Mįslių žodžių-kodų semantikos ypatumai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jolanta ZABARSKAITĖ Jurgita PAULAUSKAITE MISLIU ŽODŽIŲ-KODŲ SEMANTIKOS YPATUMAI Kai Tėbų sfinksas klastingai klausdavo: “Kas rytą vaikščioja keturiomis kojomis, per pietus dviem, o vakare — trimis kojomis, “ — jis nesitikėjo, kad Edipas mįslę įmins. Galbūt po to, kai sfinksas puolė nuo uolos ir užsimušė, atsirado mįslių Žodžiai-kodai, t.y. šnekamojoje kalboje neegzistuojančios leksemos, pvz. : styplys “aguonos stiebas", vingurgalvis “upelis”, Šiužeika “Sukos”, tilindis “véjas”, vaituoklė “kiaule”, kabalas “žirnio ankštis", takutis “vilkas” ir t.t. Tai, žinoma, juokais. O rimtai — mjslése vartojamos leksemos įvairiais būdais koduoja žodį, kurį reikia įspėti. Ši leksikos grupė yra visiškas leksinės sistemos periferijos pakraštys, todėl jame lengvai regimi universalūs leksinės ir semantinės raidos ypatumai, nes mįslių Žodžių-kodų sistema yra labai nesudėtinga (nelyginant leksinė ameba, kurios ląstelės sandara matoma net pro mokyklinį mikroskopą). Leksinėje sistemoje mįslių žodžiams-kodams (toliau trumpumo dėlei juos vadinsime tiesiog žodžiais-kodais) artimiausi yra eufemizmai ir tabu. Nei viena, nei kita leksikos grupė lietuvių kalbotyroje tyrinėta nebuvo. “Lietuvių kalbos žodynas" (LKŽ 1-11, LKZ 1-11, LKZ III-XVII) atskira santrumpa žymi eufemizmus. Atrodo, kad tabu lietuvių kalbotyra net nebuvo apibudinusi, nors, manome, kad tam pamato tikrai duotų bent kiek atidesnis žvilgsnis, pavyzdžiui, į besilaukiančios moters ir jos artimųjų elgesio papročius, o gal tiesiog įžvalgiau tyrinėjamos stebuklinės pasakos. Semantinis mįslių leksikos aspektas domina paremiologiją tyrinėjančius semiotikus, etnografus, etc. (Kaip pavyzdį minėtume paremiologijos tyrinėtojo J. Levino straipsnį “Mįslės struktūros semantika" (Levin 1978: 283-314).) Tačiau mįslių leksikos (žinoma, ir žodžių-kodų) išsamesnio lingvistinio nagrinėjimo nepavyko aptikti. Žodžių-kodų pagrindinis bruožas — jie yra ženklų ženklai. Žodis, žinia, yra dvipusis specifinis ženklas. Mįslės žodis-kodas ne tik “slepia” reikiamą atspėti sąvoką, bet ir vienu ar kitu būdu ją signalizuoja. Kaip ženklas jis ne toks sudėtingas lyginant su leksinės sistemos centru. Būdamas pačioje leksikos periferijoje, žodis-kodas artėja į kvazileksikos sritį, kaip leksinis ženklas prarasdamas savo specifiškumą. Jis linksta būti vienpusiu žymikliu (tačiau be išlygų juo tapti negali, nes, kaip buvo minėta, vis dėlto priklauso leksikos periferijai, o ne kva101 zileksikos sričiai). Taigi jis labiau žymi sąvoką. Aiškiausiai tai rodo schema: LEKSINĖS SISTEMOS CENTRAS — LEKSIKOS PERIFERIJA — KVAZILEKSIKA ŽODIS ŽODIS-KODAS NE-ŽODIS ŽYMIKLIS ŽYMINYS SĄVOKA 1.1.Semantinis kodavimas. Žodis, kurį reikia įspėti, “paslepiamas” po metaforos arba metonimijos “kauke”. Semantinio kodavimo mechanizmas turi keletg sudedamųjų dalių. Proceso, kurio poliai yra Zodis-kodas ir koduojamasis žodis, tarpinė grandis yra žodis-raktas. Pavyzdžiui, mįslės žodis-kodas yra barbočius (Atėjo barbočius pas spingočių ir sako: “Einam karčemėlėn midaus gert". Spingočius sako: “AS bijau vingočiaus“". Barbočius sako: “Neisim pro vingočių, eisim pro girdę ir pro krungo vartus”.) Koduojamasis žodis yra varmas. Kodėl varmas pavadintas barbocium? Atsakymas paprastas — leksinės sistemos centre randamas žodis-raktas. LKZ žodžio barbėti antroji reikšmė yra “įkyriai kalbėti, bambėti". Taigi akivaizdu, kad žodis koduojamas pasitelkus metaforą. Šiuo atveju kodo pobūdis — įspūdžio panašumas. (Šiuo atveju — įkyrumas.) Kitas pavyzdys: žodis-kodas pirdonas. (Dešimt vyrų lelijonų traukia tinklą ant pirdono.) Koduojamasis žodis — užpakalis. Žodis-raktas — persti “gadinti org”. Koduojama metonimija. Kodo pobūdis — savybė vietoj objekto. Semantinio kodavimo metaforų ir metonimijų variantus aptarsime atskirai. 1.2. Žodžiai-kodai metaforos. Aptarsime keturis. Tai įspūdžio panašumas, spalvos panašumas, garso panašumas, išvaizdos arba formos panašumas. 1.2.1. Kodas — įspūdžio panašumas. Tokio tipo žodžių kodų yra daug. Patogumo dėlei juos pateiksime 1 lentelėje. 1 lentelė Žodis-kodas | Koduojamasis | Žodis-raktas Įspūdis Mislė žodis bliuvonas kunigas bliuvoti “smarkiai garsus, Pilnas tvartas šūkauti, rėkti" griausmingas avelių, vienas balsas baronas ir tas bliuvonas čižyliukas žirnis čižyliukas “čižylų mažumas, Tėvas sieksni- (zylių) jauniklis“ apvalumas ninkas, močia sprindininkė, vaikai kaip čižyliukai. kemža ližė kemža “sunykęs, plokštumas Žibur žėbso, kasuskurdęs žmogus, tė vėpso, kemneūžauga“ ža kerus nešioja. kypštakojis | kiškis kypšnoti “eiti dide- | didelė judėjimo Kypštakojis 102 1 lentelės tęsinys kirpšė pieva liais žingsniais" kirpšė “kas trumpai nukirptais plaukais“ trajektorija styrojimas pagiry, atbulainis vandeny. — Kur tu eini pumpurenge? — Kas tau darbo kirpše. 1.2.2. Išvaizdos bei formos panašumas. Antroji pagal gausumą metaforinio kodavimo grupė tai žodžiai-kodai, sudaryti remiantis išvaizdos arba formos panašumu. Ji pateikta 2 lentelėje. raitytis” 2 lentelė Zodis-kodas | Koduojamasis Zodis-raktas Įspūdis Miįslė žodis kriūkas ragas kriūkas “kablys" lenkta forma Du kriūkai, du lapūkai, keturi ilgiai ir kabaldūnas. repetys šepetys repeta “kas vaikšišsišakojimas Šepetukas čioja susirietęs, repetukas patvorepeckomis” riais slankioja. staciukas ragas status “tiesiai statumas Du staciukai, du aukštyn kylantis" klapčiukai, keturi Adomėliai. styplys aguonos stiebas| stypla “išstypėlis, ilgumas, plonumas| Tėvas styplys, ilgakojis” motina pamlpa, vaikučiai Ciuciuriukai. stukuciai girnų akmenys | stukas “gabalas, lui- | dydis Du stukudiai, du tas” mukuciai, vienas matarlokas. dvinagé kregzde dvinagė “kuri su lenkta forma Šakė dvinagė, šakė dviem nagais“ vokiški rūbai, adverniškai šneka. vingurgalvis | upelis vinguriuoti “vingiais |vingiavimas —Vingurgurkli, kur vingiuoji? — Skusta brasta, kas tau darbo? 1.2.3. Zodziai-kodai pagal garso panašumą. Sio tipo Zodziy-kody yra maZiau. Gerai matoma jy onomatopėjinė prigimtis. Jie pateikti 3 lentelėje: 103 3 lentelė Žodis-kodas |Koduojamasis Žodis-raktas Įspūdis Mislė žodis čerškutis šaukštas čerškutis “kuris girdimas Čerškučiai barškutis čerškus, tarSka”, bar- | judinant objektą | barškučiai eina į škutis “kuris barška" ežerą vandenio gerti. čyrukas vyturys čyru vyru “vieversio |subjekto balsas Čyrukas vyrukas, éirenimas” ore pasikabings, verkia. gagonas Zasinas gagonas “kas gagena” | subjekto balsas Žiūri Ziironas per tvora, eit gagonas per kiema. kryku bildu | perkiinija krykti “klykti, rėkti | garsas dėl objekto | Kryku bildu de- (apie paukscius)”, ypatybės besy, kikimėža bildu “kartojant nusavandeny, o sekomas bildéjimas” butis pelene. skalatauskas |šuo skalatyti “skalyti, loti” | subjekto balsas Atbéges trikulas klausė skalatausko, kur vaituoklé birby¢iuose. Siuzeika Sukos šiušinti “šiaušti, šla- | garsas dėl objekto | SiuZeika marčią minti" funkcijos veža. teršketas nendrės terškėti “tarškėti" girdimas judinant | Danguj žiba, objektą miške kliba, ežere teršketas. tilindis vėjas tilindžiuoti “plonai | garsas dėl objekto | Tilindis tilindis skambėti" ypatybės be rakto klėtin įlindęs. vaituoklė kiaulė vaituoklis “kas vaito- | subjekto balsas Atbėgęs trikulas ja, dejuoja" klausė skalatausko, kur vaituoklė birbyčiuose. 1.2.4. Žodžiai-kodai pagal spalvos panašumą. Tai mažiausia teminė misliy metaforinio kodavimo grupė. Vienas aiškus pavyzdys, kai morka vadinama rudu rudenėle, gan poetiškai jungiant morkos spalvos ir užaugimo laiko įspūdį. (“Rudu rudu rudenéle, žalia tavo kepurele”.) 1.3. Misliy Zodziai-metonimijos. Mįslių žodžiai-metonimijos yra gana daznas leksemos kodavimo atvejis. Semasiologijos požiūriu — tai antroji referencijos pakopa, pasidaranti iš empirinės sąvokos figliratyviniy daiktiniy semy samoningai pertvarkytos kombinacijos. Tai paprastesnis semantinės derivacijos atvejis lyginant su metaforinio tipo mįslių žodžių sudarymu. Metoniminio kodavimo būdus lengviausia nustatyti pagal tai, kurią koduojamojo žodžio semą 104 “įkūnija' žodis-kodas. Tai gali būti kodu paversta funkcija, pavyzdžiui, girdė “ausys”, matė “akys” (Atėjo barbočius pas spingočių ir sako: “Einam karčemėlėn midaus gert". Spingočius sako: “AS bijau vingočiaus." Barbočius sako: “Neisim pro vingočių. Eisim pro matę, pro girdę ir pro krungo vartus"). Gana dažnas kodas — koduojamojo denotato forma, pavyzdžiui, draikalas “Zirnio ankstis” (Tėvas draikalas, motina kabalas, vaikai pabiručiai), pamp/ė “žirnio ankstis” (Tėvas tutulis, motina kabalas, vaikai pabiručiai), tysutis “kartis” (Tįsta tysutis, girgzda girgzdutis, ant galo kukulis), #slys “žirnio ankštis" (Tėvas #slys, močia pūslė, vaikai — binbir, binbir binbiriukai). Mįslėse galima koduoti, naudojantis koduojamojo žodžio denotato padėties ypatumais, pavyzdžiui, sfatikas “dubuo” (Pabėrė bėrikus, pastatė sfatikus, sušaukė kukuočius), kabikas “lopSys” (Kaba kabikas, guli čiurikas, — keturios kojos ir kabaldūnas), karikas “lašiniai“, tupikas “katinas” (Tupi fupikas, karo karikas, prašo Dievo tupikas, kad nupulty karikas), kabutis “obuolys” (Tyko tykutis, kabo kabutis, kai kabutis nukrito, tykutis pagavo), tysokas“ gulintis žmogus" (Juodtakis, ant juodtakio medtakis, ant medtakio šnabžtakis, ant šnabžtakio baltakis, ant baltakio — tysoks). Gana retas kodavimo būdas — netiesioginio požymio suteikimas užmintam objektui arba subjektui, pavyzdžiui, Zibas “vilkas” (Tamsi naktis. Ateina Zibs, klausia tulytės, kur gul kniusa: “Gale kūtės, birbynuose".). Šis atvejis yra sudėtingas, nes saistomas konteksto ryšiais, todėl reikalauja tikslinančio kodavimo — vilkas ateina ne bet kada, o naktį. Pagrindinis metoniminio kodavimo bruožas — žodis-raktas yra visiškai skaidrus, nereikalaujantis komentavimo. Tai rodo, kad kuriant mįslę svarbus yra komunikavimo kriterijus, nors tiltas, jungiantis universalią “klausimo-atsakymo” (tiek lingvistiniu, tiek ir kitokiu požiūriu) kategoriją, yra užmaskuotas. Tačiau čia galima padaryti įdomią išvadą (tikimės, bendresnio pobūdžio negu mįslių leksikos problematika). Metoniminis kodavimas siekia aiškiau ir suprantamiau suponuoti atsakymą, t.y. užkoduotą žodį. Šis siekis remiasi nenutrauktais vidiniais kodo ir koduojamojo žodžio semantiniais bei konceptualiais ryšiais, Zodžio-rakto semantiniu ir leksiniu skaidrumu. Metaforinis kodavimas labiau “slepia” klausimo-atsakymo tiltą, kodas yra komplikuotos semantikos, o Zodisraktas toli gražu ne iš karto atsiskleidžia. Tačiau — paradoksas — metoniminio kodavimo būdas mįslių leksikos sistemoje sukelia daugiau homoniminės painiavos ir komunikacinio nesusipratimo. (Tą nesunku pastebėti iš mūsų jau komentuotų pavyzdžių.) Peršasi išvada, kad semantiniu požiūriu paprastesnė struktūra nebūtinai yra aiškesnė, o naujoji leksinė struktūra, atsiradusi iš sudėtingesnio proceso, turi didesnę semantinę vertę. (Įdomu būtų patyrinėti, kaip šis procesas veikia poetinės kalbos dėsnius.) Dažniausios metoniminio kodavimo leksikos grupės yra dvi: koduojamojo objekto ypatybė ir koduojamojo objekto savybė. Patikslindami šias sąvokas turime paaiškinti, kad ypatybe laikome nuolatinį, diferencinį objekto bruožą. Jis 105 gali būti ir pagrindinis, ir šalutinis. Objekto savybė — nenuolatinė, kontekstinė, determinuota ir denotatinė laikysena. Kitaip tariant, ypatybė — objekto būsena, savybė — laikysena. Šias metoniminio kodavimo grupes pateiksime lentelėse. Žodis-raktas čia yra akivaizdus, todėl jo nerašysime. 1.3.1. Objektas-ypatybė. Šio tipo metonimijas rodo 4 lentelė. 4 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mislė atbulainis vėžys: vaikšto atbulas Trinugarė danguje, barborėlė pelene, kypštakojis pagiry, atbulainis vandeny. kabaldūnas kūdikio galva: kabalduoja | Kabo kabikas, guli čiurikas — keturios kojos ir kabaldūnas. kniustas kiaulė: knisa Atbėgo takutis, paklausė sargučio: “Kur kniustas guli?” pirdokas užpakalis: perdžia Dešimt dešimt dešimtokų traukia tinklą ant pirdokų. troškutis žuvis: be vandens trokšta | Ant dangaus šypla, miške vypla, ežere troškutis. 1.3.2. Objektas-savybė. Tai šiek tiek gausesnė metoniminio kodavimo grupė. Ją rodo 5 lentelė. 5 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mislė bizdonė girdėlius tupikas žiūronis žiūrikas kiaulė: nuolat bezda šuo: gerai girdi katinas: atkakliai tupi šuo: gerai mato katinas: atkakliai žiūri Žiūri žiūrons per tvorą, eit gagons per kiemą: “Gagone, eik, gagone, atsiųsk man bizdonę." “Sveika, knerpe.” “Sveiks, dzieliau.” “Kur gul ūdra?" “Namo gale”. “O girdelius?” “ Po klécia”. Tupi tupikas, karo karikas. Prašo Dievo tupikas, kad nupulty karikas. per tvorą: “O tu, mielas bezdZionéli, pabaidyk man tą Siusj.” Kabo kabikas, žiūri žiūrikas, kad kabikas nekabéty, žiūrikas nežiūrėtų. Savybės kaip kodo vietoj objekto pateikimas ypač akivaizdžiai rodo metoniminio kodavimo netobulumą. 106 Iš lentelėse pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodžio-kodo susidarymo principas lygiai toks pat, kaip leksikos centre vykstančių semantinės derivacijos procesų. Tai gana sudėtingas reiškinys, kurį semasiologai (tiksliau — onomasiologai) vadina netiesioginės referencijos pakopa, atsirandančia iš koduojamojo žodžio žyminio struktūros jungčių ir žodžio-kodo analogijos. Tokia analogija yra laisva ir nevaržoma objekto. Todėl tradiciškai skiriamos metaforos pagal garsą ir pagal spalvą atidžiau pažvelgus atrodo linkstančios būti metonimijos ir metaforos tarpiniais variantais. 2.1. Fonosemantinis žodžių-kodų kūrimas. Ne visada galima rasti žodį-raktą, kad nusakytume kodo tipą. Priežastys galėtų būti dvi: žodis-raktas yra visiškai neskaidrios semantinės struktūros, nelyginant nuo laiko aprūkęs stiklas, pro kurį nebesimato nei “iSorés” — koduojamojo žodžio, nei “vidaus” — kodo. Kita priežastis — mįslės žodis kuriamas kitomis, ne semantinėmis priemonėmis. Mūsy jau minėta: nors mįslės maskuoja “klausimo-atsakymo” komunikacinį tiltą, bet klausimas turi turėti signalų, kad atsakymas būtų galimas. Tokios semantinio žaidimo taisyklės. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai nemotyvuoti mįslių žodžiai, pavyzdžiui, vr/ardė laide “dalgis”, tuturs kepers “akėčios" nėra (ir negali būti) vien leksinė avantiūra, nes ir kvazileksiniame paribyje slypi universalusis imperatyvas, kad tu būtum suprastas. Kalboje egzistuoja fonosemantikos reiškinys (Jakobson, Waught 1979: 177— 188). Garsų savybė sukelti vieną ar kitą pojūtį yra ir žodžių kodavimo galimybė bei potencialumas. Garsai konotuojami daugelyje periferinių komunikacijos sričių, pavyzdžiui, mitopoetinėje kalboje (Jakobson, Waught 1979: 204-209). Daroma labai pagrįsta prielaida, kad stengiantis užkoduoti žodį, kurį reikia įminti, ir laikantis semantinio žaidimo taisyklių, pasitelkiamas potencialus garsų konotatyvumas (Zabarskaitė 1995: 187—204)). Keletas fonosemantikos dėsningumų iš tiesų gana įdomūs. 2.2. Kuo skiriasi dalgis ir akėčios arba /// ir /r/ opozicija. Vieni labiausiai konotuoty lietuvių kalbos garsų yra /// ir /r/ (Zabarskaitė 1995 : 194-197). Tiek ekspresyvioji leksika, tiek poetinė kalba rodo šių garsų opoziciją, nors priklausydami tai pačiai garsų klasei jie turi ir bendrų konotacinių reikšmių. Garsas /// turi akivaizdžią lingavimo pirmyn-atgal konotaciją (Zabarskaitė 1995: 195). Darbo įrankiai, kuriais dirbama mosuojant pirmyn-atgal ir kuriuos reikia įspėti — koduojami, raktu pasirenkant sonantą ///: vilaide laidė “ dalgis" ( Vilaide laidė žolę baidė, namo parėjo, ant vartų pasikorė), /idi /idi Jaide “Saudykle” (Lidi lidi laidė po šilą skraidė, žarnas paliko, namo parskrido), fa/alojus “mintuvai” (Už beržyno talalojus loja). Darbo įrankiai (ar įnagiai), su kuriais dirbant lingavimo pirmyn-atgal judesys nėra ryškus, “paslepiami” po semantinėmis struktūromis, kur garsas-raktas /7/. Jis ypač dažnas koduojant “akécias”. Jy funkcija plėšti žemę pabrėžiama energingiau, dar Platono apibūdintu, garsu r. Jos vadinamos kevarža varža (Kevarža varža per lauką varžo — nei šunys neloja), tuturs kepers ( Tuturs kepers, nebėk — pavysiu). Taigi universalioji fonosemantinė sonantų opozicija ///:/r/ 107 galima ir mįslėse. 2.3. Avies drama arba klasikinis fonosemantikos pavyzdys. Gerai žinoma mįslė apie tai, kaip vilkas pagrobė avį ir buvo vejamas raitomis. Dažniausias mįslės variantas yra šis: “Atėjo kudubudu, paėmė kidibidi, duokit kamandakj, vysiu kudubudu, atimsiu kidibidi“". Kituose mįslės variantuose vilkas dar vadikubuldoku. Dabar nesigilinsime į į priebalsių kombinacijas. (Tai išsamesnio tyri. nėjimo ir gausesnės empirikos reikalaujantis objektas. Verta tik atkreipti dėmesį, kad dominuoja T klasės priebalsiai, turintys veiksmo-judėjimo-kontakto universaliąją konotaciją (Zabarskaitė 1995: 187-194).) Šioje mįslėje idealiai atspindima pati universaliausia balsių konotacinė opozicija — /u/:/2/:/i/. Zemojo tono balsiai reiškia tamsumą, šiurkštumą, didumą, o aukštojo tono — šviesumą, švelnumą, mažumą. Triados centras — kompaktinis /a/ — yra neutralus (juk arklys avies dramoje nedalyvauja, tik paskutiniajame pavyzdyje yra tamsus ir didelis kaip ir vilkas). Šis pagrindinis fonosemantikos dėsningumas plačiau apžvelgiamas anksčiau minėtame žymiųjų fonologų darbe (Jakobson, Waught 1979: 188-194). 2.4. Sis tas apie šiurkštumą ir šviesą arba S klasės priebalsių konotacija. Tarp S klasės priebalsių didžiausią fonosemantinj krūvį turi priebalsiai /$/ ir /Z. Garsas /$/ greičiausiai dėl savo artikuliaciniy bei akustinių ypatybių turi ryškią “nelygaus paviršiaus" konotaciją (Zabarskaitė 1995: 197-198). Tą pastebėjo ir mįslių kūrėjai. Vilna koduojama žodžiu Sesuols kemuols (Sešuols kemuols — šimtašakis belapis), o antklodė mislėje vadinama Sipkiliu tipkiliu (Šipkilys tipkilys: “Lipk ant manęs"). Garso /Ž/ “šviesos, žibėjimo" konotacija (Zabarskaite 1995: 197 ) yra koduojamo žodžio ugnis raktas. Ugnis vadinama Zala Zalaiciuke (Žala žalaičiukė dangų laižo). Taigi kai negalime rasti koduojamojo žodžio leksinio arba semantinio rakto, galima pamėginti jo ieškoti garsinėje žodžio-kodo struktūroje. Mūsų aptarti pavyzdžiai rodo, kad šis kelias taip pat nėra bevaisis. Tereikia atidžiau panagrinėti fonosemantikos dėsningumus, universalijas ir svarbiausias konotacines opozicijas. 3. Paaiškinimai. Kadangi specialiojoje terminijoje esama šiokio tokio įvairavimo, ypač kai kalbama apie tokią netradicinę lietuvių kalbotyros sritį kaip fonosemantika, manome esant reikalą paaiškinti, kad semantikos kategorijos ir sąvokos vadinamos vartojant J. Lyons'o terminus (Lyons 1968), fonologinės kategorijos, simboliai ir klasifikacijos, būtinos aprašant fonosemantikos reiškinius, deramai paaiškintos Alekso Girdenio “Fonologijoje” (Girdenis 1981). Vieną kitą semiotinį terminą galima rasti Algirdo Juliaus Greimo darbuose (Greimas 1989). Mislés rinktos iš 5-ojo “Lietuvių tautosakos" tomo (LIs V), žodžių-raktų ieškota “Lietuvių kalbos žodyne" (LKŽ). 4. Išvados. Peršasi viena kita bendresnė praktinė išvada ir teorinis apiben108 drinimas. Mįslių leksika nėra kvazileksikos sritis, bet pagal nustatomus semantinius dėsnius egzistuojanti lietuvių kalbos leksikos periferija. Ištyrus jos generalizacijos proceso dėsningumus, galima atskleisti mįslių žodžių semantinę struktūrą ir “nuskaidrinti" jų turinį. Išaiškėja, jog tokioje sudėtingoje ir daugiafunkcinėje struktūroje kaip kalba negali būti atsitiktinių dalykų. Ir kalbos žaidimas (juk mįslių kūrimas yra kalbos-nominacijos-komunikacijos žaidimas) žaidžiamas pagal semantikos taisykles. Semantinio ir fonosemantinio kodavimo dėsningumai yra analogiški pagrindinio leksikos fondo nominacinės veiklos procesams. Metaforų ir metonimijų kūrimas mįslėse gali būti “bandomoji medziaga”, tiriant metaforines ir metonimines reikšmes, atsiradusias pagrindiniame leksikos fonde. Sudėtingesnės leksinės struktūros (metaforų) didesnė semantinė vertė (tikslumas, nesinonimiškumas, leksinės tautologijos vengimas) mįslėse galbūt koreliuoja ir kituose leksiniuose, teksto, o gal ir ne tiek sudėtingų kalbinių struktūrų sluoksniuose. Garsai-raktai rodo, kad tiriant leksikos periferiją, fonosemantikos dalykų nereikėtų ignoruoti. Jie gali šį tą paaiškinti, nes turi savų universalijų, kurių, kaip matėme, neigti nederėtų. Iš praktinių dalykų pasakytini du: iš pirmo žvilgsnio nepaskaitomą mįslės žodį galima “skaityti”, t.y. jis nėra beprasmis. Toks mįslės žodžio skaitymo būdas gali pagelbėti susidaryti metoniminių ir metaforinių reikšmių skyrimo kriterijus, kurie ne visada esti aiškūs, analizuojant metonimijas ir metaforas ir skiriant jas praktiškai. Ir pagaliau — mįslių leksika yra tikrų tikriausia prasmės tako sąmoninga imitacija, kurios tyrinėjimas išties įdomus. LITERATŪRA Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. Greimas A.J. 1989: Semiotika, Vilnius: Mintis. Jakobson W, Waugh L. 1979: The Saund Shape of Language, Bloomington and London: Indiana University Press. LTs V — Lietuvių tautosaka 5, Vilnius: Mintis, 1968. Levin J. M. 1978: Semantičeskaja struktura zagadki. — Paremiologičeskij sbornik, Moskva: Nauka, 283 — 315. LKŽ I,-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941; 2, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ I,-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968 — 1969. LKŽ III — XVII — Lietuvių kalbos žodynas3 — 6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7 — 9 : Mintis, 1966, 1970, 1973; 10 — 15 : Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16, 17: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1995, 1996. Lyons J. 1968 : Introduction to Theoretical Linguistics, Cambridge: G. B. Zabarskaite J. 1995: IStiktuky priebalsių fonosemantika (vienanariai priebalsių junginiai). — Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 187-204. 109