Sijono pavadinimai lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Danutė SABALIAUSKAITĖ-LIUTKEVIČIENĖ SIJONO PAVADINIMAI LIETUVIŲ KALBOJE Sijonas – “moteriškas drabužis, einantis nuo juosmens žemyn”. Bendro indoeuropietiško realijos pavadinimo nėra, kadangi ir pati realija atsirado gerokai vėliau. Pavyzdžiui, graikų bei romėnų klasikiniame kostiume sijono dar nėra (Buck 1949: 423). Sijono, kaip atskiro drabužio, X–XII a. Europoje, matyt, dar nebuvo (Adomonis 1976: 94). Jo funkcijas veikiausiai atliko tam tikras nesusiūtas drabužis, sudarytas iš kelių palų, kurias laike prijuostė ir juosta. Duomenų, tiesa, labai menkų, apie šį drabužį yra jau iš VI a. (Volkaitė-Kulikauskienė 1970: 129–130; At Pr 23). Yra nuomonių, kad prie tokio sijono buvo prisiūta liemenėlė (Adomonis 1976: 94). Toks nesusiūtas drabužis su palaidine ir sudarė moterišką kostiumą ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje bei Latvijoje. Beje, vėliausiai šis drabužis išnyko Estijoje – XIX a. pirmojoje pusėje jis ten dar buvo paplitęs. Lietuvoje jis išnyko gerokai anksčiau, tačiau nuo šio drabužio prie susiūto sijono įvairiose Lietuvos vietose pereita ne vienu metu. Apie šį procesą labai trūksta duomenų, tačiau, remiantis ikonografine medžiaga bei inventorinemis knygomis, galima teigti, kad XVI a. Lietuvoje jau vyravo susiūtas sijonas (At Pr 22–23). Rytų Prūsijoje tas nesusiūtas drabužis išsilaikė ilgiau, jis buvo dėvimas dar XVII–XVIII a. (Brand 1702: 96–97; Lepner 1744: 67–68; Mastonytė 1967: 9). Koks buvo šio drabužio (ar sijono) pavadinimas, nėra visiškai aišku. Kai kurių autorių nuomone, jis galėjo būti vadinamas margine. Dabar šis pavadinimas reiškia tiesiog margą sijoną. Jei laikysimės prielaidos, kad iš tiesų XVIII a. Rytų Prūsijoje dar buvo paplitęs toks “nesusiūtas sijonas”, visai įmanoma, kad būtent jį turėjo galvoje K. Donelaitis “Metuose” rašydamas: “O mergaitės krosytų marginių nekenčia/... O nenaudėlės mergaitės su kedeláčiais... pasirodyt jau nesigėdi” (Vd 351, 353). Galbūt čia užfiksuotas tas perėjimas nuo nesusiūto prie susiūto sijono? Šiaip ar taip, XIX a. sijonas buvo viena svarbiausių moteriško kostiumo dalių. Turint galvoje, kad neretai buvo dėvimas ne vienas, o keli vienas ant kito aps tegti sijonai, kad jų būta įvairių spalvų, įvairių raštų ir pan., šios realijos pavadinimų lietuvių kalboje yra nemažai. Pagrindinis šio drabužio pavadinimas yra bendrinės kalbos žodis sijōnas (dar esama variantų sejōnas, sėjonas, sajōnas). Tai baltar sizmas, plg. s. brus. саянь “storas apatinis sijonas; vilnonis naminis sijonas” (Fraenkel 1955–1965: 756; Skardžius 1931: 195; Palionis 1967: 280; Zinkevičius III 137; Sabaliauskas 1990: 250), dar plg. brus. dial. съян, съян(DABM 933, 934, 937, 938). Šį žodį vartoja ir kai kurios kitos slavų kalbos, plg. lenk. sajan “siauras vyriškas palaidinis; tam 88 tikra plati moteriška suknia”, rus. саян “sarafanas, aukštas sijonas”. Į slavų kalbas jis atėjo iš italų kalbos, plg. it. saione : saio “kareiviška striukė”, toliau sietinas su lot. sagum “trumpas kariškas apsiaustas” (Brückner 1927: 479; Borejzszo 1990: 176; Fasmer III 567). Šis skolinys yra ir latvių kalboje, plg. la. sijāns “sijonas” (At Pr 12 ž.). Veikiausiai tai lituanizmas, nes užfiksuotas tik Latvijos pasienyje prie Lietuvos. Raštų variantas sejōnas, kuris veikiausiai atsirado lietuvių kalboje greta varianto sajōnas, pasirodė jau XVII a. (SD (1)71, (3)152 – vasarinio apsiausto reikšme; Skardžius 1931: 195.) Sijōnas pradėtas fiksuoti kiek vėliau, XVIII a. pab. – XIX a. pr. raštuose (D. Pošk; P). Visi trys variantai randami XIX a. žodynuose bei tautosakos rinkiniuose (Sut; N; Kos 90; J; JV 988). Dabar įsigalėjęs variantas yra sijōnas. Šis pavadinimas, anksčiau vartotas daugiau Žemaičiuose bei Užnemunėje, ima stumti iš vartosenos kitose Lietuvos tarmėse paplitusius pavadinimus, pvz., andarōkas (LKA I 193; DūnŽ 531; DrskŽ 324; LKŽ XII 17, 317, 538). LIETUVIŠKOS KILMĖS PAVADINIMAI Galima sakyti, kad vienintelis nežymėtas lietuviškos kilmės pavadinimas, reiškiantis sijoną apskritai, yra apsagalas: apsėgti. Žodis retai tevartojamas, pasitaiko daugiau vėlesniuose raštuose (V. Krėv; Vaižg; A. Vien; LKŽ I₂ 256). Dar vienas kaip ir neutralus pavadinimas yra skraidōnas. Tačiau tvirtai teigti, kad jis neturi kokio nors papildomo semantinio ar stilistinio požymio, būtų per drąsu, kadangi trūksta duomenų – žodis randamas tik A. Juškos žodyne (LKŽ XII 1031). Apie jį galima pasakyti tik tiek, kad veikiausiai tai lietuviškos kilmės žodis, sietinas su liet. skraistė, skraidyti. Kiti pavadinimai yra jau semantiškai konotuoti, turi dar kokią papildomą reikšmę. Sąlygiškai juos galima būtų suskirstyti į du pogrupius: pavadinimus, nurodančius sijono paskirtį, ir pavadinimus, apibūdinančius jo išvaizdą (spalvą, formą ar medžiagą, iš kurios pasiūtas). Pirmajam pogrupiui priklausytų žodžiai, reiškiantys apatinį sijoną. apatinė, apatinis, apatinūkas, apatinīinkas, apatinīkas: apatinis, -ė. Leksema apatinė pirmą kartą užfiksuota 1644 m. (SP II 177). Vienas kitas iš šių variantų vartojami kai kuriose šnektose, tačiau tiksliai apibrėžti vartojimo arealą būtų sunkoka (LKŽ I₂ 185). Pastaruoju metu įsigali bendrinės kalbos žodžiai apatinis bei apatinūkas. Jie reiškia ne tiek apatinį sijoną, kiek tam tikrą apatinį moterišką drabužį (DŽ₃ 18). padūrkai: padūrkas “sijono apačia”, padūrti “pridurti, prisiūti” (Būga II 391). Tai senas žodis, užfiksuotas XVII–XIX a. raštuose (Lex 100; C II 826; R 267; K II 276; Kos 223; LKŽ IX 62). Dabar šia reikšme nebevartojamas. Įprastinė reikšmė yra “sijono apačia”. Ją žodis turi ir dabar. pāsagalas, pasagūtė, pasagà, pāsegalas, pasegamōji, pasegūtė, pāseginė 89 pasegtinė, pásegas, pasegtinis “t.p.”: pasėgti. Vartojama uteniškių bei šiaurinėje vilniškių šnektos dalyje, pasitaiko raštų kalboje (Blv; LzP; NdŽ; LKŽ IX 442, 461). pavilkinys, pāv ilkinis, pāvilkinė: pavilkti. Vartojamas Žemaičiuose, pateikiamas XX a. žodynuose (NdŽ; DūnŽ 252; LKŽ IX 696; DŽ₃ 531). XX a. raštų kalboje pavilkinys kartais vartojamas “vyriško berankovio rusų drabužio” reikšme. prisisegalas: prisisegti Vartojamas Baltarusijos lietuvių Rodūnios šnektoje (LKŽ X 759). Antrajam pogrupiui priskirtini šie pavadinimai: aptr auk t inis “sijonas, juosmenyje sutrauktas ant virvutės”: aptr auk ti. Ši reikšmė reta (LKŽ I₂ 274). Kartais taip įvardijami aptr auk ti kailiniai. drobinukas “drobinis sijonas”: drobinis, -ė. Pasitaiko tam tikrose rytų Lietuvos vietose (ESK). išilginė “išilgai drūžėtas sijonas”, išilginis “toks drabužis, sijonas su liemeniu, pasiūtas iš vieno”: iš ilgas. Fiksuotas iš raštų (K II 133; M. Valanč; Š; LKŽ IV 187, 188). keršėtis “tokios rūšies sijonas”: keršas. Pasitaiko Žemaičiuose (LKŽ V 623). klòstinė “ilgas senovinis sijonas”: klõstė. Retas (Srv; LKŽ VI 149). marg inė “raštuotas sijonas; sijonas”: márgas (Skardžius 1943: 265; Buck 1949: 423). Šį žodį randame jau 1601 ir 1606 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tekstuose, plg. morgenia, marginia “margas audeklas, sijonas” (Jablonskis 1941: 128, 360; Zinkevičius III 120–121). Taigi bent jau tuo metu pavadinimas, matyt, buvo vartojamas ir Didžiojoje Lietuvoje. Mažosios Lietuvos tarmėse XVIII–XX a. jis buvo paplitęs gana plačiai (Brand 1902: 95; K. Donel; MŽ 158; Glagau 1970: 235; Kapeleris 1970: 347; LB 39; KlyD 373; K I 461, 462; II 133). Ši leksema XIX a. pasitaikydavo ir šiaurės rytų Žemaičiuose, tačiau čia dažniau reiškė pečių apdangalą (At Pr 163). Dabar tarmėse žodis retai tevartojamas, sijono reikšme aptinkamas tik kai kuriose Žemaičių vietose (LKŽ VII 853; Janavičienė 1992: 77). Užfiksuotas jis ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DŽ₃ 382). Tačiau apskritai įprastesnė jo reikšmė yra “margas audeklas”, plg. dar liet. margėnis “raštuotas, languotas audeklas”, margienis “prastas naminis spalvotas audeklas”, marginys “margas naminis marškonis audeklas”. Pagal kai kuriuos šaltinius, XIX a. gale tokia leksema (skolinys iš lietuvių kalbos) buvo žinoma ir kai kuriose Latvijos vietose, tačiau ten ji, kaip dažniausiai ir Žemaičiuose, reiškė tam tikrą pečių apdangalą (At Pr 22). Tarp kitko, ir estų kalboje neretai tas pats žodis reiškė ir pečių apdangalą, ir anksčiau minėtą nesusiūtą sijoną (At Pr 23). Iš lietuvių kalbos šis žodis pateko į kai kurias lenkų bei baltarusių tarmes, plg. lenk. marginja “lininių gijų, maišytų su vilna ir medvilne, audeklas” (Urbutis 1992: 65; Laučiūtė 1982: 80), brus.маргень “languotas audeklas” (SBG III 32). Šis lituanizmas vartotas ir vokiečių Rytų Prūsijos tarmėse, plg. vok. Marg inne 90 “margas sijonas”, tik jis kartais klaidingai siejamas tiesiog su liet. margas, o ne su liet. margine (Bielfeldt 1970: 49; Skardžius 1972: 92). pašlavinis “toks skersdryžis sijonas”: pašluoti. Retas žodis (LKŽ IX 574). puškuotis, puškuotinis “sijonas iš gurguliuoto audeklo”: puškuotas, puškas. Užfiksuota Plungės apylinkėse (LKŽ X 1116). rainys, rainėlė, rainiukas “rainas sijonas”: rainas. Randamas kai kurių XIX–XX a. rašytojų raštuose (Blv; A. Vien). Vartojamas panevėžiškių šnektoje, pasitaiko kai kuriose kitose Lietuvos vietose (LKŽ XI 55, 56; ESK). rėžinis “storas šiurkštus sijonas”: rėžis. Užfiksuotas apie Uteną (LKŽ XI 507). ruožinėlis, ruožuotinis “ruožuotas sijonas”: ruožas. Pasitaiko tam tikrose Lietuvos vietose (LKŽ XI 982, 983). skersė, skersinaitė, skersinis, skersinukas “skersdryžis sijonas”. Vartoja žemaičiai, kai kurios vakarų bei pietų aukštaičių šnektos, pasitaiko XX a. raštuose, bendrinės kalbos žodis (NdŽ; V. Krėv; Mastonytė 1964: 145; LKŽ XII 825, 827; DŽ₃ 701). smulkinukas “smulkaus rašto sijonas”: smùlkus. Užfiksuotas apie Rietavą (LKŽ XIII 221). šimtākloštis, šimtākloštė “klostytas moteriškas drabužis (ppr. sijonas ar švarkelis)”: šìmtas+klõštė. Retas (LKŽ XIV 815). SLAVIZMAI POLONIZMAI čemõras “platus senų moterų nešiojamas sijonas”, plg. lenk. czamara “ilgas vyriškas viršutinis drabužis” (LKŽ II₂ 67). Gana retas žodis, šia reikšme užfiksuotas apie Jurbarką. Yra toks pavadinimas ir baltarusių kalboje, plg. чамарка “ilgas viršutinis drabužis iš gelumbės”. Į lenkų kalbą žodis atėjo XVI a. per italų, plg. it. cimarra, it. dial. aciamarra “ilgas drabužis; kailiniai”, arba per ispanų kalbą, plg. isp. chamarra (s. isp. çamarra) “kailiniai”, iš arabų kalbos, plg. arab. sammur “kailiniai; kailis” (Borejszo 1990: 134; Bartkiewicz 1974: 150; Fasmer IV 330). Lietuvių kalboje kur kas dažnesnis šios šaknies pavadinimas čemãrka “toks viršutinis drabužis” (Guzevičiūtė 1991: 4, 17, 18; LKŽ II₂ 66). pasamõnai “kasdieninis, paprastas sijonas ar šiaip drabužis”, plg. lenk. pasamon “kraštelis, suknelės apvadas” (Fraenkel 1955–1965: 543; LKŽ IX 453). Šiaip lietuvių kalboje dažnesnės reikšmės yra “ilgo sijono ar drabužio apačia; sijono apvadai”. Į lenkų kalbą žodis atėjo XVI a. iš italų, plg. it. passamano “t. p.” (Brückner 1927: 338; Borejszo 1990: 166). Lietuvių kalboje sijono reikšme vartojamas kai kuriose pietų bei pietvakarių Lietuvos vietose, taip pat Punske (LKŽ IX 453). žerstùkas, žerstùkas “sijonas”. Kilmė ne visai aiški. Veikiausiai atėjo per 91 lenkų kalbą, plg. lenk. szorstuch “prijuostė”, szarstuch “skara; prijuostė”. Į lenkų kalbą žodis atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vid. vok. a. schurztuoch “prijuostė; toks drabužis; viršutinis drabužis; palaidinė” (Brückner 1927: 541, 552; Borejszo 1990: 181). Vokiškos formos sudarytos iš dviejų žodžių: Schurz “prijuostė” + Tuch “skepeta, skuduras” (Grimm XV 2070). Pavadinimas gana retas, pasitaiko kai kuriose pietų bei pietvakarių ir rytų Lietuvos vietose (LKA I 115 ž., 193; LKŽ K; LEB 344; Mastonytė 1961: 179). Daug dažniau lietuvių kalboje vartojami šių šaknų žodžiai, patekę iš vokiečių ar lenkų kalbų ir turintys prijuostės reikšmę, plg. šiurštokas, šiurčiukas, žiurštokas, žiurstokas, šerštukas, šeštukas (Alminauskis I 127, 150; LKŽ XIV 667, 698, 967). Raštuose kaip atskiri variantai fiksuojami jau nuo XVI–XVII a. (šiurčiukas – BB1Moz 3, 7; šeštukas – SD(3) 437). BALTARUSIZMAI kabačikas “nusinešiojęs, palaikis sijonas”, plg. brus. каба́цік : кабат“(šil­ta) liemenė”. Žodis paplitęs ir kitose slavų kalbose, plg. lenk. kabat “toks aptemptas palaidinis; durtinis”, rus. кабат, ček. kabát ir kt. Kai kuriose jų jis buvo žinomas jau X–XI a., plg. s. sl. кабатъ “toks ilgas užsagstomas drabužis” (Niderle 1956: 230). Į baltarusių kalbą žodis veikiausiai atėjo iš lenkų kalbos (ESBM IV 9; SBG II 352). Lenkai jį XV a. perėmė iš vengrų, plg. vengr. kabát “surdutas”. Tolesnė žodžio kilmė gana neaiški. Panašių pavadinimų esama persų, arabų, graikų, tiurkų ir kt. kalbose (Sławski II 9; Borejszo 1990: 145; Fasmer II 150; Machek 1968: 233). Šia reikšme lietuvių kalboje retas (Škn; LKŽ V 3). Kiek dažniau vartojami taip pat iš slavų perimti kabačius, kabačikas, kabačiukas, kabačikas “suknelė be rankovių”, kóbotas, kabòtas “berankovis šiltas moteriškas drabužis; liemenė” (LKŽ V 3, 26; VI 281). kvalbonūtis (hibr.) “sijonas su klostėmis”, plg. liet. kvalbónas “mot. drabužių (ppr. sijono, prijuostės) pagražinimui prisiūti tam tikri raukčiai, klostės”, plg. brus. хвальбо́на “klostėtas apsiuvas, rauktinukas”. Gana retas pavadinimas (Ggr; LKŽ VI 1039). kvaldėtis (hibr.) “toks klostytas sijonas”, plg. liet. kvaldà “klostė”, brus. хвалда “t.p.” Retas žodis (Šts; LKŽ VI 1039). spadnyčia, spadninčia, spadničia, spadnyca, sparnyčia, spanyčia “sijonas (ppr. pirktinio audeklo); apatinis sijonas”. Veikiausiai atėjo iš baltarusių kalbos, plg. brus. спадніца, спаніца “sijonas” (LKA I 193). Kai kurie variantai galėjo kartais patekti ir iš lenkų kalbos, plg. lenk. spódnica, spodnica “t.p.” Lenkų kalbos pavadinimas kilo iš lenk. spodni “apatinis”: spod<pod “po” (Brückner 1927: 424–425; Buck 1949: 423). Lietuvių raštuose šis žodis pasirodė tik XX a. (NS 130; NdŽ). Vartojamas daugiausia rytinėse šnektose, tačiau pasitaiko ir pietų bei vakarų Lietuvoje (LKA I 115 ž.; LzŽ 242; DrskŽ 340; LKŽ XIII 307, 332). 92 šimtakvōldis, šimtakvōldė (hidr.) “klostytas moteriškas drabužis, ppr. sijonas ar švarkelis, šimtaklostis”: šimtakvōldis, -ė “su daugeliu klosčių” < šimtas + kvōldas “klostė”, plg. brus. хвацда “t.p.” Retas žodis, pasitaiko XX a. kalboje (LKŽ XIV 815). Lietuvių kalboje vartojami ir panašūs hibridai šimtakvōldė “klostytas švarkelis”, šimtakvōldė “moteriška sermega” (LKŽ XIV 815). NEAPIBRĖŽTIEJI SLAVIZMAI andarōkas, anderōkas, andarēkas, anderēkas “sijonas”, plg. lenk. andarak “t.p.”, brus. андарак, андерак “nam inis juostuotas ar languotas sijonas” (Fraenkel 1955–1965: 10; LKA I 193). Žodis vartojamas ir kai kuriose kitose slavų kalbose, plg. rus. андарак, андрак “vilnonis sijonas; apatinis sijonas”, ukr. андарак “sijonas”, bulg. андарак “t.p.”. Kilmė nėra visiškai aiški, bet veikiausiai į slavų kalbas pateko iš vokiečių kalbos, plg. vok. Unterrock “apatinis sijonas” < unter “po” + Rock “sijonas” (Fasmer I 78; ÈSBM I 112–113; Karłowicz I 35). Šį pavadinimą yra pasiskolinę ir estai, plg. undruk, undrok, undrek “sijonas” (At Pr 12 ž.). Lietuvių raštuose žodis pradėtas fiksuoti tik XIX a. (JD 107). Tačiau į lietuvių kalbą jis turėjo patekti gerokai anksčiau, kadangi tai vienas labiausiai Lietuvoje paplitusių sijono pavadinimų šalia Žemaičiuose ir Užnemunėje vartoto sijōnas (LKŽ I₂ 134, 135; LKA I 115 ž., 193; LzŽ 21; DrskŽ 15; Dub 196). Dabar andarōką iš vartosenos išstumia bendrinės kalbos žodis sijōnas. Su andarōkas veikiausiai sietini ir vietovardžiai Andarōkinė, Andarōkinės tiltas (Būga III 454). Lietuvių kalbos dirvoje atsirado ir šio pavadinimo vedinių, turinčių stilistinę konotaciją, plg. andarēkšlis, andarōkšlis “senas, prastas sijonas”. Šių žodžių pasitaiko ir Baltarusijos lietuvių šnektose (LKŽ I₂ 134). indarōkas “sijonas”, plg. lenk. indarak, brus. dial. ин дерак “t.p.” (LKA I 193; Fraenkel 1955–1965: 10; Būga III 454). Į slavų kalbas atėjo veikiausiai iš vokiečių kalbos, plg. vok. Unterrock “apatinis sijonas” (Brückner 1927: 92; Borejszo 1990: 143–144; Bartkiewicz 1974: 174; ÈSBM I 112–113). Lietuvių kalboje tai žymiai retesnis variantas nei andarōkas (J; JR 67; LKA I 193; LKŽ IV 105). Dar žr. andarōkas. jupikas, jupikis “sijonas”, pajupa (hidr.) “apatinis sijonas”, plg. liet. jupà “toks viršutinis drabužis”, jūpkis “moteriškas švarkas”, kurie savo ruožtu sietini su lenk. jupa, jupka, s. brus. юпа “senoviškas moteriškas drabužis; striukė”, юпка “sijonas”. Į slavų kalbas pavadinimas atėjo iš vokiečių kalbos, plg. vok. Joppe, Juppe “švarkas, liemenė”. Vokiečiai šį drabužio pavadinimą apie 1200 metus pasiskolino iš s. italų kalbos, plg. it. giuppa “švarkas; apatinis drabužis”, gavusios jį iš arabų, plg. arab. gubba “viršutinis drabužis ilgomis rankovėmis; apatinis medvilninis drabužis” (Brückner 1927: 209; Sławski I 591; Fasmer IV 525; Kluge 1957: 333; Pfeifer 599–600). Pažymėtina, kad tas pats arabiškas žodis buvo ir liet. šūbà, žipōnas pirminis šaltinis. Taip sijoną vadina pietų žemaičiai raseiniškiai (LKŽ IV 430; LKA I 193). 93 Variantas pajupa fiksuojamas senuosiuose raštuose (C II 323; B; [K]; LKŽ IX 136). šeliopas “sijonas”, plg. rus. салоп, brus. салоп, lenk. salopa “toks viršutinis moteriškas drabužis, apsiaustas”. Į slavų kalbas žodis pateko iš Vakarų Europos, plg. pranc. salope, vok. Saloppe “moteriškas apsiaustas” (Fasmer III 550; Kartowicz VI 12; Kluge 1957: 621–622; Dauzat 1954: 17). Tai retas pavadinimas, pasitaikantis rytų Lietuvoje (LKŽ XII 354). Dažniau lietuvių kalboje vartojami salõpas, saliõpas, sėliopas “šiltas ilgas moteriškas apsiaustas; apsiaustas” (LKŽ XII 81, 82, 354). sukenka, sukienka “sijonas”, plg. lenk. sukienka : suknia “suknelė” (Borejszo 1990: 180), brus. сукенка : сукня “t.p.”. Vartojamas apie Druskininkus bei kai kuriose Baltarusijos lietuvių šnektose (DrskŽ 355; LKA I 193). Dar žr. suknelė. suknelė (hibr.), suknia “sijonas”, plg. brus. сукня “vilnonis sijonas; suknelė” (LKA I 193), lenk. suknia “suknelė; tam tikras klostytas sijonas” (Fraenkel 1955–1965: 938). Žodį turi ir kitos slavų kalbos, plg. rus. сукня “suknelė”, ček. sukne “sijonas” ir kt. Tai slaviškos kilmės žodis, sietinas su rus. сукно, lenk. sukno “gelumbė”, kurie savo ruožtu sietini su veiksmažodžiu *sъkati, plg. rus. сукать “vyti”, lenk. sukać “sukinėti” (Fasmer III 799; Brückner 1927: 525; Buck 1949: 423). Sijono reikšmė jį vartoja tik pietų aukštaičiai (DrskŽ 355; Mastonytė 1961: 178; LKA I 193; LKŽ XIV 77). GERMANIZMAI kedelýs, kėdilis “sijonas, apatinis sijonas”, plg. vok. žem. keddel, Rytų Prūsijos vok. kėdel “trumpas apsiaustas; sijonas” (Alminauskis I 64; Būga II 296; Fraenkel 1955–1965: 234). Tai terminė vok. Kittel“(darbinis) chalatas; palaidinė; švarkas” forma. Į Europos kalbas žodis atėjo iš arabų kalbos, plg. arab. qutn, qutun “medvilnė”, vokiečių kalbą jis pasiekė XII a. (Kluge 1957: 371; Pfeifer 658; Klein 848). Būta mėginimų aiškinti šį žodį germanų ar apskritai indoeuropiečių kalbų duomenimis (Vries 1971: 317). Lietuvių kalboje kedelýs pirmą kartą užfiksuotas XVII a. (Lex 54 (švarko reikšmė); Pr LXVII 19). Randamas vėlesniuose Mažosios Lietuvos žodynuose, tautosakos rinkiniuose, pasitaiko K. Donelaičio kūriniuose (B; R 384; MŽ 516; K; N; KŽ; Jrk 12; KlvD 35; KlpD 19; Kabelka 1964: 109). Aptinkamas ir A. Juškos žodyne bei jo tautosakos rinkiniuose (J; JD 258; JV 1022). Šį pavadinimą vartoja vakarų žemaičiai, Klaipėdos krašto aukštaičiai ir dalis vakarų aukštaičių kauniškių (LKA I 115 ž., 193; At Pr 12 ž.; LKŽ V 480, 482). Iš vokiečių šį žodį pasiskolino ir latviai, plg. lat. ķedele, ķedelis “sijonas”, Kuršių nerijos kuršininkai, plg. kuršinink. ķedile “t. p.”, ir lenkai, plg. lenk. kiedel “palaidinis” (Sehwers 1953: 62, 232; ME II 359; Pietsch 1982: 78; Sławski 94 II 179–180). Lietuvių kalboje vartojami ir kiti iš to paties šaltinio kilę pavadinimai, plg. kedelės “švarkas”, kitelis, kitlius “kariško sukirpimo švarkas; drobinis švarkas” (LKŽ V 480, 904, 905). nyderis “apatinis (sijonas)”, plg. vok. nieder “žemyn”. Randamas Kuršėnų apylinkėse (DūnŽ 513). rūkis, rūkšinis, rāikis, rāikinis “pakulinis sijonas; apatinis sijonas”, plg. vok. Rock “sijonas” (Alminauskis I 113; Fraenkel 1955–1965: 746). K. Būgos nuomone, skolinys į lietuvių kalbą patekęs per kuršių kalbą (Būga II 304), tačiau veikiau jis gautas tiesiai iš vokiečių kalbos. Mat kai kuriose Rytų Prūsijos vokiečių tarmėse po o buvo tariamas pereinamasis garsas ə[j]. Todėl rūkis kildintinas iš Rytų Prūsijos roək “sijonas” (Čepienė 1994: 160). Vokiečių Rock kilmė gana neaiški. Vieni kalbininkai mėgina jį sieti su s. air. rucht “tunika, vilnonis apatinis vyriškas drabužis”, kiti mano, jog tai germaniškos kilmės žodis (Kluge 1957: 604; Pfeifer 1133). Šis sijono pavadinimas vartojamas kai kuriose Žemaičių vietose, randamas keliuose XIX a. pab. – XX a. žodynuose (J rūkšinis prasto drabužio reikšme; KŽ; LKŽ XI 51, 911; LKA I 115 ž., 193). šiuršė “apatinis sijonas”, plg. vok. Schurze, Rytų Prūsijos vok. šorz, šertš “prijuostė” (Alminauskis I 150; Fraenkel 1955–1965: 1316). Tai tarminės vok. Schurz, Schürze formos. Pavadinimas yra germaniškos kilmės, siejamas su angl. shirt “marškiniai”, short “trumpas” (Kluge 1957: 685). Pirminė shirt reikšmė buvo “trumpas drabužis” (Klein 1436). Pasitaiko lietuvių raštų kalboje (Kos 159; NdŽ; LKŽ XIV 966). Žodis vartojamas ir prijuostės reikšme. šlėbė “sijonas”, plg. vok. dial. schlabbe “(vaikų) prijuostelė, seilinukas” (LKŽ XIV 1031–1032; Frischbier II 277). Tai vokiškos kilmės žodis, plg. vok. schlabbern “šliurpti, srėbti” (Grimm XV 229, 230). Sijono reikšmė labai retas (LKŽ XIV 1032). Dar gali reikšti ilgą, su rankovėmis, per galvą velkamą viršutinį moterų ar vaikų drabužį, trumpą viršutinį drabužį be rankovių (ppr. šiltą, kailinį), liemenę, švarką, suknelę be rankovių. šliūcas “sijonas su šoniniu skeltuku”, plg. vok. Schlitz “sijono skeltukas” (Frischbier II 287; LKŽ XIV1087). Germaniškos kilmės žodis (Kluge 1957: 659). Lietuvių kalboje tai labai retas skolinys. NEAIŠKIOS KILMĖS PAVADINIMAS liūčius, liūčas, ličas “nudėvėtas, prastas sijonas”. E. Fraenkelis jį kildina iš vokiečių kalbos, plg. vok. Litze “juostelė, apvadas” (Fraenkel 1955–1965: 363). Galbūt žodį būtų įmanoma sieti su lenk. łyczak “maišinis audeklas”. Lietuvių raštuose žodis pasirodė tik XX a., jis randamas plote tarp Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio, Pakruojo, Radviliškio, Raseinių ir Kėdainių (LKŽ VII 95 400, 597; LKA I 115 ž., 193). Kaip matome, rasta apie 40 sijono pavadinimų (į šį skaičių neįeina variantai). Apie pusę jų atsirado lietuvių kalboje. Tačiau lietuviškosios kilmės pavadinimai nėra labai dažni. Netgi pagrindinis šio drabužio pavadinimas yra baltarusizmas – sijonas. Antrasis pagal paplitimą – taip pat slavizmas – andarōkas. Beveik visi lietuviškos kilmės pavadinimai yra semantiškai konotuoti (išskyrus āpsagalas ir galbūt skraidōnas). 5 iš jų reiškia apatinį sijoną, 14 nusako sijono išvaizdą (spalvą, medžiagą, iš kurios jis pasiūtas). Pažymėtina, kad paprastai šie pavadinimai turi aiškiai apibrėžtą reikšmę. Trys lietuviškos kilmės pavadinimai fiksuojami jau XVII a. – tai apatinė, padūrkai ir marginė. Kiti raštų kalboje pasirodo vėliau – XIX–XX a. 7 pavadinimai pateikiami Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993): apatinis (apatinukas), āpsagalas, padūrkas, pašagalas, pavilkinys, marginė, skersė (beje, ne visi čia jie ir reiškia sijoną). Šnekamojoje kalboje kažin, ar visi jie vartojami. 22 sijono pavadinimai į lietuvių kalbą atėjo iš kitų kalbų. Kai kurie jų lietuvių kalbos tarmėse gana plačiai paplitę, kiti – retesni. Jų reikšmė dažnai nėra tokia aiškiai apibrėžta, kaip savos kilmės žodžių, plg. žerstūkas, žerstūkas “sijonas”; šerštukas, šerštukas“prijuostė; odinė prijuostė; prasta prijuostė”, šiuršė “apatinis sijonas; prijuostė”, šlebė “sijonas; ilgas, su rankovėmis, per galvą velkamas viršutinis moterų ar vaikų drabužis; trumpas viršutinis drabužis be rankovių, liemenė, švarkas; suknelė, suknelė be rankovių” ir kt. Daugiausiai skolinių į lietuvių kalbą atėjo iš slavų kalbų (čia skaičiuojami ir hibridai) – 15 (6 baltarusizmai, 3 polonizmai, 6 neapibrėžtieji slavizmai). Germanizmų rasta 6. Bendrinėje kalboje vartojami du svetimos kilmės pavadinimai: slavizmai sijōnas ir suknia (suknėlė), bet tik pirmasis sijono reikšme. XVII a. raštuose fiksuojami du skoliniai: sijōnas (tiksliau – forma sejōnas) ir germanizmas kedelýs. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI A d o m o n i s T. 1976: Lietuvių išeiginiai drabužiai IX–XVI amžiuje. – Menotyra, 6. A l m i n a u s k i s K. I: Die Germanismen des Litauischen. Die Deutschen Lehnwörter im Litauischen 1, Kaunas, [1934]. At Pr – Историко-этнографический атлас Прибалтики. Одежда, Рига: Зинатне, 1986. B – Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum, darinnen... von I a c o b o B r o d o v s k i j. (Rankraštinis vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, du tomai, apie 1740 m.) B a r t k i e w i c z M. 1974: Odzież i wnętrza domów mieszczańskich w Polsce w drugiej połowie XVI i w XVII wieku, Wrocław... etc.: Zakład narodowy imienia Ossolińskich Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk. BB – Biblia tatái esti wissas Schwentas Raschtas Lietuvischkai perguldtas per J a n ą B r e t k u n ą. Lietuwos Plebona Karaliauczuiie. (1590 m. rankraštis.) Bdr - J a b l o n s k i s I. Budrių kaimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. B i e l f e l d t H. H. 1970: Die baltischen Lehnwörter und Reliktwörter im Deutschen. – Domum Balticum, Stockholm. Blv – Jonas B a l v o č i u s – G e r u t i s (1842–1915), jo raštai. B o r e j s z o M. 1990: Nazwy ubiorów w języku polskim do roku 1600, Poznań: Wydawnictwo 96 Naukowe UAM. B r a n d J. A. 1702: Raysen durch Marck Brandenburg, Preussen, Churland, Liefland, Plesscovien, Gross-Naugardien, Tweerien un Moscovien, Wesel. B r ü c k n e r A. 1927: Słownik etymologiczny języka polskiego, Kraków: Wiedza Powszechna. B u c k C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago: The University of Chicago Press. B ū g a K. I–III: Rinktiniai raštai 1–3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. C I–II – Clavis Germanico – Lithvana. (Buv. Karaliaučiaus archyvo dviejų tomų rankraštis, parašytas 1673–1701 m.). Č e p i e n ė N. 1994: Dvibalsio ui kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34. DABM – Дыялекталагічны атлас беларускай мовы, Мінск: Выдавецтва Акадэміі Навук БССР, 1963. D a u z a t A. 1954: Dictionnaire étymologique de la langue française, Paris: Librairie Larousse. K. Donel – C h r i s t i a n D o n a l i t i u s. Litauische Dichtungen... herausgegeben von G. H. F. N e s s e l m a n n, Königsberg, 1869. DrskŽ – N a k t i e n ė G., P a u l a u s k i e n ė A., V i t k a u s k a s V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. Dub – K u l i k a u s k i e n ė V., M a s t o n y t ė M. Vyrų ir moterų drabužiai. – Dubingiai, Vilnius: Vaga, 1971, 187–200. DunŽ – V i t k a u s k a s V. Šiaurės rytų dzūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. Dy – S t r a v i n s k i e n ė A. Drabužiai. – Dieveniškės, Vilnius: Vaga, 1968, 146–158. DŽ₃ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. EŠBM I–IV – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1–4, Мінск: Навука і тэхніка, 1978–1988. ESK – Istorijos instituto etnografijos skyriaus kartoteka. F a s m e r I–IV: Фасмер М. Этимологический словарь русского языка 1–4, Москва: Прогресс, 1964–1973. F r a e n k e l E. 1955–1965. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg-Göttingen: Carl Winter Universitätsverlag. F r i s c h b i e r H. I–II: Preussisches Wörterbuch 1–2, Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882–1883. G l a g a u O. 1970: Lietuvininkų buitis ir būdas. – Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 228–255, 446–447. G r i m m XV: Grimm J., Grimm W. Deutsches Wörterbuch 15, München: Deutscher Taschenbuch Verlag, 1984. G u z e v i č i ū t ė R. 1991: Lietuvos bajorijos kostiumas bendraeuropietiškos kultūros kontekste (1830–1963 m.). – Lituanistica 4(8), 3–18. J – Литовский словарь А. Юшкевича с толкованием слов на русском и польском языках I (1), СПб, 1897; (2), СПб, 1904; (3) [2(1)], Петроград, 1922. J a b l o n s k i s K. 1941: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje 1, Tekstai, Kaunas: Lietuvos istorijos draugija. J a n a v i č i e n ė J. 1992: Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. JD – Lietuviškos dainos užrašytos par A n t á n ą J u š k é v i č ę 1–3, Kazanė, 1880–1882. (Skaitmenys rodo dainos numerį) JR – Svotbinė réda Vėluńyčių Lietuviu surašyta par A n t á n ą J u š k é v i č ę, Казань, 1870. JV – Lietuviškos svotbinės dainos, užrašytos par A n t á n ą J u š k é v i č ę ir išspaudintos par J ó n ą J u š k é v i č ę, Petropylė, 1883. (Skaitmenys rodo dainos numerius). K, [K] – Litauisch-deutsches Wörterbuch von F r i e d r i c h K u r s c h a t, Halle, 1883 ([ ] dedama prie žodžių, kurių tikrumu Kuršaitis abejoja). 97 K I–II – K u r s c h a t F. Deutsch-littauisches Wörterbuch von F r i e d r i c h K u r s c h a t, 1, 2, Halle: Verlag der Buchhandlung des Waisenhauses, 1870, 1874. K a b e l k a J. 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. K a p e l e r i s K. 1970: Kaip senieji lietuvininkai gyveno. – Lietuvininkai, Vilnius: Vaga, 339–436. K a r ł o w i c z I–VIII: K a r ł o w i c z J., K r y ń s k y A., N i e d ź w i e d ź k i W. Słownik języka polskiego 1–8, Warszawa, 1900–1927. K l e i n E. A Comprehensive Etymological Dictionary of the English Language, Amsterdam, London, New York: Elsevier Publishing Company, 1966–1967. KlpD – Klaipėdiškės dainos. Surinko J o n a s P a k a l n i š k i s. Išleido A. Bruožis, Vilnius, 1908. (Skaitmenys rodo dainos numerius). K l u g e F. 1957: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, Berlin: Walter de Gruyter & Co. KlvD – Prūsijos lietuvių dainos. Surinko... V i l u s K a l v a i t i s, Tilžė, 1905. Kos – Litvanica czyli wiadomości o Litwie zebrane przez... A m b r o ż e g o K o s s a r z e w s k i e g o. (Rankraštis. Autorius gyveno apie 1820–1880 m.) V. Krėv – V i n c a s K r ė v ė – M i c k e v i č i u s (1882–1954), jo raštai. KŽ – K u r š a i t i s A. Lietuviškai-vokiškas žodynas... 1–4, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1968–973. L a u č i ū t ė J. 1982: Лаучюте Ю. Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: Наука. LB – Litauische Volkslieder und Märchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. L e s k i e n und K. B r u g m a n n, Strassburg: Verlag von Karl. J. Trübner, 1882. LEB – Lietuvių etnografijos bruožai, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1964. L e p n e r T. 1744: Der Preusche Littauer, Danzig. Lex – Lexicon Lithuanicum. Parengė V. D r o t v i n a s, Vilnius: Mokslas, 1987. (Rankraštinis XVII a. Vokiečių-lietuvių kalbų žodynas.) LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ I–II – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969. LKŽ III–XVI – Lietuvių kalbos žodynas 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla 1956, 1957, 1959, 1962; 7–9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10–15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991; 16: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995. LKŽ K – “Lietuvių kalbos žodyno” kartoteka. LzP – L a z d y n ų P e l ė d a (Sofija Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Lastauskienė (1872–1957), jų raštai. LžŽ – P e t r a u s k a s J., V i d u g i r i s A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. M a c h e k V. 1968: Etymologický slovník českého, Praha: Academia. M a s t o n y t ė M. 1961: Dzūkijos moterų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje. – Iš lietuvių kultūros istorijos 3, 173–189. M a s t o n y t ė M. 1964: Žemaitijos moterų drabužiai XIX a. – XX a. pradžioje. – Iš lietuvių kultūros istorijos 4, 141–155. M a s t o n y t ė M. 1967: Мастоните М. Литовская народная женская одежда в XIX – начале XX веков (автореферат на соискание ученой степени кандидата филологических наук), Вильнюс. ME I–IV – K. M ü l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. E n d z e l ī n s 1–4, Rīgā: Kultūras fonda izdevums, 1923–1932. MŽ – Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch... von C h r i s t i a n G o t t l i e b M i e l c k e... Königsberg: Im Druck und Verlag der Hartungschen Hofbuchdruckerey, 1800. N – Wörterbuch der Littauischen Sprache, von G. H. F. N e s s e l m a n n, Königsberg: Verlag der Gebrüder Vorrträger, 1851; N su dainos numeriu – Littauische Volkslieder gesammelt, 98 kritisch bearbeitet und metrisch übersetzt von G. H. F. Nesselmann, Berlin: Ferd. Dümmlers Verlagsbuchhandlung, 1853. NdŽ I–V – Niedermann M., Senn A., Brender F., Salys A. Lietuvių rašomosios kalbos žodynas 1–5, Lietuviškai-vokiška dalis, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1932–1968. Niederle L. 1956: Нидерле Л. Славянские древности, Москва: Издательство иностранной литературы. NS – Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje Dr. A. R. Niemi ir kun. A. Sabaliausko surinktos. (Annales Academiae scientiarum Fennicae. Ser. B, 6 (1911). (Skaitmenys rodo dainos numerius.) P – Jurgis Pabrėža (1771–1849), jo raštai. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. Pfeifer – Etymologisches Wörterbuch der Deutschen... durchgesehen und ergänzt von Wolfgang Pfeifer, Berlin: Akademie Verlag, 1993. Pietsch R. 1982: Fischerleben auf der Kurischen Nehrung, Berlin: Verlag Ulrich Camen. D. Pošk – Dionizas Poška (1745–1830). Lenkiškai-lietuviškas žodynas ir kiti jo raštai. PrL XVII – Rytų Prūsijos XVII a. rankraštis, nežinomo autoriaus, 40 lapų. R – Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon... gesammelt von Philipp Ruhig... Königsberg: Druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747 (su I dalies ir puslapio nuoroda, kai žodis paimtas ne iš abėcėlinės eilės). R su puslapio nurodymu – Deutsch-Littauisches Lexicon. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SBG I–V – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5, Мінск: Навука і тэхніка, 1979–1986. SD – Dictionarium trium lingvarum... In Stud ios ae Iuventutis, Avctore... Constantino Szyrwid... Vilnae... (SD(1) žodyno pirmasis leidimas (apie 1620), SD(3) žodyno trečiasis leidimas (1642).) Sehwers J. 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: In Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. Skardžius P. 1931: Die slavischen Lehnwörter im Alt litauischen. – Tauta ir žodis 7, 1–252. Skardžius P. 1972: (rec.) Donum Balticum. – Aidai 1. Sławski F. I–V: Słownik etymologiczny języka polskiego 1–5, Kraków: Nakładem Towarzystwa Miłośników Języka polskiego, 1952–1985. SP I–II – Syrwids Punktai sakimų (Punktkay kazu) 1, 1629; 2, 1644... von Dr. Franz Specht. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. Sut – Žodini̇kas Letuwiszkay – Lotiniszkay – Lenkiszkas... Par Kuniga Dominika Sutkiewicze Dominikona tikra Letuwnika su dideliu wargiu Isztaiystas (1848). (Rankraštis.) Š – Lietuvių ir rusų kalbų žodynas. Sudarė D-ras J. Šlapelis, Vilnius, 1921. (Tuo pat ženklu žymimi žodžiai, paimti iš kitų J. Šlapelio (1976–1941) žodynų, ir taip pat gauti iš jo lapeliuose užrašyti žodžiai, jei nenurodytas šaltinis.) Urbutis V. 1992: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. – Baltistica 27(1), 4–15. Vaižg – Vaizgantas (Juozas Tumas; 1869–1933), jo raštai. M. Valanč – Motiejus Valančius (1801–1875), jo raštai. Vd – Vasaros darbai. – K. Donelaitis. Raštai. Vilnius: Vaga, 1977. A. Vien – Antanas Vienuolis – Žukauskas (1882–1957), jo raštai. Volkaitė-Kulikauskienė R. 1970: Drabužiai. – Lietuviai IX–XII amžiais, Vilnius: Mintis, 129–139. Vries J. de 1971: Nederlands etymologisch Woordenboek. Leiden. Zinkevicius Z. III: Lietuvių kalbos istorija 3, Vilnius: Mokslas, 1988. 99 SKIRT NAMES IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary This article deals with the lexical-semantical subgroup of the names of skirts. About 40 of them may be found in Lithuanian (phonetical variants are even more abundant). Half of them are of Lithuanian origin. But they are used quite rarely: even the general name of this article of clothing is a borrowing from Belarussian – sijõnas “skirt”. It is used all over Lithuania. It was first recorded in the 17th century (its variant sejõnas). The only neutral name of Lithuanian origin is āpsagalas. Other names may be subdivided either according to the appearance of the said clothing (klōstinė “pleated skirt”, rainys “motley skirt”) or to the purpose (apatinė, pavilkinys “underskirt”). Three names of Lithuanian origin appeared in the written language of the 17th century (apatinė, padūkai “underskirt”, marginė “motley skirt”). Seven names are used in Standard Lithuanian, though quite rarely. There is no common Indo-European name for the mentioned object. Therefore there are so many borrowings in Lithuanian. By the way, the same situation is observed in other languages. The borrowings are subdivided according to the language they came from. 15 borrowings came from Slavic (sijõnas, andarōkas, šeliopas etc.), 6 from German (kedelỹs, rùikis, šlėbė etc.). Some of them were adopted in Lithuanian rather long ago (sijõnas, kedelỹs – the 17th century), but most of them are seldom used in present-day. They are known only in some Lithuanian dialects or found in some writings. Only two of the borrowings are used in Standard Lithuanian – the general name sijõnas and suknia (suknėlė). But the latter name has only the meaning “dress” in Standard Lithuanian. 100