; tèkšt: tekšėti, tèkši ir pan.). Priesagos -ėti mišriųjų veiksmažodžių, turinčių fonologiškai ilgą šaknį, būna ir akutinių, ir cirkumfleksinių. DŽ₂ duomenimis priesagos -ėti a-kamieniai veiksmažodžiai su fonologiškai ilga šaknimi sudaro daugiau kaip 43% visų varvėti tipo veiksmažodžių. Iš jų 76% būdingas akūtas, pvz., čiùlba (čiulbėti, čiulbėjo), taip pat dùlka, mĩga, táuška, pỹška, póška, táiška, vìrpa. 3 C – bet koks priebalsis ar priebalsių samplaika. 117 Cirkumfleksą turi per 20 veiksmažodžių: álma (almėti, almėjo), taip pat býra, gãima (-ãr-), kálba, mãrma (-ãr-), riẽda, skámba, skáuda, vaĩva. Tarp i-kamieno veiksmažodžių su ilgąja šaknimi akivaizdžiai vyrauja cirkumfleksas (pvz., gaĩli, girdì, lýdi, mū̃vi, spìndi, žiū̃ri – šiems atvejams būdinga cirkumfleksinė metatonija, lyginant su pamatiniais veiksmažodžiais, plg.: mū̃vi (mūvėti) ir máuti, žiõji (žiõ jėti) ir žiōti. Akūtinės šaknies i-kamienių yra labai nedaug (mýli, nóri, sėdi, stávi, tìngi, kliẽdi). Varianto -sėti ilgosios šaknies i-kamieniams veiksmažodžiams išimtinai būdingas akūtas, pvz., kárksi, bliùrbsi, tárkši ir kt. Kadangi dauguma šių veiksmažodžių yra susiję su ištiktukais ir reiškia staigų pasikartojantį veiksmą, priegaidės pasirinkimas yra motyvuotas ikoniškai. Lyginant -sėti vedinius su pirminiais veiksmažodžiais, o ne su ištiktukais, vedinių akūtas laikytinas metatoniniu (plg. kãrkti : kárksi) (plg. Stundžia 1995: 130–131). Varvėti tipo veiksmažodžių esamojo laiko formu ilgujų šaknų kirčiavimą lemia: 1) šaknies morfonologinė struktūra (vokalizmas, konsonantizmas) ir 2) žodžio semantika (iš dalies). Priesaga -ėti tam įtakos neturi. 1. Šaknies morfonologinė struktūra Žodyne nerasta varvėti tipo veiksmažodžių su šaknies balsiu -ė-, su dvibalsiais -ei-, -ui- ir dvigarsiais -el-, -em-, -er- bei -im-. Dvigarsiai su balsiais -e-, -i-, -u- beveik visada tvirtapradžiai: -ér- 8 (variantas nérma / neĩma bei dz. žvėrblà⁴), -ìr- 15, -ìl- 4, -ìn- 3, -(i)ùr- 25, -(i)ùm- 3 (variantas bùmba / bùmba⁵), -(i)ùn- 3. Dvigarsiai su balsiu -a-: -aĩ- 2, -ár- 3, -ár / -aĩ- 5 (nárna / naĩna, dárda / darda, mãrma / márma, gãima / gárma, gãrga / gárga), -aĩ 4, am̄- 4 (variantas bambà / bámba; plg. bùmba / bùmba). Linkstama į cirkumfleksinį variantą. Tik dvigarsiai su antruoju vokalizmo sandu -n- (blãzga, brãzga⁶, žvánga / žvaĩnga) beveik visuose varvėti tipo veiksmažodžiuose implikuoja tvirtapradę šaknies priegaidę. Dvigarsinėse šaknyse dominuoja akūtas: -áu- 8, -aũ- 1 (skáuda), -áĩ- 1 (aĩdi / áida). Šaknyse su ilgaisiais -ū-, -y-, -ie- dominuoja cirkumfleksas: -ū- 3 (kūpa / -i, dūlėja / dūla, trū̃sa), -ū- 1 (dūzga), -y- 3 (býra, výva, rýta), -ý- 1 (pýška), -ié- 2 (riẽda, riéta). 4 Beje, DŽ šio veiksmažodžio šaknis buvo akūtinė. 5 Variantas bùmba DŽ₃ nebepateikiamas. 6 Dvigarsis an prieš pučiamuosius virtęs ą. 118 Šaknyse su ilgaisiais -o- ir -uo- dominuoja akut as: -ó 5 (póška, móka- 2, sópa, tvóska), -ió- 1 (kiõgžda / -i), -iūo- 1 (liūoba). Pastarasis pavyzdys yra žemait ybė, morfonologinė struktūra bei reikšme nutolęs nuo kitų varvėti tipo veiksmažodžių. Iš šių pavyzdžių matyti, kad šaknies vokalizmas gali būti susijęs su vienokia ar kitokia šaknies priegaide: kiáugžda / -i = kiõgžda / -i „džiūti, sausėti, nykti“, gãrga / gá rga = gìrga “girgsėti, gagenti (apie žąsį)”, gar̃žda = gir̃gžda = gùrgžda “išduoti nemalonų trynimosi garsą”, dárda / dárda = dìrda “bildėti važiuojant, važiuoti bildant”. Kaip matyti, tos pačios reikšmės dubletai gali turėti skirtingas priegaides, nors dauguma sinonimų sutampa ir priegaide, ir reikšme (plg. terška = tárška; nárna / nar̃na = nérna / ner̃na = niùrna / niùrna). Ilgųjų šaknų kirčiavimas gali būti susijęs ir su konsonantizmu. Šaknys, turinčios auslauto -šḱ-, -sk- (tipas -ST-), visuomet yra tvirtapradės: pyška, póška, páuška, térška, čérška, čiùrška, tvóska ir kt. Šaknyse su auslauto -zg-, -zd- irgi dominuoja akūtas: dūzga = dùnzga, brązga, blązga, ùr zga, birzga, bùrzga, niùrzga, bùrzda ir du cirkumfleksiniai bal̃zga, gram̃zda. Kitos auslauto -ST- samplaikos -št-, -st, -žd- būdingos tik trumposioms šaknims (kušta, plášta, kužda ir kt.), jeigu neskaidytume smulkiau veiksmažodžio gar̃gždėti, gaigžda (reduplikacinis skiemuo ir formantas -žd-: gar-g(ar)-žd-a. -TST- tipo auslauto samplaika įtakos šaknies priegaidei neturi, plg. gìrgžda, gùrgžda ir gar̃gžda, kiáugžda ir kiõgžda. Samplaika -bl- (tipas -TR-) užfiksuota tik dviejuose tarminiuose žodžiuose – vébla ir žvérbla, todėl sunku ką pasakyti apie jos ryšį su šaknies priegaide. Kokių nors šaknies priegaidės ir vieno šaknies galo priebal sio sąsajų nepastebėta. Matyt, neturi priegaidei įtakos ir šaknies pradžios priebalsiai ar jų samplaikos. Tiesa, veiksmažodžiai, turintys pradžios priebalsį č- yra visi tvirtapradžiai (čiùlba, čiùlda, čiùlpa, čiàuška, čérška, čir̃ška), bet greičiausiai labiau susiję ne su šiuo priebalsiu, o su šaknies vokalizmu arba auslauto samplaika -šk- (žr. aukščiau). Panašu, kad taip turime traktuoti ir anlauto c-, dz-, dž- (cirpa, dzìnga, džérška) bei bl-, kn-, sp- turinčių veiksmažodžių šaknies priegaidę. Galbūt tik pradžios samplaika sk- labiau susijusi su priegaide, t. y. su cirkumfleksu (skaũda, skām̃ba / skámba). Tokią mintį patvirtintų ir tai, kad visi kiti veiksmažodžiai su vokalizmu -au- yra tvirtapradžiai, o su dvigarsiu -am- gali būti ir akūtiniai, ir cirkumfleksiniai. Šie žodžiai skiriasi savo kirčiavimu ir nuo kitų tai pačiai semantinei grupei priklausančių žodžių (plg. sópa : skaũda, apie tai žr. toliau). Tačiau pavyzdžių su šiuo konsonantizmu stoka neleidžia daryti kokių nors platesnių apibendrinimų. Sąsajos tarp reduplikuotos šaknies konsonantizmo ir šaknies priegaidės nepastebėta (plg. niùrna ir nérna, mùrma ir maĩma / márma bei kt.). Vokalizmo ir konsonantizmo sąsaja su kirčiavimu neatsiejama nuo morfologinės veiksmažodžių struktūros. Tai aiškiai matyti palyginus 119 a-kamienius priesagos -ėti veiksmažodžius su giminiškais šakniniais ia-kamieniais veiksmažodžiais (akūtas ; cirkumfleksas): bùrzga (burgzėti, -ėjo) : bùržgia (bùržgti, bùržgė), taip pat birzga : bìržgia, tãška : tàškia, paũška : paũškia, sùlpa : sùlpia (sul̃pti, sul̃pė) ir kt. Tokias poras turi apie 28% ilgosios šaknies veiksmažodžių. Tos šaknys – tik dvigarsinės ir dvibalsinės (balsinių nėra). Šiuo atveju galima skirstyti veiksmažodžius pagal kamiengalio minkštumą arba kietumą (plg. su vardžodžių priesagomis). Priesagos -ėti i-kamienių giminaičių nagrinėjamiesiems veiksmažodžiams yra nedaug. Dažniau abiejų kamienų variantai yra cirkumfleksiški: kūpi / -a, kiõgžda / -i, bet ãidi / ãida, kiáugžda / -i, smìrdi / -a. 2. Semantika Kirčiavimas dažnai susijęs su semantika. Žemiau pateiktoje lentelėje ilgosios šaknies varvėti tipo veiksmažodžiai suskirstyti pagal reikšmę. Semantikos lentelė7 Sem. grupė | Garsas | Judėjimas | Destrukcija | Psich.-fiz. ypatybės | Šviesa | Kvapas | Visuomen. santykiai -o- põška; tvõška kiõgžda / -i (poška 2) 1 móka sōpa (tvõška 2) 1 móka -ū- dūzga dulėja / dūla; kūpa / -i triūša -y- pỹška; vỹva bỹta (pỹška 3) rỹta (DŽ₂) (pỹška 2) -ie- riẽda; riẽta (riẽda 4 ‘ritasi kalasi) -uo- liúoba -ai- áidi / áida; áidėti, -a -au- člãuška kaũška kliáuga niáuzga páuška pliáuška táuška kiáugžda / (DŽ₂ : -i) skaũda 7 Skaitmuo prie pavyzdžio reiškia numerį, kuriuo veiksmažodžio reikšmė pažymėta žodyne. Jei aptariamoji veiksmažodžio reikšmė yra nepagrindinė, veiksmažodis lentelėje pateikiamas suskliaustas. Greta parašomas to veiksmažodžio reikšmės eilės numeris. Jei numerio nėra, vadinasi, veiksmažodžio garsinė ir judėjimo semos susipynusios ir žodyne pateikiamos kaip viena reikšmė. Pažyma DŽ₂ pridedama prie tų pavyzdžių, kurie DŽ₃ nepateikti. 120 Sem. grupė Garsas Judėjimas Destrukcija Psich.-fiz. ypatybės Šviesa Kvapas Visuomen. santykiai -er- blērba džērška čērška ērza knērza (DŽ₂) nērna (er) (DŽ₂) tērška vērva žvērbla -ar- bárba bárška dárda (ar) gárga (ár) gárgžda (gárma (ár) 2) (márma (ár) 2,3,4) nárna (aŕ) tárška (varva 2) (dárda (ar) 2) gárma (ár) márma (ár) 1 varva (gárga (ar)) -ir- birzga cirpa (DŽ₂) dırda (DŽ₂) čirška girga girgžda spirga širša (DŽ₂) žirza (virpa 2) (birzga 2) (dırda 2) (DŽ₂) kirba (mirga 2) tūrta (žirza 2) 1 virba virpa (čirška 2) (spirga) 2 virba (kirba 2) mirga (virpa 3) smirdi / -a -ur- blūrba būrba būrzda (būrzga 2) (čūrška 2) (glūrga) (gūrga 2) gūrġžda knūrza mūrma niūrna niūrza šūrga (DŽ₂) ūrga ūrza (DŽ₂) ūrzda ūrźga žārza (blūrba 3) būrga būrzga čūrška glūrga gūrga gūrna kūrna pūrta spūrda spūržda (DŽ₂) ūrda -al- balzga (DŽ₂) kalba alma salva kalba 1 -il- bilda vilba (bilda 2) dilga žvilga 121 Sem. grupė Garsas Judėjimas Destrukcija Psich.-fiz. ypatybės Šviesa Kvapas Visuomen. santykiai -ul- čiulba; čiulda (DŽ₂); ūlba; ūlda čiulpa?; dūlka; sūlpa? -am- bamba (ām); pām-pa (DŽ₂ - am-); skambā (ām) gramzda (būsena) -um- būmba (drūmba); pūmpa (tarm.) drūmba; liūmpa -an- blāzga; brāzga; žvānga (an) žvānga (ān) 2 -in- dzinga; trinka tinta -un- dūnda; dūnžga (DŽ₂); kliūnka (klūnka 2) Aiškiai dominuoja garsą reiškiantys veiksmažodžiai. Jų šaknys daugiausia akutìnės. Tik 14 žodžių turi tvirtagalę šaknį. Iš jų 9 turi abu kirčiavimo variantus. Tvirtagalę garsžodinių veiksmažodžių priegaidę kai kuriais atvejais galima aiškinti pragmatika – t.y. mažesnio intensyvumo garsą reiškiantys gali būti tvirtagaliai (mārma / márma, bāmba / bam̄ba, vỹva – žodžiai, reiškiantys tylų murmėjimą, verkšlenimą; bet mū́rma, niū́rna, niū́rgza ir kt. – tvirtapradžiai). Vis dėlto šiuo atveju nevertėtų pamiršti šaknies vokalizmo (žr. aukščiau). (Tiesa, LKŽ VII pateikiama ir kita mārma / márma reikšmė „skęsti, grimzti, garmėti“, kuri galbūt implikuoja cirkumfleksą. Apie tai žr. toliau.) Veiksmažodžių bal̃zga, kal̃ba cirkumfleksas greičiausiai susijęs su vokalizmu -al-, o ne garsine reikšme. Žodžiai skambā, žvānga / žvānga, reiškiantys intensyvų garsą, yra tvirtagališki, matyt, irgi dėl vokalizmo. Taip pat ir gair̃žda (plg. gir̃žda). Į garsą reiškiančių žodžių grupę patenka ir visi veiksmažodžiai su auslauto -šk-, todėl galima būtų manyti, jog jų akutą implikuoja reikšmė, o ne konsonantizmas. (Veiksmažodžių póška, pýška destrukcinė reikšmė yra aiškiai garsinės kilmės.) Iš judėjimo reikšmės veiksmažodžių galima išskirti riedėjimą reiškiančius tvirtagalius riẽda, riẽta, rỹta, kurie neturi garsinės semos (plg. dar̃da / dárda, dir̃da, kuriuose dominuoja akutās, o jų garsinė sema žodyne pateikta pirmu numeriu). Tvirtagaliai yra ir skysčio sunkimąsi ar išsiveržimą reiškiantys veiksmažodžiai: sal̃va, al̃ma, var̃va. Tačiau veiksmažodžiai, turintys vandens tekėjimo, švirkštimo semas (glū́rga, klū́ nka, gūrga ir kt.) ar net vien tekėjimą 122 reiškiantys (liūmpa, būrga), kurie, be abejo, irgi yra onomatopėjiniai, kirčiuojami tik tvirtapradiškai. Kritimą, smukimą žemyn reiškiantys žodžiai dažniau turi tvirtagalę priegaidę: maṛma / márma, gaṛma / gárma, býra. Kitokio pobūdžio judėjimą reiškiantys veiksmažodžiai yra tvirtapradžiai. Destrukcija (arba struktūros kitimą) reiškiančių šio tipo veiksmažodžių DŽ₃ užfiksuota labai nedaug. Ilgosios šaknies – vos keli. Dažnai jie turi gretutines i- kamienes arba ėja- kamienes formas, pvz., kiáugžda / (DŽ₂) -i = kiõgžda / -i “1. džiūti; 2. akyti, koryti; 3. virsti kiaugždu, darytis tuščiaviduriam”, kūpa / -i “1. smarkiai virti; bėgti per kraštus, kilti; 2. gerai augti, vešėti”, dūlėja / dūla “1. lėtai irti, virsti dulkėmis, trūnyti; 2. palengva degti, smilkti”. Žodžiai 2 virbėti, virba “virsti virbais, virbti” bei spirgėti, spirga “1. kepamam čirškėti”, ap-gargėti, āpgarga “apsitraukti kuo (purvu, ledais, sniegu ir pan.), apaugti, apskresti”⁸ neturi gretutinės kito kamieno formos⁹. Spirgėti, spirga greičiausiai irgi yra garsąžodinės kilmės, kaip ir pyškėti, pyška. Tuomet liktų du destrukciją reiškiantys veiksmažodžiai, turintys akutini šaknies kirtį. Virba akutą būtų įmanoma paaiškinti tik šaknies vokalizmu (žr. apie šaknis su vokalizmo pirmuoju sandu -i-). Veiksmažodžio kiáugžda akutą taip motyvuoti sunkiau dėl skaudėti, skaūda (su tuo pačiu šaknies vokalizmu) cirkumflekso. Be to, greta yra tvirtagalis dubletas kiõgžda. Greičiausiai veiksmažodį kiáugžda bus įtraukę į savo kirčiavimo paradigmą gausūs be išimties tvirtapradžiai garsąžodiniai veiksmažodžiai páuška, káuška, táuška, niáuzga ir kiti, turintys šaknies vokalizmą -au-. Užfiksuoti tik trys šviesą reiškiantys veiksmažodžiai: žverblėti, žvėrbla “dz. tvisketi, spindėti”, mirgėti, mirga ir žvilgėti, žvilga. Prie jų pris šlieja ir šviesos semas turintys judėjimo (su vibracijos atspalviu) žodžiai: virpėti, virpa “3. mirgėti” ir kirbėti, kirba “2. knibždėti, mirgėti”. Visi šios reikšmės veiksmažodžiai, išskyrus pirmąjį, turi tvirtagradę šaknies priegaidę, jų sąsaja su šaknies balsiu -i- labai ryški. Sunku būtų rasti kokią nors priegaidės ir psichinės arba fizinės ypatybės reikšmės sąsają, nes tą pačią skausmo reikšmę turi ir sópa (akūtas), ir skaūda (cirkumfleksas). Perštėjimą ar niežėjimą reiškiantys tvóska, dilga – abu tvirtapradžiai. (Dilga dar reiškia knietėjimą, rūpėjimą, o tvóska pagr. reikšmė – “bilda, pokši”.) Tačiau, laikantis teiginio, jog šaknies pradžios samplaika sk- implikuoja cirkumfleksą (skaūda, skam̃ba), galima teigti, kad kitų psichinės arba fizinės ypatybės reiškiančių žodžių akutą suponuoja jų reikšmė. 8 Dėl pastarojo žodžio reikšmės žr. LKŽ III 129. 9 Kitų veiksmažodžių nurodytų atitinkamoje grafoje mutacijos arba destrukcijos reikšmės yra antrinės, kilusios iš garsinės arba judėjimo reikšmės: pyškėti, pyška “2. su triukšmu skilti, ežėti”, poškėti, poška “su garsu degti”, čirškėti, čirška “3. spirgėti”, riedėti, rieda “4. kaltis, rist(is) (iš kiaušinių)”. Jų akutās susijęs su pagrindine garso reikšme, o cirkumfleksas – su riedėjimo. 123 Kvapą reiškia tik vienas šio tipo veiksmažodis, tačiau a-kamienė jo forma yra tik gretutinė šalia pagrindinio i-kamieno – smirdėti, smirdi / -a. Tad, nors akūtas suponuotų a-kamieną, reikšmė yra artimesnė pagrindinei – i-kamienei formai. Visuomeninių santykių reikšmės veiksmažodžiai nagrinėjamam tipui nebūdingi, todėl negalima ko nors konkretesnio apie jų kirčiavimą pasakyti: mokėti, moka “1. duoti pinigus atsilyginant už gaunamą daiktą, atliktą darbą ir pan.; 2. tarm. atsieti, kainuoti”, triušėti, triuša “kiek triūsti, darbuotis”. Taigi pastebėta tik garso (jo intensyvumo), judėjimo (riedėjimo, sunkimosi), šviesos ir iš dalies destrukcijos reikšmių sąsaja su šaknies priegaide. IŠVADOS 1. Varvėti tipo veiksmažodžių priesaga -ėti yra dominuojanti, kirčiuota, nepriklausomai nuo šaknies priegaidės nepriesaginėje esamojo laiko formoje (varvėti, varva, -ėjo; mokėti, moka, -ėjo; galėti, gali, -ėjo ir t.t.). DŽ₃ pateikiama tik viena tarminė išimtis, kur visos formos turi kirtį šaknyje (áidėti, áida, áidėjo). 2. Nepriesaginėse esamojo laiko formose ir a- kamieniai, ir i- kamieniai veiksmažodžiai, turintys fonologiškai trumpus balsius i, u, a, e, po kirčiu pailgina paskutiniuosius du [lašą, teška ir gãli; plg. su -sėti vediniais trakšėti, trakši (trakš+šėti, trakš+ši), žlegšėti, žlegši ir pan.] 3. Įgali šaknies vokaliz[mą?] turinčių a- kamienų veiksmažodžių esamojo laiko formų šaknies priegaidę lemia: A. Morfonologinė struktūra Konsonantizmas: a) auslauto konsonantinės samplaikos -sk- (retesnė -sk-) visuomet susijusios su šaknies akūtu, pvz., tárška, bárška, tvóska. Šaknyse su auslauto -zg-, -zd- taip pat dominuoja akūtas, tačiau ne visuomet (niùrzga, bet bãlzga). Priegaidės sąsajos su kitokiu auslauto konsonantizmu nepastebėta. b) anlauto č-, c-, dz-, dž-, bl-, kn-, sp- veiksmažodžiai turi tvirtapradę šaknies priegaidę, bet ji greičiausiai yra labiau susijusi su šių veiksmažodžių vokalizmu. Anlauto sk- galėtų būti susijusi su šaknies cirkumfleksu: skaũda, skãmba / skámba (tik 2 pavyzdžiai). Šaknies priegaidės sąsajos su kitokiu auslauto konsonantizmu nepastebėta. Vokalizmas: c) dvibalsėse šaknyse dominuoja akūtas (išimtis – skaũda); d) šaknyse su ilgaisiais balsiais -ū-, -ie-, -y- dominuoja cirkumfleksas (išimtys: pýška, dūzga), o su balsiais o, uo – akūtas, pvz., póška, žem. liúoba, žem. kiáugžda (išimtis – kiõgž-da); e) dvigarsinių šaknų akūtas susijęs su dvigarsiais, kurių pirmieji sandai yra balsiai e, i, u (išimtys – buñba, žvėrbla); f) šaknims su dvigarsio pirmuoju sandu a būdingas cirkumfleksas (gar̃gžda ir kt.), tačiau čia daugiau išimčių (tárška, bárška, nárna, blázga, variantiniai bañba / bámba, dárda / dard̃a, gárma / gárma, gárga / gárga, maĩma / márma, žvánga / žvánga). 124 Morfologinė struktūra: g) vokalizmo ir konsonantizmo įtaka šaknies priegaidei neatsiejama nuo nagrinėjamųjų veiksmažodžių morfologinės struktūros. Lyginant juos su bendrašakniais šakniniais ia-kamieniais veiksmažodžiais išryškėja akcentinė opozicija (jei varvėti tipo veiksmažodis yra akutinis, tai bendrašaknis ia-kamienis – cirkumfleksinis, pvz., birzga (birzgėti, -ėjo) : birzgia (birgzti, birzgė), taip pat tárška : tárškia, súlpa : súlpia ir kt. Beje, tvirtagaliai a-kamieniai su priesaga -ėti tokių porų neturi; h) priesagos -sėti bendrašakniai sė-kamieniai veiksmažodžiai visi yra tvirtapradžiai, tačiau tai aiškintina ištiktukine jų kilme. B. Semantika a) vyrauja garsą reiškiančių veiksmažodžių akūtinė penultima. Cirkumfleksą dažniausiai lemia garso intensyvumo reikšmė (baũba / báumba, buñba). Tačiau veiksmažodžių balzga, kal̃ba ir kt. cirkumfleksas aiškintinas morfonologijos įtaka; b) riedėjimo ir skysčio sunkimosi reikšmės suponuoja cirkumfleksą: riẽda, riẽta, rỹta ir aĩma, saĩva, vaĩva. Kiti judėjimo reikšmės veiksmažodžiai yra akūtinės šaknies; c) du šviesą reiškiantys veiksmažodžiai yra tvirtapradžiai (mìrga, žvìlga). Tvirtapradžiai yra ir judėjimo veiksmažodžiai, turintys šviesos atspindėjimo semas (vìrpa, kìrba). Vienintelis dz. žvėrbla yra tvirtagalis; d) psichines-fizines ypatybes reiškiantys žodžiai yra tvirtapradžiai, išskyrus anlauto sk-turintį veiksmažodį skaũda; e) sąsajos tarp šaknies priegaidės ir likusiųjų reikšmių nepastebėta. Yra sisteminių polinkių apibendrinti akūtinę priegaidę. LITERATŪRA DŽ₂ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. J a k a i t i e n ė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. LKŽ III – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ VII – Lietuvių kalbos žodynas 7, Vilnius: Mintis, 1966. S k a r d ž i u s P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. S t u n d ž i a B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. THE ACCENTUATION a-STEM VERBS WITH INFINITIVE SUFFIX -ėti (MORPHOLOGICAL TYPE varvėti, vãrva, varvėjo) Summary There are some morphological types of verbs with the suffix -ėti in Lithuanian language. All the types have the same suffix of the infinitive (-ėti) and praeterit (-ėjo). The main differences are in present forms. The third person of present can be suffixal (-ėja) or unsuffixal: i-stem (myli), a-stem (moka) and others. The semantics and wordbuilding of those types are different enough not to mix them. The object of the paper is a-stem verbs with the suffix -ėti. The distinct signs of those verbs are the following: 125 1. The suffix of the verbs of this type is stressed and dominative independently of the intonation of the form in the present tense, which is not suffixal (varvėti, vārva, -ėjo; mokėti, mōka, -ėjo). 2. The stressed phonologically short vowels a, e become long in present forms (lāša, tēška and pʼstem galī, compare with the derivatives of the suffix -sėti: trakšėti, trākši [trakš+šėti, trākš+si], žlėgėti, žlėgsi). 3. The accentuation of verbs with a long vocal in the root depends on the following factors: A. Morphonological structure Consonantism: a) the roots ending in the consonants -sk- (more seldom -sk-) always have falling accent (tárška, bárška, tvóska). The same accent dominates in the roots, ending with -zg-, -zd- (nūrzga, but balzga); b) the accent is not connected with the consonant beginning of the root. Only combination -sk- could implicate the rising accent of the root (skaūda, skāmba / skāmba). Vocalism: c) the falling accent dominates in the roots with vocal diphthongs (the exception – skaūdā); d) the rising accent dominates in the roots with long vowels -ū-, -ie-, -y- (the exception – pýška, dūzga). The roots with vowels o, uo have the falling accent (pōška, liūoba, kiáugžda, but kiōgžda); e) the falling accent is connected with the diphthongs whose first components are vowels e, i, u (except būmba). g) The rising accent is connected with the diphthongs, whose first component is the vowel -a- (gar̄gžda), but there are more exceptions [tárška, bárška, ná́rna and blā́zga, brā́zga (n disappears in the position before spirants), variants – bāmba / bámba, dārda / dārda, gārma / gárma, gā́rga / gárga, mārma / márma, žvānga / žvānga]. Morphological structure: h) The influence of vocalism and consonantism on the accent of the root can not be abstracted from the morphological structure of the verbs. There is an accentual opposition between the a-stem verbs with suffix -ėti and iā-stem root verbs. If those two types of verbs have the same root, the first one will have the falling accent and the other will have the rising accent, e. g. birzga (birzgėti, -ėjo): bīrzgia (bīržti, bīržge), also tárška: tāškia, sūlpa: sūlpia etc. The a-stem verbs with the rising accent do not have such pairs. B. Semantics: a) The verbs which mean the sound have the falling accent in most cases. The rising accent is determined by intensity of this sound (bāmba / bámba, būmba). b) The meanings of rolling and trickling of water are connected circumflex: riēda, riēta, ryta and aīma, saīva, vārva. Other verbs, which mean the moving (motion) have the acute root. c) Two verbs meaning the light (shining, reflection) have the falling accent (mirga, žvilga). Even the verbs with the semes of light (virpa, kirba) have the same accent. 126