Norminamasis žodynas ir lingvistinė geografija

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Kazys MORKŪNAS NORMINAMASIS ŽODYNAS IR LINGVISTINĖ GEOGRAFIJA Be pilno arba didžiojo, visus lietuvių kalbos žodžius siekiančio pateikti žodyno, kokį jau buvo pradėjęs rašyti ir leisti, K. Būga norėjo sudaryti ir vieno tomo norminį bendrinės kalbos žodyną. Pastarajam žodžius iš didžiojo žodyno kartotekos padėjo atrinkinėti A. Vireliūnas, A. Varnas1. Po K. Būgos mirties tas darbas sustojo. Jį atnaujino jau kita Lietuvių kalbos žodyno redakcija, kurią sudaryti Švietimo ministerija 1930 m. pavedė J. Balčikoniui. Toliau kaupdama duomenis didžiajam Lietuvių kalbos žodynui ir pradėjusi rašyti jo pirmąjį tomą, ši redakcija iki 1944 m. beveik baigė atrinkti žodžius ir vienatomį norminį žodynui. Daugiausia tos atrinktosios medžiagos pagrindu buvo sudarytas ir 1954 m. išleistas “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” (DŽ1). Pastaraisiais dešimtmečiais išleista didesnių ir mažesnių rašybos, kirčiavimo, įvairių sričių terminų, dvikalbių, kitų žodynų bei darbų, prisidėjusių ar prisidedančių prie lietuvių bendrinės kalbos leksikos, jos vartosenos norminimo. Tačiau “Dabartinės lietuvių kalbos žodynui”, kurio iš spaudos 1972 ir 1993 m. išėjo dar du pataisyti ir papildyti leidimai (DŽ2, DŽ3), šiuo požiūriu tenka išskirtinis, t.y. ypač didelis vaidmuo. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” (suprantama, ir bendrinės lietuvių kalbos leksikos) didžiausiąją ir svarbiausiąją dalį sudaro savo kilme seni žodžiai, vartojami ir tarmėse. Gana didelis skaičius tų žodžių su pagrindinėmis jų reikšmėmis būdingi visoms lietuvių tarmėms, pvz., akìs, dúona, sáulė, žẽmė; bált//as, -à, gẽr//as, -à, sald//ùs, -ì, vien//as, -à, ketvirt//as, -à; tù, jū̃s, màno; áusti, nèšti, pìrkti. Tai visos lietuvių tautos turtas. Kita dalis “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” duodamų žodžių – iš seno žinomi tik tam tikrame tarmių (šnektų) plote ar vienoje kurioje tarmėje, pvz., žodį anýta ‘vyro motina’ dabar daugiausia vartoja kauniškiai (Jrb, Kn, Kš, Mrj, Prn, Šk, VIkv), pietų aukštaičiai (Al, Lzd, Šlčn, Trak, Vrn), didesnė dalis rytų aukštaičių2 (An, Ign, Kp, Mlt, Rk, Šr, Švnč, Ukm, Ut, Zr); krẽžis ‘pintinė su lankų, krepšys’ – šiaurės žemaičiai (Krtn, Mžk, Pln, Skd, Tl), atskiros rytų aukš- 1 S a l y s A. Raštai 3, Įvairūs straipsniai, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslų Akademija, 1985, 235–236. 2 Kaip anýta, tame pačiame lietuvių kalbos tarmių plote vartojami ir kai kurie kiti giminingus santykius nusakantys senieji žodžiai: šešūras ‘vyro tėvas’, moša ‘vyro sesuo’, dieveris/dieveris ‘vyro brolis, plg. Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika (toliau LKA I), Vilnius: Mokslas, 1977, 195–196, žemėl. nr. 117, 118. 40 tačiau šnektos (Svn, Vžns), dar plg. LKA I 79, žemėl. nr. 28; bandódaržis ‘gyvulių užtvaras, diendaržis’ – daugelis žemaičių šnektų (Als, Kv, Lkv, Slnt, Vgr, Vkš, Žd), dar plg. LKA I 46, žemėl. nr. 10; kibìras / kibiras ‘indas vandeniui semti ir nešti, pienui ir kt. supilti’ – vakarų žemaičiai (Klp, Prk, Šlu), Klaipėdos krašto vakarų aukštaičiai (Pgg, Smln, Vlkš), jiems gretimi pietų žemaičiai (Trg, Vn), dar plg. LKA I 67, žemėl. nr. 21. Prie minėtųjų ir daugelio kitų žodžių pažymų, rodančių kokiai tarmei ar tar-mių grupei jie būdingi, neduodama. Kai kurie iš jų kitose tarmėse neturi ir ben-drinei kalbai tinkamų pakaitalų, pvz., kibìras (beveik visame likusiame lietuvių kalbos plote buvo paplitęs skolinys iš slavų kalbų vìedras, kurį pastaraisiais dešimtmečiais išstumia bendrinės kalbos kibìras, plg. LKA I 67). Nemaža dalis šios grupės žodžių tarmėse turi ir daugiau atitikmenų, kurie “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” pateikiami kaip sinonimai, pvz., be anyta, dar – úošvienė DŽ₁ 890, DŽ₂ 876 (daugiausia vartoja aukštaičiai panevėžiškiai ir šiauliškiai; žemaičiai – úošvenė), úošvė DŽ₂ 876, DŽ₃ 871 (pasitaiko atskirose, daugiausia aukštaičių, šnektose, plg. LKA I 195, žemėl. nr. 117); be bandódaržis, dar – diendaržis DŽ₁ 135, DŽ₂ 119, DŽ₃ 121 (vartojamas kai kuriose rytų ir vakarų aukštaičių šnektose), laìdaras DŽ₁ 401, DŽ₂ 352, DŽ₃ 349 (daugiausia vartojamas žemaičių), žàridis DŽ₁ 966, DŽ₂ 957, DŽ₃ 950 (vartojamas vakarų aukštaičių kauniškių ir kai kuriose žemaičių šnektose) ir kt.3 Neretai “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” žodžių ar jų reikšmių santykis su tam tikra tarme parodomas pažymomis: dz. (=dzūkų tarmės žodis ar reikšmė), ryt. (=rytų aukštaičių), vak. (=vakarų aukštaičių), žem. (=žemaičių), pvz.: gydúolė (2) dz. ‘vaistažolė’ DŽ₃ 173, nūn, nūnai, prv. dz. ‘šiandien, dabar’ DŽ₁ 507, DŽ₂ 446, DŽ₃ 441; aplaidžià (3ᵇ) ryt. ‘apleidimas, neganda’ DŽ₁ 27, DŽ₂ 29, ‘nelaimė, neganda’ DŽ₃ 28, žiautaro||ti, -ja, -jo ryt. ‘iš lengvo valgyti, kramtyti’ DŽ₁ 971, DŽ₂ 962, DŽ₃ 954; pažýgys (3ᵇ) vak. ‘kelionė, žygis’ DŽ₁ 566, ‘ilga kelionė, žygis’ DŽ₂ 541, DŽ₃ 533, tìmstr||as, -à vak. ‘tamsiai šartas (ppr. apie arklius)’ DŽ₁ 857, DŽ₂ 851, DŽ₃ 846; kvėž||ti, -ta, -o žem. ‘nykti, skursti, menkti, silpti’ DŽ₁ 347, DŽ₂ 341, DŽ₃ 346; vėdin||as, -à (3ᵇ) žem. ‘vesdamas’ DŽ₁, DŽ₂ 923, ‘vesdamasis’ DŽ₃ 916. Prie kai kurių žodžių duodamos pažymos rodo, kad tie žodžiai vartojami ne vienoje tarmėje arba įvairiose tarmėse turi skirtingas reikšmes, pvz.: nióg||ti, -ja, -ė dz., vak. 1. ‘greitai eiti, bėgti’, 2. ‘sunkiai nešti, tempti’ DŽ₃ 425; sustìg||ti, su-stìga, -o ryt., žem. ‘sustirti, sustingti, nebevaldyti sąnarių’ DŽ₃ 782; našà (4) 1. žem., vak. ‘derlius, branda, našumas’ DŽ₃ 415; geinýs (4) 1. dz. ‘virvinis prietaisas lipti į medį bitėms kopinėti’, 2. ryt. ‘audeklo apmatai, nuo mestuvų nuimti siūlai’, 3. ryt. ‘ritmuša’, 4. žem. ‘iš raštų surišta priepauka sieliams krauti’ DŽ₃ 169. 3Dėl minėtųjų ir kitų ‘bandodaržis, diendaržis’ reikšmę turinčių žodžių paplitimo tarmėse dar žr. LKA I 46–47, žemėl. nr. 10. 41 Iš viso “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” trečiajame leidime minėtų pažymų duota⁴ 1446: dz. – 161, ryt. – 487, vak. – 111, žem. – 687. Be to, pastarajame žodyno leidime įsivesta santrumpa aukšt. (=aukštaičių tarmės žodis ar reikšmė). Ji pateikta tik prie 8 žodžių ar jų reikšmių: apibrėkš||ti, -ta, apibrėško 1. aukšt. ‘kiek prašvisti’²2. žem. ‘kiek sutemti’; brėkšma (1) 1. aukšt. ‘apyaušris’, 2. žem. ‘prietema’; gróbas (1) 1. aukšt. ‘šonkaulis’, 2. žem. ‘žarna’; išbrė||kšti, -kšta, -ško aukšt. ‘išaušti, prašvisti’; krušn||us, -i (4) aukšt. ‘trapus, dužus’; siekšnis (1) 3. aukšt. ‘verpiamas siūlas nuo kuodelio iki ritės’; spáugas (3) aukšt. žr. s p u o g a s. Visuose šio žodyno leidimuose vartojama ir žodžio ar reikšmės paplitimo griežčiau nenusakanti pažyma tarm. (=tarminis žodis ar tarminė reikšmė), pvz.: atšláimas (4) tarm. 1. ‘kiemas’, 2. ‘klojimo asla, grendymas’ DŽ₃ 51; tarm. 1. ‘kiemas’, 2. ‘klojimo asla’ DŽ₃ 60; bruišė (2) tarm. žr. k u o j a DŽ₃ 91; ėglis (2) tarm. žr. k a d a g y s DŽ₃ 146. Trečiajame žodyno leidime šią pažymą randame prie 698 žodžių ar jų reikšmių. Žodyno sudarytojai visų minėtųjų pažymų prasmę aiškina aptardami “stilistinį žodžių apibūdinimą”: pažymos aukšt., dz., ryt., vak., žem. “rodo, kad žodis, jo reikšmė ar posakis vartojamas tik šiose tarmėse, tačiau pasitaiko ir grožinėje literatūroje – atskirų rašytojų raštuose. Jei kuriam nors tarmiam žodžiui sunku nurodyti kurią vieną tarmę, tai jis žymimas bendra pažyma tarm. – tarminis” (DŽ₃ XIV). Apie žodžių bei jų reikšmių su minėtomis pažymomis teiktinumą bendrinei kalbai daugiau nieko nepasakyta. Tiesa, norminamąją paskirtį turi po dalies su tomis pažymomis duodamų žodžių dar pridedama nuoroda žr. (=žiūrėk), orientuojanti “į įprastesnį, dažnesnį žodį” (DŽ₃ V), pvz.: lùstas (4) ryt., dz. žr. l u i t a s DŽ₃ 375; pečiūt||as, -a (1) ryt. žr. p e t i n g a s DŽ₂ 542, DŽ₃ 534; ropūtė (2) tarm. žr. b u l v ė DŽ₃ 664. Vadinasi, žodžius su tam tikras tarmes rodančiomis pažymomis (aukšt., dz., ...) ar su pažyma tarm., bet be nuorodos žr., galima laikyti teiktinais bendrinei kalbai. Tuo labiau, kad kai kurioms sąvokoms įvardyti kitų žodžių ar terminų bendrinėje kalboje ir nėra, plg.: dangùs (4) 3. tarm. ‘krosnies vidaus viršus’ DŽ₃ 107, gomurys (3ª) 2. ryt. ‘krosnies vidaus viršus’ DŽ₃ 182; sąmatas (1) ryt., dz. ‘virvelė ar šikšnelė pavalkams suveržti kinkant’ DŽ₃ 673. Tiesa, žodžiais su minėtomis pažymomis aiškinti kitų žodžių reikšmes paprastai vengiama, tačiau visiško nuoseklumo ir šiais atvejais nėra, plg.: minkytuvis (1) žem. ‘duonkubilis’ ir dúonkubilis (1) ‘kubilas duonai maišyti, minkytuvis’; laitas (4) ryt. 1. ‘plūktinė asla, grendymas’ ir klojimas (2) 3. ‘grendymas, laitas’, pãdas (2) 4. ryt. ‘klojimo molinis grendymas, laitas’. Antra vertus, ir minėtųjų pažymų dėjimas prie žodžių nėra labai nuoseklus. ⁴ DŽ₃ žodžių ir jų reikšmių su tarmes rodančiomis pažymomis skaičiavimus kompiuteriu atliko Matematikos ir informatikos instituto mokslinių darbų automatizavimo laboratorija (vad. V. Černiauskas). 42 Be jau aukščiau aptartų žodžių anýta, krėžis, bandó daržis, kibìras, būdingų vienai ar kitai lietuvių kalbos ploto daliai, tokių pažymų neturi ir daugelis gana siaurai tarmėse vartojamų žodžių ar atskirų jų reikšmių, pvz.: kapóklė (2) 3. ‘vedega’ DŽ₃ 283 (Mažeikių, Skuodo ir kt. apylinkės, plg. LKA I žemėl. nr. 33, LKŽ⁵ V 241); skrytìs, -iẽs m. (4) 1. ‘medinis ratlankis’ DŽ₃ 708 (Pagėgių, Šilalės, Tauragės apylinkės, bet bene dažnesnė čia forma skrytãs/skryt́as, plg. LKA I 98, žemėl. nr. 42, LKŽ XII 1086–1088); šovà (4) 2. ‘skląstis, velkė’ DŽ₃ 819 (Druskininkai, Lazdijai, Merkinė, plg. LKA I žemėl. nr. 6, LKŽ XV 263–264); žúobris (1) 2. ‘arklas, žagrė’ DŽ₃ 964 (Ariogala, Čekiškė, Šaukotas, Šlapaberžė, plg. LKA I 105, žemėl. nr. 45). Lygindami visus tris “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno” leidimus, galime pastebėti, kad kiekvieno leidimo sudarytojų ir redaktorių požiūris į tarmėse vartojamų žodžių bei jų reikšmių atranką ir pateikimą neretai skiriasi ar keičiasi, plg. 1 lentelę. 1 lentelė Eglės ar pušies vaisiaus pavadinimai6 Pavadinimas | Tarmė | vakarų aukštaičiai | pietų aukštaičiai (dzūkai) | rytų aukštaičiai | žemaičiai | DŽ₁ | DŽ₂ | DŽ₃bužỹs | − | + (Drsk, Lp, Mrc) | − | − | − | + 2. dz. ‘kan-korėžis’ | + 2. dz. ‘kan-korėžis’gurgùtis | − | − | + (Brž, Pnd, Slm) | − | + | + 1. ž. k a n-k o r ė-ž i s | + 1. ž. k a n-k o r ė-ž i skankorėžis | rt./nj. | − | rt./nj. | + | + | + ‘gurgutis’ | +kirkùžė | − | − | + (Alž, Ob, Rk, Skp) | − | + ž. k a n-k o r ė-ž i s | + ž. k a n-k o r ė-ž i s | − 5 LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1-17, Vilnius, 1956–1996. 6 Dėl eglės ar pušies vaisiaus pavadinimų paplitimo tarmėse dar žr. LKA I 166–167, žemėl. nr. 93; LKŽ I 1229, III 748, V 216, 840, XII 1125. Santrumpa rt. rodo, kad pavadinimas tarmėje vartojamas rečiau, didesnio vientiso ploto nesudaro; nj. – pavadinimas tarmėje naujesnis. 43 skujà | + | − | rt. | + (rytiniai) | + 2. ž. kankorėžis | + 3. ‘kankorėžis’ | + 3. tarm. ‘kankorėžis’ || žebelýs | − | − | + (An, Ds, Kp, Ob, Ut) | − | − | + ž. kankorėžis | − Taigi galima daryti šias išvadas: 1. Konkrečias tarmes rodančių požymių – aukšt., dz., ryt., vak., žem. – norminamajame žodyne nenuoseklaus vartojimo tikslingumas labai abejotinas. Norint parodyti, kad kuris nors žodis (reikšmė, kirčiavimo variantas ar pan.) bendrinėje kalboje dar nėra tvirčiau įsigalėjęs, tik kalbos praktika besidominčius skaitytojus visiškai patenkintų ir bendresnė (neutrali) pažyma tarm. Pažymų dz., ryt., vak. turinį skaitytojas dabar jau gali suprasti nevienodai: nuo septintojo dešimtmečio vidurio vietoj K. Jauniaus – A. Salio lietuvių kalbos tarmių skirstymo pradėtame vartoti A. Girdenio – Z. Zinkevičiaus skirstyme (patobulintame A. Baranausko skirstymo variante) dzūkų tarmės visiškai nėra, o rytų ir vakarų aukštaičių tarmių plotai gerokai padidinti. Trys pastarosios pažymos – dz., ryt., vak. – iš tikrųjų daugiau rodo pagrindinius aukštaičių etnografinius regionus. 2. Iš labai turtingos tarmių leksikos atrinkdami žodžius gana ribotos apimties norminamajam žodynui, jo sudarytojai turi apsispręsti, kokiais svarbiausiais požymiais jie privalo vadovautis darydami tą atranką. “Dabartinės lietuvių kalbos žodyne” atrankos principas nusakomas taip: stengiamasi pateikti “dažnesnius grožinėje literatūroje, ypač klasikių kūriniuose, publicistikoje, periodinėje spaudoje ir kitur vartojamus t a r m i ų ž o d ž i u s” (DŽ₃ VII). Čia neakcentuojama kita svarbi sąlyga, į kurią turėtų būti atsižvelgiama teikiant bendrinės kalbos vartosenai tarmių žodžius, jų formas, reikšmes, kirčiavimą, – tų faktų geografija, t.y. kaip plačiai jie tarmėse vartojami, kada ir kokios tarmės leksikai teikiamas pirmumas⁷. Panaudoti lingvistinės geografijos duomenis bendrinės kalbos praktikai, taigi ir žodyno norminimui, tikėjosi K. Būga, A. Salys, J. Balčikonis, J. Senkus ir kiti, sudarydami sistemingo lietuvių kalbos tarmių tyrimo anketas ir progra- 7 DŽ₃ (plg. ”Žodyno šaltiniai”, p. XXI–XXII) nepasinaudota ir šiuo požiūriu svarbių duomenų teikiančiu šaltiniu – LKA dviem pirmaisiais tomais (LKA 3-iasis tomas, skirtas morfologijai, skaitytoją pasiekė 1994 m., nors jo išleidimo metai - 1991). 44 mas, rinkdami įvairias kalbos sritis apimančius tarmių duomenis. Norminamajam žodynui reikalingų kalbos faktų vartosena ir paplitima tarmėse geriau padėtų išaiškinti ir specialiai tam reikalui parengti duomenų rinkimo metodiniai nurodymai. NORMATIVE DICTIONARY AND LINGUISTIC GEOGRAPHY Summary A major role in standardising the vocabulary of Standard Lithuanian is performed by “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas” (Dictionary of Modern Lithuanian) - DŽ1 (Vilnius, 1954) and its two amended editions DŽ2 (1972), DŽ3 (1993). Its most important part comprises old words which in their main meanings are used in all Lithuanian dialects e.g. akìs (eye), báltas (white), viēnas (one), nèšti (carry). The rest of the words in the dictionary are used in certain dialects only. The relation of some words, their meanings with one or another dialect is indicated by special markings (abbreviations): aukšt. (= a word or meaning of the Aukštaitish dialect), dz. (=Dzukish), ryt. (=Eastern Aukštaitish), vak. (=Western Aukštaitish), žem. (=Zhemaitish, Samogitian), e.g.: gróbas 1. aukšt. ‘sonkaulis’ (a rib), 2. žem. ‘žarna’ (a gut) DŽ3 190: pažýgęs vak. ‘kelionė, žygis’ (a trip) DŽ1 566, ‘ilga kelionė, žygis’ (a long trip), DŽ2 541, DŽ3 533. There are 1454 markings like this in DŽ3. The abbreviation tarm. (= a dialectal word or meaning), which does not specify the geography of a word or meaning, is also used e.g. ėglis tarm. ž. kadagys (see kadagys) DŽ3 146. There are 698 words or their meanings with this marking in DŽ3. Since the markings indicating concrete dialects (aukšt., dz., ryt., vak., žem.) are used rather inconsistently, sometimes specifying only certain etnographic regions, the following conclusions are drawn in the paper: 1. To those dictionary users who are interested in language practice the neutral marking tarm. would be sufficient to indicate that a word (meaning, stress variant etc.) has not yet taken root in Standard Lithuanian. 2. One of the important criteria in selecting dialectal words, their forms, meanings and stress variants for standard usage should be the geography of these facts i.e. account should be taken of how extensively they are spread and in what dialects they are used. 45