Dabartinės lietuvių kalbos žodynas leksikos sistemiškumo požiūriu

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Aloyzas GUDAVIČIUS DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS LEKSIKOS SISTEMIŠKUMO POŽIŪRIU Dėl to, kad leksika yra sistema kaip ir kiti kalbos lygmenys, niekas nebesiginčija, nors pats leksinės sistemos pobūdis ne visų vienodai suprantamas. Tačiau galima teigti, kad leksikos sistema elementų skaičiumi ir ryšių tarp jų įvairove, gausumu yra sudėtingiausias visų kalbos lygmenų darinys. Todėl taip sunku tvarkytis su leksika buvo struktūralistams. Leksinę sistemą sunku įsprausti į bet kokias schemas. Leksinės sistemos specifiką lemia tokie jos pagrindiniai bruožai: a) elementų gausumas ir nestabilumas, nes nuolat atsiranda naujų elementų (leksemų, sememų), o esantys pastebimai keičiasi, b) ryšių tarp elementų įvairovė (ryšiai pagal turinį, pagal formą, turinį ir formą), c) sistemos skaidymasis į stambesnes ir smulkesnes posistemes, d) neryškios ribos tarp elementų ir posistemių, jų dalinis sutapimas ir susipynimas. Leksinę sistemą ar net jos dalį išsamiai ir adekvačiai aprašyti bei pavaizduoti iš tikrųjų neįmanoma. Čia visai netinka J. Tyro pripažintas mozaikos principas. Primityvesnis vaizdas – daugybė mažesnių ir didesnių tūrių, liečiančių vienas kitą ir dar dažniau persismelkiančių vienas į kitą daugiamatėje erdvėje. Šito neįmanoma pateikti dvimatėje plokštumoje – popieriaus lape. Išsamiausi ir tiksliausi kalbos leksinės sistemos aprašai – aiškinamieji žodynai. Tačiau iš esmės jie yra tik sistemos elementų registracija, bet ne pačios sistemos (struktūros) aprašymas. Ypač tai pasakytina apie abėcėlinius žodynus. Išraiškingai apie tokio tipo žodynus rašė žymusis rusų leksikografas V.Dalis, pats savo žodynui pasirinkęs lizdinį žodžių pateikimo principą: “Patys artimiausi, giminiški žodžiai (...) išsklaidomi toli į šalis ir kenčia ten vieniši, bet koks gyvas kalbos ryšys suplėšytas ir prarastas (...), nėra jokių jėgų skaityti tokį žodyną, prie dešimto žodžio protas atbunka ir ima suktis galva, nes mūsų protas visur ieško kokio nors prasmingo ryšio ir nuoseklumo” (Dal’ 1989 psl. XXVI). Iš dalies leksikos sistemiškumą atspindi sisteminiai (ideografiniai) žodynai, tuo tarpu abėcėliniuose žodynuose galima rasti tik vieną kitą sistemiškumo požymį. Pirmiausia, tam tikra sisteminių ryšių eksplikacija yra žodžio reikšmių aiškinimas sinonimais ir antonimais – parodomas skirtingų sememų sutapimas arba artimumas. Antra, aiškinimas nuorodomis į kitus elementus parodo pačius arti- 33 miausius leksemų ryšius (nurodoma tokia pat kito žodžio reikšmė arba darybinis ryšys). Trečia, aprašomasis reikšmės aiškinimas taip pat parodo sisteminius ryšius tarp aiškinamojo žodžio reikšmės ir aiškinime pavartotų žodžių reikšmių (pvz., siekti – ‘stengtis paliesti, paimti ką toliau esantį’ aiškiai matomas ryšys tarp reikšmių ‘siekti’ ir ‘stengtis’, ‘paliesti, paimti’, ‘toliau’). Aiškinamasis abėcelinis žodynas negali išsamiau atspindėti leksikos sistemiškumo dėl abėcelinio žodžių pateikimo principo (greta atsiranda dažnai labai tol imi semantiškai žodžiai, suardomi realūs semantiniai ryšiai (Piesarskas 1987: 121), jo ir tikslas kitas – teikti informaciją apie atskirus leksinės sistemos elementus. Tačiau sudarant tokį žodyną, aprašant atskiro žodžio semantinę struktūrą, būtina galvoje turėti visą sistemą arba jos dalį. Tai pabrėžia ir patys leksikografai. J. Paulauskas rašo, kad žodyno redagavimas ne pagal abėcėlę, o pagal bendrus žodžių bruožus (žodžių grupėmis) “turėtų padėti pašalinti įvairias klaidas, nelygumus, nevienodo traktavimo atvejus, kurių negalima išvengti žodyną rengiant abėcėliškai” (Paulauskas 1985: 6; t. p. žr. Švedova 1981: 171; Babickienė 1985: 231). Tačiau kalbos žodyno dydis ir semantinių grupių grupelių gausybė yra objektyvi priežastis, dėl ko žodyno redagavimui (turėtų būti – ir rašymui) pagal žodžių grupes dažnai nusižengiama. Iš to atsiranda tokių žodyno trūkumų: 1) nevienodai aprašomi analogiški, vienatipiai leksiniai vienetai (žodžiai ir sememos), 2) yd ingai aiškinama sinonimais, todėl niveliuojami artimų sememų reikšmių skirtumai, 3) aiškinama žodžiais, kurie patys žodyne neaiškinami. Neturėdami tikslo išsamiau aptarti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno”, čia pateiksime tik vieną kitą pavyzdį, parodydantį, kokių nevienodumų ir nenuoseklumų atsiranda, kai nepakankamai atsižvelgiama į sisteminius žodžių ir sememų santykius ir visą leksinės sistemos struktūrą. Bene dažniausias aiškinamųjų žodynų semantinės dalies trūkumas yra nevienodas vienatipių faktų aprašymas. Žodžiais baritonas, bosas, altas, kontral- tas, diskantas, sopranas, tenoras, kurių pagrindinė reikšmė yra ‘tam tikras vyriškas, moteriškas ar vaikiškas balsas’, galima pavadinti ir dainininką ar dainininkę, turinčius tokius balsus. Šis reguliarus metoniminis ryšys nevienodai žymimas DŽ2. Prie žodžių sopranas, kontr altas, bosas, tenoras pažymėta antroji reikšmė ‘dainininkas, turintis tokį balsą’, prie žodžių baritonas ir diskantas ši reikšmė pateikiama kaip pirmosios reikšmės atspalvis (po kabliataškio), o prie žodžio altas nenurodoma net kaip reikšmės atspalvis. DŽ3 šiuo atveju irgi nenuoseklus, tik tas nenuoseklumas kitoks: savarankiška reikšmė ‘dainininkė’ pažymėta prie žodžių altas, kontr altas, reikšmės ‘tam tikras balsas’ atspalvis – prie žodžio diskantas, o prie žodžių baritonas, bosas, sopranas, tenoras visai nežymima reikšmė. Kalbančiųjų sąmonėje labai artimi susiję naminių gyvulių pavadinimai: ar- 34 klys, avis, karvė, katė, kiaulė, ožka, šuo, triušis. Jų pagrindinių reikšmių aiškinimui DŽ2 vartoja tris semų grupes: platesnės klasės nurodyma (‘naminis gyvulys’), skiriamuosius požymius (‘stambus’, ‘raguotas, atrajojantis’) ir auginimo tikslą (‘laikomas mėsai ir vilnoms’), tačiau nuoseklumo nėra. Tikslo sema nepažymėta žodžių katė ir triušis reikšmėse (galėtų būti ‘namų jaukumui, pelėms gaudyti’ ir ‘kailiukui ir mėsai’), sema ‘naminis’ nepažymėta ožkos reikšmėje, skiriamųjų požymių semų nėra prie avies (‘vidutinio dydžio’), kiaulės (‘apaugęs šeriais’), katės (‘nedidelis’, ‘švelniakailis’), šuns (‘lojantis, kandžiojantis’), triušio (‘švelniakailis’); be reikalo, atrodo, žymima priklausymo zoologinei klasifikacijai sema prie katės (‘plėšriųjų būrio’) ir triušio (‘kiškių šeimos’) ir terminologinė nuoroda zool. tik prie katės, ožkos, šuns ir triušio pavadinimų. DŽ3 aiškinimai vienodesni, tačiau skurdesni: nurodoma tik auginimo tikslo sema, bet ir vėl nenuosekliai, prie karvės reikšmės pridedama ‘stambus raguotas’, o prie katės ir triušio aiškinimų – pažyma zool. DŽ2 pirmoji žodžio pogrupis reikšmė nusakoma taip: ‘gyvūnų ar augalų sistematikos vienetas, smulkesnis už grupę tuo tarpu žodyje grupė tokia terminologizuota reikšmė neskiriama. DŽ3 šio nenuoseklumo nebėra. Beveik analogiškos semantinės struktūros ir vertės (valeur) sememos karštakraujis, šaltakraujis ‘ūmus, staigus’ ir ‘lėtas, ramus’ plius ‘apie žmogų’ abiejuose žodynuose aiškinamos visai skirtingai; pirmoji pateikiama kaip daiktavardis ir aiškinama sinonimu ‘karštuolis’, o antroji – kaip būdvardis ir kaip pagrindinės reikšmės ‘keičiantis kūno temperatūrą pagal aplinkos temperatūrą’ išvestinė reikšmė (su pažyma prk.). Bet turbūt sunku būtų nuginčyti, kad kalbančiųjų sąmonėje abu žodžiai suvokiami kaip išraiškinga žmogaus temperamento charakteristika, o jos pagrindas – pirmųjų šaknų karštas ir šaltas perkeltinis pavartojimas, tarp pirmosios ir antrosios žodžio šaltakraujis reikšmių sunku įžiūrėti semantinės priklausomybės ryšį, tai tiesiog laikytina paralelia nominacija. Žodžio reikšmių skyrimas leksikografui tikriausiai dažnai yra pats sudėtingiausias darbas, nes iš principo žodyje galima skirti arba daugiau labiau specializuotų reikšmių, arba mažiau, bet bendresnių, abstraktesnių (tokių pavyzdžių nesunku rasti palyginus DŽ ir LKŽ). Tačiau negalima pateisinti reikšmių filiアcijos nevienodumo tarp pamatinio žodžio ir priešdėlinių vedinių, kurie dažniausiai turi paprastesnę semantinę struktūrą. DŽ2 skiria dvi žodžio keipti reikšmes: ‘leipti, alpti’ ir ‘dvesti, gaišti’, o vedinyje nukeipti pirmoji reikšmė faktiškai išskaidyta į tris: ‘nusilpti, sunykti’, ‘nulėpti, sug­lebti’ ir ‘nualpti’; nevienodas ir stilistinis apibūdinimas – keipti tik antroji reikšmė turi pažymą šnek., o nukeipti – visas žodis. DŽ2 dažnai nenuosekliai pateikiamos profesinės leksikos ir stilistinės žodžių charakteristikos. Antai prie žodžių virusas, lazdelė yra pažyma biol., prie užkratas – med. o prie mikrobas, bacila, bakterija, net gonokokas jokių pažymų nėra; DŽ3 be pažymos palikti tik mikrobas ir gonokokas, o bacila ir bakterija turi pažymas biol. 35 Kulinarijos sferai priklausančios leksemos įsnauja ‘tam tikru būdu sutaisyti ir suvynioti į pilvo plėvę kiaulės taukai; taukinė’, kraujienė ‘sruba iš kraujo’, nugarinė ‘gyvulio nugaros mėsa’ DŽ₂ turi pažymą kul. o visiškai analogiškos reikšmės ir vartojimo sferos leksemos taukinė, žarnokai, šoninė, kumpis šios pažymos neturi. DŽ₃ pažymą kul. palieka tik prie kraujienės, o prie žarnokų prideda etnogr. Anksčiau minėtoje žmonių balsų pavadinimų grupėje visos leksemos turi pažymą muz., išskyrus altas ir tenoras. Čia visiškai vienodai nenuoseklus ir DŽ₂, ir DŽ₃. Nenuoseklų profesinės (terminologinės) leksikos traktavimą iliustruoja toks pavyzdys: DŽ₂ neišskirtos peledagalvių, baltukų drugių šeimos, nors atskirų atstovų paaiškinime šeimų pavadinimai vartojami (kaspinuotis – 3. “toks peledgalvių šeimos drugys”; citrinukas – zool.“baltukų šeimos drugys”), o straipsnyje sprindis duodama atskira “šeimos” reikšmė 3.dgs.zool. “tokia drugių šeima”. Labai dažnas reiškinys – nevienodas priešdėlinių vedinių stilistinis traktavimas, palyginti su pamatinio žodžio stilistiniu žymėjimu, nors priešdėlis paprastai nepakeičia žodžio (sememos) stilistinės vertės. Pavyzdžiui, DŽ₂ duodama pažyma šnek. prie sememų traiškyti, pritraiškyti ‘melžti, primelžti, mažai gaunant pieno’, bet jos nėra prie analogiškos patraiškyti sememos, DŽ₃ šnek. rašoma prie abiejų priešdėlėtų, bet nerašoma prie traiškyti. Žodžiai apdriskėlis, nudriskėlis DŽ₂ neturi pažymos menk., o sudriskėlis – turi. DŽ₃ visi šie žodžiai pateikiami be pažymos menk. DŽ₂ nėra pažymos menk. prie žodžio išdvasa ‘menkas, sunykęs gyvulys ar žmogus’, tuo tarpu visai analogiškos emocinio vertinimo požiūriu žodžių dvasna ir nuodvasa sememos – turi; tas pats ir DŽ₃. Žodžių žliaubti, žliaugti reikšmės ‘godžiai ėsti, ryti’ DŽ₂ neturi pažymos šnek., o priešdėlinių sužliaubti, sužliaugti – turi, DŽ₃ nuosekliai žymi šnek. ir prie nepriešdėlėtų. Lyginant DŽ₂ ir DŽ₃, matyti, kad DŽ₃ stilistinės charakteristikos ir emocinio vertinimo pažymas rašo nuosekliau, plg. dar: DŽ₂ prie kiaulinti yra pažyma šnek., prie iškiaulinti – nėra; prie tauzyti, taukšti yra menk., o prie pritauzyti, pritaukšti – nėra; prie pliurpti yra šnek., o prie papliurpti – menk.; DŽ₃ visiems šiems žodžiams duodama pažyma šnek. DŽ₂ pažyma menk. rašoma prie liežuvauti, o paliežuvauti ir priliežuvauti duodama be šios pažymos, tuo tarpu DŽ₃ be pažymos paliekama tik priliežuvauti; DŽ₂ pažyma šnek. rašoma prie žodžio pirmokas, o prie antrokas, trečiokas ir toliau jos nėra, rašoma prie penketukininkas,bet nerašoma prie dvejetukininkas, trejetukininkas, ketvertukininkas. DŽ₃ visi minėti žodžiai laikomi stilistiškai neutraliais. Nenuosekliai žymimas ir perkeltinės reikšmės pobūdis; kartais vienodos semantinės priklausomybės sememos viena turi pažymą prk., kita – šnek., pavyzdžiui: DŽ₂ žodžio dergti reikšmė žodžiais ‘bjauruoti, plūsti, šmeižti’ žymima kaip perkeltinė, o analogiška žodžio išdergti reikšmė – ne (DŽ₃ abu atvejai žymimi prk.); visiškai analogiškos yra žodžių atšauti ir atkirsti reikšmės ‘griežtai atsakyti’, bet DŽ₂ pažyma prk. yra tik prie pirmosios (DŽ₃ – prie abiejų); žodžio 36 rėžti reikšmė ‘atvirai, tiesiai sakyti’ DŽ₂, pateikiama kaip perkeltinė, o analogiška vedinio išrežti – su pažyma šnek. (DŽ₃ abiem atvejais – šnek.); žodžio ryti reikšmė ‘godžiai valgyti, ėsti, gerti’ DŽ₂ pateikiama su pažyma prk., o analogiška praryti reikšmė – su pažyma menk. (DŽ₃ – abiem atvejais menk.). Dėl nepakankamo dėmesio sistemiškumui nevienodai pateikiami tie patys gramatiniai žodžio požymiai. Ir DŽ₂, ir DŽ₃ žodžiai pirmaklasis, pirmakursis (DŽ₂ dar ir penktaklasis) pateikiami kaip daiktavardžiai, o antrakursis, antraklasis, trečiaklasis ir t.t. – kaip būdvardžiai, žodžių trečiakursis, ketvirtakursis, penktakursis abiejuose žodynuose iš viso nėra. Kiti pavyzdžiai iš DŽ₂: dykakalbis – daiktavardis, o tuščiakalbis – būdvardis; šaltakraujis – būdvardis, o šiltakraujis – daiktavardis; šiurkščiavilnis – daiktavardis, o švelniavilnis, ilgavilnis, plonavilnis, trumpavilnis, šiltavilnis, juodavilnis – būdvardžiai; vienergis, aštuonergis – daiktavardžiai, o ketvergis – septynergis ir devynergis – būdvardžiai; DŽ₃ gyvulių pavadinimai pagal amžių pateikiami taip pat, o visi kiti žodžiai nuosekliai laikomi būdvardžiais. Neturint galvoje visos semantinės grupės lengva nepastebėti niekuo nepateisinamų praleidimų. Pavyzdžiui, DŽ₂ yra visi mokinių pavadinimai pagal klasę, bet praleisti vienuoliktokas ir dvyliktokas, yra keturiolikinis, šešiolikinis, septyniolikinis, devyniolikinis, bet kažkodėl nėra penkiolikinis, aštuoniolikinis. Labai dažnai minimas aiškinamųjų žodynų trūkumas yra ydingas reikšmės aiškinimas, t.y. kurio nors žodžio reikšmė paaiškinama sinonimu, o pastarojo reikšmė paaiškinama nurodant į pirmąjį žodį. Šiuo atveju nepaaiškėja nei ką reiškia abu žodžiai, nei ar skiriasi ir kuo skiriasi jų reikšmės (Lyberis 1962: 201). Dažnai labai artimos ar tapačios reikšmės žodžiai aiškinami vieni kitais. Tokių pavyzdžių nesunku rasti DŽ₂ ir DŽ₃: pjūdyti – 1. “siundyti”, o siundyti – 1. “pjūdyti”; zimbti – 1. “zvimbti, bimbti”; bimbti – 1. “zirzti, zvimbti”, zvimbti – 1. “bimbti”, zirzti – 1. “birbti, bimbti (apie vabzdžius)”, birbti – 2. “zirzti, bimbti”. Šiek tiek padeda pasitaikantys reikšmės patikslinimai prie vieno ar kito žodžio, kaip pateiktame pavyzdyje – “(apie vabzdžius)”, plg. dar (abiejuose žodynuose): čirkšti – 1. “čirpti, svirpti”, svirpti – “čirkšti (apie svirplį)”, čirpti – 1. “čirkšti, svirpti (apie svirplį, paukštelį)”. Tačiau logiškai tokie patikslinimai nepateisinami, nes išeina, kad, sakysim, pateiktame pavyzdyje čirkšti yra tas pats, kas ir svirpti, o jau svirpti – ne tas pats, kas čirkšti. Dar akivaizdesnis prieštaravimas matyti tokiame pavyzdyje: skepeta – “skarelė”, o skarelė – “nedidelė skepeta galvai aprišti” (DŽ₂). Akivaizdu, kad aiškinant žodžius sinonimais labiausiai atsižvelgiama į sistemiškumo principą. Tačiau bėda yra ta, kad dažniausiai neišryškinami artimos reikšmės žodžių skirtumai, fiksuojamas tik jų bendrumas (Němec 1970: 293). Abiejuose leidimuose bur(b)ti aiškinama sinonimu burgzti, pastarasis – sinonimais bigzti, ūžti, dūgzti, birgzti – sinonimais bimbti, zirzti, o dūgzti ir ūžti turi dar ir aprašomąjį reikšmės paaiškinimą: pirmasis – “leisti nestiprų, ploną garsą, zvimbti, birgzti, ūžti”, antrasis – “išduoti žemą, pratisą garsą, gausti”. Iš tokio aiškinimo rato šiek tiek aiškus tik skirtumas tarp dūgzti 37 ir užžti, bet neaišku, kuo skiriasi visų kitų žodžių reikšmės. Iš pateikto sinoniminio aiškinimo išeitų, kad jos lyg ir nesiskiria, bet iš tikrųjų taip nėra (plg. miškas ūžia, bet * miškas burbia, burzgia, birzgia). Dažnas aiškinamųjų žodynų trūkumas yra tas, kad reikšmės aiškinamos tokiais žodžiais, kurie patys žodyne neaiškinami. Toks “aiškinimas” ypač negeras, kai nepaaiškintas žodis vienintelis atskleidžia reikšmę. Pavyzdžiui, DŽ₂: bū išt. “mū (apie galvijų baubimą)”, o mū – nėra, vamptelėti 1. “suvamspėti”, o suvamspėti – nėra, vedekliauti žem. ”važnyčioti, vežant mišką”, o važnyčioti – nėra; prisirpti – “išsirpti”, o išsirpti – nėra, capsenti – “pamažu capsėti”, o capsėti – nėra; vypa b.”kas dažnai vypčioja, išvypelis”, bet nėra nei vypčioti, nei išvypelis. DŽ₃ tokių nenuoseklumų jau mažiau, čia paminėtais atvejais randame žodžių mū, suvamspėti, capsėti, vypčioti aiškinimus. Šio aiškinamojo žodyno bėda yra ir tada, kai reikšmė atskleidžiama aprašomuoju būdu, bet šalia (arba ir pačiame aiškinime) duodamas žodyne praleistas žodis, pavyzdžiui (aiškinimuose išskirti žodžiai, kurių pačių nėra DŽ₂): pliumpinti 2. “nerangiai eiti, plumpinti”; širšėti dz. “ūžti, bimbiliuoti (apie bites, širšes)”; motina 2. “bitė, dedanti kiaušinėlius; bitinėlis”, dvasna 3. b. menk. “sudžiūvęs gyvulys ar žmogus; nuosproga, perdvėsėlis”, kačiukas 1. “kačių jauniklis, katukas”; pakarūklai dgs.2. “paršo pakaklės speneliai; sargučiai”; svisti ryt. “žibti, švisti”; gluodenas zool. “į gyvatę panašus nenuodingas roplys; geležinė gyvatė, varinukė”; sukiaukšėti “trumpai pakiaukšėti, kiaukštelėti”; sukirksėti “trumpai pakirksėti, kirkštelėti”. DŽ₃ tokių nenuoseklumų pasitaiko rečiau, tačiau jų yra (taip pat, kaip ir DŽ₂, aiškinami žodžiai sukiaukšėti, svisti, pliumpinti). Čia pateikti pavyzdžiai (jų turime ir daugiau) nebuvo specialiai renkami DŽ kritikai, o pastebėti aiškinantis kitus leksinės semantikos klausimus. Taigi galima manyti, kad analogiškų nenuoseklumų DŽ yra ir daugiau. Nemanome, kad iškelti dalykai yra didelis aiškinamojo žodyno trūkumas, nes griežtas moksliškumo principo laikymasis negarantuoja, jog žodyno apibrėžimai bus aiškūs ir naudingi skaitytojui (Pravdin 1983: 3). Dažnai leksikologų teikiami logiškai nepriekaištingi reikšmės apibrėžimai visiškai netiktų aiškinamajame žodyne, skirtame plačiajai visuomenei, plg. tokį galimą žodžio gerbti reikšmės apibūdinimą kontekste “X gerbia Y”: “X, bendraudamas su Y, jaučia tai, ką paprastai jaučiame bendraudami su tuo, kas, mūsų nuomone, yra toks, koks jis turi būti”. Būtent taip apibrėžia lenkiško žodžio szanować reikšmę žymi kalbininkė A.Vieżbicka (Wierzbicka 1971: 72). Kita vertus, nesunku suvokti, koks sudėtingas uždavinys žodyno sudarytojui yra nuolat turėti prieš akis visas semantines grupes, į kurias eina žodis, kurio reikšmę ar reikšmes leksikografas aiškina. Vis tiek toks tikslas yra siektinas. Aiškinimas sinonimais, nenurodant reikšmės skirtumų tarp jų, vartojimas aiškinti žodžiams, kurie patys nėra paaiškinti žodyne, – visa tai menkina šio tipo žodyno vertę ir kenkia praktiniams žodyno vartojimo tikslams. 38 LITERATŪRA Babickienė Z. 1985: Reguliariųjų išvestinių reikšmių pateikimas aiškinamuosiuose lietuvių ir rusų kalbų žodynuose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 223–235. D a l’ V. 1989: Даль Б. Напутное слово. – Толковый словарь живого великорусского языка 1. DŽ2 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DŽ3 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Lyberis A. 1962: Sinoniminis žodžių reikšmės aiškinimas “Lietuvių kalbos žodyne”. – Lietuvių kalbotyros klausimai 5. N ė m e c I. 1970: Systémové pojetí slovní zásoby v jejím lexikografickem popise. – Slavica slovaca 5(3). P a u l a u s k a s J. 1985: Žodyno redagavimas žodžių grupėmis. – Kalbos kultūra, 49. P i e s a r s k a s B. 1987: Sisteminiai žodžių ryšiai mokomajame dvikalbiame žodyne. – Kalbotyra 27(3). P r a v d i n M.N. 1983: Правдин М.Н. Словарное толкование, научность и здравый смысл. – Вопросы языкознания 6. Š v e d o v a N. J. 1981: Шведова Н. Ю. Однотомный толковый словарь: специфика жанра и некоторые проблемы дальнейшей работы. – Русский язык: проблемы художественной речи. Лексикология и лексикография. Виноградовские чтения 9, 10, Москва. W i e r z b i c k a A. 1971: Kocha, lubi, szanuje. Medytacje semantyczne, Warszawa. THE DICTIONARY OF CONTEMPORARY LITHUANIAN FROM THE POINT OF VIEW OF LEXICAL SYSTEMATICS Summary The alphabetical dictionary can reflect the system of lexical relations to a certain degree only. However, when editing such a dictionary one must have a clear image of the structure and relations of semantic groups. The paper reviews inaccuracies or diversities which originated because of the lack of attention to the systemic organization of the vocabulary. These include a different description of analogous lexemes, synonymic explanation which makes the meanings of close sememes almost identical, and their description by words that are not explained in the dictionary. 39