Kelios pastabos apie enantiosemiją

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Irena ERMANYTĖ KELIOS PASTABOS APIE ENANTIOSEMIJĄ Kalbos priešybes analizuojant pragmatiniu požiūriu į akis krinta labai senas kalbos reiškinys – enantiosemija, kai tas pats žodis turi dvi priešingas reikšmes (taip išryškėja žodžio reikšmių poliarizacija). Enantiosemija (vok. Enantiose- mie, angl. Enantiosemy), kurios pavadinimas kilęs iš gr. enantios – ‘priešais esantis, priešingas’ + sema – ‘ženklas’, išryškėja tam tikrame kontekste, kadangi be jo šio kalbos reiškinio negalima pakankamai suprasti tiek struktūros, tiek semantikos požiūriu. Enantiosemija kalbotyros ir apibūdinama kaip žodžio ar morfemos ypatybė turėti priešingas reikšmes (Gaivenis, Keinys 1990: 57). Enantiosemija būdinga daugeliui kalbų nuo antikos laikų iki šiandien. Išsamiau šis lingvistinis reiškinys imtas nagrinėti tik XIX a. pab., nors jau G. V. F. Hėgelis (Hegel) “Logikos mokslo” įvade kalbėjo apie enantiosemiją. Jo nuomone, dauguma vokiečių kalbos žodžių (ypač priešdėliniai veiksmažodžiai) turi ne tik kitokias, bet ir priešingas reikšmes. Vokiečių kalbininkas Karlas Abelis (Carl Abel) “Sprachwissenschaftliche Abhandlungen” (“Kalbotyros tyrinėjimai”) VIII dalyje, pavadintoje “Priešingos pirminio žodžio reikšmės”, teigė, jog mus pasiekę seniausi enantiosemijos pavyzdžiai užrašyti Egipto hieroglifais (Abel 1885: 316). Senovės egiptiečių kalboje būta daug žodžių, kurių kiekvienas turėjo dvi priešingas reikšmes. Šias poliarines reikšmes geriausiai iliustruoja žodžiai: unx (tik kitaip fonetiškai modifikuojamas), reiškęs ir “atidengti, nudengti” (unx), ir “uždengti, suvynioti” (unḥ); at (taip pat atitinkamai modifikuojamas) reiškęs ir “klausyti, girdėti” (aṯ), ir “būti kurčiam” (aṭ); sneḥ – “skirti, atskirti”, sneḥ – “jungti” ir kt. Žodis quen Egipto gyventojui reiškė ir “stiprus”, ir “silpnas”. Tik šį hieroglifą reikėjo paaiškinti atitinkamais ženklais bei piešiniais, rodančiais konkrečių reikšmių skirtumą. Būdvardis stiprus paprastai būdavo iliustruojamas stovinčio ginkluoto kario, o silpnas – klūpančio žmogaus (tikriausiai vergo) piešiniu. Veiksmažodį ārī “užlipti” vaizduodavo laiptai, o “nulipti” – kopėčios (Abel 1885: 317, 329). (Dar plg. hindi kal: “vakar” ir “rytoj”; parso: “užvakar” ir “poryt”.) Beveik tuo pat metu enantiosemiją nagrinėjo ir kitas vokiečių kalbininkas – V. Šerclis (Scherzl). Jo manymu, enantiosemija būdinga daugeliui kalbų. Pavyzdžiui, lot. būdvardis altus reiškė ne tik “aukštas”, bet ir “gilus”, t. y. esantis žemai (altus mons “aukštas kalnas” ir altum flumen “gili upė”). Pagrindine enantiosemijos priežastimi V. Šerclis laikė senovėje buvusias ben- 53 drąsias šaknis, kurių reikšmės dar nebuvo diferencijuotos. Rutuliojant mastymui ir formuojantis kalbai iš tų nepakankamai diferencijuotų reikšmių palaipsniui išsiskyrė konkretesnės pagrindinės reikšmės, kurių antroji dažniausiai buvo perkeltinė arba turėjo kitokią intonaciją. Pavyzdžiui, iš slavų kalbų kamieno von-, kurio pirminė reikšmė “kvapas”, išriedėjo dvi priešingos reikšmės – “malonus kvapas, aromatas” (plg. čekų vůně, lenkų woń, rusų благовоние) ir “blogas kvapas, dvokas, smarvė” (plg. bulgarų воня, lenkų woń bei rusų вонь, зловоние) (Šercl 1883: 1–39; 1884: 41–84). Semantinė kalbos universalija, būdinga enantiosemijai, yra polisemija. Pavyzdžiui, veiksmažodis brėkšti reiškia ir “aušti, švisti” (Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta A. Baran), ir “temti” (Vakaras, jau pradeda brėkšti I2 1028 (Prk). Neturėdamas žvakės brėkštant turėjau eiti gulti LKŽ I₂ 1028(I). Plg. tos pačios šaknies daiktavardį brėkšma, Aukštaitijoje reiškiantį “apyausris”, o Žemaitijoje “prietema” (šiuo atveju enantiosemijos pagrindas – tarminis). Tarp poliarinių to paties žodžio reikšmių esama gan glaudaus semantinio ryšio. Tai šviesa, kuri atitinkamu paros metu tai sustiprėja, tai susilpnėja, o šaknies brėkš- žodžių reikšmių priešingumas priklauso nuo antrojo komponento – paros meto priešpriešos. Enantiosemija neatsietina ir nuo homonimijos, kuri dažnai atsiranda iš daugiareikšmių žodžių (ypač kai semantinė sąsaja tarp atskirų reikšmių tarytum nutrūksta). Pavyzdžiui, lie. bandà “galvijų būrys” ir “kepaliukas (ppr. pyrago ar ragaišio)”. Šiedu žodžiai tarpusavy jungiami bendrosios reikšmės “turtas, nuosavybė”, užfiksuotos K. Sirvydo raštuose ir išlikusios Rytų Lietuvos tarmėse: Nauda, banda SD 203. Praleidžiau visą savo bandą LKŽ I2 638 (Kur). Taigi šiuo atveju homoniminių reikšmių tapatybės santykis nesuardytas. Akcentuotinas tam tikrų homoniminių veiksmažodžių gramatinis bei semantinis santykis. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos žodynuose rãkti veiksmažodis pateikiamas dviem lizdais: 1 rãkti, rãka (rãkia, rañka), rãkė (rãko) “krapštyti” yra tranzityvinis: Rãkė, rãkė ir prarakė skaudulį ant rankos LKŽ XI 112 (Kv) ir 2 rãkti, rañka, rãko – intranzityvinis ir reiškia “mažėti skylei, akti, užsikišti” (Maža bulia (adatos skylutė) greitai rañka ir visiškai užranka LKŽ XI 115 (Sl). A. Kaukienės nuomone, 1 rãkti yra aktyvaus veiksmo veiksmažodis, o 2 rãkti reiškia būsenos pakitimą ir sudaro semantinę opoziciją su pirmuoju rãkti veiksmažodžiu (Kaukienė 1994: 77–78). Lingvistiniu ir semantiniu požiūriu įdomų enantiosemijos pavyzdį pateikė kitas lietuvių kalbininkas – V. Balaišis. Analizės objektu jis pasirinko kalno Rambynas pavadinimą. Šį vietovardį autorius traktuoja kaip enantiosemišką, kilusį iš slavų kalbų. Lietuviui Rambynas reiškia kalną (arba aukštą skardingą Nemuno krantą netoli Tilžės Šilutės raj.), o vokiečiui tai vietovė, esanti gilioje Riūgeno salos lomoje, Rambin. Idė. šaknies *rem- determinanto -b(h) vedinių gana gausu tiek baltų, tiek germanų, tiek slavų kalbose, tik baltų ir germanų žodžiai su įvardytais šaknimi ir determinantu dažniausiai reiškia “iškilimą, pa- 54 kilią vietą” (plg. lie. rūmbas, rumbėti, rembėti la. rumba “krioklys”, norvegų rimi “iškili vieta” ir t. t.), o slavų kalbose šie vediniai dažniausiai reiškia “nuopjovą, kirtimą”, t. y. įdubusią vietą (plg. J. Pokorny * remъ-, *romb-, *rmb- “kapoti, kirsti, daryti įpjovas bei įkarpas” (Balaišis 1991: 52–53). Apie lietuvių kalbos enantiosemijos reiškinį pirmasis prabilo Jonas Jablonskis. Teoriškai jis enantiosemijos dar neanalizavo, bet savo “Lietuvių kalbos gramatikoje” (1922 m.), aptardamas veiksmažodžio veiks­lus ir rūšis, pateikė nemažą pluoštą vertingų šio reiškinio pavyzdžių bei atitinkamai juos apibendrino: “Eigos veiksliu pasakome tiktai einant tam tikrą veiksmą. Juo nepasakome, kuo tas veiksmas gali arba turi pasibaigti <...> Sakome ne visai aiškiai “duris daryk” tada, kada sakomajam aišku, kaip jo “darymas” turi pasibaigti <...> Žmogus, kurs sako “daryk duris”, visada jaučiasi būsiąs sakomojo kaip reikiant suprantamas, ir sakomasis visada daro ko prašomas arba ką liepiamas. Jei tuodu žodžiu pasakom, kad durys uždarytos, tada žinom, sakytojas ir sakomasis, jog durys darant reikia atidaryti” (Jablonskis 1957: 293). Analogiškų pavyzdžių J. Jablonskis pateikęs ir daugiau. Pvz.: Jok arklius (į lauką, namo) (t. y. išjok, parjok I.E.). Kam kinkai arklius (darai, kad iškinkytum arba pakinkytum)? Jau arklius kinko, tuoj pakinkys, iškinkys. Jai vakar vainikėlį segė (prisegė). Jai vainiką jau sega (nusega). Siaučia jam skarą (ant pečių, nuo pečių). Kam vadelėji, vadžioji [arklius], ar kur važiuoji (plg. įvadelėti, įvadžioti)? Toliau jis niekur nebevažiuos, jau arklius vadelėja, vadžioja (tuoj išvadelės, išvadžios) (Jablonskis 1957: 294). Visais šiais atvejais nurodytų veiksmažodžių reikšmės paaiškėja iš konteksto. Plg. dar: Kas tau bedirbs taip, kaip tuočės nu saulės lig saulės LKŽ XII 192 (Lž). Saulė nuo saulės (Nuo saulėtekio ligi saulėlydžio) kasdavom bulbas LKŽ XII 192 (Dglš). Tai, jog lietuvių leksika iš pradžių nebuvo pakankamai diferencijuota, rodo veiksmažodžiai, nusakantys avimosi, movimosi, rengimosi ir pan. veiksmus. Tai autī(s), mautī(s), siaustī(s), vīktī(s) ir kt. panašaus tipo žodžiai, pasižymintys, be poliariškumo, ir vektoriškumu. Šios ypatybės ypač būdingos tų veiksmažodžių sangrąžinėms formoms. Nemažai tokio tipo veiksmažodžių yra pateikęs ir J. Jablonskis. Pvz.: Kam aunies, ar eisi kur (plg. apsiauti)? Kam aunies, ar jau eisi gulti (plg. nusiau­ti)? (Jablonskis 1957: 293). Kam mauniesi pirštines? Bus šalta (būk su pirštinėmis). Ar nevažiuosi, kad jau pirštines maunies (nusimauni)? Ar jau vilksies (prieš eidamas gulti)? Ar jau vilksies (atsikėlęs anksti rytą iš lovos)? (Jablonskis 1957: 294–295). Tokia reikšmių poliarizacija būdinga ir kitoms kalboms. Pavyzdžiui, L. Novikovo nuomone, нести gali reikšti rusų kalboje ir “įnešti”, ir “išnešti”, tik reikalingas tam tikras kontekstas, nurodantis kryptį (нести сюда ir нести туда) (Novikov 1973: 185). Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai (ypač su priešdėliu at-) taip pat enantiosemiški. Pavyzdžiui, atrišti reiškia ir “ritant priartinti, atridenti” (Dėdė tuo tarpu atrito važiuojamąjį krėslą LKŽ XI 686 (Mš)), ir “ritant pašalinti” (Ir akme- 55 nį nuog angos šulinės atrisdavo LKŽ XI 687 (BB1Moz 29 3); atstumti – ir “stumian[t] nutolinti” (Tokia kiauliotė nedora: visada kitas atstum[a] nuo lovio LKŽ XIII 1042(Skdt), ir “atgabenti” (t. y. “priartinti” I. E.) (Kaip plunksną maišą atstūmiau LKŽ XIII 1043(Er); atšokti – ir “šokant atsitraukti” (Ko čia atšokai kaip nuo ugnies? LKŽ XV 232(Ktk), ir “šuoliu ar šuoliuojant priartėti” (Atšoka atšokęs pri munęs ir sako LKŽ XV 233(Dr) ir pan. Daugelyje kalbų apstu tokių priešdėlinių veiksmažodžių, turinčių priešingas reikšmes. Plg. vok. ab-: abdecken reiškia ir “apdengti, uždengti”, ir “nudengti”. Šį vokišką priešdėlį ab- turėtų atitikti rusų от-, bet čia matome įdomų reiškinį, rodantį, jog rusų kalbos veiksmažodis su šiuo priešdėliu įgyja nepriešdėlinio veiksmažodžio reikšmę. Įvardytą teiginį rusų kalbininkas I. Gorelovas iliustruoja отбелить pavyzdžiu, kurio reikšmė yra “baltinti, daryti baltą”, o ne “panaikinti baltumą” (Gorelov 1986: 87-88). Rusų kalboje esama ir visiškai enantiosemiškų veiksmažodžių su priešdėliu от-. Pavyzdžiui, pirminė, t. y. ankstesnioji, отказать reikšmė buvo “užrašyti palikimą”, o dabar šis veiksmažodis reiškia “panaikinti (teisę į) palikimą”. Kitas rusų kalbininkas – R. Budagovas – atkreipė dėmesį į dar jaučiamą veiksmažodžio победить semantinį ryšį su daiktavardžiu беда (seniau победить reiškė “sunaikinti, užmušti”, t. y. turėjo neigiamą reikšmę, o dabar, priešingai, reiškia “nugalėti, laimėti”, taigi ši reikšmė teigiama. Šios abi reikšmės santykiauja istoriškai, nes tas, kas sunaikina, paprastai ir nugali, įveikia priešą ar varžovą (Budagov 1965: 66–71). Reikšmių poliarizacija ypač akivaizdi, kai lietuvių kalbos veiksmažodžiai nusako temperatūros svyravimus. Priešingas reikšmes turi atitinkami veiksmažodžiai tiek be priešdėlių, tiek su priešdėliais. Čia enantiosemija, kaip ir ankstesniais atvejais, išryškėja atitinkamame kontekste. Pavyzdžiui, dégti, déginti (Tie tavo medžiai tik smilksta, o nedega LKŽ II₂, 368(Vvr), Degamà ugnis sunku ažgesyti LKŽ II₂, 368(Ds) ir Veidai déga nuo šalčio LKŽ II₂ 369(Lp)*; déginti (Vidudieny baisiausia, kai saulė dégina, negali pakęst LKŽ II₂ 363(Gs) ir O kad pusto, kad drimba, sniegas veida kad degina! LKŽ II₂ 363(B. Sruog); Nudega šalčiu, ugnim LKŽ XVII(SD 212); išképti (Šią vasarą nuo karščių visi javai iškepė LKŽ V 588(Ds) ir Šiemet visu sodai [nuo speigo] iškepė LKŽ V 588(Ds); képinti (Nežmoniškai gi ir kepina saulė, nė paeit negali toliau žmogus LKŽ V 581(Sry) ir Lauke képinte ké́pina šaltis LKŽ V 581(Jnš); pléškėti (Sausos malkos teip gerai plėska LKŽ X 173(Ut) ir Plėska peržiem be nustojimo LKŽ X 173(Trgn); plėškinti (Plėškinau visą dieną, o kambariai šalti LKŽ X 175(Brs) ir Toks šaltis plėškina, gryčia neaptaišyta LKŽ X 176(Skdt); Su karštu vandeniu plikýk kojas veršio LKŽ X 229(J). Šaltis šąla ugnadėgiu, t. y. kaip ugnimi pliko veidą, rankas, kojas LKŽ XVII 373(J); svilti (Pakura taip karštai įkurenta, kad * Veiksmažodžių dégti ir képti semantikoje įžvelgiama ir “diatezinės opozicijos galimybė” (Kaukienė 1994: 63). 56 antausiai svìlsta LKŽ XIV 359(J) ir Toki šiuosmet šalčiai, kad net žandai svėla LKŽ XIV 359(Nč); svilinti (Saulė svilina iš aukštybių LKŽ 354(V. Krėv) ir Ot lauke svilina, galima ausis nušalt LKŽ XIV 354(Vs) ir kt. Tokie veiksmažodžiai paprastai reiškia ir intensyvų šilimą (šildymą), šiluma, karštį, ir smarkų šalimą (šaldymą), šaltį, speigą (Ermanytė 1991: 73–74). Šias poliarines reikšmes jungia bendras intensyvumo komponentas. Būtina akcentuoti, kad šalimo (šaldymo) reikšmė dažniausiai būna perkelti-nė, antrinė, t. y. išvestinė. Tačiau esama ir tokių veiksmažodžių, kurių pirmoji, t. y. pagrindinė reikšmė yra šalimas (šaldymas), o šilimo (šildymo) reikšmė yra antrinė. Pavyzdžiui, spìginti (Į pavakarę, atrodė, atsimetės šaltis, ale kur tau – da labiau pradėjo spìginti! LKŽ XIII 397(Srv). Didis šaltis spìgina odą LKŽ XIII 397(Rsn), ir Žiemą speigas, o vasarą saulė spìgina LKŽ XIII 397(J). Balos ir versmės, nu saulės spindulio neužgaunamos, nu amžių burgejo, kurios ir visu didžiausioms giedroms spìginant niekados neišdžiūvo LKŽ XIII 397(S. Dauk). Tokios semantikos veiksmažodžių, reiškiančių temperatūros svyravimus, esama ir kitose kalbose, plg. la.: Ejot pa sniegu mazmeitai nemaz nebija auksti, bet vaigi visu laiku svilint svila Birznieks-Upitis IV 279. Zeme izkaltusi, sausa ka pelni, un saule to sakarsējusi tik stipri, ka [ravējot] svila pirksti Kļava I 64 (LLVV: 1991: 7₂, sēj., 324) ir t. t. Kai kurie lietuvių kalbos veiksmažodžiai reiškia būsenos ar veiksmo priešybes arba kitimą, pvz.: àkti “darytis aklam, pradėti mažiau matyti” (Jau mano akys aìka čystai, t. y. mažinas šviesybė LKŽ I₁ 87(J) ir “akims atsiverti, pradėti matyti” (Kačiukai jau aìka, tuo matys LKŽ I₁ 88(Kp); gùrbti “tarpti, gerai augti” (Po ligai sesuo gùrbsta, t. y. eina stipryn LKŽ III 742(J) ir “skursti, galą gauti” (Jis visą laiką gùrbo ir gùrbo, iki numirė LKŽ III 742(Sb); jūnkti “atprasti žįsti” (Paršai baigia jūnkti DŽ₃ 269, ir “pratintis” (Kiaulė juñksta į žirnius DŽ₃ 269) ir pan. Enantiosemiškų veiksmažodžių perkeltinės reikšmės neretai dar turi ir ironišką atspalvį. Pavyzdžiui, draùsti reiškia ir “sakyti, kad to nedarytų, neleisti, įspėti, ginti” (Draùsk nedraùsk, daro savo, ir gana LKŽ II₂ 662(Gs). Drausk savo dukrą nuo blogų darbų LKŽ II₂ 662(J), ir “kalbinti, kad liktų, sulaikyti” (Draùdė mane valgyt, tik neturėjau laiko LKŽ II₂ 662(Ukm). Šeimyną draudžia pasilikti antrus metus LKŽ II₂ 662(Kp); gárbinti ir “duoti garbę, girti, aukštinti; gerbti” (Ji ligi gyva garbino, jį ir numirusį garbina LKŽ III 117(J. Jabl), ir “niekinti, piktuoju minėti, peikti, plūsti” (Tą netikėlį visi gárbina LKŽ III 117(Rm) ir pan. Tam tikrų veiksmažodžių ir tos pačios šaknies daiktavardžių reikšmės santykiauja ir kaip konversyvai. Pavyzdžiui, (pa)skolinti “duoti (pa)skolą (kam)” ir “imti (pa)skolą (iš ko)”. Panaši semantinė sąsaja ir tarp kitų tos pat šaknies daiktavardžių skolą, paskolą, skolininkas, -ė. Įsidėmėtina, kad enantiosemija būdinga ne vien veiksmažodžiams. Šią “vidinę priešybę” turi ir kai kurie daiktavardžiai (tai minėta jau šio straipsnio pra- 57 džioje), būdvardžiai, netgi prieveiksmiai. Pavyzdžiui, daugiareikšmis daiktavardis auksas 1. “geltonos spalvos brangusis metalas” ir 5. prk. “kas nors labai geras, puikus” (LKŽ I₁ 479) tarmėse reiškia ir “išmatos, mėšlas” (Aūksą veža, tai ir smirda LKŽ I₁ 390 (Kp). Daugiareikšmis daiktavardis širdis reiškia tiek gerąsias, tiek blogąsias žmogaus būdo savybes. “Gerumą” nusakanti širdis paprastai reiškiama maloniniais deminutyviniais epitetais, kurių ypač gausu tarmėse bei tautosakoje (Širde­le, padirbėk už mane LKŽ XIV 864 (J. Jabl). Tėvuli mano, širdele mano, kam prižadėjai jaunam berneliu[i]? (d.) LKŽ XIV 864 (Dg). Širdis, reiškianti blogąsias žmogaus būdo savybes – “piktumą, pyktį”, tokios deminutyvinės formos nebeturi (Man užėjo širdis, ir pasakiau ne vietoj žodį LKŽ XIV 864(Jnšk). Ragana kalukei iš širdies išsuko visas keturias kojukes LKŽ XIV 865(LTR(Al). Tos pačios šaknies būdvardis širdingas, -a taip pat reiškia gerąsias ir blogąsias žmogaus savybes. Šio būdvardžio pirmoji reikšmė yra “kuris geros širdies, maloningas, malonus” (Ak lietuvininkai, širdingimano broleliai LKŽ XIV 848(K. Donel). Antroji šio būdvardžio reikšmė taip pat semantiškai artima pirmajai – “kylantis iš atviros širdies, nuoširdus, tikras” (Norėjau ištarti jiems žodį širdin-gą, bet širdis atšalusias, ledą radau LKŽ XIV 849(P. Vaič). Širdingas, -a reiškiantis “greit įširstantis, supykstantis”, nusako blogąsias žmogaus savybes (Kurs pasišiaušęs, širdingas, tą lankuok, nugerink LKŽ XIV 849(J). Vyriškosios bei moteriškosios giminės sudurtinis daiktavardis žemaširdis, -ė taip pat reiškia geruosius ir bloguosius žmogaus būdo bruožus. Pirmoji šio daiktavardžio reikšmė yra “kas kietos, negailestingos, žemos širdies” (Niekai tokiam žemaširdžiui [žmogui] ir brolį nudėt sp.). Antroji, enantiosemiška pirmajai, šio daiktavardžio reikšmė yra “kas nuolankus, lengvai paveikiamas” (Viso to neduoda tėvas puikiesiems, bet žemaširdžiams A. Baran.). Tokia enantiosemiškų būdvardžių bei kai kurių daiktavardžių ypatybė charakterizuoti įvairius žmogaus būdo bruožus ir savybes būdinga ir kitoms kalboms. Plg. anglų k. apparent “matomas, aiškus” ir “tariamas, numanomas”. Atitinkamas reikšmes turi ir išvestinis anglų k. prieveiksmis apparently“aiškiai, neabejotinai” ir “turbūt, galbūt”. Įdomių minčių apie enantiosemiją yra pateikęs lietuvių filosofas Antanas Maceina. Savo studijoje “Asmuo ir istorija” jis remiasi prancūzų teologo, jėzuito Jean Daniélou samprotavimais, kur teigiama, jog daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys svečią ir priešą, turi tą pačią šaknį. Pavyzdžiui, graikiškai svetimšalis vadinasi xénos, priešiškumas – xenofobia, o svetingumas – xenofilia; lotyniškai svečias yra hospes, o priešas – hostis (plg. rusų гость analogiškas reikšmes). Lietuvių kalbos svėčias, be jokios abejonės, yra enantiosemiškas, kadangi šis daiktavardis, nors ir reiškia kviestą asmenį, tačiau tas asmuo atvykęs paviešėti iš kitur, t. y. iš svečios šalies. (Plg. 2 svėčias, -ià adj. (4) 1. ne giminės, toliau 58 esantis, svetimas (apie vietą, kraštą) ir 2. ne iš saviškių (apie žmogų) (LKŽ XIV 286). Taigi tiek daiktavardis, tiek būdvardis turi tą pačią šaknį svet-, kuri vienu atveju vartojama pavadinti kviestą, lauktą asmenį, kitu gi atveju – svetimą, iš kitur atvykusį žmogų. A. Maceinos žodžiais tariant, “kiekvienu atveju šis žmogus nėra savasis. Gali jis būti priglaudžiamas ir net pavaišinamas, tačiau jis niekad netampa vietiniu” (Maceina 1981: 63). Ar laisvės, ar geresnės duonos ieškodamas toks ateivis nebus savas, jis privalės žemintis, t. y. elgtis taip, kaip to pageidauja jį priėmusieji. “Svečias ateina ir yra priimamas tik todėl, kad jis privalo išeiti – pasak lietuviškos patarlės: “Sveteliai, susipratot ateiti, susipraskit ir išeiti” (Maceina 1981: 64). Tokių vaizdingų posakių apie svečią ir “nesvetingus” santykius su juo gana gausu lietuvių tautosakoje. Pavyzdžiui: Tai jau šeškis, kad atėjai: svečias būsi, rytoj valg y t gausi (juok.) LKŽ XIV 286(Mrs). Apsidžiaugė kaip svečius išleidęs LKŽ XIV 285(KrvP(Jnš). Mielas svečias – gaila varškės LKŽ XIV 285(Mrj). Plg. 1a. ciema ēdiens līdz mājas vārtiem “svečų valgį ligi vartų (t. y. nesotus I. E.)” (Balkevičius, Kabelka 1977: 132) ir t. t. Enantiosemija daugelyje kalbų praplečiama iki antifrazės (gr. antiphrasis – prieštaravimas, priešingybė), t. y. stilistinės figūros, tam tikro posakio, kurio tiesioginę reikšmę ironija arba sarkazmas pakeičia priešinga (Pikčilingis 1975: 297–298). Pavyzdžiui: Koks protingas patarimas! vietoj Koks kvailas patarimas! Graži bjaurybė kaip velnias (apie labai gražią mergaitę)! LKŽ K (Rm). Čia teigiamoms emocijoms reikšti pasitelkiami neigiamos reikšmės žodžiai. Šiuo atveju nebekalbama apie vieno žodžio reikšmių poliarizaciją, nes čia figūruoja visas sakinys, t. y. rišlus kontekstas, kai atitinkamomis stilistinėmis priemonėmis ir intonacija išryškinama reikšmių priešybė. Pavyzdžiui, lot. tolendum esse Octavium: “Oktavijų būtina išaukštinti” ir “Oktavijų būtina pašalinti”; cum tacent clamant “kai tyli – šaukia” (Cicerono posakis), t. y. tylint reiškiamas nepritarimas, plg. qui tacet, consentire videtur “tylėjimas – sutikimo ženklas”; festina lente “skubėk lėtai” (Svetonijaus posakis), t. y. nedaryk [nieko] paskubomis; pranc. Savant est sot plus qu’un sot ignorant “Mokytas kvailys didesnis už nemokytą kvailį” (Moljero posakis) ir t. t. Kai kurie kalbininkai enantiosemiją dar vadina homonimine antonimija, netgi homoantonimija, pvz.: Šuo – geriausias žmogaus draugas ir Šuniui – šuns mirtis. Kalboje iš tikrųjų neretai susipina antonimija ir homonimija (Gorelov 1986: 89). Apibendrinant būtina pasakyti, jog enantiosemija, nors ir nėra ypač produktyvus kalbos reiškinys, išnykti visai nesirengia. Priešingai, įgaudama vis naujų formų bei raiškos būdų, pritaikytų dabarties realijoms ir gyvenimo tempui, enantiosemija nenyksta. Kaip ir seniau, taip ir dabar kiekvienoje kalboje esama pakankamai daug žodžių, turinčių “vidinių priešybių”, t. y. poliarizuotų reikšmių, 59 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI A b e l C. 1885: Sprachwissenschaftliche Abhandlungen, Leipzig, 316–329. B a l a i š i s V. 1991: Enantiosemi̇ja ir Rambynas. – Žodžiai ir prasmės, 1, 50–54. B a l k e v i č i u s J., K a b e l k a J. 1977: Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. A. Baran – A n t a n a s B a r a n a u s k a s, jo raštai. Bb1 – Biblija... 11 leid., Berlyne 1931. B u d a g o v R. A. 1965: Vvedenie v nauku o jazyke, Moskva: Prosveščenie. DŽ₃ – Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. S. Dauk – S i m o n a s D a u k a n t a s, jo raštai. K. Donel – C h r i s t i a n D o n a l i t i u s. Litauische Dichtungen..., Königsberg, 1869. E r m a n y t ė I. 1991: Antoniminės to paties veiksmažodžio reikšmės. – Kalbos kultūra 61, 73–74. G a i v e n i s K., K e i n y s S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. G o r e l o v I. N. 1989: Enantiosemi̇ja kak stolknovenie protivorečivych tendencij jazykovogo razvitija. – Voprosy jazykoznanija, 87–89. I – L a u r y n a s I v i n s k i s, jo raštai. J – Litovskij slovar’ A. J u š k e v i č’ a..., 1–2, Sankt-Peterburg, 1897, 1904. J. Jabl – J o n a s J a b l o n s k i s, jo raštai ir žodyno lapeliai. J a b l o n s k i s J. 1957: Raštai 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. K a u k i e n ė A. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių istorija 1, Klaipėda. V. Krėv – V i n c a s K r ė v ė - M i c k e v i č i u s, jo raštai. KrvP (Jnš) – V. K r ė v ė - M i c k e v i č i u s. Patarles ir priežodžiai 1–2, Kaunas, 1934–1935; Lietuvių patarlės ir priežodžiai 3, Kaunas, 1937; 4 – Darbai ir dienos, 7, 1938. LKŽ I₁ – Lietuvių kalbos žodynas 1, Vilnius, 1941. LKŽ I₂–II₂ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969. LKŽ III – Lietuvių kalbos žodynas 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956. LKŽ V – Lietuvių kalbos žodynas 5, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. LKŽ X–XV – Lietuvių kalbos žodynas 10–15, Vilnius: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991. LKŽ K – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LLVV VII₂ – Latviešu literārās valodas vārdnīca 7, Rīgā: Zinātne, 1991, 324. M a c e i n a A. 1981: Asmuo ir istorija, Chicago: Ateitis, 63–64. Mš – P r a n a s M a š i o t a s, jo raštai ir vertimai. N o v i k o v L. A. 1973: Antonimija v russkom jazyke (Semantičeskij analiz protivopoložnosti v leksike), izdatelstvo Moskovskogo un-ta, 185. P i k č i l i n g i s J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2, Vilnius: Mokslas, 297–298. SD – Dictionarium trium linguarum, In usum Studiosae Iuventutis, Avctore... C o n s t a n t i n o S z y r v i d... Qvinta editio... Vilnae... B. Sruog – B a l y s S r u o g a, jo raštai. Š e r c e l V. 1883, 1884: O slovach s protivopoložnymi značenijami (ili o tak nazyvaemoj enantiosemii). – Filologičeskije zapiski, vypusk 5–6, 1–39; vypusk 1, 41–84, Voronež. P. Vaič – P r a n a s V a i č a i t i s, jo raštai. SOME NOTES ON ENANTIOSEMY Summary Enantiosemy is a very old linguistic phenomenon dating back to Ancient Egypt times. It is defined in linguistics as a property of a word or a morpheme to have opposite meanings. 60 Polarization of meanings is especially evident in verbs denoting fluctuations of temperature (e.g. degti, kepti, svilti and others). This kind of inner opposition is characteristic of some nouns, adjectives and even adverbs. The main cause of enantiosemy is the nondifferentiated meanings of the words with common roots. Both p o l i s e m y (cf. brėkšti – “aušti, švisti” and “temti”) and h o m o n y m y (cf. banda – “cattle” and “a loaf of bread”). The above homonyms have a common meaning “property, ownership”. Jonas Jablonskis was the first Lithuanian linguist to investigate enantiosemy (Lietuvių kalbos gramatika, 1922). Interesting reasoning on the enantiosemic word s v e č i a s has been offered by the Lithuanian philosopher A. Maceina. Having the meaning of a person who has been invited to visit, the noun at the same time characterizes this person as somebody who has come from elsewhere, is a stranger. Entiosemy usually becomes evident in coherent texts only. Polarization of the meanings manifests itself in the intonation and stylistic means. Sometimes, entiosemy is expanded to an anti-phrase, i. e. a certain saying whose literal meaning is changed to the opposite meaning by means of irony or sarcasm. The phenomenon of enantiosemy is not going to disappear, it is just acquiring new forms of expression in the language. 61