Sijono pavadinimai lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Danutė SABALIAUSKAITĖ-LIUTKEVIČIENĖ SIJONO PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE Sijonas — “moteriškas drabužis, einantis nuo juosmens žemyn“. Bendro indoeuropietiško realijos pavadinimo nėra, kadangi ir pati realija atsirado gerokai vėliau. Pavyzdžiui, graikų bei romėnų klasikiniame kostiume sijono dar nėra (Buck 1949: 423). Sijono, kaip atskiro drabužio, X-XII a. Europoje, matyt, dar nebuvo (Adomonis 1976: 94). Jo funkcijas veikiausiai atliko tam tikras nesusiūtas drabužis, sudarytas iš kelių palų, kurias laikė prijuostė ir juosta. Duomenų, tiesa, labai menkų, apie šį drabužį yra jau iš VI a. (Volkaitė-Kulikauskienė 1970: 129— 130; At Pr 23). Yra nuomonių, kad prie tokio sijono buvo prisiūta liemenėlė (Adomonis 1976: 94). Toks nesusiūtas drabužis su palaidine ir sudarė moterišką kostiumą ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje bei Latvijoje. Beje, vėliausiai šis drabužis išnyko Estijoje — XIX a. pirmojoje pusėje jis ten dar buvo paplitęs. Lietuvoje jis išnyko gerokai anksčiau, tačiau nuo šio drabužio prie susiūto sijono įvairiose Lietuvos vietose pereita ne vienu metu. Apie šį procesą labai trūksta duomenų, tačiau, remiantis ikonografine medžiaga bei inventorinėmis knygomis, galima teigti, kad XVI a. Lietuvoje jau vyravo susiūtas sijonas (At Pr 22-23). Rytų Prūsijoje tas nesusiūtas drabužis išsilaikė ilgiau, jis buvo dėvimas dar XVIIXVIII a. (Brand 1702: 96-97; Lepner 1744: 67-68; Mastonytė 1967: 9). Koks buvo šio drabužio (ar sijono) pavadinimas, nėra visiškai aišku. Kai kurių autorių nuomone, jis galėjo būti vadinamas margine. Dabar šis pavadinimas reiškia tiesiog margą sijoną. Jei laikysimės prielaidos, kad iš tiesų XVIII a. Rytų Prūsijoje dar buvo paplitęs toks “nesusiūtas sijonas", visai įmanoma, kad būtent jį turėjo galvoje K. Donelaitis “Metuose" rašydamas: “ O mergaitės krosytų marginių nekenčia)... O nenaudėlės mergaitės su kedelačiais... pasirodyt jau nesigedr’ (Vd 351, 353). Galbūt čia užfiksuotas tas perėjimas nuo nesusiūto prie susiūto sijono? Šiaip ar taip, XIX a. sijonas buvo viena svarbiausių moteriško kostiumo dalių. Turint galvoje, kad neretai buvo dėvimas ne vienas, o keli vienas ant kito apsegti sijonai, kad jų būta įvairių spalvų, įvairių raštų ir pan., šios realijos pavadinimų lietuvių kalboje yra nemažai. Pagrindinis šio drabužio pavadinimas yra bendrinės kalbos žodis sijonas (dar esama variantų sejonas, sėjonas, sajonas). Tai baltarusizmas, plg. s. brus. CAgHB “storas apatinis sijonas; vilnonis naminis sijonas" (Fraenkel 1955-1965: 756; Skardžius 1931: 195; Palionis 1967: 280; Zinkevičius III 137; Sabaliauskas 1990: 250), dar plg. brus. dial. cagH, cerarr (DABM 933, 934, 937,938). Šį žodį vartoja ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. lenk. sajan “siauras vyriškas palaidinis; tam 88 tikra plati moteriška suknia”, rus. cagH “sarafanas, aukštas sijonas". Į slavų kalbas jis atėjo iš italų kalbos, plg. it. saione : saio “kareiviška striukė", toliau sietinas su lot. sagum “trumpas kariškas apsiaustas“ (Brūckner 1927: 479; Borejszo 1990: 176; Fasmer III 567). Šis skolinys yra ir latvių kalboje, plg. la. sijans “sijonas” (At Pr 12 ž.). Veikiausiai tai lituanizmas, nes užfiksuotas tik Latvijos pasienyje prie Lietuvos. Raštų variantas sejonas, kuris veikiausiai atsirado lietuvių kalboje greta varianto sajonas, pasirodė jau XVII a. (SD (1)71, (3)152 — vasarinio apsiausto reikšme; Skardžius 1931: 195.) Sijonas pradėtas fiksuoti kiek vėliau, XVIII a. pab. — XIX a. pr. raštuose (D. Pošk; P). Visi trys variantai randami XIX a. žodynuose bei tautosakos rinkiniuose (Sut; N; Kos 90; J; JV 988). Dabar įsigalėjęs variantas yra sijOnas. Šis pavadinimas, anksčiau vartotas daugiau Žemaičiuose bei Užnemunėje, ima stumti iš vartosenos kitose Lietuvos tarmėse paplitusius pavadinimus, pvz., andarokas (LKA I 193; DūnŽ 531; DrskŽ 324; LKŽ XII 17, 317, 538). LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVADINIMAI Galima sakyti, kad vienintelis nežymėtas lietuviškos kilmės pavadinimas, reiškiantis sijoną apskritai, yra apsagalas: apsčėpgti. Žodis retai tevartojamas, pasitaiko daugiau vėlesniuose raštuose (V. Krėv; Vaižg; A. Vien; LKŽ I, 256). Dar vienas kaip ir neutralus pavadinimas yra skraidonas. Tačiau tvirtai teigti, kad jis neturi kokio nors papildomo semantinio ar stilistinio požymio, būtų per drąsu, kadangi trūksta duomenų — žodis randamas tik A. Juškos žodyne (LKŽ XII 1031). Apie jį galima pasakyti tik tiek, kad veikiausiai tai lietuviškos kilmės žodis, sietinas su liet. skraistė, skraidyti. Kiti pavadinimai yra jau semantiškai konotuoti, turi dar kokią papildomą reikšmę. Sąlygiškai juos galima būtų suskirstyti į du pogrupius: pavadinimus, nurodančius sijono paskirtį, ir pavadinimus, apibūdinančius jo išvaizdą (spalvą, formą ar medžiagą, iš kurios pasiūtas). Pirmajam pogrupiui priklausytų žodžiai, reiškiantys apatinį sijoną. apatinė, apatinis, apatinūkas, apatininkas, apatninkas: apatinis, -ė. Leksema apatinė pirmą kartą užfiksuota 1644 m. (SP II 177). Vienas kitas iš šių variantų vartojami kai kuriose šnektose, tačiau tiksliai apibrėžti vartojimo arealą būtų sunkoka (LKŽ I, 185). Pastaruoju metu įsigali bendrinės kalbos žodžiai apatinis bei apatinūkas. Jie reiškia ne tiek apatinį sijoną, kiek tam tikrą apatinį moterišką drabužį (DŽ, 18). padurikai: padufkas“ sijono apačia", padūrti“ pridurti, prisiūti" (Būga II 391). Tai senas žodis, užfiksuotas XVII-XIX a. raštuose (Lex 100; C II 826; R 267; K II 276; Kos 223; LKŽ IX 62). Dabar šia reikšme nebevartojamas. Įprastinė reikšmė yra “sijono apačia". Ją žodis turi ir dabar. pasagalas, pasagūtė, pasaga, pasegalas, pasegamoji, pasegūtė, paseginė, 89 pasegtinė, pasegas, pasegtinis “t.p.”: pasėgti. Vartojama uteniškių bei šiaurinėje vilniškių šnektos dalyje, pasitaiko raštų kalboje (Blv; LzP; NdZ; LKŽ IX 442, 461). pavilkinys, pavilkinis, pavilkinė: pavilkti. Vartojamas Žemaičiuose, pateikiamas XX a. žodynuose (NdŽ; DiinZ 252; LKŽ IX 696; DŽ, 531). XX a. raštų kalboje pavilkinys kartais vartojamas “vyriško berankovio rusų drabužio" reikšme. prisisegalas: prisisėgti. Vartojamas Baltarusijos lietuvių Rodūnios šnektoje (LKŽ X 759). Antrajam pogrupiui priskirtini šie pavadinimai: aptrauktinis | “sijonas, juosmenyje sutrauktas ant virvutės“: aptraukti. Ši reikšmė reta (LKŽ I, 274). Kartais taip įvardijami aptraukti kailiniai. drobinūkas “drobinis sijonas": drobinis, -€. Pasitaiko tam tikrose rytų Lietuvos vietose (ESK). išilginė “išilgai drūžėtas sijonas", is7/ginis “toks drabužis, sijonas su liemeniu, pasiūtas iš vieno": išri(gas. Fiksuotas iš raštų (K II 133; M. Valanč; Š; LKŽ IV 187, 188). keršėtis “tokios rūšies sijonas": kefšas. Pasitaiko Žemaičiuose (LKŽ V 623). klostinė “ilgas senovinis sijonas": k/dsté. Retas (Srv; LKŽ VI 149). marginė “raštuotas sijonas; sijonas": margas (Skardžius 1943: 265; Buck 1949: 423). Šį žodį randame jau 1601 ir 1606 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstuose, plg. morgienia, morginia“ margas audeklas, sijonas“ (Jablonskis 1941: 128, 360; Zinkevičius III 120-121). Taigi bent jau tuo metu pavadinimas, matyt, buvo vartojamas ir Didžiojoje Lietuvoje. Mažosios Lietuvos tarmėse XVIIIXX a. jis buvo paplitęs gana plačiai (Brand 1902: 95; K. Donel; MŽ 158; Glagau 1970: 235; Kapeleris 1970: 347; LB 39; KlvD 373; K 1461, 462; II 133). Šileksema XIX a. pasitaikydavo ir šiaurės rytų Žemaičiuose, tačiau čia dažniau reiškė pečių apdangalą (At Pr 163). Dabar tarmėse žodis retai tevartojamas, sijono reikšme aptinkamas tik kai kuriose Žemaičių vietose (LKŽ VII 853; Janavičienė 1992: 77). Užfiksuotas jis ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DZ, 382). Tačiau apskritai jprastesné jo reikšmė yra “margas audeklas", plg. dar liet. margénis “raštuotas, languotas audeklas“, margiénis“prastas naminis spalvotas audeklas”, marginys “margas naminis marškonis audeklas". Pagal kai kuriuos šaltinius, XIX a. gale tokia leksema (skolinys iš lietuvių kalbos) buvo žinoma ir kai kuriose Latvijos vietose, tačiau ten ji, kaip dažniausiai ir Žemaičiuose, reiškė tam tikrą pečių apdangalą (At Pr 22). Tarp kitko, ir estų kalboje neretai tas pats žodis reiškė ir pečių apdangalą, ir anksčiau minėtą nesusiūtą sijoną (At Pr 23). Iš lietuvių kalbos šis žodis pateko į kai kurias lenkų bei baltarusių tarmes, plg. lenk. marginja “lininiy gijų, maišytų su vilna ir medvilne, audeklas“ (Urbutis 1992: 65; Laučiūtė 1982: 80), brus.vMapreHs5 “languotas audeklas“ (SBG III 32). Šis lituanizmas vartotas ir vokiečių Rytų Prūsijos tarmėse, plg. vok. Marginne 90 “margas sijonas", tik jis kartais klaidingai siejamas tiesiog su liet. margas, o ne su liet. margine (Bielfeldt 1970: 49; Skardžius 1972: 92). pašlavinis “toks skersdryžis sijonas": pašlūoti. Retas žodis (LKŽ IX 574). puskudtis, puškūotinis “sijonas iš gurguliuoto audeklo": puškūotas, puskas. Užfiksuota Plungės apylinkėse (LKŽ X 1116). rainys, rainėlė, rainiukas “rainas sijonas": rdinas. Randamas kai kurių XIXXX a. rašytojų raštuose (Blv; A. Vien). Vartojamas panevėžiškių šnektoje, pasitaiko kai kuriose kitose Lietuvos vietose (LKŽ XI 55, 56; ESK). rėžinis “storas šiurkštus sijonas": rėžis. Užfiksuotas apie Uteną (LKŽ XI 507). ruožinėlis, ruožūotinis “ruozuotas sijonas": rūožas. Pasitaiko tam tikrose Lietuvos vietose (LKŽ XI 982, 983). skefsé, skersinaitė, skersinis, skersinūkas “skersadryžis sijonas". Vartoja žemaičiai, kai kurios vakarų bei pietų aukštaičių šnektos, pasitaiko XX a. raštuose, bendrinės kalbos žodis (NdŽ; V. Krėv; Mastonytė 1964: 145; LKŽ XII 825, 827; DŽ, 701). smulkinūkas “smulkaus rašto sijonas": smu/kus. Užfiksuotas apie Rietavą (LKŽ XIII 221). šimtaklostis, simtakloste “klostytas moteriškas drabužis (ppr. sijonas ar švarkelis)": širūtas+ klostė. Retas (LKŽ XIV 815). SLAVIZMAI POLONIZMAI ¢emOras “platus senų moterų nešiojamas sijonas", plg. lenk. czamara “ilgas vyriškas viršutinis drabužis“ (LKŽ II, 67). Gana retas žodis, šia reikšme užfiksuotas apie Jurbarką. Yra toks pavadinimas ir baltarusių kalboje, plg. gamapka “ilgas viršutinis drabužis iš gelumbės". Į lenkų kalbą žodis atėjo XVI a. per italy, plg. it. cimarra, it. dial. aciamarra “ilgas drabužis; kailiniai“, arba per ispanų kalbą, plg. isp. chamarra (s. isp. gamarra) “kailiniai”, iš arabų kalbos, plg. arab. sammur “kailiniai; kailis" (Borejszo 1990: 134; Bartkiewicz 1974: 150; Fasmer IV 330). Lietuvių kalboje kur kas dažnesnis šios šaknies pavadinimas cemdrka “toks viršutinis drabužis" (Guzevičiūtė 1991: 4, 17, 18; LKŽ II, 66). pasamėonai “kasdieninis, paprastas sijonas ar šiaip drabužis", plg. lenk. pasamon“kraštelis, suknelės apvadas" (Fraenkel 1955-1965: 543; LKZ IX 453). Šiaip lietuvių kalboje dažnesnės reikšmės yra “ilgo sijono ar drabužio apačia; sijono apvadai". Į lenkų kalbą žodis atėjo XVI a. iš italų, plg. it. passamano “t.p.” (Brūckner 1927: 338; Borejszo 1990: 166). Lietuvių kalboje sijono reikšme vartojamas kai kuriose pietų bei pietvakarių Lietuvos vietose, taip pat Punske (LKŽ IX 453). žerstūkas, Zerstukas “sijonas”. Kilmė ne visai aiški. Veikiausiai atėjo per 91 lenkų kalbą, plg. lenk. szorstuch“prijuostė“, szarstuch “skara; prijuoste”. Į lenkų kalbą žodis atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vid. vok. a. schurztuoch “prijuoste; toks drabužis; viršutinis drabužis; palaidinė" (Brūckner 1927: 541, 552; Borejszo 1990: 181). Vokiškos formos sudarytos iš dviejų žodžių: Schurz “prijuostė" + TZūch “skepeta, skuduras” (Grimm XV 2070). Pavadinimas gana retas, pasitaiko kai kuriose piety bei pietvakariy ir ryty Lietuvos vietose (LKA I 115 ž., 193; LKZ K; LEB 344; Mastonyté 1961: 179). Daug dažniau lietuvių kalboje vartojami šių šaknų žodžiai, patekę iš vokiečių ar lenkų kalbų ir turintys prijuostės reikšmę, plg. Šiurstokas, siurctukas, Ziurstokas, žiurstokas, šerštūkas, sestukas (Alminauskis I 127, 150; LKZ XIV 667, 698, 967). Raštuose kaip atskiri variantai fiksuojami jau nuo XVI-XVII a. (s7urctukas — BB1Moz 3, 7; Sestukas — SD(3) 437). BALTARUSIZMAI kabačikas “nusinešiojęs, palaikis sijonas", plg. brus. x20arrikx : Ka6ar“ (šilta) liemenė". Žodis paplitęs ir kitose slavų kalbose, plg. lenk. kabat“toks aptemptas palaidinis; durtinys”, rus. x204r, ček. kabatir kt. Kai kuriose jų jis buvo žinomas jau X-XI a., plg. s. sl. x262r5B5 “toks ilgas užsagstomas drabužis" (Niderle 1956: 230). Į baltarusių kalbą žodis veikiausiai atėjo iš lenkų kalbos (ĖSBM IV 9; SBG II 352). Lenkai jį XV a. perėmė iš vengrų, plg. vengr. kabat “surdutas”. Tolesnė žodžio kilmė gana neaiški. Panašių pavadinimų esama persų, arabų, graikų, tiurkų ir kt. kalbose (Stawski II 9; Borejszo 1990: 145; Fasmer II 150; Machek 1968: 233). Šia reikšme lietuvių kalboje retas (Škn; LKŽ V 3). Kiek dažniau vartojami taip pat iš slavų perimti kabacius, kabacikas, kabaciukas, kabacikas “suknelė be rankovių“, kobotas, kabotas “berankovis šiltas moteriškas drabužis; liemenė“ (LKŽ V 3, 26; VI 281). kvalbonučtis (hibr.) “sijonas su klostémis”, plg. liet. kva/bonas “mot. drabužių (ppr. sijono, prijuostės) pagražinimui prisiūti tam tikri raukčiai, klostės", plg. brus. xBa/s5OyorHa“ klostėtas apsiuvas, rauktinukas”. Gana retas pavadinimas (Ggr; LKŽ VI 1039). kvaldėtis (hibr.) “toks klostytas sijonas”, plg. liet. kva/da “klosté”, brus. xBaJ/pta “t.p.” Retas žodis (Sts; LKZ VI 1039). spadnycia, spadnincia, spadnica, spadnyca, sparnycia, spanycia “sijonas (ppr. pirktinio audeklo); apatinis sijonas". Veikiausiai atėjo iš baltarusių kalbos, plg. brus. crrazHina, crraHiga “sijonas” (LKA I 193). Kai kurie variantai galėjo kartais patekti ir iš lenkų kalbos, plg. lenk. spodnica, spodnica “t.p.” Lenkų kalbos pavadinimas kilo iš lenk. spodni “apatinis": spod<pod “po” (Brūckner 1927: 424-425; Buck 1949: 423). Lietuvių raštuose šis žodis pasirodė tik XX a. (NS 130; NdZ). Vartojamas daugiausia rytinėse Snektose, tačiau pasitaiko ir piety bei vakarų Lietuvoje (LKA I 115 ž.; LzŽ 242; DrskŽ 340; LKŽ XIII 307, 332). 92 šimtakvėldis, šimtakvoldė (hibr.) "klostytas moteriškas drabužis, ppr. sijonas ar švarkelis, Simtaklostis”: Šimtakvoldis, -e “su daugeliu klosčių" < Šrrūtas + kvoldas “klostė", plg. brus. xBavyra “t.p.” Retas žodis, pasitaiko XX a. kalboje (LKŽ XIV 815). Lietuvių kalboje vartojami ir panašūs hibridai šimtakvaldė “klostytas $varkelis”, Šimtakvolde “moteriška sermega” (LKŽ XIV 815). NEAPIBREŽTIEJI SLAVIZMAI andarėkas, anderokas, andarékas, anderėkas “sijonas”, plg. lenk. andarak “t.p.”, brus. aHgapak, aH/[92paK “naminis juostuotas ar languotas sijonas" (Fraenkel 1955-1965: 10; LKA I 193). Žodis vartojamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. aHzapak, Mi “vilnonis sijonas; apatinis sijonas“, ukr.azyrapaK sijonas", bulg. aHzapak “t.p.”. Kilmė nėra visiškai aiški, bet veikiausiai į slavų kalbas pateko iš vokiečių kalbos, plg. vok. Underrock“apatinis sijonas“ < unter “po” + Rock “sijonas” (Fasmer I 78; ĖSBM I 112-113; Kartowicz I 35). Šį pavadinimą yra pasiskolinę ir estai, plg. undruk, undrok, undrek“ sijonas" (At Pr 12 ž.). Lietuvių raštuose žodis pradėtas fiksuoti tik XIX a. (JD 107). Tačiau į lietuvių kalbą jis turėjo patekti gerokai anksčiau, kadangi tai vienas labiausiai Lietuvoje paplitusių sijono pavadinimų šalia Žemaičiuose ir Užnemunėje vartoto szjonas (LKŽ I, 134, 135; LKA I 115 ž., 193; LzŽži21; DrskŽ 15; Dub 196). Dabar andaroką i iš vartosenos išstumia bendrinės kalbos žodis sijonas. Su andarokas veikiausiai sietini ir vietovardžiai Andarokine, Andarokinės tiltas (Būga 111 454). Lietuvių kalbos dirvoje atsirado ir šio pavadinimo vedinių, turinčių stilistinę konotaciją, plg. andarėkšlis, andarokšlis “senas, prastas sijonas". Šių žodžių pasitaiko ir Baltarusijos lietuvių šnektose (LKŽ I, 134). indarokas “sijonas", plg. lenk. indarak, brus. dial. xHnzHepak “t.p.” (LKA I 193; Fraenkel 1955-1965: 10; Būga III 454). Į slavų kalbas atėjo veikiausiai iš vokiečių kalbos, plg. vok. Unterrock “apatinis sijonas" (Brūckner 1927: 92; Borejszo 1990: 143-144; Bartkiewicz 1974: 174; ESBM I 112-113). Lietuviy kalboje tai Zymiai retesnis variantas nei andarokas (J; JR 67; LKA I 193; LKZ IV 105). Dar zr. andarcokas. jupikas, jupikis “sijonas”, pajupa (hibr.) “apatinis sijonas”, plg. liet. jupa “toks viršutinis drabužis“, jupkis “moteriškas švarkas", kurie savo ruožtu sietini su lenk. jupa, jupka, s. brus. roma “senoviškas moteriškas drabužis; striukė", ronka sijonas". Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vok. Joppe, Juppe “švarkas, liemenė". Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. giuppa “švarkas; apatinis drabužis", gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba “viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis; apatinis medvilninis drabužis“ (Brūckner 1927: 209; Stawski I 591; Fasmer IV 525; Kluge 1957: 333; Pfeifer 599-600). Pažymėtina, kad tas pats arabiškas žodis buvo ir liet. s7ba, Ziponas pirminis šaltinis. Taip sijoną vadina pietų žemaičiai raseiniškiai (LKŽ IV 430; LKA I 193). 93 Variantas pajupa fiksuojamas senuosiuose raštuose (C II 323; B; [K]; LKŽ IX 136). lionas “sijonas”, plg. rus. Ca/rOI, brus. caror, lenk. salopa “toks viršutinis moteriškas drabužis, apsiaustas". Į slavų kalbas žodis pateko iš Vakarų Europos, plg. pranc. salope, vok. Saloppe “moteriškas apsiaustas" (Fasmer III 550; Kartowicz VI 12; Kluge 1957: 621-622; Dauzat 1954: 17). Tai retas pavadinimas, pasitaikantis rytų Lietuvoje (LKZ XII 354). Dažniau lietuvių kalboje vartojami sa/opas, saliopas, sėliopas “šiltas ilgas moteriškas apsiaustas; apsiaustas" (LKŽ XII 81, 82, 354). sukenka, sukienka “sijonas”, plg. lenk. sukienka : suknra““ suknelė" (Borejszo 1990: 180), brus. cykeHka : CYKHA “t.p.”. Vartojamas apie Druskininkus bei kai kuriose Baltarusijos lietuvių šnektose (DrskŽ 355; LKA I 193). Dar žr. suknėlė. suknėlė (hibr.), suknia “sijonas”, plg. brus. cyKHz “vilnonis sijonas; suknelė" (LKA I 193), lenk. suknia““ suknelė; tam tikras klostytas sijonas" (Fraenkel 1955— 1965: 938). Žodį turi ir kitos slavų kalbos, plg. rus. cyKHg “suknelé”, ček. sukne “sijonas” ir kt. Tai slaviškos kilmės žodis, sietinas su rus. cyKzio, lenk. sukno “gelumbė", kurie savo ruožtu sietini su veiksmažodžiu * sskati, plg. rus. CVKA2TB “vyti”, lenk. sukac “sukinéti” (Fasmer III 799; Brūckner 1927: 525; Buck 1949: 423). Sijono reikšme jj vartoja tik piety aukštaičiai (DrskZ 355; Mastonyté 1961: 178; LKA I 193; LKZ XIV 77). GERMANIZMAI kedelys, kėdilis“ sijonas, apatinis sijonas", plg. vok. žem. keddel, Rytų Prūsijos vok. kédel “trumpas apsiaustas; sijonas" (Alminauskis I 64; Būga II 296; Fraenkel 1955-1965: 234). Tai tarminė vok. Kitte/“ (darbinis) chalatas; palaidinė; švarkas“ forma. Į Europos kalbas žodis atėjo iš arabų kalbos, plg. arab. gutn, gutun “medvilne”, vokiečių kalbą jis pasiekė XII a. (Kluge 1957: 371; Pfeifer 658; Klein 848). Būta mėginimų aiškinti šį žodį germanų ar apskritai indoeuropiečių kalbų duomenimis (Vries 1971: 317). Lietuvių kalboje kedelys pirmą kartą užfiksuotas XVII a. (Lex 54 (švarko reikšme); Pr LXVII 19). Randamas vėlesniuose Mažosios Lietuvos žodynuose, tautosakos rinkiniuose, pasitaiko K. Donelaičio kūriniuose (B; R 384; MŽ 5 16; K; N; KZ: Jrk12; KIvD 35; KlpD 19; Kabelka 1964: 109). Aptinkamas ir A. Juškos žodyne bei jo tautosakos rinkiniuose (J; JD 258; JV 1022). Šį pavadinimą vartoja vakarų žemaičiai, Klaipėdos krašto aukštaičiai ir dalis vakarų aukštaičių kauniškių (LKA I 115 ž., 193; At Pr 12 Ž.; LKŽ V 480, 482). Iš vokiečių šį žodį pasiskolino ir latviai, plg. lat. kedele, kedelis “sijonas”, Kuršių nerijos kuršininkai, plg. kuršinink. kedile “t. p.”, ir lenkai, plg. lenk. kiedel “palaidinis” (Sehwers 1953: 62, 232; ME II 359; Pietsch 1982: 78; Stawski 94 IT 179-180). Lietuviy kalboje vartojami ir kiti iš to paties šaltinio kilę pavadinimai, plg. kedelys “švarkas", kitelis, kitlius “kariško sukirpimo švarkas; drobinis švarkas“ (LKŽ V 480, 904, 905). nyderis “apatinis (sijonas)”, plg. vok. pied “Zemyn”. Randamas Kuršėnų apylinkėse (DūnŽ 513). rūikis, razkinis, raikis, raikinis “pakulinis sijonas; apatinis sijonas", plg. vok. Rock “sijonas” (Alminauskis I 113; Fraenkel 1955-1965: 746). K. Būgos nuomone, skolinys į lietuvių kalbą patekęs per kuršių kalbą (Būga II 304), tačiau veikiausiai jis gautas tiesiai iš vokiečių kalbos. Mat kai kuriose Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse po 0 buvo tariamas pereinamasis garsas 2/iJ. Todėl raikis kildintinas iš Rytų Prūsijos ro2k “sijonas” (Čepienė 1994: 160). Vokiečių Rock kilmė gana neaiški. Vieni kalbininkai mėgina jį sieti su s. air. rucht “tunika, vilnonis apatinis vyriškas drabužis", kiti mano, jog tai germaniškos kilmės žodis (Kluge 1957: 604; Pfeifer 1133). Šis sijono pavadinimas vartojamas kai kuriose Žemaičių vietose, randamas keliuose XIX a. pab. — XX a. žodynuose (J rūikinis prasto drabužio reikšme; KŽ; LKŽ XI 51, 911; LKA I 115 ž., 193). šiūršė “apatinis sijonas“, plg. vok. Schurze, Rytų Prūsijos vok. sorz, sšertš “prijuostė" (Alminauskis I 150; Fraenkel 1955-1965: 1316). Tai tarminės vok. Schurz, Schiirze formos. Pavadinimas yra germaniškos kilmės, siejamas su angl. shirt “marškiniai", short “trumpas” (Kluge 1957: 685). Pirminė shirt reikšmė buvo “trumpas drabužis" (Klein 1436). Pasitaiko lietuvių raštų kalboje (Kos 159; NdZ; LKZ XIV 966). Žodis vartojamas ir prijuostės reikšme. šlėbė “sijonas”, plg. vok. dial. schlabbe “(vaiky) prijuostėlė, seilinukas” (LKŽ XIV 1031-1032; Frischbier II 277). Tai vokiškos kilmės žodis, plg. vok. schlabbern “šliurpti, srebti” (Grimm XV 229, 230). Sijono reikšme labai retas (LKŽ XIV 1032). Dar gali reikšti ilgą, su rankovėmis, per galvą velkamą viršutinį moterų ar vaikų drabužį, trumpą viršutinį drabužį be rankovių (ppr. šiltą, kailinį), liemenę, švarką, suknelę be rankovių. šliūcas “sijonas su šoniniu skeltuku”, plg. vok. Schlitz “sijono skeltukas” (Frischbier II 287; LKŽ XIV1087). Germaniškos kilmės žodis (Kluge 1957: 659). Lietuvių kalboje tai labai retas skolinys. NEAIŠKIOS KILMĖS PAVADINIMAS liūčius, /fūčas, ličas “nudėvėtas, prastas sijonas". E. Fraenkelis jį kildina iš vokiečių kalbos, plg. vok. Litze “juostelė, apvadas“ (Fraenkel 1955-1965: 363). Galbūt žodį būtų įmanoma sieti su lenk. fyczak “maiSinis audeklas". Lietuvių raštuose žodis pasirodė tik XX a., jis randamas plote tarp Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių ir Kėdainių (LKŽ VII 95 400, 597; LKA 1115 ž., 193). Kaip matome, rasta apie 40 sijono pavadinimų (į šį skaičių neįeina variantai). Apie pusė jų atsirado lietuvių kalboje. Tačiau lietuviškosios kilmės pavadinimai nėra labai dažni. Netgi pagrindinis šio drabužio pavadinimas yra baltarusizmas — sijonas. Antrasis pagal paplitimą — taip pat slavizmas — andarokas. Beveik visi lietuviškos kilmės pavadinimai yra semantiškai konotuoti (išskyrus apsagalas ir galbūt skraidonas). 5 iš jų reiškia apatinį sijoną, 14 nusako sijono išvaizdą (spalvą, medžiagą, iš kurios jis pasiūtas). Pažymėtina, kad paprastai šie pavadinimai turi aiškiai apibrėžtą reikšmę. Trys lietuviškos kilmės pavadinimai fiksuojami jau XVII a. — tai apatinė, padurkai ir marginė. Kiti raštų kalboje pasirodo vėliau — XIX-XX a. 7 pavadinimai pateikiami Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993): apatinis (apatinūkas), apsagalas, padurkas, pasagalas, pavilkinys, marginė, skersė (beje, ne visi čia jie ir reiškia sijoną). Šnekamojoje kalboje kažin, ar visi jie vartojami. 22 sijono pavadinimai į lietuvių kalbą atėjo iš kitų kalbų. Kai kurie jų lietuvių kalbos tarmėse gana plačiai paplitę, kiti — retesni. Jų reikšmė dažnai nėra tokia aiškiai apibrėžta, kaip savos kilmės žodžių, plg. žerstūkas, žerstūkas “sijonas”; šerštūkas, šerštukas“ prijuostė; odinė prijuostė; prasta prijuoste”, Šiūrsė “apatinis sijonas; prijuoste”, Š/ėbė “sijonas; ilgas, su rankovėmis, per galvą velkamas viršutinis moterų ar vaikų drabužis; trumpas viršutinis drabužis be rankovių, liemenė, švarkas; suknelė, suknelė be rankovių“ ir kt. Daugiausiai skolinių į lietuvių kalbą atėjo iš slavų kalbų (čia skaičiuojami ir hibridai) — 15 (6 baltarusizmai, 3 polonizmai, 6 neapibrėžtieji slavizmai). Germanizmų rasta 6. Bendrinėje kalboje vartojami du svetimos kilmės pavadinimai: slavizmai szjonas ir suknia (suknčlė), bet tik pirmasis sijono reikšme. XVII a. raštuose fiksuojami du skoliniai: s7jonas (tiksliau — forma sejonas) ir germanizmas kedelys. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI TRL i Alminauskis K I: Die Germanismen des Litauischen. Die Deutschen Lehnworter im Litauischen 1, Kaunas, [1934]. At Pr — Hcropuko-stHorpaguieckuri arinac IlpkO6a/rruxn. Onexzaa, Pura: 3uHaTtHe,1986. B — Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum, darinnen... von Iacobo Brodovskij. (Rankratinis vokie€iy-lietuviy kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m.) Bartkiewicz M. 1974: Odziez i wngtrza domow mieszczanskich w Polsce w drugiej pofowie XVI iw XVII wieku, Wroclaw... etc.: Zaklad narodowy imienia Ossolifiskich Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. BB — Biblia tatai esti wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytasperJang Bre tk un a Lietuwos Plebong Karaliaucziuie. (1590 m. rankraštis.) Bdr-Jablonskis I. Budriy kaimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla, 1993. Bielfeldt H. H. 1970: Die baltischen Lehnworter und Reliktworter im Deutschen. — Domum Balticum, Stockholm. Blv-Jonas Balvočius — Gerutis (1842-1915), jo raštai. Borejszo M. 1990: Nazwy ubiorow w jezyku polskim do roku 1600, Poznan: Wydawnictwo 96