Dėl kai kurių žodžių naujojo kirčiavimo vertės

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Vilija LAZAUSKAITĖ DĖL KAI KURIŲ ŽODŽIŲ NAUJOJO KIRČIAVIMO VERTĖS* Recenzuodamas 1920 m. pasirodžiusį “Zoologijos sistematikos terminų žo- dynėlį", K.Būga teigė, kad žodynuose būtinai reikia žymėti kirtį ir priegaidę, nes iš raštų paplitusius kalboje “žodžius mūsų inteligentai taria nežmoniškai, t.y. kirtį deda ten, kur jo liaudies kalba neturi. Ir taip žodžius iškraipo“ (Būga 1961:785). K.Būga nurodo, kad pastovaus kirčiavimo žodžius Audra, yda, Oda, proga, rūšis, siela inteligentai žino tiktai iš raštų, todėl daug jų taria audra, yda, oda, proga, rūšis. Vėliau tą patį teigė J.Balčikonis, kaip ir K.Būga, pastebėjęs, kad inteligentai linkę pakeisti nežinomo žodžio priegaidę ir netgi kirčio vietą (Balčikonis 1978: 95). Autentiškų (t.y. paveldėtojo kirčiavimo) variantų nepaisymas buvo ir yra traktuojamas kaip bendrinės kalbos normos pažeidimas. Literatūroje paplitusį teiginį, kad lietuvių kalboje įsigalįs galūninis vardažo- džių kirčiavimas, B.Stundžia paremia konkrečių faktų analize, t.y. pateikia sta- tistinių duomenų apie dviskiemenių daiktavardžių akcentinius variantus (Stun- džia 1984: 88). Autorius teigia, kad dominuoja šakninio-galūninio kirčiavimo variantai (285 žodžiai, arba 8696), iš kurių produktyvumu ryškiai skiriasi 2/4 akcentinės paradigmos gretybių (50, 2% visų variantų), pavyzdžiui, bala (2) / bala (4), lėkštė (2) | Iėkštė (4). Maždaug vienodai 1/3 (18,2%) ir 1/4 (16,7%) akcentinių paradigmų gretybių, pavyzdžiui: bėržas (1,3), kaina (1) / kaina (4). B.Stundžios duomenimis, į galūninį kirčiavimą statistiškai reikšmingai linkę prre- balsinio, i ir o kamienų daiktavardžiai, į šakninį — e kamieno žodžiai (pvz., kdu- ge (1) / kaūge (2) (Stundžia 1984: 88). Vadinasi, kirčiavimo varianto pasirinki- mą būtų galima sieti su morfonologiniais faktoriais. Dviskiemenių pirminių daik- tavardžių kamienų akcentinei galiai ypač svarbus morfologinis veiksnys (Stun- džia 1995: 33). Galūninio kirčiavimo variantų atsiradimą D.Mikulėnienė sieja su šnekamo- sios kalbos tendencija apskritai prastinti linksniuojamųjų žodžių kir¢i wimg. Dėl to, jos nuomone, miesto gyventojų kalboje apibendrinami du kirčiavimo tipai: 1-oji ir 2-oji kirčiuotės — kaip pastovaus kamieninio kirčiavimo paradigma, o 3- ioji ir 4-oji — kaip kilnojamojo kirčio paradigma. Susidaranti naujoji linksniuo- * Nuoširdžiai dėkoju doc. dr. V.Vitkauskui už pasiūlytą pranešimo (ir šio straipsnio) tema. 111 jamųjų žodžių kirčiavimo sistema rodo svarbų dalyką — tolydžio silpstantį ryšį tarp žodžio kirčio vietos ir priešpaskutinio skiemens priegaidės. Sios sąsajos nykimą autorė linkusi aiškinti slavų kalbų (pirmiausia rusų) kirčiavimo siste- mos poveikiu (Mikulėnienė 1993: 78). Galūninis kirčiavimas šalia senovinio šakninio kirčiavimo pastebimas ir tar- mėse, pavyzdžiui, Oda (1) Kv / oda (4) Gs (nj.), PIv (nj.), Skr (nj.) (LKŽ VIII 993); proga (1) Klvr, Mrc, Rdn, Rm, Ukm / proga (4) Krž (nj.), Pv (nj.), Škn (nj.) (LKZ X 785); rūšis (1) KI, Rt, Sg, Sr, Trk / rūšis (3) Jrb, Sb (nj.), Žln (nj.) (LKZ XI 1030); siela (1) Rtr, S / siela (4) Slk (nj.) (LKZ XII 518). Pirmajame LKZ leidime pateikiamas tik variantas dudra (1) (LKZ I 375). Antrajame leidi- me audra (4) (LKZ I , 458) duota tik iš DZ.V. Vitkausko nuomone, “tai yra visai teisinga (šnektų šneka daug kur iš bk. jau turi galūninį kirčiavimą, tai visi ži- nom, bet istoriniams tyrinėjimams kažin ar svarbu — tai sociologijai, akcentolo- gijos ateičiai būtinai žinotinas dalykas)" (Vitkauskas 1987: 16). “Lietuvių kal- bos žodyno" papildymų kartotekoje randami abu kirčiavimo variantai: dudra (1) End, Klp, Krš, Ms, Pišk, Prk, Trk / audra (4) End, Grnk, Kpr, Snt. “Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyne" pateikiami tik žodžio rūšis variantai su pakitusiu kamienu: rise (1) ir rūšė (3). Daiktavardžiai dudra (1) ir proga (1) nurodomi kaip pastovaus kirčiavimo, kiti straipsnyje aptariami žodžiai (oda, siela) neminimi. Lazūnų ir Druskininkų šnektose žodžiai audra, oda, proga, rūšis, siela nėra paveldėti, todėl LzŽ, DrskZ iš viso neminimi. Taigi kad ir iš negausių surinktų faktų matyti, jog aptariamų žodžių kirčiavi- mas įvairuoja net tarmėse. Priežastis, kodėl įsigali galūninis vardažodžių kirčiavimas, bandė išsiaiškinti A.Girdenis. Viena iš prielaidų — nepageidautinas linksnių formų sutapimas. Pa- vyzdžiui, vns. kilm. $akos ir dgs. vard. Šakos. A.Girdenio nuomone, “bendrinėje kalboje “Sakninis” tokių žodžių, kaip yda, oda, proga ir kt., kirčiavimas neprigy- ja todėl, kad jį galėjo nulemti skirtingų linksnių diferencijavimo poreikis" (Gir- denis 1967: 6). Autorius mano, kad ši hipotezė pasitvirtintų, jeigu paaiškėtų, kad perėjimas į galūninį kirčiavimą yra labiausiai paplitęs tose šnektose, kurio- se nekirčiuotų galūnių sutapimas didžiausias (sakysim, šiaurės vakarų aukštai- čių). Matyt, todėl J.Balčikonis rašė, kad “remtis vien tuo, kas dabar yra tarmėse, ne visados galima, nes daug ką randame ten sugadinta“ (Balčikonis 1978: 95). Vadinasi, jis pastebėjo, kad ši problema susijusi ne vien su inteligentų kalba, bet ir su tarmėmis. Kaip pavyzdį autorius pateikė žodžius dda, proga, rūšis, sakyda- mas, kad jie gyvojoje kalboje tariami su klaidingai į galūne nukeltu kirčiu — od, proga, rūšis. Kodėl pakinta minėtų daiktavardžių kirčio vieta, J.Balčikonis ne- aiškino, tik apibūdino, kad “mūsų kalbos tarmės, kurios išlaikė kirtį gale, turi palinkimą dėl nežinomos priežasties iš kitur atėjusiam žodžiui kelti kirtį į galą" (Balčikonis 1978: 95). Plg. bendrinės kalbos vaistar ir pietų aukštaičių vaistai, 112 bendrinės kalbos mdteris ir vakarų aukštaičių motera (K). Todėl K.Būga, J.Balčikonis, o vėliau ir jų mokiniai, griežtai skyrė autentiš- kus tarmių faktus nuo naujai atsiradusių reiškinių, reikalavo atsižvelgti į pavel- dėtąjį žodžių kirčiavimą ir jų vartoseną tarmėse (plg. Vitkauskas 1988: 99, 103). Kol kalbininkai svarsto pastovaus kirčiavimo žodžių perėjimo į galūninį tipą prielaidas, kalbos kultūros ir žodyno specialistams svarbu nustatyti šakninio ir galūninio kirčiavimo variantų ( Audra / audra) vartojimo tikslingumą. V. Vitkaus- kas teigia, kad kalbos istorijos tyrinėjimams, “mokslo reikalams tinka tik pavel- dėtieji faktai, istoriškai paliudyti dalykai“, bet negalima nepaisyti ir šnekamo- sios kalbos duomenų, reikia juos stebėti ir vertinti (Vitkauskas 1988: 95). Taigi norminiai, ilgai teikti bk. šakninio kirčiavimo variantai (Audra, Oda, proga, rū- šis, siela) stumiami iš vartosenos įsigalinčių galūninio kirčiavimo daiktavardžių (audra, oda, proga, rūšis, siela). A.Girdenis ir A.Pupkis nurodo, kad toks kirčiavimas atskleidžia prieštaravi- mą “tarp kodifikacijos ir normos (plg. bendrinės kalbos kodifikuotą kirčiavimą proga, Oda, rūšis ir realią statistinę normą proga, oda, rūšis)" (Girdenis, Pupkis 1970: 66). Jį gilino ir pačių kalbininkų pakeista bendrinės kalbos norma (Pake- rys 1994: 7). Minėti variantai nevienodai buvo pateikti “Dabartinės lietuvių kalbos žody- ne”. 1954 m. žodyno leidime teikiama tokia vartojimo norma: dviem variantais užrašyta Audra (1) / audra (4), o 6da (1), proga (1), rūšis(1), siela (1) — tik kaip pastovaus kirčiavimo žodžiai. Antrajame žodyno leidime nurodoma, kad “šalia senoviško kai kurių žodžių kirčiavimo atsiranda naujas, gajesnis kirčiavimas, kuris yra ne kas kita, kaip kalbos natūralios raidos rezultatas" (DZ, III). Į pirmą vietą šiame žodyne dedamas bendrinėje kalboje įprastesnis kirčiavimo variantas, neatsižvelgiant į jo senumą. Todėl aptariamieji variantai šiame Zody- ne pateikiami ir kaip pastovaus, ir kaip kilnojamojo kirčiavimo žodžiai: audra (4) / audra (1), oda (4) | oda (1), proga (4) | préga (1), rūšis (4) / rūšis (1), siela (4) / sfela (1). Naujajame 1993 m. žodyno leidime jų išlikę tik du atvejai: Audra (1) / audra (4), oda (1) / oda (4). Kiti žodžiai pateikiami tik pastovaus kirčiavi- mo: proga (1), rūšis (1), siela (1). Kir¢iavimo variantų nevengta “Lietuvių kalbos tarties žodyne": audra (4) / audra (1), oda (1) / oda (4), proga (1) | proga (4), rūšis (1) / rūšis (4), siela (1) (LKTZ). Taigi žodynų sudarytojai negalėjo ignoruoti realių kalbos vartosenos polinkių. Tačiau įteisinant kirčiavimo variantus, matyt, juos reikia vertinti ne tik nor- mos, bet ir sistemiškumo požiūriu (Mikulėnienė 1995: 36), t.y. atsižvelgti į tai, kaip kirčiuojami šių daiktavardžių vediniai (plg. préga — proginis, rūšis — rūši- nis). Kadangi šalia proga dar nevartojamas būdvardis * proginis, šalia rūšis — *rūšinis, negalima šakninio ir galūninio kirčiavimo laikyti lygiaverčiais (Kuzavi- nis 1981: 7). Kitaip tariant, lygiavertis kirčiavimo variantas darybiniais ryšiais turi būti siejamas su kitomis formomis (Vitkauskas 1985: 11). 113 Taigi aptariamosios kirčiavimo gretybės nėra lygiavertės. Todėl žodynuose būtinai į pirmą vietą dėtini pastovaus (t.y. senojo šakninio) kirčiavimo varian- tai. Statistinė norma — galūninio kirčiavimo variantai — pateiktini tik su san- trumpa šnek. Taip jie būtų atriboti nuo bendrinės kalbos oficialiojo stiliaus. Ki- ta vertus, variantai su pažyma snek. nelaikytini ir kalbos klaidomis. Žemesnia- jai bendrinės kalbos pakopai kalbininkai turėtų taikyti ne tiek normos, kiek sistemiškumo kriterijų. LITERATŪRA Balčikonis J. 1978: Netikusi publicistika. — Balčikonis J., Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. Būga K. 1961: Zoologijos sistematikos terminų žodynėlis. — Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DrskZ-Naktiniené G.,Paulauskiené A, Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. DZ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1954. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DZ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. DūnŽ — Vitkauskas V. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. Girdenis A. 1967: Kodėl įsigali “galūninis" vardažodžių kirčiavimas. — Mokslinė aukštųjų mokyklų dėstytojų konferencija lietuvių kalbos klausimais. Programa ir pranešimų tezės, 6. Girdenis A., Pupkis A. 1970: Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija. — Ku/tūros barai 7, 65-67. K — Littauisch-deutsches Worterbuch von Friedrich Kurschat, Halle a. S: Verlag der Buchhand- lung des Waisenhauses, 1883. Kuzavinis K. 1981: Kir¢iavimo gretybés ir normos stabilumas. — Mūsų kalba 5, 6-7. LKTZ = Lietuvių kalbos tarties Žodynas. Sudarė V. Vitkauskas, Vilnius: Mintis, 1985. LKŽ I — Lietuvių kalbos žodynas 1, Kaunas: Spindulys, 1941. LKŽ IL,- Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius: Mintis, 1968. LKŽ VIII — Lietuvių kalbos žodynas 8, Vilnius: Mintis, 1970. LKŽ X-XII - Lietuvių kalbos žodynas 10-12, Vilnius: Mokslas, 1976, 1978, 1981. LzŽ-Petrauskas J, Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Mikulėnienė D. 1993: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo tendencijos. — Ka/bos kultūra 63, 75-79. Mikulėnienė D. 1995: Variantai normos ir sistemos požiūriu. — Ka/bos kultūra 67, 36—39. Pakerys A. 1994: Akcentologija 1, Kaunas: Šviesa. Rtr — Lietuviškai-latviškas žodynas. Sudarė J. Ryteris, Ryga, 1929. Stundžia B. 1984: Lietuvių kalbos dviskiemenių daiktavardžių kirčiavimo variantai. — Ka/bo- tyra 35, 86-92. Stundžia B. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema, Vilnius: Petro ofsetas. Š — Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė d-ras J.Šlapelis, Vilnius, 1921. Taip pat jo užrašyti lapeliai, jei nenurodytas šaltinis. Vitkauskas V. 1987: J. Balčikonio pažiūros į paveldėtąją leksiką. — Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 13—18. 114 Vitkauskas V. 1988: Ar sunkus lietuvių kirčiavimas, Vilnius: Mokslas. ZUR EINSCHATZUNG DER NEUEN BETONUNG EINIGER WORTER Zusammenfassung Es werden Substantive des Typs dda (1) / oda (4) untersucht, wobei festgestellt wird, dal diese Varianten nicht gleichwertig sind. Deshalb sollen die Varianten mot dem standigen Akzent (d. h. der alten Wurzelakzentuierung) in den Worterbiichern an der ersten Stelle sein. Die statistische Norm (Varianten mit betonter Endung) ist durch die Abkiirzung šnek. (umgangssprachlich) zu kennzeichnen und dadurch von der Standardsprache zu trennen. Anderreseits soll man die durch die Abkiirzung šnek. (umgangssprachlich) gekennzeichneten Varianten nicht als Sprachfehler betrachten. Fiir die niedrigere Stufe der Gemeinsprache ist von den Sprachwissenschaftlern nicht das Kriterium der Norm, sondern das des Systems anzuwenden. 115