Kelios pastabos apie enantiosemiją

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Irena ERMANYTE KELIOS PASTABOS APIE ENANTIOSEMIJĄ Kalbos priešybes analizuojant pragmatiniu požiūriu į akis krinta labai senas kalbos reiškinys — enantiosemija, kai tas pats žodis turi dvi priešingas reikšmes (taip išryškėja žodžio reikšmių poliarizacija). Enantiosemija (vok. Enantiosemie, angl. Enantiosemy), kurios pavadinimas kilęs iš gr. enantios — "priešais esantis, priešingas' + sema— ‘Zenklas’, išryškėja tam tikrame kontekste, kadan- —gibejo šio kalbos reiškinio negalima pakankamai suprasti tiek struktūros, tiek semantikos požiūriu. Enantiosemija kalbotyros ir apibūdinama kaip žodžio ar morfemos ypatybė turėti priešingas reikšmes (Gaivenis, Keinys 1990: 57). Enantiosemija būdinga daugeliui kalbų nuo antikos laikų iki šiandien. Išsamiau šis lingvistinis reiškinys imtas nagrinėti tik XIX a. pab., nors jau G. V. E Hėgelis (Hegel) “Logikos mokslo" įvade kalbėjo apie enantiosemiją. Jo nuomone, dauguma vokiečių kalbos žodžių (ypač priešdėliniai veiksmažodžiai) turi ne tik kitokias, bet ir priešingas reikšmes. Vokiečių kalbininkas Karlas Abelis (Carl Abel) “Sprachwissenschaftliche Abhandlungen” (“Kalbotyros tyrinėjimai“) VIII dalyje, pavadintoje “Priešingos pirminio žodžio reikšmės", teigė, jog mus pasiekę seniausi enantiosemijos pavyzdžiai užrašyti Egipto hieroglifais (Abel 1885: 316). Senovės egiptiečių kalboje būta daug žodžių, kurių kiekvienas turėjo dvi priešingas reikšmes. Šias poliarines reikšmes geriausiai iliustruoja žodžiai: unx (tik kitaip fonetiškai modifikuojamas), reiškęs ir “atidengti, nudengti” (unx), ir “uzdengti, suvynioti" (unh); at (taip pat atitinkamai modifikuojamas) reiškęs ir “klausyti, girdėti“ (af), ir “būti kurčiam“ (af); sneh — “skirti, atskirti“, sneh — “jungti” ir kt. Žodis guen Egipto gyventojui reiškė ir “stiprus”, ir “silpnas”. Tik šį hieroglifą reikėjo paaiškinti atitinkamais ženklais bei piešiniais, rodančiais konkrečių reikšmių skirtumą. Būdvardis stiprus paprastai būdavo iliustruojamas stovinčio ginkluoto kario, o si/pnas—klūpančio žmogaus (tikriausiai vergo) piešiniu. Veiksmažodį žri “uZlipti” vaizduodavo laiptai, o “nulipti” — kopėčios (Abel 1885: 317, 329). (Dar plg. hindi kal: “vakar” ir “rytoj"; parso: “uzvakar” ir “poryt".) Beveik tuo pat metu enantiosemijg nagrinėjo ir kitas vokiečių kalbininkas — V. Šerclis (Scherzl). Jo manymu, enantiosemija būdinga daugeliui kalbų. Pavyzdžiui, lot. būdvardis a/fus reiškė ne tik “aukstas”, bet ir “gilus”, t. y. esantis žemai (a/tus mons “aukštas kalnas“ ir a/tum flumen “gili upe”). Pagrindine enantiosemijos priežastimi V. Šerclis laikė senovėje buvusias ben53 drąsias šaknis, kurių reikšmės dar nebuvo diferencijuotos. Rutuliojantis mąstymui ir formuojantis kalbai iš tų nepakankamai diferencijuotų reikšmių palaipsniui išsiskyrė konkretesnės pagrindinės reikšmės, kurių antroji dažniausiai buvo perkeltinė arba turėjo kitokią intonaciją. Pavyzdžiui, iš slavų kalbų kamieno von-, kurio pirminė reikšmė “kvapas”, išriedėjo dvi priešingos reikšmės — “malonus kvapas, aromatas" (plg. čekų vani, lenkų wori, rusų GraroBone) ir “blogas kvapas, dvokas, smarvė" (plg. bulgarų Borg, lenkų wor bei rusų Bows, snoBoKne) (Šercl 1883: 1-39; 1884: 41-84). Semantinė kalbos universalija, būdinga enantiosemijai, yra polisemija. Pavyzdžiui, veiksmažodis brėkšti reiškia ir “aušti, $visti” (E kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta A. Baran), ir “temti” (Vakaras, jau pradeda brėkšti LKŽ I, 1028 (Prk). Neturėdamas žvakės brėkštant turėjau eiti gulti LKŽ I, 1028(I). Plg. tos pačios šaknies daiktavardį bréksma, Aukštaitijoje reiškiantį “apyausris”, o Žemaitijoje “prietema? (šiuo atveju enantiosemijos pagrindas — tarminis). Tarp poliarinių to paties žodžio reikšmių esama gan glaudaus semantinio ryšio. Tai sviesa, kuri atitinkamu paros metu tai sustiprėja, tai susilpnėja, o šaknies brėkš žodžių reikšmių priešingumas priklauso nuo antrinio komponento — paros meto priešpriešos. Enantiosemija neatsietina ir nuo homonimijos, kuri dažnai atsiranda iš daugiareikšmių žodžių (ypač kai semantinė sąsaja tarp atskirų reikšmių tarytum nutrūksta). Pavyzdžiui, lie. banda “galvijų būrys“ ir “kepaliukas (ppr. pyrago ar ragaišio)*. Šiedu žodžiai tarpusavy jungiami bendrosios reikšmės “turtas, nuosavybė", užfiksuotos K. Sirvydo raštuose ir išlikusios Rytų Lietuvos tarmėse: Nauda, banda SD 203. Praleidžiau visą savo bandą LKŽ I, 638 (Kur). Taigi šiuo atveju homoniminių reikšmių tapatybės santykis nesuardytas. Akcentuotinas tam tikrų homoniminių veiksmažodžių gramatinis bei semantinis santykis. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodynuose rakti veiksmažodis pateikiamas dviem lizdais: 1 rakti, raka (rakia, ranka), rakė (rako) “krapstyti” yra tranzityvinis: Rūkė, rūkė ir prarakė skaudulį ant rankos LKZ XI 112 (Kv) ir 2 rakti, ranka, rako — intranzityvinis ir reiškia “mažėti skylei, akti, uzsikisti” (Maza bulia (adatos skylutė) greitai ranika ir visiškai užranka LKŽ XI 115 (SI). A. Kaukienės nuomone, 1 rakti yra aktyvaus veiksmo veiksmažodis, o 2 rakti reiškia būsenos pakitimą ir sudaro semantinę opoziciją su pirmuoju rakti veiksmažodžiu (Kaukienė 1994: 77-78). Lingvistiniu ir semantiniu požiūriu įdomų enantiosemijos pavyzdį pateikė kitas lietuvių kalbininkas — V. Balaišis. Analizės objektu jis pasirinko kalno Rambynas pavadinimą. Šį vietovardį autorius traktuoja kaip enantiosemišką, kilusį iš slavų kalbų. Lietuviui Rambynas reiškia kalną (arba aukštą skardingą Nemuno krantą netoli Tilžės Šilutės raj.), o vokiečiui tai vietovė, esanti gilioje Riūgeno salos lomoje, Rambin. Ide. šaknies * remdeterminanto -5(/) vedinių gana gausu tiek baltų, tiek germanų, tiek slavų kalbose, tik baltų ir germanų žodžiai su įvardytais šaknimi ir determinantu dažniausiai reiškia “iškilimą, pa54 kilią vieta” (plg. lie. rurūbas, rumbėti, rembėti, la. rumba “krioklys”, norvegų rimi “iškili vieta” ir t. t.), o slavų kalbose šie vediniai dažniausiai reiškia “nuopjovą, kirtima”, t. y. įdubusią vietą (plg. J. Pokorny *remb-, * romb-, * rmb- “kapoti, kirsti, daryti įpjovas bei jkarpas” (Balaišis 1991: 52-53). Apie lietuvių kalbos enantiosemijos reiškinį pirmasis prabilo Jonas Jablonskis. Teoriškai jis enantiosemijos dar neanalizavo, bet savo “Lietuvių kalbos gramatikoje” (1922 m.), aptardamas veiksmažodžio veikslus ir rūšis, pateikė nemažą pluoštą vertingų šio reiškinio pavyzdžių bei atitinkamai juos apibendrino: “Eigos veikslu pasakome tiktai einant tam tikrą veiksmą. Juo nepasakome, kuo tas veiksmas gali arba turi pasibaigti<...> Sakome ne visai aiškiai “duris daryk" tada, kada sakomajam aišku, kaip jo “darymas” turi pasibaigti <...> Žmogus, kurs sako “daryk duris”, visada jaučiasi būsiąs sakomojo kaip reikiant suprantamas, ir sakomasis visada daro ko prašomas arba ką liepiamas. Jei tuodu žodžiu pasakom, kad durys uždarytos, tada žinom, sakytojas ir sakomasis, jog durys darant reikia atidaryti" (Jablonskis 1957: 293). Analogiškų pavyzdžių J. Jablonskis pateikęs ir daugiau. Pvz.: Jok arklius (į lauką, namo) (t. y. išjok, parjok I.E.). Kam kinkai arklius (darai, kad iskinkytum arba pakinkytum)? Jau arklius kinko, tuoj pakinkys, iškinkys. Jai vakar vainikėlį segė (prisegė). Jai vainiką jau sega (nusega). Siaučia jam skarą (ant pečių, nuo pečių). Kam vadelėji, vadžioji [arklius], ar kur važiuoji (plg. jvadeleti, įvadžioti)? Toliau jis niekur nebevažiuos, jau arklius vade/eja, vadžioja (tuoj išvadelės, išvadžios) (Jablonskis 1957: 294). Visais šiais atvejais nurodytų veiksmažodžių reikšmės paaiškėja iš konteksto. Plg. dar: Kas tau bedirbs taip, kaip tuočės nu saulės lig saulės LKŽ XII 192 (Lz). Saulė nuo saulės (Nuo saulėtekio ligi saulėlydžio) kasdavom bulbas LKŽ XII 192 (Dglš). Tai, jog lietuvių leksika iš pradžių nebuvo pakankamai diferencijuota, rodo veiksmažodžiai, nusakantys avimosi, movimosi, rengimosi ir pan. veiksmus. Tai aūti(s), mauti(s), siaūsti(s), vilkti(s) ir kt. panašaus tipo žodžiai, pasižymintys, be poliariškumo, ir vektoriškumu. Šios ypatybės ypač būdingos tų veiksmažodžių sangrąžinėms formoms. Nemažai tokio tipo veiksmažodžių yra pateikęs ir J. Jablonskis. Pvz.: Kam aunies, ar eisi kur (plg. apsiauti)? Kam aunies, ar jau eisi gulti (plg. nusiauti)? (Jablonskis 1957: 293). Kam mauniesi pirštines? Bus šalta (būk su pirštinėmis). Ar nevažiuosi, kad jau pirštines maunies (nusimauni)? Ar jau vilksies (prieš eidamas gulti)? Ar jau vi/ksies (atsikėlęs anksti rytą iš lovos)? (Jablonskis 1957: 294-295). Tokia reikšmių poliarizacija būdinga ir kitoms kalboms. Pavyzdžiui, L. Novikovo nuomone, zecr gali reikšti rusų kalboje ir “įnešti“, ir “iSnesti”, tik reikalingas tam tikras kontekstas, nurodantis kryptį (:ecrr crona ir HecrH Tyza) (Novikov 1973: 185). Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai (ypač su priešdėliu af-) taip pat enantiosemiški. Pavyzdžiui, atristi reiškia ir “ritant priartinti, atridenti” (Dėdė tuo tarpu atritovaziuojamajj krėslą LKŽ XI 686(Mš), ir “ritant pašalinti" (Ir akme55 nį nuog angos Sulinies atrisdavo LKŽ XI 687 (BB1Moz 29 3); atstumti — ir “stumiant nutolinti" (Tokia kiauliotė nedora: visada kitas atdastuma nuo lovio LKŽ XIII 1042(Skdt), ir “atgabenti” (t. y. "priartinti" I. E.) (Kaip plunksną maišą atstimiau LKZ XIII 1043(Er); atsokti — ir “šokant atsitraukti" (Ko čia atšdkaikaip nuo ugnies ? LKZ XV 232(Ktk), ir “šuoliu ar Suoliuojant priartėti" (Atsoka atsokes pri munes ir sako LKZ XV 233(Dr) ir pan. Daugelyje kalbų apstu tokių priešdėlinių veiksmažodžių, turinčių priešingas reikšmes. Plg. vok. ab-: abdecken reiškia ir “apdengti, uždengti", ir “nudengti". Šį vokišką priešdėlį abturėtų atitikti rusų or-, bet čia matome įdomų reiškinį, rodantį, jog rusų kalbos veiksmažodis su šiuo priešdėliu įgyja nepriešdėlinio veiksmažodžio reikšmę. Įvardytą teiginį rusų kalbininkas I. Gorelovas iliustruoja or6e/rnTs pavyzdžiu, kurio reikšmė yra “baltinti, daryti baltą", o ne “panaikinti baltuma” (Gorelov 1986: 87-88). Rusų kalboje esama ir visiškai enantiosemiškų veiksmažodžių su priešdėliu r-. Pavyzdžiui, pirminė, t. y. ankstesnioji, orkasars reikšmė buvo “užrašyti palikimą", o dabar šis veiksmažodis reiškia “panaikinti (teisę į) palikimą". Kitas rusų kalbininkas — R. Budagovas — atkreipė dėmesį į dar jaučiamą veiksmažodžio mobeaurs semantinį ryšį su daiktavardžiu 6eza (seniau mobegurs reiškė “sunaikinti, užmušti", t. y. turėjo neigiamą reikšmę, o dabar, priešingai, reiškia “nugalėti, laimėti", taigi ši reikšmė teigiama. Šios abi reikšmės santykiauja istoriškai, nes tas, kas sunaikina, paprastai ir nugali, įveikia priešą ar varžovą (Budagov 1965: 66-71). Reikšmių poliarizacija ypač akivaizdi, kai lietuvių kalbos vaiksmažodžiai nusako temperatūros svyravimus. Priešingas reikšmes turi atitinkami veiksmažodžiai tiek be priešdėlių, tiek su priešdėliais. Čia enantiosemija, kaip ir ankstesniais atvejais, išryškėja atitinkamame kontekste. Pavyzdžiui, dėgtr, dėginti (Tie tavo medžiai tik smilksta, o nedega LKŽ II, 368(Vvr), Degama ugnis sunku ažgesyti LKŽ II, 368(Ds) ir Veidai dėga nuo "šalčio LKŽ II, 369(Lp)*; dėginti (Vidudieny baisiausia, kai saulė dėgina, negali pakęst LKŽ II, 363(Gs) ir O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! LKŽ II „363(B. Sruog); Nudega šalčiu, ugnim LKŽ XVII(SD 212); isképti (Sia vasarą nuo karščių visi javai iškepė LKŽ V 588(Ds) ir Šiemet visų sodai [nuo speigo] iškepė LKŽ V 588(Ds); képinti (Nežmoniškai gi ir kepina saulė, nė paeit negali toliau žmogus LKŽ V 581(Srv) ir Lauke kčpinte képina šaltis LKŽ V 581(Jnš); pleskéti (Sausos malkos teip gerai p/ėška LKŽ X 173(Ut) ir Pléska peržiem be nustojimo LKŽ X 173(Trgn); pléskinti (Plėškinau visą dieną, o kambariai šalti LKŽ X 175(Brs) ir Toks šaltis p/ėškina, gryčia neaptaisyta LKŽ X 176(Skdt); Su karštu vandeniu plikyk kojas versio LKŽ X 229(J). Šaltis šąla ugnadegiu, t. y. kaip ugnimi pliko veidą, rankas, kojas LKZ XVII 373(J); svilt/ (Pakura taip karštai įkūrenta, kad * Veiksmažodžių dėgtrir képti semantikoje įžvelgiama ir “diatezinés opozicijos galimybė" (Kaukienė 1994: 63). 56 antausiai svilsta LKŽ XIV 359(J) ir Toki šiuosmet šalčiai, kad net žandai svė/a LKŽ XIV 359(N¢); svilinti (Saulė svilina iš aukštybių LKŽ 354(V. Krėv) ir Ot lauke svilina, galima ausis nušalt LKZ XIV 354(Vs) ir kt. Tokie veiksmažodžiai paprastai reiškia ir intensyvų šilimą (šildymą), šilumą, karštį, ir smarkų šalimą (šaldymą), šaltį, speiga (Ermanytė 1991: 73-74). Šias poliarines reikšmes jungia bendras intensyvumo komponentas. Būtina akcentuoti, kad šalimo (šaldymo) reikšmė dažniausiai būna perkeltinė, antrinė, t. y. išvestinė. Tačiau esama ir tokių veiksmažodžių, kurių pirmoji, t. y. pagrindinė reikšmė yra šalimas (šaldymas), o šilimo (šildymo) reikšmė yra antrinė. Pavyzdžiui, spiginti (Į pavakarę, atrodė, atsimetės šaltis, ale kur tau — da labiau pradėjo „spiginti! LKŽ XIII 397(Srv). Didis šaltis spigina odą LKŽ XIII 397(Rsn), ir Žiemą speigas, o vasarą saulė spigina LKŽ XIII 397(J). Balos ir „versmės, nu saulės spindulio neužgaunamos, nu amžių burgėjo, kurios ir visu Tokios semantikos veiksmažodžių, reiškiančių temperatūros svyravimus; esama ir kitose kalbose, plg. la.: Ejot pa sniegu mazmeitai nemaz nebija auksti, bet vaigi visu laiku svilint svila Birznieks-Upitis IV 279. Zeme izkaltusi, sausa ka pelni, un saule to sakarsėjusi tik stipri, ka [ravėjot] svi/a pirksti Klava I 64 (LLVV: 1991: 7,s¢j., 324) ir t.t. Kai kurie lietuvių kalbos veiksmažodžiai reiškia būsenos ar veiksmo priesybes arba kitimą, pvz.: akti “darytis aklam, pradėti mažiau matyti“ (Jau mano akys afnika čystai, t. y. mazinas šviesybė LKŽ I, 87(J) ir “akims atsiverti, pradėti ma (Kačiukai jau azka, tuo matys LKZ I 88(Kp); gurbti "tarpti, gerai aug1” (Po ligai sesuo gurbsta, t. y. eina stipryn LKŽ III 742(J) ir “skursti, galą li“ (Ji is visą laiką gurbo ir gurbo, iki numirė LKŽ III 742(Sb); jinkti “atprasti žįsti" (Paršai baigia fūnkti DŽ, 269, ir “pratintis” (Kiaulė juaksta į žirnius DZ, 269) ir pan. Enantiosemidky veiksmažodžių perkeltinés reikšmės neretai dar turi ir ironišką atspalvį. Pavyzdžiui, draūsti reiškia ir “sakyti, kad to nedarytų, neleisti, įspėti, ginti" (Draūsk nedraūsk, daro savo, ir gana LKŽ II, 662(Gs). Drausk savo dukrą nuo blogų darbų LKŽ II, 662(J), ir “kalbinti, kad liktų, sulaikyti“ (.Draūdė mane valgyt, tik neturėjau laiko LKŽ II „662(Ukm). Šeimyną draūdžia pasilikti antrus metus LKŽ I, 662(Kp); garbinti ir “duoti garbę, girti, aukštinti; gerbti“ (Jį ligi gyvą garbino, jį ir numirusį garbina LKZ III 117(J. Jabl), ir “niekinti, piktuoju minėti, peikti, plūsti" (Tą netikėlį visi gdrbina LKZ III 117(Rm) ir pan. Tam tikrų veiksmažodžių ir tos pačios šaknies daiktavardžių reikšmės santykiauja ir kaip konversyvai. Pavyzdžiui, (pa)skolinti “duoti (pa)skolą (kam)” ir “imti (pa)skolą (iš ko)". Panaši semantinė sąsaja ir tarp kitų tos pat šaknies daiktavardžių skola, paskola, skolininkas, -€. Įsidėmėtina, kad enantiosemija būdinga ne vien veiksmažodžiams. Šią “vidinę priešybę“ turi ir kai kurie daiktavardžiai (tai minėta jau šio straipsnio pra57 džioje), būdvardžiai, netgi prieveiksmiai. Pavyzdžiui, daugiareikšmis daiktavardis duksas 1. “geltonos spalvos brangusis metalas” ir 5. prk. “kas nors labai geras, puikus" (LKŽ I, 479) tarmėse reiškia ir “išmatos, mėšlas" (Auksą veža, tai ir smirda LKŽ I, 390 (Kp). Daugiareikšmis daiktavardis širdis reiškia tiek gerąsias, tiek blogąsias žmogaus būdo savybes. “Gerumą" nusakanti širdis paprastai reiškiama maloniniais deminutyviniais epitetais, kurių ypač gausu tarmėse bei tautosakoje (Sirdele, padirbėk už mane LKŽ XIV 864 (J. Jabl). Tėvuli mano, širde/e mano, kam prižadėjai jaunam berneliu[i]? (d.) LKŽ XIV 864 (Dg). Širdis, reiškianti blogąsias žmogaus būdo savybes — “piktumą, pyktį", tokios deminutyvinės formos nebeturi (Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį LKŽ XIV 864(Jnšk). Ragana kalukei iš širdies išsuko visas keturias kojukes LKŽ XIV 865(LTR(AI). Tos pačios šaknies būdvardis Sirdingas, -a taip pat reiškia gerąsias ir blogasias žmogaus savybes. Šio būdvardžio pirmoji reikšmė yra “kuris geros širdies, maloningas, malonus" (Ak lietuvininkai, sirdingimano broleliai LKZ XIV 848(K. Donel). Antroji šio būdvardžio reikšmė taip pat semantiSkai artima pirmajai — “kylantis iš atviros širdies, nuoširdus, tikras“ (Norėjau ištarti jiems žodį Širdingą, bet širdis atšalusias, ledą radau LKŽ XIV 849(P. Vaič). Širdingas, -areiškiantis “greit įširstantis, supykstantis”, nusako blogąsias žmogaus savybes (Kurs pasišiaušęs, širdingas, ta lankuok, nugerink LKŽ XIV 849(J). Vyriškosios bei moteriškosios giminės sudurtinis daiktavardis Zemasirdis, -e taip pat reiškia geruosius ir bloguosius žmogaus būdo bruožus. Pirmoji šio daiktavardžio reikšmė yra “kas kietos, negailestingos, žemos Sirdies” (Niekai tokiam žemaširdžiui [Zzmogui] ir brolį nudėt sp.). Antroji, enantiosemiška pirmajai, šio daiktavardžio reikšmė yra “kas nuolankus, lengvai paveikiamas” (Viso to neduoda tėvas puikiesiems, bet Zemasirdžiams A. Baran.). Tokia enantiosemiškų būdvardžių bei kai kurių daiktavardžių ypatybė charakterizuoti įvairius žmogaus būdo bruožus ir savybes būdinga ir kitoms kalboms. Plg. anglų k. apparent “matomas, aiškus“ ir “tariamas, numanomas". Atitinkamas reikšmes turi ir išvestinis anglų k. prieveiksmis apparently“ aiškiai, neabejotinai" ir “ turbūt, galbūt". Įdomių minčių apie enantiosemiją yra pateikęs lietuvių filosofas Antanas Maceina. Savo studijoje “ Asmuo ir istorija“ jis remiasi prancūzų teologo, jėzuito Jean Daniélou samprotavimais, kur teigiama, jog daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys svečią ir priešą, turi tą pačią šaknį. Pavyzdžiui, graikiškai svetimšalis vadinasi xénos, priešiškumas — xenofobia, o svetingumas — xenofilia; lotyniškai svečias yra hospes, o priešas — hostis (plg. rusų rocrs analogiškas reikšmes). Lietuvių kalbos svécias, be jokios abejonės, yra enantiosemiškas, kadangi šis daiktavardis, nors ir reiškia kviestą asmenį, tačiau tas asmuo atvykęs paviešėti iš kitur, t. y. iš svečios šalies. (Plg. 2 svėčias, -ia adj. (4) 1. ne gimtinės, toliau 58 esantis, svetimas (apie vietą, kraštą) ir 2. ne iš saviškių (apie žmogų) (LKŽ XIV 286). Taigi tiek daiktavardis, tiek būdvardis turi tą pačią šaknį svet-, kuri vienu atveju vartojama pavadinti kviestą, lauktą asmenį, kitu gi atveju — svetimą, iš kitur atvykusį žmogų. A. Maceinos žodžiais tariant, “kiekvienu atveju šis žmogus nėra savasis. Gali jis būti priglaudžiamas ir net pavaišinamas, tačiau jis niekad netampa vietiniu“ (Maceina 1981: 63). Ar laisvės, ar geresnės duonos ieškodamas toks ateivis nebus savas, jis privalės žemintis, t. y. elgtis taip, kaip to pageidaus jį priėmusieji. “Svečias ateina ir yra priimamas tik todėl, kad jis privalo iserfi — pasak lietuviskos patarlės: “Sveteliai, susipratot ateiti, susipraskit ir išeiti" (Maceina 1981: 64). Tokių vaizdingų posakių apie svecig ir “nesvetingus” santykius su juo gana gausu lietuvių tautosakoje. Pavyzdžiui: Tai jau sėskis, kad atėjai: svėčias būsi, rytoj valgyt gausi (juok.) LKŽ XIV 286(Mrs). Apsidziauge kaip svečius išleidęs LKŽ XIV 285(KrvP(Jnš). Mielas svečias — gaila varškės LKZ XIV 285(Mrj). Plg. la. ciema ėdiens lidz majas vartiem “svečių valgis ligi vartų (t. y. nesotus I. E.)” (Balkevičius, Kabelka 1977: 132) ir t. t. Enantiosemija daugelyje kalbų praplečiama iki antifrazės (gr. antiphrasis — prieštaravimas, priešingybė), t. y. stilistinės figūros, tam tikro posakio, kurio tiesioginę reikšmę ironija arba sarkazmas pakeičia priešinga (Pikčilingis 1975: 297-298). Pavyzdžiui: Koks protingas patarimas! vietoj Koks kvailas patarimas! Graži bjaurybė kaip velnias (apie labai gražią mergaitę)! LKŽ K (Rm). Čia teigiamoms emocijoms reikšti pasitelkiami neigiamos reikšmės žodžiai. Šiuo atveju nebekalbama apie vieno žodžio reikšmių poliarizaciją, nes čia figūruoja visas sakinys, t. y. rišlus kontekstas, kai atitinkamomis stilistinėmis priemonėmis ir intonacija išryškinama reikšmių priešybė. Pavyzdžiui, lot. £fo/- lendum esse Octavium: “Oktavijų būtina išaukštinti" ir “Oktavijų būtina pasalint’; cum tacent clamant “kai tyli — šaukia" (Cicerono posakis), t. y. tylint reiškiamas nepritarimas, plg. qui tacet, consentire videtur “tylėjimas — sutikimo ženklas“; festina lente “ skubėk Ietai" (Svetonijaus posakis), t. y. nedaryk [nieko] paskubomis; pranc. Savant est sot plus gu'un sot ignorant “ Mokytas kvailys didesnis už nemokytą kvailį' (Moljero posakis) ir t. t. Kai kurie kalbininkai enantiosemiją dar vadina homonimine antonimija, netgi homoantonimija, pvz.: Šuo — geriausias žmogaus draugas ir Šuniui — šuns mirtis. Kalboje iš tikrųjų neretai susipina antonimija ir homonimija (Gorelov 1986: 89). Apibendrinant būtina pasakyti, jog enantiosemija, nors ir nėra ypač produktyvus kalbos reiškinys, išnykti visai nesirengia. Priešingai, įgaudama vis naujų formų bei raiškos būdų, pritaikytų dabarties realijoms ir gyvenimo tempui, enantiosemija nenyksta. Kaip ir seniau, taip ir dabar kiekvienoje kalboje esama pakankamai daug žodžių, turinčių “vidinių priešybių", t. y. poliarizuotų reikšmių. 59 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Abel C. 1885: Sprachwissenschaftliche Abhandlungen, Leipzig, 316-329. Balaišis V. 1991: Enantiosemija ir Rambynas. — Žodžiai ir prasmės, 1, 50-54. Balkevičius J, Kabelka J.1977: Latviy-lietuviy kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. A.BaranAntanas Baranauskas, jo raštai. Bb1 — Biblija... 11 leid., Berlyne 1931. Budagov R. A. 1965: Vvedenie v nauku o jazyke, Moskva: Prosveščenie. DZ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. S.DaukSimonas Daukantas,jo raštai. K.DonelChristian Donalitius. Litausche Dichtungen..., Konigsberg, 1869. Ermanytė I. 1991: Antoniminės to paties veiksmažodžio reikšmės. — Kalbos kultūra 61, 73-74. Gaivenis K, Keinys S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Sviesa. Gorelov I N. 1989: Enantiosemija kak stolknovenie protivore€ivych tendencij jazykovovo razvitija. — Voprosy jazykoznanija, 87-89. I-Laurynas Ivinskis, jo raštai. J — Litovskij slovar’ A. Juš kevič"' a..., 1-2, Sankt-Peterburg, 1897, 1904. J.Jabl-Jonas Jablonskis, jo raštai ir žodyno lapeliai. Jablonskis J. 1957: Raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kaukienė A. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių istorija 1, Klaipėda. V.KrėvVincas Krėvė-Mickevičius,jo raštai. KrvP (Jnš)—- V. Krėvė-Mickevičius. Patarlės ir priežodžiai 1-2, Kaunas, 1934-1935; Lietuvių patarlės ir priežodžiai 3, Kaunas, 1937; 4 — Darbai ir dienos, 7, 1938. LKŽ I,— Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941. LKŽ I-II, — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969. LKŽ TI - Lietuvių kalbos žodynas3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ V — Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LKŽ X-XV - Lietuvių kalbos žodynas 10-15, Vilnius: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991. LKŽ K - Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LLVV VII, — Latviešu literaras valodas vardnica 7,, Riga: Zinatne, 1991, 324. Maceina A. 1981: Asmuo ir istorija, Chicago: Ateitis, 63-64. Mš-Pranas MasSiotas, jo raštai ir vertimai. Novikov L. A. 1973: Antonimija v russkom jazyke (Semanticeskij analiz protivopoložnosti v leksike), izdatelstvo Moskovskogo un-ta, 185. Pikčilingis J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius: Mokslas, 297—298. SD — Dictionarium trium lingvarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore... Constantino Szyrvid.. Ovinta editio... Vilnae... B.Sruog-Balys Sruoga,jo raštai. Sercl V. 1883, 1884: O slovach s protivopoložnymi značenijami (ili o tak nazyvaemoj enantiosemii). — Filologiceskije zapiski, vypusk 5-6, 1-39; vypusk 1, 41-84, Voronež. P. VaičPranas Vaicaitis, jo raštai. SOME NOTES ON ENANTIOSEMY Summary Enantiosemy is a very old linguistic phenomenon dating back to Ancient Egypt times. It is defined in linguistics as a property of a word or a morpheme to have opposite meanings. 60 Polarization of meanings is especially evident in verbs denoting fluctuations of temperature (e.g. degti, kepti, svilti and others). This kind of inner opposition is characteristic of some nouns, adjectives and even adverbs. The main cause of enantiosemy is the nondifferentiated meanings of the words with common roots. Both polisemy (cf. bréksti — “austi, visti” and “temti") and homonymy (cf. banda — “cattle “and “a loaf of bread”). The above homonyms have a common meaning “property, ownership”. Jonas Jablonskis was the first Lithuanian linguist to investigate enantiosemy (Lietuviy kalbos gramatika, 1922). Interesting reasoning on the enantiosemic word svečias has been offered by the Lithuanian philosopher A. Maceina. Having the meaning of a person who has been invited to visit, the noun at the same time characterizes this person as somebody who has come from elsewhere, is a stranger. Entiosemy usually becomes evident in coherent texts only. Polarization of the meanings manifests itself in the intonation and stylistic means. Sometimes, entiosemy is expanded to an anti-phrase, i. e. a certain saying whose literal meaning is changed to the opposite meaning by means of irony or sarcasm. The phenomenon of enantiosemy is not going to disappear, it is just acquiring new forms of expression in the language. 61