Dabartinės lietuvių kalbos žodynas leksikos sistemiškumo požiūriu

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVII (1997) LEKSIKOGRAFIJOS IR LEKSIKOLOGIJOS PROBLEMOS Aloyzas GUDAVIČIUS DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS LEKSIKOS SISTEMIŠKUMO POŽIŪRIU Dėl to, kad leksika yra sistema kaip ir kiti kalbos lygmenys, niekas nebesi- ginčija, nors pats leksinės sistemos pobūdis ne visų vienodai suprantamas. Ta- čiau galima teigti, kad leksikos sistema elementų skaičiumi ir ryšių tarp jų įvai- rumu, gausumu yra sudėtingiausias visų kalbos lygmenų darinys. Todėl taip sunku tvarkytis su leksika buvo struktūralistams. Leksinę sistemą sunku įsprausti į bet kokias schemas. Leksinės sistemos specifiką lemia tokie jos pagrindiniai bruo- zai: a) elementy gausumas ir nestabilumas, nes nuolat atsiranda naujy elementy (leksemy, sememų ), o esantys pastebimai keičiasi, b) ryšių tarp elementų įvairovė (ryšiai pagal turinį, pagal formą, turinį ir formą), c) sistemos skaidymasis į stambesnes ir smulkesnes posistemes, d) neryškios ribos tarp elementų ir posistemių, jų dalinis sutapimas ir susipy- nimas. Leksinę sistemą ar net jos dalį išsamiai ir adekvačiai aprašyti bei pavaizduoti iš tikrųjų neįmanoma. Čia visai netinka J. Tryro pripažintas mozaikos principas. Priimtinesnis vaizdas — daugybė mažesnių ir didesnių tūrių, liečiančių vienas kitą ir dar dažniau persismelkiančių vienas į kitą daugiamatėje erdvėje. Šito neįmanoma pateikti dvimatėje plokštumoje — popieriaus lape. Išsamiausi ir tiksliausi kalbos leksinés sistemos aprašai — aiškinamieji žody- nai. Tačiau iš esmės jie yra tik sistemos elementų registracija, bet ne pačios sistemos (struktūros) aprašymas. Ypač tai pasakytina apie abėcėlinius žodynus. Išraiškingai apie tokio tipo žodynus rašė žymusis rusų leksikografas V.Dalis, pats savo žodynui pasirinkęs lizdinį žodžių pateikimo principą: “Patys artimiau- si, giminiški žodžiai (...) išsklaidomi toli į šalis ir kenčia ten vieniši, bet koks gyvas kalbos ryšys suplėšytas ir prarastas (...), nėra jokių jėgų skaityti tokį žody- ną, prie dešimto žodžio protas atbunka ir ima suktis galva, nes mūsų protas visur ieško kokio nors prasmingo ryšio ir nuoseklumo" (Dal' 1989 psl. XXVI). Iš dalies leksikos sistemiškumą atspindi sisteminiai (ideografiniai) žodynai, tuo tarpu abėcėliniuose žodynuose galima rasti tik vieną kitą sistemiškumo požymį. Pirmiausia, tam tikra sisteminių ryšių eksplikacija yra žodžio reikšmių aiškini- mas sinonimais ir antonimais — parodomas skirtingų sememų sutapimas arba artimumas. Antra, aiškinimas nuorodomis į kitus elementus parodo pačius arti- 33 miausius leksemų ryšius (nurodoma tokia pat kito žodžio reikšmė arba darybi- nis ryšys). Trečia, aprašomasis reikšmės aiškinimas taip pat parodo sisteminius ryšius tarp aiškinamojo žodžio reikšmės ir aiškinime pavartotų žodžių reikšmių (pvz., siekti — “stengtis paliesti, paimti ką toliau esantį' aiškiai matomas ryšys tarp reikšmių ‘siekti’ ir ‘stengtis’, “paliesti, paimti', ‘toliau’). Aiškinamasis abėcėlinis žodynas negali išsamiau atspindėti leksikos siste- miškumo dėl abėcėlinio žodžių pateikimo principo (greta atsiranda dažnai la- bai tolimi semantiškai žodžiai, suardomi realūs semantiniai ryšiai (Piesarskas 1987: 121), jo ir tikslas kitas — teikti informaciją apie atskirus leksinės sistemos elementus. Tačiau sudarant tokį žodyną, aprašant atskiro žodžio semantinę struk- tūrą, būtina galvoje turėti visą sistemą arba jos dalį. Tai pabrėžia ir patys leksi- kografai. J.Paulauskas rašo, kad žodyno redagavimas ne pagal abėcėlę, o pagal bendrus žodžių bruožus (žodžių grupėmis) “turėtų padėti pašalinti įvairias klai- das, nelygumus, nevienodo traktavimo atvejus, kurių negalima išvengti žodyną rengiant abėcėliškai" (Paulauskas 1985: 6; t.p. žr. Švedova 1981: 171; Babickie- nė 1985: 231). Tačiau kalbos žodyno dydis ir semantinių grupių grupelių gusybė yra objek- tyvi priežastis, dėl ko žodyno redagavimui (turėtų būti — ir rašymui) pagal žo- džių grupes dažnai nusižengiama. Iš to atsiranda tokių žodyno trūkumų: 1) nevienodai aprašomi analogiški, vienatipiai leksiniai vienetai (žodžiai ir sememos), 2) ydingai aiškinama sinonimais, todėl niveliuojami artimų sememų reiks- mių skirtumai, 3) aiškinama žodžiais, kurie patys žodyne neaiškinami. Neturėdami tikslo išsamiau aptarti “Dabartinės lietuvių kalbos žodyno", čia pateiksime tik vieną kitą pavyzdį, parodantį, kokių nevienodumų ir nenuosek- lumų atsiranda, kai nepakankamai atsižvelgiama į sisteminius žodžių ir seme- mų santykius ir visą leksinės sistemos struktūrą. Bene dažniausias aiškinamųjų žodynų semantinės dalies trūkumas yra ne- vienodas vienatipių faktų aprašymas. Žodžiais baritonas, bosas, altas, kontral- tas, diskantas, sopranas, tenoras, kurių pagrindinė reikšmė yra “tam tikras vy- riškas, moteriškas ar vaikiškas balsas’, galima pavadinti ir dainininką ar daini- ninkę, turinčius tokius balsus. Šis reguliarus metoniminis ryšys nevienodai žy- mimas DZ Prie žodžių sopranas, kontraltas, bosas, tenoras pažymėta antroji reikšmė “dainininkas, turintis tokį balsa’, prie žodžių baritonas ir diskantas ši reikšmė pateikiama kaip pirmosios reikšmės atspalvis (po kabliataškio), o prie žodžio a/fas nenurodoma net kaip reikšmės atspalvis. Dž, šiuo atveju irgi ne- nuoseklus, tik tas nenuoseklumas kitoks: savarankiška reikšmė ‘dainininké’ pa- žymėta prie žodžių altas, kontraltas, reikšmės ‘tam tikras balsas’ atspalvis — prie žodžio diskantas, o prie žodžių baritonas, bosas, sopranas, tenoras visai nezy- mima reikšmė. Kalbančiųjų sąmonėje labai artimi susiję naminių gyvulių pavadinimai: ar- 34 klys, avis, karvė, katė, kiaulė, ožka, šuo, triušis. Jų pagrindinių reikšmių aiškini- mui DZ, vartoja tris semy grupes: platesnės klasės nurodymą (‘naminis gyvu- lys’), skiriamuosius požymius (‘stambus’, “raguotas, atrajojantis’) ir auginimo tikslą ("laikomas mėsai ir vilnoms’), tačiau nuoseklumo nėra. Tikslo sema ne- pažymėta žodžių katé ir triušis reikšmėse (galėtų būti “namų jaukumui, pelėms gaudyti' ir “kailiukui ir mėsai'), sema ‘naminis’ nepažymėta ožkos reikšmėje, skiriamųjų požymių semų nėra prie avies (“vidutinio dydžio"), kraulės (‘apauges šeriais'), katės (‘nedidelis’, ‘Svelniakailis™), suns (‘lojantis, kandziojantis’), triu- šio (‘Svelniakailis’); be reikalo, atrodo, žymima priklausymo zoologinei klasifi- kacijai sema prie katės ( plėšriųjų būrio') ir triušio ("kiškių Seimos’) ir termino- loginė nuoroda zool. tik prie katės, ožkos, Suns ir triušio pavadinimų. DŽ, aiški- nimai vienodesni, tačiau skurdesni: nurodoma tik auginimo tikslo sema, pet | ir vėl nenuosekliai, prie karvės reikšmės pridedama “stambus raguotas’, o prie katės ir triušio aiškinimų — pažyma zool. DŽ, pirmoji žodžio pogrupis reikšmė nusakoma taip: “gyvūnų ar augalų sis- tematikos vienetas, smulkesnis už grupę tuo tarpu žodyje grupė tokia termino- logizuota reikšmė neskiriama. DZ, šio nenuoseklumo nebėra. Beveik analogiškos semantinės struktūros ir vertės (valeur) sememos kars- takraujis, šaltakraujis “ūmus, staigus’ ir “lėtas, ramus’ plius ‘apie žmogų' abie- juose žodynuose aiškinamos visai skirtingai; pirmoji pateikiama kaip daiktavar- dis ir aiškinama sinonimu “karštuolis*, o antroji — kaip būdvardis ir kaip pagrin- dinės reikšmės “keičiantis kūno temperatūrą pagal aplinkos temperatūrą' išves- tinė reikšmė (su pažyma prk.). Bet turbūt sunku būtų nuginčyti, kad kalbančių- jų sąmonėje abu žodžiai suvokiami kaip išraiškinga žmogaus temperamento cha- rakteristika, o jos pagrindas — pirmųjų šaknų karštas ir Šaltas perkeltinis pavar- tojimas, tarp pirmosios ir antrosios žodžio Ša/fakraujis reikšmių sunku įžiūrėti semantinės priklausomybės ryšį, tai tiesiog laikytina paralelia nominacija. Žodžio reikšmių skyrimas leksikografui tikriausiai dažnai yra pats sudėtin- giausias darbas, nes iš principo žodyje galima skirti arba daugiau labiau specia- lizuotų reikšmių, arba mažiau, bet bendresnių, abstraktesnių (tokių pavyzdžių nesunku rasti palyginus DŽ ir LKŽ). Tačiau negalima pateisinti reikšmių filia- cijos nevienodumo tarp pamatinio žodžio ir priešdėlinių vedinių, kurie dažniau- siai turi paprastesnę semantinę struktūrą. DZ, skiria dvi žodžio keipti reiks- mes: ‘leipti, alpti’ ir “dvėsti, gaisti’, o vedinyje nukeipti pirmoji reikšmė faktiškai išskaidyta į tris: ‘nusilpti, sunykti’, ‘nulépti, suglebti’ ir ‘nualpti’; nevienodas ir stilistinis apibūdinimas — keipti tik antroji reikšmė turi pažymą snek., o nukeipti — visas žodis. DŽ, dažnai nenuosekliai pateikiamos profesinės leksikos ir stilistinės žodžių charakteristikos. Antai prie žodžių virusas, lazdeleyra pažyma biol., prie uzkra- tas— med. o prie mikrobas, bacila, bakterija, net gonokokas jokių pažymų nėra; DZ, be pažymos palikti tik mikrobas ir gonokokas, o bacila ir bakterija turi pažymas biol. 35 Kulinarijos sferai priklausančios leksemos įsnauja “tam tikru būdu sutaisyti ir suvynioti į pilvo plėvę kiaulės taukai; taukinė', kraujienė “sriuba iš kraujo’, nugarinė “gyvulio nugaros mėsa' DZ, turi pažymą kul, o visiškai analogiškos reikšmės ir vartojimo sferos leksemos taukinė, Žarnokai, šoninė, kumpis šios pažymos neturi. DZ, pažymą kul. palieka tik prie kraujienés, o prie Zarnoky prideda etnogr. Anksčiau minėtoje žmonių balsų pavadinimų grupėje visos leksemos turi pa- žymą muz., išskyrus altasir tenoras. Čia visiškai vienodai nenuoseklus ir DZ, ir DZ, Nenuosekly profesinės (terminologinés) leksikos traktavima iliustruoja toks pavyzdys: DZ, neišskirtos pelédagalviy, baltukų drugių šeimos, nors atskirų at- stovų paaiškinime šeimų pavadinimai vartojami (kaspinuotis — 3. “toks pelėdgal- vių šeimos drugys"; citrinukas— zool“ baltukų šeimos drugys”), o straipsnyje sprin- dis duodama atskira “Seimos” reikšmė 3.dgs.zool “tokia drugių šeima". Labai dažnas reiškinys — nevienodas priešdėlinių vedinių stilistinis traktavi- mas, palyginti su pamatinio žodžio stilistiniu žymėjimu, nors priešdėlis papras- tai nepakeičia žodžio (sememos) stilistinės vertės. Pavyzdžiui, DZ, duodama pažyma šnek. prie sememu traiskyti, pritraiskyti "melžti, primelzti, mažai gau- nant pieno’, bet jos nėra prie analogiškos patraiškyti sememos, DŽ, šnek. rašo- ma prie abiejų priešdėlėtų, bet nerašoma prie fraiskyti. Žodžiai apdriskėlis, nudriskėlis DŽ, neturi pažymos menk., o sudriskėlis — turi. DŽ, visi šie žodžiai pateikiami be pažymos menk. DZ, nėra pažymos menk. prie žodžio išdvasa "menkas, sunykęs gyvulys ar žmogus', tuo tarpu visai analo- giškos emocinio vertinimo požiūriu žodžių dvasna ir nuodvasa sememos — turi; tas pats ir DZ; Zodziy žliaubti, žliaugtireikšmės “godžiai ėsti, ryti’ DZ, neturi pažymos snek., o priešdėlinių sužliaubti, sužliaugti — turi, DZ, nuosekliai 2 žymi Snek. ir prie nepriesdeletyjy. Lyginant DZ, ir DZ, matyti, kad DŽ, stilistinės charakteristi- kos ir emocinio vertinimo pažymas rašo nuosekliau, plz. dar: DZ, prie kzaulinti yra pažyma snek., prie iskiaulinti — nėra; prie fauzyti, tauksti yra Mnenk, Oo prie pritauzyti, pritaukšti — nėra; prie pliurpti yra Šnek., o prie papliurpti— menk.; DZ, visiems šiems žodžiams duodama pažyma šnek. DZ, pažyma menk. rašo- ma prie /iežuvauti, o paliežuvauti ir priliežuvauti duodama be šios pažymos, tuo tarpu DŽ, be pažymos paliekama tik pril/režuvauti, DŽ, pažyma šnek. rašo- ma prie žodžio pirmokas, o prie antrokas, treciokas ir toliau jos nėra, rašoma prie penketukininkas,bet nerašoma prie dvejetukininkas, trejetukininkas, ket- vertukininkas. DŽ, visi minėti žodžiai laikomi stilistiškai neutraliais. Nenuosekliai žymimas ir perkeltinės reikšmės pobūdis; kartais vienodos se- mantines priklausomybės sememos viena turi pažymą prk., kita — snek., pavyz- džiui: DŽ, žodžio dergtir reikšmė žodžiais ‘bjauroti, plūsti, šmeižti' žymima kaip perkeltinė, o analogiška žodžio isdergti reikšmė — ne (DŽ, abu atvejai žymimi prk.); visiškai analogiškos yra žodžių afsautiir atkirsti reikšmės “griežtai atsa- kyti', bet DZ, pazyma prk. yra tik prie pirmosios (DZ, — prie abiejų); žodžio 36 rėžti reikšmė “atvirai, tiesiai sakyti' DZ, pateikiama kaip perkeltinė, o analogis- ka vedinio įšrėžti — su pažyma šnek. (DŽ, abiem atvejais — snek.); žodžio ryti reikšmė “godžiai valgyti, ėsti, gerti’ DZ; pateikiama su pažyma prk., o analogis- ka priryti reikšmė — su pažyma menk. (DZ, — abiem atvejais menk.). Dėl nepakankamo dėmesio sistemiskumui nevienodai pateikiami tie patys gramatiniai žodžio požymiai. Ir DZ, ir DZ, žodžiai pirmaklasis, pirmakursis (DZ, dar ir penktaklasis) pateikiami kaip daiktavardžiai, o antrakursis, antra- klasis, trečiaklasis ir t.t. — kaip būdvardžiai, žodžių trečiakursis, ketvirtakursis, penktakursis abiejuose žodynuose iš viso nėra. Kiti pavyzdžiai iš DZ; dykakal- bis — daiktavardis, o fusciakalbis — būdvardis; Saltakraujis — būdvardis, o šilta- kraujis — daiktavardis; Šiurkščiavilnis — daiktavardis, o Svelniavilnis, ilgavilnis, plonavilnis, trumpavilnis, šiltavilnis, juodavilnis — būdvardžiai; vienergis, astuo- nergis — daiktavardžiai, o ketvergis— septynergis it devynergis — būdvardžiai; DZ, gyvulių pavadinimai pagal amžių pateikiami taip pat, o visi kiti žodžiai nuosekliai laikomi būdvardžiais. Neturint galvoje visos semantinės grupės lengva nepastebėti niekuo nepatei- sinamų praleidimų. Pavyzdžiui, DZ, yra visi mokinių pavadinimai pagal klasę, bet praleisti vienuoliktokas ir dvyliktokas, yra keturiolikinis, šešiolikinis, septy- niolikinis, devyniolikinis, bet kažkodėl nėra penkiolikinis, astuoniolikinis. Labai dažnai minimas aiškinamųjų žodynų trūkumas yra ydingas reikšmės aiškinimas, t.y. kurio nors žodžios reikšmė paaiškinama sinonimu, o pastarojo reikšmė paaiškinama nurodant į pirmąjį žodį. Šiuo atveju nepaaiškėja nei ką reiškia abu žodžiai, nei ar skiriasi ir kuo skiriasi jų reikšmės (Lyberis 1962: 201). Dažnai labai artimos ar tapačios r reikšmės žodžiai aiškinami vieni kitais. Tokių pavyzdžių nesunku rasti DZ, ir DZ; pjudyti— 1. "siundyti", o siundyti- 1. “pju- dyti"; zimbti — 1. “zvimbti, bimbti’; bimbti — 1. “zirzti, zvimbti”, zvimbti — 1. “bimbti”, zirzti— 1. “birbti, bimbti (apie vabzdzius)”, birbti— 2. “zirzti, bimbti”. Šiek tiek padeda pasitaikantys reikšmės patikslinimai prie vieno ar kito žodžio, kaip pateiktame pavyzdyje — "(apie vabzdžius)", plg. dar (abiejuose Zodynuo- se): cirksti— 1. “Cirpti, svirpti”, svirptr— “Cirksti (apie svirpli)”, cirpti— 1. “čirkš- ti, svirpti (apie svirplj, paukstel;j)”. Tačiau logiškai tokie patikslinimai nepateisi- nami, nes išeina, kad, sakysim, pateiktame pavyzdyje cirkstiyra tas pats, kas ir SVIrpti, O jau svirpti — ne tas pats, kas cirksti. Dar akivaizdesnis prieštaravimas matyti tokiame pavyzdyje: skepeta — “skarele”, o skarele — “nedidelė skepeta galvai apristi” (DZ,). Akivaizdu, kad aiškinant žodžius sinonimais labiausiai atsižvelgiama į sistemiškumo principą. Tačiau bėda yra ta, kad dažniausiai neiš- ryškinami artimos reikšmės žodžių skirtumai, fiksuojamas tik jų bendrumas (Nėmec 1970: 293). Abiejuose leidimuose burbti aiškinama sinonimu burgzti, pastarasis — sinonimais Drrgzti, ūžti, digztr, birgzti — sinonimais bimbti, zirzti, o dūgzti ir ūžti turi dar ir aprašomąjį reikšmės paaiškinimą: pirmasis — “leisti nestiprų, ploną garsą, zvimbti, birgzti, GZti”, antrasis — “išduoti žemą, pratisą garsą, gausti”. Iš tokio aiškinimo rato šiek tiek aiškus tik skirtumas tarp dūgzti 37 ir ūžti, bet neaišku, kuo skiriasi visų kitų žodžių reikšmės. Iš pateikto sinonimi- nio aiškinimo išeitų, kad jos lyg ir nesiskiria, bet iš tikrųjų taip nėra (plg. miškas ūžia, bet * miškas burbia, burzgia, birzgia). Dažnas aiškinamųjų žodynų trūkumas yra tas, kad reikšmės aiškinamos to- kiais žodžiais, kurie patys žodyne neaiškinami. Toks “aiskinimas” ypač negeras, kai nepaaiškintas žodis vienintelis atskleidžia reikšmę. Pavyzdžiui, DZ, bū ist. “mu (apie galvijų baubima)”, o mi — nėra, vampteleti 1. 'suvampsėti", 0 Su- vampséti — nėra, vedekliauti Zzem.”vaznycioti, vežant mišką“, o vazaycioti — ne- ra; PriSirpti — “išsirpti'', o issirpti — nėra, capsenti — “pamažu capsėti", o capseti — nėra; vyplab.”kas dažnai vypčioja, išvypėlis", bet nėra nei vypčioti, nei isvype- 11s. DZ, tokių nenuoseklumy jau mažiau, čia paminetais atvejais randame Zo- džių ma, suvampsėti, capsėti, vypčioti aiškinimus. Šio aiškinamojo žodyno bėda yra ir tada, kai reikšmė atskleidžiama aprašomuoju būdu, bet šalia (arba ir pa- čiame aiškinime) duodamas žodyne praleistas žodis, pavyzdžiui (aiškinimuose išskirti žodžiai, kurių pačių nėra DZ): pliumpinti 2. “nerangiai eiti, plumpinti”; širšėti dz. “ūžti, bimbiliuoti (apie bites, SirSes)”; motina 2. “bite, dedanti kiauši- nélius; bitinelis”, dvasna 3. b. menk. “sudzitives gyvulys ar žmogus; i i perdveselis”, kačiukas 1. "kačių jauniklis, katukas”; pakarūklai dgs.2. “paršo pakaklės speneliai; sarguciai”; svrsti ryt. “Zibti, Svisti”; g/uodenas zool. “į gyvatę panašus nenuodingas roplys; geležinė gyvatė, varinuke”; sukiauksėti “trumpai pakiaukseti, kiauktelėti"; sukirksėti "trumpai pakirksėti, kirkteleti”. DŽ, tokių nenuoseklumų pasitaiko rečiau, tačiau jų yra (taip pat, kaip ir DZ, aiškinami žodžiai sukiauksėti, svisti, pliumpinti). Čia pateikti pavyzdžiai (jų turime ir daugiau) nebuvo specialiai renkami DŽ kritikai, o pastebėti aiškinantis kitus leksinės semantikos klausimus. Taigi gali- ma manyti, kad analogiškų nenuoseklumų DŽ yra ir daugiau. Nemanome, kad iškelti dalykai yra didelis aiškinamojo žodyno trūkumas, nes griežtas mokslišku- mo principo laikymasis negarantuoja, jog žodyno apibrėžimai bus aiškūs ir nau- dingi skaitytojui (Pravdin 1983: 3). Dažnai leksikologų teikiami logiškai neprie- kaištingi reikšmės apibrėžimai visiškai netiktų aiškinamajame žodyne, skirta- me plačiajai visuomenei, plg. tokį galimą žodžio gerbti reikšmės apibūdinimą kontekste “X gerbia Y”: “X, bendraudamas su Y, jaučia tai, ką paprastai jaucia- me bendraudami su tuo, kas, mūsų nuomone, yra toks, koks jis turi būti". Būtent taip apibrėžia lenkiško žodžio szanowac reikšmę žymi kalbininkė A.Viežbicka (Wierzbicka 1971: 72). Kita vertus, nesunku suvokti, koks sudėtingas uždavinys žodyno sudarytojui yra nuolat turėti prieš akis visas semantines grupes, į kurias įeina žodis, kurio reikšmę ar reikšmes leksikografas aiškina. Vis tiek toks tiks- las yra siektinas. Aiškinimas sinonimais, nenurodant reikšmės skirtumų tarp jų, vartojimas aiškinti žodžiams, kurie patys nėra paaiškinti žodyne, — visa tai men- kina šio tipo žodyno vertę ir kenkia praktiniams žodyno vartojimo tikslams. 38 LITERATŪRA Babickienė Z. 1985: Reguliariųjų išvestinių reikšmių pateikimas aiškinamuosiuose lietuvių ir rusų kalbų žodynuose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 223—235. Dal V. 1989: lame B. HarryTHoe cJioBo. — 70/KOBBIH C/IOBADpB XHBOTMO BEIHKOPYCCKOIO H3bIKA 1. DŽ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mintis, 1972. DZ, — Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Lyberis A. 1962: Sinoniminis žodžių reikšmės aiškinimas “Lietuvių kalbos žodyne". — Lietuvių kalbotyros klausimai 5. Némec I. 1970: Systėmovė pojeti slovni zasoby v jejim lexikografickem popise. — Slavica slovaca 5(3). Paulauskas J. 1985: Žodyno redagavimas žodžių grupėmis. — Kalbos kultūra, 49. Piesarskas B. 1987: Sisteminiai žodžių ryšiai mokomajame dvikalbiame žodyne. — Kalbotyra 27(3). Pravdin M. N. 1983: IIpasgua M.H. CjroBapHoe TOJIKOBAHHE, HayJ3HOCTb H 3IPaBBIH CMBICJI. — Bompock! S3bIKO3HAHHUA 6. Svedova N.J 1981: IlIsenosa H. IO. OMHOTOMHEI TOJIKOBEIŪĖ CJIOBADb: CIIeLHOKHKA JKaHpa H HEKOTODEIe IIpOOJIEMEI nanbHeNel paboTel. — PVCCKHĖ A3bIK: IIpOO/IEMEI XYZOXECTBEHHOH pedH. JIEKCHKOJIOTHS H JIEKCHKOIpagua. BHHOIparoBckue YTEHHS 9, 10, Mocksa. Wierzbicka A. 1971: Kocha, lubi, szanuje. Medytacje semantyczne, Warszawa. THE DICTIONARY OF CONTEMPORARY LITHUANIAN FROM THE POINT OF VIEW OF LEXICAL SYSTEMATICS Summary The alphabetical dictionary can reflect the system of lexical relations to a certain degree only. However, when editing such a dictionary one must have a clear image of the structure and relations of semantic groups. The paper reviews inaccuracies or diversities which originated because of the lack of attention to the systemic organization of the vocabulary. These include a different description of analogous lexemes, synonymic explanation which makes the meanings of close sememes almost identical, and their description by words that are not explained in the dictionary. 39