Mįslių žodžių-kodų semantikos ypatumai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Jolanta ZABARSKAITĖ Jurgita PAULAUSKAITĖ MĮSLIŲ ŽODŽIŲ-KODŲ SEMANTIKOS YPATUMAI Kai Tėbų sfinksas klastingai klaus­davo: “Kas rytą vaikščioja keturiomis kojomis, per pietus dviem, o vakare – trimis kojomis, “ – jis nesitikėjo, kad Edipas mįslę įmins. Galbūt po to, kai sfinksas puolė nuo uolos ir užsimušė, atsirado mįslių žodžiai-kodai, t.y. šnekamojoje kalboje neegzistuojančios leksemos, pvz.: styplys “aguonos stiebas”, vingurgalvis “upelis”, šiūžeika “šukos”, tilindis “vėjas”, vaituklė “kiaulė”, kabalas “žirnio ankštis”, takutis “vilkas” ir t.t. Tai, žinoma, juokais. O rimtai – mįslėse vartojamos leksemos įvairiais būdais koduoja žodį, kurį reikia įspėti. Ši leksikos grupė yra visiškas leksinės sistemos periferijos pakraštys, todėl jame lengvai regimi universalūs leksinės ir semantinės raidos ypatumai, nes mįslių žodžių-kodų sistema yra labai nesudėtinga (nelyginant leksinė ameba, kurios ląstelės sandara matoma net pro mokyklinį mikroskopą). Leksinėje sistemoje mįslių žodžiams-kodams (toliau trumpumo dėlei juos vadinsime tiesiog žodžiais-kodais) artimiausi yra eufemizmai ir tabu. Nei viena, nei kita leksikos grupė lietuvių kalbotyroje tyrinėta nebuvo. “Lietuvių kalbos žodynas” (LKŽ I₁–II₁, LKŽ I₂–II₂, LKŽ III–XVII) atskira santrumpa žymi eufemizmus. Atrodo, kad tabu lietuvių kalbotyra net nebuvo apibūdinusi, nors, manome, kad tam pamato tikrai duotų bent kiek atidesnis žvilgsnis, pavyzdžiui, į besilaukiančios moters ir jos artimųjų elgesio papročius, o gal tiesiog įvalgiau tyrinėjamos stebuklinės pasakos. Semantinis mįslių leksikos aspektas domina paremiologiją tyrinėjančius semiotikus, etnografus, etc. (Kaip pavyzdį minėtume paremiologijos tyrinėtojo J. Levino straipsnį “Mįslės struktūros semantika” (Levin 1978: 283–314).) Tačiau mįslių leksikos (žinoma, ir žodžių-kodų) išsamesnio lingvistinio nagrinėjimo nepavyko aptikti. Žodžių-kodų pagrindinis bruožas – jie yra ženklų ženklai. Žodis, žinia, yra dvipusis specifinis ženklas. Mįslės žodis-kodas ne tik “slepia” reikiamą atspėti sąvoką, bet ir vienu ar kitu būdu ją signalizuoja. Kaip ženklas jis ne toks sudėtingas lyginant su leksinės sistemos centru. Būdamas pačioje leksikos periferijoje, žodis-kodas artėja į kvazileksikos sritį, kaip leksinis ženklas prarasdamas savo specifiškumą. Jis linksta būti vienpusiu žymikliu (tačiau be išlygų juo tapti negali, nes, kaip buvo minėta, vis dėlto priklauso leksikos periferijai, o ne kva- 101 zileksikos sričiai). Taigi jis labiau žymi sąvoką. Aiškiausiai tai rodo schema: 1.1.Semantinis kodavimas. Žodis, kurį reikia įspėti, “paslepiamas” po metaforos arba metonimijos “kauke”. Semantinio kodavimo mechanizmas turi keletą sudedamųjų dalių. Proceso, kurio poliai yra žodis-kodas ir koduojamasis žodis, tarpinė grandis yra žodis-raktas. Pavyzdžiui, mįslės žodis-kodas yra barbočius (Atėjo barbočius pas spingotčių ir sako: “Einam karčemėlėn midaus gert”. Spingotčius sako: “Aš bijau vingotčiaus”. Barbočius sako: “Neisim pro vingotčių, eisim pro girdę ir pro krungo vartus”.) Koduojamasis žodis yra varmas. Kodėl varmas pavadintas barbočium? Atsakymas paprastas – leksinės sistemos centre randamas žodis-raktas. LKŽ žodžio barbėti antroji reikšmė yra “įkyriai kalbėti, bambėti”. Taigi akivaizdu, kad žodis koduojamas pasitelkus metaforą. Šiuo atveju kodo pobūdis – įspūdžio panašumas. (Šiuo atveju – įkyrumas.) Kitas pavyzdys: žodis-kodas pirdonas. (Dešimt vyrų lelijonų traukia tinklą ant pirdono.) Koduojamasis žodis – užpakalis. Žodis-raktas – perstr “gadinti orą”. Koduojama metonimija. Kodo pobūdis – savybė vietoj objekto. Semantinio kodavimo metaforų ir metonimijų variantus aptarsime atskirai. 1.2. Žodžiai-kodai metaforos. Aptarsime keturis. Tai įspūdžio panašumas, spalvos panašumas, garso panašumas, išvaizdos arba formos panašumas. 1.2.1. Kodas – įspūdžio panašumas. Tokio tipo žodžių kodų yra daug. Patogumo dėlei juos pateiksime 1 lentelėje. 1 lentelė Žodis-kodas | Koduojamasis žodis | Žodis-raktas | Įspūdis | Mįslė bliuvonas | kunigas | bliuvoti “smarkiai šūkauti, rėkti” | garsus, griausmingas balsas | Pilnas tvartas avelių, vienas baronas ir tas bliuvonas čižyliukas | žirnis | čižyliukas “čižylų (zylių) jauniklis” | mažumas, apvalumas | Tėvas sieksnininkas, močia sprindininkė, vaikai kaip čižyliukai. kemža | ližė | kemža “sunỹkęs, suskur­dęs žmogus, neužauga” | plokštumas | Žibur žėbso, katė vepso, kemža kerus nešioja. kypštakojis | kiškis | kypšnoti “eiti dide- | didelė judėjimo | Kypštakojis 102 1 lentelės tęsinys kirpšė pieva liais žingsniais” kirpšė “kas trumpai nukirp tais plaukais” trajektorija styrojimas pagiry, atbulainis vandeny. – Kur tu eini pumpurenge? – Kas tau darbo kirpšė. 1.2.2. Išvaizdos bei formos panašumas. Antroji pagal gausumą metaforinio kodavimo grupė tai žodžiai-kodai, sudaryti remiantis išvaizdos arba formos panašumu. Ji pateikta 2 lentelėje. 2 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Žodis-raktas Įspūdis Mįslė kriūkas ragas kriūkas “kablys” lenkta forma Du kriūkai, du lapūkai, keturi ilgiai ir kabaldūnas. repetys šepetys repeta “kas vaikščioja susirietęs, repėčkomis” išsišakojimas Šepetukas repetukas patvorais slankioja. stačiukas ragas status “tiesiai aukštyn kylantis” statumas Du stačiukai, du klapčiukai, keturi Adomėliai. sty پlys aguonos stiebas stypla “išstypėlis, ilgakojis” ilgumas, plonumas Tėvas styPlys, motina palmpa, vaikučiai čiudžiurukai. stukúčiai girnų akmenys stukas “gabalas, luitas” dydis Du stukúčiai, du mukūčiai, vienas matarlokas. dvinagė šakė kregždė dvinagė “kuri su dviem nagais” lenkta forma Šakė dvinagė, vokiški rūbai, adverniškai šneka. vingurgalvis upelis vinguriuoti “vingiais raitytis” vingiavimas –Vingurgurki, kur vingiuoji? – Skusta brasta, kas tau darbo? 1.2.3. Žodžiai-kodai pagal garso panašumą. Šio tipo žodžiu-kodu yra mažiau. Gerai matoma jų onomatopėjinė prigimtis. Jie pateikti 3 lentelėje: 103 3 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Žodis-raktas Įspūdis Mįslė čerškutis barškutis šaukštas čerškutis “kuris čerškus, tarška”, barškutis “kuris barška” girdimas judinant objektą Čerškučiai barškučiai eina į ežerą vandens gerti. čyrukas vyturys čyru vyru “vieversio čirenimas” subjekto balsas Čyrukas vyrukas, ore pasikabinęs, verkia. gagonas žąsinas gagonas “kas gagena” subjekto balsas Žiūri žiūronas per tvorą, eit gagonas per kiemą. kryku bildu perkūnija krykti “klykti, rėkti (apie paukščius)”, bildu “kartojant nusakomas bildėjimas” garsas dėl objekto ypatybės Kryku bildu debesy, kikimeža vandeny, o sebutis pelene. skalat ayškas šuo skალatyti “skalyti, loti” subjekto balsas Atbėgęs tr якulas klausė skalatausko, kur vaituoklė birbyčiuose. šiužeika šukos šiušinti “šiaušti, šlaminti” garsas dėl objekto funkcijos Šiužeika marčią veža. terškėtas nendrės terškėti “tarškėti” girdimas judinant objektą Dangui žiba, miške kliba, ežere terškėtas. tilindis vėjas tilindžiuoti “plonai skambėti” garsas dėl objekto ypatybės Tilindis tilindis be rakto klėtin įlindęs. vaituoklė kiaulė vaituoklis “kas vaito-ja, dejuoja” subjekto balsas Atbėgęs trikulas klausė skalatausko, kur vaituoklė birbyčiuose. 1.2.4. Žodžiai-kodai pagal spalvos panašumą. Tai mažiausia teminė mįslių metaforinio kodavimo grupė. Vienas aiškus pavyzdys, kai morka vadinama rudu rudenėle, gan poetiškai jungiant morkos spalvos ir užaugimo laiko įspūdį. (“Rudu rudu rudenėle, žalia tavo kepurėlė”.) 1.3. Mįslių žodžiai-metonimijos. Mįslių žodžiai-metonimijos yra gana dažnas leksemos kodavimo atvejis. Semasiologijos požiūriu – tai antroji referencijos pakopa, pasidaranti iš empirinės sąvokos figūratyvinių daiktinių semų sąmoningai pertvarkytos kombinacijos. Tai paprastesnis semantinės derivacijos atvejis lyginant su metaforinio tipo mįslių žodžių sudarymu. Metoniminio kodavimo būdus lengviausia nustatyti pagal tai, kurią koduojamojo žodžio semą 104 “ikūnija” žodis-kodas. Tai gali būti kodu paversta funkcija, pavyzdžiui, girdė “ausys”, matė “akys” (Atėjo barbočius pas spingočių ir sako: “Einam karčėmė-lėn midaus gert”. Spingočius sako: “Aš bijau vingočiaus.” Barbočius sako: “Neisim pro vingočių. Eisim pro matę, pro girdę ir pro krungo vartus”). Gana dažnas kodas – koduojamojo denotato forma, pavyzdžiui, draikalas “žirnio ankštis” (Tėvas draikalas, motina kabalas, vaikai pabiručiai), pample “žirnio ankštis” (Tėvas tutulis, motina kabalas, vaikai pabiručiai), tysūtis “kartis” (Tįsta tysūtis, girgžda girgždutis, ant galo kukulis), tišlys “žirnio ankštis” (Tėvas tišlys, močia pūslė, vaikai – binbir, binbir binbiriukai). Mįslėse galima koduoti, naudojantis koduojamojo žodžio denotato padėties ypatumais, pavyzdžiui, statikas “dubuo” (Pabėrė bėrikus, pastatė statikus, sušaukė kukuočius), kabikas “lopšys” (Kaba kabikas, guli čiurikas, – keturios kojos ir kabaldūnas), karikas “lašininiai”, tupikas “katinas” (Tupi tupikas, karo karikas, prašo Dievo tupikas, kad nupultų karikas), kabutis “obuolys” (Tyko tykutis, kabo kabutis, kai kabutis nukrito, tykutis pagavo), tysokas “gulintis žmogus” (Juodtakis, ant juodtakio medtakis, ant medtakio šnabžtakis, ant šnabžtakio baltakis, ant baltakio – tysoks). Gana retas kodavimo būdas – netiesioginio požymio suteikimas užmin tam objektui arba subjektui, pavyzdžiui, žibas “vilkas” (Tamsi naktis. Ateina žibs, klausia tulytės, kur gul kniusa: “Gale kūtės, birbynuose”.). Šis atvejis yra sudėtingas, nes saistomas konteksto ryšiais, todėl reikalauja tikslinančio kodavimo – vilkas ateina ne bet kada, o naktį. Pagrindinis metoniminio kodavimo bruožas – žodis-raktas yra visiškai skaidrus, nereikalaujantis komentavimo. Tai rodo, kad kuriant mįslę svarbus yra komunikavimo kriterijus, nors tiltas, jungiantis universalią “klausimo-atsakymo” (tiek lingvistiniu, tiek ir kitokiu požiūriu) kategoriją, yra užmaskuotas. Tačiau čia galima padaryti įdomią išvadą (tikimės, bendresnio pobūdžio negu mįslių leksikos problematika). Metoniminis kodavimas siekia aiškiau ir suprantamiau suponuoti atsakymą, t.y. užkoduotą žodį. Šis siekis remiasi nenutrūktais vidiniais kodo ir koduojamojo žodžio semantiniais bei konceptualiais ryšiais, žodžio-rakto semantiniu ir leksiniu skaidrumu. Metaforinis kodavimas labiau “slepia” klausimo-atsakymo tiltą, kodas yra komplikuotos semantikos, o žodis-raktas toli gražu ne iš karto atsiskleidžia. Tačiau – paradoksas – metoniminio kodavimo būdas mįslių leksikos sistemoje sukelia daugiau homonimines painiavos ir komunikacinio nesusipratimo. (Tą nesunku pastebėti iš mūsų jau komentuotų pavyzdžių.) Peršasi išvada, kad semantiniu požiūriu paprastesnė struktūra nebūtinai yra aiškesnė, o naujoji leksinė struktūra, atsiradusi iš sudėtingesnio proceso, turi didesnę semantinę vertę. (Įdomu būtų patyrinėti, kaip šis procesas veikia poetinės kalbos dėsnius.) Dažniausios metoniminio kodavimo leksikos grupės yra dvi: koduojamojo objekto ypatybė ir koduojamojo objekto savybė. Patikslindami šias sąvokas turime paaiškinti, kad ypatybe laikome nuolatinį, diferenciį objekto bruožą. Jis 105 gali būti ir pagrindinis, ir šalutinis. Objekto savybė – nenuolatinė, kontekstinė, determinuota ir denotatinė laikysena. Kitaip tariant, ypatybė – objekto būsena, savybė – laikysena. Šias metoniminio kodavimo grupes pateiksime lentelėse. Žodis-raktas čia yra akivaizdus, todėl jo nerašysime. 1.3.1. Objektas-ypatybė. Šio tipo metonimijas rodo 4 lentelė. 4 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mįslė atbulainis vėžys: vaikšto atbulas Trinugarė danguje, barborėlė pelene, kvyškatojis pagiry, atbulainis vandeny. kabaldūnas kūdikio galva: kabaldūoja Kabo kabikas, guli čiurikas – keturios kojos ir kabaldūnas. kniustas kiaulė: knisa Atbėgo takutis, paklausė sargučio: “Kur kniustas guli?” pirdokas užpakalis: perdžia Dešimt dešimt dešimtokų traukia tinklą ant pirdokų. troškutis žuvis: be vandens trokšta Ant dangaus šypla, miške vypla, ežere troškutis. 1.3.2. Objektas-savybė. Tai šiek tiek gausesnė metoniminio kodavimo grupė. Ją rodo 5 lentelė. 5 lentelė Žodis-kodas Koduojamasis žodis Mįslė bizdonė kiaulė: nuolat bezda Žiūri žiūronas per tvorą, eit gagnons per kiemą: “Gagone, eik, gagone, atsiųsk man bizdonę.” girdėlius šuo: gerai girdi “Sveika, knerpe.” “Sveiks, dzieliau.” “Kur gul ūdra?” “Namo gale”. “O girdėlius?” “ Po klėčia”. tupikas katinas: atkakliai tupi Tupi tupikas, karo karikas. Prašo Dievo tupikas, kad nupultų karikas. žiūronis šuo: gerai mato Bėg beždžionis per kluoną, žiūr žiūronis per tvorą: “O tu, mielas beždžionėli, pabaidyk man tą šiušį.” žiūrikas katinas: atkakliai žiūri Kabo kabikas, žiūri žiūrikas, kad kabikas nekabėtų, žiūrikas nežiūrėtų. Savybės kaip kodo vietoj objekto pateikimas ypač akivaizdžiai rodo metoniminio kodavimo netobulumą. 106 Iš lentelėse pateiktų pavyzdžių matyti, kad žodžio-kodo susidarymo principas lygiai toks pat, kaip leksikos centre vykstančių semantinės derivacijos procesų. Tai gana sudėtingas reiškinys, kurį semasiologai (tiksliau – onomasiologai) vadina netiesioginės referencijos pakopa, atsirandančia iš koduojamojo žodžio žyminio struktūros jungčių ir žodžio-kodo analogijos. Tokia analogija yra laisva ir nevaržoma objekto. Todėl tradiciškai skiriamos metaforos pagal garsą ir pagal spalvą atidžiau pažvelgus atrodo linkstančios būti metonimijos ir metaforos tarpiniais variantais. 2.1. Fonosemantinis žodžių-kodų kūrimas. Ne visada galima rasti žodį-raktą, kad nusakytume kodo tipą. Priežastys galėtų būti dvi: žodis-raktas yra visiškai neskaidrios semantinės struktūros, nelyginant nuo laiko aprūkęs stiklas, pro kurį nebesimato nei “išorės” – koduojamojo žodžio, nei “vidaus” – kodo. Kita priežastis – mįslės žodis kuriamas kitomis, ne semantinėmis priemonėmis. Mūsų jau minėta: nors mįslės maskuoja “klausimo-atsakymo” komunikacinį tiltą, bet klausimas turi turėti signalų, kad atsakymas būtų galimas. Tokios semantinio žaidimo taisyklės. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai nemotyvuoti mįslių žodžiai, pavyzdžiui, vilaidė laidė “dalgis”, tuturs kepers “akėčios” nėra (ir negali būti) vien leksinė avantiūra, nes ir kvazileksiniame paribyje slypi universalusis imperatyvas, kad tu būtum suprastas. Kalboje egzistuoja fonosemantikos reiškinys (Jakobson, Waught 1979: 177–188). Garsų savybė sukelti vieną ar kitą pojūtį yra ir žodžių kodavimo galimybė bei potencialumas. Garsai konotuojami daugelyje periferinių komunikacijos sričių, pavyzdžiui, mitopoetinėje kalboje (Jakobson, Waught 1979: 204–209). Daroma labai pagrįsta prielaida, kad stengiantis užkoduoti žodį, kurį reikia įminti, ir laikantis semantinio žaidimo taisyklių, pasitelkiamas potencialus garsų konotatyvumas (Zabarskaitė 1995: 187–204)). Keletas fonosemantikos dėsningumų iš tiesų gana įdomūs. 2.2. Kuo skiriasi dalgis ir akėčios arba /l/ ir /r/ opozicija. Vieni labiausiai konotuotų lietuvių kalbos garsų yra /l/ ir /r/ (Zabarskaitė 1995 : 194–197). Tiek ekspresyvioji leksika, tiek poetinė kalba rodo šių garsų opoziciją, nors priklausydami tai pačiai garsų klasei jie turi ir bendrų konotacinių reikšmių. Garsas /l/ turi akivaizdžią lingavimo pirmyn–atgal konotaciją (Zabarskaitė 1995: 195). Darbo įrankiai, kuriais dirbama mosuojant pirmyn-atgal ir kuriuos reikia įspėti – koduojami, raktu pasirenkant sonantą /l/: vilaidė laidė “dalgis” (Vilaidė laidė žolę baidė, namo parėjo, ant vartų pasikorė), lidi lidi laidė “šaudyklė” (Lidi lidi laidė po šilą skraidė, žarnas paliko, namo parskrido), talalojus “mintuvi” (Už beržyno talalojus loja). Darbo įrankiai (ar inagiai), su kuriais dirbant lingavimo pirmyn-atgal judesys nėra ryškus, “paslepiami” po semantinėmis struktūromis, kur garsas-raktas /r/. Jis ypač dažnas koduojant “akėčias”. Jų funkcija plėšti žemę pabrėžiama energingiau, dar Platono apibūdintu, garsu r. Jos vadinamos kevarža varža (Kevarža varža per lauką varžo – nei šunys neloja), tuturs kepers (Tuturs kepers, nebek – pavysiu). Taigi universalioji fonosemantinė sonantų opozicija /l/:/r/ 107 galima ir mišlėse. 2.3. Avies drama arba klasikinis fonosemantikos pavyzdys. Gerai žinoma mįslė apie tai, kaip vilkas pagrobė avį ir buvo vejamas raitomis. Dažniausias mįslės variantas yra šis: “Atėjo kudubudu, paėmė kidibidi, duokit kamandaki, vysiu kudubudu, atimsiu kidibidi”. Kituose mįslės variantuose vilkas dar vadinamas duku duku, štukubuku, avis – dvikipiki, štikibiki, o arklys – kamantiniu, kubuldoku. Dabar nesigilinsime į priebalsių kombinacijas. (Tai išsamesnio tyrinėjimo ir gausesnės empir ikos reikalaujantis objektas. Verta tik atkreipti dėmesį, kad dominuoja T klasės priebalsiai, turintys veiksmo-judėjimo-kontakto universaliąją konotaciją (Zabarskaitė 1995: 187–194).) Šioje mįslėje idealiai atspindima pati universaliausia balsių konotacinė opozicija – /u/:/a/:/i/. Žemojo tono balsiai reiškia tamsumą, šiurkštumą, didumą, o aukštojo tono – šviesumą, švelnumą, mažumą. Triados centras – kompaktinis /a/ – yra neutralus (juk arklys avies dramoj nedalyvauja, tik paskutiniajame pavyzdyje yra tamsus ir didelis kaip ir vilkas). Šis pagrindinis fonosemantikos dėsningumas plačiau apžvelgiamas anksčiau minėtame žymiųjų fonologų darbe (Jakobson, Waugh 1979: 188–194). 2.4. Šis tas apie šiurkštumą ir šviesą arba S klasės priebalsių konotaciją. Tarp S klasės priebalsių didžiausią fonosemantinį krūvį turi priebalsiai /š/ ir /ž/. Garsas /š/ greičiausiai dėl savo artikuliacinių bei akustinių ypatybių turi ryškią “nelygaus paviršiaus” konotaciją (Zabarskaitė 1995: 197–198). Tą pastebėjo ir mįslių kūrėjai. Vilna koduojama žodžiu šešuols kemuols (Šešuols kemuols – šimtašakis belapis), o antklodė mįslėje vadinama šipkiliu tipkiliu (Šipkily s tipkily s: “Lipk ant manęs”). Garso /ž/ “šviesos, žibėjimo” konotacija (Zabarskaitė 1995: 197 ) yra koduojamo žodžio ugnis raktas. Ugnis vadinama žala žalaičiuke (Žala žalaičiukė dangų laižo). Taigi kai negalime rasti koduojamojo žodžio leksinio arba semantinio rakto, galima pamėginti jo ieškoti garsinėje žodžio-kodo struktūroje. Mūsų aptarti pavyzdžiai rodo, kad šis kelias taip pat nėra bevaisis. Tereikia atidžiau panagrinėti fonosemantikos dėsningumus, universalijas ir svarbiausias konotacines opozicijas. 3. Paaiškinimai. Kadangi specialiojoje terminijoje esama šiokio tokio įvairavimo, ypač kai kalbama apie tokią netradicinę lietuvių kalbotyros sritį kaip fonosemantika, manome esant reikalą paaiškinti, kad semantikos kategorijos ir sąvokos vadinamos vartojant J. Lyons’o terminus (Lyons 1968), fonologinės kategorijos, simboliai ir klasifikacijos, būtinos aprašant fonosemantikos reiškinius, deramai paaiškintos Alekso Girdenio “Fonologijoje” (Girdenis 1981). Vieną kitą semiotinį terminą galima rasti Algirdo Juliaus Greimo darbuose (Greimas 1989). Mįslės rinktos iš 5-ojo “Lietuvių tautosakos” tomo (LTs V), žodžių-raktų ieškota “Lietuvių kalbos žodyne” (LKŽ). 4. Išvados. Persasi viena kita bendresnė praktinė išvada ir teorinis apiben- 108 drinimas. Mįslių leksika nėra kvazileksikos sritis, bet pagal nustatomus semantinius dėsnius egzistuojanti lietuvių kalbos leksikos periferija. Ištyrus jos generalizacijos proceso dėsningumus, galima atskleisti mįslių žodžių semantinę struktūrą ir “nuskaidrinti” jų turinį. Išaiškėja, jog tokioje sudėtingoje ir daugiafunkcinėje struktūroje kaip kalba negali būti atsitiktinių dalykų. Ir kalbos žaidimas (juk mįslių kūrimas yra kalbos–nominacijos–komunikacijos žaidimas) žaidžiamas pagal semantikos taisykles. Semantinio ir fonosemantinio kodavimo dėsningumai yra analogiški pagrindinio leksikos fondo nominacinės veiklos procesams. Metaforų ir metonimijų kūrimas mįslėse gali būti “bandomoji medžiaga”, tiriant metaforines ir metonimines reikšmes, atsiradusias pagrindiniame leksikos fonde. Sudėtingesnės leksinės struktūros (metaforų) didesnė semantinė vertė (tikslumas, nesinonimiškumas, leksinės tautologijos vengimas) mįslėse galbūt koreliuoja ir kituose leksiniuose, teksto, o gal ir ne tiek sudėtingų kalbinių struktūrų sluoksniuose. Garsai-raktai rodo, kad tiriant leksikos periferiją, fonosemantikos dalykų nereikėtų ignoruoti. Jie gali šį tą paaiškinti, nes turi savų universalijų, kurių, kaip matėme, neigti nederėtų. Iš praktinių dalykų pasakytini du: iš pirmo žvilgsnio nepaskaitomą mįslės žodį galima “skaityti”, t.y. jis nėra beprasmis. Toks mįslės žodžio skaitymo būdas gali pagelbėti susidaryti metoniminių ir metaforinių reikšmių skyrimo kriterijus, kurie ne visada esti aiškūs, analizuojant metonimijas ir metaforas ir skiriant jas praktiškai. Ir pagaliau – mįslių leksika yra tikrų tikriausia prasmės tako sąmoninga imitacija, kurios tyrinėjimas išties įdomus. LITERATŪRA G i r d e n i s A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. G r e i m a s A. J. 1989: Semiotika, Vilnius: Mintis. J a k o b s o n W., W a u g h L. 1979: The Sound Shape of Language, Bloomington and London: Indiana University Press. LTs V – Lietuvių tautosaka 5, Vilnius: Mintis, 1968. L e v i n J. M. 1978: Semantičeskaja struktura zagadki. – Paremiologičeskij sbornik, Moskva: Nauka, 283 – 315. LKŽ I₂–II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941; 2, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla, 1947. LKŽ I₂–II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968 – 1969. LKŽ III – XVII – Lietuvių kalbos žodynas 3 – 6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7 – 9 : Mintis, 1966, 1970, 1973; 10 – 15 : Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16, 17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996. L y o n s J. 1968 : Introduction to Theoretical Linguistics, Cambridge: G. B. Z a b a r s k a i t ė J. 1995 : Ištiktukų priebalsių fonosemantika (vienanariai priebalsių junginiai). – Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 187–204. 109 THE PECULIARITIES OF CODE – WORD SEMANTICS IN RIDDLES Summary Tthe paper investigates the ways the vocabulary of riddles is made up. It is created by coding words which are to be guessed. There are two ways of coding: semantic and phonosemantic. The semantic structure of coding has three components: the word under coding, the code-word, or the riddle word, and the key-word. The relation between the code-word and the word under coding be metonymic or metaphoric. The coding process is different: in metonymic coding, the figurative semes of the word under coding change places, while metaphorisation is caused by the analogy between the free structure of the signited and the semantics of the code word. The analogy is indicated by the key-word. The key to phonosemantic code is the connotation of the sound. In this kind of coding the phonosemantic (l) : (r) opposition, the opposition of the high : low tone vowels are observed, the most frequent connotations of the consonants (s) : (ž) are realized. A conclusion can be made that the vocabulary of riddles is made up by consciously imitating the path of the meaning which is being generated. 110